2K-456/2014 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Baudžiamoji byla Nr. 2K-456/2014

Teisminio proceso Nr. 1-25-1-01201-2010-6

Procesinio sprendimo kategorijos:

2.1.7.4 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. lapkričio 18 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Viktoro Aiduko, Olego Fedosiuko ir pranešėjo Vytauto Masioko,

sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,

dalyvaujant prokurorui Artūrui Urbeliui,

išteisintajam T. V.,

gynėjui advokatui Vincui Pacevičiui,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroro Artūro Urbelio kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. vasario 28 d. nutarties.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 19 d. nuosprendžiu T. V. ir R. S. išteisinti pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 22 straipsnio 1 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 5, 7, 8 punktus, 253 straipsnio 1 dalį, neįrodžius, kad jie dalyvavo padarant šias nusikalstamas veikas.

T. V. ir R. S. Valstybinės ligonių kasos pareikštas civilinis ieškinys dėl turtinės žalos atlyginimo paliktas nenagrinėtas.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. vasario 28 d. nutartimi Kauno apygardos prokuroro apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo Vytauto Masioko pranešimą, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą tenkinti, išteisintojo T. V., jo gynėjo, prašiusių kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

T. V. ir R. S. išteisinti dėl kaltinimo tuo, kad 2010 m. spalio 9 d., apie 18.10 val., prie daugiabučio namo, esančio Kaune, Vaižganto g. 7, veikdami bendrininkų grupe, turėdami tikslą nužudyti L. D., V. V., D. T. ir A. U., t. y. du ir daugiau asmenų, dėl chuliganiškų paskatų, kitų žmonių gyvybei pavojingu būdu – esant galimybei sužaloti įvykio vietoje buvusius kitus asmenis, tyčia kartu šaudami ne mažiau kaip 9 kartus iš nenustatytų automatiškai užsitaisančių Makarovo konstrukcijos tipo pistoleto ir Rusijos gamybos IZH-71H modelio pistoleto, skirtų ar pritaikytų šaudyti 9 mm kalibro šoviniais, taip bendrais veiksmais padarydami L. D. šautinę žaizdą pilvo kairėje, nugaroje kryžkaulio projekcijoje, sukėlusią sunkų sveikatos sutrikdymą, bei V. V. padarydami liestines šautines žaizdas kairėje šlaunyje, t. y. nesunkų sveikatos sutrikdymą, pasikėsino nužudyti L. D., V. V., D. T. ir A. U., tačiau nusikaltimo nebaigė dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jų valios, nes L. D. buvo laiku suteikta kvalifikuota medicininė pagalba, V. V. nepataikė į gyvybiškai svarbius organus, o, D. T. ir A. U. bėgant, į juos nepataikė.

T. V. ir R. S. išteisinti ir dėl kaltinimo tuo, kad ikiteisminio tyrimo nenustatytu metu kiekvienas neteisėtai, neturėdamas leidimo, iš tyrimo nenustatyto asmens įgijo po šaunamąjį ginklą – pistoletą, skirtą ar pritaikytą šaudyti 9 mm kalibro šoviniais, bei ne mažiau kaip du 9 mm kalibro šovinius, kuriuos neteisėtai, neturėdami leidimo, laikė ir nešiojo prie savęs iki 2010 m. spalio 9 d.

Pirmosios instancijos teismas, ištyręs ir įvertinęs byloje surinktus įrodymus, konstatavo, kad byloje nesurinkta pakankamai patikimų įrodymų, patvirtinančių T. V. ir R. S. kaltę padarius jiems inkriminuotus nusikaltimus, dėl to priėmė išteisinamąjį nuosprendį. Apeliacinės instancijos teismas, pagal prokuroro apeliacinį skundą patikrinęs išteisinamojo nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą, pritarė pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimui ir padarytoms esminėms išvadoms, o prokuroro skundą atmetė.

Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroras A. Urbelis kasaciniu skundu prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. vasario 28 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Prokuroras nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas neišsamiai išnagrinėjo visas reikšmingas bylos aplinkybes, įrodymus vertino nepakankamai atsižvelgdamas į jų tarpusavio santykį, teikdamas pirmenybę išteisintųjų pozicijai, todėl iš esmės pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus. Anot prokuroro, skundžiamoje nutartyje teismas neanalizavo esminių duomenų, kurie buvo nustatyti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, taip pat neišdėstė ir neanalizavo duomenų, kurie buvo gauti atliekant įrodymų tyrimą apeliacinės instancijos teisme.

Atlikdamas įrodymų tyrimą, apeliacinės instancijos teismas apie tyrimo veiksmus su mažamečiu liudytoju J. A., anoniminiu liudytoju Nr. 1 apklausė ikiteisminį tyrimą byloje atlikusią tyrėją liudytoją J. B., paskelbė jos 2010 m. lapkričio 11 d. tarnybinį pranešimą, apie anoniminio liudytojo Nr. 1 nurodomų aplinkybių atitiktį šovinių tūtelių radimo vietai apklausė ekspertą E. V., tačiau šių duomenų nevertino. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje išreikštos abejonės dėl ikiteisminį tyrimą byloje atlikusių pareigūnų sąžiningumo ir nešališkumo, grindžiant tai nuslėptais su liudytoju J.

A. atliktais tyrimo veiksmais ir jų rezultatais, yra nepagrįstos. Liudytojos J. B. parodymai, jos rašytas 2010 m. lapkričio 11 d. tarnybinis pranešimas įrodo, kad asmens parodymo atpažinti liudytojui J. A. veiksmas nebuvo atliekamas, tyrėjai neturėjo tikslo nuo tyrimo ir teismo nuslėpti su šiuo liudytoju atliktus tyrimo veiksmus ir jų rezultatus. Prokuroras nurodo, kad pirmosios instancijos teismas įvertino nukentėjusiųjų L. D., V. V., D. T., A. U. parodymus atsižvelgdamas į kitus byloje surinktus įrodymus ir padarė pagrįstą išvadą, kad jie neteisingi bei juos atmetė.

Savo ruožtu apeliacinės instancijos teismas, vertindamas nukentėjusiųjų parodymus, į kitus įrodymus neatsižvelgė, todėl nepagrįstai juos pripažino patikimais. Svarbu ir tai, kad sprendimo, kodėl kitaip vertina nukentėjusiųjų parodymus, apeliacinės instancijos teismas nemotyvavo, pakeitęs pirmosios instancijos teismo pateiktą įrodymų vertinimą, teigė, kad pirmosios instancijos teismas vertindamas įrodymus BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų nepažeidė. Prokuroro nuomone, apeliacinės instancijos teismas neišdėstė visų ištirtų įrodymų, nesujungė jų į vieną loginę grandinę, nevertino įrodymų visumos, todėl nutartyje padarė nepagrįstą išvadą, kad byloje nebuvo neginčytinai nustatyta, kiek asmenų įvykio metu turėjo ginklus, keli ir kokie asmenys šaudė, kokios rūšies ir modelio ginklus turėjo šaudę asmenys.

Pagal teismų praktiką liudytojų parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo tyrėjui ar prokurorui, tyrimas ir analizė teismo baigiamuosiuose aktuose yra svarbūs, nes padeda formuoti teismo vidinį įsitikinimą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-179/2010, 2K-592/2010, 2K-461/2011, 2K-545/2012, 2K-138/2013), tačiau nagrinėjamoje byloje nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismas baigiamuosiuose aktuose neišdėstė ir nevertino liudytojų L. K., A. L., J. A. ikiteisminio tyrimo tyrėjui duotų parodymų, kurie buvo paskelbti BPK 276 straipsnio 4 dalyje numatyta tvarka.

Atkreiptinas dėmesys, kad liudytojai, apklausiami ikiteisminio tyrimo tyrėjo, geriau prisiminė įvykio aplinkybes, nei apklausiami ikiteisminio tyrimo teisėjo, kurio atliekama apklausa įvyko tik praėjus penkiems mėnesiams nuo apklausos pas ikiteisminio tyrimo tyrėją dienos. Prokuroras, detaliai atskleisdamas liudytojų E. K., P. Č., L. K., J. A., A. L., P. S., A. Š., V. S., R. M., J. B., V. S. ikiteisminio tyrimo ar teisme duotų parodymų turinį, asmens parodymo atpažinti liudytojui L. K. protokolo duomenis, nurodo, kad jie neprieštarauja, bet patvirtina anoniminio liudytojo Nr. 1 parodymus.

Įvertinus šiuos įrodymus su įvykio vietos apžiūros metu nustatytomis aplinkybėmis, rastais įkalčiais, balistikos specialisto 2010 m. gruodžio 30 d. išvada Nr. 11-3479 (10), specialisto E. V. paaiškinimais, darytina išvada, kad šaudė du asmenys, ir tai patvirtina anoniminio liudytojo Nr. 1 parodymų patikrinimo metu užfiksuotas aplinkybes. Iš asmens parodymo atpažinti pagal nuotraukas protokolų matyti, kad anoniminis liudytojas Nr. 1 atpažino T. V. kaip asmenį, kuris 2010 m. spalio 9 d. prie Kauno sporto halės šaudė iš šaunamojo ginklo, taip pat R.

S., kaip asmenį, kuris 2010 m. spalio 9 d. dalyvavo šaudyme prie Kauno sporto halės ir turėjo šaunamąjį ginklą. Prokuroro nuomone, apeliacinės instancijos teismas specialisto išvadą Nr. 11-3326 (10) turėjo vertinti kitų bylos duomenų kontekste ir pripažinti ją įrodymu, patvirtinančiu liudytojo Nr. 1 parodymus, nes specialisto išvados duomenys rodo, kad T. V. ir R. S. yra tie asmenys, kurie aktyviai disponuoja šaunamaisiais ginklais ir atlieka šūvius. Dėl aptartų aplinkybių darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teismo išvados dėl pirmosios instancijos teismo nuosprendžio nebuvo pagrįstos išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.

Prokuroro teigimu, apeliacinės instancijos teismas be pagrindo eliminavo, nepripažino leistinais įrodymais liudytojo Nr. 1 parodymų, asmens parodymo atpažinti liudytojams Nr. 1 ir L. K. protokolų. Liudytojo Nr. 1 parodymai atitinka įrodymų leistinumo reikalavimus, nes jis buvo įspėtas dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą, byloje nėra duomenų, kad jo parodymai būtų gauti neteisėtu būdu. Liudytojui suteiktas anoniminio liudytojo statusas atitinka BPK 198–200 straipsniuose numatytas anonimiškumo taikymo sąlygas ir pagrindus.

Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose proceso dalyviams buvo sudarytos galimybės užduoti klausimus šiam liudytojui, teismai buvo supažindinti su liudytojo anketiniais duomenimis ir galėjo įsitikinti liudytojo patikimumu. Dėl to teismai turėjo vertinti šio liudytojo parodymus, jų vertinimą motyvuoti, bet to nepadarė. Prokuroras nesutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad asmens parodymo atpažinti liudytojams Nr. 1 ir L. K. veiksmai atlikti pažeidžiant BPK 192 straipsnio reikalavimus, nes T. V. ir R. S. buvo atpažinti pagal nuotraukas, kai ikiteisminio tyrimo metu buvo galimybė parodyti liudytojams gyvus asmenis.

BPK 192 straipsnio 5 dalyje numatyta, kad asmens atpažinimas pagal nuotrauką yra galimas, kai to reikia liudytojo ar nukentėjusiojo saugumui užtikrinti. Šioje byloje asmenys kaltinami dėl labai sunkios nusikalstamos veikos, susijusios su nusikalstamų organizuotų grupuočių tarpusavio konfliktais, kurių metu mieste viešai, nepaisant liudytojų, yra naudojami šaunamieji ginklai, todėl toks nusikaltimo pobūdis, jį padariusių asmenų pavojingumas, liudytojų ypatumai – mažametystė, taikomas anonimiškumas, leidžia pagrįstai teigti, kad asmenų atpažinimas pagal nuotraukas buvo būtinas liudytojų Nr. 1 ir L.

K. saugumui užtikrinti. Prokuroras nesutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad asmens parodymo atpažinti protokolai, kuriuose užfiksuota, kaip liudytojai Nr. 1 ir L. K. atpažįsta T. V., yra neleistini įrodymai, nes T. V. liudytojams pateiktose nuotraukose yra su antrankiais, t. y. jo nuotrauka turi išskirtinę savybę. Jis pažymi, kad iš T. V. parodymo atpažinti protokolų priedų matyti, jog liudytojams atpažinti buvo pateiktos keturios nuotraukos, kiekvieno asmens po keturias nuotraukas, iš jų trijose užfiksuotas veidas, nuotraukos, kuriose užfiksuoti asmenys visų ūgiu, darytos analogiškoje aplinkoje, visų nuotraukų pateikimas atitinka T.

V. nuotraukos pateikimą. Iš priede esančios T. V. nuotraukos nematyti, kad jis būtų su antrankiais, o tai tapo žinoma tik iš paties T. V. paaiškinimų įrodymų tyrimo metu. Liudytojai T. V. atpažino pagal jo išvaizdą, apibūdintą dar apklausiant juos kaip liudytojus ikiteisminio tyrimo metu, todėl atpažinimo veiksmo turiniui negalėjo turėti reikšmės aplinkybė, kad vienoje iš nuotraukų T. V. galbūt užfiksuotas su antrankiais. Dėl to teismas asmens parodymo atpažinti protokolus, kuriuose užfiksuota, kad liudytojai Nr. 1 ir L.

K. atpažino T. V., turėjo pripažinti leistinais įrodymais. Apeliacinės instancijos teismo reiškiamos abejonės dėl šių protokolų motyvuojant tam tikrais neatitikimais liudytojo L. K. parodymuose, duotuose ikiteisminio tyrimo teisėjui ir asmens parodymo atpažinti metu, nepagrįstos, nes T. V. buvo parodytas atpažinti liudytojui L. K. dar 2010 m. lapkričio 9 d., o apklausa pas ikiteisminio tyrimo teisėją atlikta tik 2011 m. balandžio 4 d. Palyginus šio liudytojo parodymus ikiteisminio tyrimo tyrėjui ir asmens parodymo atpažinti metu, jokių neatitikimų tarp jų nėra.

Prokuroras nesutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad asmens parodymo atpažinti protokolas, kuriame užfiksuota, kad liudytojas Nr. 1 atpažįsta R. S., yra neleistinas įrodymas. Jis pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas klaidingai liudytojo Nr. 1 pateiktą T. V. apibūdinimą priskyrė R. S. apibūdinimui ir dėl to nepagrįstai įžvelgė neatitikimus tarp liudytojo apklausos duomenų ir asmens parodymo atpažinti protokolo bei pripažino šį įrodymą neleistinu.

Prokuroras teigia, kad apeliacinės instancijos teismas neišnagrinėjo paduoto apeliacinio skundo, nes neatsakė į skundo argumentus dėl to, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendyje neišdėstė visų ištirtų įrodymų, byloje surinktus įrodymus įvertino ne kaip visumą, nepagrįstai suabejojo specialisto išvados Nr. 11-3326 (10) patikimumu, todėl iš esmės pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus.

Prokuroro kasacinis skundas atmestinas.

Dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies, 320 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymo

Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.

Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Ar įrodymai yra patikimi, nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką bei palyginus juos su kitais byloje esančiais įrodymais. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą įrodymai turi būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti baudžiamojo proceso įstatyme numatytais proceso veiksmais (BPK 20 straipsnio 1, 4 dalys). Duomenys tikrinami atliekant BPK numatytus proceso veiksmus, taip pat tarpusavyje lyginant duomenis, gautus iš skirtingų šaltinių.

T. V. ir R. S. inkriminuoti kaltinimai buvo grindžiami anoniminio liudytojo Nr. 1 (atpažino abu kaltinamuosius), mažamečio liudytojo L. K. (atpažino T. V. kaip panašų asmenį kuris šaudė) parodymais ir ant T. V. ir R. S. drabužių (paimtų kratos metu), kuriuos jie galbūt dėvėjo įvykio metu, rastais šūvio pėdsakais, kurie yra vienodi su šūvio pėdsakais iš įvykio vietoje rastų šovinių tūtelių.

Pirmosios instancijos teismas, ištyręs, įvertinęs ir išanalizavęs byloje surinktus įrodymus, padarė esminę išvadą, kad byloje nesurinkta pakankamai patikimų įrodymų, pagrindžiančių T. V. ir R. S. kaltę padarius jiems inkriminuotus nusikaltimus.

Nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo ištirtų įrodymų vertinimu prokuroras teismo nuosprendį apskundė apeliacine tvarka. Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka teismas atliko įrodymų tyrimą ir apklausė kaip liudytoją ikiteisminį tyrimą atlikusią tyrėją J. B., liudytoją Nr. 1, kuriam taikomas anonimiškumas, specialistų tyrimus atlikusius ekspertus V. A., E. V.. Apeliantas (prokuroras) uždavė liudytojams ir ekspertams klausimus ir aiškinosi jam svarbias aplinkybes. Taigi, esant tokioms aplinkybėms, kasacinės instancijos teismas neturi pagrindo abejoti, kad žemesnės instancijos teismų teisėjų, vertinusių įrodymus, vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, o kasatoriaus teiginys, kad teismas neišsamiai ištyrė bylos aplinkybes, nepagrįstas.

Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas pakeitė nukentėjusiųjų L. D., V. V., D. T., A. U. parodymų vertinimą, pripažindamas juos patikimais, nors pirmosios instancijos teismas šių nukentėjusiųjų parodymus, įvertinęs kitus byloje surinktus įrodymus, pripažino neteisingais ir juos atmetė. Šis kasatoriaus teiginys nepagrįstas, dėl to atmestinas.

Teisėjų kolegija atkreipia kasatoriaus dėmesį, kad apeliacinės instancijos teismas nutarties 7 lapo 3 pastraipoje nurodė: „Šioje baudžiamojoje byloje nustatyta, kad 2010 m. spalio 9 d. apie 18 val., netoli Kauno sporto halės įvyko susišaudymas, kurio metu buvo padarytos šautinės žaizdos L. D. ir pagal pareikštą kaltinimą V. V., taip pat neginčytinai nustatyta, jog tuo metu, kai įvyko susišaudymas, Kauno sporto halėje arba netoli jos buvo tiek T. V. ir R. S., tiek nukentėjusiaisiais byloje pripažinti asmenys – L. D., V. V., D. T., A. U..“ Taigi apeliacinės instancijos teismo nutarties turinys patvirtina, kad šis teismas išdėstė nukentėjusiųjų L. D., V. V., D. T., A. U. parodymų esmę, tačiau naujų aplinkybių – nei jas nustatė pirmosios instancijos teismas (jog minėti nukentėjusieji įvykio metu prie Kauno sporto halės, kai buvo sužaloti L. D. ir V. V., buvo kartu) – nenustatė. Beje, apeliacinės instancijos teismas teisingai pažymėjo, kad nukentėjusiojo parodymai yra labai svarbūs įrodinėjant kaltininko kaltę. Šioje byloje nukentėjusieji nenurodė, su kokiais konkrečiai asmenimis kilo konfliktas ir kas į juos šaudė. Tuomet itin svarbią reikšmę įgyja įvykio vietoje rastų nusikalstamos veikos pėdsakų ir kitų daiktų, turinčių reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, tyrimas, nes palikti pėdsakai padeda identifikuoti kaltininką.

BPK 91 straipsnyje nustatyta, kad daiktais, turinčiais reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, laikomi materialūs objektai, kurie buvo nusikalstamos veikos padarymo įrankiais ar priemonėmis arba ant kurių išliko nusikalstamos veikos pėdsakų, arba kurie buvo kaltininko nusikalstamų veikų objektais, taip pat visi kiti daiktai, kurie gali būti priemonėmis nusikalstamai veikai atskleisti ir kaltininkams nustatyti arba kaltinimui paneigti ar atsakomybei palengvinti.

Apžiūrint įvykio vietą buvo rasta 9 šovinių tūtelės ir vienos kulkos fragmentas. Tyrėjas 2010 m. spalio 14 d. užduotimi (t. 1, b.l. 83-84) nusprendė atlikti objektų tyrimą, prašydamas atlikti kompleksinį balistinį, biologinį, cheminį pateiktų objektų tyrimą, ir vienas iš klausimų buvo – ar ant tyrimui pateiktų tūtelių yra biologinių pėdsakų, tinkamų asmens tapatybei nustatyti tiriant DNR? Tyrėjas 2010 m. gruodžio 16 d. raštu (t. 1, b.l. 98) Lietuvos policijos Kriminalistinių tyrimų centro viršininkui nurodo šiam centrui pateiktas tūteles ir kulkos fragmentą, padarius nuo jų galimas nuoplovas biologiniam tyrimui, skubiai perduoti Lietuvos teismo ekspertizės centrui balistiniam tyrimui. Ar ant įvykio vietoje rastų 9 šovinių tūtelių buvo ieškoma biologinių pėdsakų, tinkamų asmens tapatybei nustatyti tiriant DNR, ar jų apskritai nerasta, byloje nėra jokių duomenų.

Ištyrę įvykio vietoje rastas 9 šovinių tūteles specialistai nustatė, kad jos iššautos iš dviejų ginklų – dvi 9 mm kalibro šovinių, skirtų Makarovo konstrukcijos pistoletams, tūtelės iššautos iš vieno, septynios 9 mm kalibro Brauningo trumpų šovinių tūtelės iššautos iš kito ginklo. Šie objektyvūs duomenys leidžia padaryti patikimą išvadą, kad įvykio metu šaudė ne mažiau kaip du asmenys dviem skirtingais pistoletais. Tai iš esmės atitinka ir liudytojų Nr. 1, L. K., J. A. parodymus, kita vertus, byloje yra duomenų (liudytojų J. A., A. L. parodymai), kad šaudžiusiųjų galėjo būti trys asmenys.

Jau buvo minėta, kad įrodymais gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais. Taigi, spręsdamas, ar išnagrinėtus duomenis pripažinti įrodymais, teismas turi patikrinti, ar jų gavimo būdas neprieštarauja įstatyme numatytiems reikalavimams ir ar jie patikrinti BPK numatytais veiksmais.

Pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo, kad atliekant kratas pas T. V. ir R. S., kurių metu buvo paimti jų drabužiai, kuriuos jie galbūt dėvėjo įvykio metu, nesilaikyta BPK 149 straipsnio 7 dalies reikalavimo kratos vietoje daiktus supakuoti ir užantspauduoti. Apie kratų metu paimtų drabužių supakavimą ir užantspaudavimą protokoluose apskritai nėra jokių duomenų. T. V. teigia, kad visi drabužiai buvo sudėti į vieną maišą. Liudytoja J. B. (ikiteisminį tyrimą atlikusi tyrėja) parodė, kad kratas atliko operatyviniai darbuotojai, kurie ir pateikė rastus objektus. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog BPK 149 straipsnio 7 dalies reikalavimas, kad kratos vietoje daiktai turi būti kaip įmanoma supakuoti ir užantspauduoti, yra imperatyvus. Tik tinkamai laikantis minėto reikalavimo, kurį galima patikrinti baudžiamojo proceso įstatyme numatytais proceso veiksmais (perskaitant kratos protokolą bei sulyginant su specialistui pateiktų daiktų įpakavimu ir pan.), to ir reikalaujama BPK 20 straipsnio 4 dalyje, neliktų pagrindo abejoti, kokiu būdu atsirado šūvio pėdsakai ant T. V. drabužių (specialistas nustatė, kad 2 stibio-bario-švino dalelės rastos ant striukės ir 1 ant kelnių, kurios, pagal bylos duomenis, pirktos po įvykio). Taigi renkant duomenis buvo pažeista jų gavimo tvarka ir nustatytos tvarkos pažeidimai turėjo įtakos gautų duomenų patikimumui; šių abejonių nėra galimybės pašalinti atliekant kitus BPK numatytus veiksmus, dėl to tokie duomenys pagal teismų praktiką įrodymais nepripažįstami (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K- 392/2008).

R. S. versija, kad anksčiau jis turėjo legaliai išduotą savigynai pistoletą, kuriuo ne kartą ir šaudė, be to, šaudė iš draugo legaliai laikomo ginklo, dėl to ant jo drabužių galėjo likti šūvių pėdsakų, ne tik nepaneigta, o pasitvirtino. Ta aplinkybė, kad R. S. senai šaudė šaudykloje, nėra esminė, nes galėjo šaudyti ir ne šaudykloje.

Be to, net ir nustatyta aplinkybė, jog ant abiejų išteisintųjų rūbų (striukių ir kelnių), kuriuos jie galbūt dėvėjo įvykio metu, rasta šūvio pėdsakų (stibio-bario-švino dalelių), vienodų su šūvio pėdsakais iš įvykio vietoje rastų šovinių tūtelių, neleidžia identifikuoti jų kaip asmenų, iššovusių tuos šūvius, nes tai vienodi, tačiau ne individualūs pėdsakai. Be to, tokie patys šūvio pėdsakai buvo rasti ir ant A. V., buvusio įvykio vietoje, striukės, kuriam vėliau įtarimai buvo panaikinti. Pas abu išteisintuosius ginklų ir šovinių nerasta, ir jie nuosekliai neigia bet kokį savo dalyvavimą šiame įvykyje.

BPK 192 straipsnio 5 dalyje numatyta, kad asmens atpažinimas pagal nuotrauką yra galimas, kai to reikia liudytojo ar nukentėjusiojo asmens saugumui užtikrinti. Kasatoriaus nurodyti argumentai, kad nusikaltimo pobūdis, jį padariusių asmenų pavojingumas, liudytojų ypatumai – L. K. mažametystė, Nr. 1 taikomas anonimiškumas, leidžia daryti pagristą išvadą, kad įtariamų asmenų atpažinimas pagal nuotraukas buvo būtinas liudytojų Nr. 1 ir L. K. saugumui užtikrinti. Taigi apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai konstatavo procesinį pažeidimą, tačiau kolegija atkreipia dėmesį, kad minėtas teismas jį vertino kaip neesminį pažeidimą. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokolai, kuriuose užfiksuota, kad liudytojas Nr. 1 atpažįsta T. V., o liudytojas L. K. atpažįsta T. V., kaip panašų asmenį, yra neleistini įrodymai, nes T. V. liudytojams pateiktose nuotraukose yra su antrankiais, t. y. jo nuotrauka turi išskirtinę savybę, palyginti su kitų parodytų atpažinti asmenų nuotraukomis, tuo padarytas esminis baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas. Kasatoriaus argumentai, kad T. V. nuotraukoje (visu ūgiu) nematyti, kad jis užfiksuotas galbūt su antrankiais, be to, liudytojai jį atpažino pagal išvaizdą, todėl atpažinimo turiniui ši aplinkybė neturėjo reikšmės, nėra įtikinantys.

BPK 191 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad atpažįstantis asmuo pirmiau turi būti apklaustas apie aplinkybes, kuriomis jis matė atpažintiną asmenį, taip pat apie žymes ir ypatybes, pagal kurias jis gali atpažinti tą asmenį. Taigi mažametis liudytojas L. K. 2010 m. lapkričio 9 d. apklaustas ikiteisminio tyrimo tyrėjo nurodė aplinkybes, kai jis matė šaudžiusį vyrą ir apibūdino jo išvaizdą, tačiau nurodė, kad veido nemoka apibūdinti. Asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokole nurodyta, kad liudytojas L. K. atpažino T. V., kuris iš plaukų ir veido yra panašus į jo matytą asmenį. Taigi kasatorius nepagrįstai teigia, kad liudytojas L. K. atpažino T. V. kaip įvykio metu šaudžiusį asmenį. Liudytojas L. K. asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką metu parodė, kad T. V. yra panašus į jo matytą asmenį, o apklaustas ikiteisminio tyrimo teisėjo parodė, kad veido bruožų neįsiminė, nežino ar galėtų pažinti ir nėra įsitikinęs, jog tai tas pats asmuo, kuris šaudė (t. 2, b.l. 16-19). Taigi šio atpažinimo patikimumas teismams sukėlė pagrįstų abejonių.

Net ir pripažinus kasatoriaus argumentus dėl liudytojo Nr. 1 (kuriam taikomas anonimiškumas) pagrįstais, t. y. kad jo parodymai yra patikimi ir jis atpažino T. V. ir R. S. iš pateiktų nuotraukų nepadarant esminio baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimo, jo parodymai liktų vieninteliai įrodymai byloje, nes kitų objektyvių įrodymų (biologinių pėdsakų, tinkamų asmens tapatybei nustatyti tiriant DNR ant rastų šovinių tūtelių, ir individualių šūvio pėdsakų ant įtariamųjų rūbų nerasta), kuriais galima būtų grįsti išteisintųjų kaltę, byloje nesurinkta, o dėl mažamečio liudytojo L. K. atpažinimo (T. V.) patikimumo teismams iškilo pagrįstų abejonių. Žemesnės instancijos teismai teisingai nurodė, kad BPK 301 straipsnio 2 dalyje nustatyta: „Apkaltinamasis nuosprendis negali būti pagrįstas vien tik nukentėjusiųjų ar liudytojų, kuriems taikomas anonimiškumas, parodymais. Šių asmenų parodymais galima pagrįsti apkaltinamąjį nuosprendį tik tuo atveju, kai juos patvirtina kiti įrodymai.“ Taigi esminė žemesnės instancijos teismų išvada, kad byloje nesurinkta pakankamai patikimų įrodymų, pagrindžiančių T. V. ir R. S. kaltę padarius jiems inkriminuotus nusikaltimus, yra teisinga.

Apeliacinės instancijos teismas dar kartą įvertino surinktus bylos duomenis. Atkreiptinas kasatoriaus dėmesys, kad tik teismas, ištyręs ir įvertinęs surinktus duomenis, jų pagrindu nustato faktines bylos aplinkybes. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje motyvuotai pasisakyta dėl visų byloje surinktų įrodymų vertinimo. Kaip jau ne kartą akcentuota teismų praktikoje, įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Nagrinėjimo teisme dalyvių išsakytos nuomonės dėl įrodymų vertinimo ir išvadų padarymo teismui nėra privalomos. Teismo proceso dalyviai gali teismui teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus, tačiau tokių proceso dalyvių pasiūlymų atmetimas pirmosios ar apeliacinės instancijos teismuose savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu teismo sprendimas pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų. Tai, kad žemesnės instancijos teismai padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokius sprendimus, nei tikėjosi vienas iš proceso dalyvių, savaime nereiškia, jog buvo padaryti esminiai Baudžiamojo proceso kodekso normų pažeidimai – bylos aplinkybės išnagrinėtos neišsamiai ir šališkai, o teismų sprendimai nepagrįsti ir neteisėti.

BPK 320 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose. Apeliacinio skundo ribas apibrėžia nuosprendžio (nutarties) apskundimo pagrindai ir motyvai, apelianto prašymai – jų apimtis, pobūdis, konkretumas, tikslumas. BPK 332 straipsnio 3 dalyje nustatyti reikalavimai keliami apeliacinės instancijos teismo nutarties aprašomosios dalies turiniui. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendžio (nutarties) aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės. To nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Šios pareigos apimtis gali keistis atsižvelgiant į priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno atvejo aplinkybes. Apeliacinės instancijos teismo nutarties turinys patvirtina, kad į esminius apelianto – prokuroro argumentus – dėl procesinių pažeidimų, įrodymų vertinimo, padarytų išvadų – yra atsakyta. Taigi byla apeliacine tvarka išnagrinėta nepažeidžiant BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3 dalies reikalavimų.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą, esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadarė.

Kasatorius teisingai nurodo, kad apeliacinės instancijos teismo nutartyje išreikštos abejonės dėl ikiteisminį tyrimą byloje atlikusių pareigūnų sąžiningumo ir nešališkumo, grindžiant tai nuslėptais su liudytoju J. A. atliktais tyrimo veiksmais ir jų rezultatais, yra nepagrįstos. Liudytojos J. B. parodymai, jos rašytas 2010 m. lapkričio 11 d. tarnybinis pranešimas byloje patvirtina, kad asmens parodymo atpažinti liudytojui J. A. veiksmas nebuvo atliekamas, tyrėjai neturėjo tikslo nuo tyrimo ir teismo nuslėpti su šiuo liudytoju atliktus tyrimo veiksmus ir jų rezultatus. Taigi apeliacinės instancijos teismo nutartyje nurodytas teiginys, kuriuo išreikštos abejonės dėl ikiteisminį tyrimą byloje atlikusių pareigūnų sąžiningumo ir nešališkumo, grindžiant tai nuslėptais su liudytoju J. A. atliktais tyrimo veiksmais (parodymo atpažinti pagal nuotraukas) ir jų rezultatais, yra perteklinis.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroro kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Viktoras Aidukas

Olegas Fedosiukas

Vytautas Masiokas