Legislator Case Law & Legislation
AS-602-329-14 AI generated

AS-602-329-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Case Number AS-602-329-14
Court / Authority
Jurisdiction Lithuania (LT)
Decision Date
Outcome Nutartis

Legislator summary

AI generated

Nutartyje teismas konstatavo, kad pareiškėjo nurodomos aplinkybės dėl asmenų veiklos, dėl galimo Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios sinodo kolegijos turto pardavimo ar kitokios žalos padarymo nereiškia, kad skundžiami aktai, t. y. atsakovo išvados Nr. (8.3.46.)-7R-4978) ir Nr.(8.3.46.)-7R-4979) tam turi tiesioginę įtaką. Pareiškėjo įsitikinimu, priešingai nei teismas nurodė nutartyje, būtent skundžiamos išvados ir turi tiesioginę įtaką nurodytoms aplinkybėms, kurios neabejotinai apsunkins galimai palankaus pareiškėjui teismo sprendimo įvykdymą.

Legislator headnote

AI generated

AS-602-329-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas: Skundas neatitiko Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) reikalavimų, todėl teismo 2013 m. rugpjūčio 2 d. nutartimi nustatytas terminas iki 2013 m. rugpjūčio 16 d. trūkumams pašalinti: pateikti teismui skundžiamą Teisingumo ministerijos 2013 m. liepos 10 d. išvadą Nr. (8.3.46.)-7R-4978. Taip pat pareiškėjui pasiūlyta patikslinti skundą.

Need to analyze how this precedent applies to your matter?

Cross-reference this judgment against statutes, commentaries, and subsequent citing case law inside Legislator AI.

Open in Legislator →

Full text

Administracinė byla Nr. AS602-329/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02955-2013-0

Procesinio sprendimo kategorija 67

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2014 m. balandžio 2 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. K. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. sausio 10 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. K. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai (tretieji suinteresuoti asmenys Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios sinodo kolegija ir Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios – Unitas Lithuaniae – sinodas, valstybės įmonės Registrų centro Vilniaus filialas) dėl išvadų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Vilniaus apygardos administraciniame teisme 2013 m. liepos 30 d. gautas pareiškėjo A. K. (toliau – ir pareiškėjas) skundas, kuriame jis prašė: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Teisingumo ministerija) 2013 m. liepos 10 d. išvadą Nr. (8.3.46.)-7R-4978; 2) taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones – sustabdyti Teisingumo ministerijos 2013 m. liepos 10 d. išvados Nr. (8.3.46.)-7R-4978 galiojimą.

Skundas neatitiko Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) reikalavimų, todėl teismo 2013 m. rugpjūčio 2 d. nutartimi nustatytas terminas iki 2013 m. rugpjūčio 16 d. trūkumams pašalinti: pateikti teismui skundžiamą Teisingumo ministerijos 2013 m. liepos 10 d. išvadą Nr. (8.3.46.)-7R-4978. Taip pat pareiškėjui pasiūlyta patikslinti skundą.

Teisme 2013 m. rugpjūčio 12 d. gautas pareiškėjo patikslintas skundas, kuris teismo nebuvo priimtas. Teismo 2014 m. sausio 2 d. nutartimi pareiškėjui nustatytas terminas skundo trūkumams pašalinti. Teisme 2014 m. sausio 8 d. gautas pareiškėjo patikslintas skundas, kuriame prašoma panaikinti Teisingumo ministerijos 2013 m. liepos 10 d. išvadą Nr. (8.3.46.)-7R-4978; Teisingumo ministerijos 2013 m. liepos 10 d. išvadą Nr. (8.3.46.)-7R-4979 ir taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones – sustabdyti Teisingumo ministerijos 2013 m. liepos 10 d. išvados Nr. (8.3.46.)-7R-4978 ir 2013 m. liepos 10 d. išvados Nr. (8.3.46.)-7R-4979 galiojimą. Skunde yra procesiniai prašymai dėl dokumentų išreikalavimo ir liudytojų kvietimo.

Pareiškėjas prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones. Nurodė, kad netaikant šių priemonių egzistuoja grėsmė, kad galimai palankus pareiškėjui sprendimas negalės būti įvykdytas. Nurodė, kad, pareiškėjo manymu, nepagrįstos išvados pagrindu buvo pakeisti Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios (toliau – ir LERB) sinodo kolegijos vardu turintys teisę veikti asmenys, naujai paskirti P. R. P. ir R. S. Šie asmenys po LERB sinodo kolegijos duomenų pakeitimo Juridinių asmenų registre aktyviais veiksmais nepagrįstai siekia perimti LERB sinodo kolegijos valdymą – perėmė dokumentaciją ir siekia perimti patalpas. Manė, kad netaikius reikalavimo užtikrinimo priemonių, nurodyti asmenys sukels dar didesnę žalą ir LERB sinodo kolegijai, ir visai evangelikų reformatų bendruomenei. Tokiu atveju pareiškėjui palankaus sprendimo priėmimo atveju jo vykdymas gali būti apsunkintas ar tapti neįmanomu, nes gali būti atlikti ir kiti veiksmai – išparduotas turtas, likviduota LERB sinodo kolegija. Todėl gali būti sudarytos sąlygos naujiems teisminiams ginčams inicijuoti. Pareiškėjas rėmėsi ABTĮ 92 straipsnio nuostatomis ir aiškina, kad netaikius reikalavimo užtikrinimo priemonių negalės būti atkurta iki jų priėmimo buvusi padėtis. Nurodė, kad jau šiuo metu atsakovo veiksmais sukeltos pasekmės, dėl kurių sprendimo įvykdymas būtų apsunkintas ar netgi neįmanomas.

II. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. sausio 10 d. nutartimi priimtas pareiškėjo patikslintas skundas, pareiškėjo prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones atmestas, trečiuoju suinteresuotu asmeniu įtrauktas valstybės įmonės Registrų centro Vilniaus filialas, pareiškėjo prašymas kviesti liudytojus netenkintas.

Teismas nurodė, kad prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – ginčijamo akto galiojimo laikiną sustabdymą – netenkintinas.

Teismas atsižvelgė į tai, kad pareiškėjo prašoma taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonė yra ginčijamo akto galiojimo laikinas sustabdymas. Sprendžiant skundžiamų išvadų galiojimo laikino sustabdymo klausimą, būtina nustatyti išskirtines aplinkybes, kurios rodytų, jog, nepritaikius šios reikalavimo užtikrinimo priemonės, teismo sprendimo įvykdymas iš tikrųjų gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas.

Šiuo atveju teismas nurodė, kad nėra pagrindo išvadai, kad, jei teismas, išnagrinėjęs bylą dėl Teisingumo ministerijos 2013 m. liepos 10 d. išvadų panaikinimo, priimtų palankų pareiškėjui sprendimą, tokia teisinė situacija reikštų, kad net ir palankaus teismo sprendimo atveju pareiškėjo grąžinimas į iki tol buvusią padėtį būtų apsunkintas. Pareiškėjo nurodomos aplinkybės dėl asmenų veiklos, dėl galimo turto pardavimo ar kitokios žalos padarymo, nereiškia, kad skundžiami aktai tam turi tiesioginę įtaką. Administracinė byla yra dėl Juridinių asmenų registro tvarkymo. Pirmiausia turi būti galutinai išspręstas tarp pareiškėjo ir atsakovo kilęs ginčas dėl duomenų keitimo Juridinių asmenų registre. Interesų pusiausvyros principas šiuo atveju būtų užtikrintas nestabdant skundžiamų išvadų, kadangi religinės bendruomenės ir bendrijos turi vykdyti savo veiklą nepaisant teisminių ginčų dėl vienokių ar kitokių duomenų registre. Sustabdžius išvadų galiojimą, nebūtų atkurta iki ginčo buvusi padėtis ir taptų teisiškai neaiški tradicinės religinės bendruomenės ir bendrijos teisinė padėtis ir tai darytų įtaką daugelio asmenų interesams.

Reikalavimo užtikrinimo priemonių tikslas – užkirsti kelią tam, kad teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas (ABTĮ 71 str. 1 d.). Kadangi ginčas yra dėl duomenų keitimo Juridinių asmenų registre, teismas sprendė, kad nėra pagrindo išvadai, kad, teismui nesustabdžius skundžiamų aktų galiojimo, palankaus pareiškėjui teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas.

Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, į nustatytas aplinkybes ir pareiškėjo prašymo motyvus, prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę netenkintas.

III. Pareiškėjas 2014 m. sausio 23 d. (pagal gavimo datą) pateikė atskirąjį skundą, kuriuo prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. sausio 10 d. nutartį panaikinti ir pareiškėjo A. K. prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių tenkinti.

Atskirajame skunde remiasi tokiais pagrindiniais argumentais:

1. Nutartyje teismas konstatavo, kad pareiškėjo nurodomos aplinkybės dėl asmenų veiklos, dėl galimo Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios sinodo kolegijos turto pardavimo ar kitokios žalos padarymo nereiškia, kad skundžiami aktai, t. y. atsakovo išvados Nr. (8.3.46.)-7R-4978) ir Nr.(8.3.46.)-7R-4979) tam turi tiesioginę įtaką. Pareiškėjo įsitikinimu, priešingai nei teismas nurodė nutartyje, būtent skundžiamos išvados ir turi tiesioginę įtaką nurodytoms aplinkybėms, kurios neabejotinai apsunkins galimai palankaus pareiškėjui teismo sprendimo įvykdymą.

2. Nutartyje išdėstyti teiginiai, jog sustabdžius skundžiamų išvadų galiojimą, nebūtų atkurta iki ginčo buvusi padėtis ir taptų neaiški tradicinės religinės bendruomenės ir bendrijos teisinė padėtis, yra visiškai nepagrįsti, nes iš nurodytų aplinkybių aiškiai matyti, kad būtent pritaikius pareiškėjo prašomas reikalavimo užtikrinimo priemones ir sustabdžius išvadų galiojimą, būtų atkurta iki ginčo buvusi padėtis. Be to, laikinai sustabdžius išvadų galiojimą tiek LERB, tiek ir LERB sinodo kolegijos teisinė padėtis būtų visiškai aiški, kadangi minėtoms religinėms bendruomenėms vėl pradėtų vadovauti pačių bendruomenių narių išrinkti asmenys.

3. Nutartimi teismas nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, kurioje konstatuota, kad sprendimo įvykdymą gali apsunkinti tai, kad siekiant įvykdyti priimtą teismo sprendimą, turėtų būti inicijuoti nauji teisminiai ginčai. Nepritaikius prašomų reikalavimo užtikrinimo priemonių iki sprendimo įsiteisėjimo, šiuo metu nepagrįstų išvadų pagrindu veikiantis asmenys turėtų teisę sudaryti LERB sinodo kolegijai nepalankias sutartis, LERB ar LERB sinodo kolegijos vardu prisiimti nepagrįstas prievoles, išparduoti turtą, galiausiai net imtis minėtų religinių bendruomenių likvidavimo ar kitokio išskaidymo, todėl norint pašalinti nurodytų veiksmų pasekmes, pareiškėjui reikėtų inicijuoti naujus teisminius procesus.

4. Pareiškėjo manymu, priimdamas nutartį, teismas visiškai nesivadovavo reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo tikslingumo, proporcingumo, proceso šalių interesų balanso, viešųjų interesų apsaugos principais, kadangi nutartimi buvo visiškai iškreiptas šalių interesų balansas bei pažeistas viešojo intereso principas.

Tretieji suinteresuoti asmenys Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios sinodo kolegija ir Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios – Unitas Lithuaniae – sinodas 2014 m. vasario 11 d. (pagal gavimo datą) pateikė atsiliepimą į atskirąjį skundą, kuriuo prašo pareiškėjo atskirąjį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime dėsto argumentus, susijusius su ginčijamų aktų teisėtumu, be to nurodo:

1. Prašymas neatitinka ABTĮ 71 straipsnyje nustatytų pagrindų ir sąlygų, kuriems esant reikalavimas gali būti užtikrinamas (ABTĮ 71 str. 3 d.).

2. Pareiškėjas prašo de facto taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones trečiųjų asmenų atžvilgiu, ko nenumato ABTĮ ir ko neleidžia nuosekliai formuojama teismų praktika.

3. Nėra pateikta jokių įrodymų ar duomenų, pagrindžiančių prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones.

4. Ginčijamos Teisingumo ministerijos 2013 m. liepos 10 d. išvados jau yra įvykdytos ir sukėlė teisines pasekmes. Negalima sustabdyti jau įvykdytų veiksmų. Pažymi, kad tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje.

Atsakovas Teisingumo ministerija 2014 m. vasario 12 d. (pagal gavimo datą) pateikė atsiliepimą į atskirąjį skundą, kuriuo prašo atskirąjį skundą atmesti, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. sausio 10 d. nutartį palikti nepakeistą.

Atsiliepime nurodo tokius argumentus:

1. Teisingumo principas reikalauja, kad sprendžiant dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių, būtų atsižvelgta ir į atsakovo interesus. Kadangi administraciniuose ginčuose dažnai dalyvauja viešojo administravimo institucija, tad negali būti nepaisoma ir viešųjų interesų.

2. Pažymi, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, galima sustabdyti tik tokio ginčijamo akto galiojimą, kuris nėra įvykdytas. Taigi reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymui svarbu, kad ginčijamas aktas dar nebūtų įvykdytas ir nebūtų atsiradusios teisinės pasekmės. Ginčijamos Teisingumo ministerijos išvados jau yra įvykdytos ir duomenys pakeisti, todėl nėra prasmės taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones.

3. Pareiškėjo analogiškais motyvais grindžiamų reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo klausimas jau buvo įvertintas kitoje administracinėje byloje ir atsisakyta taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones (administracinė byla Nr. I-4730-121/2013).

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamos bylos dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. sausio 10 d. nutarties, kuria priimtas pareiškėjo patikslintas skundas ir pareiškėjo prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones atmestas, teisėtumas ir pagrįstumas.

Pagal bylos aplinkybes nustatyta, kad pareiškėjas kreipėsi į teismą prašydamas panaikinti Teisingumo ministerijos 2013 m. liepos 10 d. išvadą Nr. (8.3.46.)-7R-4978; Teisingumo ministerijos 2013 m. liepos 10 d. išvadą Nr. (8.3.46.)-7R-4979 ir taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones – sustabdyti Teisingumo ministerijos 2013 m. liepos 10 d. išvados Nr. (8.3.46.)-7R-4978 ir 2013 m. liepos 10 d. išvados Nr. (8.3.46.)-7R-4979 galiojimą.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. sausio 10 d. nutartimi priimtas pareiškėjo patikslintas skundas, pareiškėjo prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones atmestas, trečiuoju suinteresuotu asmeniu įtrauktas valstybės įmonės Registrų centro Vilniaus filialas, pareiškėjo prašymas kviesti liudytojus netenkintas.

Pareiškėjo pateiktame atskirajame skunde skundžiama ta pirmosios instancijos teismo nutarties dalis, kuria atsisakyti taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones.

Pareiškėjas, paduodamas atskirąjį skundą, siekia, kad jam būtų pritaikyta laikinoji apsauga administraciniame ginče, t. y. siekia, kad administraciniai sprendimai nebūtų vykdomi, kol teisme bus išnagrinėtas ginčas.

Teisės aktuose nėra aiškiai įtvirtintas bendras principas, jog turėtų būti vykdomas tik galutinis administracinis sprendimas, todėl laikoma, kad paprastai administracinis aktas yra vykdomas nedelsiant. ABTĮ nenustato, kad skundo dėl administracinio akto padavimas sustabdo administracinio sprendimo vykdymą, t. y. nėra nustatytas skundo dėl administracinio akto padavimo suspensyvinis efektas. Dėl to sprendžiamas klausimas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo pagal ABTĮ 71 straipsnį.

ABTĮ 71 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti. Reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu, nesiėmus užtikrinimo priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas.

Teisėjų kolegija pažymi, kad Europos Tarybos Ministrų Komiteto 2003 m. rugsėjo 9 d. Rekomendacijoje Nr. Rec (2003)16 „Dėl administracinių ir teismo sprendimų vykdymo administracinės teisės srityje“ nurodyta, kad jei įstatyme nenumatyta, kad skundo dėl sprendimo padavimas automatiškai sustabdo sprendimą, privatūs asmenys turi turėti galimybę prašyti administracinės institucijos ar teismo sustabdyti ginčijamo sprendimo įgyvendinimą, siekiant apsaugoti jų teises ir interesus.

Europos Tarybos Ministrų Komitetas 1989 m. rugsėjo 13 d. Rekomendacijoje Nr. R (89) 8 „Dėl laikinosios teismo apsaugos administraciniuose ginčuose“, atsižvelgdamas inter alia į tai, kad neatidėliotinas administracinio akto, kuris yra arba bus ginčijamas, vykdymas atitinkamomis aplinkybėmis gali neatitaisomai paveikti asmens interesus tokiu būdu, kurio dėl teisingumo interesų turi būti kiek įmanoma vengiama, rekomendavo Europos Tarybos valstybėms narėms suteikti pareiškėjams galimybę prašyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones administracinio akto atžvilgiu. Europos Tarybos Ministrų Komitetas šioje rekomendacijoje nurodė, kad sprendžiant dėl laikinosios apsaugos skyrimo, teismas turi įvertinti visus reikšmingus faktorius ir interesus. Laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos, jei administracinio akto vykdymas sukels didelę žalą, kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas, ir yra prima facie (iš lot. – iš pirmo žvilgsnio) argumentų dėl skundžiamo akto galiojimo. Rekomendacijoje nurodoma, kad teismo taikomos laikinosios apsaugos priemonės gali būti administracinio akto visiškas arba dalinis vykdymo sustabdymas, nurodymas visiškai ar iš dalies atkurti situaciją, kuri egzistavo, kai buvo priimtas administracinis aktas arba bet kuriuo metu vėliau, arba bet kokio kito tinkamo įpareigojimo nustatymas administravimo institucijai pagal teismo turimas galias.

ABTĮ 71 straipsniu yra įgyvendinta asmenų teisė prašyti laikinosios apsaugos administraciniuose ginčuose.

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas prašė taikyti ABTĮ 71 straipsnio 3 dalies 3 punkte numatytą reikalavimo užtikrinimo priemonę – ginčijamų aktų galiojimo laikiną sustabdymą (ginčijama Teisingumo ministerijos 2013 m. liepos 10 d. išvada Nr. (8.3.46.)-7R-4978; Teisingumo ministerijos 2013 m. liepos 10 d. išvada Nr. (8.3.46.)-7R-4979).

Vertinant pareiškėjo prašymą kaip reikalavimą taikyti ABTĮ 71 straipsnio 3 dalies 3 punkte reglamentuotą reikalavimo užtikrinimo priemonę (ginčijamo akto galiojimo laikinas sustabdymas), pažymėtina, kad minėta įstatymo nuostata numato galimybę sustabdyti tokio ginčijamo akto galiojimą, kuris dar nėra įvykdytas. Nagrinėjamu atveju ginčijamas sprendimas jau yra įvykdytas ir jo pagrindu duomenys Juridinių asmenų registre yra pakeisti. Prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę tenkinimas nagrinėjamoje situacijoje reikštų, kad turėtų būti atkurta padėtis, kuri buvo iki 2013 m. liepos 12 d. (tą dieną remiantis ginčijamais aktais buvo pakeisti Juridinių asmenų registro duomenys). Įvykdyto sprendimo galiojimo laikinas sustabdymas jokių teisinių padarinių negali sukelti, todėl nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo taikyti pareiškėjo nurodomą reikalavimo užtikrinimo priemonę. Tai konstatavo ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. lapkričio 27 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS492-792/2013, priimtoje nagrinėjant ankstesnį pareiškėjo prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo. Teisėjų kolegija nagrinėjamoje situacijoje nemato pagrindo nukrypti nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamos praktikos.

Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aptardamas situaciją, kai prašoma taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę dėl jau įvykdyto sprendimo, yra nurodęs, kad reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas šioje situacijoje prieštarautų šio teisinio instituto paskirčiai bei juo nustatyto teisinio reguliavimo tikslams (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. lapkričio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS556 - 662/2010).

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes ir teismų praktiką, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė iš esmės teisingą nutartį pareiškėjo prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo atmesti, todėl pareiškėjo atskirasis skundas atmestinas, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. sausio 10 d. nutartis paliktina galioti.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo A. K. atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. sausio 10 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Irmantas Jarukaitis

Veslava Ruskan

Skirgailė Žalimienė