A-858-513-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A858-513/2014

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00426-2013-2

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.1 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. rugsėjo 19 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio (pranešėjas), Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Ričardo Piličiausko, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Kauno miesto savivaldybės apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. rugpjūčio 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. M. skundą atsakovui Kauno miesto savivaldybei (tretieji suinteresuoti asmenys – E. M., uždaroji akcinė bendrovė „Kauno vandenys“) dėl turtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas R. M. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu (b. l. 4-13) kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, be kita ko, prašydamas priteisti jo naudai iš atsakovo Kauno miesto savivaldybės (toliau – ir atsakovas) 10 173,50 Lt turtinės žalos atlyginimo, 5 procentų dydžio metines palūkanas už teismo priteistą sumą nuo administracinės bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Skunde nurodė, kad pareiškėjas yra automobilio (duomenys neskelbtini) savininkas ir todėl savo sūnui – trečiajam suinteresuotam asmeniui E. M. – suteikė teisę valdyti minėtą automobilį. 2013 m. vasario 12 d. apie 23 val. pareiškėjo sūnus minėtu automobiliu važiuodamas (duomenys neskelbtini), nuo (duomenys neskelbtini) namu, įvažiavo į važiuojamojoje kelio dalyje nepažymėtą, kelio ženklais, atitvarais ir kitais skiriamaisiais ženklais atsivėrusią duobę, dėl ko buvo apgadintas pareiškėjo automobilis. 2013 m. vasario 22 d. pareiškėjas kreipėsi į Kauno miesto savivaldybę dėl patirtos žalos atlyginimo.

Paaiškino, jog 2013 m. vasario 12 d. Kauno apskrities VPK KPV nutarime buvo užfiksuoti įvykio vietoje akivaizdžiai matomi automobilio techniniai trūkumai (priekinio dešinės pusės rato ir važiuoklės), atsiradę iš karto po eismo įvykio. 2013 m. vasario 13 d. pareiškėjas kreipėsi į UAB „Dabolis“ automobilių techninės priežiūros centrą, kurio specialistas pateikė išvadą, kurioje nurodė, jog nuo smūgio deformavosi dešinės pusės amortizatorius, amortizatoriaus stovas, vairo kolonėlė, sunkiai sukasi vairas, be to, važiuojant automobiliu girdisi braškėjimas. Specialistas taip pat konstatavo, jog atlikus remonto darbus yra būtinas ratų geometrijos atstatymas. 2013 m. vasario 14 d. UAB „KAUNO MELGA“ servisas atliko padangų ir ratlankių patikrą ir nustatė, kad vienas ratlankis smūgio metu deformavosi. 2013 m. vasario 14 d. pareiškėjas kreipėsi į UAB „Kauno nepriklausomų autoekspertų biuras“ dėl kelių transporto priemonės vertinimo ataskaitos pateikimo. UAB „Kauno nepriklausomų autoekspertų biuras“ ekspertas A. S. nustatė keistinų detalių sąrašą: priekinis dešinysis posūkio ašigalis, priekinis dešinysis teleskopinis statramstis, rinkinys statramsčiui, vairavimo mechanizmas, rato diskas. Kelių transporto priemonės vertinimo ataskaitos aiškinamajame rašte nurodoma, kad transporto priemonės vertė apžiūros dieną siekė 27 360 Lt, o numatomos automobilio atkūrimo sąnaudos, įvertinus 37 procentų keistinų dalių nusidėvėjimą, sudaro 9 993,50 Lt, taip pat prie šios sumos yra priskirtinos papildomai patirtos išlaidos, kurios sudaro siekiant nustatyti žalos dydį. Papildomas išlaidas sudaro: 150 Lt UAB „Kauno nepriklausomų autoekspertų biuras“ paslaugoms apmokėti, 30 Lt UAB „KAUNO MELGA“ ratlankio defekto nustatymas bei defektinio akto surašymas. Taigi patirti nuostoliai yra 10 173,50 Lt.

Pareiškėjas paaiškino, kad iki 2013 m. vasario 12 d. įvykusio eismo įvykio automobilio techninė būklė buvo gera, 2012 m. balandžio 5 d. UAB „Kauno techninės apžiūros centras“ pateikė išvadą, jog transporto priemonė atitinka techninius reikalavimus. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo automobiliui buvo padaryta didelė žala, pareiškėjas suremontuoti autoįvykio metu atsiradusių transporto priemonės pažeidimų neturi finansinių galimybių. Kadangi pareiškėjas nėra PVM mokėtojas, todėl jo nuostoliais remontuojant automobilį turėtų būti pripažinta remonto vertė su PVM. Pareiškėjas dėl remonto paslaugų atlikimo kreipsis į UAB „Dabolis“, kuri specializuojasi automobilių važiuoklės bei vairo mechanizmo remonto srityje. Remiantis Valstybinės mokesčių inspekcijos registru, UAB „Dabolis“ nuo 2005 m. kovo 4 d. yra registruotas PVM mokėtojų registre.

Pažymėjo, kad Kauno miesto savivaldybė privalėjo užtikrinti savivaldybės teritorijoje esančių vietinės reikšmės kelių ir gatvių priežiūrą, kad jie būtų tinkami transporto priemonių ir pėsčiųjų eismui bei atitiktų saugaus eismo ir kitokius teisės aktų nustatytus reikalavimus, tačiau Kauno miesto savivaldybė šių pareigų tinkamai nevykdė. Vairuodamas transporto priemonę tamsiu paros metu kelyje, kuriame nebuvo pažymėta papildomais kelio ženklais ar kitais aptvėrimais esanti duobė, kurioje buvo vandens, transporto priemonės valdytojas – vairuotojas, būdamas atidus ir rūpestingas, ėmėsi visų atsargumo priemonių ir laikydamasis Kelių eismo taisyklių 125, 133 punktų reikalavimų važiavo kuo arčiau dešiniojo važiuojamosios dalies krašto, taip pat įvertindamas meteorologines sąlygas pasirinko saugų greitį, kuris buvo ne didesnis negu 40 km/val. Net ir būdamas atidus ir rūpestingas transporto priemonės valdytojas negalėjo laiku pastebėti kelio dangos pažeidimo ir išvengti eismo įvykio. Transporto priemonės valdytojo tyčios ar didelio neatsargumo nebuvimą patvirtina Kauno apskrities VPK Kelių policijos valdybos priimtas nutarimas, kuriuo buvo nutraukta administracinio teisės pažeidimo bylos teisena ir konstatuota, jog Kelių eismo taisyklių pažeidimų nebuvo įžvelgta.

Atsakovas Kauno miesto savivaldybė atsiliepime į skundą (b. l. 45-48) prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą nurodė, kad ginčo duobė yra neatsiejamai susijusi su šuliniu, o šuliniai Kauno mieste priklauso ir juos prižiūri UAB „Kauno vandenys“. Dėl šios aplinkybės pareiškėjas visų pirma turėjo kreiptis į UAB „Kauno vandenys“ dėl žalos atlyginimo.

Pažymėjo, jog į pareiškėjo reikalavimą visiškai nepagrįstai yra įtrauktas PVM bei remonto ir eksploatacinių medžiagų išlaidos. Šioje byloje nėra pateikta dokumentų, kurie patvirtintų, kad ginčo transporto priemonė suremontuota, o ir pats pareiškėjas skunde nurodo, kad tik ketina ją remontuoti, Taigi pareiškėjas nepagrįstai kaip nuostolių atlyginimo reikalauja iš Kauno miesto savivaldybės PVM bei išlaidų dėl transporto priemonės remonto ir už eksploatacines medžiagas. Be to, kaip matyti iš Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos 2013 m. vasario 12 d. nutarimo, 2013 m. vasario 12 d. eismo įvykio vietos schemos, ginčo duobė buvo 1,10 m nuo dešinio važiuojamosios kelio dalies krašto, kas akivaizdu, jog yra pakankama neįvažiuoti į ginčo duobę dešiniu automobilio ratu, jei yra važiuojama nepažeidžiant Kelių eismo taisyklių reikalavimų. Ginčo transporto priemonės vairuotojo veiksmai turėjo įtakos žalos atsiradimui ir jos padidėjimui. Vairuotojas, kaip rūpestingas ir atsakingas didesnio pavojaus šaltinio valdytojas, turėjo visas galimybes išvengti įvažiavimo į gatvės išdaužą. Duomenų, pagrindžiančių automobilio nepriekaištingą būklę iki tariamo eismo įvykio, byloje pateikta nėra. Nei viename iš pateiktų dokumentų nėra išvados, jog būtent ginčo duobė galėjo sukelti ir ji (tik ji) sukėlė nurodytus automobilio apgadinimus. Šioje byloje nėra pateikta įrodymų, patvirtinančių priežastinio ryšio egzistavimą, pateikti duomenys nesudaro teisinio pagrindo nustatyti visų privalomų viešosios atsakomybė sąlygų, o pareiškėjo prašymas dėl turtinės žalos atlyginimo priteisimo neturėtų būti tenkinamas.

Atsakovas taip pat nesutiko su pareiškėjo reikalavimu priteisti 5 procentų dydžio metines palūkanas, kadangi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.37 straipsnio 2 dalies ir 6.210 straipsnio 1 dalies nuostatos ginčo dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo atveju neturėtų būti taikomos, kadangi šiuo atveju žala yra kildinama iš viešosios teisės normos.

Trečiojo suinteresuoto asmens UAB „Kauno vandenys“ atstovas prašė priimti sprendimą dėl pareiškėjo skundo pagrįstumo teismo nuožiūra (b. l. 73-74).

Trečiojo suinteresuoto asmens UAB „Kauno vandenys“ atstovas teismo posėdyje paaiškino, kad UAB „Kauno vandenys“ neprivalo prižiūrėti kelio dangos apie šulinį. Šulinio aukštis atitinka keliamus reikalavimus, kadangi yra viename aukštyje su važiuojamąja danga. Trečiasis suinteresuotas asmuo vėliau užtaisė duobę važiuojamojoje dalyje, kadangi remontavo šulinį.

Trečiasis suinteresuotas asmuo E. M. teismo prašė pareiškėjo skundą patenkinti visiškai (b. l. 73-74).

Trečiasis suinteresuotas asmuo teismo posėdžio metu paaiškino, kad jis vairavo tėvui priklausantį automobilį. Buvo tamsus paros metas, kai jis tik išvažiavęs iš žiedinės sankryžos, pajuto smūgį. Duobė buvo važiuojamosios dalies viduryje. Buvo apgadinti automobilio ratai, važiuoklė, taip pat vairo kolonėlė. Automobilis dėl lėšų trūkumo iki šiol nesuremontuotas. Vairo kolonėlės remontas sudėtingas, todėl jis bus atliekamas tik specializuotoje įmonėje.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2013 m. rugpjūčio 13 d. sprendimu (b. l. 75-82) pareiškėjo R. M. skundą tenkino – priteisė iš atsakovo Kauno miesto savivaldybės pareiškėjo naudai 10 173,50 Lt turtinės žalos atlyginimo, taip pat 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo administracinės bylos iškėlimo teisme iškėlimo (2013 m. gegužės 2 d.) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs pateiktų įrodymų visumą, pažymėjo, kad administracinėje byloje nėra pakankamo pagrindo išvadai, jog transporto priemonės vairuotojas, įvykio metu vairavęs transporto priemonę, pažeidė Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo (toliau – ir Saugaus eismo automobilių keliais įstatymas), Kelių eismo taisyklų nuostatas. Kauno apskrities VPK Kelių policijos valdybos nutarime (taip pat ir byloje esančių kitų administracinio teisės pažeidimo bylos dokumentų bei prijungtos administracinio teisės pažeidimo bylos duomenys), kuriuo nutraukta administracinio teisės pažeidimo bylos teisena, automobilio vairuotojo veiksmuose administracinio teisės pažeidimo įvykis ir sudėtis nenustatyta.

Šis nutarimas priimtas nepažeidžiant esminių Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) nuostatų, yra motyvuotas ir įsiteisėjęs. Byloje taip pat nėra ginčo, kad konkreti kelio duobė (arba kelio atkarpa), esanti Taikos prospekto važiuojamojoje dalyje ir kurioje buvo apgadintas automobilis, nebuvo paženklinta, neaptverta ar kitaip pažymėta, buvo tamsus paros metas ir dėl to objektyviai buvo apsunkintas jos matomumas vairuotojui bei galimybė jos išvengti staigiai manevruojant. Tai duoda pakankamą pagrindą išvadai, jog transporto priemonės vairuotojo veiksmuose nebuvo jokių didelio neatsargumo, nerūpestingumo požymių, taip pat nėra jokio pagrindo svarstymui apie nenugalimos jėgos egzistavimą ginčo situacijoje.

Policijos pareigūnai įvykio vietoje betarpiškai apžiūrėjo sugadintą transporto priemonę, taip pat eismo įvykio schemoje užfiksavo su įvykiu susijusias aplinkybes – jo vietą, nepažymėtą gatvėje esančią duobę, jos išmatavimus, dislokaciją automobilio atžvilgiu, kitus reikšmingus atstumus. Šių įrodymų visuma neginčijamai patvirtina patį eismo įvykio faktą bei dalį automobilio apgadinimų (priekinis dešinės pusės ratas, važiuoklė), kurie policijos pareigūnams buvo matomi įvykio vietoje akivaizdžiai, taip pat transporto priemonės apgadinimų pobūdį, mechanizmą bei lokalizaciją.

Atsakovo ir jo atstovo argumentai, kad pats vairuotojas nebuvo atsargus, atidus ir pasirinkęs saugų greitį galėjo išvengti eismo įvykio bei automobilio apgadinimo dėl įvažiavimo į duobę, kad automobilis galėjo būti apgadintas kitur, kad remonto darbų apimtis viršija policijos pareigūnų nurodytus apgadinimus ir pan., grindžiami vien tik prielaidomis, objektyvių įrodymų, patvirtinančių vairuotojo neteisėtus veiksmus, kurie būtų sąlygoję autoįvykį ar prisidėję prie jo kilimo, teismui nebuvo pateikta.

Įvertinęs pareiškėjo pateiktų įrodymų visumą, teismas konstatavo, kad turtinės žalos dydis įrodytas pateiktų dokumentų duomenimis. Taigi pareiškėjo patirtos žalos dydį patvirtina UAB „Kauno nepriklausomų autoekspertų biuras“ transporto priemonės vertinimo ataskaita Nr. 21302024, kurios išvadose nurodoma, kad atstatomoji transporto priemonės vertė, įvertinus keistinų dalių nuvertėjimą, yra 8 259,09 Lt, 1 734,41 Lt (21 % PVM) bei 150 Lt – biuro paslaugos, taip pat UAB „KAUNO MELGA“ 2013 m. vasario 14 d. defektinis aktas bei kvitas, patvirtinantis 30 Lt sumokėjimą už padangų ir ratlankių patikrą. Susisiekimo ministro ir Finansų ministro 2000 m. balandžio 17 d. įsakymu Nr. 120/101 patvirtintos Kelių transporto priemonių vertės nustatymo tvarkos (toliau – ir Tvarka) 10 punkte nustatyta, kad atkūrimo (remonto) kaštai – tai išlaidos apgadintos (sužalotos) transporto priemonės atstatymui iki buvusios prieš apgadinimą techninės būklės bei eksploatacinių savybių bei įtvirtina atkuriamosios vertės (kaštų) metodą, kurio pagrindas yra skaičiavimai. Transporto priemonių vertę nustato transporto priemonių vertintojai (15 p.). Automobiliui esant nesuremontuotam, pareiškėjui turi būti atlyginta suma, kuri reikalinga transporto priemonei suremontuoti. Ekspertas A. S. turi teisę verstis turto vertinimo veikla, jam yra suteikta turto vertintojo kvalifikacija (kvalifikacinio pažymėjimo Nr. (duomenys neskelbtini), išdavimo data 2002 m. gegužės 21 d.), todėl turto vertinimo ataskaita Nr. (duomenys neskelbtini) pripažintina tinkamu įrodymu, pagrindžiančiu būtino remonto išlaidas.

Kauno apygardos administracinis teismas nepagrįstu pripažino atsakovo argumentą, jog atsakovu šioje byloje turėtų būti UAB „Kauno vandenys“, kadangi ginčo duobė neatsiejamai susijusi su šuliniu. Įvertinęs eismo įvykio, kurio metu buvo apgadintas pareiškėjo automobilis, aplinkybes, teismas sprendė, kad eismo įvykis įvyko dėl asfalto dangos, buvusios aplink šulinį, defektų, atsiradusių dėl netinkamos asfalto dangos priežiūros. Duomenų apie tai, kad automobilio sugadinimai būtų atsiradę dėl netinkamos šulinio dangčio priežiūros ir dėl to atsiradusių defektų, atsakovas bei jo atstovė teismui nepateikė. Teismas konstatavo, jog gatvės asfalto dangoje buvo duobė, kuri kėlė pavojų eismo saugumui ir šios bylos atveju buvo priežastis turtinei žalai kilti, t. y. esant tinkamai kelio dangai nebūtų buvę prielaidų apgadinti automobilį atsitrenkus į šulinio dangtį, kuris nebuvo iškilęs aukščiau (arba nusileidęs žemiau) kelio važiuojamosios dalies (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 25d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-42/2013).

Atkreipė dėmesį į tai, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2006 m. birželio 7 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-381/2006, taip pat 2008 m. spalio 27 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-507/2008 ir kt., vertindamas, ar į minimalias išlaidas transporto priemonei suremontuoti turi būti įtraukta PVM suma, yra išaiškinęs, kad tuo atveju, kai automobilis neremontuojamas, prievolė apskaičiuoti ir mokėti į biudžetą PVM neatsiranda, nes nėra apmokestinimo objekto, todėl tiek PVM mokėtojų, tiek ne PVM mokėtojų nuostoliu laikytina prekių ir paslaugų, reikalingų automobiliui suremontuoti, vertė be PVM. Ginčo atveju automobilis nėra suremontuotas, tačiau vertinant eismo įvykio metu atsiradusius automobilio sugadinimus (keistinos detalės – priekinis dešinysis posūkio ašigalis, priekinis dešinysis teleskopinis statramstis, rinkinys statramsčiui, vairavimo mechanizmas, rato diskas, reikalinga pakabos geometrijos patikra bei remiantis protingumo ir teisingumo kriterijais, spręstina, jog techniškai sudėtingo automobilio (2004 metų pabaigos gamybos BMW (duomenys neskelbtini)) būklei atkurti iki buvusios prieš apgadinimą yra reikalingas specializuotas ir sudėtingas remontas, kuris galimas tik oficialioje šia veikla užsiimančioje įmonėje, kuri objektyviai bus ir PVM mokėtoja. Atsižvelgiant į tai, teismas PVM priteisė iš atsakovo pareiškėjo naudai.

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad Kauno miesto savivaldybė, būdama atsakinga už gatvių priežiūrą, taisymą, tiesimą bei saugaus eismo užtikrinimą, privalėjo būti rūpestinga bei aktyvi, t. y. tinkamai ir efektyviai įgyvendindama teisės aktuose nustatytą pareigą dėl gatvių remonto, užtikrinti, kad vairuotojams, turtui nekeltų grėsmės. Taigi teisės aktuose nustatytos minėtos pareigos atsakovas tinkamai neatliko, tuo pažeisdamas ir CK 6.246 straipsnio 1 dalyje numatytą bendro pobūdžio pareigą – elgtis atidžiai ir rūpestingai. Tai teismui leido spręsti, kad atsakovas neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti. Atsakovo argumentai, jog riziką už automobilio sugadinimus turi prisiimti tik pats vairuotojas, sudarytų dar didesnes prielaidas atsakovui ir toliau elgtis neatsakingai, ignoruoti teisės aktuose numatytas pareigas dėl kelių priežiūros bei remonto, taip keliant grėsmę eismo saugumui, neprisiimti atsakomybės, nepagrįstai perkeliant ją patiems eismo dalyviams. Įvertinęs įrodymų visumą bei atsižvelgdamas į teisės aktų normų analizę, teismas konstatavo, kad atsakovas neužtikrino Taikos prospekto atitinkamos važiuojamosios dalies tinkamos priežiūros (taip pat jos remonto ir saugaus eismo), todėl dėl tokio neteisėto neveikimo buvo apgadinta transporto priemonė.

Teismui sprendžiant iškilusį ginčą nekilo jokių abejonių dėl tiesioginio priežastinio ryšio buvimo tarp neteisėtų savivaldybės veiksmų (šiuo atveju – neveikimo) ir patirtos bei atlygintos turtinės žalos. Taigi esant visoms būtinosioms viešosios atsakomybės sąlygoms teismas pareiškėjo prašymą dėl turtinės žalos atlyginimo laikė pagrįstu ir jį tenkino.

Teismas pažymėjo, kad palūkanų priteisimas kyla iš įstatymu nustatytos deliktinės prievolės, todėl atsakovo argumentai dėl palūkanų nepriteisimo yra nepagrįsti bei atmestini.

Pirmosios instancijos teismas vertino, jog likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturinčiais juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl jų nenagrinėjo.

III. Atsakovas Kauno miesto savivaldybė apeliaciniu skundu (b. l. 85-88) prašo Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. rugpjūčio 13 d. sprendimą panaikinti ir pareiškėjo skundą atmesti.

Apeliacinis skundas grindžiamas argumentais, kad byloje nepateikta duomenų, patvirtinančių prašomo priteisti žalos dydžio sąsajas su tariamu eismo įvykiu, be kita ko, nurodoma, kad Kauno miesto savivaldybė nepraleido termino prievolei įvykdyti. Be to, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neatsižvelgė į tai, kad byloje pateikti duomenys iš esmės yra paremti vien tik ginčo transporto priemonės vairuotojo paaiškinimais, nėra kompetentingo asmens išvados apie tai, kad nurodyti automobilio sugadinimai atsirado dėl įvažiavimo į ginčo duobę.

Atsakovas mano, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas sudaro sąlygas piktnaudžiauti savivaldybių pareiga prižiūrėti kelius, kadangi žalai priteisti pakanka turėti apgadintą automobilį, pastatyti jį netoli bet kokios išdaužos kelyje ir iškvietus policijos pareigūnus teigti, kad sugadinimai atsirado dėl įvažiavimo į ją. Taigi skundžiamas teismo sprendimas suponuoja išvadą, kad Kauno miesto savivaldybė yra atsakinga už visų automobilių, esančių Kauno mieste, važiuoklių sugadinimus ir su tuo susijusias išlaidas, nepriklausomai nuo to, kur ir kaip tie sugadinimai atsirado, neatsižvelgiant į tai, ar tam įtakos turėjo kiti veiksniai.

Atsakovas nurodo, kad Kauno apygardos administracinis teismas neatsižvelgė į bylai svarbias aplinkybes, turėjusias esminės reikšmės ginčo dėl tariamo eismo įvykio kilimui ir eigai, netinkamai taikė Lietuvos teismų suformuotą praktiką ir dėl to priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą. Nebuvo atsižvelgta į tai, kad tariamo įvykio aplinkybės iš esmės grindžiamos vien tik vairuotojo paaiškinimais. Byloje, be kita ko, nėra pateikta duomenų apie nepriekaištingą automobilio būklę iki tariamo eismo įvykio. Atkreipia dėmesį į tai, kad transporto priemonė buvo valdoma ir po eismo įvykio, nors Kelių eismo taisyklių 9 punkte numatyta, kad eismo dalyviai privalo laikytis visų būtinų atsargumo priemonių, nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių, kitų asmenų ar jų turto saugumui ir aplinkai, taip pat siekdami išvengti nuostolingų padarinių arba juos sumažinti privalo imtis visų būtinų priemonių, išskyrus tuos atvejus, kai dėl to kiltų pavojus jų pačių, kitų žmonių gyvybei ar sveikatai arba tokios priemonės padarytų dar daugiau žalos palyginti su ta, kurios būtų galima jų išvengti. Taigi, jei tariamas eismo įvykis ir įvyko, tai techniškai netvarkingos transporto priemonės eksploatavimas po eismo įvykio padidino tariamai padarytą žalą.

Pažymi, kad pareiškėjas nėra pateikęs dokumentų, kurie patvirtintų, kad ginčo automobilio remonto darbai buvo atlikti. Teismų praktikoje yra konstatuota, kad tuo atveju, kai byloje nėra pateikta įrodymų, kurie patvirtintų, jog transporto priemonė buvo remontuojama, pareiškėjo nurodyti nuostoliai dėl transporto remonto ir eksploatacinių medžiagų laikytini neįrodytais, taip pat negali būti priteisiamas PVM, jei byloje nėra jokių įrodymų apie pareiškėjo turėtas automobilio remonto išlaidas, jam teiktas paslaugas (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. lapkričio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1997/2012).

Atkreipia dėmesį į tai, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad, kai automobilis neremontuojamas, tai prievolės apskaičiuoti ir mokėti į biudžetą PVM neatsiranda, nes nėra apmokestinimo objekto, nėra tiekiamos prekės ar paslaugos, todėl, kai automobilis neremontuojamas, tai tiek PVM mokėtojų, tiek ne PVM mokėtojų nuostoliu laikytina prekių ir paslaugų, reikalingų automobiliui suremontuoti, vertė be PVM (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. birželio 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-381/2006).

Mano, kad duobės buvimo faktas pats savaime nereiškia žalos padarymo fakto ginčo transporto priemonei, o užfiksuoti neaišku kada atsiradę ginčo transporto priemonės sugadinimai savaime nereiškia, kad jie atsirado būtent dėl įvažiavimo į konkrečią duobę. Turi būti įrodyta ne tik tai, kad automobilis apgadintas, bet ir kad apgadinimai, už kuriuos prašoma atlyginti žalą, atsirado būtent dėl įvažiavimo į ginčo duobę. Teigia, kad šioje byloje nėra pateikta vienareikšmiškų įrodymų, patvirtinančių priežastinio ryšio egzistavimą, esantys duomenys nesudaro teisinio pagrindo nustatyti visų privalomų viešosios atsakomybės sąlygų.

Pažymi, kad tuo atveju, jei eismo įvykis ir buvo, tai vairuotojas, kaip rūpestingas ir atsakingas didesnio pavojaus šaltinio valdytojas, turėjo visas galimybes išvengti įvažiavimo į gatvės išdaužą, nes tariamas eismo įvykis įvyko vakare, apie 23 val., kai Kauno miesto gatvėse eismas nėra intensyvus.

Paaiškina, kad Kauno miesto gatvės yra reguliariai tvarkomos, tačiau tam skirtas finansavimas nėra pakankamas. Mano, kad dėl nepakankamo lėšų skyrimo gatvių tvarkymui atsakomybė taikyta tik Kauno miesto savivaldybei nepagrįstai, nes už lėšų skyrimą ir jų tinkamą panaudojimą yra atsakinga ir Lietuvos automobilių kelių direkcija prie Susisiekimo ministerijos. Pažymi, kad šulinius ir kelio dangą aplink juos Kauno mieste prižiūri UAB „Kauno vandenys“. Iš pateiktų duobės nuotraukų matyti, kad ji ribojasi su šuliniu, t. y. neatsiejamai su juo susijusi, todėl administracinėje byloje atsakovas turėtų būti ne Kauno miesto savivaldybė, o UAB „Kauno vandenys“.

Atsakovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nusprendė priteisti iš jo pareiškėjo naudai 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo administracinės bylos iškėlimo teisme (2013 m. gegužės 2 d.) iki visiško sprendimo įvykdymo, nes jis pateikė visus procesinius dokumentus bei atliko kitus procesinius veiksmus nepraleisdamas nurodytų terminų.

Pareiškėjas atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 97-107) prašo Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. rugpjūčio 13 d. priimtą sprendimą palikti nepakeistą, o atsakovo apeliacinį skundą atmesti. Iš atsakovo Kauno miesto savivaldybės priteisti visas pareiškėjo apeliacinės instancijos teisme turėtas bylinėjimosi išlaidas.

Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas vertindamas byloje surinktų įrodymų visumą teisingai ir pagrįstai nustatė, jog Kauno miesto savivaldybė teisės aktais (Kelių eismo įstatymo 4 str. 3 d., 11 str. 7 d. 1-3 p., Vietos savivaldos įstatymo 6 str. 32 p., Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 10 str. 8 d. 4 p., Vyriausybės 2004 m. vasario 11 d. nutarimu Nr. 155 patvirtinto Kelių priežiūros tvarkos aprašo 6, 12 bei 42 p.) jai nustatytas pareigas vykdė netinkamai, t. y. laiku neremontavo jai priklausančio kelio, nesiėmė priemonių informuoti vairuotojus apie kelyje esančią duobę, dėl to 2013 m. vasario 12 d. apie 23 val. įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo apgadintas pareiškėjui nuosavybės teise priklausantis automobilis. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė Lietuvos teismų suformuotą praktiką, nustatė visas viešosios atsakomybės sąlygas, dėl ko priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.

Pažymi, kad transporto priemonės valdytojas E. M., būdamas atidus ir rūpestingas padidinto pavojaus šaltinio valdytojas, ėmėsi visų būtinų priemonių, kad būtų išvengta bet kokių pavojingų situacijų kelyje. Automobilis buvo su naujomis žieminėmis padangomis, taip pat įvertindamas slidžią kelio dangą transporto priemonės valdytojas laikėsi Kelių eismo taisyklių 133 punkto reikalavimo ir pasirinko saugų greitį, tai patvirtina ir policijos ekipažo nubraižyta eismo įvykio schema, kurioje užfiksuotas automobilio stabdymo kelias. Atkreipia dėmesį į tai, kad transporto priemonės vairuotojas, eismo įvykio dieną turėjo 4,5 metų vairavimo stažą, per šį laiką nėra turėjęs nei vienos administracinės nuobaudos už Kelių eismo taisyklių pažeidimus. Tačiau net ir laikydamasis visų Kelių eismo taisyklių reikalavimų bei būdamas atidus ir rūpestingas negalėjo laiku pastebėti kelio dangos pažeidimo ir išvengti eismo įvykio.

Pareiškėjas nurodo, kad byloje surinktų įrodymų visuma nekelia abejonių, jog atsakovas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnio 4 dalyje imperatyviai reglamentuotą įrodinėjimo pareigą vykdė netinkamai, nes nepateikė nei vieno rašytinio įrodymo, kuris pagrįstų jo poziciją. Nei prie pirmosios instancijos teismui pateikto atsiliepimo į skundą, nei prie apeliacinio skundo atsakovas nepridėjo nei vieno rašytinio įrodymo, kuriuo jis galėtų pagrįsti savo argumentus, jog transporto priemonė iki eismo įvykio nebuvo nepriekaištingo būklės, ar kad transporto priemonės vairuotojo veiksmai turėjo įtakos žalos atsiradimui ar jos padidėjimui, kad ginčo automobilis buvo valdomas po eismo įvykio. Visi atsakovo argumentai yra paremti prielaidomis.

Paaiškina, kad prie skundo, kuris buvo pateiktas pirmosios instancijos teismui, buvo pridėtos eismo įvykio nuotraukos, iš kurių matyti, jog ginčo duobė nėra susijusi su šuliniu, kadangi šulinys, kaip konstrukcinis statinys, kelio važiuojamojoje dalyje nėra įgriuvęs, šulinio aukštis atitinka keliamus reikalavimus, nes yra viename aukštyje su kelio danga, o pati duobė, susidariusi aplink šulinį.

Trečiasis suinteresuotas asmuo E. M. atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 112-114) prašo Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. rugpjūčio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą, o atsakovo Kauno miesto savivaldybės apeliacinį skundą atmesti.

Trečiasis suinteresuotas asmuo sutinka su pareiškėjo argumentais, kurie buvo išdėstyti atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą. Papildomai nurodo, kad atsakovas savo išsakytų teiginių nepagrindė, taigi pasyviai vykdė ABTĮ 57 straipsnyje proceso šalims numatytą pareigą – neįrodinėjo to, ką teigia. Atsakovo argumentai laikytini prielaidomis, kurios nėra pagrįstos objektyviais duomenimis.

Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Kauno vandenys“ atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 116-117) nurodo, kad Kauno miesto savivaldybė UAB „Kauno vandenys“ yra perdavusi tik kanalizacijos šulinius. Apelianto teiginys, kad UAB „Kauno vandenys“ yra pavesta prižiūrėti kelio dangą apie šulinius, yra nepagrįstas, neparemtas įrodymais ir sietinas tik su apelianto siekiu savo atsakomybę perkelti kitam subjektui. Ta aplinkybė, jog duobė yra šalia šulinio, nereiškia, kad už padarytą žalą turi atsakyti UAB „Kauno vandenys“, nes neįrodyta, kad žala atsirado dėl netinkamai įrengto ar netvarkingo kanalizacijos šulinio. Pažymi, kad analogiškos pozicijos nuosekliai laikosi ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-507/2008).

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjo R. M. prašomos priteisti iš atsakovo Kauno miesto savivaldybės 10 173,50 Lt turtinės žalos atlyginimo, 5 procentų dydžio metinių palūkanų už priteistą sumą nuo administracinės bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino – priteisė iš atsakovo Kauno miesto savivaldybės pareiškėjo naudai 10 173,50 Lt turtinės žalos atlyginimo, taip pat 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo administracinės bylos iškėlimo teisme iškėlimo (2013 m. gegužės 2 d.) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.

Atsakovas pateiktu apeliaciniu skundu nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir pažymi, jog teismas netinkamai vertino byloje pateiktus įrodymus, aiškino ir taikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančius aktus.

Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, tokiai atsakovo pozicijai iš dalies pritaria.

Visų pirma pažymėtina, jog administracinėje byloje ginčo nekyla dėl to, kad pareiškėjas yra automobilio (duomenys neskelbtini) savininkas ir todėl savo sūnui – trečiajam suinteresuotam asmeniui E. M. – suteikė teisę valdyti minėtą automobilį. 2013 m. vasario 12 d. apie 23 val. pareiškėjo sūnus minėtu automobiliu važiuodamas (duomenys neskelbtini), įvažiavo į važiuojamojoje kelio dalyje nepažymėtą, kelio ženklais, atitvarais ir kitais skiriamaisiais ženklais atsivėrusią duobę (1,10 m nuo važiuojamosios dalies krašto) esančią 0,70 m pločio, 1,20 m ilgio, 0,15 m gylio), dėl ko buvo apgadintas pareiškėjo automobilis. Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos 2013 m. vasario 12 d. nutarimu buvo nutraukta administracinio teisės pažeidimo bylos teisena, nustačius, kad vairuotojas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 11 d. nutarimu Nr. 1950 patvirtintų Kelių eismo taisyklių (toliau – ir Kelių eismo taisyklių) nepažeidė.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje nustatytas nurodytas faktines aplinkybes, konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju ginčas iš esmės yra kilęs dėl žalos, atsiradusios dėl automobilio apgadinimų jam įvažiavus į savivaldybės vietinės reikšmės kelio važiuojamojoje dalyje buvusią duobę, atlyginimo, t. y. keliamas civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl kelio, kaip inžinerinio statinio, kaip jis yra apibrėžtas Lietuvos Respublikos statybos įstatymo (2013 m. sausio 9 d. redakcija) (toliau – ir Statybos įstatymas) 2 straipsnio 9, 11 dalyse, trūkumų, klausimas.

Šiuo aspektu pažymėtina, jog pagal statinių savininko (valdytojo) atsakomybę įtvirtinančio CK 6.266 straipsnio 1 dalį žalą, padarytą dėl pastatų, statinių, įrenginių ar kitokių konstrukcijų, įskaitant kelius, sugriuvimo ar dėl kitokių jų trūkumų, privalo atlyginti šių objektų savininkas (valdytojas), jeigu neįrodo, kad buvo šio kodekso 6.270 straipsnio 1 dalyje numatytos aplinkybės, o 2 dalis nustato prezumpciją, kad pastatų, statinių, įrenginių ar kitokių konstrukcijų savininkas (valdytojas) yra asmuo, viešame registre nurodytas kaip jų savininkas (valdytojas). Šiame straipsnyje įtvirtintu objektyviosios civilinės atsakomybės atveju nustatytinos tokios deliktinės civilinės atsakomybės sąlygos: 1) įstatyme nurodyto objekto, kuris sugriuvo ar turėjo kitokių trūkumų, valdymo faktas; 2) žalos asmeniui padarymas; 3) įstatyme nurodyto objekto sugriuvimo ar kitokių trūkumų ir padarytos žalos priežastinis ryšys; kaltė šiuo atveju yra formaliai pašalinta iš civilinės atsakomybės sąlygų; veiksmų neteisėtumas nesiejamas su daikto valdytojo veiksmu ar neveikimu ir jo rūpestingumo klausimas nekeliamas, užtenka objektyvaus daikto su trūkumais valdymo fakto (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. kovo 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-62/2009, 2011 m. birželio 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-222/2011, 2014 m. kovo 31 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-57/2014, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. liepos 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-992/2014).

Statinio, pastato ar kitokios konstrukcijos, įskaitant kelius, valdymas pagal CK 6.266 straipsnį suprantamas kaip objekto turėjimas savo žinioje ir teisė daryti jam ūkinį bei fizinį poveikį. Valdytoju gali būti laikomas asmuo, kuriam daiktinės ar prievolinės teisės pagrindu pavesta eksploatuoti, prižiūrėti ar tvarkyti objektą. Pagal CK 6.266 straipsnio 2 dalį pastato, statinio, kelio savininku (valdytoju) preziumuojamas asmuo, kuris yra nurodytas viešajame registre. Ši prezumpcija gali būti paneigta. Dėl to esant registracijos duomenims viešajame registre, jame nurodytas asmuo gali įrodyti, kad atsakingas už žalą asmuo iš tikrųjų yra kitas. Juo gali būti objekto savininkas ar valdytojas, nors jo teisės ir nebūtų įregistruotos viešajame registre. Įrodinėjimo pareiga tenka viešajame registre nurodytam savininkui ar valdytojui (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. kovo 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-62/2009, 2011 m. birželio 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-222/2011, 2013 m. sausio 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-108/2013).

Ginčui aktualaus Lietuvos Respublikos kelių įstatymo (2012 m. sausio 1 d. redakcija) (toliau – ir Kelių įstatymas) 4 straipsnio 3 dalis nustato, kad vietinės reikšmės viešieji keliai ir gatvės nuosavybės teise priklauso savivaldybėms. Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo (toliau – ir Vietos savivaldos įstatymas) 6 straipsnio 32 punkte įtvirtinta viena iš atsakovo savarankiškųjų (Konstitucijos ir įstatymų nustatytų (priskirtų) funkcijų – vietinės reikšmės kelių ir gatvių priežiūra, taisymas, tiesimas ir saugaus eismo organizavimas. Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo (toliau – ir Saugaus eismo automobilių keliais įstatymas) 10 straipsnio 8 dalies 4 punkte nustatyta, kad savivaldybės administracijos direktorius, užtikrindamas eismo saugumą, be kita ko, rūpinasi vietinės reikšmės kelių ir gatvių priežiūra, transporto infrastruktūros objektų projektavimu, statyba, gatvių tiesimu, taisymu ir rekonstravimu. Saugaus eismo keliais įstatymo 11 straipsnio 7 dalyje įtvirtinta, kad kelio savininkas (valdytojas) privalo užtikrinti, jog kelias būtų tinkamas transporto priemonių ir pėsčiųjų eismui bei atitiktų teisės aktų reikalavimus; organizuoti eismą ir užtikrinti kelio, jo inžinerinių statinių ir techninių eismo organizavimo priemonių priežiūrą taip, kad ji atitiktų kelių priežiūrą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimus; užtikrinti, kad nedelsiant būtų panaikintos kliūtys, trukdančios eismui ir keliančios pavojų, o jei to padaryti neįmanoma, užtikrinti, kad pavojingose vietose būtų įrengtos atitinkamos techninės eismo organizavimo priemonės tol, kol šios kliūtys bus panaikintos; tobulinti eismo organizavimą, atsižvelgiant į eismo įvykių kelyje priežastis ir aplinkybes; atlyginti žalą asmenims, atsiradusią dėl teisės aktų nustatyta tvarka neatliktų kelio savininko pareigų. Ginčui aktualaus Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. vasario 11 d. nutarimu Nr. 155 patvirtinto Kelių priežiūros tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 6 punkte taip pat nurodyta, kad savivaldybės atlieka vietinės reikšmės viešųjų kelių ir gatvių taisymo bei priežiūros darbų ir saugaus eismo sąlygų užtikrinimo užsakovo funkcijas, vykdo vietinės reikšmės viešųjų kelių (gatvių) naudojimo priežiūrą, organizuoja techninę jų priežiūrą.

Atsižvelgdama į teisinį reguliavimą bei nustatytas faktines aplinkybes, kad atitinkami automobilio apgadinimai atsirado E. M. įvažiavus į neaptvertą ir ženklais nepažymėtą duobę ties (duomenys neskelbtini), Kaune, taip pat atsakovui – Kauno miesto savivaldybei – iš esmės nekeliant ginčo dėl aplinkybės, kad Kauno miesto savivaldybė yra nurodyto kelio (jo dalies) savininkas (valdytojas) CK 6.266 straipsnio prasme, darytina išvada, kad būtent atsakovas, kaip inžinerinio statinio – kelio, savininkas, yra atsakingas už žalą, atsiradusią E. M. įvažiavus į kelyje buvusią, ženklais nepažymėtą duobę, dėl ko buvo apgadintas automobilis.

Be to, pažymėtina, jog pagal CK 6.266 straipsnio 1 dalį žalą, padarytą dėl pastatų, statinių, įrenginių ar kitokių konstrukcijų, įskaitant kelius, sugriuvimo ar dėl kitokių jų trūkumų privalo atlyginti šių objektų savininkas (valdytojas), jeigu neįrodo, kad buvo CK 6.270 straipsnio 1 dalyje nurodytos aplinkybės, t. y. nenugalima jėga arba nukentėjusiojo asmens tyčia ar didelis neatsargumas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2007 m. gruodžio 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-554/2007). Nagrinėjamu atveju atsakovas nepateikė ir byloje nėra duomenų, galinčių patvirtinti, kad žala atsirado dėl nenugalimos jėgos ar nukentėjusiojo asmens tyčios ar didelio neatsargumo (CK 6.270 str. 1 d.).

Teisėjų kolegija, plačiau vertindama atsakovo argumentus dėl vairuotojo E. M. neatsargumo, dėl to, kad jis, atsakovo nuomone, turėjo visas galimybes išvengti įvažiavimo į gatvės išdaužą, visų pirma pažymi, jog įvykis įvyko apie 23 val., tamsiu paros laiku (b. l. 24). Objektyvių įrodymų, patvirtinančių vairuotojo veiksmus, kurie būtų sąlygoję autoįvykį ar prisidėję prie jo kilimo, teismui nepateikta. Byloje nėra objektyvių duomenų, kad pats asmuo, vairavęs transporto priemonę, taip pat būtų pažeidęs Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo ir Kelių eismo taisyklių nuostatas. Kaip jau buvo minėta, Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos 2013 m. vasario 12 d. nutarimu buvo nutraukta administracinio teisės pažeidimo bylos teisena, nustačius, kad vairuotojas Kelių eismo taisyklių nepažeidė (b. l. 24).

Kaip jau buvo minėta, įvykis įvyko tamsiu paros metu, todėl galimybė pastebėti kliūtį (duobę) kelyje buvo ypatingai apsunkinta. Be to, pastebėtina, jog byloje taip pat nėra ginčo, kad kelio duobė, dėl kurios buvo apgadintas automobilis, nebuvo paženklinta, aptverta ar kitaip pažymėta (b. l. 24). Duomenų apie tai, kad šioje gatvėje buvo pastatyti atitinkami įspėjamieji kelio ženklai, perspėjantys eismo dalyvius apie važiuojamosios kelio dangos nelygumus (kelio bangas, duobes), taip pat nėra. Šiuo atveju vairuotojas buvo tiek atidus kiek leido oro ir eismo sąlygos. Byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad vairuotojas, veikdamas tiek rūpestingai ir apdairiai, kiek yra būtina atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes, galėjo pastebėti ir sustoti ar kitaip išvengti važiuojamojoje kelio dalyje esančios duobės. Be to, atsižvelgus į nurodytas aplinkybes, nesant įrodymų, kad E. M. veiksmai prisidėjo prie žalos atsiradimo ar jos padidėjimo, nurodyti atsakovo argumentai atmestini kaip nepagrįsti.

Nepagrįstas atsakovo argumentas, jog atsakovu šioje byloje turėtų būti UAB „Kauno vandenys“, kadangi ginčo duobė neatsiejamai susijusi su šuliniu. Įvertinus eismo įvykio, kurio metu buvo apgadintas pareiškėjo automobilis, aplinkybes, darytina išvada, kad eismo įvykis įvyko būtent dėl asfalto dangos, buvusios aplink šulinį, defektų, atsiradusių dėl netinkamos asfalto dangos priežiūros (b. l. 38-39, 50-52, 65). Duomenų apie tai, kad automobilio sugadinimai būtų atsiradę dėl netinkamos šulinio dangčio priežiūros ir dėl to atsiradusių defektų, atsakovas teismui nepateikė. Akcentuotina, jog būtent gatvės asfalto dangoje buvo duobė, kuri kėlė pavojų eismo saugumui ir, kuri šios bylos atveju, buvo priežastis turtinei žalai kilti, t. y. esant tinkamai kelio dangai ar įspėjamiesiems ženklams apie kelio dangos trūkumus ir (ar) jų keliamą pavojų nebūtų buvę prielaidų apgadinti automobilį.

Atsakovas apeliaciniame skunde taip pat nepagrįstai teigia, kad iš dalies atsakomybę turėtų prisiimti ir Lietuvos automobilių kelių direkcija prie Susisiekimo ministerijos, kurios pagrindiniai veiklos tikslai susiję su valstybinės reikšmės kelių priežiūra (b. l. 61-64). Tai, kad, kaip nurodo atsakovas, Lietuvos automobilių kelių direkcija prie Susisiekimo ministerijos rengia ir teikia Susisiekimo ministerijai Kelių priežiūros ir plėtros programos lėšų naudojimo metinės sąmatos projektą, planuoja ir organizuoja Europos Sąjungos finansinės paramos lėšų gavimą ir naudojimą, teisės aktų nustatyta tvarka kontroliuoja Kelių priežiūros ir plėtros programos lėšų vietinės reikšmės keliams (gatvėms) tiesti, taisyti (remontuoti), prižiūrėti ir saugaus eismo sąlygoms užtikrinti naudojimą bei užtikrina racionalų ir taupų lėšų bei turto naudojimą, savaime nepatvirtina jos atsakomybės už Kauno miesto gatvių priežiūrą. Šiuo atveju, kaip jau buvo minėta, nors kelias buvo su trūkumais, kurie kėlė pavojų, atsakovas apie šias aplinkybes neįspėjo, įspėjamųjų ženklų ginčo vietoje nepastatė.

Teisėjų kolegija pabrėžia, kad atsakovo argumentai dėl nepakankamo finansavimo nepaneigia teisės aktuose nustatytos pareigos vykdyti gatvių priežiūrą, remontą ir saugaus eismo užtikrinimą (b. l. 85-88). Atkreiptinas dėmesys, kad nagrinėjamu atveju pareiga atlyginti dėl duobės kelyje kilusius nuostolius savivaldybei kilo dėl to, kad ši duobė buvo nesutaisyta ir nebuvo imtasi priemonių išvengti transporto priemonių įvažiavimo į šią duobę, t. y. duobės sutvarkymo ar pažymėjimo įspėjamaisiais ženklais, sudarančiais galimybę transporto priemonių vairuotojams būnant atidiems ir rūpestingiems išvengti įvažiavimo į duobę ir atitinkamai dėl to galinčių atsirasti nuostolių.

Atsakovas apeliaciniame skunde taip pat remiasi Aprašo 42 punktu, įtvirtinančiu, kad už kelių priežiūrą atsakingi asmenys ir pareigūnai, pažeidę šio aprašo reikalavimus arba nesiėmę reikiamų priemonių, kad laiku būtų uždraustas arba apribotas eismas kelių ruožuose, kai naudojimasis jais kelia grėsmę saugiam eismui, atsako įstatymų nustatyta tvarka ir teigia, kad atsakomybę turėtų prisiimti ir policijos pareigūnai (b. l. 85-88). Tačiau pažymėtina, jog Aprašo 30 punkte numatyta, kad policijos pareigūnai, įspėję kelio savininką (valdytoją), turi teisę keisti, apriboti ir uždrausti eismą, jeigu tai būtina saugiam eismui užtikrinti ar eismo sąlygoms pagerinti. Kaip matyti iš nurodyto teisinio reguliavimo, imperatyvių reikalavimų policijos pareigūnams Aprašas nenustato ir nepaneigia to, kad pirminė pareiga rūpintis vietinės reikšmės viešųjų kelių ir gatvių taisymu, organizuoti techninę jų priežiūrą, įspėti apie kelio, kaip statinio, trūkumus, keliančius grėsmę, tenka atsakovui ir kad atsakovas nebuvo pastatęs įspėjamųjų ženklų apie kelyje esančią duobę, todėl Kauno miesto savivaldybės argumentai dėl policijos pareigūnų atsakomybės šiuo atveju nėra pagrįsti.

Atsižvelgus į nurodytus argumentus nėra pagrindo teigti, kad už nurodytos žalos padarymą turi būti atsakingas ne tik atsakovas, bet ir kiti jo įvardinti subjektai.

Kiek tai susiję su žalos patyrimo ir jos įvertinimo klausimais, visų pirma pastebėtina, jog CK 6.249 straipsnio 1 dalis nustato, kad žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų; piniginė žalos išraiška yra nuostoliai; jeigu šalis nuostolių dydžio negali tiksliai įrodyti, tai jų dydį nustato teismas. CK 6.251 straipsnio 1 dalis įtvirtina visiško nuostolių atlyginimo principą, t. y. kad padaryti nuostoliai turi būti atlyginti visiškai, išskyrus atvejus, kai įstatymai ar sutartis nustato ribotą atsakomybę. Šio principo esmė – žalos atlyginimu turi būti siekiama ją patyrusį asmenį grąžinti į iki pažeidimo buvusią padėtį.

Atsakovas apeliaciniame skunde nurodo, jog byloje nėra pateikta dokumentų, kurie pagrįstų, jog vertinant ginčo transporto priemonei padarytą žalą buvo atliktas privalomas atestuoto kilnojamojo turto vertintojo vertinimas, atitinkantis teisės aktų reikalavimus pagal Kelių transporto priemonių vertės nustatymo tvarką, patvirtintą Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro ir finansų ministro įsakymu 2000 m. balandžio 17 d. Nr. 120/2000 m. balandžio 14 d. Nr. 101 (toliau – ir Tvarka). Šiuo aspektu pažymėtina, jog šis poįstatyminis aktas priimtas įgyvendinant Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymą (toliau – ir Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymas). Šio įstatymo paskirtis – nustatyti turto arba verslo vertinimo pagrindus ir atvejus, turto arba verslo vertintojų ir turto arba verslo vertinimo įmonių veiklos pagrindus ir veiklos priežiūrą, turto arba verslo vertintojų ir turto arba verslo vertinimo įmonių teises, pareigas ir atsakomybę, turto arba verslo vertintojams ir turto arba verslo vertinimo įmonėms keliamus reikalavimus (1 str.). Šiuo įstatymu numatytas neprivalomasis ir privalomasis turto arba verslo vertinimas. Neprivalomasis vertinimas atliekamas užsakovo iniciatyva, jo ir turto arba verslo vertinimo įmonės arba nepriklausomo turto arba verslo vertintojo susitarimu (Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 2 str. 6 d.). Privalomasis turto arba verslo vertinimas atliekamas Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatytais atvejais, siekiant užtikrinti viešuosius interesus (Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 2 str. 7 d.). Tvarkos 10 punktas numato, jog atkūrimo (remonto) kaštai – išlaidos apgadintos (sužalotos) transporto priemonės atstatymui iki buvusios prieš apgadinimą techninės būklės bei eksploatacinių savybių. Transporto priemonių vertę nustato transporto priemonių vertintojai (Tvarkos 15 p.). Teisėjų kolegija sutinka su tuo, kad automobiliui esant nesuremontuotam pareiškėjui turi būti atlyginta suma, kuri reikalinga transporto priemonei suremontuoti. Ekspertas A. S. turi teisę verstis turto vertinimo veikla, jam yra suteikta turto vertintojo kvalifikacija (kvalifikacinio pažymėjimo Nr. 000273, išdavimo data 2002 m. gegužės 21 d.), todėl turto vertinimo ataskaita Nr. 21302024 pripažintina tinkamu įrodymu, pagrindžiančiu būtino remonto išlaidas (b. l. 27-34) (ABTĮ 57 str.).

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog nagrinėjamu atveju turtinės žalos dydis iš dalies yra įrodytas pateiktų dokumentų duomenimis. Pareiškėjo patirtos žalos dydį patvirtina UAB „Kauno nepriklausomų autoekspertų biuras“ transporto priemonės vertinimo ataskaita Nr. 21302024, kurios išvadose nurodoma, kad atstatomoji transporto priemonės vertė, įvertinus keistinų dalių nuvertėjimą, yra 8 259,09 Lt, bei 150 Lt – biuro paslaugos (b. l. 22), taip pat UAB „Kauno melga“ 2013 m. vasario 14 d. defektinis aktas bei kvitas, patvirtinantis 30 Lt sumokėjimą už padangų ir ratlankių patikrą (b. l. 16). Pažymėtina, jog CK 6.249 straipsnio 4 dalies 2 punkte numatyta, kad be tiesioginių nuostolių ir negautų pajamų, į nuostolius įskaičiuojamos protingos išlaidos, susijusios su civilinės atsakomybės ir žalos įvertinimu. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pareiškėjo naudai priteisė žalos, pareiškėjo patirtos dėl po eismo įvykio UAB „Kauno nepriklausomų auto ekspertų biuras“ atlikto automobilio apgadinimų įvertinimo, atlyginimui.

Be to, pirmosios instancijos teismas teisingai pastebėjo, kad atsakovas nepateikė teismui įrodymų, paneigiančių nurodytas remonto išlaidas ir (ar) patvirtinančių mažesnę remonto kainą ar objektyvių duomenų, jog buvo kompensuotos didesnės išlaidos nei tos, kurios būtinos sugadinto turto būklei iki eismo įvykio atkurti, juolab, kad automobilio apgadinimo mastą įvertino nepriklausomas ekspertas. Pagal automobilio sugadinimo pobūdį nurodytos išlaidos automobilio remontui laikytinos realiai pagrįstomis ir įrodytomis. UAB „Kauno nepriklausomų autoekspertų biuras“ transporto priemonės vertinimo ataskaitoje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, kad keistinoms detalėms priklauso: priekinis dešinysis posūkio ašigalis, priekinis dešinysis teleskopinis statramstis, rinkinys statramsčiui, vairavimo mechanizmas, rato diskas (LM) (b. l. 23). Be to, pastebėtina, kad nors atsakovas apeliaciniame skunde ir kelia abejones, ar atitinkami transporto priemonės apgadinimai atsirado būtent minėto eismo įvykio metu dėl įvažiavimo į nurodytą duobę, tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime įvertino visus byloje surinktus įrodymus ir jų pagrindu padarė pagrįstą išvadą, kad atitinkami automobilio apgadinimai atsirado būtent įvažiavus į ties (duomenys neskelbtini), Kaune, važiuojamojoje kelio dalyje esančią duobę. Šie sugadinimai iš esmės atitinka ir įvykio aplinkybes (b. l. 24, 41).

Atsakovas apeliaciniame skunde taip pat nurodo, jog nepagrįstai transporto priemonė buvo eksploatuojama po įvykio, taip padidinant jai kilusią tariamai padarytą žalą (b. l. 85-88). Tačiau šiuo aspektu pažymėtina, jog byloje nėra pateikta duomenų, pagrįstų argumentų, kad toks automobilio eksploatavimas užkirto kelią tiksliam įvykiu padarytos žalos dydžio nustatymui, nėra duomenų, kad būtent dėl tokių veiksmų nėra galima tiksliai įvertinti nei įvykiu padarytos žalos automobiliui. Šioje dalyje atsakovas iš esmės remiasi vien tik deklaratyviais argumentais, tačiau kokiu būdu taip galėjo būti padidinta žala ar tapo neįmanoma jos nustatyti nenurodo (b. l. 85-88). Šiuo atveju nesant duomenų, kad tokie veiksmai prisidėjo prie žalos padidėjimo ar paneigė galimybę ją tiksliai nustatyti, nėra pagrindo nepriteisti ar sumažinti priteistinos turtinės žalos dydį.

Apeliaciniame skunde taip pat reiškiamas nesutikimas su pirmosios instancijos teismo sprendimu įtraukti į pareiškėjo patirtus nuostolius ir pridėtinės vertės mokestį, nors byloje nėra pateikta duomenų, kurie patvirtintų, kad ginčo automobilio remonto darbai buvo atlikti. Be to, pareiškėjo atstovė pirmosios instancijos teismo posėdžio metu taip pat nurodė, jog automobilis iki šiol nesuremontuotas, tai patvirtino ir trečiasis suinteresuotas asmuo (pareiškėjo sūnus).

Šiuo aspektu visų pirma pažymėtina, jog pagal Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (toliau – ir Pridėtinės vertės mokesčio įstatymas) 3 straipsnio 1 dalį PVM objektas yra prekių tiekimas ir paslaugų teikimas, tenkinantis visas šias sąlygas:

1) prekės tiekiamos ir (arba) paslaugos teikiamos už atlygį;

2) prekių tiekimas ir (arba) paslaugų teikimas pagal šio Įstatymo nuostatas vyksta šalies teritorijoje;

3) prekes tiekia ir (arba) paslaugas teikia apmokestinamasis asmuo vykdydamas savo ekonominę veiklą, t. y. veikdamas kaip toks. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2006 m. birželio 7 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-381/2006, vertindamas, ar į minimalias išlaidas transporto priemonei suremontuoti (t. y. draudimo išmoką) turi būti įtraukta PVM suma, yra išaiškinęs, kad tuo atveju, kai automobilis neremontuojamas, prievolė apskaičiuoti ir mokėti į biudžetą PVM neatsiranda, nes nėra apmokestinimo objekto, todėl tiek PVM mokėtojų, tiek ne PVM mokėtojų nuostoliu laikytina prekių ir paslaugų, reikalingų automobiliui suremontuoti, vertė be PVM.

Kaip jau buvo minėta, administracinėje byloje nėra pateikta įrodymų, kurie patvirtintų, jog transporto priemonė buvo remontuojama. Kadangi nagrinėjamoje byloje nėra įrodymų apie pareiškėjo turėtas automobilio remonto išlaidas, jam teiktas paslaugas, nėra žinoma, ar remonto paslaugų tiekėjas bus PVM mokėtojas, minėtoje Kelių transporto priemonės vertinimo ataskaitoje Nr. 21302024 nurodytas PVM, kurį sudaro 1 734,41 Lt, negali būti priteisiamas (b. l. 18-23). Šiuo atveju pareiškėjo nurodyti nuostoliai dėl PVM taikymo laikytini neįrodytais, byloje nesant pakankamų priežasčių spręsti, kad PVM bus taikomas.

Iš esmės tokios praktikos laikomasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr. 2012 m. lapkričio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1997/2012). Šiuo atveju pirmosios instancijos teismo argumentai, kad paslaugų tiekėjas greičiausiai bus PVM mokėtojas, yra grindžiami prielaidomis ir savaime nesudaro pagrindo šioje proceso stadijoje priteisti prašomą sumą kaip žalą. Juolab, kad nepagrįstai priteistas PVM šioje bylos nagrinėjimo stadijoje galėtų būti vertinamas kaip pareiškėjo nepagrįstas praturtėjimas.

Atitinkamai, atsižvelgus į nurodytas aplinkybes priteistinas žalos dydis mažintinas ir keistinas pirmosios instancijos teismo priteistas turtinės žalos dydis priteisiant pareiškėjui 8 439,09 Lt esant visoms CK 6.266 straipsnio taikymo sąlygoms. Be to, pastebėtina, jog tokiu priimtu sprendimu nėra užkertamas kelias pareiškėjui patyrus nuostolį remontuojantis automobilį ir taikant PVM dėl papildomos žalos patyrimo atlyginimo kreiptis į teismą. Atsižvelgus į nurodytus argumentus konstatuotina, jog pareiškėjui priteistina 8 439,09 Lt turtinės žalos alyginimo.

Atsakovas apeliaciniame skunde nurodo, kad skundžiamą sprendimą priėmęs teismas nepagrįstai taikė CK 6.37 straipsnio 2 dalies ir CK 6.210 straipsnio 1 dalies nuostatas ir tenkino pareiškėjo skundą dalyje dėl 5 procentų dydžio metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo priteisimo. Šiuo aspektu pažymėtina, jog civilinė atsakomybė yra turtinė prievolė, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė CK 6.37 straipsnio 2 dalies, nustatančios, kad skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (procesinės palūkanos) nuostatas. Nagrinėjamu atveju CK 6.210 straipsnio 1 dalies nuostata yra aktuali tik tuo aspektu, kiek joje nustatytas procesinių palūkanų dydis. Tokios praktikos laikosi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr. 2009 m. gegužės 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-73/2009, 2010 m. gruodžio 2 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A756-2195/2010, 2011 m. gruodžio 15 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. A62-1119/2011, 2013 m. lapkričio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-2281/2013, 2014 m. liepos 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1423/2014). Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai tenkino pareiškėjo prašymą ir priteisė jam iš atsakovo 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, jog pareiškėjas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo priteisti jam iš atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas – 1 400 Lt už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą (b. l. 97-107). Prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos grindžiamos 2013 m. rugsėjo 16 d. sąskaita už teisines paslaugas Nr. G-18-28/13 (b. l. 108), 2013 m. rugsėjo 16 d. pinigų priėmimo kvitu (serija LAT Nr. 663975), įrodančiu, kad buvo sumokėta 1 400 Lt (b. l. 110), išrašu iš Teisinių paslaugų sutarties (b. l. 63).

Šiuo aspektu pabrėžtina, jog proceso šalių išlaidų atlyginimo klausimą reglamentuoja ABTĮ 44 straipsnis. Pagal ABTĮ 44 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti: sumokėtą žyminį mokestį; kitas išlaidas dėl skundo (prašymo) surašymo ir padavimo; išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu; transporto išlaidas; gyvenamosios patalpos nuomojimo teismo buvimo vietoje už laiką, kol vyko procesas, ir dienpinigių – 10 procentų patvirtinto taikomojo minimalaus gyvenimo lygio už kiekvieną proceso dieną – išlaidas. Pagal to paties straipsnio 6 dalį proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę inter alia reikalauti atlyginti ir patirtas atstovavimo išlaidas.

Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. CPK 98 straipsnio 2 dalis nustato, jog šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip nustatyta Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio nuostatose (toliau – ir Rekomendacijos).

Rekomendacijos pateikia maksimalius dydžius už konkrečias advokato (advokato padėjėjo) teikiamas teisines paslaugas, apskaičiuojamus taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imama Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtinta minimali mėnesinė alga. Apskaičiuojant konkrečias sumas už teiktas teisines paslaugas, imamas tas minimalios mėnesinės algos dydis, kuris galiojo konkrečios teisinės paslaugos teikimo metu (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. spalio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-563/2008).

Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste pažymėtina, jog pareiškėjo atsiliepimas į apeliacinį skundą buvo parengtas 2013 m. rugsėjo 25 d. (b. l. 97-107) ir šiuo atveju ši data yra laikytina teisinių paslaugų suteikimo data. Pagal Rekomendacijų 8.11 punktą už atsiliepimą į apeliacinį skundą maksimali priteistina suma yra 1 500 Lt (koeficientas 1.5, padaugintas iš 1 000 Lt minimalios mėnesinės algos, kuri galiojo teisinių paslaugų suteikimo metu ir buvo patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. gruodžio 19 d. nutarimu „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ Nr. 1543).

Pagal Rekomendacijų 2 punktą, nustatant priteistino užmokesčio už teikiamas teisines paslaugas dydį, taip pat atsižvelgtina į bylos sudėtingumą, teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialių žinių reikalingumą, ankstesnį (pakartotinį) dalyvavimą toje byloje, būtinybę išvykti į kitą vietovę, negu registruota advokato darbo vieta, turto ar pinigų sumų dydį, teisinių paslaugų teikimo pastovumą ir pobūdį, sprendžiamų teisinių klausimų naujumą, kitas svarbias aplinkybes. Be to, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, kad jei skundas yra patenkintas iš dalies, proceso šaliai, kurios naudai priimtas teismo sprendimas, jos patirtos su bylos nagrinėjimu susijusios išlaidos atlyginamos proporcingai patenkintų (atmestų) skundo reikalavimų daliai (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-113/2012). Šiuo apeliacinio teismo sprendimu atsakovo apeliacinis skundas buvo tenkintas iš dalies, sumažinant pareiškėjui priteistinos žalos dydį.

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į Rekomendacijų 2, 8.11 punktus, atsiliepimo į apeliacinį skundą apimtį (b. l. 85-88), į pareiškėjo atstovo suteiktų teisinių paslaugų apimtį ir pobūdį, jo darbo ir laiko sąnaudas apeliacinės instancijos teisme, į bylos pobūdį, sudėtingumą ir apimtį, į bylos nagrinėjimo trukmę, į apeliacinio proceso baigtį, vadovaudamasi protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principais, pareiškėjui iš atsakovo priteisia 1 000 Lt bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme. Teisėjų kolegijos nuomone, kad ši suma vertintina kaip pagrįsta ir protinga, kuri užtikrina bylinėjimosi išlaidų tikslų įgyvendinimą, šalių interesų pusiausvyrą, nepažeidžia teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų.

Dėl nurodytų priežasčių atsakovo apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeičiant ir pareiškėjui priteisiant 8 439,09 Lt turtinės žalos atlyginimo bei 1 000 Lt bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

atsakovo Kauno miesto savivaldybės apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. rugpjūčio 13 d. sprendimo rezoliucinės dalies 1–3 punktus pakeisti ir išdėstyti taip:

„Pareiškėjo R. M. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti iš atsakovo Kauno miesto savivaldybės pareiškėjo R. M. naudai 8 439,09 Lt (aštuonis tūkstančius keturis šimtus trisdešimt devynis litus, 9 ct.) turtinės žalos atlyginimo ir 5 procentų dydžio metines palūkanas, skaičiuojamas nuo 8 439,09 Lt sumos, nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2013 m. gegužės 2 d.) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo”.

Likusią Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. rugpjūčio 13 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Pareiškėjo R. M. prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo tenkinti iš dalies. Priteisti pareiškėjui R. M. iš atsakovo Kauno miesto savivaldybės 1 000 Lt (vieną tūkstantį litų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Irmantas Jarukaitis

Dainius Raižys

Ričardas Piličiauskas