AS-525-483-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. AS525-483/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01881-2013-7

Procesinio sprendimo kategorija 70.1; 70.6

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2014 m. gegužės 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Artūro Drigoto ir Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo J. Ž. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 3 d. nutarties administracinėje byloje pagal J. Ž. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Sveikatos priežiūros tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo, neišmokėtos pensijos dalies ir palūkanų priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas J. Ž. (toliau – ir pareiškėjas) 2013 m. birželio 3 d. (spaudas ant voko) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) priteisti laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. neišmokėtos valstybinės pensijos dalį, t. y. 10 734,31 Lt, ir 5 procentus metinių palūkanų nuo kreipimosi į teismą dienos iki visiško atsiskaitymo; 2) panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Ministerija) 2013 m. gegužės 7 d. sprendimą Nr. 1D-4593 (11).

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. spalio 1 d. sprendimu (b. l. 63–68) pareiškėjo J. Ž. skundą patenkino iš dalies: panaikino Ministerijos 2013 m. gegužės 7 d. sprendimo Nr. 1D-4593(11) dalį, kuria atsisakyta grąžinti pareiškėjui pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką, susidariusią dėl Konstitucijai prieštaraujančiu pripažinto Laikinojo įstatymo 5 straipsnio taikymo; įpareigojo atsakovą Lietuvos valstybę, atstovaujamą Ministerijos, išmokėti J. Ž. 10 138,21 Lt pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos. Likusią pareiškėjo reikalavimų dalį atmetė.

Atsakovas Ministerija apeliaciniu skundu (b. l. 72–73) prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 1 d. sprendimą ir bylą nutraukti.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. lapkričio 20 d. nutartimi (b. l. 87–91) atsakovo Ministerijos apeliacinį skundą patenkino iš dalies. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 1 d. sprendimą panaikino ir perdavė bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. kovo 3 d. nutartimi (b. l. 102–107) administracinę bylą Nr. I-4350-815/2014 (teisminio proceso Nr. 3-61-3-01881-2013-7) pagal pareiškėjo J. Ž. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Sveikatos priežiūros tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo, neišmokėtos valstybinės pensijos dalies ir palūkanų priteisimo nutraukė.

Teismas nustatė, jog pareiškėjas nuo 2000 m. liepos 2 d. neterminuotam laikui įgijo teisę į valstybinę pensiją, kuri iki Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo sudarė 1 042,51 Lt, o nuo 2010 m. sausio mėn. buvo mažinama pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį ir Laikinojo įstatymo 5 straipsnį (pagal šią teisės normą – nuo 2010 m. sausio mėn. iki 2012 m. rugpjūčio mėn.). Remiantis Tarnybos pateiktais duomenimis, pareiškėjui pirmoji sumažinta valstybinė pensija už sausio mėn. (575,47 Lt) buvo pervesta į jo sąskaitą banke 2010 m. vasario 26 d. Ministerija, atsakydama į pareiškėjo 2013 m. balandžio 15 d. prašymą, kuriame pareiškėjas prašė išmokėti valstybinės pensijos nepriemoką ir mokėti paskirtą 1 042,51 Lt valstybinę pensiją, 2013 m. gegužės 7 d. sprendime Nr. 1D-4593(11), vadovaudamasi Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu, atsižvelgdama į tai, kad Laikinajame įstatyme nenustatyta sumažintų valstybinių pensijų kompensavimo tvarka, kad 2013 m. valstybės biudžeto asignavimuose lėšos sumažintų valstybinių pensijų kompensavimui neskirtos, nurodė, kad su pareiškėju, kurio valstybinės pensijos nepriemoka nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. yra 10 734,31 Lt, numato atsiskaityti 2014 m. I ketvirtį, taip pat nurodė, kad Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymą pensijų perskaičiavimas pratęstas iki 2013 m. gruodžio 31 d., kad toliau pareiškėjui bus mokama Laikinojo įstatymo nuostatas atitinkanti valstybinė pensija.

Teismas pažymėjo, jog pareiškėjas prašo teismą panaikinti Ministerijos 2013 m. gegužės 7 d. sprendimą Nr. 1D-4593(11), tačiau Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 pabrėžta, kad tokio pobūdžio aktai nėra administraciniai aktai, skundžiami administraciniams teismams, todėl šios administracinės bylos dalis dėl Ministerijos 2013 m. gegužės 7 d. sprendimo Nr. 1D-4593(11) panaikinimo nutrauktina Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 101 straipsnio 1 punkto pagrindu.

Pasisakydamas dėl pareiškėjo reikalavimo priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ministerijos, pareiškėjui neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, susidariusią nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d., teismas akcentavo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 konstatavo, jog nagrinėjamu atveju kreipimuisi į administracinį teismą su skundu dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo taikytinas trejų metų procesinis terminas, kuris skaičiuotinas nuo tada, kai asmuo sužinojo ar/ir turėjo sužinoti apie pirmąją nepriemoką. Pareiškėjas J. Ž. į teismą kreipėsi 2013 m. birželio 3 d., apie pirmąją valstybinės pensijos nepriemoką pareiškėjas sužinojo 2010 m. vasario 26 d., todėl traktuotina, kad pareiškėjas J. Ž. praleido minėtą procesinį terminą (tai konstatavo ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. lapkričio 20 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A556-2884/2013, b. l. 87-91). Pareiškėjo argumentus dėl minėto procesinio termino skaičiavimo ir jo atnaujinimo (b. l. 94–95), teismas vertino kaip nepagrįstus, nes teisinis neaiškumas, teisės nežinojimas nėra priežastys atnaujinti terminą, ypač atsižvelgiant į tai, kad jau 2012 m. vasario mėn. buvo priimtas Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimas, kuriame konstatuota atitinkamų teisės aktų neatitiktis Lietuvos Respublikos Konstitucijai, o pareiškėjas į teismą kreipėsi tik 2013 m. birželio 3 d. Teismas ypač pabrėžė, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 15 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS502-169/2014 nesilaikyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 nurodytų argumentų, kad terminą atnaujinti galima tik esant rimtoms priežastims; teismas pakartojo, kad teisinio reguliavimo neaiškumas, teisės nežinojimas nėra ir negali būti tokios priežastys, nes priešingas aiškinimas reiškia, kad termino atnaujinimas tampa ne išimtimi, o bendra taisykle (o tai alogiška). Atsižvelgdamas į tai, kad nėra jokių aplinkybių, leidžiančių minėtą procesinį terminą atnaujinti, teismas šią administracinės bylos dalį nutraukė ABTĮ 101 straipsnio 7 punkto pagrindu.

III. Pareiškėjas pateikė atskirąjį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 3 d. nutartį ir perduoti klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Vertina, jog teismas nepagrįstai nustatė senaties termino skaičiavimo pradžios datą. Pažymi, jog apie tai, kad jo pensija buvo sumažinta neteisėtai ir taip pažeistos jo teisės, pareiškėjui tapo aišku 2012 m. rugsėjo 21 d., paskelbus 2012 m. vasario 6 d. Konstitucinio Teismo nutarimą. Iki pastarojo Konstitucinio Teismo nutarimo Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatos, kurių pagrindu jam buvo sumažinta pensija, buvo teisėtos ir galiojančios, todėl pareiškėjui skundą pateikus iki minėtos datos, pensija jam nebūtų buvusi grąžinta, nes pensijos sumažinimas būtų laikomas teisėtu. Tuo tarpu kreipiantis dabar, kai gali nurodyti konkretų savo teisių pažeidimo pagrindą (Laikinojo įstatymo 5 straipsnio prieštaravimą Konstitucijai), jo teisės nėra ginamos, grindžiant procesinio termino praleidimu. Taip pareiškėjo teisės lieka neapgintos. Galiojant sumažintos pensijos mokėjimą reglamentuojančiam įstatymui, pareiškėjas ne dėl nuo jo valios priklausančių aplinkybių nesuvokė ir negalėjo suvokti fakto, kad teisminės gynybos momentas, t. y. procesinis kreipimosi į teismą terminas, skaičiuotinas nuo pirmos sumažintos pensijos išmokėjimo dienos, bei fakto, kad teisėtai įstatymo leidėjo priimtas įstatymas ir jo vykdymas gali pažeidinėti asmenų teises. Taip pat pažymi, jog iki 2012 m. rugsėjo 21 d. nebuvo jokio teisinio neaiškumo, juo labiau teisės nežinojimo. Buvo žinoma, kad Laikinasis įstatymas buvo priimtas dėl valstybėje susiklosčiusios sunkios ekonominės padėties, vykdomas teisėtai, todėl pareiškėjas žinojo, kad teisėtu ir Konstituciją atitinkančiu įstatymu teisinėje valstybėje negali būti pažeidžiamos jo teisės. Apie minėtą Konstitucinio Teismo nutarimą pareiškėjui tapo žinoma tik nuo jo paskelbimo, tad senaties terminas skaičiuojamas nuo 2012 m. rugsėjo 21 d.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Sveikatos priežiūros tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos pateikė atsiliepimą į atskirąjį skundą, kuriuo prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 3 d. nutartį palikti nepakeistą, o apelianto atskirąjį skundą atmesti.

Nurodo, kad sutinka su pirmosios instancijos teismo nutartimi, laiko ją teisėta ir pagrįsta, priimta tinkamai išnagrinėjus bylos aplinkybes, argumentus, pritaikius teisės normas. Naujų argumentų, kurie nebuvo išnagrinėti pirmosios instancijos teismo, pareiškėjas nepateikė.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamos bylos dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 3 d. nutarties, kuria teismas nutraukė administracinę bylą pagal pareiškėjo skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Ministerijos, ir Ministerijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Tarnybai dėl sprendimo panaikinimo, neišmokėtos valstybinės pensijos dalies ir palūkanų priteisimo, teisėtumas ir pagrįstumas.

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, suformuotą nagrinėjant ginčus dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydžio ribojimo taikant Laikinąjį įstatymą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 ir 2013 m. lapkričio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013), reikalavimams dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos pareikšti procesinis terminas yra 3 metai. Nustatant šio termino eigos pradžią, kiekvienu atveju būtina įvertinti pažeidimo, su kuriuo pareiškėjas sieja savo reikalavimą, pobūdį ir bylos individualias faktines aplinkybes. Nagrinėjamu atveju pareiškėjui paskirtos valstybinės pensijos mažinimas pagal Laikinojo įstatymo 4 ir 5 straipsnius buvo pradėtas nuo 2010 m. sausio 1 d. atsakovui nepriėmus jokio individualaus administracinio akto, o kiekvieną mėnesį tiesiogiai taikant Laikinojo įstatymo nuostatas ir perskaičiuojant mokėtinos pensijos dydį.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 išaiškino, kad tais atvejais, kai asmuo skundžia ne konkretų administracinį sprendimą, kuris turi būti jam įteiktas, o kompetentingos valstybės institucijos veiksmus, tokio asmens skundo padavimo administraciniam teismui terminas pradedamas skaičiuoti nuo šio asmens sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie skundžiamą veiksmą dienos. Nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės patvirtina, jog pareiškėjas apie jo teises pažeidžiančius veiksmus sužinojo (turėjo sužinoti) 2010 m. vasario 26 d., t. y. kai į jo asmeninę sąskaitą buvo pervesta ir įskaityta pirmoji sumažinta valstybinė pensija, išmokėta už 2010 m. sausio mėnesį. Į teismą pareiškėjas kreipėsi 2013 m. birželio 3 d., t. y. praleidęs paminėtą 3 metų terminą.

Vis dėlto nagrinėjamu atveju svarbia aplinkybe yra tai, kad pareiškėjas pirmosios instancijos teismui pateikė prašymą atnaujinti praleistą procesinį terminą šioje byloje, prašydamas pripažinti, jog procesinis trejų metų kreipimosi į teismą terminas, skaičiuotinas nuo 2010 m. vasario 26 d. t. y. nuo pirmos sumažintos valstybinės pensijos jam išmokėjimo dienos, praleistas dėl svarbių, nuo jo valios nepriklausančių priežasčių ir atnaujinti terminą skundui dėl valstybinės pensijos nepriemokos sumažinimo paduoti (b. l. 94–95).

Pagal ABTĮ 34 straipsnio 1 dalį, pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo (prašymo) padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties ir nėra aplinkybių, nurodytų šio įstatymo 37 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad įstatymų leidėjas, nustatydamas terminus procesiniams veiksmams atlikti, siekia užtikrinti teisinių santykių stabilumą, todėl praleistas terminas gali būti atnaujinamas tik išskirtiniais atvejais, jeigu jo praleidimo priežastys tikrai buvo svarbios, ekstraordinarios (pvz., 2006 m. birželio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS6-219/2006). Tačiau, pagal naujausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (žr. 2014 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS502-169/2014), išimtis iš bendros taisyklės turėtų būti daroma tuomet, kai siekdami apginti savo galbūt pažeistas teises ir teisėtus interesus į administracinį teismą kreipiasi valstybinių pensijų gavėjai, prašydami pašalinti su įstatymų leidėjo veiksmais tiesiogiai susijusių pažeidimų sukeltas turtinio pobūdžio pasekmes.

Tokiais atvejais reikalinga vertinti tai, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, išanalizavusi Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo ir Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo nuostatas, 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 pripažino, kad įstatymų leidėjas nesureguliavęs pareigūnų ir karių teisės gauti valstybinės pensijos nepriemoką, jos įgyvendinimo tvarkos bei ribojimų klausimų. Minėtuose teisės aktuose nėra numatyti ir kompetentingos institucijos, įgaliotos mokėti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, veiksmų apskundimo terminai. Taigi ABTĮ 33 straipsnio 1 dalies prasme specialus trejų metų terminas kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo expressis verbis nėra įtvirtintas viešai paskelbtame norminiame teisės akte, todėl pareiškėjas, 2010 m. vasario mėnesį gavęs pirmąją sumažintą pensiją ir nežinodamas, ko iš jo reikalauja teisė, neturėjo realių galimybių savo elgesį orientuoti pagal sąlygas, kurios buvo nustatytos vėlesnėje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje (ABTĮ 13 str. 1 d.). Atsižvelgiant į tai, kad iki 2013 m. kovo mėnesio ginčo teisinių santykių srityje vyravo teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas, darytina išvada, kad asmens teisės į teisminę gynybą įgyvendinimas valstybinių pensijų gavėjams buvo žymiai apsunkintas. Be to, Konstituciniam Teismui 2010 m. balandžio 20 d. sprendimu, 2010 m. birželio 29 d. nutarimu ir 2012 m. vasario 6 d. nutarimu konstatavus, kad įstatymų leidėjas, susidarius ypatingai situacijai, kai inter alia dėl ekonomikos krizės neįmanoma sukaupti tiek lėšų, kiek yra būtina valstybinėms pensijoms mokėti, dideliu mastu mažindamas valstybines pensijas privalo numatyti asmenims, kuriems tokia pensija buvo paskirta ir mokama, susidariusių praradimų kompensavimo mechanizmą, pagal kurį valstybė įsipareigotų tokiems asmenims, nebelikus minėtos ypatingos situacijos, per protingą laikotarpį teisingai kompensuoti jų praradimus, atsiradusius dėl valstybinės pensijos sumažinimo, pareiškėjas įgijo teisėtą lūkestį tikėtis, kad praradimai, patirti dėl valstybinių pensijų mažinimo dideliu mastu, bus jam kompensuojami teisėkūros subjektų nustatyta tvarka bei terminais, t. y. išvengiant teisminės valdžios įsikišimo.

Vertintina, jog išvardytos priežastys, sudarė pareiškėjui objektyvias kliūtis laiku paduoti skundą teismui, todėl jo prašymas dėl termino skundui paduoti atnaujinimo tenkinamas.

Teisėjų kolegija pažymi, jog skirtingai nei pažymėta skundžiamoje pirmosios instancijos teismo nutartyje, minėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 15 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS502-169/2014 nebuvo nesilaikyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 nurodytų argumentų, kad terminą atnaujinti galima tik esant rimtoms priežastims.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 termino atnaujinimo klausimas, terminų atnaujinimo priežastys ir jų svarba nebuvo vertinama, todėl tarp 2013 m. lapkričio 7 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 ir 2014 m. sausio 15 d. nutarties administracinėje byloje Nr. AS502-169/2014 prieštaravimų nėra.

Aukščiau pateikta išvada dėl skundo padavimo termino atnaujinimo šiuo atveju iš esmės atitinka ir vėlesnę Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS502-213/2014, 2014 m. vasario 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS756-215/2014, 2014 m. kovo 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-751/2014; 2014 m. vasario 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-219/2014; 2014 m. balandžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-467/2014, 2014 m. balandžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS502-472/2014 ir kt.) (ABTĮ 13 str. 1 d., Teismų įstatymo 33 str. 4 d.).

Pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje taip pat nurodė, kad byla dalyje dėl pareiškėjo reikalavimo panaikinti Ministerijos 2013 m. gegužės 7 d. sprendimą Nr. 1D-4593(11) nutrauktina ABTĮ 101 straipsnio 1 punkto pagrindu, nes Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 pabrėžta, kad tokio pobūdžio aktai nėra administraciniai aktai, skundžiami administraciniams teismams.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 ir 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 pateiktus išaiškinimus, su tokia teismo išvada nesutinka, skundžiama nutartis laikytina neteisėta ir šioje dalyje.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog skundžiama nutartis negali būti laikoma teisėta ir pagrįsta, todėl ji naikintina, pareiškėjo prašymas dėl termino skundui pateikti atnaujinimo tenkintinas, byla grąžintina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 34 straipsnio 1 dalimi, 151 straipsnio 3, 4 punktais, teisėjų kolegija

n u t a r i a

Pareiškėjo J. Ž. atskirąjį skundą patenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 3 d. nutartį panaikinti.

Pareiškėjo J. Ž. prašymą atnaujinti terminą skundui paduoti patenkinti ir terminą atnaujinti.

Bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Ramūnas Gadliauskas