A-431-146/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-431-146/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01181-2013-0

Procesinio sprendimo kategorijos: 15.2.3.1; 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. kovo 9 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Laimės Baltrūnaitės (pranešėja) ir Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos R. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos R. B. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, dėl žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja R. B. (toliau – ir pareiškėja) skundu (I t., b. l. 1–11) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT, atsakovo atstovas), 199 000 Lt žalos atlyginimo ir teismo išlaidas.

Pareiškėja paaiškino, kad jai asmeninės nuosavybės teise priklauso 0,19 ha ploto žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), Vilniuje, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir sklypas Nr. (duomenys neskelbtini)), kuriame yra jos gyvenamasis namas. Su šiuo sklypu iš vakarų pusės ribojasi 0,0282 ha laisvas netaisyklingos formos valstybinės žemės plotas (toliau – ir ginčo sklypas), kuriame nėra galimybės suformuoti atskiro, savarankiškai funkcionuojančio racionalių ribų žemės sklypo. Pareiškėja 2011 m. lapkričio 16 d. kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir VMSA) direktorių su prašymu leisti pradėti rengti sklypo Nr.(duomenys neskelbtini) planą, prilyginamą detaliojo teritorijų planavimo dokumentui, su tikslu padidinti šį sklypą ne daugiau kaip 6 arais (prijungiant ginčo sklypą), kai nėra galimybės suformuoti atskirų žemės sklypų.

Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamentas (toliau – ir Vilniaus miesto plėtros departamentas) 2012 m. kovo 16 d. rašte konstatavo, kad ginčo sklypas atitinka įsiterpusio laisvos valstybinės žemės ploto sąvoką bei kreipėsi į NŽT Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrių pritarimo dėl pareiškėjos sklypo padidinimo laisvoje valstybinėje žemėje ne daugiau kaip 6 arais, prijungiant ginčo sklypą. NŽT Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius 2012 m. balandžio 18 d. rašte nurodė, kad pritaria sklypo Nr.(duomenys neskelbtini) plano rengimui, siekiant padidinti sklypo plotą apie 290 kv. m iš rytinės sklypo pusės (nepažeidžiant valstybinės reikšmės miško ribos) laisvoje valstybinėje žemėje.

VMSA direktoriaus pavaduotojas 2012 m. balandžio 27 d. įsakymu Nr. A30-1398 leido rengti padidinto iki 1882 kv. m ploto žemės sklypo (duomenys neskelbtini) planą, prilyginamą detaliojo teritorijų planavimo dokumentui, prijungiant 0,0282 ha ploto ginčo sklypą. Vilniaus miesto plėtros departamentas 2012 m. balandžio 24 d. įsakymu išdavė pareiškėjai žemės sklypo plano rengimo reikalavimus. Pareiškėja savo lėšomis parengė sklypo planą, kuris nustatyta tvarka buvo suderintas su NŽT Vilniaus miesto skyriumi ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2012 m. spalio 8 d.

įsakymu Nr. 30-1938 patvirtintas. Pareiškėja savo lėšomis atliko visus privalomus matavimus bei kitus veiksmus dėl įsiterpusio žemės sklypo įregistravimo Nekilnojamojo turto registre. 2012 m. lapkričio 30 d. ji kreipėsi į NŽT su prašymu leisti rinkos kaina įsigyti ginčo sklypą, tačiau NŽT atsisakė parduoti, nurodydama, kad į šį sklypą pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) atkurtos nuosavybės teisės.

Pareiškėja, vadovaudamasi Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271, 6.250, 6.2477, 6.249, 6.353, teigė, kad NŽT minėtais neteisėtais veiksmais jai padarė turtinę ir neturtinę žalą ir yra visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos.

Apibūdindama NŽT neteisėtus veiksmus, pareiškėja rėmėsi nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis, kad jos pageidaujamas įsigyti ginčo sklypas atitiko įsiterpusio žemės sklypo sąvoką ir buvo Vyriausybės 1999 m. birželio 2 d. nutarimo Nr. 692 „Dėl naujų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos“ (toliau – ir Vyriausybės 1999 m. Nutarimas Nr. 692) 2.15 punkte nustatytos sąlygos jai įsigyti (nusipirkti) šį sklypą. Pareiškėja buvo gavusi visus teisės aktų numatytus savivaldybės ir valstybės institucijų patvirtinimus, atliko visus būtinus veiksmus, kad įsiterpęs sklypas galėtų būti prijungtas prie jos žemės sklypo, todėl NŽT turėjo pareigą priimti sprendimą ir leisti jai įsigyti įsiterpusį žemės sklypą. Vyriausybės 1999 m. Nutarimo Nr. 692 2.15 punkte įtvirtinta NŽT teisė leisti įsigyti įsiterpusį žemės sklypą negali būti aiškinama kaip NŽT diskrecija pasirinkti – leisti ar neleisti pareiškėjai pasinaudoti nutarime įtvirtinta teise. NŽT tenka pareigą užtikrinti, kad pareiškėja galėtų įgyvendinti jai įstatymais ir teisės aktais suteikiamą teisę įsigyti įsiterpusį sklypą. Nepriimdama sprendimo, kuriuo pareiškėjai būtų leista įsigyti įsiterpusį sklypą, NŽT neveikė įstatymų nustatyta tvarka, pažeidė konstitucinį teisinės valstybės principą, įstatymų viršenybės principą, piktnaudžiavo įgaliojimais, paneigė pareiškėjos teisėtus lūkesčius. Taigi, NŽT veiksmai yra neteisėti.

Dėl žalos ir nuostolių pareiškėja nurodė, kad žalą sudaro tiesioginiai nuostoliai (turėtos išlaidos), netiesioginiai nuostoliai (prarastos galimybės vertė) ir neturtinė žala. Dėl NŽT neteisėtų veiksmų (nepagrįsto atsisakymo leisti įsigyti įsiterpusį sklypą) pareiškėja patyrė 189 000 Lt netiesioginių nuostolių, kurie pasireiškė kaip galimybės prisijungti ginčo sklypą praradimas. Prarastos galimybės nuostolių dydis – 189 000 Lt (2 392 000 Lt – 2 085 000 Lt – 118 000 Lt) apskaičiuotas remiantis 2013 m. kovo 26 d. turto vertinimo ataskaitos Nr. 13-I-039 duomenimis ir jį sudaro pareiškėjos sklypo, padidinto ginčo sklypu, vertės ir pareiškėjos sklypo, nepadidinto ginčo sklypu vertės skirtumas, sumažintas ginčo sklypo rinkos verte.

Pareiškėja taip pat prašė priteisti iš atsakovo 10 000 Lt neturtinei žalai atlyginti. Teigė, kad ji pagrįstai tikėjosi, jog galės įsigyti įsiterpusį sklypą, stengėsi išsaugoti jo aplinką, buvo emociškai prisirišusi prie šio sklypo ir juo rūpinosi. NŽT neteisėtais veiksmais pažeidė pareiškėjos teisėtus lūkesčius, tai lėmė pareiškėjos neigiamus emocinius išgyvenimus, dvasines kančias nuolat matant iš savo namų įsiterpusį sklypą, kuriuo ji rūpinosi kaip savininkė, o NŽT neteisėtai neleido jį įsigyti.

Pareiškėja nurodė, kad tarp jos minėtų NŽT neteisėtų veiksmų ir žalos yra priežastinis ryšys. Tiesioginiai nuostoliai kilo dėl to, kad NŽT, pripažinusi pareiškėjos teisę įsigyti įsiterpusį sklypą ir leidusi pradėti žemės sklypo plano rengimo procedūras, neleido jo įsigyti, o pareiškėja patyrė išlaidas žemės sklypo plano rengimui ir derinimui. Netiesioginiai nuostoliai kilo dėl NŽT neteisėtų veiksmų atimant galimybę padidinti sklypo Nr.(duomenys neskelbtini) plotą ir teisę įsigyti įsiterpusį sklypą. Neturtinę žalą lėmė NŽT suformuoti pareiškėjos teisėti lūkesčiai dėl įsiterpusio sklypo įsigijimo ir šių teisėtų lūkesčių šiurkštus paneigimas. NŽT negalėjo nenumatyti aplinkybės, kad sukurdama, o paskui paneigdama pareiškėjos teisėtus lūkesčius, sukels jai tiesioginius nuostolius, kurie bus susiję su išlaidomis, būtinomis žemės sklypų planui parengti ir su tuo susijusiems veiksmams atlikti, taip pat negalėjo neatsižvelgti į tai, kad paneigdama pareiškėjos teisėtus lūkesčius gali sukelti ir neabejotinai sukels neturtinę žalą, pasireiškiančią per neigiamus fizinius ir emocinius išgyvenimus.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Nacionalinės žemės tarnybos, su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą (II t., b. l. 35–41) paaiškino, kad NŽT Vilniaus miesto skyrius vykdo nuosavybės teisių atkūrimą į buvusios savininkės A. Z. iki 1940 m. nacionalizacijos turėtą žemę buvusiame Valakampių 22 viensėdyje. Prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į išlikusį nekilnojamąjį turtą padavė buvusios savininkės vaikaitė E. L., kurios turto paveldėtojas yra I. L. NŽT 2013 m. vasario 26 d. sprendimu Nr. 1SS-(7.5)-371, priimtu išnagrinėjus I. L. skundus, NŽT Vilniaus miesto skyriaus vedėjui buvo pavesta vykdyti valstybinės žemės sklypo grąžinimo natūra mirusios E. L. vardu procedūras, o NŽT 2013 m. vasario 28 d. pavedimo Nr. 1PAV-(1.8)-131 2 punktu buvo pavesta informuoti privataus žemės sklypo, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini) savininką apie atsisakymą parduoti jam valstybinės žemės sklypą. Atsisakymas parduoti žemės sklypą (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) įformintas NŽT Vilniaus miesto skyriaus 2013 m. kovo 18 d. raštu Nr. 49SFN-(14.49.104)-361. NŽT 2013 m. kovo 13 d. sprendimu Nr. 49S-219 buvo atkurtos E. L. nuosavybės teisės į žemės sklypą (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)).

Atsakovas, vadovaudamasis Vyriausybės 1999 m. Nutarimo Nr. 692 2.15 punktu, nesutiko su pareiškėja dėl ginčo sklypo priskirtinumo įsiterpusio laisvos valstybinės žemės ploto sąvokai. Pažymėjo, kad žemės sklypas (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) iš vakarų pusės ribojasi su pareiškėjai priklausančiu žemės sklypu (kadastro Nr.(duomenys neskelbtini)), iš pietų ir rytų – su valstybinės reikšmės mišku, iš šiaurės – su nesuformuotu laisvos valstybinės žemės plotu. Žemės sklypas (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) suformuotas teritorijoje, kurioje galioja Teritorijos prie (duomenys neskelbtini) (buvusios pionierių stovyklos) detaliojo plano, patvirtinto Vilniaus miesto tarybos 2000 m. vasario 11 d. sprendimu Nr. 494 (toliau – ir Detalusis planas), sprendiniai. Pagal Detaliojo plano sprendinius 0,0282 ha žemės sklypą (kadastro Nr.(duomenys neskelbtini)), suformuotą prie sklypo, pažymėto Nr. 17, ir nustatytą gatvės raudonąją liniją skiria iki 5 m. pločio laisvos valstybinės žemės plotas. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad žemės sklypas (kadastro Nr.(duomenys neskelbtini)) nebuvo įsiterpęs tarp privataus (-čių) žemės sklypo (-ų) ir kelio (gatvės) ar miško plotų, todėl neatitiko Vyriausybės 1999 m. Nutarimo Nr. 692 2.15 punkte įtvirtintų sąlygų, o tuo pačiu ir įsiterpusio laisvos valstybinės žemės sklypo sąvokos. Žemės sklypas, neatitinkantis įsiterpusio laisvos valstybinės žemės sklypo sąvokos, negali būti parduodamas be aukciono žemės sklypo savininkui (šiuo atveju pareiškėjai). NŽT pareiga priimti sprendimą leisti pareiškėjai įsigyti žemės sklypą (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) būtų kilusi tik tuo atveju, jei minėtas žemės sklypas būtų įsiterpęs tarp privataus (-čių) žemės sklypo (-ų) ir kelio (gatvės) ar miško plotų. NŽT, nustačiusi aplinkybę, kad pareiškėjos pretenduojama pirkti teritorija neatitinka įsiterpusio laisvos valstybinės žemės sklypo sąvokos, tęsdama pradėtą suformuoti žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) pardavimo procedūrą, būtų nesilaikiusi teisės aktų reikalavimų. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes atsakovas teigė, kad nėra įrodyta civilinės atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį sąlyga – neteisėti veiksmai.

Būtinoji civilinės atsakomybės sąlyga – žala nėra preziumuojama, žalą ir jos dydį privalo įrodyti pareiškėja, kuri skunde nenurodė kaip pasireiškė jos tiesioginiai nuostoliai ir nepateikė jokių juos pagrindžiančių įrodymų. Pareiškėja netiesioginius nuostolius grindė prarastos galimybės pinigine verte, tačiau šis institutas taikomas tuomet, kai tarp šalių buvo susiklostę ikisutartiniai santykiai preliminariosios sutarties pagrindu. Tuo atveju, jeigu prarastos galimybės piniginės vertės institutas būtų taikomas sprendžiant dėl valstybinės institucijos deliktinės atsakomybės, tam turėtų egzistuoti būtina sąlyga šio instituto taikymui – reali galimybė. Ikisutartinės atsakomybės taikymo kontekste bendriausia prasme „galimybė“ turėtų būti aiškinama kaip šansas gauti tam tikros naudos arba išvengti tikėtinos žalos padarymo. Šiuo atveju teisėta galimybė pareiškėjai įsigyti nuosavybėn žemės sklypą būtų buvusi tik tuo atveju, jeigu minėtas žemės sklypas iki suformavimo būtų atitikęs įsiterpusio laisvos valstybinės žemės ploto sąvoką. Šiuo atveju pareiškėja neturėjo realios galimybės, todėl pažeidimo nebuvo. Neteisėtumui CK 6.271 straipsnio prasme konstatuoti reikia nustatyti, jog valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, paviršutiniškai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Pareiškėja neįrodė NŽT neteisėtų veiksmų, nes tik pripažinus neteisėtais NŽT sprendimus būtų galima konstatuoti neteisėtus veiksmus. Pareiškėja skunde nepateikė jokių įrodymų ir dėl jos nurodytos neturtinės žalos, nes pagal teismų praktikoje suformuluotas neturtinės žalos įrodinėjimo taisyklės turi būti nustatyta, kad asmuo tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai pajautė emocinę depresiją, kad pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė. Nenustačius civilinei atsakomybei kilti būtinų sąlygų, negali būti tenkinamas skundas dėl žalos atlyginimo.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. birželio 3 d. sprendimu (II t., b. l. 61–66) pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas ištyręs įrodymus nustatė, kad pareiškėja, kuriai asmeninės nuosavybės teise priklauso 0,19 ha ploto žemės sklypas (duomenys neskelbtini), Vilniuje, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini) (I t., b. l. 13–15), 2011 m. lapkričio 16 d. prašymu kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorių ir prašė leisti pradėti rengti žemės sklypo planą, prilyginamą detaliojo teritorijų planavimo dokumentui, siekiant padidinti jau priklausantį žemės sklypą ne daugiau kaip 6 arų laisvoje valstybinėje žemėje, kai nėra galimybės suformuoti atskirų žemės sklypų (I t., b. l. 17). Vilniaus miesto plėtros departamentas 2012 m. kovo 16 d. rašte Nr. A51-15870-(2.14.2.12-MP8) nurodė, kad prašyme nurodyta teritorija atitinka įsiterpusio laisvos valstybinės žemės ploto sąvoką, šis sklypas yra įsiterpęs tarp pareiškėjai priklausančio sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), valstybinės reikšmės miško ir pravažiavimo kelio. NŽT Vilniaus miesto skyrius 2012 m. balandžio 18 d. raštu nurodė, kad neprieštarauja pareiškėjai priklausančio žemės sklypo plano rengimui, padidinant žemės sklypo plotą apie 290 kv. m iš rytinės žemės sklypo pusės (nepažeidžiant valstybinės reikšmės miško ribos) laisvoje valstybinėje žemėje (I t., b. l. 19–20). VMSA direktoriaus pavaduotojas 2012 m. balandžio 27 d. įsakymu Nr. A30-1398 leido pradėti rengti pareiškėjos žemės sklypo planą, prilyginamą detaliojo teritorijų planavimo dokumentui, siekiant jį padidinti ne daugiau kaip 6 arais (I t., b. l. 21–24). Parengusi planą (I t., b. l. 25–30), pareiškėja 2012 m. lapkričio 30 d. prašymu kreipėsi į NŽT leisti įsigyti įsiterpusį sklypą (I t., b. l. 31). NŽT Vilniaus miesto skyrius 2013 m. kovo 18 d. raštu Nr. 49SFN-(14.49.104)-361 atsisakė parduoti jai minėtą sklypą, kadangi jis patenka į iki 1940 m. nacionalizacijos buvusios savininkės A. Z. turėtos žemėvaldos ribas ir buvusios savininkės turto paveldėtojams atkurtos nuosavybės teisės į 282 kv. m ploto žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), Vilniuje (I t., b. l. 31). NŽT 2013 m. kovo 13 d. sprendimu Nr. 49S-219 atkūrė nuosavybės teises į E. L. tenkančią nekilnojamojo turto dalį – 0,0282 ha žemės, esančios (duomenys neskelbtini), Vilniuje (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), grąžinant ją natūra (I t., b. l. 105).

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad yra išnagrinėta administracinė byla, kurioje pareiškėja kreipėsi į teismą, prašydama panaikinti NŽT 2013 m. kovo 13 d. sprendimą Nr. 49S-219 ir NŽT Vilniaus miesto skyriaus 2013 m. kovo 18 d. sprendimą Nr. 49SFN-(14.49.104)-361 ir įpareigoti atsakovą parduoti jai besiribojantį 0,0282 ha laisvą valstybinės žemės plotą (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)). Šis pareiškėjos skundas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 20 d. sprendimu pareiškėjos skundas buvo atmestas kaip nepagrįstas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi minėtas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktas nepakeistas (administracinė byla Nr. I-3284-580/2013, I t., b. l. 65–73, 136–144).

Pareiškėja teigė, kad dėl NŽT, turėjusios pareigą priimti sprendimą leisti jai įsigyti įsiterpusį sklypą, nepagrįsto atsisakymo leisti tai padaryti, ji patyrė 189 000 Lt netiesioginių nuostolių, pasireiškusių prarasta galimybe įsigyti laisvą, besiribojančią žemę, taip pat 10 000 Lt neturtinę žalą, kurią ji patyrė dėl to, kad prarado galimybę įsigyti įsiterpusią žemę, su kuria ją siejo emocinis ryšys ir kuria ji rūpinosi kaip tikroji savininkė.

Teismas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama CK ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 str. 4 d.). Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 str.); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6.247 str.); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 str.). Neįrodžius bent vienos iš minėtų būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, žalos atlyginimas negalimas. CK 6.250 straipsnio 1 dalis numato, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.

Įvertinęs nustatytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad pareiškėjos skundas nepagrįstas, kadangi nėra vienos iš valstybės civilinei atsakomybei kilti būtinų sąlygų – neteisėtų veiksmų. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. balandžio 15 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. I-3284-580/2013, be kita ko, pažymėjo, „<...kad pagal Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punktą žemės grąžinimas natūra turi prioritetą ne tik prieš kitus nuosavybės teisių atkūrimo būdus, bet ir prieš kitų asmenų teises išsipirkti besiribojančius žemės sklypus.

Natūra miestų teritorijose nėra grąžinama tik žemė, pagal šio įstatymo 12 straipsnį priskirta valstybės išperkamai žemei, ir žemė, kurios susigrąžinti turėtoje vietoje pilietis nepageidauja. Kaip matyti iš byloje surinktų duomenų, Ginčo sklypas nepatenka į Atkūrimo įstatymo 12 straipsnyje nurodytus žemės naudojimo atvejus, o pretendentas atkurti nuosavybės teises nagrinėjamu atveju neatsisakė susigrąžinti žemės turėtoje vietoje, priešingai, nuo 2003 metų yra išreiškęs valią atgauti visą galimą žemę natūra turėtoje vietoje ir to aktyviai siekia. <...> Nors pareiškėja teigia anksčiau išreiškusi valią įsigyti ginčo sklypą, tačiau ji tai padarė tik 2012 m., o kaip jau minėta, nuosavybės teises siekiantis atkurti asmuo to pageidavo nuo 2003 m.

Atsakovas vykdė įsiteisėjusį 2005 vasario 28 d. Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą administracinėje byloje Nr. I-587-10/2005, kuriuo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius buvo įpareigotas suformuoti trečiajam suinteresuotam asmeniui žemės sklypus nuosavybės teisių atkūrimui. <...> Ginčo sklypas iš vakarų pusės ribojasi su privačiu pareiškėjai priklausančiu žemės sklypu, iš pietų ir rytų pusių – su valstybinės reikšmės mišku, iš šiaurės pusės – su nesuformuotu iki 5 m pločio laisvos valstybinės žemės plotu, o už jo su gatve.

Atsižvelgiant į tai, ginčo sklypas būtų laikomas įsiterpusiu tik tuo atveju, jei jį sudarytų siaura juosta, šlaitai ar griovos. Nagrinėjamu atveju taip nėra, todėl ginčo sklypas neatitinka įsiterpusio žemės ploto sąvokos ir negali būti įsigyjamas ne aukciono būdu. Tai, kad NŽT bei Vilniaus miesto savivaldybės administracija 2012 m. padarė klaidą, vertindami ginčo sklypo ypatumus ir laikė jį atitinkančiu įsiterpusio laisvos valstybinės žemės ploto kriterijus, leido rengti detalųjį planą bei tokį planą patvirtino, nesuteikia teisės pareiškėjai nesilaikyti teisės aktų reikalavimų ir įsigyti ginčo sklypą be aukciono.

Vien detaliojo plano parengimas bei jo patvirtinimas nesukuria pareiškėjai jokių subjektinių teisių į ginčo sklypą, o tik sudaro procesines prielaidas žemės sklypui įsigyti. Tokios subjektinės teisės atsirastų, jei pareiškėja būtų sudariusi valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartį bei tokios sutarties pagrindu įgytas daiktines teises įregistruotų viešajame registre.“.

Atsižvelgdamas į tai, kad teismo sprendimu administracinėje byloje Nr. I-3284-580/2013 nustatyta, jog NŽT, priimdama 2013 m. kovo 13 d. sprendimą Nr. 49S-219 dėl nuosavybės teisių atkūrimo bei 2013 m. kovo 18 d. sprendimu Nr. 49SFN-(14.49.104)-361 atsisakydama pareiškėjai parduoti greta jai nuosavybės priklausančio žemės sklypo esančią laisvą valstybinę žemę, teisės aktų nepažeidė, teismas konstatavo, kad šių aplinkybių nagrinėjamoje administracinėje byloje iš naujo įrodinėti nereikia (ABTĮ 58 str. 2 d.). Pažymėjo, kad šioje administracinėje byloje pareikštu skundu nėra prašoma atlyginti nuostolius, galimai atsiradusius rengiant žemės sklypo planą, prilyginamą detaliojo teritorijų planavimo dokumentui, kurio rengimui buvo pritarusios Vilniaus miesto savivaldybės administracija ir NŽT Vilniaus miesto skyrius.

Remdamasis šiais argumentais, teismas pareiškėjos skundą dėl žalos atlyginimo atmetė kaip nepagrįstą (ABTĮ 88 straipsnio 1 punktas).

III. Apeliaciniu skundu (II t., b. l. 70–75) pareiškėja R. B. (toliau – ir apeliantė) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 3 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – jos skundą tenkinti.

Apeliacinis skundas grindžiamas faktinėmis aplinkybėmis ir argumentais, kuriuos apeliantė buvo išdėsčiusi skunde, pateiktame pirmosios instancijos teismui.

Apeliantė nesutinka, kad jos nurodytų NŽT veiksmų (neveikimo) pirmosios instancijos teismas nepripažino neteisėtais CK 6.271 straipsnio prasme. Nurodo, kad pagal CK 6.263 straipsnio 1 dalį, kiekvienas asmuo turi pareigą laikytis tokių elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos. Pareiškėjos nurodytais aktais NŽT ir Vilniaus miesto savivaldybės administracija pripažino, kad įsiterpęs sklypas yra laisvas valstybinės žemės plotas, atitinka įsiterpusio sklypo sąvoką, sutiko, kad pareiškėja įsiterpusį sklypą prisijungtų prie savo turimo žemės sklypo. Pasak apeliantės, įsiterpęs žemės sklypas buvo perduotas jos privačion nuosavybėn, todėl NŽT negalėjo tretiesiems asmenims atkurti nuosavybės teisių į šį sklypą. Pareiškėja turėjo pagrįstai susiformavusius teisėtus lūkesčius įsiterpusį sklypą prisijungti. Pagal Vilniaus miesto plėtros departamento nurodymus, pareiškėja savo lėšomis parengė įsiterpusio sklypo planą. Gavusi visus būtinus sutikimus bei atlikusi reikalingus veiksmus pareiškėja turėjo pagrįstai susiformavusius teisėtus lūkesčius, kad bus atliktas ir paskutinis formalus įsiterpusio sklypo prijungimo etapas – teisių į jį įregistravimas. Apeliantės nuomone, įvertinus jos nurodytų aplinkybių visumą, pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti pripažintas neteisėtu ir jos apeliacinis skundas turėtų būti tenkinamas vadovaujantis teisinės valstybės, protingumo ir teisėtų lūkesčių užtikrinimo principais.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą (II t., b. l. 82–89) atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, prašo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime į apeliacinį skundą pakartotos aplinkybės ir argumentai, kuriuos atsakovo atstovas buvo išdėstęs atsiliepime į skundą, pateiktame pirmosios instancijos teismui. Atsakovo atstovas pažymi, kad pareiškėjos apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kuriais remiantis būtų pagrindo manyti, kad pirmosios instancijos teismo sprendimą būtų galima pripažinti nepagrįstu ir neteisėtu. Atkreipia dėmesį į tai, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. balandžio 15 d. nutartimi (administracinė byla Nr. A552-616/2014) atmetė pareiškėjos apeliacinį skundą administracinėje byloje, kurioje buvo nagrinėjamas pareiškėjos skundas dėl NŽT veiksmų atsisakius parduoti jai ginčo sklypą ir E. L. nuosavybės teisių atkūrimo į šį sklypą. Šioje nutartyje teismas nustatė, kad NŽT pagrįstai atkūrė E. L. nuosavybės teisės į pagrįstai atsisakė minėtą žemės sklypą parduoti pareiškėjai. Nenustačius vienos iš būtinų civilinės atsakomybės sąlygų – neteisėtų veiksmų reikalavimas dėl žalos atlyginimo negali būti tenkinamas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamas ginčas kilęs dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo valstybės institucijai (Nacionalinei žemės tarnybai), kuri vykdo valstybinės žemės valdymo patikėjimo teise funkcijas (Žemės įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 1 punktas) ir, be kita ko, turi įgaliojimus įstatymų bei kitų teisės aktų nustatyta tvarka priimti sprendimus dėl valstybinės žemės sklypų pardavimo (Žemės įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 4 punktas), atsisakius parduoti pareiškėjai 282 kv. m žemės sklypą, kurį ji pretendavo įsigyti nuosavybėn pagal Vyriausybės 1999 m. Nutarimo Nr. 692 2.15 punkte nustatytas taisykles, kurios taikomos įsiterpusių laisvos valstybinės žemės plotų pardavimui besiribojančių Nekilnojamojo turto registre įregistruotų privažios žemės sklypų savininkams.

CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis – viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Atsakomybės subjekto ypatumai (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės), t. y.: valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Pirmosios instancijos teismas sprendime teisingai nurodė, kad reikalavimas dėl žalos (turtinės ir/ar neturtinės) atlyginimo, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 straipsnis), gali būti tenkinamas nustačius minėtų trijų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą.

Atsižvelgiant į tai, kad civilinės atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį esminė sąlyga – neteisėti valstybės valdžios institucijų aktai, šios sąlygos buvimas (nebuvimas), kaip taisyklė, byloje dėl žalos atlyginimo nustatinėjamas pirmiausia. Šios sąlygos nustatymas (nenustatymas) lemia, ar kitų civilinės atsakomybės sąlygų (žalos ir priežastinio ryšio) nustatinėjimas CK 6.271 straipsnio kontekste yra teisiškai reikšmingas, nes, nenustačius bent vienos iš minėtų trijų civilinės atsakomybės sąlygų, valstybei neatsiranda pareiga atlyginti žalą.

Pareiškėja, reikalaudama atlyginti žalą, jos nurodytos institucijos (Nacionalinės žemės tarnybos) veiksmų neteisėtumą CK 6.271 straipsnio prasme grindžia aplinkybėmis, kad jai pateikus

Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriui 2011 m. lapkričio 16 d. prašymą leisti pradėti rengti žemės sklypo planą, prilyginamą detaliojo teritorijų planavimo dokumentui, siekiant padidinti jai nuosavybės teise priklausantį žemės sklypą (duomenys neskelbtini), Vilniuje (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)) ne daugiau kaip 6 arų laisvoje valstybinėje žemėje, kai nėra galimybės suformuoti atskirų žemės sklypų, valdžios institucijos (Vilniaus miesto savivaldybės administracija ir Nacionalinė žemės tarnyba) atitinkamais savo sprendimais leido jai pradėti šią procedūrą ir ją atlikti, o pareiškėjai savo lėšomis atlikus visus reikalingus sklypo suformavimo veiksmus, parengus ginčo sklypo planą, kuris buvo nustatyta tvarka suderintas ir patvirtintas Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2012 m. spalio 8 d. įsakymu Nr.30-1938, NŽT Vilniaus miesto skyrius 2013 m. kovo 18 d. raštu Nr. 49SFN-(14.49.104)-361 atsisakė tenkinti pareiškėjos 2012 m. lapkričio 30 d. pateiktą NŽT prašymą leisti įsigyti ginčo žemės sklypą (kadastro Nr.(duomenys neskelbtini)), o NŽT 2013 m. kovo 13 d. sprendimu Nr. 49S-219 į šį sklypą atkūrė natūra E. L. nuosavybės teises.

Nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste pažymėtina, kad Nacionalinė žemės tarnyba vykdo eilę jos kompetencijai priskirtų funkcijų, kurios įtvirtintos Žemės reformos įstatyme, Žemės įstatyme, Atkūrimo įstatyme.

Žemės reformos įstatymo 17 straipsnyje nurodyta, kad prašymus susigrąžinti nuosavybėn, gauti nuosavybėn neatlygintinai ir pirkti valstybinę žemę, mišką ir vandens telkinius nagrinėja ir sprendimus priima Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos.

Pagal Žemės įstatymo (bylai aktuali 2012 m. birželio 26 d. įstatymo Nr. XI-2119 redakcija) 7 straipsnį Nacionalinė žemės tarnyba yra valstybinės žemės patikėjimo teisės subjektas (patikėtinis) , t. y. patikėtinis visos Lietuvos Respublikos valstybinės žemės, išskyrus žemę, kuri šio ir kitų įstatymų nustatyta tvarka patikėjimo teise perduota kitiems subjektams (Žemės įstatymo 7 str. 1 d. 1 p.). Žemės įstatymo 10 straipsnio, reglamentuojančio valstybinės žemės perleidimą, 1 dalies 4 punktas Nacionalinės žemės tarnybos vadovui arba jo įgaliotam teritorinio padalinio vadovui suteikia teisę įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka priimti sprendimą dėl valstybinės žemės sklypų perleidimo kitų asmenų nuosavybėn. Žemės reformos įstatymo 10 straipsnio 5 dalis nustatė, kad valstybinės žemės sklypai parduodami be aukciono, jeigu jie įsiterpę tarp privačių žemės sklypų ir neviršija Vyriausybės nustatyto dydžio – šių sklypų savininkams.

Nacionalinei žemės tarnybai, atliekančiai valstybinės žemės patikėtinio funkciją, pagal teisės aktus yra priskirta atlikti atitinkamus veiksmus detaliojo teritorijų planavimo srityje. Bylai aktualios redakcijos Teritorijų planavimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalis nustatė kokie miestų teritorijose Vyriausybės nustatyta tvarka parengti ir savivaldybės administracijos direktoriaus patvirtinti žemės sklypų planai prilyginami detaliojo teritorijų planavimo dokumentams (1–4 punktai), tarp jų esamo žemės sklypo padidinimo ne daugiau kaip 6 arais laisvoje valstybinėje žemėje planas, kai nėra galimybės suformuoti atskirą sklypą (4 punktas).

Žemės sklypo plano, prilyginamo detaliojo teritorijų planavimo dokumentui rengimo ir derinimo procedūras ginčui aktualiu laikotarpiu reglamentavo Vyriausybės 2010 m. liepos 21 d. nutarimu Nr. 1124 patvirtintas Žemės sklypo plano, prilyginamo detaliojo teritorijų planavimo dokumentui, rengimo, derinimo ir tvirtinimo miestų teritorijose tvarkos aprašas (toliau – ir Aprašas). Aprašas numatė, kad žemės sklypų planų rengimo inicijavimo teisę, be kita ko, turi privačios žemės savininkai, pageidaujantys ir turintys teisę pirkti įsiterpusius valstybinės žemės plotus (Aprašo 8 punktas), pateikdami prašymus savivaldybės administracijai (Aprašo 12 punktas) ir patys finansuodami plano rengimą (Aprašo 9.6 punktas).

Savivaldybės administracija, nagrinėdama tokį prašymą, atlieka Aprašo 17 punkte numatytus veiksmus, o pirmiausia išnagrinėja, ar prašyme nurodytas laisvos valstybinės žemės plotas atitinka įsiterpusio laisvos valstybinės žemės ploto sąvoką, nurodytą Aprašo 4.4 punkte (Aprašo 17.1 punktas). Jeigu nustato, kad atitinka, kreipiamasi į valstybinės žemės patikėtinį ir prašoma duoti sutikimą, kad žemės sklypas būtų padidintas ne daugiau kaip 6 arais laisvoje valstybinėje žemėje (Aprašo 17.2 punktas). Gavus valstybinės žemės patikėtinio sutikimą, parengiami žemės sklypo plano rengimo reikalavimai (Aprašo 17.3, 17.4 punktai), kuriuos gavęs pareiškėjas sudaro žemės sklypo plano rengimo sutartį su plano rengėju (Aprašo 18 punktas) Aprašo 34 punkte nurodyta su kokiais subjektais derinamas parengtas žemės sklypo planas, tarp jų su valstybinės žemės patikėtiniu (Aprašo 34.3 punktas).

Suderintas žemės sklypo planas tvirtinamas savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu arba atsisakoma jį patvirtinti (Aprašo 40 punktas). Taigi, pagal Apraše numatytas procedūras valstybinės žemės patikėtiniui (NŽT) Teritorijų planavimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalies 4 punkte numatyto teritorijos detaliojo planavimo procese pagal Aprašą yra numatytos derinimo funkcijos.

Atkūrimo įstatymo 17 straipsnio 1 dalimi ir 18 straipsnio 1 dalimi įstatymų leidėjas Nacionalinei žemės tarnybai suteikė įgaliojimus nagrinėti piliečių prašymus atkurti nuosavybės teises į žemę, mišką ir vandens telkinius ir priimti sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo į šį nekilnojamąjį turtą.

Pažymėtina, kad susiklosčius aplinkybėms, kai valstybinės žemės patikėtinis (šiuo atveju NŽT) dėl to paties žemės sklypo turi spręsti kelis prašymus, pagal įstatymų lygmens teisinį reguliavimą turi būti nustatomas prioritetas. Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punktas nustato, kad nuosavybės teisės į žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose, atkuriamos grąžinant natūra laisvą (neužstatytą) žemę turėtoje vietoje piliečiui ar piliečiams bendrosios nuosavybės teise, taip pat piliečiui, nuosavybės teise turinčiam pastatus, jo naudojamą teritorijų planavimo dokumentuose ar žemės valdos projektuose nustatytų ribų žemės sklypą, išskyrus žemę, pagal šio įstatymo 12 straipsnį priskirtą valstybės išperkamai žemei, ir žemę, kurios susigrąžinti turėtoje vietoje pilietis nepageidauja.

Nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste itin svarbi ta aplinkybė, kad ginčo sklypas yra žemėje, kuri iki 1940 m. nacionalizacijos priklausė savininkei A. Z., kurios įpėdiniai (E. L., o jai 1996 m. sausio 4 d. mirus, jos turto paveldėtojas I. L.) pretendavo atkurti nuosavybės teisės iš viso į 2,19 ha žemės (duomenys neskelbtini), Vilniuje, ir 2012 metais, t.y. tuo metu, kai pareiškėjai buvo leista rengti žemės sklypo planą, prilyginamą detaliojo teritorijų planavimo dokumentui, siekiant padidinti jai nuosavybės teise priklausantį žemės sklypą (kadastrinis Nr.(duomenys neskelbtini)) ginčo sklypu, patvirtinant bei suderinant šį teritorijos planavimo dokumentą, NŽT buvo atkūrusi E. L. nuosavybės teises tik į dalį žemės (1,000 ha).

Byloje yra duomenys apie tai, kad NŽT Vilniaus miesto skyrius, atlikdamas oo sklypo titinkamuypo nt eriūntas au arka į šio ploto žemnės valstybinės žemės patikėtinio funkcijas pagal pirmiau minėtas Žemės įstatymo ir Aprašo nuostatas atitinkamu 2012 m. laikotarpiu (2012 m. balandžio 18 d. ir 2012 m. rugsėjo 11 d.) buvo išdėstęs sutikimo poziciją, t.y. neprieštaravo, kad pagal pareiškėjos 2011 m. lapkričio 16 d. prašymą būtų pradėta rengti žemės sklypo planą, prilyginamą detaliojo teritorijų planavimo dokumentui, siekiant padidinti pareiškėjai priklausantį žemės sklypą Nr. (duomenys neskelbtini) ginčo sklypu, taip pat suderino parengtą planą.

Nacionalinė žemės tarnyba nesutiko su tokia teritorinio skyriaus pozicija, priimdama 2013 m. vasario 26 d. sprendimą Nr. 1SS-(7.5)-371 dėl pretendentės E. L. įpėdinio I. L. skundų. Šiame sprendime NŽT, be kita ko, pažymėjo buvusio savininko nuosavybės teisių atkūrimo pagal Atkūrimo įstatymą prioritetą vykdant žemės reformą prieš kitus valstybinės žemės perleidimo nuosavybėn būdus ir konstatavo, kad nuosavybės teisių atkūrimo į A. Z. žemę (0,0282 ha ginčo sklypą, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) procedūros turi būti tęsiamos mirusiosios E. L. vardu po to, kai paveldėtojas I.

L. pateiks NŽT Vilniaus miesto skyriui Lietuvos pilietybę patvirtinantį dokumentą (pagal nuosavybės teisių atkūrimo byloje esančius dokumentus jam išduoto paso galiojimas baigėsi 2004 m. vasario 28 d.). NŽT 2013 m. vasario 28 d. pavedimu Nr. 1PAV-(1.8)-131 pavedė Vilniaus miesto skyriui teisės aktų nustatyta tvarka vykdyti valstybinės žemės sklypo (kadastro Nr.(duomenys neskelbtini)) grąžinimo natūra E. L. procedūras po to, kai jos turto paveldėtojas I. L. pateiks Lietuvos Respublikos pilietybę patvirtinantį dokumentą. Tuo pačiu pavedimu NŽT įpareigojo Vilniaus miesto skyrių informuoti privataus žemės sklypo Nr.(duomenys neskelbtini) savininką (šiuo atveju apeliantę) apie atsisakymą jai parduoti valstybinės žemės sklypą, kadastro Nr.(duomenys neskelbtini).

Vykdant NŽT 2013 m. vasario 26 d. sprendimą Nr. 1SS-(7.5)-371 ir 2013 m. vasario 28 d. pavedimą Nr. 1PAV-(1.8)-131 buvo priimtas NŽT 2013 m. kovo 13 d. sprendimas Nr. 49S-219, kuriuo E. L. (mirusiosios vardu) buvo atkurtos nuosavybės teisės į A. Z. nekilnojamojo turto dalį grąžinant natūra 0,0282 ha sklypą Vilniuje (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), taip pat NŽT Vilniaus miesto skyriaus 2013 m. kovo 18 d. sprendimas Nr. 49SFN-(14.49.104)-361, kuriuo atsisakyta parduoti ginčo sklypą (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) pareiškėjai būtent dėl to, kad jis yra buvusios savininkės A.

Z. iki 1940 m. žemėvaldoje ir į šį sklypą atkurtos nuosavybės teisės savininkės įpėdiniams.

Apeliantė šioje byloje ginčą dėl žalos atlyginimo kelia tais aspektais, kad atlikus pirmiau minėtas žemės sklypo plano, prilyginamo detaliojo teritorijų planavimo dokumentui, rengimo, derinimo ir tvirtinimo procedūras, kurios apeliantei buvo palankios (buvo leista rengti planą, jis suderintas ir patvirtintas), NŽT Vilniaus miesto skyrius atsisakė parduoti ginčo sklypą. Bylos aplinkybių kontekste teisėjų kolegija pabrėžia, kad individualūs administraciniai aktai, kuriais pareiškėjai, esant parengtam ir VMSA direktoriaus įsakymu patvirtintam kitos paskirties žemės sklypo (duomenys neskelbtini)20 planui, prilygimam teritorijų planavimo dokumentui, buvo sudarytos teisinės kliūtys įsigyti nuosavybėn ginčo žemės sklypą (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) yra būtent NŽT 2013 m. kovo 13 d. sprendimas Nr. 49S-219 atkurti nuosavybės teises E. L. ir NŽT Vilniaus miesto skyriaus 2013 m. kovo 18 d. sprendimas Nr. 49SFN-(14.49.104)-361, kuriuo atsisakyta ginčo skylą parduoti pareiškėjai. Taigi NŽT ir jos teritorinio padalinio veiksmų neteisėtumas CK 6.271 straipsnio prasme galėtų būti konstatuotas nustačius, kad šie individualūs aktai buvo priimti neteisėtai.

Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas pareiškėjos reikalavimų Lietuvos valstybei, atstovaujamai NŽT, dėl žalos atlyginimo pagrįstumą, nustatė, kad šių individualių administracinių aktų teisėtumas yra patikrintas kitoje administracinėje byloje, kurioje procesas buvo padėtas pagal tos pačios pareiškėjos skundą. Iš teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų nustatyta, kad administracinėje byloje (teisminio proceso Nr. 3-61-3-01313-2013-7) yra įsiteisėjęs Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 20 d. sprendimas (adm. byla Nr.-3284-580/2013), kuriuo teismas atmetė pareiškėjos R. B. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai, kuriuo pareiškėja prašė panaikinti NŽT 2013 m. kovo 13 d. sprendimą Nr. 49S-219 ir NŽT Vilniaus miesto skyriaus 2013 m. kovo 18 d. sprendimą Nr. 49SFN-(14.49.104)-361 bei įpareigoti NŽT parduoti pareiškėjai ginčo sklypą (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. balandžio 15 d. nutartimi (adm. byla Nr. A552-616/2014) pareiškėjos apeliacinį skundą atmetė, o pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 10 d. nutartimi pareiškėjos prašymas dėl proceso šioje byloje atnaujinimo nebuvo patenkintas, procesą atnaujinti atsisakyta (adm. byla Nr. P492-123/2014).

Minėtoje administracinėje byloje (teisminio proceso Nr.3-61-3-01313-2013-7) Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 20 d. priimtas sprendimas įsiteisėjo 2014 m. balandžio 15 d. (ABTĮ 96 straipsnio 2 dalis). Taigi, pirmosios instancijos teismui nagrinėjant ginčą dėl žalos atlyginimo ir priimant apeliantės skundžiamą 2014 m. birželio 3 d. sprendimą, administracinėje byloje (teisminio proceso Nr. 3-61-3-01313-2013-7) priimti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesiniai sprendimai buvo įgiję res judicata galią.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 58 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje ar civilinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys. Iš administracinėje byloje (teisminio proceso Nr. 3-61-3-01313-2013-7) pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų priimtų procesinių sprendimų matyti, kad šioje ir nagrinėjamoje byloje dėl žalos atlyginimo administracinius ginčus inicijavo ta pati pareiškėja R. B. prieš tą pačią valdžios instituciją (NŽT) dėl jos atsisakymo leisti pirkti ginčo sklypą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinant ABTĮ 58 straipsnio 2 dalį (ABTĮ 13 straipsnio 1 dalis, 20 straipsnio 3 dalis) ne kartą pabrėžta, kad vadovaujantis šia įstatymo norma prejudicinę galią turi ir neįrodinėtinais faktais pripažįstamos tik tos aplinkybės (faktai), kurios buvo nustatytos įsiteisėjusių, t. y. res judicata galią įgijusiu teismo sprendimu. Būtent įsiteisėjęs teismo sprendimas, kaip teisės taikymo aktas, pasižymi išskirtine teisine galia ir yra privalomas visiems asmenims ir visoms valdžios institucijoms. Tokio sprendimo priėmimas ir atitinkamų ir atitinkamų faktų (aplinkybių) konstatavimas jame reiškia, kad ginčas yra išspręstas galutinai ir teismo nustatytos aplinkybės (faktai) nebegali būti revizuojami kokių nors kitų institucijų (žr. pvz., LVAT 2012 m. sausio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-54/2012).

Teisėjų kolegija pabrėžia, kad res judicata galią įgijusiu teismo sprendimu minėtoje administracinėje byloje (teisminio proceso Nr. 3-61-3-01313-2013-7) nustatytos aplinkybės, kad NŽT 2013 m. kovo 13 d. sprendimas Nr. 49S-219 ir NŽT Vilniaus miesto skyriaus 2013 m. kovo 18 d. sprendimas Nr. 49SFN-(14.49.104)-361 yra pagrįsti ir teisėti, nagrinėjamoje byloje dėl žalos atlyginimo turi prejudicinę reikšmę. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas apeliantės skundžiamą 2014 m. birželio 3 d.sprendimą pagrįstai rėmėsi šioje byloje nustatytomis aplinkybėmis (ABTĮ 58 straipsnio 2 dalis). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 15 d. nutartyje (adm. byla Nr. A552-616/2014) nutartyje konstatuojant, kad minėti individualūs administraciniai aktai yra pagrįsti bei teisėti ir nėra pagrindo įpareigoti atsakovą parduoti pareiškėjai ginčo sklypą, be kita ko, pabrėžta, kad nuosavybės teisių atkūrimas natūra pagal Atkūrimo įstatymą yra prioritetas prieš kitų asmenų teisę pirkti besiribojantį žemės sklypą, taip pat nustatyta, kad pretendentas valią atkurti nuosavybės teises į ginčo sklypą natūra pareiškė anksčiau nei pareiškėja pateikė prašymą įsigyti šį sklypą, ir šios savo valios nėra atsisakęs. Minėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyje taip pat nustatyta, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracija ir NŽT 2012 m. klydo ginčo sklypą vertindamos kaip atitinkantį įsiterpusio žemės sklypo kriterijus ir leisdamos pareiškėjai rengti teritorijos planavimo dokumentą, o šio dokumento parengimas bei patvirtinimas pareiškėjai nesukūrė subjektinių teisių į ginčo sklypą, o tik sudarė prielaidas įsigyti žemės sklypą.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl pareiškėjos nurodytos institucijos (NŽT ir jos teritorinio skyriaus) veiksmų teisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme, pagrįstai rėmėsi ABTĮ 58 straipsnio 2 dalimi, ir priėjo prie pagrįstų išvadų, kad neteisėti veiksmai nenustatyti. Konstatavęs, kad valdžios institucijos neteisėti veiksmai nenustatyti, pirmosios instancijos teismas, nepasisakydamas dėl kitų civilinės atsakomybės sąlygų, procesinės teisės normų nepažeidė, nes nenustačius valdžios institucijos neteisėtų veiksmų (atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį pagrindinės sąlygos), kitų civilinės atsakomybė sąlygų (žalos ir priežastinio ryšio) analizė neturi teisinės prasmės.

Minėta, kad NŽT pastebėjo teritorinio skyriaus padarytą klaidą ir 2013 m. vasario 26 d. sprendimu Nr. 1SS-(7.5)-371 bei NŽT 2013 m. vasario 28 d. pavedimu Nr. 1PAV-(1.8)-131 ėmėsi pirmiau nurodytų veiksmų, kad klaida būtų ištaisyta. Ji buvo ištaisyta priimant NŽT 2013 m. kovo 13 d. sprendimą Nr. 49S-219 ir NŽT Vilniaus miesto skyriaus 2013 m. kovo 18 d. sprendimą Nr. 49SFN-(14.49.104)-361, kurie, kaip jau buvo minėta res judicata galią įgijusiais teismų sprendimais pripažinti pagrįstais ir teisėtais (LVAT 2014 m. balandžio 15 d. nutartis Nr. A552-616/2014, kuria paliktas nepakeistas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 20 d. sprendimas administracinėje byloje Nr.-3284-580/2013). Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjos apeliaciniame skunde teigiant, esą NŽT veiksmai buvo neteisėti, iš naujo keliami tie patys klausimai (dėl įsiterpusio sklypo, nepagrįsto nuosavybės teisių atkūrimo ir kt.) į kuriuos atsakyta minėtais res judicata galią įgijusiais teismų procesiniais sprendimais pareiškėjo skundą pripažįstant nepagrįstu ir jį atmetant. Vadovaudamasi ABTĮ 58 straipsnio 2 dalimi, teisėjų kolegija šiais klausimais iš naujo nepasisako.

Pirmosios instancijos teismas sprendime teisingai pažymėjo, kad pareiškėja šioje byloje prašė atlyginti žalą, kildinamą iš NŽT atsisakymo parduoti žemės sklypą, todėl teismas neturėjo pagrindo spręsti, ar pareiškėjos galimos išlaidos, susijusios su žemės sklypo plano rengimu, galėtų būti traktuojamos kaip jos patirta žala CK.6271 straipsnio prasme. Minėta, kad žemės sklypo plano, prilyginamo detaliojo teritorijų planavimo dokumentui, siekiant padidinti jai nuosavybės teise priklausantį žemės sklypą ne daugiau kaip 6 arų laisvoje valstybinėje žemėje, rengimo ir derinimo procedūroje dalyvavo Vilniaus miesto savivaldybės administracija ir NŽT teritorinis skyrius, kuris, kaip jau minėta, atliko žemės sklypo plano suderinimo veiksmus, o kitus veiksmus atliko savivaldybės administracija.

Iš teismų informacinės sistemos LITEKO nustatyta, kad pareiškėja beveik tuo pačiu laiku kreipėsi į skirtingus teismus su reikalavimais dėl tos pačios turtinės žalos (189 000 Lt) atlyginimo praradus galimybę prisijungti 0,0282 ha įsiterpusį žemės sklypą, o žalos atsiradimą siejo su tomis pačiomis faktinėmis aplinkybėmis (žemės sklypo plano parengimu pareiškėjos lėšomis, jo patvirtinimu ir NŽT atsisakymu parduoti ginčo sklypą). 2013 m. balandžio 16 d. pareiškėjos skundas dėl žalos atlyginimo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos NŽT, buvo gautas Vilniaus apygardos administraciniame teisme (I t., b.l.1), o 2013 m. gegužės 20 d. pareiškėjos ieškinį atsakovui I.

L. dėl žalos atlyginimo gavo Vilniaus apygardos teismas. Lietuvos apeliacinis teismas 2014 m. liepos 18 d. nutartimi civilinėje byloje Nr.2A-1101/2014 atmetė apeliantės R. B. apeliacinį skundą ir paliko nepakeistą Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gruodžio 13 d. sprendimą, kuriuo teismas pareiškėjos skundą dėl žalos atlyginimo atmetė. Šioje byloje pareiškėja kėlė ginčą tuo aspektu, esą atsakovas I. L. nesąžiningai trukdė pareiškėjai pasinaudoti teise įsigyti įsiterpusį žemės sklypą. Minėtoje Lietuvos apeliacinio teismo nutartyje, be kita ko, pažymėta, kad atsakovui priklausančios teisės atkurti nuosavybės teises į iki 1940 m. nacionalizacijos jo protėvių valdytą žemę negali būti vertinama kaip bendros pareigos netrukdyti apeliantei įgyvendinti savo teises prisijungti gretima esantį ginčo žemės sklypą pažeidimas, nes tokios pareigos apeliantui nenumato nei įstatymas, nei sutartis.

Juolab, kad vadovaujantis Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalimi žemės grąžinimas natūra turi prioritetą ne tik prieš kitus nuosavybės teisės atkūrimo būdus, bet ir prieš kitų asmenų teises išsipirkti besiribojančius žemės sklypus. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija nustatė, kad byloje nėra jokių duomenų, kad atsakovas būtų atsisakęs susigrąžinti žemę turėtoje vietoje, priešingai, nuo 2003 m. yra išreiškęs valią atgauti visą galimą žemę natūra turėtoje vietoje ir to aktyviai siekė. Šias aplinkybes patvirtina byloje nustatytos aplinkybės. Sutartis su apeliante buvo sudaryta 2006 m. gegužės 10 d.

Apeliantė savo valią įsigyti ginčo sklypą pradėjo įgyvendinti 2011 m. Tuo tarpu, kaip matyti iš bylos duomenų, prašymą grąžinti natūra 2,19 ha žemės sklypą, Vilniaus miesto valdybai dar 1991 m. gruodžio 30 d. pateikė E. L. Jos turto paveldėtojas atsakovas Vilniaus apskrities viršininko administracijai prašymą grąžinti žemę natūra turėtoje vietoje pateikė 2003 m. kovo 31 d. Iš Vilniaus apygardos administracinio teismo 2005 m. vasario 28 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. I-587-10/2005, kuris Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. birželio 17 d. nutartimi paliktas nepakeistas, matyti, kad ginčo sklypas patenka į grąžintinos žemės iki 1940 m. nacionalizacijos buvusiems savininkams ir jų įpėdiniams kategoriją.

Pažymėjo, kad šiais sprendimais Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius buvo įpareigotas suformuoti žemės sklypus nuosavybės teisių atkūrimui. Kadangi atsakovui nuosavybės teisės buvo atkurtos ne į visą jo protėvių iki 1940 m. nacionalizacijos valdytą 2,19 ha žemės sklypą buvusioje vietoje, atsakovas, teikdamas prašymus Nacionalinei žemės tarnybai, reikalavo atkurti nuosavybės teises į visą likusią pagal Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punktą priklausančią žemę. Šiame kontekste Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad nuosavybės teisių į nekilnojamą turtą atkūrimas yra griežtai reglamentuotas teisės aktais (Atkūrimo įstatymo ir kt.), kuriuos įgyvendina nuosavybės teisių atkūrimą įgyvendinančios valstybės institucijos.

Tai, kad atsakovas pasinaudojo teisės normų jam suteikta teise į nuosavybės teisių atkūrimą natūra, nerodo jo veiksmų neteisėtumo. Plano parengimas apeliantės iniciatyva ir lėšomis, negalėjo užkirsti kelio nuosavybės teisių atkūrimui.

Iš minėtų teismų procesinių sprendimų matyti, kad yra nustatyta, jog dėl ginčo sklypo įsigijimo nuosavybėn pagal Atkūrimo įstatymą prioritetas tenka žemės savininkės A. Z. įpėdiniams, o ne pareiškėjai, pretendavusiai pirkti ginčo žemės sklypą.

Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, atmesdamas pareiškėjos reikalavimą dėl žalos atlyginimo, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurį naikinti nėra pagrindo.pidėl ši pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis naikiuntina.s, ipsnis)mo agentūros,

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjos R. B. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Laimė Baltrūnaitė

Anatolijus Baranovas