A-99-438/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-99-438/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03276-2013-7

Procesinio sprendimo kategorija 4.5; 14.3.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. vasario 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Romano Klišausko (pranešėjas) ir Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso būdu apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo U. K. ir trečiojo suinteresuoto asmens Kauno miesto savivaldybės administracijos apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo U. K. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kauno miesto savivaldybės administracijai dėl individualių administracinių aktų panaikinimo ir įpareigojimo duoti sutikimą.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas U. K. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu (b. l. 1–11) kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir atsakovas, NŽT) Kauno miesto skyriaus 2013 m. gegužės 20 d. sprendimą Nr. 8SD-(14.8.7)-2558; 2) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2013 m. liepos 18 d. sprendimą Nr. 1SS-(8.5)-1522; 3) įpareigoti Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos išduoti sutikimą rengti žemės sklypo planą, kurio tikslas – laisvos valstybinės žemės prijungimas prie privataus žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), Kaune.

Paaiškino, kad atsakovas ginčijamus aktus priėmė neištyręs visų reikšmingų aplinkybių, neįvertinęs teisinio situacijos reglamentavimo. Pareiškėjas nuosavybės teise valdo žemės sklypą, o šis sklypas viena kraštine ribojasi su valstybinės žemės sklypu, įsiterpusiu tarp pareiškėjo žemės sklypo ir valstybinės reikšmės miško ploto. Kauno apylinkės teismas 2012 m. vasario 20 d. sprendimu civilinėje byloje konstatavo, kad pareiškėjas šalia savo sklypo valstybinėje žemėje, taip pat valstybinio miško žemėje savavališkai pastatė statinius: šiltnamį, 2 stogines, pirtį. Teismas panaikino šių statinių teisinę registraciją bei įpareigojo nugriauti savavališkai pastatytus statinius. Pareiškėjas, siekdamas pašalinti savavališkos statybos pasekmes (įteisinti statinius), trečiajam suinteresuotam asmeniui Kauno miesto savivaldybės administracijai pateikė prašymą dėl išpirkimo įsiterpusio valstybinės žemės sklypo, kuriame buvo pastatyta dalis statinių, kuriems nebuvo gautas NŽT sutikimas bei statybą leidžiantis dokumentas. Trečiasis suinteresuotas asmuo 2013 m. vasario 31 d. pateikė pareiškėjui atsakymą, kad negali tęsti laisvos valstybinės žemės prijungimo procedūrų, kadangi ginčijamu 2013 m. gegužės 20 d. sprendimu NŽT teritorinis padalinys atsisakė duoti sutikimą tokio plano rengimui, nes planuojamame prisijungti žemės sklype stovi savavališkai pastatyti statiniai. Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 28 straipsnio 2 ir 3 dalių nuostatos duoda pagrindą savavališkai pastatytų statinių įteisinimui, kai valstybinės žemės sklypas, kuriame stovi paminėti statiniai, prijungiamas prie pareiškėjui nuosavybės teise priklausančio sklypo. Be to, savavališkai pastatytų statinių griovimas, o paskui valstybinės žemės sklypo prijungimo procedūrų vykdymas pažeistų proporcingumo principą, keltų grėsmę pareiškėjo nuosavybei, nes gali slinkti šlaitas, esantis iš karto už pareiškėjui priklausančio sklypo ribos.

Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 33–36) nurodė, kad su juo nesutinka ir prašė jį atmesti.

Nurodė, kad Kauno miesto savivaldybės administracija 2013 m. balandžio 18 d. raštu kreipėsi į atsakovą dėl sutikimo, jog pareiškėjui priklausantis žemės sklypas būtų padidintas valstybinės žemės sąskaita. Ginčijamais raštais tiek NŽT teritorinis padalinys, tiek ir NŽT atsisakė duoti sutikimą rengti planą dėl pareiškėjo žemės sklypo padidinimo, kadangi norimoje prijungti valstybinėje žemėje stovi pareiškėjo savavališkai pastatyti statiniai ir iki šiol neįvykdytas Kauno apylinkės teismo 2012 m. vasario 20 d. sprendimas, kuris įpareigojo nugriauti savavališkai pastatytus statinius ir nenumatė jokios alternatyvos dėl statinių įteisinimo. Tai duoda pagrindą išvadai, kad ketinamas prisijunti valstybinės žemės plotas negali būti laikomas laisvos valstybinės žemės plotu. Be to, šis valstybinės žemės plotas negali būti laikomas įsiterpusiu žemės plotu, kadangi iš vienos pusės jis ribojasi su atskiru sklypu nesuformuotu valstybinės žemės plotu.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Kauno miesto savivaldybės administracija atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 60–65) nurodė, kad su juo nesutinka ir prašė jį atmesti.

Nurodė, jog pareiškėjas 2013 m. balandžio 3 d. kreipėsi dėl laisvos valstybinės žemės prijungimo prie nuosavybės teise valdomo žemės sklypo. Remdamasi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2010 m. liepos 21 d. nutarimu Nr. 1124 patvirtinto Žemės sklypo plano, prilyginamo detaliojo teritorijų planavimo dokumentui, rengimo, derinimo ir tvirtinimo miestų teritorijose tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 17.2 ir 17.3 punktais, savivaldybės administracija kreipėsi į atsakovą (valstybinės žemės patikėtinį) dėl sutikimo rengti minėtame Apraše numatytą žemės sklypo planą. Ginčijamu raštu atsakovas atsisakė duoti sutikimą, nes valstybinės žemės sklype stovi savavališkai pastatyti statiniai ir neįvykdytas Kauno apylinkės teismo 2012 m. vasario 20 d. sprendimas, kuris įpareigojo savavališkus statinius, esančius valstybinėje žemėje, nugriauti. Tiek NŽT teritorinio padalinio, tiek ir NŽT ginčijami sprendimai yra motyvuoti ir atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio pagrindines nuostatas.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2014 m. vasario 5 d. sprendimu (b. l. 101–106) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad laisvos valstybinės žemės sklypą turi teisę įsigyti besiribojančių žemės sklypų savininkai, esant šių sąlygų visumai: 1) tai turi būti laisvas valstybinės žemės plotas, 2) jame nenumatyta (negalima) suformuoti naujų žemės sklypų, 3) šis valstybinės žemės plotas yra įsiterpęs tarp privačių žemės sklypų ar (ir) išnuomotų valstybinės žemės sklypų, taip pat privačių arba išnuomotų valstybinės žemės sklypų ir kelių (gatvių).

Teismas pabrėžė, kad pareiškėjo siekiamas prisijungti valstybinės žemės sklypas negali būti laikomas laisvu valstybinės žemės sklypu. Tiek pareiškėjas skunde, tiek pareiškėjo atstovas teismo posėdžio pripažino aplinkybę, jog greta pareiškėjo sklypo esančiame valstybinės žemės plote stovi pareiškėjo savavališkai pastatyti statiniai, kuriuos pareiškėjas siekia ne griauti, bet įteisinti. Šią aplinkybę patvirtina ir kiti rašytiniai administracinės bylos įrodymai (b. l. 83, 84–86). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas vienodą administracinių teismų praktiką, konstatavo, jog žemės sklypas, kuriame pastatyti ir stovi statiniai, atitinkantys Statybos įstatymo apibrėžimą, laikytinas užstatyta žeme. Iš to seka, kad atsakovas ginčijamais sprendimais pagrįstai atsisakė duoti sutikimą trečiajam suinteresuotam asmeniui, tuo pačiu ir pareiškėjui, rengti žemės sklypo planą, prilyginamą detaliojo teritorijos planavimo dokumentui. Dėl to pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas. Teismas taip pat pabrėžė, kad pareiškėjas iš esmės siekia legalizuoti savavališkai valstybinėje žemėje pastatytus statinius, tačiau Statybos įstatyme nėra numatyta tokia savavališkos statybos įteisinimo procedūra.

Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjo siekiamas prisijungti valstybinės žemės plotas ties jam priklausančiu žemės sklypu neatitinka įsiterpusio žemės ploto sąvokos. Nustatant, ar valstybinis žemės plotas yra įsiterpęs ir gali būti parduodamas be aukciono pareiškėjui, privalu atsižvelgti į žemės ploto išsidėstymą, ar jis atitinka sąlygas, numatytas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. birželio 2 d. nutarimu Nr. 692 patvirtintų Naujų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 2.15 punkte. Įvertinęs pateiktų įrodymų visumą teismas konstatavo, kad pareiškėjo siekiamas įsigyti valstybinės žemės sklypas (besiribojantis su jo žemės sklypu) taip pat ribojosi su atskiru žemės sklypu nesuformuotu laisvos valstybinės žemės plotu, kuris išsidėstęs šalia kitų žemės sklypų, ir ginčo dėl šios faktinės aplinkybės nėra (b. l. 51). Iš to seka, kad atmestinas kaip nepagrįstas ir išvestinis pareiškėjo skundo reikalavimas įpareigoti atsakovą išduoti sutikimą rengti žemės sklypo planą, kurio tikslas – laisvos valstybinės žemės prijungimas prie privataus žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), Kaune.

Teismas nurodė, kad Aprašo 17.1 punkto nuostatose kompetencija nustatyti, ar laisvos valstybinės žemės plotas atitinka įsiterpusio valstybinės žemės ploto sąvoką, priskiriama trečiajam suinteresuotam asmeniui. Ginčo situacijoje trečiasis suinteresuotas asmuo nepagrįstai nustatė, jog prašomas prijungti žemės sklypo plotas atitinka laisvo įsiterpusio valstybinės žemės ploto sąvoką ir, remdamasis Taisyklių 17.2 punktu, nepagrįstai kreipėsi į valstybinės žemės patikėtinį (atsakovą) dėl sutikimo. Šie akivaizdūs teisės aktų reikalavimų pažeidimai iš trečiojo suinteresuoto asmens pusės davė teisėtą pagrindą atsakovui pagrįstai atsisakyti duoti sutikimą dėl pareiškėjo sklypo padidinimo valstybinės žemės sąskaita.

III. Pareiškėjas, nesutikdamas su Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 5 d. sprendimu, pateikė apeliacinį skundą (b. l. 109–115), kuriuo prašo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – įpareigoti atsakovą išduoti sutikimą rengti žemės sklypo planą, kurio tikslas – įsiterpusios laisvos valstybinės žemės ploto prijungimas prie pareiškėjo nuosavybės teise valdomo žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), Kaune.

Pažymi, kad Kauno apygardos administracinis teismas netinkamai aiškino ir taikė laisvos valstybinės žemės sklypo sąvoką protingumo, teisingumo principų ir teismų formuojamos praktikos kontekste. Savavališkos statybos statinių nugriovimas nėra vienintelė ir neišvengiamai taikoma savavališkos statybos padarinių šalinimo pasekmė. Nepagrįsta yra skundžiamame teismo sprendime padaryta išvada, kad pareiškėjo siekiamas prisijungti valstybinės žemės sklypas negali būti laikomas laisvu valstybinės žemės sklypu, nes jame stovi pareiškėjo savavališkai pastatyti statiniai, kuriuos pareiškėjas siekia ne griauti, bet įteisinti. Nors valstybinės žemės plote, kurį siekiama prisijungti, esantys pareiškėjo savavališkai, už jo lėšas pastatyti statiniai, formaliai atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą teismų praktiką (žemės sklypas, kuriame pastatyti ir stovi statiniai, atitinkantys Statybos įstatymo apibrėžimą, laikytinas užstatyta žeme), tačiau šiuo atveju būtų neprotinga pareiškėjui nugriauti du, savo apimtimi visiškai nesukeliančius jokių žymių teisinių pasekmių ar žalos, statinius – šiltnamį ir stoginę, atlaisvinti valstybinės žemės plotą, kad pageidaujamas prisijungti žemės plotas atitiktų laisvos valstybinės žemės sąvoką, ir nebūtų kliūčių atlikti prisijungimo procedūras ir vėl iš naujo valstybinės žemės patikėtinis nagrinėtų klausimą dėl sutikimo rengti žemės sklypo planą, prilyginamą teritorijų planavimo dokumentui, išdavimo. Juo labiau, kad įstatymiškai tokių statinių statyba yra galima, nereikalaujanti projektinės dokumentacijos ir neprieštaraujanti teisės aktams.

Mano, kad Kauno apygardos administracinis teismas nepagrįstai ir neteisėtai išnagrinėjo ginčo žemės sklypo atitikimą įsiterpusio žemės ploto sąvokai, pateiktai trečiojo suinteresuoto asmens 2013 m. balandžio 18 d. rašte Nr. 70-2-1097. Administracinėje byloje ginčo dėl šio rašto bei minėtos sąvokos nebuvo. Kauno apygardos administracinio teismo skundžiamas sprendimas turėjo apsiriboti atsakovo priimtų sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo išnagrinėjimu. Be to, teismas, padarydamas išvadą, kad pareiškėjo siekiamas prisijungti valstybinės žemės plotas neatitinka įsiterpusio žemės ploto sąvokos, netinkamai aiškino ir taikė teisės aktų nuostatas. Pagal byloje esančius įrodymus siekiamas prisijungti valstybinės žemės plotas atitinka išimtinį atvejį, nes jis sudaro siaurą juostą, viena kraštine besiribojantį su žemės sklypais, esančiais (duomenys neskelbtini), Kaune, kita – su valstybinės reikšmės miško plotu, šlaitu. Teismas šios aplinkybės neįvertino, todėl padarė neteisėtą ir nepagrįstą išvadą, kad pareiškėjo siekiamas prisijungti valstybinės žemės plotas neatitinka įsiterpusio žemės ploto sąvokos.

Teigia, kad jis 2014 m. vasario 14 d. iš S. ir A. S. (žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), Kaunas, savininkų) gavo pranešimą, jog yra rengiamas įsiterpusio valstybinės žemės ploto prijungimas prie įregistruoto žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), Kaune. Iš plano rengėjo UAB „Polilinija“ buvo gautas žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), Kaune, planas, prilyginamas detaliojo teritorijų planavimo dokumentui, kuriame išdėstyti projektiniai sprendiniai patvirtina pareiškėjo išvadą, kad jo ir kaimyninio, besiribojančio viena kraštine žemės sklypo savininkai turi galimybę prisijungti valstybinės žemės plotą, įsiterpusį tarp jų nuosavybės teise valdomų žemės sklypų ir valstybinės reikšmės miško ploto, šlaito ir šis žemės plotas laikytinas įsiterpusiu žemės plotu.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Kauno miesto savivaldybės administracija, nesutikdamas su Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 5 d. sprendimu, pateikė apeliacinį skundą (b. l. 124–130), kuriuo prašo sprendimą pakeisti, pašalinant iš šio sprendimo motyvuojamosios dalies šiuos teismo šiuos motyvus:

„Teismas atkreipia dėmesį ir į tai, jog pareiškėjo siekiamas prisijungti valstybinės žemės plotas ties jam priklausančiu žemės sklypu neatitinka įsiterpusio žemės ploto sąvokos. Nustatant, ar valstybinis žemės plotas yra įsiterpęs ir gali būti parduodamas be aukciono pareiškėjui, privalu atsižvelgti į žemės ploto išsidėstymą, ar jis atitinka sąlygas, numatytas 1999-06-02 Nutarimu Nr. 692 patvirtintų Taisyklių 2.15 p.. Įvertinęs pateiktų įrodymų visumą teismas konstatuoja, kad pareiškėjo siekiamas įsigyti valstybinės žemės sklypas (besiribojantis su jo žemės sklypu), taip pat ribojosi su atskiru žemės sklypu nesuformuotu laisvos valstybinės žemės plotu, kuris išsidėstęs šalia kitų žemės sklypų ir ginčo dėl šios faktinės aplinkybės nėra (b. l. 51). <...>

Atkreiptinas dėmesys, kad 2010-07-21 LRV nutarimu patvirtinto Aprašo 17.1 p. nuostatose kompetencija nustatyti, ar laisvos valstybinės žemės plotas atitinka įsiterpusio valstybinės žemės ploto sąvoką, priskiriama trečiajam suinteresuotam asmeniui. Ginčo situacijoje trečiasis suinteresuotas asmuo nepagrįstai nustatė, jog prašomas prijungti žemės sklypo plotas atitinka laisvo įsiterpusio valstybinės žemės ploto sąvoką ir, remdamasis Taisyklių 17.2 p., nepagrįstai kreipėsi į valstybinės žemės patikėtinį (atsakovą) dėl sutikimo. Šie akivaizdūs teisės aktų reikalavimų pažeidimai iš trečiojo suinteresuoto asmens pusės davė teisėtą pagrindą atsakovui pagrįstai atsisakyti duoti sutikimą dėl pareiškėjo sklypo padidinimo valstybinės žemės sąskaita (ABTĮ 57 str.).“

Pažymi, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino, jog trečiasis suinteresuotas asmuo nepagrįstai nustatė, jog prašomas prijungti žemės sklypo plotas atitinka laisvo įsiterpusio valstybinės žemės ploto sąvoką ir, remdamasis Aprašo 17.2 punktu, nepagrįstai kreipėsi į valstybinės žemės patikėtinį (atsakovą). Visų pirma, Kauno miesto savivaldybės administracijos 2013 m. balandžio 18 d. raštas Nr. 70-2-1097 nebuvo ginčijamas šioje byloje, todėl bylos dalykas neapėmė trečiojo suinteresuoto asmens veiksmų, atliktų vykdant Apraše jam priskirtas funkcijas, teisėtumo vertinimo. Todėl teismas, peržengdamas šios administracinės bylos nagrinėjimo ribas, pažeidė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 23 straipsnio 2 dalį, 72 straipsnį, 86 straipsnio 3 dalį. Be to, motyvai dėl teismo nustatytos aplinkybės, t. y. dėl to, kad prašomas prisijungti žemės plotas neatitinka įsiterpusio žemės ploto sąvokos dėl to, kad jis ribojasi su atskiru žemės sklypu nesuformuotu laisvos valstybinės žemės plotu, nebuvo nurodyti ir skundžiamuose atsakovo raštuose, kuriais buvo atsisakyta duoti sutikimą pareiškėjui. Šie atsisakymai buvo motyvuoti tik tuo, kad norimame prijungti žemės plote yra pastatyti savavališki pastatai, kuriuos Kauno apylinkės teismo 2012 m. vasario 20 d. sprendimu pareiškėjas buvo įpareigotas nugriauti. Dėl nurodytų aplinkybių trečiasis suinteresuotas asmuo neturėjo galimybės pateikti savo motyvus bei atsikirtimus į teismo nustatytas aplinkybes, taip pat neturėjo galimybės pagrįsti savo veiksmų, atliktų vadovaujantis Aprašo nuostatomis, teisėtumo. Todėl tokiu būdu buvo pažeista trečiojo suinteresuoto asmens teisė tinkamai atsikirsti bei suformuluoti savo argumentus bei motyvus į teismo konstatuotą aplinkybę (ABTĮ 72 straipsnis).

Teigia, kad nėra nustatytas reikalavimas, jog įsiterpusiu valstybinės žemės plotu gali būti laikomas tik toks žemės plotas, kuris yra apribotas suformuotų žemės sklypų iš visų pusių. Teismas neįvertino, kad teisės norma, kuria vadovavosi priimdamas skundžiamą sprendimą, turi išimtį, t. y. jog įsiterpusiu nelaikomas žemės plotas, kuris ribojasi su atskiru žemės sklypu nesuformuotu laisvos valstybinės žemės plotu, išskyrus tuos atvejus, kai tarp privačių žemės sklypų ir miesto gyvenamojoje vietovėje esančių miškų sklypų (plotų) įsiterpusį plotą sudaro siaura juosta, šlaitai ar griovos. Teismas tinkamai neįvertino byloje esančios teritorijos kvartalinės linijos pasiūlymų schemos, iš kurios matyti, kad tarp privačių žemės sklypų, esančių (duomenys neskelbtini) ir valstybinės reikšmės miško sklypo yra siaura juosta laisvos valstybinės žemės ploto. Pareiškėjo siekiamas prisijungti valstybinės žemės plotas taip pat patenka į šią siaurą juostą. Minimo teisės akto leidėjo tikslas ir buvo, kad būtų racionaliai suformuoti bei naudojami tokie laisvos valstybinės žemės plotai, kurių negalima suformuoti kaip atskirų žemės sklypų. Taigi teismas netinkamai taikė materialinės teisės normas bei netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, t. y. pažeidė ABTĮ 81 straipsnio ir 86 straipsnio 2 dalies nuostatas.

Pastebi, kad yra pradėta greta pareiškėjo turimo žemės sklypo esančio žemės sklypo (duomenys neskelbtini) plano, kurio tikslas taip pat padidinti esamą žemės sklypą ne daugiau nei 6 arais laisvoje valstybinėje žemėje, procedūra, kurio rengimui atsakovas yra davęs sutikimą, nors prie šio esamo žemės sklypo norimas prijungti žemės plotas taip pat ribojasi su atskiru žemės sklypu nesuformuotu laisvos valstybinės žemės plotu iš dviejų pusių, o yra apribotas tik esamu žemės sklypu (duomenys neskelbtini) ir valstybinės reikšmės miško sklypu.

Nurodo, kad teismas nenagrinėjo bei nevertino, jog siekiamame prijungti žemės plote nėra galimybės suformuoti atskiro žemės sklypo, kurį būtų galima tinkamai naudoti pagal Kauno miesto savivaldybės teritorijos bendrajame plane numatytą žemės pagrindinę naudojimo paskirtį (kitos paskirties) bei naudojimo būdą (gyvenamosios teritorijos). Šio žemės ploto nebūtų įmanoma suformuoti kaip atskiro žemės sklypo, nes jam nėra galimybės numatyti privažiavimo.

Pabrėžė, kad veiksmai, kuriuos turi atlikti Kauno miesto savivaldybės administracija, nagrinėdama pageidaujančių pirkti ar nuomoti įsiterpusius valstybinės žemės plotus asmenų prašymus pradėti rengti žemės sklypo planą, yra nurodyti Aprašo 17 punkte. Teismas nenurodė, kuo Kauno miesto savivaldybės administracija pažeidė šias teisės normas, kuriose numatytos konkrečios funkcijos, priskirtinos trečiojo suinteresuoto asmens kompetencijai, bei kuriomis trečiasis suinteresuotas asmuo privalo vadovautis, atlikdamas minėtus veiksmus. Teismas pripažino neteisėtu Kauno miesto savivaldybės administracijos sprendimą ir veiksmą, priimtą bei atliktą pagal Aprašo 17.1 ir 4.4 papunkčius, nors šio sprendimo ir veiksmo teisėtumo nenagrinėjo šių teisės normų kontekste. Iš tiesų trečiasis suinteresuotas asmuo tinkamai atliko Aprašo 17 punkte nurodytus veiksmus.

Pareiškėjas atsiliepimu į trečiojo suinteresuoto asmens apeliacinį skundą (b. l. 140–145) prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, o jo apeliacinį skundą tenkinti.

Nurodo, kad sutinka su trečiojo suinteresuoto asmens apeliacinio skundo motyvacija ir argumentais, tačiau nesutinka su reikalavimu pakeisti Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 5 d. sprendimą, nes mano, jog skundžiamas sprendimas turėtų būti panaikintas ir priimtas naujas sprendimas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Kauno miesto savivaldybės administracija atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 147–150) nurodo, kad sutinka su pareiškėjo apeliacinio skundo argumentais dalyje dėl teisėtų savivaldybės administracijos veiksmų, ir mano, kad teismo sprendimas yra keistinas.

Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepimu į pareiškėjo ir trečiojo suinteresuoto asmens apeliacinius skundus (b. l. 154–157) prašo juos atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Nurodo, kad Kauno apygardos administracinis teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, tinkamai taikė valstybinės žemės pardavimą ir teritorijų planavimo dokumentų rengimą reglamentuojančius teisės aktus, tinkamai ištyrė ir vertino visus byloje esančius įrodymus, pilnai atskleidė bylos esmę, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos teismų praktikos, nepadarė materialinės ir procesinės teisės normų pažeidimų, tinkamai išaiškino bei pritaikė materialinės teisės normas, reguliuojančias šios bylos ginčo dalyką, bei priėmė teisingą sprendimą, todėl tenkinti apeliacinius skundus juose nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Pažymi, kad Kauno apygardos teismas 2012 m. liepos 16 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-1259-230/2013, palikdamas galioti Kauno miesto apylinkės teismo 2012-02-20 sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-812-877/2012, konstatavo, jog „pirmosios instancijos teismas detaliai išanalizavo bylos aplinkybes ir jų pagrindu padarė pagrįstą išvadą, kad nėra galimybės pašalinti neteisėtos statybos padarinius, parengiant galiojančius teisės aktus atitinkančią statybos dokumentaciją. Teismas pagrįstai atsižvelgė į atsakovo atliktos savavališkos statybos apimtį (4 savavališki statiniai), taip pat į tai, kad jis visiškai be jokio teisėto pagrindo vykdė statybas valstybinės reikšmės ir valstybinės reikšmės miško žemėje ir daugiau kaip 4 metus nesiėmė priemonių, būtinų savavališkai statybai įteisinti. Be to, atsakovas, užimdamas didelį valstybinės žemės ir valstybinės reikšmės miško plotą, užstatydamas jį savavališkais statiniais ir jį aptverdamas, grubiai pažeidė valstybės nuosavybės teisę ir visuomenės narių teises bei teisėtus interesus, kadangi jiems buvo apribota galimybė patekti į šią teritoriją. Tokiu būdu akivaizdžiai pažeidžiamas viešas interesas, ir jis gali būti apgintas tik pašalinant savavališkos statybos padarinius“.

Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog norimas prisijungti žemės plotas negali būti laikomas įsiterpusiu žemės sklypu. Atsakovo nuomone, teismas, priimdamas sprendimą, neperžengė skundo nagrinėjimo ribų, nes vienas iš pareiškėjo dėstytų argumentų buvo, kad Kauno miesto savivaldybės administracija jau nusprendė, jog prašomas prisijungti žemės plotas yra įsiterpęs žemės sklypas, todėl teismas pagrįstai šį argumentą įvertino galiojančių teisės aktų apimtyje. Be to, tai, kad yra pradėta procedūra dėl žemės prijungimo prie šalia esančio žemės sklypo (duomenys neskelbtini), nepaneigia tos aplinkybės, jog, atsakovui priimant ginčijamus administracinius aktus ir Kauno apygardos administraciniam teismui priimant skundžiamą sprendimą, pareiškėjo norimas prisijungti žemės sklypas nesiribojo iš visų pusių su suformuotais žemės sklypais (tik iš vienos pusės norimas prisijungti valstybinės žemės sklypas ribojasi su pareiškėjo privačiu žemės sklypu, iš kitos pusės – su valstybinės reikšmės mišku, o likusiose pusėse ribojasi su atskirais žemės sklypais nesuformuotu laisvos valstybinės žemės plotu) ir tai nebuvo laisvas neužstatytas žemės sklypas.

Teigia, kad tik administravimo subjektui priėmus vienokį ar kitokį sprendimą, teismas galėtų spręsti dėl tokio sprendimo teisėtumo ar neteisėtumo. Teismas savo ruožtu gali tik įpareigoti administravimo subjektą atitinkamai įgyvendinti įstatymą, vykdyti teisės aktą, įpareigoti priimti sprendimą, tačiau negali atsakovui konkrečiai nurodyti, kokio turinio sprendimą priimti ir tokiu būdu kištis į kitos institucijos veiklą, viršijant teismo kompetencijos ribas. Atsižvelgiant į tai, pagrįstai atmestas pareiškėjo reikalavimas dėl įpareigojimo atsakovui išduoti sutikimą rengti žemės sklypo planą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Byloje sprendžiamas ginčas dėl Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kauno miesto skyriaus 2013 m. gegužės 20 d. sprendimo Nr. 8SD-(14.8.7)-2558 ir Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2013 m. liepos 18 d. sprendimo Nr. 1SS-(8.5)-1522 teisėtumo ir pagrįstumo.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas 2013 m. balandžio 3 d. inicijavo laisvos (įsiterpusios) valstybinės žemės, besiribojančios su jam priklausančiu žemės sklypu ((duomenys neskelbtini), Kaune), įsigijimo nuosavybėn be aukciono, prijungiant laisvą valstybinės žemės plotą prie jam priklausančio žemės sklypo, administracinę procedūrą.

Atsakovas ginčijamais byloje sprendimais atsisakė duoti sutikimą dėl tokios administracinės procedūros vykdymo, tai motyvuodamas tuo, kad ginčo žemės sklype (laisvame valstybinės žemės sklype) stovi pareiškėjo savavališkai pastatyti statiniai, dėl kurių nugriovimo yra priimtas Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. vasario 20 d. sprendimas. Ir kol nėra nustatyta tvarka įvykdytas šis teismo sprendimas, jis, atsakovas, neturi teisės duoti sutikimo minėtai procedūrai vykdyti.

Iš šių atsakovo sprendimų matyti, kad jais nebuvo sprendžiamas klausimas – ar ginčo žemės sklypas, atitinka įsiterpusio laisvos valstybinės žemės sklypo kriterijus, kaip juos apibūdina Žemės įstatymo 10 straipsnio 5 dalis ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. birželio 2 d. nutarimo Nr. 692 „Dėl naujų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos“ 2.15. punktas.

Toks šių byloje ginčijamų sprendimų pobūdis atitinkamai apsprendžia ir bylos nagrinėjimo dalyką, nes viešojo administravimo subjektų sprendimų pagrįstumas, kaip taisyklė, teismine tvarka yra revizuojamas toje apimtyje, kurią sudaro šių sprendimų faktinis ir teisinis pagrindai.

Byloje nagrinėjamu atveju tai reiškia, kad šios bylos nagrinėjimo dalyką, ginčijamų sprendimų pagrįstumo aspektu, sudaro vertinimas aplinkybių - ar pareiškėjo ginčo žemės sklype savavališkai pastatyti statiniai, kuriuos nugriauti jį įpareigojo teismas, sudaro teisinį pagrindą atsakovui neleisti vykdyti administracines procedūras, susijusias su ginčo žemės sklypo (įsiterpusio valstybinės žemės ploto) įsigijimu nuosavybėn, iki bus įvykdytas teismo sprendimas, t. y., iki ginčo žemės sklype bus nugriauti savavališkai pastatyti statiniai.

Dėl šių priežasčių pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvai, kuriais nuspręsta, kad ginčo žemės sklypas, neatitinka įsiterpusio laisvos valstybinės žemės sklypo statuso, kaip jį apibūdina Žemės įstatymo 10 straipsnio 5 dalis ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. birželio 2 d. nutarimo Nr. 692 „Dėl naujų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos“ 2.15. punktas, yra pertekliniai bei išeinantys iš šios bylos nagrinėjimo ribų. Tai savo ruožtu lemia, kad Kauno miesto savivaldybės administracijos apeliacinis skundas yra pagrįstas bei tenkintinas, iš pirmosios instancijos teismo sprendimo pašalinant minėtus motyvus.

Byloje nėra ginčo, kad pareiškėjas ginčo žemės sklype yra savavališkai pastatęs atitinkamus statinius (šiltnamį, stoginę), kuriuos įsiteisėjusiu Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. vasario 20 d. sprendimu, civilinėje byloje Nr. 2-812-877/ 2012 m., yra įpareigotas nugriauti bei iki šiol šio sprendimo nėra įvykdęs.

Iš pareiškėjo skundų teismui ir apeliacinio skundo matyti, kad pareiškėjas, inicijuodamas ginčo žemės sklypo įsigijimo nuosavybėn procedūras, iš esmės siekia bei tikisi, kad tokiu būdu bus įteisintos savavališkos statybos ginčo žemės sklype.

Byloje nagrinėjamo ginčo atsiradimo metu, teisinius santykius, kurie susiję su savavališkų statybų įteisinimo klausimais, reglamentavo Statybos įstatymo 28 straipsnis (iki 2013 m. gruodžio 31 d.). Nuo 2014 m. sausio 1 d. šiuos klausimus reglamentuoja Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo 14 straipsnis.

Iš Statybos įstatymo 28 straipsnio 7 dalies ir Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo 14 straipsnio 7 dalies matyti, kad šios teisės normos iš esmės yra identiškos, t. y. , savavališkos statybos padarinių šalinimo teismo sprendimu klausimus reglamentuoja vienodai.

Pagal Statybos įstatymo 28 straipsnio 7 dalį teismui, sprendžiančiam savavališkos statybos padarinių šalinimo klausimą, priklausomai nuo savavališkos statybos pobūdžio, masto, ja sukeliamų neigiamų pasekmių ir pan., yra suteikta teisė priimti atitinkamą sprendimą, o būtent, leisti įteisinti savavališką statybą (1 punktas), arba įpareigoti statytoją nugriauti statinį ir sutvarkyti statybvietę (2 punktas).

Iš Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. vasario 20 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-812-877/ 2012 m., matyti, kad teismas, remdamasis Statybos įstatymo 28 straipsnio 7 dalies 2 punktu, įpareigojo pareiškėją per 3 mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos savo lėšomis pašalinti savavališkos statybos pasekmes - nugriauti savavališkai pastatytus statinius. Teismas šiame sprendime konstatavo, kad pareiškėjui negali būti sudaryta galimybė įteisinti savavališką statybą, bei priėjo išvados, jog ieškinio reikalavimai dėl ginčo pastatų nugriovimo yra pagrįsti bei įrodyti.

Toks šio teismo sprendimo pobūdis reiškia, kad pareiškėjo savavališkai pastatytų statinių įteisinimo galimybė, yra patikrinta teismine tvarka bei konstatuota, jog tai daryti nėra įstatyminių sąlygų, o savavališka statyba padaryta žala gali būti pašalinta tik likvidavus savavališkos statybos padarinius.

Iš bylos matyti, kad Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. vasario 20 d. sprendimas, kiek tai susiję su ginčo žemės sklypu, nėra iki šiol įvykdytas. Šią aplinkybę pripažįsta ir pats pareiškėjas.

Teismų įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad „Įsiteisėję Lietuvos Respublikos teismų sprendimai yra privalomi visoms valstybės valdžios institucijoms, pareigūnams ir tarnautojams, įmonėms, įstaigoms, organizacijoms, kitiems juridiniams bei fiziniams asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje.“

Viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 6 dalyje taip pat nustatyta, kad „Skundas nenagrinėjamas, jeigu tuo pačiu klausimu teismas jau yra priėmęs sprendimą „<...>

Šis teisinis reguliavimas lemia, kad atsakovo ginčijami sprendimai, kuriais buvo atsisakyta leisti atsakovui vykdyti administracines procedūras, kuriomis jis siekė įsigyti nuosavybėn ginčo žemės sklypą, tikslu įteisinti šiame žemės sklype atliktas savavališkas statybas, yra atitinkantys minėtų teisės aktų nuostatas.

Šiuo atveju pažymėtina, kad priėmus priešingą sprendimą, iš esmės būtų paneigiamas Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. vasario 20 d. sprendimas bei sudarytos sąlygos nevykdyti įsiteisėjusio teismo sprendimo.

Visa tai apibendrinus darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės priėmė teisingą ir pagrįstą sprendimą, dėl ko tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktais,

n u t a r i a:

pareiškėjo U. K. apeliacinį skundą atmesti.

Trečiojo suinteresuoto asmens Kauno miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą patenkinti ir pakeisti Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 5 d. sprendimo motyvuojančiąją dalį, iš jos pašalinant motyvus, kuriais konstatuota, kad laisvos (įsiterpusios) valstybinės žemės plotas, besiribojantis su U. K. priklausančiu žemės sklypu ((duomenys neskelbtini), Kaune), neatitinka įsiterpusio laisvos valstybinės žemės sklypo statuso, kaip jį apibūdina Žemės įstatymo 10 straipsnio 5 dalis ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. birželio 2 d. nutarimo Nr. 692 „Dėl naujų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos“ 2.15. punktas.

Likusioje dalyje teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Stasys Gagys

Romanas Klišauskas

Dainius Raižys