AS-866-261/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS-866-261/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02153-2015-2

Procesinio sprendimo kategorija 63.3.8

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2015 m. gegužės 27 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas) ir Dainiaus Raižio, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos M. R. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 16 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjos M. R. skundą atsakovui Valstybinei ne maisto produktų inspekcijai prie Ūkio ministerijos, trečiuoju suinteresuotu asmeniu byloje dalyvaujant Lietuvos Respublikos ūkio ministerijai, dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. pareiškėja M. R. (toliau – ir pareiškėja) 2015 m. balandžio 13 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydama: 1) atnaujinti skundo padavimo terminą; 2) pripažinti pareiškėjos atleidimą iš valstybės tarnybos neteisėtu ir panaikinti Valstybinės ne maisto produktų inspekcijos prie Ūkio ministerijos (toliau – ir atsakovas, Inspekcija) 2012 m. birželio 14 d. įsakymą Nr. 1P-35 „Dėl M. R. atleidimo iš valstybės tarnautojos pareigų“ kaip neteisėtą ir nepagrįstą bei grąžinti į vyriausiojo specialisto pareigas; 3) nesant galimybės grąžinti pareiškėjos į buvusias pareigas, priteisti pareiškėjos naudai iš atsakovo ir Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos solidariai sumokėti vidutinį darbo užmokestį nuo atleidimo dienos už laikotarpį nuo 2012 m. birželio 20 d. iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos įvykdymo už priverstinės pravaikštos laiką kol sueis 65 metai, skaičiuojant po (182,76 Lt) 52,93 EUR už kiekvieną darbo dieną, dirbant 5 darbo dienas su dviem poilsio dienomis, iš viso 26 623,79 EUR dydžio sumą; 4) priteisti iš Valstybinės ne maisto produktų inspekcijos 619,67 EUR sumą už priverstines nemokamas atostogas.

Pareiškėja skunde taip pat išdėstė prašymą atnaujinti skundo padavimo terminą. Nurodė, kad 2012 m. liepos 11 d. buvo sudariusi su advokatės Dainos Gumbrevičiūtės kontora sutartį Nr. 12/16 dėl teisinės pagalbos. Advokato kontoros darbuotojai užvilkino skundo parengimą ir praleido skundo padavimo teismui terminą. Pareiškėją advokatų kontoroje suklaidino, nes teigė, kad iš viso šiuo atveju bylinėtis neapsimoka. Aiškino, kad pareiškėjos atleidimo teisėtumo nėra su kuo palyginti ir 2012 m. liepos 24 d. dokumentus grąžino. Buvo likę mažai laiko, be to, dėl sveikatos pablogėjimo pareiškėja nepajėgė pati parengti skundo ir laiku pateikti teismui. Ilgai neturėjo galimybių gauti įrodančių dokumentų, todėl susidarė ilgas laikotarpis. Yra vieniša, turi įgimtą širdies ydą, serga hipertenzija, stuburo, širdies, kraujagyslių ir kitomis nepagydomomis ligomis, vaistai brangūs, gaunama pensija yra maža, o 2010–2011 m. buvo 70 procentų sumažinta, todėl pareiškėja senatvėje negalinti oriai pragyventi. Prašė, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 34 straipsnio 2 dalimi, skundo padavimo teismui terminą atnaujinti, nes jis praleistas dėl svarbių priežasčių.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. balandžio 16 d. nutartimi (b. l. 137-139) atsisakė priimti pareiškėjos skundą.

Remdamasis ABTĮ 33 straipsnio, Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 5 straipsnio, 44 straipsnio 8 dalies, Lietuvos Respublikos darbo kodekso 300 straipsnio 1 dalies nuostatomis, teismas sprendė, jog dėl atleidimo iš valstybės tarnybos pareiškėja į teismą turėjo kreiptis per vieną mėnesį nuo tos dienos, kai buvo supažindinta su įsakymu, kuriuo atleista iš tarnybos. Atitinkamai ir dėl kitų įsakymų apskundimo (dėl nemokamų atostogų suteikimo) pareiškėja skundą paduoti turėjo taip pat per vieną mėnesį nuo tos dienos, kai sužinojo apie tokių įsakymų priėmimą.

Teismas nustatė, jog nagrinėjamu atveju pareiškėja 2012 m. birželio 14 d. įsakymu Nr. 1P-35 atleista iš valstybės tarnybos. Pareiškėja teismui pateikė skundžiamą įsakymą, kuriame yra pareiškėjos parašas, jog su šiuo įsakymu pareiškėja susipažino 2012 m. birželio 14 d. Pareiškėja šios aplinkybės neneigia, iš skundo turinio akivaizdu, kad pareiškėjai buvo žinoma apie vieno mėnesio skundo teismui padavimo terminą, nes pati pareiškėja nurodė, kad ji kreipėsi į advokatų kontorą ir žinojo, kad ši kontora privalo per vieną mėnesį parengti skundą teismui. Taip pat yra aišku, kad pareiškėjai buvo žinoma apie tai, jog 2009–2010 m. valstybės tarnautojai buvo verčiami išeiti neapmokamų atostogų, kad dėl to pareiškėja 15 darbo dienų buvo išėjusi neapmokamų atostogų, dėl kurių šiuo metu kreipiasi į teismą ir prašo priteisti darbo užmokestį. Pareiškėja skunde nurodo, kad išėjimas neapmokamų atostogų buvo įforminamas įstaigos vadovo įsakymu. Pareiškėja su skundu pateikė 2009 m. lapkričio 10 d. įsakymą Nr. 2P-152, kuriuo suteiktos neapmokamos atostogos pareiškėjai, 2009 m. gruodžio 10 d. įsakymą Nr. 2P-177, kuriuo pareiškėjai suteiktos neapmokamos atostogos, 2010 m. kovo 10 d. įsakymą Nr. 1P-15, kuriuo pareiškėjai 2010 m. sutrumpinamas tam tikromis dienomis darbo laikas, darbuotojų neapmokamų atostogų 2010 m. planą ir kitus dokumentus, iš kurių matyti, kad pareiškėjai 2009–2010 m. buvo žinoma apie jai suteiktas neapmokamas atostogas.

Teismas konstatavo, kad visi skundo reikalavimai paduoti praleidus nustatytą vieno mėnesio terminą.

Taip pat teismas nustatė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėja pateikė susitarimą dėl teisinės pagalbos (be datos), 2012 m. liepos 11 d. atstovavimo sutartį ir advokatės 2012 m. liepos 17 d. išrašytą sąskaitą faktūrą, 2012 m. liepos 24 d. pinigų paėmimo kvitą. Šie dokumentai nepateisina termino skundui paduoti praleidimo beveik trejais metais, nes po to, kai, pareiškėjos teigimu, ši advokatų kontora atsisakė teikti jai teisines paslaugas, pareiškėja turėjo daug laiko kreiptis į kitus advokatus ar teisininkus. Be to, pati pareiškėja dirbo valstybės tarnyboje, todėl mažai tikėtina, kad pareiškėja negalėjo pateikti skundo teismui, ką pareiškėja ir padarė 2015 m. balandžio mėnesį. Pareiškėja ir 6 mėnesius po atleidimo turėjo galimybę susižinoti apie įstaigos struktūrinius pakeitimus, kurie, jos nuomone, rodė, jog ji atleista neteisėtai, tačiau ir per 6 mėnesių laikotarpį ar iš karto jam pasibaigus ji nesiėmė ginti, jos teigimu, pažeistų savo teisių. Be to, pareiškėja apie galimą atleidimą buvo informuota iš anksto, taigi taip pat turėjo galimybę pasidomėti įstaigoje vykdomais struktūriniais pakeitimais ir juos laiku ginčyti.

Pareiškėja, manydama, kad svarbiomis termino praleidimo priežastimis turėtų būti pripažinta pareiškėjos sveikatos būklė, pateikė 2014 m. spalio 30 d. išrašą iš medicininių dokumentų, kuris nepatvirtina, kad nuo 2012 m. birželio iki 2015 m. balandžio mėnesio pareiškėja sirgo tokiomis ligomis, kurios sutrukdė jai kreiptis į teismą. Nėra duomenų, kad dėl išraše nurodytos ligos (pirminė arterinė hipertenzija), dėl skausmų juosmens srityje pareiškėja būtų buvusi nedarbinga tiek, kad neturėtų galimybės kreiptis teisinės pagalbos ar pati parengti skundą teismui ne tik minėtuose įstatymuose nustatytais terminais, bet ir vėliau, kai galimai sužinojo apie naujų darbuotojų priėmimą. Pareiškėja pati skunde nurodė, kad ji jau kreipėsi į teismą dėl darbo užmokesčio nepriemokos priteisimo (byla Nr. I-4191-142/2015, skundas paduotas 2014 m. birželio 13 d., byla sustabdyta 2015 m. vasario 25 d.). Tai paneigia pareiškėjos paaiškinimą, kad laiku kreiptis į teismą jai sutrukdė sveikatos būklė.

Atsižvelgęs į nurodytą teisinį reguliavimą ir faktines aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad prašyme atnaujinti terminą nurodytos termino praleidimo priežastys nėra pateisinamos, svarbios, objektyviai atėmusios iš pareiškėjos galimybę kreiptis į teismą įstatyme nustatytais terminais, todėl prašymas atnaujinti terminą negali būti tenkinamas. Teismas padarė išvadą, kad pareiškėja pati sąmoningai ir visiškai nepaaiškinamai ir nepateisinamai ilgai delsė ginčyti atleidimą iš pareigų, įsakymus dėl neapmokamų atostogų ir tik dėl to praleido terminą. Be to, teismas atsižvelgė ir į laikotarpio po termino praleidimo trukmę, kuri šiuo atveju yra itin didelė. Atsisakęs atnaujinti skundo padavimo terminą, teismas atsisakė skundą ir priimti (ABTĮ 37 str. 2 d. 8 p.).

III. Pareiškėja M. R. pateikė atskirąjį skundą (b. l. 141-142), kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 16 d. nutartį ir atnaujinti skundo padavimo terminą bei išspręsti klausimą iš esmės.

Nurodo, kad supranta, jog praėjo ilgas laiko tarpas, bet prašo šiuo atveju taikyti įstatymo išimtį. Pirmosios instancijos teismo priimta nutartis nesuderinama su teisės į tinkamą gynybą principu. Kadangi Inspekcijoje yra uždrausta asmenims gauti bet kokią informaciją, todėl užsitęsė dokumentų rinkimo laikas ne nuo pareiškėjos priklausančios valios. Pareiškėja tiek pinigų neturi, kad galėtų pasamdyti kompetentingus advokatus, kurie atstovautų teisme bei laiku butų išreikalavę pateisinamus dokumentus. Be to, teigia, jog 2014 m. spalio 30 d. Šeimos medicinos centro išrašas iš medicininių dokumentų visiškai pareiškėjos sveikatos būklės neatspindi. Nuo patirtų dvasinių išgyvenimų, pažeminimo, pareiškėja yra emocinėje depresijoje ir nieko nepajėgia, bet vis dar tikisi teisingumo. Vadovaudamasi ABTĮ 34 straipsnio 2 dalimi, prašo teismo praleistą skundo padavimo terminą atnaujinti, nes praleido jį dėl svarbių priežasčių, o pirmosios instancijos teismo nutartis užkerta galimybę tolimesnei bylos eigai.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Nagrinėjamu atveju skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria netenkintas pareiškėjos prašymas atnaujinti terminą skundui paduoti ir atsisakyta priimti pareiškėjos skundą (ABTĮ 37 str. 2 d. 8 p.).

Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje daug kartų akcentuota, jog Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje ir ABTĮ 5 straipsnyje įtvirtinta asmens teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, kadangi ji neatsiejamai susijusi su asmens pareiga įgyvendinti šią teisę laikantis įstatymų nustatytų procesinių reikalavimų, vienas iš kurių yra kreipimasis į teismą įstatymo numatytu terminu (žr., pvz., 2010 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-575/2010, 2011 m. kovo 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA146-25/2011). Įstatymų nustatyta tvarka apriboti skundų padavimo terminai, inter alia, yra susiję ir su teisinio saugumo principo įgyvendinimu, jais siekiama užtikrinti, kad asmenys, manantys, jog jų teisės buvo pažeistos, turėtų ne tik teisę jas ginti, bet ir pareigą tai daryti per protingą ir pagrįstą laiko tarpą (žr., pvz., 2011 m. lapkričio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA858-62/2011; 2012 m. sausio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-61/2012). Asmenims negali būti suteikta galimybė neapibrėžtą laiko tarpą bet kada ginčyti priimtus administracinius aktus, nes taip atsirastų neapibrėžtumas jų pagrindu atsiradusiuose teisiniuose santykiuose, o atitinkamas teises įgiję kiti asmenys negalėtų būti tikri dėl savo teisinės padėties (žr., pvz., 2011 m. lapkričio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS442-669/2011).

Pareiškėja šiuo atveju sutinka su tuo, jog praleido skundo padavimo terminą, tačiau mano, kad jį praleido dėl svarbių, nuo jos valios nepriklausiusių priežasčių, kuriomis nurodo advokatų, į kuriuos kreipėsi teisinės pagalbos, aplaidumą, netinkamą paslaugų teikimą, ilgą reikiamų dokumentų rinkimą, sunkią savo finansinę padėtį bei sveikatos būklę.

ABTĮ 34 straipsnio 1 dalyje ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nustatyta, jog kadangi įstatymų leidėjas, nustatydamas terminus procesiniams veiksmams atlikti, siekia užtikrinti teisinių santykių stabilumą, terminas paduoti skundui gali būti atnaujinamas tik išimtiniais atvejais, jeigu jo praleidimo priežastys tikrai buvo svarbios, ekstraordinarios (2006 m. birželio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS6-219/2006). Svarbiomis termino praleidimo priežastimis laikytinos tik objektyvios, nuo apelianto valios nepriklausiusios aplinkybės, sutrukdžiusios laiku kreiptis į teismą dėl pažeistos teisės gynimo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. TA492-6/2012). Be to, pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, sprendžiant dėl termino atnaujinimo, teismo diskrecijai, atsižvelgiant į faktines konkrečios bylos aplinkybes, yra palikta spręsti, kokias priežastis pripažinti svarbiomis, kokias – nesvarbiomis (pvz., 2012 m. balandžio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. TA858-36/2012).

Šiuo atveju sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad pareiškėjos nurodytos termino praleidimo priežastys nėra pateisinamos, svarbios, objektyviai atėmusios iš jos galimybę kreiptis į teismą įstatyme nustatytais terminais, pareiškėja pati sąmoningai ir visiškai nepaaiškinamai ir nepateisinamai ilgai delsė ginčyti atleidimą iš pareigų, įsakymus dėl neapmokamų atostogų ir tik dėl to praleido terminą. Pritartina teismo argumentams, kad susitarimas dėl teisinės pagalbos (be datos), 2012 m. liepos 11 d. atstovavimo sutartis ir advokatės 2012 m. liepos 17 d. išrašyta sąskaita faktūra, 2012 m. liepos 24 d. pinigų paėmimo kvitas nepateisina termino skundui paduoti praleidimo beveik trejais metais, nes po to, kai, pareiškėjos teigimu, ši advokatų kontora atsisakė teikti jai teisines paslaugas, pareiškėja turėjo teisę ir laiko kreiptis į kitus advokatus ar teisininkus (ar prašyti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos) arba pati pateikti skundą, ką ir padarė 2015 m. balandžio mėnesį, be to, jos pateiktas 2014 m. spalio 30 d. išrašas iš medicininių dokumentų nepatvirtina, kad būtent nuo 2012 m. birželio iki 2015 m. balandžio mėnesio pareiškėja sirgo tokiomis ligomis, kurios sutrukdė jai kreiptis į teismą, bei kad ji būtų buvusi nedarbinga tiek, jog neturėtų galimybės kreiptis teisinės pagalbos ar pati parengti skundą teismui ne tik minėtuose įstatymuose nustatytais terminais, bet ir vėliau, kai galimai sužinojo apie naujų darbuotojų priėmimą.

Be to, pridurtina, jog pareiškėjo sprendžiami atstovavimo klausimai paprastai nėra pripažįstami svarbia priežastimi, kuri gali būti pagrindas atnaujinti praleistą terminą. Teismų praktikoje laikoma, kad pareiškėjui teisinę pagalbą teikiantis ir atstovaujantis advokatas yra tiesiogiai su juo susijęs asmuo, o jo atlikti veiksmai, vertinant juos trečiųjų asmenų atžvilgiu, laikytini paties pareiškėjo veiksmais, todėl advokato neatidumas ar nerūpestingumas, vertinant jį trečiųjų asmenų atžvilgiu, taip pat laikytinas paties pareiškėjo neatidumu ar nerūpestingumu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS442-669/2011). Taip pat terminas skundui paduoti dėl ligos gali būti atnaujinamas tik tokiu atveju, jeigu liga buvo tokio pobūdžio, kad ji apribojo pareiškėjo galimybes pačiam arba per įgaliotus asmenis laiku kreiptis nustatyta tvarka, siekiant apginti galimai pažeistas jo teises (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-661/2011). Be to, vien ta aplinkybė, kad pareiškėja yra garbaus amžiaus, taip pat negali būti pagrindu atnaujinti ženkliai praleistą (kaip šiuo atveju) skundo padavimo teismui terminą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-544/2011).

Taigi, atsižvelgiant į tai, konstatuotina, jog terminą skundui paduoti pareiškėja praleido ne dėl svarbių priežasčių, t. y. dėl atidumo ir rūpestingumo stokos – dėl subjektyvių aplinkybių, todėl šis terminas pagrįstai neatnaujintas. Atsižvelgiant į tai, kad teisė į teisminę gynybą nėra besąlyginė – ji privalo būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka (ABTĮ 5 str. 1 d.), todėl kai asmuo praleidžia įstatymu nustatytą terminą dėl savo laisva valia pasirinkto elgesio – aktyviai ar pasyviai dalyvauti savo pažeistų teisių gynimo procese – modelio, kyla įstatyme numatytos teisinės pasekmės – teismas atsisako priimti asmens, praleidusio įstatyme nustatytą terminą skundui paduoti, skundą ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punkto pagrindu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-187/2012), ką pirmosios instancijos teismas šiuo atveju pagrįstai ir padarė. Tačiau net ir šiuo atveju nutartis atsisakyti priimti asmens, praleidusio įstatyme nustatytą terminą skundui paduoti, skundą ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punkto pagrindu neužkerta kelio pareiškėjui pakartotinai paduoti skundą, kartu teismui pateikiant motyvuotą ir įrodymais pagrįstą prašymą atnaujinti praleistą apskundimo terminą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS520-293/2012).

Atsižvelgus į tai, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė bylos faktines aplinkybes bei aiškino ir taikė proceso teisės normas, nenukrypdamas nuo administracinių teismų praktikos, suformuotos analogiškose bylose, todėl teisėtai ir pagrįstai atsisakė priimti pareiškėjos skundą, kadangi praleistas skundo padavimo terminas ir teismas atmetė pareiškėjos prašymą atnaujinti šį terminą (ABTĮ 37 str. 2 d. 8 p.). Dėl šios priežasties pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista, o pareiškėjos atskirasis skundas netenkinamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjos M. R. atskirojo skundo netenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 16 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Romanas Klišauskas

Dainius Raižys