eAS-766-575/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eAS-766-575/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01593-2015-9

Procesinio sprendimo kategorija 63.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2015 m. gegužės 15 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (pranešėjas), Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė) ir Arūno Sutkevičiaus, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 17 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos prašymą atsakovui Vyriausiajai tarnybinės etikos komisijai dėl sprendimo dalies panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas Lietuvos Respublikos konkurencijos taryba (toliau – ir pareiškėjas, Taryba) pateikė prašymą Vilniaus apygardos administraciniam teismui, prašydamas panaikinti atsakovo Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos (toliau – ir Komisija) 2015 m. vasario 11 d. sprendimo Nr. KS-13 1 punktą ir įpareigoti Komisiją iš naujo nagrinėti klausimą, ar V. B., būdamas Savivaldybės keleivinio transporto kontrolierius ir turėdamas administracinius įgalinimus keleivių vežimo sektoriuje, kuriame jo vadovaujama uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) (duomenys neskelbtini) turi privačių interesų, nesupainiojo viešųjų ir privačių interesų.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. kovo 17 d. nutartimi pareiškėjo prašymą atsisakė priimti.

Teismas rėmėsi Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 5 straipsnio 1 dalimi, pagal kurią kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas, 22 straipsnio 1 dalimi, numatančia, kad skundą (prašymą) dėl viešojo ar vidaus administravimo subjekto priimto administracinio akto ar veiksmo (neveikimo) turi teisę paduoti asmenys, kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti, taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktika, pagal kurią ABTĮ 5 straipsnis 1 dalies ir 22 straipsnio 1 dalies nuostatos taip pat reiškia, kad teismas, nagrinėdamas administracines bylas, privalo nustatyti, kuo pasireiškia pareiškėjo nurodytas pažeidimas, t. y. kiekvienu konkrečiu atveju nustatyti, ar asmuo, kuris kreipėsi dėl pažeistos teisės (intereso) gynimo, turi jo nurodytas teises (įstatymų saugomus interesus), ar šios teisės (interesai) objektyviai yra pažeistos asmens nurodytu būdu. Tik nustatęs nurodytas aplinkybes, teismas gali apginti pareiškėjo teises vienu iš ABTĮ 88 straipsnio 2–4 punktuose numatytų būdų.

Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju Komisija pagal pareiškėjo 2014 m. lapkričio 5 d. prašymą atliko tyrimą ir priėmė sprendimą V. B. atžvilgiu. Teismo vertinimu, priimtas sprendimas, ginčijama jo dalis ir su ja tiesiogiai susijęs įpareigojimas pareiškėjui teisinių pasekmių nesukeltų, t. y. nepadarytų jokios įtakos jo teisėms ar įstatymų saugomiems interesams, o išsprendęs bylą dėl šios skundo dalies teismas pareiškėjo teisių apginti negalėtų, nes net ir šios skundo dalies tenkinimo atveju pareiškėjo teisių ir pareigų apimtis nepasikeistų, o pats procesas būtų iš esmės beprasmis. Teismas pažymėjo, kad tai, jog asmuo, pateikęs Komisijai skundą dėl galimo Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo nuostatų pažeidimo, nelaikytinas suinteresuotu asmeniu, turinčiu reikalavimo teisę į Komisijos sprendimo panaikinimą, konstatuota ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. lapkričio 3 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS15-580/2006. Atsižvelgęs į nurodytus argumentus, teismas darė išvadą, kad nei Komisijos 2015 m. vasario 11 d. sprendimas Nr. KS-13 ar jo dalis, nei atsakovo įpareigojimas pakartotinai išnagrinėti iš naujo nagrinėti klausimą, ar V. B., būdamas Savivaldybės keleivinio transporto kontrolierius ir turėdamas administracinius įgalinimus keleivių vežimo sektoriuje, kuriame jo vadovaujama UAB (duomenys neskelbtini) turi privačių interesų, nesupainiojo viešųjų ir privačių interesų, pareiškėjui tiesiogiai nesukuria jokių teisių ar pareigų, pareiškėjas neturi reikalavimo teisės, todėl nėra pagrindo konstatuoti jo nurodyto teisės pažeidimo ir apginti jo teises vienu iš Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 2–4 punktuose nustatytų būdų.

III. Pareiškėjas Lietuvos Respublikos konkurencijos taryba pateikė atskirąjį skundą, prašydamas panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 17 d. nutartį ir perduoti klausimą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi ABTĮ 5 straipsnio 1 dalimi, kadangi Konkurencijos taryba kreipėsi į teismą, siekdama apginti viešąjį interesą – apsaugoti sąžiningą konkurencijos laisvę. Tarybos manymu, V. B. esant UAB (duomenys neskelbtini) akcininku ir direktoriumi, taip pat keleivinio transporto kontrolieriumi ir turint administracinius įgalinimus, tiesiogiai susijusius su ūkio subjektų, teikiančių keleivių vežimo paslaugas, veiklos priežiūra, yra sudaromos prielaidos nesąžiningoms konkurencijos sąlygoms atitinkamoje rinkoje atsirasti. Tarybos nuomone, neapsaugojus šioje byloje ginamo viešojo intereso būtų pažeistos Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 straipsnyje įtvirtintos vertybės. Pareiškėjas teigia, kad V. B., tikrindamas savo konkurentus, teikiančius keleivių vežimo paslaugas, ir galėdamas daryti įtaką šių ūkio subjektų tolesnei veiklai, turi realias galimybes savo sprendimais sumažinti konkurenciją atitinkamoje šių paslaugų teikimo rinkoje, įskaitant konkurenciją savo vadovaujamai įmonei UAB (duomenys neskelbtini). Taigi, pareiškėjo teigimu, teismas ginčijama nutartimi užkirto kelią Tarybai realizuoti jai Konkurencijos įstatymo suteiktą funkciją – ginti viešąjį interesą, t. y. užtikrinti lygias konkurencijos sąlygas atitinkamoje rinkoje veikiantiems ūkio subjektams, panaikinti prielaidas priimti tokius savivaldybės institucijų sprendimus, kuriais būtų ar galėtų būti iškreipiama sąžininga konkurencija.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamo atskirojo skundo dalykas yra Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 17 d. nutarties, kuria teismas atsisakė priimti pareiškėjo prašymą, kaip nenagrinėtiną teismų administracinio proceso tvarka, teisėtumas ir pagrįstumas. Teismas atsisakymą priimti prašymą iš esmės grindė argumentu, kad pareiškėjo ginčijamas sprendimas nesukelia jam teisinių pasekmių.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Skundą (prašymą) dėl viešojo administravimo subjekto priimto administracinio akto ar veiksmo (neveikimo) turi teisę paduoti asmenys, taip pat kiti viešojo administravimo subjektai, įskaitant valstybės ir savivaldybių viešojo administravimo tarnautojus, pareigūnus ir įstaigų vadovus, kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti (ABTĮ 22 str. 1 d.).

Vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, kad ABTĮ 5 straipsnio 1 dalies bei 22 straipsnio 1 dalies nuostatų, reguliuojančių kreipimąsi į administracinį teismą, sisteminis vertinimas leidžia teigti, kad į administracinį teismą asmuo turi teisę kreiptis tik dėl jam teisines pasekmes sukeliančių individualių teisės aktų, priimtų viešojo administravimo srityje (pvz., 2004 m. sausio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A7-121/2004). Tuo atveju, kai skundo priėmimo nagrinėti stadijoje akivaizdu, kad skundžiamas aktas ar veiksmas, jokių teisinių pasekmių nesukelia, kad jis negali būti ginčo administraciniame teisme objektu, skundą galima atsisakyti priimti nagrinėti, o skundą priėmus nagrinėti, administracinę bylą nutraukti kaip nepriskirtiną administraciniams teismams, kadangi, nagrinėdamas skundus dėl teisinių pasekmių negalinčių sukelti ir nesukeliančių aktų ar veiksmų, teismas asmens teisių apginti negalėtų, nes net ir skundo tenkinimo atveju, asmens teisių ir pareigų apimtis nepasikeistų, o pats procesas būtų iš esmės beprasmis (žr., pvz., 2010 m. balandžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-172/2010; 2010 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-560/2010 ir kt.).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas Lietuvos Respublikos konkurencijos taryba kreipėsi į teismą su prašymu panaikinti atsakovo Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos 2015 m. vasario 11 d. sprendimo Nr. KS-13 1 punktą, kuriuo nuspręsta, kad Švenčionių rajono savivaldybės tarybos narys ir Vietinio keleivinio kelių transporto kontrolierius V. B., tikrindamas UAB „Revaja“ vežėjus, nepažeidė Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo nuostatų, ir įpareigoti Komisiją iš naujo nagrinėti klausimą, ar V. B., būdamas Savivaldybės keleivinio transporto kontrolierius ir turėdamas administracinius įgalinimus keleivių vežimo sektoriuje, kuriame jo vadovaujama uždaroji akcinė bendrovė (duomenys neskelbtini) turi privačių interesų, nesupainiojo viešųjų ir privačių interesų. Atskirajame skunde pareiškėjas nurodė kreipęsis į teismą, siekdamas viešojo intereso – sąžiningos konkurencijos laisvės – gynimo.

Teisėjų kolegija pripažįsta, kad teisminiu būdu gintini ir viešieji interesai. Administracinių bylų teisenos įstatymo 5 straipsnio 3 dalies 3 punkte nustatyta, kad teismas imasi nagrinėti administracinę bylą pagal prokuroro, administravimo subjektų, valstybės kontrolės pareigūnų, kitų valstybės institucijų, įstaigų, organizacijų, tarnybų ar fizinių asmenų kreipimąsi įstatymų nustatytais atvejais dėl valstybės ar kitų viešųjų interesų gynimo. To paties įstatymo 56 straipsnio 1 dalis numato, kad įstatymų nustatytais atvejais prokuroras, administravimo subjektai, valstybės institucijos, įstaigos, organizacijos, tarnybos ar fiziniai asmenys gali kreiptis į teismą su pareiškimu, kad būtų apgintas viešasis interesas arba apgintos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai.

Tačiau iš paminėto teisinio reglamentavimo akivaizdu, kad viešieji interesai yra ginami tik įstatymų nustatytais atvejais ir tik įstatymuose numatytiems subjektams kreipiantis į teismą. Tokia išvada sietina su idėja, jog pareiškėjas, kuris kreipiasi į teismą dėl viešojo intereso gynimo, gina ne jam pačiam priklausančią subjektinę teisę, o Konstitucijos saugomą interesą, priklausantį visuomenei ar jos daliai. Taigi, atsižvelgiant į tai, jog viešojo intereso gynimu galimai daroma intervencija į susiformavusius teisinius santykius bei kitų asmenų subjektines teises, viešojo intereso gynimas pasižymi tam tikra specifika, inter alia – baigtiniu sąrašu subjektų galinčių kreiptis į teismą, kad būtų apgintas viešasis interesas. Tuo tarpu nustačius, jog įstatymai nesuteikia pareiškėjui teisės kreiptis į teismą dėl skunde (prašyme) nurodomo viešojo intereso gynimo, teisėjas privalo atsisakyti priimti tokį skundą (prašymą), vadovaudamasis ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 1 punktu (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS11-379/2007).

Kaip minėta, pareiškėjas kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos sprendimo dalį ir įpareigoti Komisiją iš naujo svarstyti klausimą dėl V. B.. Teisėjų kolegija pažymi, kad Vyriausioji tarnybinės etikos komisija – Lietuvos Respublikos Seimo įsteigta ir jam atskaitinga kolegiali asmenų, dirbančių valstybinėje tarnyboje, ir asmenų, vykdančių lobistinę veiklą, priežiūros institucija (Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos įstatymo 2 str. 1 d.). Komisijos įgaliojimai iš esmės susiję su Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo, Lobistinės veiklos įstatymo, kitų VTEK kompetencijai priskirtų valstybinėje tarnyboje dirbančių asmenų tarnybinės etikos ir elgesio normas reglamentuojančių teisės aktų įgyvendinimo priežiūra.

Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 6 punkte nurodyta, kad Konkurencijos taryba gali kreiptis į teismą, kad būtų apginti šio įstatymo saugomi viešieji interesai.

Teisėjų kolegijos vertinimu, ginčijamas Komisijos sprendimas jokios įtakos Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo saugomoms vertybėms nedaro, todėl nagrinėjamu atveju šis sprendimas negali būti ginčo administraciniame teisme objektas.

ABTĮ 3 straipsnis įtvirtina, jog administracinis teismas sprendžia ginčus dėl teisės viešojo administravimo srityje. Išsprendęs ginčą, teismas priima vieną iš ABTĮ 88 straipsnyje numatytų sprendimų. Konkrečiu atveju, kaip nurodyta pirmiau, nėra ginčo objekto, todėl administracinis teismas negali viešojo intereso ginti pasitelkęs procesinio įstatymo nenumatytus būdus.

Remdamasi išdėstytais argumentais teisėjų kolegija vertina, kad tenkinti atskirojo skundo jame išdėstytais motyvais nėra pagrindo, todėl atskirasis skundas atmestinas, pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 17 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius