A-1216-575/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-1216-575/2015

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-02246-2014-7

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2; 15.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. rugpjūčio 6 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės, Ričardo Piličiausko (pranešėjas) ir Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. P. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. P. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas V. P. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 2–3), prašydamas priteisti jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI), 80 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą. Pareiškėjas nurodė, kad jis laikotarpiu nuo 2012 m. vasario 3 d. iki 2013 m. balandžio 22 d. buvo laikomas Šiaulių TI pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Pažymėjo, kad 23 val. per parą jis buvo laikomas perpildytose kamerose, todėl nebuvo galimybės pajudėti ar pasimankštinti, trūko oro, dėl to jam skaudėjo galvą ir jis negalėjo išsimiegoti, tapo irzlus bei nervingas, be to, nuolat kildavo konfliktai. Pareiškėjas taip pat akcentavo, kad nebuvo įrengtos kopėtėlės į antro aukšto gultus, todėl jis, lipdamas į antro aukšto gultą, nukrito ir susižalojo šonkaulius, jam ilgą laiką skaudėjo dantis, tačiau Šiaulių TI dantistės nebuvo, o dėl prasto maitinimosi atsirado žarnyno ligos, opaligė, jam sutriko rega. Remdamasis nurodytomis aplinkybėmis, pareiškėjas teigė, kad dėl tokių laikymo sąlygų patyrė neturtinę žalą.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Šiaulių TI atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 35–41) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Šiaulių TI nurodė, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. V-124) nustatytas reikalavimas, jog vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto.

Šiame kontekste akcentavo, kad teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto reikšmės skaičiuojant kameros plotą. Taip pat paaiškino, jog iš Šiaulių TI Įskaitos skyriaus 2014 m. rugsėjo 17 d. pažymos Nr. 69/06-4076 matyti, kad pareiškėjas į Šiaulių TI pirmą kartą buvo etapuotas 2012 m. vasario 3 d. ir įstaigoje periodiškai laikytas iki 2013 m. balandžio 12 d. (iš viso 365 dienas) ir jam periodiškai teko nuo 1,60 kv. m iki 11,50 kv. m gyvenamojo ploto. Tačiau Šiaulių TI pabrėžė, jog toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius per tą pačią parą nėra pastovus (dalis kviečiama pas ikiteisminio tyrimo pareigūnus, etapuojama į teismus, areštines, pataisos namus ir atitinkamą laiką nebūna kameroje), o ši aplinkybė turi reikšmės vienam asmeniui tenkančios ploto normos kameroje kaitai, nes daliai asmenų išvykus likusiems kameroje asmenims tenka daugiau kameros bendrojo ploto.

Taip pat pažymėjo, kad Šiaulių TI negali lemti įstaigoje laikomų asmenų skaičiaus ir nėra atsakinga už nustatyto įstaigoje laikomų asmenų skaičiaus viršijimą, o jų nepriimti neturi teisinio pagrindo. Taigi, kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytą ribą, tačiau, esant tokiai situacijai, įstaigos administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką.

Pasisakydamas dėl kamerų atitikimo higienos reikalavimams, Šiaulių TI pažymėjo, kad pareiškėjo laikymo įstaigoje metu jo laikymo kamerose sąlygų atitikimo higienos normų reikalavimams patikrinimai nebuvo atlikti. Tuo tarpu Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 76:2010) 2 punktas numato, jog veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais.

Analogiška nuostata įtvirtinta ir Kalėjimų departamento direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 2 punkte. Atitinkamai Šiaulių TI veikia 1911 m. pastatytame pastate ir dėl pastato statuso (įtrauktas į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų vertybių sąrašą) jame negali būti atliekami rekonstrukcijos ar kapitalinio remonto darbai, todėl negalima konstatuoti įstaigos neteisėto veikimo, kiek tai susiję su pareiškėjo argumentais dėl nepakankamo natūralaus apšvietimo, šalčio ar drėgmės. Be to, nurodė, kad Šiaulių TI gyvenamosios kameros yra vėdinamos natūraliu būdu (per langus ir duris) ir tai atitinka Higienos normos HN 76:2010 24 punkto reikalavimus, o asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri ir tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose.

Papildomai paaiškino, kad kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriamas teisės aktų numatytas inventorius, už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys nuteistieji bei suimtieji, tam, jų prašymu, yra išduodamas reikalingas inventorius ir valymo priemonės. Taip pat pabrėžė, jog kamerų remontas Šiaulių TI atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Tačiau suimtieji ir nuteistieji neretai piktybiškai niokoja valstybės turtą, todėl suremontuotose Šiaulių TI kamerose dažnai tenka vėl daryti pakartotinį remontą.

Šiame kontekste pažymėjo, kad Šiaulių TI gyvenamosios kameros įrengtos vadovaujantis Higienos normos HN 76:2010 ir Taisyklių reikalavimais, todėl pareiškėjo pretenzijos atsakovui už šį laikotarpį laikytinos nepagrįstomis ir nesuteikiančiomis pagrindo Šiaulių TI pareigūnų veiksmus pripažinti neteisėtais. Tuo tarpu, nenustačius dėl šio laikotarpio Šiaulių TI neteisėtų veiksmų (vienos iš viešosios atsakomybės sąlygų), pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo už šį laikotarpį negali būti tenkinamas. Dėl odontologo paslaugų Šiaulių TI pabrėžė, jog iš Šiaulių TI Sveikatos priežiūros skyriaus 2014 m. rugsėjo 24 d. pažymos matyti, kad pareiškėjas konsultacijai į Sveikatos priežiūros tarnybos odontologą laikotarpiu nuo 2012 m. vasario 3 d. iki 2013 m. balandžio 12 d. nesikreipė, todėl jo teiginiai, jog jis turėjo kentėti dantų skausmą, yra nepagrįsti.

Apskritai, pareiškėjas į įstaigos direktorių su jokiais skundais jo kalinimo laikotarpiu nesikreipė, o savo skundą grindžia tik abstrakčiais argumentais, reiškia bendro pobūdžio nusiskundimus, kurių nepagrindžia jokiais įrodymais. Pareiškėjas taip pat nepateikia jokių duomenų, kurie leistų konstatuoti patirtą neturtinę žalą, kurią būtų galima susieti su asmens laikymo Šiaulių TI sąlygomis. Atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes bei į tai, kad Šiaulių TI pagal galimybes siekė įgyvendinti galiojančius teisės aktus ir nebuvo neigiamo veikimo, nukreipto išimtinai prieš pareiškėją, Šiaulių TI manė, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjo laikymas teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis buvo mažareikšmis ir nesukėlęs ilgalaikių neigiamų pasekmių.

II. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2014 m. lapkričio 3 d. sprendimu (b. l. 52–59) pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, 4 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą.

Teismas pažymėjo, kad iš byloje esančios Šiaulių TI Įskaitos skyriaus 2014 m. rugsėjo 17 d. pažymos Nr. 69/06-4076 matyti, jog pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu Šiaulių TI iš viso buvo laikomas 365 dienas, iš kurių apie 310 dienų jam galimai teko mažesnis kameros plotas nei nustatyta norma, todėl Šiaulių TI administracija pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, t. y. neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti.

Vertindamas pareiškėjui tenkantį asmeninės erdvės plotą, teismas, be kita ko, atsižvelgė į plotą, skirtą kameros baldams ir kitiems įrenginiams, bei padarė išvadą, kad atsižvelgiant į tai, jog kamerų plotai yra užstatyti suimtųjų lovomis, jose įrengti tualetai, kriauklės, pastatytas stalas ir spintelė daiktams susidėti, suimtiesiems tenkantis plotas buvo itin mažas, suimtieji beveik neturėjo laisvos vietos, kurioje jie galėtų judėti. Įvertinęs kalinimo neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų sąlygomis trukmę, intensyvumą, pareiškėjo patirtus nepatogumus, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingus nepatogumus ir kurie žemina žmogiškąjį orumą, sukelia dvasines kančias, taip pat kitus teismų praktikoje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, teismas padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas patyrė neturtinę žalą (dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, pažeminimą), kuri negali būti kompensuojama vien tik pareiškėjo teisių pažeidimo pripažinimu.

Pasisakydamas dėl kitų pareiškėjo skundo argumentų, teismas nurodė, kad pareiškėjo laikymo Šiaulių TI metu jo laikymo kamerose sąlygų atitikimo higienos normų reikalavimams patikrinimai nebuvo atlikti. Be to, pačiame skunde pareiškėjas dėl higienos normų nieko konkrečiai nenurodė, tik citavo atitinkamus teisės aktus, kokios higienos normos įkalinimo įstaigoje ir kamerose turėtų būti. Todėl teismas šiuos pareiškėjo teiginius vertino kaip neatitinkančius tikrovės. Teismas taip pat atkreipė dėmesį, jog iš byloje esančios pareiškėjo asmens sveikatos istorijos kopijos matyti, kad pareiškėjas 2012 m. rugsėjo 14 d. kreipėsi į Šiaulių TI gydytoją ir nurodė, jog prieš mėnesį užsigavo dešinįjį šoną į stalo kampą, judesio metu pasisukus skauda.

Atlikus rentgenogramą, patologijos nerasta, pareiškėjas supažindintas su rezultatais. Atsižvelgęs į tai, teismas kritiškai vertino pareiškėjo teiginį, kad kameroje nebuvo palipimo kopėtėlių į antro aukšto gultus, dėl to jis, lipdamas į antro aukšto gultą, nukrito ir jam skilo šonkaulis, o gydytojas nesiėmė jokių veiksmų. Teismas kartu akcentavo, kad iš pareiškėjo asmens sveikatos istorijos kopijos matyti ir tai, jog, pareiškėjo žodžiais, jis yra sirgęs opalige, apie 10 metų serga gastritu, o tai paneigia pareiškėjo aiškinimą, kad jam Šiaulių TI būtent dėl prasto maitinimo atsirado žarnyno ligos, opaligė.

Tuo tarpu dėl pareiškėjo regos sutrikimų jo asmens sveikatos istorijos kopijoje jokių įrašų nėra. Be to, iš pareiškėjo asmens sveikatos istorijos kopijos matyti, kad pareiškėjui Šiaulių TI buvo teikiamos odontologo konsultacijos, pareiškėjas nusiskundimų dėl gydymo neturėjo, jam buvo atliekamos atitinkamos odontologinės procedūros, o 2012 m. gegužės 17 d. kviečiamas gydytis jis atsisakė. Teismo vertinimu, tai paneigia pareiškėjo skundo argumentus, kad jam ilgą laiką skaudėjo dantis ir jis turėjo kentėjo, nes Šiaulių TI nebuvo dantų gydytojo.

Teismas akcentavo, kad įrašai, esantys pareiškėjo asmens sveikatos istorijoje, patvirtina, jog į visus pareiškėjo nusiskundimus buvo reaguojama, pareiškėjui visada buvo suteikiama medicininė pagalba, pagal galimybes išrašomi vaistai, suteikiamos kitos medicininės paslaugos, jis buvo siunčiamas į Laisvės atėmimo vietų ligoninę, o į Šiaulių TI direktorių dėl netinkamų laikymo sąlygų ar medicininių paslaugų nesuteikimo pareiškėjas nėra kreipęsis. Šiame kontekste teismas kartu pabrėžė, kad tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, tačiau teigti, kad dėl pareiškėjo sveikatos būklės atsakomybė turėtų tekti Šiaulių TI, nėra pagrindo.

Teismas papildomai akcentavo, kad pareiškėjas į Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisiją pagal Lietuvos Respublikos pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo įstatymą dėl, pareiškėjo teigimu, netinkamų sveikatos priežiūros paslaugų suteikimo ar nesuteikimo, nėra kreipęsis. Tuo tarpu visas pareiškėjo nurodytas aplinkybes dėl patirtos šonkaulių traumos, kitų pareiškėjo nurodytų susirgimų ir tinkamo gydymo pagal kompetenciją galėtų spręsti minėta Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisija, o pasinaudojus nustatyta tvarka, toks ginčas būtų teismingas bendrosios kompetencijos teismui.

Apibendrindamas, teismas nurodė, kad byloje nėra duomenų, jog Šiaulių TI būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, priešingai, Šiaulių TI ėmėsi visų įmanomų veiksmų, kad pareiškėjui būtų užtikrintos kuo palankesnės kalėjimo sąlygos. Taigi, remdamasis byloje nustatytomis aplinkybėmis, įvertinęs pareiškėjo patirtus nepatogumus dėl jo kalinimo sąlygų, pažeidžiančių teisės aktais nustatytą kameros plotą vienam asmeniui, taip pat atsakovo veiksmus, siekiant pareiškėjui užtikrinti kuo palankesnes kalėjimo sąlygas, bendrą šalies ekonominę situaciją, gyvenimo lygį ir tai, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi praėjus beveik pusantrų metų po išvykimo iš Šiaulių TI, vadovaudamasis protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principais, teismas konstatavo, jog pareiškėjo nurodytos aplinkybės ir pateikti įrodymai nesudaro faktinio bei teisinio pagrindo konstatuoti, kad jis patyrė tokią neturtinę žalą, kuri turi būti įvertinta 80 000 Lt, ir šiuo atveju pareiškėjo patirtai neturtinei žalai, kuri kilo dėl netinkamų jo laikymo sąlygų Šiaulių TI, atlyginti adekvačia suma laikytina 4 000 Lt.

III. Pareiškėjas V. P. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 63–66), prašydamas panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 3 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, tenkinant jo reikalavimą dėl 80 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo pritiesimo iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI. Pareiškėjas teigia, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino jo argumentus dėl teisės aktų reikalavimų dėl kalinimo sąlygų pažeidimo, tačiau nepagrįstai nuvertino pareiškėjo dėl to patirtą neturtinę žalą ir nepriteisė jam prašomo dydžio neturtinės žalos atlyginimo. Pareiškėjas akcentuoja, kad buvo kalinamas nežmoniškomis, antisanitarinėmis, žiauriomis sąlygomis, dėl to patyrė didžiulį psichologinį sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, emocinę depresiją, pablogėjo jo sveikata ir savijauta, sutriko visavertis gyvenimas ir bendravimo galimybės, sumažėjo pasitikėjimas savimi, pareiškėjas negali ramiai miegoti, tapo dirglus, jaučia padidėjusią baimę aplinkai.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Šiaulių TI atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 71–72) prašo jį atmesti kaip nepagrįstą ir palikti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 3 d. sprendimą nepakeistą. Šiaulių TI mano, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas išsamiai ir visapusiškai ištyrus bei įvertinus bylos nagrinėjimo metu nustatytas aplinkybes. Tuo tarpu pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodė jokių išgyvenimų, objektyviai pagrįstų nusiskundimų, kurie leistų nustatyti buvus neigiamą poveikį, lėmusį neturtinės žalos atsiradimą, ir byloje nenustatytos jokios aplinkybės, kad pareiškėjo kalinimo sąlygos iš esmės pakenkė jo sveikatai, todėl apeliacinio skundo argumentai laikytini nepagrįstais ir reiškiamais siekiant pasipelnyti iš susiklosčiusios situacijos.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad periodiškai laikotarpiu nuo 2012 m. vasario 3 d. iki 2013 m. balandžio 22 d. Šiaulių TI jis buvo laikomas neužtikrinant jam tinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo priteisimo.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 57 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Visų pirma, pabrėžtina, kad byloje iš esmės nėra ginčo dėl pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių aplinkybių, be to, jas patvirtina byloje esantys objektyvūs rašytiniai įrodymai (b. l. 11–34), todėl apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu bei sutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir sprendimo motyvais, jų nebekartoja ir plačiau dėl to nepasisakys. Tačiau šiuo atveju pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo jam priteistu neturtinės žalos atlyginimo dydžiu.

Šiame kontekste pažymėtina, jog Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99). Analogišką praktiką nuosekliai formuoja (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.) ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) (žr., pvz., LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.). Pagal CK 6.250 straipsnio 2 dalį teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Taigi, vertindama pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai apskaičiavo pareiškėjui priteistinos neturtinės žalos dydį, teisėjų kolegija pabrėžia, kad nagrinėjamu atveju pažeidimas nebuvo nepertraukiamas, pareiškėjui tenkanti kameros ploto norma nuolat kito ir dalį pažeidimo laikotarpio atitiko teisės aktų reikalavimus arba buvo tik gana nežymiai mažesnė, nei Įsakymu Nr. V-124 nustatyta minimali. Be to, Šiaulių TI nurodytos aplinkybės, kad esant perpildytoms kameroms stengiamasi, jog suimtieji ir nuteistieji tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y. atsiradus galimybei, perkeliami į laisvesnes kameras, rodo, kad įstaigos administracija palaipsniui, atsižvelgdama į finansinių galimybių ribas, siekia įstaigoje laikomiems asmenims užtikrinti tinkamas gyvenimo sąlygas. Byloje nenustatyta, jog Šiaulių TI būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Byloje taip pat nėra duomenų, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu kokiu nors būdu (žodžiu ar raštu) skundėsi Šiaulių TI administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms dėl jo laikymo sąlygų. Priešingai, iš byloje esančių duomenų matyti, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu su pasiūlymais, prašymais (pareiškimais), skundais ar peticijomis dėl netinkamų laikymo sąlygų į Šiaulių TI administraciją nesikreipė (b. l. 33). Pareiškėjo sveikatos sutrikimai būtent dėl kalinimo sąlygų Šiaulių TI, įvertinus byloje esančią jo asmens sveikatos istoriją (b. l. 12–29), nenustatyti, o jokių kitų duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė. Byloje taip pat nėra duomenų, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu būtent dėl jo kalinimo sąlygų būtų kreipęsis dėl psichologo ar psichiatro pagalbos, kad jam nebuvo suteikta ar buvo netinkamai suteikta medicininė pagalba.

Atitinkamai teisėjų kolegija, atsižvelgusi į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką bei valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (minimalios mėnesinės algos, pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę ir intensyvumą, taip pat tai, kad pareiškėjas delsė pasinaudoti teismine gynyba (pareiškėjas dėl neturtinės žalos atlyginimo kreipėsi į teismą praėjus beveik pusantrų metų nuo ginčui aktualaus laikotarpio pabaigos), o Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi nuostatos, jog asmens patirtų dvasinių ir fizinių kančių (CK 6.250 str. prasme) poveikis jo fizinei ir psichinei sveikatai yra skaudžiausias ir labiausiai juntamas tuo laiku, kai asmenį veikia šias kančias sukeliantys neteisėti aktai (CK 6.271 str. prasme), tuo tarpu laiko veiksnys asmens patirtas dvasines ir fizines kančias menkina, jos blėsta, todėl aplinkybė, kad pareiškėjas delsia pasinaudoti teismine gynyba, leidžia daryti išvadą, jog jo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė (žr., pvz., LVAT 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013; 2012 m. vasario 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A63-1343/2012; 2013 m. lapkričio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1860/2013 ir kt.), taip pat vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendžia, kad šiuo atveju pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti pareiškėjo nurodyta suma, o pirmosios instancijos teismo pareiškėjui priteista suma laikytina adekvačia pareiškėjo patirtai neturtinei žalai atlyginti, ji atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus.

Pabrėžtina, jog priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus ir padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas. Apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, keisti ar naikinti ginčijamą sprendimą, apeliantas naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė. Teisėjų kolegija, papildomai patikrinusi bylą (ABTĮ 136 str.), aplinkybių, sudarančių pagrindą keisti ar naikinti ginčijamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, taip pat nenustatė.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 3 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo V. P. apeliacinį skundą atmesti.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Ričardas Piličiauskas

Dalia Višinskienė