AS-261-1180-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS261-1180/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04275-2014-8

Procesinio sprendimo kategorija 67

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2014 m. lapkričio 5 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas) ir Dainiaus Raižio, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo trečiojo suinteresuoto asmens Audito ir apskaitos tarnybos atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 30 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. B. skundą atsakovui Lietuvos auditorių rūmams, trečiaisiais suinteresuotais asmenimis byloje dalyvaujant Audito ir apskaitos tarnybai ir uždarajai akcinei bendrovei „Deloitte Lietuva”, dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. pareiškėjas S. B. (toliau – ir pareiškėjas) elektroninėmis ryšio priemonėmis 2014 m. rugsėjo 23 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, kuriame prašė panaikinti Lietuvos auditorių rūmų prezidiumo 2014 m. rugsėjo 1 d. neeilinio posėdžio Nr. 17 priimtą nutarimą, kuriuo panaikintas auditoriaus S. B. auditoriaus vardas ir jo auditoriaus pažymėjimo galiojimas bei S. B. išbrauktas iš auditorių sąrašo bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjas taip pat prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę: sustabdyti Lietuvos auditorių rūmų prezidiumo 2014 m. rugsėjo 1 d. neeilinio posėdžio Nr. 17 priimtą nutarimo galiojimą uždraudžiant Lietuvos auditorių rūmams atlikti veiksmus dėl S. B. auditoriaus vardo ir auditoriaus pažymėjimo galiojimo panaikinimo bei išbraukimo iš auditorių sąrašų iki galutinio teismo sprendimo šioje administracinėje byloje įsiteisėjimo dienos.

Prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę pareiškėjas grindė aplinkybėmis, jog nesustabdžius skundžiamo nutarimo galiojimo ir Lietuvos auditorių rūmams ėmusis nutarimo vykdymo veiksmų, pareiškėjas skundo patenkinimo atveju patirs reikšmingų finansinių nuostolių, įskaitant realią grėsmę pareiškėjo galimybėms toliau vykdyti savo ekonominę veiklą. Pareiškėjas daugeliui privačių ir juridinių asmenų teikia audito konsultacijas, todėl pareiškėjui panaikinus auditoriaus vardą ir išbraukus iš sąrašų, kyla pagrįsta rizika, jog pareiškėjo klientai nutrauks sudarytas audito teikimo sutartis bei bus apribotos galimybės audito paslaugas teikti naujiems subjektams. Tuo tarpu žalos atlyginimas, pareiškėjo atžvilgiu priėmus teigiamą sprendimą, taptų neįmanomas. Pažymėjo, jog pareiškėjas yra vienintelis UAB Jungtinė auditorių kontora akcininkas. Pagal Lietuvos Respublikos audito įstatymo 18 straipsnio 1 dalį reikalaujama, kad ne mažiau kaip ¾ audito įmonės dalyvių (akcininkų) būtų licencijuoti auditoriai. Todėl pareiškėjui praradus licenciją, UAB Jungtinė auditorių kontora negalėtų vykdyti audito veiklos ir būtų išbraukta iš audito įmonių sąrašų. Bendrovėje dirba 18 darbuotojų, 41,58 proc. įmonės veiklos sudaro audito paslaugos. Tuo tarpu nutraukus audito veiklą pagal esamas sudarytas sutartis bendrovė patirtų apie 800 000 Lt praradimų, o bendrovės darbuotojai netektų darbo. Taip pat būtų patirta ir didelė žala dėl dalykinės reputacijos.

II. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 30 d. nutartimi pareiškėjo skundas priimtas. Prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę tenkintas – sustabdytas Lietuvos auditorių rūmų prezidiumo 2014 m. rugsėjo 1 d. neeilinio posėdžio Nr. 17 priimto nutarimo galiojimas, uždraudžiant Lietuvos auditorių rūmams atlikti veiksmus dėl S. B. auditoriaus vardo ir auditoriaus pažymėjimo galiojimo panaikinimo bei išbraukimo iš auditorių sąrašų iki galutinio teismo sprendimo šioje administracinėje byloje įsiteisėjimo dienos.

Kadangi skundas iš esmės atitiko Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 23 ir 24 straipsnių nuostatas, todėl priimtas.

Dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo teismas pažymėjo, jog įvertinus pateiktus prašymo argumentus, faktines aplinkybes, galimas atsirasti pasekmes, darytina išvada, kad esamoje ginčo situacijoje yra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę. Ši išvada grindžiama tuo, kad skundo patenkinimo atveju, galimai kilusių pasekmių pašalinimas taptų sudėtingu ar net neįmanomu, t. y. pareiškėjas bylos nagrinėjimo metu negalėtų vykdyti savo profesinės veiklos, dėl ko pareiškėjui palankaus teismo sprendimo priėmimo atveju, jis patirtų neproporcingą žalą, dėl kurios vėliau įgytų teisę kreiptis su skundu į atsakovą, o tai savo ruožtu, galimai sukeltų neproporcingą žalą atsakovui. Be to, pareiškėjas yra vienintelis UAB Jungtinė auditorių kontora akcininkas ir direktorius. Todėl pareiškėjui panaikinus auditoriaus vardą bendrovė nebegalės vykdyti veiklos, iš kurios gauna pajamas, ar galimai neteks savo pragyvenimo šaltinio. Pareiškėjui panaikinus auditoriaus vardą būtų apsunkintas ir sutartinių įsipareigojimų vykdymas su trečiaisiais asmenimis, kas vėliau galėtų sąlygoti papildomų ginčų sprendimą teismuose. Teismo vertinimu, esant nurodytoms aplinkybėms, vadovaujantis teisingumo ir protingumo principais bei siekiant užkirsti kelią tiek pareiškėjo, tiek atsakovo galimiems nuostoliams atsirasti, šioje byloje yra pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones – sustabdyti atsakovo 2014 m. rugsėjo 1 d. neeilinio posėdžio Nr. 17 priimtą nutarimą, kuriuo panaikintas auditoriaus S. B. auditoriaus vardas ir jo auditoriaus pažymėjimo galiojimas bei S. B. išbrauktas iš auditorių sąrašo iki šioje byloje priimto teismo sprendimo įsiteisėjimo.

III. Trečiasis suinteresuotas asmuo Audito ir apskaitos tarnyba pateikė atskirąjį skundą (b. l. 4-8), kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 30 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – atmesti pareiškėjo prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones.

Nurodo, kad priėmus skundžiamą nutartį, Audito ir apskaitos tarnybos 2014 m. liepos 31 d. įsakymas, kurio pagrindu Lietuvos auditorių rūmai priėmė ginčijamą 2014 m. rugsėjo 1 d. nutarimą, nors ir yra apskųstas, galioja, tuo tarpu ginčijamo Lietuvos auditorių rūmų nutarimo, kuris savo esme yra tik Audito ir apskaitos tarnybos įsakymo įgyvendinimo administracinis instrumentas, o ne savarankiškas administracinis sprendimas, galiojimas skundžiama nutartimi yra sustabdytas, uždraudžiant Lietuvos auditorių rūmams atlikti veiksmus dėl S. B. auditoriaus vardo ir auditoriaus pažymėjimo galiojimo panaikinimo bei išbraukimo iš auditorių sąrašų iki galutinio teismo sprendimo šioje administracinėje byloje įsiteisėjimo dienos. Tokiu būdu auditorius S. B., kurio atžvilgiu galioja drausminė nuobauda – nurodymas Lietuvos auditorių rūmams panaikinti auditoriaus vardą – sustabdžius Lietuvos auditorių rūmų 2014 m. rugsėjo 1 d. nutarimo galiojimą bei uždraudus Lietuvos auditorių rūmams atlikti veiksmus dėl S. B. auditoriaus vardo ir auditoriaus pažymėjimo galiojimo panaikinimo bei išbraukimo iš auditorių sąrašų, auditorius S. B. lieka atestuotų auditorių sąraše. Tai reiškia, kad auditorius, net ir turėdamas galiojančią drausminę nuobaudą, praktiškai gali vykdyti audito veiklą, tuo tarpu, kai drausminės nuobaudos paskirtis – audito veiklos vykdymo draudimas.

Pažymi, jog tiek Vilniaus apygardos teismas 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. I-9479-580/2014, kurioje ginčijamas Audito ir apskaitos tarnybos 2014 m. liepos 31 d. įsakymas skirti drausminę nuobaudą auditoriui, tiek Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. spalio 1 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS438-1075/2014 pareiškėjo prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, kurio turinys ir argumentai yra analogiški kaip ir ginčo atveju, atmetė. Pastarieji teismų sprendimai sąlygojo tai, kad Audito ir apskaitos tarnybos 2014 m. liepos 31 d. įsakymo galiojimas nėra sustabdytas, todėl juo paskirta drausminė nuobauda yra galiojanti. Taip pat šie sprendimai rodo, kad reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas ginčo atveju yra nepagrįstas: Auditorių rūmai yra institucija, kuri įgyvendina drausminės nuobaudos taikymą, todėl, galiojant jos įsakymui dėl drausminės nuobaudos ir jo atžvilgiu netaikius reikalavimo užtikrinimo priemonių, Lietuvos auditorių rūmų 2014 m. rugsėjo 1 d. nutarimo galiojimo stabdymas yra nepagrįstas. Reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo klausimas šiuo atveju ginčijamo Lietuvos auditorių rūmų nutarimo atžvilgiu turi būti sprendžiamas analogiškai, kaip išspręstas klausimas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių netaikymo Audito ir apskaitos tarnybos 2014 m. liepos 31 d. įsakymo atžvilgiu.

Pastebi ir tai, kad praėjus trims metams po drausminės nuobaudos paskyrimo asmuo vėl gali laikyti auditoriaus egzaminą. Tokiu atveju, drausminė nuobauda apskritai netenka prasmės, nes skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartimi pritaikius reikalavimo užtikrinimo priemones, viso bylinėjimosi proceso metu pareiškėjas galėtų vykdyti audito veiklą, nes išliktų atestuotų auditorių sąraše, o pasibaigus teisminiam procesui, galėtų po atitinkamo termino iš karto laikyti auditoriaus egzaminą (pvz. teisminiam procesui užsitęsus 3 metus).

Atkreipia dėmesį į tai, kad Lietuvos auditorių rūmai neturi kompetencijos kvestionuoti Audito ir apskaitos tarnybos direktoriaus įsakymo skirti nuobaudą (nurodyti Lietuvos auditorių rūmams panaikinti auditoriui auditoriaus vardą) (Lietuvos Respublikos audito įstatymo 39 str. 2 d.). Lietuvos auditorių rūmai šį nurodymą įgyvendina priimdami sprendimą dėl auditoriaus vardo netekimo ir atlieka grynai administracinius tokio Audito ir apskaitos tarnybos įsakymo vykdymo veiksmus.

Atsakovas Lietuvos auditorių rūmai atsiliepime į trečiojo suinteresuoto asmens atskirąjį skundą klausimą dėl skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumo ir pagrįstumo prašo spręsti teismo nuožiūra bei priteisti iš pareiškėjo atsakovo naudai bylinėjimosi išlaidas.

Atsiliepime pateikia iš esmės tuos pačius argumentus, kaip ir trečiasis suinteresuotas asmuo atskirajame skunde. Papildomai pažymi tai, kad tam, jog Lietuvos auditorių rūmai priimtų sprendimą dėl auditoriaus vardo netekimo, visų pirma Audito ir apskaitos tarnyba turi būti paskyrusi nuobaudą, numatytą Audito įstatymo 39 straipsnio 1 dalies 1 punkte. Šią funkciją Audito ir apskaitos tarnybai numato ir Audito įstatymo 44 straipsnio 2 dalies 5 punktas, 37 straipsnio 1 dalies 8 punktas. Audito ir apskaitos tarnyba skiria drausminę nuobaudą – auditoriaus vardo panaikinimą dėl atlikto audito tyrimo metu nustatytų reikšmingų audito atlikimo trūkumų, todėl būtent Audito ir apskaitos tarnyba, atlikusi tyrimą, įvertinusi faktus ir nustatytas aplinkybes, vadovaudamasi įstatymu jai suteiktomis galiomis, priima sprendimą, kuris sukelia auditoriui teisines pasekmes, nustato jam teises ar pareigas. Tuo tarpu Lietuvos auditorių rūmai šiuo atveju atlieka Audito ir apskaitos tarnybos privalomo nurodymo realizacijos funkciją – t. y. savo sprendimu įtvirtina įsakymą panaikinti auditoriaus vardą ir patikslina auditorių sąrašą (iš sąrašo išbraukiant auditoriaus vardo netekusius asmenis). T. y. Lietuvos auditorių rūmai atlieka procedūrinį veiksmą – vykdo privalomą Audito ir apskaitos tarnybos nurodymą panaikinti auditoriaus vardą, priimdama atitinkamą sprendimą. Įstatymas nenumato galimybių Lietuvos auditorių rūmams šio Audito ir apskaitos tarnybos sprendimo nei ginčyti, nei su juo sutikti, jam pritarti ar jį atmesti, taip pat vertinti Audito ir apskaitos tarnybos tyrimo teisėtumą.

Pareiškėjas S. B. ir trečiasis suinteresuotas asmuo uždaroji akcinė bendrovė „Deloitte Lietuva” atsiliepime į trečiojo suinteresuoto asmens atskirąjį skundą prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą.

Nurodo, kad, vadovaujantis Audito įstatyme įtvirtintu teisiniu reglamentavimu, auditorius netenka auditoriaus vardo Lietuvos auditorių rūmų sprendimu (Audito įstatymo 14 str. 1 d.), kuris priimamas laikantis įstatyme nustatytos tvarkos (Audito įstatymo 39 str. 3 d., 40 str.), todėl būtent skundžiamas Lietuvos auditorių rūmų nutarimas sukelia pareiškėjui pasekmes – auditoriaus licencijos panaikinimą, todėl laikytinas savarankišku administraciniu aktu, kurio teisėtumas nustatomas teismo atskirai, nepriklausomai nuo Audito ir apskaitos tarnybos sprendimo dėl įpareigojimo panaikinti auditoriaus vardą.

Pažymi, jog, vadovaujantis Audito įstatyme įtvirtintu reglamentavimu bei pareiškėjo ir trečiojo suinteresuoto asmens UAB „Deloitte Lietuva“ bylose suformuota teismų praktika, Audito ir apskaitos tarnybos sprendimai vykdomi suėjus jų apskundimo terminui ir suinteresuotam asmeniui nepateikus skundo teismui. Kadangi Audito ir apskaitos tarnybos 2014 m. liepos 31 d. sprendimas buvo nustatytu terminu pareiškėjo apskųstas teismui, nevykdytino Audito ir apskaitos tarnybos įsakymo pagrindu priimto šioje byloje skundžiamo Lietuvos auditorių rūmų nutarimo galiojimo sustabdymas nesukūrė jokio teisinio neapibrėžtumo.

Atkreipia dėmesį į tai, kad reikalavimo užtikrinimo priemonės atitinka visas įstatyme numatytas sąlygas, yra pagrįstos ir proporcingos ir atitinka teismų praktiką panašiose bylose. Skundžiamo Lietuvos auditorių rūmų nutarimo įvykdymu pareiškėjui būtų sukeltos reikšmingos neigiamos teisinės bei turtinės pasekmės, dėl kurių vėliau šioje byloje priėmus pareiškėjui palankų teismo sprendimą, pareiškėjas nebūtų grąžintas į tą pačią teisinę padėtį, o visiškas padarytos turtinės žalos atlyginimas būtų neįmanomas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Atskiruoju skundu skundžiama pirmosios instancijos teismo nutarties dalis, kuria taikyta pareiškėjo prašoma reikalavimo užtikrinimo priemonė – iki galutinio teismo sprendimo šioje administracinėje byloje įsiteisėjimo sustabdytas Lietuvos auditorių rūmų prezidiumo 2014 m. rugsėjo 1 d. neeilinio posėdžio Nr. 17 priimto nutarimo galiojimas, uždraudžiant Lietuvos auditorių rūmams atlikti veiksmus dėl S. B. auditoriaus vardo ir auditoriaus pažymėjimo galiojimo panaikinimo bei išbraukimo iš auditorių sąrašų (ABTĮ 71 str. 3 d. 3 p.).

Iš Europos Tarybos Ministrų Komiteto 1989 m. rugsėjo 13 d. Rekomendacijos Nr. R (89) 8 „Dėl laikinosios teismo apsaugos administraciniuose ginčuose“ 10 bei 17 punkto ir 2003 m. rugsėjo 9 d. Rekomendacijos Nr. R (2003) 16 „Dėl administracinių ir teismo sprendimų vykdymo administracinės teisės srityje“ nuostatų matyti, kad administracinis aktas yra vykdomas nedelsiant, jeigu teisės normose nėra įtvirtintas principas, kad pareiškimui dėl administracinio akto suteikiamas suspensyvinis (sustabdymo) efektas. Kitaip sakant, teisės aktuose turi būti aiškiai įtvirtintas bendras principas, jog turėtų būti vykdomas tik galutinis administracinis sprendimas, todėl tik tokiu atveju galima taikyti šį principą.

Minėtas bendras principas – pareiškimo dėl administracinio akto suteikiamas suspensyvinis efektas, praktiškai būtų įgyvendinamas tokiu būdu, kad administracinis sprendimas negalėtų būti vykdomas tol, kol nebūtų pasibaigęs jo apskundimo terminas, skundo padavimas sustabdytų administracinio sprendimo vykdymą, todėl negalutinis administracinis sprendimas galėtų būti vykdomas tuomet, jeigu teisės aktai nustatytų tokią galimybę, t. y. atitinkamą išimtį. Teisės aktai gali nustatyti minėto bendro principo – dėl administracinio sprendimo apskundimo besąlyginio suspensyvinio efekto, išimtis. Administracinio sprendimo apskundimo besąlyginio suspensyvinio poveikio išimtimis gali būti atvejai kuomet viešojo administravimo subjektui suteikta teisė nukreipti administracinį sprendimą vykdyti skubiai, atvejai kuomet įstatyme yra nustatyta, kad administracinis sprendimas vykdomas skubiai, tai gali būti ir kitos išimtys, kaip, pavyzdžiui, teisės aktų nuostatos, nustatančios, kad skundo padavimas nesustabdo administracinio sprendimo vykdymo.

Lietuvos teisės aktuose, nustatančiuose administracinių procedūrų bendrąsias taisykles (Viešojo administravimo įstatymas) nėra įtvirtintas bendras principas dėl administracinio akto apskundimo suspensyvinio efekto, šis principas nėra reglamentuotas ir nagrinėjant administracinį ginčą teisme, išskyrus taisyklę dėl ABTĮ 71 straipsnyje įtvirtintos teismo teisės laikinai sustabdyti ginčijamo akto galiojimą nagrinėjant administracinę bylą teisme. Taip pat Lietuvos Respublikos audito įstatymo nuostatos nenustato, kad Lietuvos auditorių rūmų nutarimas dėl auditoriaus vardo panaikinimo, auditoriaus pažymėjimo galiojimo panaikinimo bei išbraukimo iš auditorių sąrašo vykdomas tik įsigaliojus tokiam sprendimui. Tai, kad Lietuvos Respublikos audito įstatymo 39 straipsnio 3 dalis numato, jog informacija apie paskirtas nuobaudas paskelbiama auditorių ir audito įmonių sąrašuose pasibaigus šio įstatymo 40 straipsnyje nustatytam terminui (Audito ir apskaitos tarnybos bei Lietuvos auditorių rūmų sprendimų 30 dienų apskundimo terminui), nereiškia, jog šis įstatymas įtvirtina principą dėl administracinio akto (tiek Audito ir apskaitos tarnybos, tiek Lietuvos auditorių rūmų) apskundimo suspensyvinio efekto. Audito įstatymo 39 straipsnio 3 dalis kalba tik apie informaciją apie paskirtas nuobaudas, tačiau ne apie administracinio akto galiojimą ar jo galiojimo sustabdymą.

Taigi, Lietuvos teisės aktuose nėra nustatytos palankesnės negu Europos Tarybos Ministrų Komiteto 1989 m. rugsėjo 13 d. Rekomendacijoje Nr. R (89) 8 „Dėl laikinosios teismo apsaugos administraciniuose ginčuose“ nuostatos, kuriose pareiškimui dėl administracinio akto suteikiamas suspensyvinis efektas. Atsižvelgiant į tai, nagrinėjamoje byloje negalutinio administracinio sprendimo sustabdymas yra paliktas teismo kompetencijai, todėl skundo dėl administracinio sprendimo padavimas sukelia sąlyginai suspensyvinį poveikį, kuris priklauso nuo pirmosios instancijos ar apeliacinės instancijos teismo veiksmų.

Bendra norma dėl laikinosios teismo apsaugos administraciniuose ginčuose yra įtvirtinta ABTĮ 71 straipsnio 2 dalies 3 punkte, kuris suteikia teismui teisę laikinai sustabdyti ginčijamo akto galiojimą, tokiu būdu įgyvendinant Europos Tarybos Ministrų Komiteto 1989 m. rugsėjo 13 d. Rekomendacijos Nr. R (89) 8 „Dėl laikinosios teismo apsaugos administraciniuose ginčuose“ nuostatą, suteikiančią teisę užtikrinti asmenims, jei tai būtina, laikinąją teisminę apsaugą administraciniuose ginčuose.

Taigi, ABTĮ 71 straipsnio 1 dalis numato, kad teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti, jeigu, nesiėmus užtikrinimo priemonių, teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas. Teismas, spręsdamas, ar yra pagrindas taikyti prašomas reikalavimo užtikrinimo priemones, turi nustatyti, kad yra reali grėsmė, jog jos netaikius teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas, t. y. kad priėmus sprendimą panaikinti skundžiamus aktus, iki jo priėmimo buvusios padėties atkūrimas pasunkėtų arba taptų negalimas (ABTĮ 92 str.).

Šis teisinis reglamentavimas lemia, kad nagrinėjant administracinę bylą reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos tik tuo atveju, jei iš bylos medžiagos ar proceso dalyvių prašyme nurodomų motyvų galima padaryti išvadą, jog nesiėmus užtikrinimo priemonių teismo sprendimo toje byloje įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas. Be to, ABTĮ 92 straipsnis numato, kad skundžiamo akto panaikinimas reiškia, jog kiekvienu konkrečiu atveju privalo būti atkuriama buvusi iki ginčijamo akto priėmimo padėtis. Taigi, svarbu nustatyti, ar neuždraudus atsakovui atlikti pareiškėjo nurodytų veiksmų, išnagrinėjus administracinę bylą galėtų būti įmanoma atkurti padėtį, buvusią iki skundžiamo akto priėmimo.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat pažymima, kad realus iki skundžiamo administracinio akto (veiksmo) priėmimo buvusios padėties atkūrimas, o kartu ir realus teismo sprendimo įvykdymas, pasunkėtų arba taptų nebeįmanomas tuo atveju, jei bylos nagrinėjimo metu galiojantis aktas (veiksmas), kurio teisėtumas ir pagrįstumas ginčijamas, sukeltų (ar tikėtina, kad sukeltų) tokias neigiamas pasekmes, kurių pašalinimas, teismui priėmus pareiškėjui palankų sprendimą, būtų neįmanomas ar sudėtingas (žr., pvz., 2005 m. balandžio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS5-155/2005, 2005 m. birželio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS5-230/2005, 2009 m. gegužės 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS756-368/2009). Pažymėtina, jog, sprendžiant dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, turi būti atsižvelgta į prašomo užtikrinti reikalavimo pobūdį, nurodomą jo faktinį pagrindą, ginčijamu aktu suteiktas teises bei galimą šių teisių faktinį realizavimą, jų įtaką kitiems asmenims, taip pat į tai, ar reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas pagal nustatytas aplinkybes būtų adekvatus siekiamam tikslui, nepažeistų proporcingumo principo, proceso šalių interesų pusiausvyros ir viešųjų interesų principų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gegužės 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-222/2010).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašė pirmosios instancijos teismo pritaikyti ABTĮ 71 straipsnio 3 dalies 3 punkte numatytą reikalavimo užtikrinimo priemonę – ginčijamo akto (šiuo atveju Lietuvos auditorių rūmų 2014 m. rugsėjo 1 d. nutarimo) galiojimo laikiną sustabdymą. Reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo būtinybę jis grindė tuo, kad dėl atsakovo nutarimo jis bus priverstas nutraukti savo veiklą ir patirs finansinių nuostolių, įskaitant realią grėsmę pareiškėjo galimybėms toliau vykdyti savo ekonominę veiklą, todėl pareiškėjui panaikinus auditoriaus vardą ir išbraukus iš sąrašų, kyla pagrįsta rizika, jog pareiškėjo klientai nutrauks sudarytas audito teikimo sutartis bei bus apribotos galimybės audito paslaugas teikti naujiems subjektams. Taip pat, kadangi pareiškėjas yra vienintelis jo vadovaujamos įmonės UAB Jungtinė auditorių kontora akcininkas, ši bendrovė negalėtų vykdyti audito veiklos ir būtų išbraukta iš audito įmonių sąrašų. Kadangi bendrovėje dirba 18 darbuotojų, 41,58 proc. įmonės veiklos sudaro audito paslaugos, todėl nutraukus audito veiklą pagal esamas sudarytas sutartis bendrovė patirtų apie 800 000 Lt praradimų, o bendrovės darbuotojai netektų darbo. Taip pat būtų patirta ir didelė žala dėl dalykinės reputacijos. Tuo tarpu žalos atlyginimas, pareiškėjo atžvilgiu priėmus teigiamą sprendimą, taptų neįmanomas.

Dėl pareiškėjo teiginių, susijusių su būsimais finansiniais nuostoliais, pažymėtina, kad pagal suformuotą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką galima tam tikra neigiama ginčijamo akto įtaka pareiškėjo finansinei padėčiai paprastai nelaikytina ypatinga (išskirtine) aplinkybe, rodančia, jog teismo sprendimo įvykdymas iš tikrųjų gali būti apsunkintas ar tapti neįmanomas (žr., pvz., 2009 m. sausio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-103/2009). Galima žala ir pareiškėjo galimi materialiniai nuostoliai, atsiradę dėl ginčijamo administracinio akto priėmimo, iš esmės gali būti atlyginami įstatymų nustatyta tvarka (žr., pvz., 2010 m. spalio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-612/2010; 2011 m. gegužės 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS63-416/2011). Aplinkybė, jog pareiškėjas gali patirti tam tikrų neigiamų turtinio pobūdžio pasekmių, galiojant ginčijamam administraciniam aktui, per se nėra pagrindas ABTĮ 71 straipsnyje nustatyta tvarka taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, tuo labiau, jei pareiškėjas neįrodo, jog tokių neigiamų pasekmių pašalinimas, teismui priėmus palankų pareiškėjui sprendimą, būtų neįmanomas ar sudėtingas (žr., pvz., 2012 m. balandžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-149/2012). Taigi, galimi finansiniai nuostoliai savaime nėra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, todėl šios aplinkybės analizuojamos ir vertinamos kiekvienu konkrečiu atveju atskirai.

Pažymėtina, kad teismas, analizuodamas asmenų, prašančių taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, finansinę padėtį, privalo įvertinti jų apyvartinių lėšų kiekį, pajamas, šių pajamų pokyčius, turimus įsiskolinimus, kreditorinius reikalavimus, vykdomą ūkinę veiklą, skirtų baudų dydžius, kitas teisiškai reikšmingas aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugpjūčio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS438-527/2009, 2011 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-310/2011, 2011 m. birželio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS62-459/2011, 2011 m. rugpjūčio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS62-487/2011, 2011 m. rugsėjo 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS63-675/2011).

Taigi, prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo pagrindžiantys argumentai privalo būti pagrįsti objektyviais faktiniais duomenimis (įrodymais) – finansinės atskaitomybės, buhalterinės apskaitos ar kitais dokumentais (pavyzdžiui, duomenimis apie rinkos situacijos pokyčius, vykdomos ekonominės veiklos tolesnio vystymosi perspektyvas bei tendencijas), iš kurių būtų galima spręsti apie asmens finansinę būklę, jo tolimesnės ekonominės veiklos perspektyvas, t. y. jais remiantis įvertinti (nustatyti) galimas finansines bei materialines pasekmes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS438-241/2013).

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje administracinėje byloje pareiškėjo nurodytos aplinkybės, susijusios su galimų finansinių nuostolių susidarymu, yra nekonkrečios, nedetalizuotos (abstrakčiai nurodyta, kad pagal esamas sudarytas sutartis pareiškėjo valdoma bendrovė patirtų apie 800 000 Lt praradimų, nekonkretizuota, kas yra šios sutarties šalys, t. y. ar viena sutarties šalis yra pareiškėjas, ar jo nurodoma bendrovė, ir pan.), pagrįstos prielaidomis (t. y., kad reikės nutraukti veiklą, pareiškėjo klientai nutrauks sudarytas audito teikimo sutartis bei bus apribotos galimybės audito paslaugas teikti naujiems subjektams.). Be to, pareiškėjo nurodomos aplinkybės nėra pagrįstos jokiais įrodymais (nei dėl galimų nuostolių konkretaus masto, nei dėl bendrovės finansinės padėties konkretaus pokyčio, jos veiklos sričių ir kt.), nors pareiga pateikti įrodymus, pagrindžiančius, kad reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas yra būtinas, siekiant užtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą, tenka asmeniui, prašančiam taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugpjūčio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS858-440/2010, 2011 m. sausio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS858-13/2011, 2011 m. lapkričio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-801/2011). Taigi, pareiškėjo nurodyti argumentai dėl didelių finansinių nuostolių (kurie, kaip jau buvo minėta prieš tai, yra abstraktūs ir nepagrįsti jokiais įrodymais) nesudaro pagrindo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones.

Dėl žalos pareiškėjo reputacijai pasisakytina, kad apie pareiškėjui paskirtą drausminę nuobaudą jau yra paskelbta tiek trečiojo suinteresuoto asmens Audito ir apskaitos tarnybos internetiniame puslapyje www.aat.lt, tiek ir atsakovo Lietuvos auditorių rūmų internetiniame puslapyje www.lar.lt, kadangi, kaip minėta, skundžiamo atsakovo akto galiojimas (vykdymas) nebuvo automatiškai sustabdytas, apskundus jį teismui, jis buvo įvykdytas. Taigi, atitinkama įtaka pareiškėjo reputacijai jau yra daroma. Pažymėtina, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių paprastai nėra tenkintinas tuo atveju, jeigu aplinkybės, dėl kurių suinteresuotas asmuo prašo laikinosios apsaugos, jau yra įvykusios. Toks prašymas prieštarauja reikalavimo užtikrinimo priemonių instituto paskirčiai, kadangi pagal savo esmę reikalavimo užtikrinimo priemonės yra taikomos tik esant grėsmei, jog atitinkamos aplinkybės kils ateityje (2009 m. birželio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS143-381/2009). Taigi, šiuo pagrindu taikyti pareiškėjo prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę taip pat nebuvo pagrindo.

Pažymėtina ir tai, kad teismas bet kurioje proceso stadijoje savo iniciatyva ar proceso dalyvių motyvuotu prašymu gali pritaikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, todėl, pasikeitus faktinei situacijai, išlieka galimybė iš naujo įvertinti reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo būtinumą.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė teisės aktų nuostatas, nesirėmė administracinių teismų praktika, suformuota panašiose bylose, todėl nepagrįstai pritaikė pareiškėjo prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę, dėl ko trečiojo suinteresuoto asmens atskirasis skundas tenkintinas ir skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis keistina, panaikinat nutarties dalį dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 2 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

trečiojo suinteresuoto asmens Audito ir apskaitos tarnybos atskirąjį skundą tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 30 d. nutartį pakeisti ir panaikinti nutarties dalį dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Romanas Klišauskas

Dainius Raižys