AS-261-105-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS261-105/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04977-2013-6

Procesinio sprendimo kategorija: 67.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2014 m. sausio 15 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė), Stasio Gagio (pranešėjas) ir Romano Klišausko,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Agro Neveronys“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 29 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Agro Neveronys“ skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, trečiaisiais suinteresuotais asmenimis byloje dalyvaujant V. U., V. M., J. V., R. U., A. D. U., A. M., N. R. O., P. A., S. A., J. G., V. G., P. J., L. P., R. G., L. M., A. M., VĮ Registrų centro Kauno filialui, dėl sprendimo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Agro Neveronys“ (toliau – ir pareiškėjas, UAB „Agro Neveronys“) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, kuriuo prašė panaikinti: 1) Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir atsakovas, NŽT) 2013 m. liepos 24 d. sprendimus Nr. 7S-122, Nr. 7S-123, Kr. 7S-124, Nr. 7S-125, Nr. 7S-126. Nr. 7S-127, Nr. 7S-128, Nr. 7S-129, Nr. 7S-131, Nr. 7S-I32, Nr. 7S-133, Nr. 7S-135, Nr. 7S-136. Nr. 7S-136, Nr. 7S-137; 2) NŽT Kauno rajono žemėtvarkos skyriaus vedėjo 2010 m. rugsėjo 2 d. įsakymą Nr. 27-408 „Dėl Kauno apskrities valdytojo administracijos 1996-01-12 įsakymo Nr. 05-62 ir Kauno apskrities valdytojo administracijos 1996-01-12 sprendimo Nr. 52-4093 pakeitimo bei nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą (žemę) atkūrimo“; 3) NŽT Kauno rajono skyriaus vedėjo 2012 m. spalio 15 d. įsakymą Nr. 7VĮ-(14.7.2)-1528 „Dėl Kauno apskrities viršininko 1998-04-22 sprendimo Nr. 52-6791 ir 1998-04-22 įsakymo Nr. 05-2240 12 priedo pakeitimo“; ir 4) Kauno apskrities viršininko 2006 m. kovo 17 d. įsakymo Nr. 02-05-2928 „Dėl Kauno apskrities valdytojo administracijos 1995-08-25 sprendimų Nr. 52-3602, 52-3601 ir įsakymo Nr. 731 60 punkto, Lietuvos Žemės ūkio ministerijos 1993-01-15 sprendimų Nr. 11-97- 8973, 11-98-8974, Kauno rajono valdybos 1993-04-22 potvarkio Nr. 171 98 punkto pakeitimo, Kauno rajono valdybos 1995-02-15 sprendimo Nr. 3025 ir potvarkio Nr. 84 22 punkto pripažinimo netekusiais galios, žemės sklypo (registro Nr. 52/26657) kadastro duomenų patikslinimo ir nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą (žemę) atkūrimo (Kauno raj.)“ 4, 5 bei 6 punktus.

Pareiškėjas taip pat prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones – laikinai sustabdyti ginčijamų NŽT 2013 m. liepos 24 d. sprendimų Nr. 7S-122, Nr. 7S-123, Kr. 7S-124, Nr. 7S-125, Nr. 7S-126. Nr. 7S-127, Nr. 7S-128, Nr. 7S-129, Nr. 7S-131, Nr. 7S-I32, Nr. 7S-133, Nr. 7S-135, Nr. 7S-136. Nr. 7S-136, Nr. 7S-137 galiojimą. Prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, pareiškėjas grindė tuo, kad asmenims, kuriems buvo atkurtos nuosavybės teisės ginčijamais sprendimais, sužinojus apie bylos iškėlimą teisme, gali būti bandoma jiems tenkančią žemės sklypo dalį perleisti, įkeisti ar kitaip suvaržyti disponavimą ja. Nesiėmus reikalavimo užtikrinimo priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba tapti negalimas.

Skundžiama Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 29 d. nutartimi pareiškėjo skundas priimtas. Pareiškėjo prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones atmestas.

Teismas nustatė, jog ginčijamais NŽT 2013 m. liepos 24 d. sprendimais Nr. 7S-122, Nr. 7S-123, Kr. 7S-124, Nr. 7S-125, Nr. 7S-126. Nr. 7S-127, Nr. 7S-128, Nr. 7S-129, Nr. 7S-131, Nr. 7S-132, Nr. 7S-133, Nr. 7S-135, Nr. 7S-136. Nr. 7S-136, Nr. 7S-137 nurodytiems piliečiams dalimis buvo atkurtos nuosavybės teisės į bendrą 33,0769 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas 2004 m. birželio 14 d. yra sudaręs 25 metų laikotarpiui Valstybinės žemės nuomos sutartį su Kauno apskrities viršininku dėl minėto 33,0769 ha žemės sklypo nuomos.

Nagrinėjamu atveju pagrindinis pareiškėjo argumentas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones yra nurodomas, kad asmenys, kuriems buvo atkurtos nuosavybės teisės ginčijamais sprendimais, sužinojus apie bylos iškėlimą teisme, gali bandyti jiems tenkančią žemės sklypo dalį perleisti, įkeisti ar kitaip suvaržyti disponavimą ja. Tačiau pareiškėjas reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo būtinumo nepagrindė jokiomis dabar egzistuojančiomis konkrečiomis faktinėmis aplinkybėmis ir nepateikė teismui jokių įrodymų, kurie galėtų patvirtinti, jog, šiuo metu nesiėmus prašomų reikalavimo užtikrinimo priemonių, gali kilti realių sunkumų įvykdyti būsimą teismo sprendimą, t. y. šiuo metu dar niekas iš piliečių, kuriems atkurtos nuosavybės teisės į minėtą žemės sklypą, nebandė perleisti, parduoti, įkeisti ar kitaip suvaržyti disponavimo juo teisę. Pažymėta, kad teismas, spręsdamas dėl būtinybės taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę konkrečioje situacijoje, turi remtis tomis aplinkybėmis, kurios jau yra įvykusios, žinomos. Būtent šios faktinės aplinkybės ir lemia konkrečių teisės normų pritaikymą. Todėl pareiškėjo teiginiai apie galimus neigiamus padarinius ir pareiškėjo nurodytos prielaidos, kad galbūt asmenys, sužinoję apie iškeltą bylą, imsis tokių veiksmų, yra nukreipti į ateitį, grindžiami prielaidomis, spėjimais, kurie negali būti pakankamu pagrindu prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymui.

Teismas sutiko, kad nagrinėjamoje byloje, teismui pritaikius prašomas reikalavimo užtikrinimo priemones, būtų pažeistos trečiųjų asmenų teisės (piliečių, nurodytų ginčijamuose sprendimuose). Todėl tokių reikalavimo užtikrinimo priemonių pritaikymas (ginčijamų sprendimų galiojimo laikinas sustabdymas) būtų akivaizdžiai neproporcingas pareikštam reikalavimui. Be to, pažymėta ir tai, kad reikalavimo užtikrinimo priemonės taikomos, siekiant garantuoti teismo sprendimo įvykdymą, o ne apsaugoti suinteresuotą subjektą nuo galimų skundžiamo sprendimo padarinių.

Įvertinęs tai, kas išdėstyta, teismas pažymėjo, jog šiuo bylos nagrinėjimo momentu, atsižvelgus į pareiškėjo skundo reikalavimus, pareiškėjo pateiktus argumentus, negalima spręsti, kad yra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, kad šių priemonių pritaikymas užtikrintų teismo sprendimo įvykdymą. Be to, pabrėžta, kad teismas bet kurioje proceso stadijoje savo iniciatyva ar proceso dalyvių motyvuotu prašymu gali tiek pritaikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, tiek ir priimti nutartį panaikinti reikalavimo užtikrinimą, todėl, pasikeitus faktinei situacijai, išlieka galimybė iš naujo įvertinti reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo būtinumą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 71 str. 1 d.). Taigi ši nutartis neužkerta kelio proceso dalyviams pateikti motyvuotą, pagrįstą faktinėmis aplinkybėmis bei įrodymais prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo bet kurioje proceso stadijoje.

II. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Agro Neveronys“ pateikė atskirąjį skundą (b. l. 60-66), kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 29 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – pareiškėjo prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo patenkinti.

Nurodo, kad nagrinėjant šią administracinę bylą bus sprendžiamas klausimas, ar teisėtai tretiesiems suinteresuotiems asmenims pripažintos nuosavybės teisės į atitinkamą nekilnojamąjį turtą. Konstatavus, jog UAB „Agro Neveronys“ skundas yra pagrįstas ir jį patenkinus, savo ruožtu būtų konstatuota, jog visi tretieji suinteresuoti asmenys – fiziniai asmenys – niekuomet neturėjo teisės disponuoti atitinkamu turtu, kaip jo savininkai, t. y. šio turto neįgijo. Tuo tarpu bylos nagrinėjimo eigoje nesustabdžius skundžiamų aktų galiojimo, atitinkami tretieji suinteresuoti asmenys galėtų pasinaudoti savo, kaip nekilnojamojo turto savininkų, teisėmis atitinkamu turtu disponuoti (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 4.37, 4.40 str.), taip pat galėtų perleisti aptariamą turtą tretiesiems asmenims ar suvaržyti teises į jį. Tokiu atveju teismo sprendimas šioje administracinėje byloje neabejotinai pasunkėtų arba taptų negalimas, kadangi nekilnojamojo daikto išreikalauti iš sąžiningo įgijėjo nebūtų galimybės (CK 4.96 str. 2 d.), t. y. nebūtų galimybės atkurti tą padėtį, kuri buvo iki skundžiamų administracinių aktų priėmimo. Tai, be kita ko, sugeneruotų naujus teisminius ginčus, kuriuose reikėtų išspręsti trečiųjų suinteresuotų asmenų sudarytų sandorių ir/ar naujų, bylos nagrinėjimo eigoje priimtų aktų, teisėtumo klausimą. Taigi, akivaizdu, jog, esant ginčui dėl nuosavybės teisių atkūrimo, potenciali grėsmė teismo sprendimo įvykdymui iš tiesų egzistuoja.

Be to, ABTĮ 71 straipsnyje įtvirtintas teisinis reglamentavimas nesieja reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo būtinybės su neabejotina grėsme teismo sprendimo įvykdymui. Lingvistinė aptariamo ABTĮ straipsnio nuostata suponuoja aiškią ir nedviprasmišką išvadą, jog teismui pakanka padaryti išvadą, jog teismo sprendimas gali pasunkėti (o ne „neabejotinai pasunkės“), ir tokiu atveju reikalavimo užtikrinimo priemonės turi būti taikomos. Todėl pirmosios instancijos teismo išvados, neva UAB „Agro Neveronys“ nepateikė teismui jokių duomenų apie tai, kad tretieji suinteresuoti asmenys, kuriems skundžiamais aktais atkurtos nuosavybės teisės į žemę, „šiuo metu“ būtų bandę perleisti, parduoti, įkeisti ar kitaip suvaržyti teises į atitinkamą turtą, vertintina kritiškai.

Pirmosios instancijos teismas taip pat nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos (žr., pvz., 2006 m. lapkričio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS10-584/2006)

Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepime į pareiškėjo atskirąjį skundą prašo palikti pirmosios instancijos teismo nutartį nepakeistą.

Nurodo, kad pagal Nekilnojamojo turto registro Centrinio duomenų banko išrašo duomenis, kurie pridėti prie pareiškėjo skundo, 33,0769 ha žemės sklypo, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), dalis, t. y. – 15,8150 ha, nuosavybės teise priklauso pačiam pareiškėjui UAB „Agro Neveronys“. Taigi, pareiškėjas ir piliečiai, kuriems atkurtos nuosavybės teisės ginčijamais NŽT sprendimais, yra šio 33,0769 ha žemės sklypo, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), bendraturčiai. Be to, pareiškėjui ginčo sklype nuosavybės teise priklauso statiniai. CK 4.79 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bendraturčiai turi pirmenybės teisę pirkti bendrąja nuosavybe esančią parduodamą dalį ta kaina, kuria ji parduodama, ir kitomis tomis pačiomis sąlygomis, išskyrus atvejus, kai parduodama iš viešųjų varžytynių. Pagal CK 4.171. straipsnio 6 dalį daiktas, priklausantis bendrosios nuosavybės teise, gali būti įkeistas tik visų bendraturčių sutikimu. Įkeičiant bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančio daikto dalį, kitų bendraturčių sutikimas nereikalingas, tačiau įkeičiama daikto dalis turi būti tiksliai nustatyta bendraturčių sudarytoje ir notaro patvirtintoje naudojimosi daiktu tvarkos nustatymo sutartyje. Pagal Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 31 straipsnio 1 dalį asmenys turi pirmumo teisę pirkti privačią žemę, kurią užima nuosavybės teise jiems priklausantys statiniai ir įrenginiai, taip pat žemę, būtiną naudoti šiems objektams pagal paskirtį, ta kaina, kuria ji parduodama, ir kitomis vienodomis sąlygomis, išskyrus atvejus, kai žemė parduodama iš viešųjų varžytynių. Taigi, esant tokiam teisiniam reglamentavimui ir atsižvelgiant į nagrinėjamos bylos faktines aplinkybes, atskirojo skundo argumentai dėl galimų neigiamų padarinių, yra nepagrįsti.

Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. spalio 9 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS822-768/2013, 2013 m. rugsėjo 25 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS261-551/2013, pagal kurias skundo reikalavimų užtikrinimo priemonių taikymo klausimo išsprendimas priklauso nuo kiekvienos konkrečios bylos medžiagos bei faktinės situacijos ir kiekvienoje konkrečioje byloje paprastai būna individualus, pareiškėjo atskirojo skundo argumentai, jog pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos, yra nepagrįsti. Be to, kaip pažymėjo pirmosios instancijos teismas, pasikeitus faktinei situacijai, išlieka galimybė iš naujo įvertinti reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo būtinumą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo V. U. atsiliepime į pareiškėjo atskirąjį skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodo, kad neketina trukdyti UAB „Agro Neveronys“ žemės ūkio veiklai, atvirkščiai – jau ruošiamas sutarties projektas žemės nuomai. UAB „Agro Neveronys“ jau ne vienerius metus teismais stengiasi stabdyti nuosavybės teisių į žemę atkūrimą, daro spaudimą jau atkurtų nuosavybės teisių turėtojams (žemės savininkams), kurie nesutinka tų žemių parduoti už UAB „Agro Neveronys“ siūlomą kainą. Nors pirkimo-pardavimo kaina turėtų būti priimtina abiem pusėm, bet kol kas pirkėjas kategoriškai diktuoja savo sąlygas, o su jomis nesutinkančius baudžia ilgais teismų procesais.

Trečiasis suinteresuotas asmuo V. M. atsiliepime į pareiškėjo atskirąjį skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodo, kad žemė, į kurią atkurtos jam nuosavybės teisės, nėra užstatyta, įkeista, perleista ar bandoma parduoti. Teismo proceso eigai netrukdoma.

Trečiasis suinteresuotas asmuo A. D. U. atsiliepime į pareiškėjo atskirąjį skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodo, kad nuosavybės teisės į jos senelio turėtą žemę jai atkurtos teisėtais ir pagrįstai. Jei pareiškėjas pirks iš jos grąžintą žemę, ji ją pareiškėjui ir parduos už sutartą kainą.

Tretieji suinteresuoti asmenys A. M. ir R. U. atsiliepime į pareiškėjo atskirąjį skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodo, kad su Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2013 m. liepos 24 d. sprendimų atkurti nuosavybės teises į jų senelio turėtą žemę panaikinimu nesutinka. Kadangi yra garbaus amžiaus, savo turimą žemę parduotų pareiškėjui už sutartinę kainą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo P. J. atsiliepime į pareiškėjo atskirąjį skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodo, kad su Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2013 m. liepos 24 d. sprendimo atkurti nuosavybės teises panaikinimu nesutinka.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

III. Atskirasis skundas netenkintinas.

Atskiruoju skundu skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria pareiškėjo prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones atmestas (ABTĮ 71 str.).

ABTĮ 71 straipsnio 1 dalis numato, kad teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pažymėta, jog reikalavimo užtikrinimo priemonė yra tas teisinis mechanizmas, remiantis kuriuo, esant įstatyme nustatytoms sąlygoms bei įvertinus visas reikšmingas aplinkybes ir interesus, galėtų būtų užkertamas kelias neatitaisomam asmens teisių ir teisėtų interesų pažeidimui atsirasti. Tačiau reikalavimo užtikrinimo priemonėmis, kaip įstatymu suteikta teise, turi būti naudojamasi protingai ir sąžiningai, negalima ja piktnaudžiauti, naudotis ja ne pagal paskirtį (žr., pvz., 2012 m. balandžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-272/2012).

Teismas, spręsdamas dėl ABTĮ 71 straipsnio 3 dalyje nurodytų reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, turi nustatyti realią grėsmę, jog netaikius šių reikalavimo užtikrinimo priemonių teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas, t. y. kad priėmus sprendimą panaikinti skundžiamą aktą (veiksmą) iki jo priėmimo buvusios padėties atkūrimas pasunkėtų arba taptų negalimas (ABTĮ 92 str.). Realus bei veiksmingas iki skundžiamo administracinio akto priėmimo buvusios padėties atkūrimas, pažeistų pareiškėjo teisių, teisėtų interesų atkūrimas ir apgynimas bei realus teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba taptų nebeįmanomas tuo atveju, jei bylos nagrinėjimo metu galiojantis aktas, kurio teisėtumas ir pagrįstumas ginčijamas, sukeltų (ar tikėtina, kad sukeltų) tokias neigiamas pasekmes, kurių pašalinimas teismui priėmus palankų pareiškėjui sprendimą būtų neįmanomas ar sudėtingas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. spalio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS438-558/2008, 2010 m. spalio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-612/2010).

Pastebėtina, jog akto galiojimo laikinas sustabdymas (ABTĮ 71 str. 3 d. 3 p.) iš esmės yra konservacinio pobūdžio priemonė, skirta užtikrinti, kad tuo metu, kai nagrinėjama byla, remiantis ginčijamu aktu, nebūtų priimami aktai ar atliekami veiksmai, kurie padarytų negalimu ar apsunkintų būsimo teismo sprendimo įvykdymą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. sausio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS403-70/2007). Svarbu pažymėti, kad asmuo, prašantis taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, privalo nurodyti aplinkybes, sudarančias reikalavimo užtikrinimo pagrindą, bei pateikti šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS63-277/2008).

Pareiškėjas, prašydamas laikinai sustabdyti skundžiamų NŽT 2013 m. liepos 24 d. sprendimų, kuriais atkurtos nuosavybės teisės tretiesiems suinteresuotiems asmenims, galiojimą bei ginčydamas pirmosios instancijos teismo nutartį netaikyti jo prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės, nurodo, kad, esant ginčui dėl nuosavybės teisių atkūrimo, potenciali grėsmė teismo sprendimo įvykdymui iš tiesų egzistuoja, kadangi nesustabdžius skundžiamų aktų galiojimo, atitinkami tretieji suinteresuoti asmenys galėtų pasinaudoti savo, kaip nekilnojamojo turto savininkų, teisėmis atitinkamu turtu disponuoti (CK 4.37, 4.40 str.), tokiu atveju nekilnojamojo daikto išreikalauti iš sąžiningo įgijėjo nebūtų galimybės (CK 4.96 str. 2 d.), t. y. nebūtų galimybės atkurti tą padėtį, kuri buvo iki skundžiamų administracinių aktų priėmimo.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad pareiškėjas reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo būtinumo nepagrindė jokiomis dabar egzistuojančiomis konkrečiomis faktinėmis aplinkybėmis ir nepateikė teismui jokių įrodymų, kurie galėtų patvirtinti, jog, šiuo metu nesiėmus prašomų reikalavimo užtikrinimo priemonių, gali kilti realių sunkumų įvykdyti būsimą teismo sprendimą, o pareiškėjo teiginiai apie galimus neigiamus padarinius ir pareiškėjo nurodytos prielaidos, kad galbūt asmenys, sužinoję apie iškeltą bylą, imsis tokių veiksmų, yra nukreipti į ateitį, grindžiami prielaidomis, spėjimais, kurie negali būti pakankamu pagrindu prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymui.

Pažymėtina, kad pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių aplinkybes, sudarančias reikalavimo užtikrinimo pagrindą, t. y., kad tretieji suinteresuoti asmenys pradėjo disponuoti ar jau disponuoja turtu, į kurį jiems atkurtos nuosavybės teisės. Be to, patys tretieji suinteresuoti asmenys atsiliepimuose į pareiškėjo atskirąjį skundą nurodo, kad neketina ir šiuo metu nedisponuoja jiems priklausančiu turtu, o jei ketintų tai daryti, parduotų jį pačiam pareiškėjui už sutartą kainą.

Be to, teisėjų kolegija sutinka su atsakovo argumentais, kad pareiškėjas, kaip 33,0769 ha žemės sklypo, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), bendraturtis kartu su trečiaisiais suinteresuotais asmenimis, pagal CK 4.79 straipsnio 1 dalies bei Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 31 straipsnio 1 dalies nuostatas turi pirmenybės teisę pirkti bendrąja nuosavybe esančio ir parduodamo turto (žemės) dalį, taip pat žemę, kurią užima nuosavybės teise jam priklausantys statiniai ir įrenginiai, taip pat žemę, būtiną naudoti šiems objektams pagal paskirtį, ta kaina, kuria ji parduodama, ir kitomis vienodomis sąlygomis, išskyrus atvejus, kai žemė parduodama iš viešųjų varžytynių. Dėl šios priežasties galutinio teismo sprendimo įvykdymas nepasunkėtų arba nepasidarytų negalimas.

Taip pat sutiktina ir su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad nagrinėjamoje byloje teismui pritaikius prašomas reikalavimo užtikrinimo priemones, būtų pažeistos trečiųjų asmenų teisės (piliečių, nurodytų ginčijamuose sprendimuose, t. y. trečiųjų suinteresuotų asmenų), todėl tokių reikalavimo užtikrinimo priemonių pritaikymas (ginčijamų sprendimų galiojimo laikinas sustabdymas) būtų akivaizdžiai neproporcingas pareikštam reikalavimui.

Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi iš esmės pagrįstai atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, tokiu būdu teisingai aiškino ir taikė proceso teisės normas bei nenukrypo nuo administracinių teismų praktikos, todėl ši nutartis paliekama nepakeista, o pareiškėjo atskirasis skundas netenkinamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Agro Neveronys“ atskirojo skundo netenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 29 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Stasys Gagys

Romanas Klišauskas