AS-552-434-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS552-434/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00863-2014-7

Procesinio sprendimo kategorija 63.3.8

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2014 m. gegužės 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Artūro Drigoto ir Ramūno Gadliausko (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos V. M. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 14 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjos V. M. skundą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijai dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja V. M. skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės administraciją (toliau – ir Administracija) per 3 mėnesius parengti ir nustatyta tvarka suderinti pareiškėjos naudojamos laisvos žemės, esančios (duomenys neskelbtini), Vilniuje, planą, prilyginamą detaliajam teritorijų planavimo dokumentui, kurio pagrindu būtų atkurta nuosavybės teisė į turėtą žemę.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. vasario 14 d. nutartimi pareiškėjos skundą atsisakė priimti. Teismas išaiškino pareiškėjai, kad ji turi teisę pateikti teismui prašymą atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti, nurodant svarbias termino praleidimo priežastis ir pateikiant praleidimo priežastis patvirtinančius įrodymus. Kartu su prašymu atnaujinti praleistą terminą turi būti paduodamas skundas.

Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos statymo (toliau – ABTĮ) 33 straipsnio 2 dalimi ir nustatė, kad pareiškėja kreipėsi į teismą dėl Administracijos neveikimo (vilkinimo) rengiant ir suderinant pareiškėjos naudojamos laisvos žemės planą, prilyginamą detaliajam teritorijų planavimo dokumentui, kurio pagrindu pareiškėjai būtų atkurta nuosavybės teisė į turėtą žemę. Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 1061 punktu ir nustatė, kad Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyrius 2011 m. rugsėjo 2 d. raštu Nr. 49SDP-73 kreipėsi į Administraciją dėl žemės sklypo ribų peržiūrėjimo. Teismas darė išvadą, kad Administracijos direktorius per 6 mėnesius nuo šio rašto pateikimo, t. y. iki 2012 m. balandžio 2 dienos turėjo atlikti atitinkamus veiksmus. Dviejų mėnesių terminas kreiptis į teismą, savivaldybės administracijos direktoriui nepriėmus atitinkamo sprendimo, baigėsi 2012 m. birželio 2 d., o pareiškėja į teismą kreipėsi tik 2014 m. vasario 10 d., t. y. akivaizdžiai praleidusi ABTĮ 33 straipsnio 2 dalyje nustatytą terminą kreiptis į teismą. Teismas pabrėžė tai, kad net ir tuo atveju, jeigu terminą skundui paduoti skaičiuoti nuo Administracijos direktoriaus pavaduotojo 2012 m. rugpjūčio 28 d. įsakymo Nr. A30-2662, kuriuo leidžiama pradėti rengti žemės sklypo planą, prilyginamą detaliojo teritorijų planavimo dokumentui, tai pareiškėja ir šiuo atveju praleido terminą skundui dėl įpareigojimo parengti ir nustatyta tvarka suderinti planą, prilyginamą detaliajam teritorijų planavimo dokumentui, paduoti, nes dviejų mėnesių terminas kreiptis į teismą baigėsi 2013 m. balandžio 28 d. (skaičiuojant šį terminą nuo 2013 m. vasario 28 d.). Kadangi pareiškėja neprašė atnaujinti termino skundui paduoti, teismas jos skundą atsisakė priimti ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punkto pagrindu.

II. Pareiškėja V. M. atskiruoju skundu (b. l. 20) prašo pirmosios instancijos teismo nutartį panaikinti ir perduoti skundą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš esmės.

Pareiškėja paaiškina, kad Administracija 2012 m. rugpjūčio 28 d. įsakymu Nr. A30-2662 leido pradėti rengti žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, planą. Pareiškėja nurodo, kad plano rengimas buvo vilkinamas ir per nustatytą terminą, t. y. 6 mėnesius, nebuvo parengtas, tačiau dėl to į teismą nebuvo kreiptasi, nes nors ir lėtai, darbai buvo atliekami. Vilniaus miesto savivaldybės pareigūnai aiškino, kad plano parengimas užsitęsė dėl objektyvių priežasčių. Parengus daliai naudojamos žemės grąžinimui planą ir jį 2014 m. sausio 30 d. įregistravus Vilniaus miesto plėtros departamento registre, buvo užbaigtas dalies grąžintinos žemės pano parengimo procesas. Po to buvo kreiptasi priėmimo metu į Vilniaus savivaldybės vicemerą su prašymu parengti planą likusiai naudojamai žemei, kuri turi būti grąžinama įstatymo pagrindu. Savivaldybės valdininkai atsisakė parengti planą likusiai negrąžintos žemės daliai. Po to, skaičiuojant terminą nuo 2014 m. sausio 30 d. pareiškėja kreipėsi į teismą, prašydama įpareigoti atsakovą atlikti skunde nurodytus veiksmus. Pareiškėja nurodo tikėjusi, kad užbaigus dalies grąžintinos žemės plano parengimą, darbai bus tęsiami, tačiau atsisakius tai padaryti buvo kreiptasi į teismą. Prašyme atnaujinti praleistą terminą (b. l. 19) pareiškėja nurodo, kad terminą pradėjo skaičiuoti nuo 2014 m. sausio 30 d., t. y. užbaigus plano parengimą daliai grąžintinos žemės ir atsisakius tęsti plano parengimą likusiai žemei. Teismui vertinant, kad terminas skundui paduoti yra praleistas, prašo atnaujinti terminą skundo padavimui, nes terminas praleistas dėl atsakovo darbų parengiant grąžintinos žemės planą vilkinimo.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

III. Nagrinėjamos bylos dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 14 d. nutarties, kuria atsisakyta priimti pareiškėjos skundą ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punkto pagrindu, t. y. kaip paduotą praleidus skundo padavimo terminą ir pareiškėjai neprašius šio termino atnaujinti, pagrįstumas ir teisėtumas.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą akcentuota, jog Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje ir ABTĮ 5 straipsnyje įtvirtinta asmens teisė kreiptis į teismą yra neatsiejamai susijusi su asmens pareiga įgyvendinti šią teisę laikantis įstatymų nustatytų procesinių reikalavimų, vienas iš kurių yra kreipimasis į teismą įstatymo numatytu terminu (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-575/2010).

ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punkte įtvirtina imperatyvi nuostata, kad administracinio teismo pirmininkas ar teisėjas (teismas) motyvuota nutartimi atsisako priimti skundą, jeigu praleistas skundo padavimo terminas ir pareiškėjas neprašo jo atnaujinti. Todėl konstatavus, kad konkrečiu atveju įstatymo nustatytas terminas skundui paduoti buvo praleistas, o pareiškėjas neprašė jo atnaujinti, teismas privalo atsisakyti priimti skundą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punkto prasme termino praleidimo fakto konstatavimas ir prašymo atnaujinti terminą nebuvimas yra pakankamos sąlygos atsisakyti priimti teismui paduotą skundą (prašymą) (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. vasario 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS146-63/2012).

Jeigu viešojo administravimo subjektas vilkina atitinkamo klausimo nagrinėjimą ir nustatytu laiku jo neišsprendžia, toks neveikimas (vilkinimas) gali būti apskųstas per du mėnesius nuo dienos, kai baigiasi įstatymo ar kito teisės akto nustatytas klausimo išsprendimo laikas (ABTĮ 33 str. 2 d.).

Byloje nustatyta, kad pareiškėja kreipėsi į teismą dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos neveikimo (vilkinimo) rengiant ir suderinant pareiškėjos naudojamos laisvos žemės planą, prilyginamą detaliajam teritorijų planavimo dokumentui, kurio pagrindu pareiškėjai būtų atkurta nuosavybės teisė į turėtą žemę.

Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad Administracijos direktorius turėjo atlikti atitinkamus veiksmus per 6 mėnesius nuo 2012 m. rugpjūčio 28 d., t. y. iki 2013 m. vasario 28 dienos. Pareiškėja atskirajame skunde neneigia, kad Administracija 2012 m. rugpjūčio 28 d. įsakymu leido pradėti rengti žemės sklypo planą, tačiau plano rengimas buvo vilkinamas ir per nustatytą terminą, t. y. 6 mėnesius, nebuvo parengtas. Pareiškėja pripažįsta, kad dėl to į teismą per du mėnesius nuo minėto termino pasibaigimo nebuvo kreiptasi.

Atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamu atveju skundo padavimo terminas yra praleistas ir pareiškėja neprašė jo atnaujinti, konstatuotina, jog teismas skundžiama 2014 m. vasario 14 d. nutartimi pagrįstai ir teisėtai atsisakė priimti pareiškėjos skundą.

Teisėjų kolegija pažymi, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 14 d. nutartis neužkerta kelio pareiškėjai dar kartą kreiptis į pirmosios instancijos teismą su skundu, kartu prašant atnaujinti skundo padavimo terminą bei nurodant priežastis, sudarančias pagrindą atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą bei pateikiant tai patvirtinančius įrodymus (ABTĮ 34 str. 1, 2 d., 37 str. 3 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos V. M. atskirojo skundo netenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 14 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Ramūnas Gadliauskas