A-822-541-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A822-541/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00497-2013-9

Procesinio sprendimo kategorija 38, 74

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. rugsėjo 16 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Arūno Sutkevičiaus ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos A. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos A. K. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos valstybinei darbo inspekcijai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, tretieji suinteresuoti asmenys – Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus skyrius ir viešoji įstaiga „Karoliniškių poliklinika“, dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja A. K. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (I t., b. l. 1–5), prašydama: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VDI) 2013 m. sausio 9 d. sprendimą Nr. (37)SD-477; 2) įpareigoti VDI objektyviai ir išsamiai atlikti pakartotinį nelaimingo atsitikimo darbe tyrimą. Taip pat pareiškėja prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Pagrįsdama savo reikalavimus pareiškėja paaiškino, kad dėl karščio, blogos ventiliacijos darbo kabinete, beveik sintetinių, nepraleidžiančių oro ir nesugeriančių prakaito darbo drabužių, fizinio krūvio bei nuolatinio psichologinio spaudimo iš VšĮ „Karoliniškių poliklinika“ 2012 m. liepos 5 d. jai buvo sutrikusi sveikata, todėl baigus darbą teko prašyti pagalbos ir išsikviesti pažįstamą, kuri parvežė ją namo. Nurodė, kad apie minėtas darbo sąlygas ir darbo drabužius 2012 m. liepos 9 d. informavo padalinio vadovą T.

S., tačiau jis nesiėmė spręsti problemos ir liepė palaukti. 2012 m. liepos 9 d. VšĮ „Karoliniškių poliklinika“ įvyko nelaimingas atsitikimas, kurio metu jai sutriko sveikata, buvo iškviesta Greitoji medicinos pagalba (toliau – ir GMP). Po 10 val. atliekant pacientei masažą, pareiškėjai aptemo akyse, pradėjo svaigti galva ir teko nutraukti procedūrą. Pacientė pakvietė masažuotoją A. Š., kuri davė validolio, amoniako, o pagerėjus savijautai pradėjo daryti masažą kitam pacientui, tačiau vėl sutriko sveikata. Tuomet pacientas iškvietė GMP, o A.

Š. – budintį gydytoją. Suteikę būtinąją pagalbą, GMP medikai su budinčiu gydytoju nusprendė, kad pareiškėja toliau dirbti negali ir išdavė nedarbingumo pažymėjimą. GMP kvietimo kortelės Nr. 106528 18 punkte „Diagnozė, šifras“ nurodyta „Būklė po apalpimo. Perkaitimas. Įtariamas elektrolitų disbalansas. Ūmi viršutinių kvėpavimo takų infekcija“. Apie įvykį 2012 m. liepos 9 d. elektroniniu paštu informavo VšĮ „Karoliniškių poliklinika“, kuri 2012 m. rugpjūčio 7 d. elektroniniu paštu atsiuntė pranešimą, kuriame nurodyta, kad 2012 m. liepos 9 d. patirtas įvykis darbe pripažintas nesusijusiu su darbu.

Pareiškėja 2012 m. rugsėjo 10 d. pateikė pranešimą VDI, o 2012 m. spalio 23 d. gavo Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus skyriaus (toliau – ir Skyrius) 2012 m. spalio 23 d. sprendimą Nr. (1)SD-15699, kuriame nurodyta, kad įvykis darbe prie nelaimingų atsitikimų darbe nepriskiriamas, nes ji patyrė kitokį sveikatos sutrikimą, kurio priežastis yra liga. Nesutikdama su minėtu Skyriaus sprendimu, 2012 m. lapkričio 23 d. su skundu kreipėsi į VDI. VDI, išnagrinėjusi skundą, priėmė ginčijamą sprendimą, kuriame remiamasi VDI Nelaimingų atsitikimų ir profesinių ligų skyriaus ir Asmenų aptarnavimo ir teisės taikymo skyriaus išvadomis Nr. VD-2 (toliau – ir Išvados).

Skundžiamas sprendimas ir Išvados yra neobjektyvios, neišsamios, priimtos nuslepiant esminius bylos dokumentus. Išvadoje pateikta nelaimingo atsitikimo darbe sąvoka aiškinama siaurinamai, aiškinant, kad nelaimingas atsitikimas darbe galimas tik patyrus traumą – audinių arba organų sužalojimą, sukeltą išorinių veiksnių. Minėtas aiškinimas paremtas ne teisės aktais ar medicinine moksline literatūra, o Lietuvos tarybinės enciklopedijos duomenimis. Nelaimingo atsitikimo darbe sąvoka turi būti aiškinama vadovaujantis Lietuvos Respublikos darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo (toliau – ir Įstatymas) nuostatomis.

Iš minėto įstatymo 2 straipsnio 20 punkte pateiktos nelaimingo atsitikimo darbe sąvokos matyti, kad nelaimingas atsitikimas darbe yra įvykis darbe, kurio padarinys trauma. 2012 m. liepos 9 d. įvykis, kai pareiškėjai darbe pasidarė bloga (įvykis), sąlygojo apalpimą (traumą), kuris vėliau išsivystė į ligą. Tokią išvadą pagrindžia ir pareiškėjos šeimos gydytojos 2013 m. sausio 7 d. raštas Nr. 1, adresuotas Skyriui, kurio VDI nevertino priimdama ginčijamą sprendimą. Be to, netgi traumą aiškinant kaip audinių ar organų sužalojimą, sukeltą išorės faktorių, apalpimas, t. y. staigus trumpalaikis sąmonės netekimas dėl vietinės smegenų mažakraujystės, turėtų būti pripažįstamas trauma.

Ginčo įvykis pagal Įstatymo 42 straipsnio 1 dalies 1 punktą turėtų būti laikomas lengvu nelaimingu atsitikimu darbe. Be to, ginčijamas VDI sprendimas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimų. Išvadoje pateikta informacija, kad VšĮ „Justiniškių šeimos gydytojų kabinetas“ į VDI prašymą neatsakė, yra akivaizdžiai melaginga, nes VšĮ „Justiniškių šeimos gydytojų kabinetas“ 2013 m. sausio 7 d. raštu Nr. 1 atsakė į VDĮ 2012 m. gruodžio 12 d. raštą Nr. SD-18696. Aplinkybė, kad VDI, priimdama sprendimą, nuslėpė VšĮ „Justiniškių šeimos gydytojų kabinetas“ 2013 m. sausio 7 d. raštą Nr. 1 ir nevertino šiame rašte pateiktos informacijos suponuoja išvadą, kad VDI tyrimą atliko neišsamiai ir neobjektyviai.

Taip pat VDI neatliko veiksmų, kuriuos buvo būtina atlikti pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. rugsėjo 2 d. nutarimu Nr. 1118 patvirtintų Nelaimingų atsitikimų darbe tyrimo ir apskaitos nuostatų (toliau – ir Nuostatai) 46 punktą: nenustatė, ar nepakeista nelaimingo atsitikimo darbe vieta (46.1 p.), neapžiūrėjo nelaimingo atsitikimo darbe vietos, nepareikalavo padaryti reikiamų fotografijų, sudaryti ir pateikti tyrimui atlikti reikalingą grafinę medžiagą (46.2 p.). Nei ginčijamame sprendime, nei Išvadose neaptariant skundo argumentų, nurodytų 4, 5, 6 ir 7 dalyse, buvo pažeistas Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimas, kuris įpareigoja viešojo administravimo subjektą išsamiai išanalizuoti situaciją ir motyvuoti priimamą sprendimą, pagrindžiant jį tiek faktiniais duomenimis, tiek teisės aktų nuostatomis, bei Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 2 punkte įtvirtintas esminis objektyvumo principas.

Atsakovas VDI su skundu nesutiko ir atsiliepime (I t., b. l. 32–36) prašė pareiškėjos skundą atmesti.

Pagrįsdamas savo poziciją paaiškino, kad pareiškėjos skunde išdėstyti motyvai prieštarauja įvykio tyrimo metu nustatytoms faktinėms aplinkybėms. Pareiškėjos 2012 m. liepos 9 d. sveikatos sutrikimas pasireiškė tuo, kad jai darbo metu pasidarė bloga, ėmė svaigti galva, pareiškėja buvo beprarandanti sąmonę. Atvykusi GMP gydytoja ir iškviesta VšĮ „Karoliniškių poliklinika“ budinti gydytoja suteikė pareiškėjai pirmąją pagalbą ir grafoje „priežastis“ nurodė „ūmi liga“. Iš Vyriausybės 2004 m. rugsėjo 2 d. nutarimu Nr. 1118 patvirtintos Nelaimingų atsitikimų darbe akto formos matyti, kad joje turi būti nurodytas traumos sunkumas, sužalojimo diagnozė, sužalota kūno dalis ir sužalojimo pobūdis.

Įstatymo nuostatos, apibrėžiančios nelaimingą atsitikimą darbe bei lengvą nelaimingą atsitikimą darbe, ir minėtos formos reikalavimai suponuoja išvadą, kad nelaimingas atsitikimas darbe yra įvykis, susijęs su darbu, kurio metu patiriama trauma (lengva, sunki, mirtina) ir dėl patirtos traumos prarandamas darbingumas nors vienai dienai. Pareiškėja 2012 m. liepos 9 d. darbo metu pasijuto blogai, jai ėmė svaigti galva, apalpo, tačiau tai nėra trauma. Iš nedarbingumo pažymėjimo Nr. ED4640829, kuriame nurodyta nedarbingumo priežastis (liga) ir diagnozė (ūmus faringitas), matyti, kad darbingumą pareiškėja prarado ne dėl darbe patirtos traumos, bet dėl ligos.

VDI, tirdama įvykius darbe, negali sveikatos sutrikimų dėl ligos pripažinti nelaimingais atsitikimais darbe. Vadovaujantis Sunkių traumų klasifikaciniais požymiais, patvirtintais Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2001 m. liepos 18 d. įsakymu Nr. 397, traumos sunkumą įvertina medicinos įstaiga, kurioje nukentėjusiajam suteikiama pirmoji medicinos pagalba, ar nukentėjusysis gydomas dėl nelaimingo atsitikimo metu patirtų sužalojimų. Siekdamas užtikrinti objektyvų ir išsamų pareiškėjos sveikatos sutrikdymo tyrimą, Skyrius 2012 m. gruodžio 12 d. raštu Nr. 18696 kreipėsi į VšĮ „Justiniškių šeimos gydytojų kabinetas“ direktorę I.

U., su prašymu suteikti informaciją apie pirminę ir galutinę diagnozę, atsakyti ar pareiškėjos sveikatos sutrikdymas traktuotinas kaip nelaimingas atsitikimas darbe ir, jeigu taip, įvertinti nelaimingo atsitikimo darbe traumos sunkumą. Įvykį tirianti darbo inspektorė A. D. telefonu susisiekė su minėto kabineto direktore I. U., kuri pranešė, kad atsakymo neteiks. VšĮ „Justiniškių šeimos gydytojų kabinetas“ raštas dėl pareiškėjos sveikatos sutrikdymo VDI buvo gautas tik 2013 m. sausio 10 d., t. y. baigus papildomą tyrimą.

VDI šią papildomai gautą informaciją išnagrinėjo, tačiau, nepaaiškėjus naujoms teisiškai reikšmingoms aplinkybėms (diagnozė nepakito, rašte nurodytas teiginys, kad liga pasireiškė vėliau, kaip pirmosios pagalbos suteikimo padarinys, prieštaravo GMP kvietimo kortelėje nurodytai diagnozei), pareiškėjos sveikatos sutrikdymo tyrimas neatnaujintas. VDI nenustatinėja visų objektyvių įmanomų aplinkybių ir priežasčių, o įvykius tiria savo kompetencijos ribose, todėl VDI vykdytų procedūrinių ir / ar procesinių veiksmų teisėtumo vertinimas galimas tik pagal VDI veiklą reglamentuojančius teisės aktus.

Nukentėjusiosios diagnozės ir traumos sunkumo nustatymas nepatenka į VDI kompetencijos ribas, t. y. VDI nenustato asmens susirgimo diagnozės ir traumos sunkumo, o vadovaujasi asmens sveikatos priežiūros įstaigų išvadomis. Norint pripažinti, kad pareiškėja nukentėjo dėl nelaimingo atsitikimo darbe, reikėtų paneigti medikų išvadas dėl ligos diagnozavimo, o tai paržengtų VDI kompetencijos ribas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo VšĮ „Karoliniškių poliklinika“ atsiliepime (II t., b. l. 12–14) nurodė, kad su skundu nesutinka ir prašė jį atmesti.

Paaiškino, kad nesutinka su A. K. pateikiama faktinių aplinkybių interpretacija. Atkreipė dėmesį, kad A. K. apalpimo faktas 2012 m. liepos 9 d. nebuvo užfiksuotas, nes nei pati pareiškėja gydytojai S. G., nei kiti su ja tuo metu buvę asmenys, to nenurodė, Be to, apalpimo galimybė paneigiama ir objektyviais A. K. tyrimo duomenimis, nes gydytoja S. G. išmatavo pareiškėjos arterinį kraujospūdį, kuris buvo normalus. Įrašas apie arterinį kraujospūdį GMP kortelėje vertintinas kritiškai, nes, anot VšĮ „Karoliniškių poliklinika“ darbuotojų, buvusių kartu su A.

K., GMP slaugytoja arterinio kraujospūdžio A. K. nematavo. VšĮ „Justiniškių šeimos gydytojų kabinetas“ 2013 m. sausio 7 d. rašte Nr. 1 esantis teiginys, kad pareiškėja susirgo ūminiu faringitu dėl to, kad teikiant pirmąją pagalbą apalpus, ji buvo apipilta vandeniu ir sudaryti skersvėjai, bando iškreipti faktinę situaciją, nes nei vienas 2012 m. liepos 9 d. su pareiškėja buvęs asmuo nenurodė, kad ji būtų apšlakstyta ar apipilta vandeniu. Pirmieji ūminio faringito simptomai pasireiškia praėjus 24–72 val. po kontakto su infekcijos sukėlėju, todėl darytina išvada, kad kontaktą su ūminio faringito sukėlėju A.

K. turėjo 2012 m. liepos 6–8 d., t. y. ne darbo dieną. Todėl A. K. susirgimo negalima sieti su darbo santykiais. Be to, nedarbingumo pažymėjimą pareiškėjai išdavė šeimos gydytojos licenciją turinti gydytoja S. G. Šeimos gydytojas turi kompetenciją ir kvalifikaciją diagnozuoti ligas, o slaugos specialistas (bendruomenės slaugytojas ir bendrosios praktikos slaugytojas) tokios kompetencijos neturi. Todėl bendruomenės slaugytojos D. D. GMP kvietimo kortelėje užfiksuota diagnozė, kaip užfiksuota nekompetentingo asmens, neturėtų būti vertinama.

Iš Įstatymo normų formuluotės matyti, kad būtinas nelaimingo atsitikimo darbe padarinys yra darbuotojo trauma, t. y. organų arba audinių sužalojimas, kurį sukelia išorinis poveikis, tačiau pareiškėjai diagnozuotas ūminis faringitas yra liga, o ne trauma. Tai, kad A. K. darbe traumos nepatyrė, patvirtina ir aplinkybė, kad GMP kvietimo kortelėje grafa „nelaimingas atsitikimas, šifras“ neužpildyta. VšĮ „Justiniškių šeimos gydytojų kabinetas“ 2013 m. sausio 7 d. raštas Nr. 1, net jei jis būtų gautas ir įvertintas, negalėjo daryti įtakos galutiniam sprendimui dėl įvykio vertinimo, nes rašte nurodyta informacija nėra pirminis informacijos šaltinis, t. y. pareiškėjos būklė aprašoma iš pačios pacientės žodžių bei GMP kvietimo kortelės, taip pat nurodoma nemažai su asmens sveikatos priežiūros paslaugomis nesusijusios informacijos.

Be to, informacija iš GMP kvietimo kortelės perrašyta netiksliai, t. y. rašte atsiranda nauji, GMP kvietimo kortelėje neesantys, TLK kodai. Gydytoja I. U., žinodama, jog A. K. pirmoji asmens sveikatos priežiūros paslaugas teikė bei nedarbingumo pažymėjimą išdavė VšĮ „Karoliniškių poliklinika“ gydytoja S. G., nesiremia jos surinkta anamneze, apžiūros duomenimis bei nustatyta diagnoze. Tai, kad kai kurie veiksmai ir / ar aplinkybės neaprašyti Išvadose, nereiškia, kad jie nebuvo atlikti ar įvertinti. VDI specialistai VšĮ „Karoliniškių poliklinika“ lankėsi du kartus ir abu kartus buvo apžiūrėtas kabinetas, kuriame 2012 m. liepos 9 d. dirbo A.

K., padarytos fotografijos. Trečiasis suinteresuotas asmuo sutinka su VDI atsiliepime nurodytais argumentais dėl skundų tyrimo ribų.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. rugsėjo 4 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė.

Teismas remdamasis Lietuvos Respublikos darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 2 straipsnio 20 dalimi, 42 straipsniu, Nuostatais ir Medicinos enciklopedijos duomenimis, pažymėjo, kad įstatymų leidėjas yra nurodęs, kad nelaimingas atsitikimas darbe yra įvykis, dėl kurio darbuotojas patiria sveikatai ir (ar) gyvybei pavojingą traumą. Nuostatuose nėra pateikta nelaimingo atsitikimo darbe sąvoka. Remdamasis nuostatų 48 straipsniu, 7 punktu, 1 priedo 4.3.–4.5 punktais, teismas padarė išvadą, kad N-1 formos akte turi būti duomenys apie traumą, nes trauma yra išorinio veiksnio sukeltas organizmo organų ar audinių sužalojimas arba stiprus psichinis sukrėtimas.

Teismas konstatavo, kad būtinas nelaimingo atsitikimo darbe padarinys – darbuotojo trauma. Ginčo atveju nenustatyta duomenų apie A. K. organų arba audinių sužalojimą. Kadangi sveikatos sutrikimas, kuriuo 2012 m. liepos 9 d. pareiškėja skundėsi (ūminis faringitas), yra liga, atsakovas pagrįstai pripažino, kad jos sveikatos sutrikdymas negali būti kvalifikuotas kaip organizmo sužalojimas, patirtas dėl išorinių su jos atliekamomis profesinėmis (darbo) funkcijomis sietinų veiksnių. Taigi atsakovas pagrįstai priėmė sprendimą pareiškėjos sveikatos sutrikimo nepripažinti nelaimingu atsitikimu darbe.

Vertindamas pareiškėjos motyvus, kad atsakovas neįvertino visų aplinkybių, kurios turėjo įtakos sveikatos sutrikimui, teismas, remdamasis asmuo Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos įstatymo 3 straipsniu pažymėjo, kad atsakovas pagrįstai nurodo, kad jis nėra kompetentingas nustatyti diagnozes ar traumų sunkumą, tačiau, kaip ir nagrinėjamu atveju, vadovaujasi asmens sveikatos priežiūros įstaigų pateiktomis išvadomis.

Dėl 2013 m. sausio 9 d. sprendimo atitikties Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio reikalavimams teisėjų kolegija pažymėjo, kad ginčijamame sprendime yra nurodytos teisės aktų nuostatos, kuriomis remiantis jis buvo priimtas, taip pat pateiktos nuorodos į atliktą VDI Vilniaus skyriaus darbo inspektorės A. D. tyrimo medžiagą bei išvadas, kuriose yra aiškiai nurodytos faktinės ginčo aplinkybės bei teisės aktų nuostatos. Kadangi ginčo atveju duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėja patyrė traumą, nebuvo pateikta, atsakovas pagrįstai pripažino, jog nėra pagrindo atnaujinti sveikatos sutrikdymo tyrimą.

III. Pareiškėja A. K. apeliaciniame skunde (II t., b. l. 63–68) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 4 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – jos skundą tenkinti. Pareiškėja taip pat prašo priteisti iš atsakovo jos patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjos įsitikinimu, toks ginčui aktualių teisės normų aiškinimas, kai prie nelaimingų atsitikimų darbe priskiriamas tik toks atsitikimas, kurio metu darbuotojas patiria organų ar audinių sužalojimą (tiesiogine prasme, t. y. išorinį sužalojimą), prieštarauja tiek Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) nuostatoms, pagal kurias darbdavys privalo sudaryti saugias darbo sąlygas (DK 260 str.), tiek ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos ginamam viešajam interesui. Pažymi, kad Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje konstatuota, kad rūpinimasis žmonių sveikata traktuotinas kaip valstybės funkcija; žmonių sveikatos apsauga yra konstituciškai svarbus tikslas, viešasis interesas (2002 m. sausio 14 d., 2002 m. kovo 14 d. nutarimai). Siaurinančiai suprantant nelaimingo atsitikimo darbe sąvoką, nepagrįstai suvaržoma asmens (darbuotojo) teisė į saugias ir sveikas darbo sąlygas (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 str.), nes atsitikus darbe kitokiam įvykiui dėl darbdavio kaltės (o darbo aplinkoje pasitaikantys sveikatos sutrikimai, gali būti ne visuomet susiję su išoriniu poveikiu darbuotojo audiniams, bet pasireikšti sveikatos sutrikimais: alpimu, galvos svaigimu – tai irgi yra poveikis sveikatai) pažeidžiamas ir Konstitucinis teisinės valstybės principas.

Teismas sprendime nurodydamas, kad atsakovas nėra kompetentingas nustatyti diagnozę ar traumų sunkumą, tačiau vadovaujasi asmens sveikatos priežiūros įstaigų pateiktomis išvadomis, šias išvadas padarė remdamasis tik Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos įstatymo 3 straipsniu. Teismas neanalizavo Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. rugsėjo 2 d. nutarimu Nr. 1118 patvirtintų Nelaimingų atsitikimų darbe tyrimo ir apskaitos nuostatų. Iš Nuostatų 35 straipsnio matyti, kad Valstybinė darbo inspekcija, nors ir neturėdama kompetencijos diagnozuoti, tačiau atliekant tyrimą, turi galimybę konsultuotis su atitinkamų sričių specialistais. Nagrinėjamoje byloje yra prieštaringų duomenų dėl pareiškėjai nustatytos diagnozės. Išvados dėl ligos (faringito) padarytos remiantis vien tiki VšĮ „Karoliniškių poliklinika“ paaiškinimais, nevertinant VšĮ „Justiniškių šeimos gydytoju kabinetas“ vadovės parodymų, duotų VDI, kurie patvirtina ir GMP išvadą – „Būklė po apalpimo, Perkaitimas“. Esant tokiai situacijai, VDI privalėjo, priešingai nei nurodo teismas sprendime, vadovaujantis Nuostatų 35 straipsniu, kreiptis dėl specialisto ar eksperto išvados gavimo, o ne vadovautis tik suinteresuoto asmens – VšĮ „Karoliniškių poliklinika“ (darbdavio, pas kurį įvyko nelaimingas atsitikimas darbe) pateiktomis išvadomis.

Teismas padarė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnio 6 dalies pažeidimą nevertindamas įrodymų – 2012 m. liepos 9 d. Greitosios medicinos pagalbos kvietimo kortelės Nr. 106528 ir šeimos gydytojos 2013 m. sausio 7 d. rašto Nr. 1 adresuoto VDI Vilniaus skyriui. Šie dokumentai paneigia gydytojos S. G. (VšĮ „Karoliniškių poliklinika“ darbuotojos) nustatytą diagnozę. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad teismas ginčijamu sprendimu taip pat pažeidė ir ABTĮ 86 straipsnį, kuris įpareigoją teismą priimti teisėtą ir pagrįstą sprendimą (ABTĮ 86 str. 1 d.), o taip pat jį motyvuoti (ABTĮ 86 str. 2 d.).

Pareiškėja nesutinka ir su teismo išvadomis dėl skundžiamo sprendimo atitikimo VAĮ 8 straipsnio reikalavimams. Pažymi, kad VDI atstovas teismo proceso metu nurodė, kad dėl šeimos gydytojos 2013 m. sausio 7 d. rašto Nr. 1 adresuoto VDI Vilniaus skyriui atitinkantis VAĮ reikalavimus atskiras individualus administracinis aktas nebuvo priimtas. Tačiau, pareiškėjos nuomone, atsakovui pripažinus, kad nėra pagrindo atnaujinti sveikatos sutrikdymo tyrimą, yra priimamas pseudo individualus administracinis aktas, kuris daro įtaką pareiškėjos teisėms ir teisėtiems interesams, ir kurio neįmanoma apskųsti. Toks valstybinių institucijų veiksmų pateisinimas nesuderinamas su VAĮ 1 straipsnyje nustatytomis valdžios institucijų pareigomis, esmingai pažeidžia ir VAĮ 3 straipsnyje įtvirtintus viešojo administravimo principus: įstatymo viršenybės, objektyvumo, proporcingumo ir nepiktnaudžiavimo valdžia.

Atsakovas VDI su apeliaciniu skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą.

Atsiliepime į apeliacinį skundą (II t., b. l. 72–76) remiasi savo atsiliepime į pareiškėjos skundą pirmosios instancijos teismui pateiktais argumentais. Papildomai nurodo, kad ekspertizę būtų tikslinga skirti, jeigu abi asmens sveikatos priežiūros įstaigos būtų pateikusios skirtingas diagnozes ar traumos sunkumo pažymas, tačiau šiuo atveju asmens sveikatos priežiūros įstaigų pateiktos išvados iš esmės sutampa. VšĮ „Justiniškių šeimos gydytojų kabinetas“ raštas nėra pagrindas administracinei procedūrai pradėti ir atskiram individualiam administraciniam aktui surašyti (VAĮ 19 str. 1 d.). Įvertinus tai, kad šiame rašte nebuvo pateikta naujų aplinkybių, dėl kurių reikėtų keisti VDI sprendimą, A. K. reikalavimas dėl individualaus administracinio akto surašymo nėra argumentuotas. Atsakovas neigia pažeidęs viešojo administravimo principus, pažymi, kad pareiškėjos skundas dėl sveikatos sutrikimo darbo vietoje buvo ištirtas išsamiai, objektyviai, sąžiningai, laikantis įstatymais VDI nustatytų teisių ir pareigų.

Trečiasis suinteresuotas asmuo VDI Vilniaus skyrius apsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą (II t. , b. l. 79–81) palaiko atsakovo VDI poziciją, prašo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjai nutikusio įvykio darbe nepripažinimo nelaimingu atsitikimu darbe.

Atsakovas VDI 2013 m. sausio 9 d. sprendimu Nr. (37)SD-477 konstatavo, kad pareiškėjos sveikatos sutrikimas yra liga, todėl vadovaujantis galiojančių darbuotojų saugos ir sveikatos teisės aktų nuostatomis nėra pagrindo laikyti įvykį nelaimingu atsitikimu darbe. Pareiškėja, nesutikdama su tokiu sprendimu, nustatyta tvarka jį apskundė teismui. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjos skundą, jo netenkino ir paliko galioti skundžiamą VDI sprendimą.

Nelaimingo atsitikimo darbe sąvoka yra apibrėžta Lietuvos Respublikos darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo (ginčui aktuali 2012 m. birželio 5 įstatymo Nr. XI-2045 redakcija, galiojusi nuo 2012 m. liepos 1 d.) 2 straipsnio 20 dalyje, pagal kurią nustačius, kad nelaimingas atsitikimas darbe – įvykis darbe, įskaitant eismo įvykį darbo laiku, nustatyta tvarka ištirtas ir pripažintas nelaimingu atsitikimu darbe, kurio padarinys – darbuotojo trauma (lengva, sunki, mirtina).

Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 42 straipsnis nustato, kad nelaimingi atsitikimai darbe ir nelaimingi atsitikimai pakeliui į darbą ar iš darbo pagal jų pasekmes skirstomi į lengvus, sunkius, mirtinus: 1) lengvas nelaimingas atsitikimas darbe – įvykis, dėl kurio darbuotojas patiria traumą ir netenka darbingumo nors vienai dienai ir kuris nepriskiriamas sunkių nelaimingų atsitikimų darbe kategorijai; 2) sunkus nelaimingas atsitikimas darbe – įvykis, dėl kurio darbuotojas patiria sveikatai ir (ar) gyvybei pavojingą traumą. Sunkių traumų klasifikacinius požymius tvirtina sveikatos apsaugos ministras; 3) nelaimingas atsitikimas darbe, sukėlęs darbuotojo mirtį – įvykis, dėl kurio darbuotojas patiria sveikatai ir (ar) gyvybei pavojingą traumą ir dėl jos iš karto ar po kurio laiko miršta. Pagal nukentėjusiųjų skaičių nelaimingi atsitikimai darbe skirstomi į pavienius nelaimingus atsitikimus darbe, kai traumą patiria vienas darbuotojas, ir grupinius nelaimingus atsitikimus darbe, kai traumą patiria daugiau negu vienas darbuotojas. Pagal ryšį su darbu nelaimingi atsitikimai darbe skirstomi į susijusius su darbu ir nesusijusius su darbu: 1) nelaimingas atsitikimas darbe, susijęs su darbu – įvykis, kurį ištyrus nustatoma, kad jis įvyko atliekant darbo sutartimi sulygtą darbą ar kitą darbdavio pavestą ar su darbdavio žinia atliekamą darbą arba vykstant į darbą ar iš darbo; 2) nelaimingas atsitikimas, nesusijęs su darbu – įvykis, kurį ištyrus nustatoma, kad nukentėjusysis patyrė traumą ar mirė: norėdamas nusižudyti ar susižaloti; kai prieš jį buvo panaudotas smurtas, jeigu smurto aplinkybės ir motyvai nesusiję su darbu; kai darė nusikalstamą veiką; kai savavališkai (be darbdavio žinios) dirbo sau (savo interesais).

Taigi įstatymų leidėjas yra nurodęs, kad nelaimingas atsitikimas darbe yra įvykis, dėl kurio darbuotojas patiria sveikatai ir (ar) gyvybei pavojingą traumą.

Trauma medicinos literatūroje aiškinama kaip išorinio veiksnio sukeltas organizmo organų ar audinių sužalojimas arba stiprus psichinis sukrėtimas (Medicinos enciklopedija 2. Vilnius, 1993, p. 363)

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. rugsėjo 2 d. nutarimu Nr. 1118 patvirtintose Nelaimingų atsitikimų darbe tyrimo ir apskaitos nuostatuose (aktuali 2012 m. gegužės 16 d. nutarimo redakcija Nr. 524, galiojanti nuo 2012 m. liepos 1 d.) nurodoma, kad nelaimingo atsitikimo darbe priežastis – reiškinys ar visuma reiškinių, dėl kurių darbuotojas patiria traumą ar kitą žalingą poveikį sveikatai (Nuostatų 5 p.). N-1 formos aktas, pagal Nuostatų 1 priedą, yra surašomas, esant lengvam nelaimingam atsitikimui darbe (Nuostatų 7 p., 48 p.). Iš 1 priedo 4.3– 4.5 punktų matyti, kad akte turės būti nurodomi sužalojimo diagnozė, sužalota kūno dalis, sužalojimo pobūdis, t. y. duomenys apie traumą.

Atsižvelgiant į nustatytą reglamentavimą teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad būtinas nelaimingo atsitikimo darbe padarinys – darbuotojo trauma.

Remiantis byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad pareiškėjai 2012 m. liepos 9 d. darbo VšĮ „Karoliniškių poliklinika“ metu sutriko sveikata. VšĮ „Karoliniškių poliklinika“ budinti gydytoja ir iškviesti GMP medikai suteikė pareiškėjai pirmąją pagalbą, išdavė nedarbingumo pažymėjimą dėl ligos (ūminio faringito) ir išleido gydytis į namus (I t., b. l. 7).

Pareiškėjai pirmąją pagalbą suteikusios GMP gydytojos užpildytoje kvietimo kortelėje nurodyta diagnozė „Būklė po apalpimo. Perkaitimas. Įtariamas elektrolitų disbalansas. Ūmi viršutinių kvėpavimo takų infekcija“, kaip priežastis nurodyta „Ūmi liga“.

Nedarbingumo pažymėjime, išduotame VšĮ „Karoliniškių poliklinika“ šeimos gydytojos S. G. kaip pareiškėjos sveikatos sutrikimo priežastis diagnozuota liga – ūmus faringitas (gerklės gleivinės uždegimas).

VšĮ „Justiniškių šeimos gydytojų kabinetas“, kur pareiškėja tęsė gydymą, išduotose nedarbingumo pažymėjimuose kaip pareiškėjos sveikatos sutrikimo priežastis taip pat nurodyta liga.

Taigi pareiškėjos medicininiuose dokumentuose pareiškėjos sveikatos sutrikimo ir vėlesnio nedarbingumo priežastimi nurodyta liga. Duomenų, kad pareiškėja būtų patyrusi traumą (organų arba audinių sužalojimą), nėra. Atsižvelgiant į nustatytas faktines aplinkybes, pagrįstas byloje esančiais įrodymais, darytina išvada, kad atsakovas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjos sveikatos sutrikimas nepripažintinas nelaimingu atsitikimu darbe.

Byloje nustatyta, kad 2012 m. liepos 9 d. pareiškėja kreipėsi į VšĮ „Karoliniškių poliklinika“ dėl darbo saugos pažeidimų (I t., b. l. 8–9). VšĮ „Karoliniškių poliklinika“ direktoriaus 2013 m. liepos 12 d. įsakymu Nr. V1-1.1-69 (kartu su 2013 m. liepos 13 d. įsakymu Nr. V1-1.1-70, 2013 m. liepos 18 d. įsakymu Nr. V1-1.1-73 ir 2013 m. rugpjūčio 1 d. įsakymu Nr. V1-1.1-78 padarytais pakeitimais) sudaryta dvišalė komisija ištirti pareiškėjos nelaimingą atsitikimą darbe (I t., b. l. 63–66). Nelaimingo atsitikimo tyrimo darbe komisija 2012 m. rugpjūčio 7 d. pasiūlė VšĮ „Karoliniškių poliklinika“ direktorei J. K. laikyti pareiškėjos sveikatos sutrikdymą nesusijusiu su darbu ir informavo apie tai pareiškėją (I t., b. l. 15, 107–109). 2012 m. rugsėjo 10 d. pareiškėja VDI pateikė pareiškimą dėl nelaimingo atsitikimo darbe (I t., b. l. 45–46). 2012 m. spalio 23 d. Skyrius priėmė sprendimą Nr. (1)SD-15699 įvykio darbe nelaikyti nelaimingu atsitikimu darbe, nes pareiškėja patyrė kitokį sveikatos sutrikimą, kurio priežastis yra liga (I t., b. l. 38–41). Pareiškėja 2012 m. lapkričio 23 d. kreipėsi į VDI su skundu dėl minėto Skyriaus sprendimo (I t., b. l. 16–19). VDI, išnagrinėjusi pareiškėjos 2012 m. lapkričio 23 d. skundą, 2013 m. sausio 9 d. priėmė ginčijamą sprendimą Nr. (37)SD-477 „Dėl A. K. 2012 m. lapkričio 23 d. skundo“, kuriame kostatavo, kad pareiškėjos sveikatos sutrikimas yra liga ir todėl laikyti įvykį nelaimingu atsitikimu darbe nėra pagrindo (I t., b. l. 6).

Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos įstatymo 3 straipsnyje nustatyta, kad Valstybinės darbo inspekcijos kompetencijai priskiriama nelaimingų atsitikimų darbe, profesinių ligų, darbuotojų saugos ir sveikatos, norminių darbo teisės aktų pažeidimų prevencija ir Lietuvos Respublikos darbo kodekso, darbuotojų saugą ir sveikatą bei darbo santykius reglamentuojančių įstatymų ir kitų norminių teisės aktų kontrolė įmonėse, įstaigose, organizacijose ar kitose organizacinėse struktūrose, nepaisant jų nuosavybės formos, rūšies, veiklos pobūdžio, taip pat tais atvejais, kai darbdavys yra fizinis asmuo.

Nuostatų 6 punkte nustatyta, kad Valstybinė darbo inspekcija, įmonių dvišalės komisijos, tirdamos nelaimingus atsitikimus darbe, nustato jų aplinkybes, priežastis ir surašo su nelaimingais atsitikimais darbe susijusius dokumentus (šių Nuostatų 8–13 punktai), kuriuos pateikia šių Nuostatų 51 ir 53 punktuose nurodytoms institucijoms, įstaigoms ir suinteresuotiems asmenims.

Nuostatų 27– 28 punktuose numatyta, kad asmens sveikatos priežiūros įstaigos, kurios suteikė nukentėjusiesiems pagalbą arba kuriose jie gydomi, apie sunkius nelaimingus atsitikimus darbe, vadovaudamosi sunkių traumų klasifikaciniais požymiais, patvirtintais sveikatos apsaugos ministro 2001 m. liepos 18 d. įsakymu Nr. 397, per 2 paras nuo medicinos pagalbos suteikimo (raštu, elektroniniu paštu, faksu), o tais atvejais, kai traumos sunkumas patikslinamas atlikus papildomus tyrimus, ne vėliau kaip per 5 paras nuo medicinos pagalbos suteikimo pateikia nukentėjusiųjų darbdaviams ir Valstybinės darbo inspekcijos teritoriniams skyriams nustatytosios formos pažymas apie traumos sunkumą (pagal 4 priedą). Asmens sveikatos priežiūros įstaigos per 3 darbo dienas nuo nukentėjusiojo dėl lengvų nelaimingų atsitikimų darbe gydymo pradžios nukentėjusiojo darbdavio ir Valstybinės darbo inspekcijos teritorinio skyriaus rašytiniu prašymu pateikia išvadas apie nukentėjusiojo sužalojimo pobūdį ir galimą sužalojimo būdą.

Nagrinėjamu atveju VDI Vilniaus skyrius pareigūnai 2012 m. gruodžio 11 d. raštu Nr. SD-18562 kreipėsi į VšĮ „Karoliniškių poliklinika“, prašydami nurodyti pirminę diagnozę ir įvertinti traumos sunkumą. VšĮ „Karoliniškių poliklinika“ gydytojų konsultacinės komisijos VDI pateiktoje išvadoje teigiama, kad pareiškėjos sveikata sutriko dėl ligos (ūmaus faringito) ir traumos sunkumo nevertina, nes tam nėra teisinio pagrindo. VDI Vilniaus skyriaus pareigūnai 2012 m. gruodžio 12 d. raštu Nr. 18696 kreipėsi ir į VšĮ „Justiniškių šeimos gydytojų kabinetas“, prašydami nurodyti galutinę diagnozę ir įvertinti traumos sunkumą. Tačiau atsakymas gautas tik VDI užbaigus papildomą tyrimą, 2013 m. sausio 10 d. – VšĮ „Justiniškių šeimos gydytojų kabinetas“ gydytoja I. U. išreiškė savo nuomonę dėl A. K. darbo sąlygų VšĮ „Karoliniškių poliklinika“, tačiau traumos sunkumo įvertinimo pažymą pateikti atsisakė.

Kaip teisingai įvertinęs teisinį reglamentavimą konstatavo pirmosios instancijos teismas, VDI nėra kompetentinga nustatyti diagnozę ir traumos sunkumą, o turi vadovautis asmens sveikatos priežiūros įstaigų išvadomis. VDI nekvestionuoja ir negali kvestionuoti šių institucijų išvadų teisingumo ir pagrįstumo.

Nuostatų 35 punkte nustatyta, kad nelaimingam atsitikimui darbe tirti Valstybinės darbo inspekcijos inspektorius gali pasitelkti reikiamus ekspertus, o prireikus Valstybinės darbo inspekcijos teritorinio skyriaus vedėjas dėl ekspertizių gali kreiptis į atitinkamas institucijas, įstaigas ir organizacijas. Ekspertizės skiriamos Lietuvos Respublikos vyriausiojo valstybinio darbo inspektoriaus nustatyta tvarka.

Ekspertizių skyrimo, tiriant nelaimingus atsitikimus darbe ir profesines ligas, tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vyriausiojo valstybinio darbo inspektoriaus 2004 m. sausio 13 d. įsakymu Nr. 1-12 (ginčui aktuali 2006 m. spalio 20 d. įsakymo Nr. 1-241 redakcija) 1 punkte nustatyta, kad šios tvarkos tikslas – nustatyti ekspertizių skyrimo tvarką Valstybinėje darbo inspekcijoje, kai tiriant nelaimingus atsitikimus darbe ir profesines ligas būtinos specialios žinios arba kai Valstybinės darbo inspekcijos turimomis techninėmis priemonėmis neįmanoma atlikti reikalingų tyrimų. Tvarkos aprašo 3 punkte nustatyta, kad ekspertizė skiriama, siekiant nustatyti: ar statinių ir technologijų projektai, steigiamos, rekonstruojamos bei eksploatuojamos įmonės ir jų padaliniai atitiko darbuotojų saugos ir sveikatos bei kitų teisės aktų numatytus reikalavimus; ar darbo sąlygos, darbo priemonės, kolektyvinės ir/arba asmeninės apsaugos priemonės atitiko jiems keliamus darbuotojų saugos ir sveikatos norminių teisės aktų reikalavimus; ar technologiniame procese buvo naudojami saugūs produktai; ar laikytasi cheminių medžiagų gamybos, sandėliavimo, ženklinimo ir naudojimo reikalavimų; kokios nelaimingo atsitikimo ar profesinės ligos priežastys ir atsiradimo aplinkybės.

Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija laikosi nuostatos, kad yra pagrįsta atsakovo pozicija, kad asmens sveikatos priežiūros įstaigoms pateikus VDI iš esmės sutampančias išvadas, nesant skirtingų diagnozių ar traumos sunkumo pažymų, nebuvo tikslinga skirti ekspertizę. Byloje nustatyta, kad pareiškėja 2012 m. liepos 9 d. darbo metu pasijuto blogai, jai ėmė svaigti galva, apalpo, tačiau traumos nepatyrė (I t. b. l. 180–182, 184). Nedarbingumo pažymėjimą pareiškėjai išdavė šeimos gydytoja S. G. dėl ligos – ūminio faringito (TLK-10J02.9) (I t. b. l. 101,102, 184). Pagal Lietuvos medicinos normą MN 14:2005 „Šeimos gydytojas. Teisės, pareigos, kompetencija ir atsakomybė“ šeimos gydytojas turi kompetenciją ir kvalifikaciją diagnozuoti ligas.

Kaip minėta, VšĮ „Justiniškių šeimos gydytojų kabinetas“ direktorės I. U. 2013 m. sausio 7 d. raštas Nr. 1 (II t., b. l. 9), atsakovo gautas 2013 m. sausio 10 d., atsakovui jau užbaigus tyrimą ir pateikus atsakymą į pareiškėjos skundą, todėl atsakovas neturėjo pagrindo jo vertinti. Rašte pateikta jį surašiusio asmens nuomonė, tai nėra nustatyta tvarka surašyta pažyma, kuria turi vadovautis VDI. Pažymėtina, kad rašte nurodyta, kad pažymą Nuostatų 28 punkte nustatyta tvarka turėjo pateikti VšĮ „Karoliniškių poliklinika“ gydytoja S. G., išdavusi nedarbingumo pažymėjimą pareiškėjai. Kaip minėta, šia VDI pateikta VšĮ „Karoliniškių poliklinika“ pažyma ir vadovavosi atsakovas, atsižvelgęs ir į GMP gydytojos 2012 m. liepos 9 d. užpildytoje kvietimo kortelėje nurodytus duomenis. Pirmosios instancijos teismas, tikrindamas skundžiamo atsakovo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, šiuos dokumentus vertino visos bylos medžiagos kontekste. Anksčiau nurodytas teisinis reglamentavimas ir nustatytos faktinės aplinkybės patvirtina, jog pareiškėjos nuomonė, kad šie dokumentai paneigia VšĮ „Karoliniškių poliklinika“ gydytojos S. G. nustatytą diagnozę, nepagrįsta.

Ginčijamame VDI sprendime yra nurodytos teisės aktų nuostatos, kuriomis remiantis jis buvo priimtas, taip pat pateiktos nuorodos į atlikto VDI Vilniaus skyriaus tyrimo medžiagą bei išvadas, kuriose yra aiškiai nurodytos faktinės ginčo aplinkybės bei teisės aktų nuostatos. Nurodyta šio sprendimo apskundimo tvarka, kuria pareiškėja pasinaudojo. Atsižvelgiant į tai, kad VšĮ „Justiniškių šeimos gydytojų kabinetas“ 2013 m. sausio 7 d. raštas nebuvo pagrindas individualiam administraciniam teisės aktui surašyti, taip pat į tai, kad šiame rašte nebuvo pateikta duomenų, galinčių tapti pagrindu keisti VDI sprendimą, pareiškėja nepagrįstai mano, kad atsakovas turėjo atnaujinti tyrimą ar priimti atskirą aktą dėl tyrimo neatnaujinimo. Įvertinusi tai, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinio skundo argumentai dėl VAĮ 8 straipsnio bei VAĮ 3 straipsnyje nurodytų viešojo administravimo principų pažeidimo nepagrįsti.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir visapusiškai ištyrė ir teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, iš esmės tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, todėl apeliacinis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.

Atmetus pareiškėjos apeliacinį skundą, nėra pagrindo nagrinėti jos prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos A. K. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Arūnas Sutkevičius

Skirgailė Žalimienė