AS-1034-662/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. AS-1034-662/2015

Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00261-2014-3

Procesinio sprendimo kategorija 70.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2015 m. rugsėjo 9 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Artūro Drigoto ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo viešosios įstaigos „Raseinių socialinių paslaugų centras“ atskirąjį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 29 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo viešosios įstaigos „Raseinių socialinių paslaugų centras“ skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriui, trečiajam suinteresuotam asmeniui D. Ž. dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas viešoji įstaiga (toliau – ir VšĮ) „Raseinių socialinių paslaugų centras“ (toliau – ir pareiškėjas) skundu prašė panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – VSDF valdyba, Fondo valdyba) Utenos skyriaus (toliau – ir atsakovas) 2014 m. birželio 16 d. sprendimą Nr. NI_SP5-574 (manytina, kad nurodant Nr. NI_SP5-401 padarytas rašymo apsirikimas) „Dėl D. Ž. nedarbo draudimo išmokos permokos nustatymo“ (toliau – ir Sprendimas).

Paaiškino, kad atsakovas 2014 m. gegužės 13 d. priėmė sprendimą Nr. N_SP5-401, kuriame nustatė, kad dėl pareiškėjo kaltės laikotarpiu nuo 2013 m. lapkričio 2 d. iki 2014 m. vasario 28 d. susidarė 2 244,90 Lt nedarbo išmokos permoka trečiajam suinteresuotam asmeniui D. Ž.. Sprendimą pareiškėjas apskundė VSDF valdybai, kuri pareiškėjo skundą atmetė ir nurodė, jog atsakovas panaikino 2014 m. gegužės 13 d. sprendimą Nr. N_SP5-401 ir priėmė skundžiamą Sprendimą, kuriame papildė teisinį pagrindą ir motyvaciją, tačiau nekeitė sprendimo esmės. Pareiškėjo atstovas sprendė, kad tokiu būdu buvo pasinaudota bylos išankstinio nagrinėjimo ne per teismą tvarka. Pareiškėjo atstovas nurodė, kad skundžiamu Sprendimu atsakovas nustatė, jog pareiškėjas pavėluotai pateikė duomenis apie D. Ž. atleidimo iš darbo datą, socialinio draudimo išmokas ir draudžiamąsias pajamas už laikotarpį nuo 2013 m. liepos 31 d. iki 2014 m. vasario 28 d. bei laikė pareiškėją kaltu dėl nedarbo socialinio draudimo išmokos permokos D. Ž.. Pareiškėjo atstovas su tuo nesutiko, nes vien ta aplinkybė, kad D. Ž. atleidimas iš darbo teismų buvo pripažintas neteisėtu, nesudaro pagrindo pripažinti pareiškėjo kaltę dėl D. Ž. išmokėtos nedarbo socialinio draudimo išmokos permokos. Pareiškėjo atstovas manė, kad teismai netinkamai sprendė iš darbo teisinių santykių kilusį ginčą, o pati D. Ž. teismų neinformavo apie jai mokamas nedarbo socialinio draudimo išmokas ir dėl to teismai nesumažino jai priteisto vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką jos gauta nedarbo socialinio draudimo išmokų suma. Be to, pareiškėjo atstovas tvirtino, kad reikalavimas atlyginti žalą yra civilinio teisinio pobūdžio, todėl administraciniu aktu atsakovas negali reikalauti tokios žalos atlyginimo iš pareiškėjo, kurio civilinei atsakomybei kilti nėra būtinųjų sąlygų. Pareiškėjo atstovas manė, kad ginčijamas Sprendimas jam sukelia materialines teisines pasekmes, kadangi atsakovas jo pagrindu pareiškė pareiškėjui pretenziją dėl permokos sumokėjimo, o tuo atveju, jeigu atsakovas kreipsis į teismą dėl VSDF padarytos turtinės žalos atlyginimo, civilinėje byloje turės pranašumą, kadangi skundžiamu Sprendimu įrodinės pareiškėjo kaltę.

Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyrius atsiliepimu į skundą su skundu nesutiko ir prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą arba administracinę bylą nutraukti.

Atsakovas paaiškino, kad atsakovas centralizuotai vykdo nedarbo socialinio draudimo išmokų apskaičiavimą, skyrimą ir mokėjimą. Iš darbo atleistai D. Ž. nuo 2013 m. lapkričio 2 d. buvo paskirta nedarbo socialinio draudimo išmoka, kuri buvo mokama iki 2014 m. vasario 28 d. 2014 m. kovo 26 d. įsiteisėjo teismo sprendimas, kuriuo D. Ž. buvo grąžinta į darbą ir jai priteistas vidutinis darbo užmokestis už priverstinę pravaikštą. Susidarė padėtis, kad už laikotarpį nuo 2013 m. lapkričio 2 d. iki 2014 m. vasario 28 d. D. Ž. buvo mokama ir nedarbo socialinio draudimo išmoka, ir buvo priteistas vidutinis darbo užmokestis už priverstinę pravaikštą. Dėl šios priežasties susidarė 2 244,90 Lt D. Ž. išmokėtos nedarbo socialinio draudimo išmokos permoka. 2014 m. gegužės 13 d. atsakovas priėmė sprendimą dėl permokos nustatymo. 2014 m. birželio 16 d. buvo priimtas naujas sprendimas dėl permokos, kuriuo, nekeičiant sprendimo esmės, buvo papildytas sprendimo teisinis pagrindas ir motyvacija. Atsakovas pareiškėjui išsiuntė pretenziją, kuria prašė pareiškėjo sumokėti susidariusią permokos sumą. Pareiškėjo ginčijamas Sprendimas yra priimtas permokos apskaitos vykdymui pas atsakovą ir pretenziniam reikalavimui pagrįsti, kad būtų išvengta bylinėjimosi teismuose, nes dažnai pagal paminėtus dokumentus asmenys atlygina VSDF padarytą turtinę žalą gera valia. Paminėtas Sprendimas yra tarpinis procedūrinis sprendimas, o pareiškėjui jis galėtų sukelti teisines pasekmes tik jeigu būtų priimtas viešojo administravimo procedūrą užbaigiantis aktas – sprendimas dėl permokos išieškojimo. Pareiškėjui nesutikus gera valia sumokėti pretenzija prašomą sumą, jos išieškojimas iš pareiškėjo yra galimas tik teismine tvarka, t. y. atsakovui kreipiantis į bendrosios kompetencijos teismą dėl turtinės žalos atlyginimo. Skundžiamas Sprendimas pareiškėjui nesukelia materialinių teisinių pasekmių. Be to, pareiškėjas nėra pasinaudojęs privaloma išankstinio nagrinėjimo ne per teismą tvarka, kadangi jis Sprendimo nėra apskundęs VSDF valdybai. Atsakovo nuomone, pareiškėjas privalo apskųsti ir VSDF valdybos sprendimą.

II. Panevėžio apygardos administracinis teismas 2015 m. gegužės 29 d. nutartimi administracinę bylą nutraukė.

Teismas aptarė byloje nustatytas faktines aplinkybes ir pažymėjo, kad iki skundžiamo Sprendimo priėmimo atsakovas 2015 m. gegužės 13 d. buvo priėmęs sprendimą Nr. NI_SP-401, kuriuo buvo nustatyta 2 244,90 Lt nedarbo socialinio draudimo permoka D. Ž.. Šį sprendimą pareiškėjas apskundė VSDF valdybai bylos išankstinio nagrinėjimo ne per teismą tvarka. Kadangi 2015 m. birželio 16 d. Sprendimas, kurį teismui skundžia pareiškėjas, buvo priimtas pareiškėjo skundo VSDF valdybai pateikimo dieną, o VSDF valdyba, atmesdama pareiškėjo skundą, iš esmės vadovavosi 2015 m. birželio 16 d. atsakovo sprendimu, teismas sprendė, kad pareiškėjas tinkamai pasinaudojo bylos išankstinio nagrinėjimo ne per teismą tvarka. Kadangi VSDF valdyba pagal pareiškėjo skundą nepriėmė kitokio sprendimo, negu skundžiamas Sprendimas, tai pagal suformuotą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, išankstinio bylos nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos sprendimas teismui nėra skundžiamas.

Teismas nurodė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 1 straipsnio 1 dalį, 2 straipsnio 1 dalį, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – VAĮ) 2 straipsnio 11 dalį, 2 straipsnio 8 dalį, ABTĮ 2 straipsnio 15 dalį ir pažymėjo, kad administraciniams teismams priskirta nagrinėti administracines bylas dėl viešojo administravimo subjektų priimtų teisės aktų, taip pat veiksmų (neveikimo), lemiančių asmenų teises ar įstatymų saugomus interesus, teisėtumo. Tuo atveju, kai skundžiamas aktas ar veiksmas jokių materialių teisinių pasekmių nesukelia, jis negali būti ginčo administraciniame teisme objektu.

Išanalizavus VSDFV Utenos skyriaus 2014 m. birželio 16 d. sprendimą Nr. NI_SP5-574 nustatyta, kad šiame administraciniame akte atsakovas konstatavo nedarbo draudimo išmokos permokos faktą ir nurodė aplinkybes, dėl kurių susidarė permoka, tačiau nė vienam subjektui nenustatė jokių pareigų ir nesuteikė jokių teisių. Sprendime pareiškėjo atžvilgiu nėra jokių viešojo administravimo subjekto patvarkymų ir šis aktas nenustato, nepakeičia ir nepanaikina jokių pareiškėjo teisių ar pareigų, t. y. nesukelia jam jokių teisinių pasekmių.

Sprendimo priskirtinumą procedūriniam dokumentui patvirtina Valstybinio socialinio draudimo įstatymo (bylai aktuali 2012 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. XII-88 redakcija) nuostatos. Pagal Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 18 straipsnį, kuris nustato atsakomybę už Fondui padarytą žalą, juridiniai arba fiziniai asmenys, dėl kurių kaltės Fondo administravimo įstaigos neteisėtai išmokėjo apdraustiesiems asmenims tam tikras išmokas, arba kurių neteisėtais (kaltais) veiksmais buvo padaryta kitokia turtinė žala Fondui, privalo tą žalą atlyginti įstatymų nustatyta tvarka (VSDĮ 18 str. 1 d.). Be to, Valstybinio socialinio draudimo įstatymas nustato, kad jeigu socialinio draudimo išmokos neteisėtai išmokėtos dėl jų gavėjų kaltės, susidariusi permoka Fondo valdybos teritorinio skyriaus direktoriaus sprendimu išieškoma iš bet kurios gavėjo gaunamos socialinio draudimo išmokos, mokamos iš Fondo lėšų (VSDĮ 18 str. 2 d., 36 str. 6 d.). Taigi įstatymu yra aiškiai nustatyta, kad socialinio draudimo išmokų permokos gali būti išieškomos pagal Fondo valdybos teritorinių skyrių direktorių ar jų pavaduotojų sprendimus būtent dėl permokos išieškojimo, o išieškojimas nukreipiamas į kaltus dėl žalos Fondo biudžetui susidarymo juridinius arba fizinius asmenis. Bylos proceso dalyviai nepateikė į bylą įrodymų, kad atsakovas, atsižvelgdamas į skundžiamą procedūrinį Sprendimą, yra priėmęs administracinį aktą, dėl kurio pareiškėjui kilo kokios nors teisinės pasekmės bei dėl kurio pagrįstumo ir teisėtumo patikrinimo teisme galėtų būti reiškiamas savarankiškas reikalavimas, o teismas, nagrinėdamas tokį reikalavimą, galėtų vertinti ir procedūrinio akto galimą įtaką atitinkamo pareiškėjui teisines pasekmes sukeliančio sprendimo pagrįstumui bei teisėtumui. Tai, kad minėtas dokumentas pavadintas sprendimu ir jame nurodyta jo apskundimo tvarka, nėra tos aplinkybės, kurios galėtų turėti įtakos teismo vertinimui, ar skundžiamas Sprendimas turi įtakos pareiškėjo teisinei padėčiai ir ar gali būti savarankiškas ginčo administraciniame teisme dalykas.

Pareiškėjas mano, kad skundžiamame Sprendime paminėta įstatymo nuostata – Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 18 straipsnio 1 dalis, nustatanti atsakomybę dėl Fondui padarytos žalos tuo atveju, jeigu atsakovas kreipsis į teismą dėl Fondui padarytos žalos priteisimo, suteiks atsakovui pranašumą, įrodinėjant pareiškėjo kaltę. Pareiškėjas teigia, kad tą patvirtina ir jam pareikšta atsakovo pretenzija, kuria atsakovas prašo, kad pareiškėjas sumokėtų permokos sumą. Nedarbo socialinio draudimo įstatymo 20 straipsnis nustato, kad nedarbo draudimo išmokas apskaičiuoja, skiria ir moka VSDF valdybos teritoriniai skyriai Nedarbo draudimo išmokų nuostatuose nustatyta tvarka (1 d.);

VSDF valdyba ir VSDF valdybos teritoriniai skyriai yra atsakingi už nedarbo draudimo išmokų apskaičiavimą, skyrimą ir mokėjimą (2 d.), o neteisingai apskaičiuotos ir išmokėtos nedarbo draudimo išmokos išieškomos įstatymų nustatyta tvarka (3 d.). Nedarbo socialinio draudimo išmokų nuostatuose nurodyta, kad VSDF valdyba ir jos teritoriniai skyriai atsakingi už nedarbo draudimo išmokų apskaičiavimą ir mokėjimą (59 p.), neteisingai išmokėtos sumos išieškomos įstatymų nustatyta tvarka (60 p.), o nustačius, kad nedarbo draudimo išmokos išmokėtos pagal neteisingai įformintus ar suklastotus dokumentus, išmokų permokos įstatymų nustatyta tvarka išieškomos iš kaltų asmenų, išdavusių ar pateikusių šiuos dokumentus (61 p.).

VSDF valdybos direktoriaus 2013 m. sausio 25 d. įsakymu Nr. V-51 „Dėl funkcijų, susijusių su nedarbo socialinio draudimo išmokomis, paskirstymo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritoriniams skyriams“ nustatyta, kad nedarbo socialinio draudimo išmokų apskaičiavimą, skyrimą ir mokėjimą centralizuotai vykdo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyrius (1.1 p.;); nedarbo socialinio draudimo išmokų permokas (Valstybiniam socialinio draudimo fondui padarytą žalą), kurios atsirado dėl išmokų gavėjų ar trečiųjų asmenų kaltės, kai kaltieji asmenys nesutinka žalos atlyginti savo noru ir jos negalima išieškoti iš asmeniui mokamų socialinio draudimo išmokų, teismo tvarka išieško VSDF valdybos teritoriniai skyriai, kurių aptarnaujamoje teritorijoje yra atsakovo gyvenamoji vieta ar buveinė (1.2 p.), o nedarbo socialinio draudimo išmokų permokas (Valstybiniam socialinio draudimo fondui padarytą žalą), kurios atsirado dėl Fondo valdybos Utenos skyriaus valstybės tarnautojų ar darbuotojų kaltės, kai kaltieji darbuotojai nesutinka žalos atlyginti savo noru ir jos negalima išskaityti iš darbuotojų darbo užmokesčio, teismo tvarka išieško Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyrius (1.3 p.).

Padaryta išvada, kad teisės aktai VSDF valdybos įgaliotus teritorinius skyrius įpareigoja atlikti veiksmus, kurių tikslas – susidariusias nedarbo socialinio draudimo išmokų permokas grąžinti į Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetą. Teismo vertinimu, pagal ankščiau nurodytą teisinį reguliavimą, įgaliotas viešojo administravimo subjektas, visų pirma, imasi priemonių gera valia spręsti nedarbo socialinio draudimo išmokų permokų grąžinimo klausimą. Nagrinėjamu atveju tokia priemone yra pareiškėjui pateikta pretenzija, kuria siūloma sumokėti permokos sumą, kad tokiu būdu būtų išvengta teisminių ginčų. Tačiau pretenzija – tai nėra joks administracinis aktas ar pareiškėjui privalomas vykdyti administracinis nurodymas. Jeigu pareiškėjas nesutinka su pretenzijos prašymu, jam dėl to nekyla materialinės teisinės pasekmės. Tuo atveju, jeigu atsakovas kreipsis į teismą dėl žalos Fondui atlyginimo priteisimo, bylą nagrinėjantis teismas, vykdydamas teisingumą, spręs ginčą teisės aktų nustatyta tvarka, todėl pareiškėjo prielaidos, kad atsakovas dėl ginčijamo Sprendimo priėmimo įgis pranašumą, neturi pagrindo.

Aptartų teisės aktų kontekste pareiškėjo argumentai nesudaro pagrindo skundžiamą Sprendimą vertinti kitaip, nei VSDF valdybos Utenos skyriaus procedūrinį sprendimą, kuriame fiksuojama nedarbo socialinio draudimo išmokos permoka ir kuris pareiškėjui nesukelia materialinių teisinių pasekmių (pvz., žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-797-146/2015).

III. Pareiškėjas VšĮ „Raseinių socialinių paslaugų centras“ padavė atskirąjį skundą, kuriuo prašo panaikinti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 29 d. nutartį ir bylą išspręsti iš esmės – jo skundą tenkinti.

Atskirajame skunde nurodo, jog ginčijamas Sprendimas nėra procedūrinis dokumentas, koks turėtų būti, jei VSDF valdybos Utenos skyrius būtų vykdęs Fondo valdybos direktoriaus 2002 m. gruodžio 13 d. įsakymo Nr. 603 nuostatas. Pažeidžiant nurodytą įsakymą sprendime dėl permokos nustatymo yra paslėpta forma nuspręsta dėl to, kas yra kaltas dėl permokos susidarymo, šiam asmeniui administracine tvarka yra pateiktas sprendimas dėl permokos nustatymo ir paaiškinta, kad šis sprendimas gali būti skundžiamas ABTĮ nustatyta tvarka. Išmoką gavusiam asmeniui yra pranešta, jog jo kaltės dėl permokos susidarymo nėra. Skundžiamas Sprendimas negali būti laikomas vidiniu procedūrinio pobūdžio dokumentu, jis turi būti panaikintas, nes neatitinka ABTĮ 89 straipsnio reikalavimų. Šiuo atveju sukurta teisiškai ydinga padėtis, kai iki sprendimo dėl permokos išieškojimo priėmimo yra reiškiama pretenzija dėl permokos sumokėjimo ir administracine tvarka yra išsprendžiamas kaltės dėl permokos nustatymo klausimas. Sprendimas buvo priimtas vykstant ikiteisminei ginčo nagrinėjimo procedūrai, jis yra nurodytas kaip apskundimo administracine tvarka objektas VSDF valdybos 2014 m. liepos 3 d. rašte. Ateityje VSDF valdyba galės remtis Sprendimu kaip oficialiu dokumentu, kuriame yra konstatuota pareiškėjo kaltė dėl nedarbo draudimo išmokos permokos.

Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyrius atsiliepimu į atskirąjį skundą su juo nesutinka ir prašo jo netenkinti, o pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą.

Nurodo, jog Sprendimu buvo konstatuotas tik nedarbo draudimo išmokos permokos faktas, tačiau nei vienam subjektui nebuvo nustatyta konkrečių teisų ar pareigų. Sprendime pareiškėjo atžvilgiu nėra jokių viešojo administravimo subjekto patvarkymų ir šis aktas nenustato, nepakeičia, nepaikina jokių pareiškėjo teisių ir pareigų, t. y. nesukelia jam jokių teisinių pasekmių. Atsakovo manymu, Sprendimas yra procedūrinis aktas, jis nėra savarankiškas administracinis aktas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

III. Atskiruoju skundu ginčijama Panevėžio apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 29 d. nutartis, kuria pirmosios instancijos teismas nutraukė administracinę bylą pagal pareiškėjo skundą dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriaus 2014 m. birželio 16 d. sprendimo Nr. NI_SP5-574 „Dėl D. Ž. nedarbo draudimo išmokos permokos nustatymo“ panaikinimo.

Pagal ABTĮ 3 straipsnio 1 dalį, administracinis teismas sprendžia ginčus dėl teisės viešojo administravimo srityje. Šiame kontekste viešasis administravimas suprantamas kaip įstatymų ir kitų teisės aktų reglamentuojama viešojo administravimo subjektų veikla, skirta įstatymams ir kitiems teisės aktams įgyvendinti: administracinių sprendimų priėmimas, įstatymų ir administracinių sprendimų įgyvendinimo kontrolė, įstatymų nustatytų administracinių paslaugų teikimas, viešųjų paslaugų teikimo administravimas ir viešojo administravimo subjekto vidaus administravimas (ABTĮ 2 str. 1 d.).

Ši norma iš esmės yra susijusi su ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 1 punktu, numatančiu, kad administracinio teismo pirmininkas ar teisėjas (teismas) motyvuota nutartimi atsisako priimti skundą (prašymą), jeigu skundas (prašymas) nenagrinėtinas teismų administracinio proceso tvarka, t. y. jeigu pareiškėjo inicijuojamas ginčas nepatenka į administracinio teismo kompetencijos ribas (ABTĮ 3 str. 1 d.). Detaliai administracinių teismų kompetenciją nustato ABTĮ 15–20 straipsniai. Šių teisės normų sisteminė analizė leidžia daryti išvadą, jog administraciniai teismai sprendžia bylas dėl viešojo administravimo subjektų priimtų teisės aktų ir veiksmų, kuriais pažeidžiamos asmenų teisės. ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 1 punktas numato, kad administracinių teismų kompetencijai yra priskirta nagrinėti bylas dėl valstybinio administravimo subjektų priimtų teisės aktų ir veiksmų teisėtumo, taip pat šių subjektų atsisakymo atlikti jų kompetencijai priskirtus veiksmus teisėtumo ir pagrįstumo ar vilkinimo atlikti tokius veiksmus.

ABTĮ 22 straipsnio 1 dalis taip pat nustato, kad skundą (prašymą) dėl viešojo ar vidaus administravimo subjekto priimto administracinio akto ar veiksmo (neveikimo) turi teisę paduoti asmenys, kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti. Atsižvelgiant į tai, administraciniams teismams priskirta nagrinėti administracines bylas dėl valstybinio administravimo subjektų priimtų teisės aktų (administracinių aktų), taip pat veiksmų (neveikimo), kurie daro įtaką konkrečių asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams, teisėtumo.

Tokiu būdu teismine tvarka gali būti ginčijama ne bet kokia valstybinio administravimo subjekto veikla, o tik tokia, kuri atitinka ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 1 punkto ir 22 straipsnio 1 dalies reikalavimus. Šių teisės normų sisteminis vertinimas leidžia teigti, kad į administracinį teismą asmuo turi teisę kreiptis tik dėl jam teisines pasekmes sukeliančių individualių teisės aktų, priimtų viešojo administravimo srityje.

Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, skundas negali būti teikiamas dėl tarpinių viešojo administravimo subjekto priimamų dokumentų, kuriais siekiama parengti ar sudaryti prielaidas priimti galutinį sprendimą (2011 m. birželio 20 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis administracinėje byloje Nr. A261-69/2011, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis Nr. 21, 2011 m.). Administracinių teismų praktikoje argumentai dėl tarpinių aktų pagrįstumo ir teisėtumo paprastai gali būti nurodyti grindžiant skundą dėl galutinio sprendimo, kurio tarpiniais dokumentais jie yra (žr., pvz., 2010 m. gruodžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS442-555/2010). Kitaip tariant, administracinis teismas, nagrinėdamas skundą dėl tam tikrą administracinę procedūrą užbaigiančio sprendimo, gali nagrinėti ir tarpinių (procedūrinių) aktų (sprendimų), kurie atskirai administraciniam teismui neskundžiami, teisėtumą ir pagrįstumą bei jų poveikį galutinio sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui.

Pareiškėjo skundžiamame VSDFV Utenos skyriaus 2014 m. birželio 16 d. sprendime Nr. NI_SP5-574 nustatyta, kad D. Ž. nuo 2013 m. liepos 31 d. yra sumokėtas tiek vidutinis darbo užmokestis, tiek 2 244,90 Lt nedarbo socialinio draudimo išmoka už laikotarpį nuo 2013 m. lapkričio 2 d. iki 2014 m. vasario 28 d., t. y. asmuo nebėra laikomas nedirbančiu ir gauna darbinių pajamų, todėl nedarbo socialinio draudimo išmoka už laikotarpį nuo 2013 m. lapkričio 2 d. iki 2014 m. vasario 28 d. teisės aktų nustatyta tvarka neturėjo būti apskaičiuota ir išmokėta.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog Sprendime pareiškėjo atžvilgiu nėra jokių viešojo administravimo subjekto patvarkymų ir šis aktas nenustato, nepakeičia ir nepanaikina jokių pareiškėjo teisių ar pareigų, t. y. nesukelia jam jokių teisinių pasekmių. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą, pritaria tokiai pirmosios instancijos teismo išvadai.

Viešojo administravimo subjektų priimto akto kvalifikavimo ir teisinio vertinimo negali lemti formalūs kriterijai. Tai, ar dėl viešojo administravimo subjekto priimto akto galima paduoti skundą, lemia ne jo forma, o turinys, todėl kiekvienu atveju yra vertinama, ar skundžiamas aktas turi įtakos suinteresuoto asmens teisinei padėčiai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-435/2010 ir kt.). Dėl VSDFV Utenos skyriaus 2014 m. birželio 16 d. sprendimo Nr. NI_SP5-574 teisėjų kolegija pažymi, kad šiame administraciniame akte Fondo valdybos teritorinis skyrius konstatavo tik nedarbo draudimo išmokos permokos (2 244,90 Lt) faktą, tačiau nė vienam subjektui (nei šios išmokos gavėjui, nei kitam subjektui) nenustatė jokių pareigų ir nesuteikė jokių teisių.

Sutiktina su pirmosios instancijos teismo atliktu bylos aplinkybių ir pateiktų įrodymų vertinimu, kad Sprendime pareiškėjo atžvilgiu nėra jokių viešojo administravimo subjekto patvarkymų ir šis aktas nenustato, nepakeičia ir nepanaikina jokių pareiškėjo teisių ar pareigų, t. y. nesukelia jam jokių teisinių pasekmių. Teismas, nutraukdamas bylą, ABTĮ 101 straipsnio 1 dalies punktą, išsamiai išanalizavęs ir aptaręs šiuos teisnius santykius reglamentuojančias teisės normas, taikė pagrįstai ir teisingai. Pareiškėjo prielaidos, kad VSDFV Utenos skyrius, vadovaudamasis Sprendimu, gali imtis veiksmų dėl permokos išieškojimo, nesuteikia pagrindo Sprendimą vertinti kitaip, nei vertino pirmosios instancijos teismas, t. y. kad šis dokumentas yra procedūrinis (tarpinis) ir pareiškėjui nesukelia teisinių pasekmių.

Nedarbo draudimo išmokų permokos gali būti išieškomos pagal VSDFV ir jos teritorinių skyrių sprendimus būtent dėl permokos išieškojimo arba kreipiantis į teismą bendra tvarka (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eAS-950-624/2015). Tai, kad minėtas dokumentas pavadintas sprendimu ir jame nurodyta jo apskundimo tvarka, nėra tos aplinkybės, kurios galėtų turėti įtakos teismo vertinimui, ar Sprendimas turi įtakos pareiškėjo teisinei padėčiai ir ar gali būti savarankiškas ginčo administraciniame teisme dalykas.

Tokios pačios praktikos Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, spręsdamas analogiškus klausimus, laikėsi ir kitose bylose (2015 m. balandžio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-797-146/2015, 2015 m. birželio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eAS-950-624/2015).

Vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, tuo atveju, kai skundo priėmimo nagrinėti stadijoje akivaizdu, jog skundžiamas aktas ar veiksmas jokių teisinių pasekmių nesukelia, kad jis negali būti ginčo administraciniame teisme objektu, skundą galima atsisakyti priimti nagrinėti, o skundą priėmus nagrinėti, administracinę bylą nutraukti kaip nepriskirtiną administraciniams teismams, kadangi, nagrinėdamas skundus dėl teisinių pasekmių negalinčių sukelti ir nesukeliančių aktų ar veiksmų, teismas asmens teisių apginti negalėtų, nes net ir skundo tenkinimo atveju, asmens teisių ir pareigų apimtis nepasikeistų, o pats procesas būtų iš esmės beprasmis (žr., pvz., 2010 m. balandžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-172/2010; 2010 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-560/2010 ir kt.). Minėta taisyklė turi būti taikoma pripažįstant visuotinio teisminės gynybos prieinamumo principo svarbą (žr., pvz., 2008 m. spalio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1669/2008; 2006 m. rugpjūčio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS502-278/2006).

Pirmosios instancijos teismas 2015 m. gegužės 29 d. sprendimu nutraukdamas bylą išdėstė motyvus, kuriais pagrindė ABTĮ 101 straipsnio 1 punkto taikymą. Teismo išvados, jog Sprendimas yra procedūrinis dokumentas, iš esmės yra pagrįstos ABTĮ 5, 22 straipsnių ir 101 straipsnio 1 punkto nuostatomis, taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota šių procesinių normų aiškinimo ir taikymo praktika, kuri taikyta įvertinus minėto dokumento turinį bei paskirtį.

Teisėjų kolegija konstatuoja, jog skundžiama Panevėžio apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 29 d. nutartis yra teisėta ir pagrįsta, todėl paliktina nepakeista, o atskirasis skundas atmestinas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

Pareiškėjo viešosios įstaigos „Raseinių socialinių paslaugų centras“ atskirąjį skundą atmesti.

Panevėžio apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 29 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Artūras Drigotas

Arūnas Sutkevičius