A-426-143/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-426-143/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04001-2013-4

Procesinio sprendimo kategorija 6.6.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. kovo 31 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės, Anatolijaus Baranovo (pranešėjas) ir Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. G. skundą atsakovui Vaikų išlaikymo fondo administracijai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Ž. G. dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas D. G. (toliau – ir pareiškėjas, apeliantas) kreipėsi su skundu (b. l. 1–2), kurį patikslino (b. l. 7–9), į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti atsakovo Vaikų išlaikymo fondo administracijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir atsakovas, Vaikų išlaikymo fondo administracija, Fondo administracija) direktoriaus 2013 m. liepos 31 d. sprendimus Nr. V2-11604 bei Nr. V2-11608 „Dėl išmokos iš Vaikų išlaikymo fondo mokėjimo“ ir Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos (toliau – ir Komisija, VAGK) 2013 m. rugsėjo 12 d. sprendimą Nr. 3R-289 (AG-258/05-2013).

Pareiškėjas nurodė, kad trečiasis suinteresuotas asmuo Ž. G. (toliau – ir trečiasis suinteresuotas asmuo) nepateikė visų būtinų sprendimams priimti dokumentų, kadangi byla dėl vaikų gyvenamosios vietos nustatymo ir santuokos nutraukimo dar neišnagrinėta. Turėjo būti pateiktas teismo sprendimas, savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymas arba savivaldybės valdybos (mero) sprendimas (potvarkis) dėl asmens paskyrimo vaiko globėju, tačiau tokie dokumentai nepateikti. Nepateikus privalomų pateikti dokumentų, prašymas neturėjo būti net svarstomas. Prašymas priimtas neišnagrinėjus visų faktinių aplinkybių, todėl yra pažeistos jo teisės: neįsigilinta į tai, kad jis yra bedarbis, 4 mėnesius negavo bedarbio pašalpos, sumenkinta jo asmenybė. Nevengia įsipareigojimų, šeima rūpinosi ir rūpinsis. Nesutikdamas su atsakovo sprendimais, kreipėsi į VAGK, kuri sprendimu atmetė skundą. Nesutiko su šios komisijos išvadomis, nes ji visiškai netyrė faktinių aplinkybių ir neatsižvelgė į padarytus procesinius pažeidimus, t. y. privalomų dokumentų nepateikimą. Nuo 2011 m. lapkričio mėn. buvo priverstas išeiti iš žmonos tėvų namų, kuriuose gyveno su savo šeima. Gyvendamas atskirai stengėsi rūpintis šeima ir padėti. Nuo 2013 m. balandžio 17 d. jis oficialiai registruotas darbo biržoje. Šios aplinkybės yra žinomos ir antstoliui, vykdančiam išieškojimą, tačiau bedarbio pašalpa paskirta tik nuo 2013 m. rugpjūčio 22 d., o 209,68 Lt išmokėti tik 2013 m. rugsėjo 20 d. Dalis šių lėšų buvo pervesta Ž. G. Pabrėžė, kad ginčijami sprendimai yra nepagrįsti, priimti neišanalizavus ir neįvertinus visų aplinkybių bei nepateikus privalomų dokumentų.

Atsakovas atsiliepimu į skundą (b. l. 35–37) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad, įsigaliojus Vaikų išlaikymo fondo įstatymui (toliau – ir Įstatymas, VIFĮ), valstybė įsipareigojo esant įstatyme nustatytiems pagrindams suteikti vaikui nustatyto dydžio išlaikymą, t. y. valstybė perima skolininko pareigą išlaikyti vaikus, kai jis šios pareigos nevykdo arba vykdo netinkamai, kartu įgydama teisę reikalauti, kad skolininkas, privalantis išlaikyti vaiką, sugrąžintų valstybei jos išmokėtas išmokas ir sumokėtų 5 procentų metinių palūkanų. Pagal Įstatymo 3 straipsnio 2 dalį ir Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2007 m. gruodžio 11 d.

įsakymu Nr. A1-356 patvirtinto Kreipimosi į Vaikų išlaikymo fondo administraciją dėl Vaikų išlaikymo fondo išmokų tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 5 punktą, į Fondo administraciją gali būti kreipiamasi, kai vaikas negauna teismo sprendimu arba teismo patvirtinta vaiko (vaikų) išlaikymo sutartimi nustatyto išlaikymo ar gauna tik dalį nustatyto išlaikymo. Tuomet yra išmokamas teismo sprendimu arba teismo patvirtinta vaiko (vaikų) išlaikymo sutartimi nustatytas išlaikymas, o kai vaikas gauna tik dalį nustatyto išlaikymo – teismo sprendimu arba teismo patvirtinta vaiko (vaikų) išlaikymo sutartimi nustatytos ir skolininko mokamos sumos skirtumas.

Išlaikymo dydis nustatomas pagal antstolio išduotą pažymą, patvirtinančią, kad vaikas negauna viso arba dalies teismo sprendimu arba teismo patvirtinta vaiko (vaikų) išlaikymo sutartimi nustatyto išlaikymo. Pagal Įstatymo 4 straipsnio 4 dalį, išmokų suma apskaičiuojama nuo kreipimosi į Fondo administraciją dienos. Vaikų išlaikymo fondo (toliau – ir Fondas) išmokos mokamos tol, kol yra Įstatymo 3 straipsnyje nustatyti pagrindai ir kol vaikas teismo sprendimu arba teismo patvirtinta vaiko (vaikų) išlaikymo sutartimi turi teisę gauti išlaikymą.

Pažymėjo, jog trečiasis suinteresuotas asmuo dėl išmokos iš Fondo vaikams P. G. ir M. G. į Fondo administraciją kreipėsi 2013 m. liepos 26 d. ir pateikė antstolio M. L. 2013 m. liepos 26 d. pažymą Nr. 0022/12/20687, kurioje nurodyta, kad pagal 2012 m. vasario 15 d. Kauno miesto apylinkės teismo išduotą vykdomąjį dokumentą Nr. 2-4804-375 dėl išlaikymo periodinėmis išmokomis išieškojimo iš D. G. vaikams P. G. ir M. G. teismo sprendimu nustatyta vaikams mokėti po 200 Lt per mėnesį (indeksuota suma 206 Lt) Ž. G. Pažymoje taip pat nurodyta, kad 2013 m. balandžio mėn.–liepos mėn. nebuvo mokamos teismo sprendimu nustatytos vaikų išlaikymo lėšos.

Atsižvelgdamas į pateiktus dokumentus, Fondo administracijos direktorius 2013 m. liepos 31 d. priėmė sprendimus Nr. V2-11604 ir Nr. V2-11608 „Dėl išmokos iš Vaikų išlaikymo fondo mokėjimo“, kuriais nuspręsta nuo 2013 m. liepos 26 d. mokėti išmokas iš Fondo tol, kol atsiras Įstatyme nustatyti pagrindai sustabdyti arba nutraukti išmokos iš Fondo mokėjimą. Kadangi kreipimosi į Fondo administraciją metu buvo visi išmokų skyrimo ir mokėjimo pagrindai, t. y. antstolio pažyma, kad nebuvo teikiamos išlaikymo lėšos vaikams, ginčijami sprendimai yra teisėti ir pagrįsti.

Pažymėjo, kad, pagal Fondo administracijoje turimus dokumentus bei žinomas faktines aplinkybes, Kauno miesto teismas yra priėmęs sprendimą ir nustatęs pareigą išlaikyti nepilnamečius vaikus, o šių lėšų uzufruktore yra nustatyta Ž. G. Pareiškėjo skunde minimi finansiniai įsipareigojimai ar bedarbystė šiuo atveju jokios įtakos neturi, kadangi Įstatymo paskirtis yra užtikrinti vaiko teisę į socialinę apsaugą ir garantuoti valstybės įsipareigojimą esant šiame įstatyme nustatytiems pagrindams suteikti vaikui nustatyto dydžio išlaikymą.

Kartu valstybė įgyja teisę reikalauti, kad asmenys, privalantys išlaikyti vaiką, sugrąžintų valstybei jos išmokėtas vaiko išlaikymo lėšas. Pasikeitus bet kokioms aplinkybėms, turinčioms įtakos išmokų iš Fondo mokėjimui, pareiškėja privalo informuoti Fondo administraciją. Fondo administracija, gavusi papildomų dokumentų, patvirtinančių bet kokį aplinkybių pasikeitimą, priims tam tikrus sprendimus. Pagal Įstatymo 12 straipsnio 1 dalį, Fondo administratorius turi teisę iš pareiškėjų, kurių prašymu buvo mokamos Fondo išmokos, teisės aktų nustatyta tvarka išieškoti nepagrįstai išmokėtas sumas, jeigu pareiškėjai pateikė klaidingą informaciją arba nepranešė Fondo administratoriui apie aplinkybių, nurodytų šio Įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje, atsiradimą.

Fondo administracija nuolat keičia sprendimus pagal pasikeitusias faktines aplinkybes bei pareiškėjų ar skolininkų pateiktus dokumentus, siekiant, kad išmokėtos išmokos iš Fondo būtų pagrįstos, taip pat siekiant išvengti permokų pareiškėjams, skatinant pareiškėjų domėjimąsi bei atsakomybę. Taip pat atkreipė dėmesį, kad Ž. G. 2013 m. spalio 10 d. elektroniniu laišku informavo Fondo administraciją, kad iš D. G. gavo 46,11 Lt. Atsižvelgiant į tai, 2013 m. spalio 11 d. buvo priimti sprendimai Nr. V2-14806 ir Nr. V2-14807 „Dėl sprendimo pakeitimo“, kuriais buvo nuspręsta nuo 2013 m. rugsėjo 1 d. iki 2019 m. kovo 31 d. kiekvieną mėnesį mokėti 182,94 Lt dydžio išmoką.

Fondo administracija D. G. 2013 m. spalio 11 d. išsiuntė raštą Nr. (V1-2398/2013)D2-26940 „Dėl išmokų iš Vaikų išlaikymo fondo“ bei priimtų sprendimų nuorašus. Ž. G. 2013 m. spalio 28 d. elektroniniu laišku informavo Fondo administraciją, kad iš D. G. gavo 325 Lt. Atsižvelgiant į pranešimą, 2013 m. lapkričio 6 d. priimti sprendimai, kuriais nuspręsta: P. G. nuo 2013 m. spalio 1 d. iki 2016 m. gegužės 31 d. mokėti 43,50 Lt dydžio išmoką bei M. G. nuo 2013 m. spalio 1 d. iki 2019 m. kovo 31 d. kiekvieną mėnesį mokėti 43,50 Lt dydžio išmoką.

D. G. apie priimtus sprendimus informuotas 2013 m. lapkričio 6 d. raštu Nr. (V1-2398/2013)D2-28847 „Dėl išmokų iš Vaikų išlaikymo fondo“ bei išsiųsti priimtų sprendimų nuorašai. Pažymėjo, kad Įstatyme nėra nustatyta skolininko teisė skųsti sprendimą mokėti išmokas tretiesiems asmenims. Remiantis Įstatymo 7 straipsniu, Fondo administracijos direktoriaus sprendimo apskundimo teisė yra suteikta pareiškėjui, t. y. vienam iš tėvų, su kuriuo teismo sprendimu gyvena vaikas, arba globėjas (rūpintojas), kurie nuolat gyvena Lietuvos Respublikoje ir kurie kreipiasi į Fondo administratorių dėl vaiko išlaikymo lėšų mokėjimo.

Įstatyme yra numatyta tik skolininko teisė skųsti teismui Fondo administracijos sprendimą dėl Fondo išmokėtų išmokų išieškojimo. Tačiau tai nepaneigia skolininko teisės kreiptis į Fondo administraciją ir pateikti dokumentus, įrodančius, kad Fondo administracijos priimti sprendimai, atsižvelgus į pateiktas faktines aplinkybes, yra neteisingi ir turėtų būti peržiūrėti. Teigė, kad Komisijos 2013 m. rugsėjo 12 d. sprendimas Nr. 3R-289 (AG-258/05-2013) yra teisėtas ir pagrįstas.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. gegužės 6 d. sprendimu (b. l. 134–138) atmetė pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad, trečiajam suinteresuotam asmeniui Ž. G. 2013 m. liepos 30 d. kreipusis dėl išmokos iš Vaikų išlaikymo fondo gauti į atsakovą Vaikų išlaikymo fondo administraciją, pastarasis, įvertinęs su prašymu pateiktus dokumentus, 2013 m. liepos 31 d. sprendimais Nr. V2-11604 ir Nr. V2-11608 nusprendė mokėti išmokas trečiojo suinteresuoto asmens ir pareiškėjo vaikams – P. G. ir M. G. – iš Vaikų išlaikymo fondo iki atsiras Vaikų išlaikymo fondo įstatyme nustatyti pagrindai sustabdyti arba nutraukti tokių išmokų mokėjimą. Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, 2013 m. liepos 30 d. išlaikymo išieškojimas iš pareiškėjo buvo vykdomas Kauno miesto apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-4804-375/2012 2012 m. vasario 15 d. priimtos nutarties, kuria, pritaikius laikinąsias apsaugos priemones, iš D. G. priteistas laikinas išlaikymas – po 200 Lt kiekvieną mėnesį nuo ieškinio padavimo teismui dienos (2012 m. vasario 13 d.) iki teismo sprendimo įsiteisėjimo – nepilnamečiams vaikams P. G. ir M. G., pagrindu, o teismo sprendimas, kuriuo šių nepilnamečių vaikų gyvenamoji vieta nustatyta su motina – trečiuoju suinteresuotu asmeniu, taip pat priteistas išlaikymas iki pilnametystės, yra priimtas 2014 m. vasario 5 d.

Teismas pažymėjo, kad ginčas byloje kilo dėl atsakovo 2013 m. liepos 31 d. sprendimų Nr. V2-11604 ir Nr. V2-11608, taip pat VAGK 2013 m. rugsėjo 12 d. sprendimo Nr. 3R-289 (AG-258/05-2013), kuriuo nepatenkintas pareiškėjo skundas, pagrįstumo ir teisėtumo: pateiktu skundu pareiškėjas teigė, kad Fondo administracija, nesant pateiktam teismo sprendimui dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo ir neištyrusi aplinkybių, susijusių su jo galimybėmis mokėti išlaikymą vaikams, neturėjo pagrindo priimti ginčijamų sprendimų; pateiktu atsiliepimu į skundą Fondo administracija teigė, kad 2013 m. liepos 31 d. buvo visi išmokų skyrimo ir mokėjimo pagrindai, t. y. antstolio pažyma patvirtino, kad nebuvo teikiamos išlaikymo lėšos pareiškėjo vaikams, be to, VIFĮ nėra numatyta, kad skolininkas galėtų apskųsti sprendimą dėl išmokų skyrimo.

Teismas vadovavosi Įstatymo 1 straipsnio 1, 3 dalimis, 3 straipsnio 1–4 dalimis, 4 straipsnio 1–3 dalimis, 7 straipsnio 1–2 dalimis, 11 straipsnio 1, 2, 5 dalimis, 12 straipsnio 1 dalimi. Pažymėjo, jog Aprašas detalizuoja VIFĮ nustatytą kreipimosi dėl išmokos iš Fondo tvarką, jame nėra nustatyti kiti, nei VIFĮ nustatyti, Fondo išmokų mokėjimo pagrindai.

Teismas, įvertinęs nustatytas faktines aplinkybes ir paminėtą teisinį reguliavimą, padarė išvadą, kad pareiškėjo skundas yra nepagrįstas. Rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. balandžio 19 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A11-443/2005, kurioje pažymėta, kad teisę kreiptis į administracinį teismą nustato Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 5 straipsnis. Pagal šio straipsnio 1 dalį, kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas.

Pagal ABTĮ 22 straipsnio 1 dalį, skundą (prašymą) dėl viešojo ar vidaus administravimo subjekto priimto administracinio akto ar veiksmo (neveikimo) turi teisę paduoti asmenys, kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti. Išvardytos ABTĮ nuostatos garantuoja asmeniui teisę kreiptis į administracinį teismą ir nustato, jog tokiam kreipimuisi pakanka, kad asmuo manytų, jog jo teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti, t. y. pakankamas asmens subjektyvus suvokimas apie jo teisių ar interesų pažeidimą.

Tačiau nurodytos nuostatos taip pat reiškia, kad teismas, nagrinėdamas administracines bylas, privalo nustatyti, kuo pasireiškia pareiškėjo nurodytas pažeidimas, t. y. kiekvienu konkrečiu atveju nustatyti, ar asmuo, kuris kreipėsi dėl pažeistos teisės (intereso) gynimo, turi jo nurodytas teises (įstatymų saugomus interesus), ar šios teisės (interesai) objektyviai yra pažeistos asmens nurodytu būdu. Tik nustatęs nurodytas aplinkybes, teismas gali apginti pareiškėjo teises vienu iš ABTĮ 88 straipsnio 2–4 punktuose numatytų būdu.

Nenustatęs šių aplinkybių, teismas turi atmesti skundą (prašymą) ABTĮ 88 straipsnio 1 punkto pagrindu. Pažymėjo, jog analogiškos paminėtų normų taikymo praktikos laikomasi ir vėliau Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo priimtose nutartyse (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gruodžio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-2027/2008 ir kt.). Teismo vertinimu, nagrinėjamoje byloje atsakovo 2013 m. liepos 31 d. sprendimais Nr. V2-11604 ir Nr. V2-11608 pareiškėjui jokios teisės ir pareigos nėra suteikiamos ar nustatomos, jis nėra administracinių santykių dėl išmokų iš Fondo mokėjimo dalyvis, todėl nėra jokio pagrindo teigti, kad ginčijamais sprendimais yra pažeidžiamos jo teisės ar teisėti interesai.

Teismas nurodė, jog aplinkybė, kad atsakovas dėl 2013 m. liepos 31 d. sprendimų Nr. V2-11604 ir Nr. V2-11608 pagrindu išmokėtų lėšų susigrąžinimo gali priimti sprendimus, nesudaro pagrindo teigti priešingai, kadangi šiuo atveju turi būti priimti savarankiški sprendimai, kuriuos pareiškėjas nustatyta tvarka ir terminais galės ginčyti. Pažymėjo, kad tokio ginčo (jeigu toks bus) metu ir bus sprendžiamas klausimas, ar laikino išlaikymo, priteisto pagal teismo procesinį sprendimą – nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, negavimas patenka į VIFĮ 3 straipsnyje numatytų Fondo išmokų mokėjimo pagrindų tarpą.

Taigi, pripažinęs, kad pareiškėjas neturi materialinio teisinio pagrindo ginčyti atsakovo 2013 m. liepos 31 d. sprendimų Nr. V2-11604 ir Nr. V2-11608, teismas pažymėjo, jog kiti šalių procesiniuose dokumentuose nurodyti argumentai nėra reikšmingi.

III. Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 144–145) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 6 d. sprendimą ir patenkinti skundą.

Pareiškėjas vadovaujasi Aprašo 3, 5.7 punktais ir nurodo, kad teismas neatsižvelgė, jog Ž. G., kreipdamasi į Fondo administraciją, nepateikė teismo sprendimo, kad vaikai gyvena su ja, kad ji teismo sprendimu paskirta vaikų globėja (rūpintoja), t. y. nepateikė vieno iš privalomų pateikti dokumentų, būtinų kreipiantis dėl išmokų. Ž. G. tokio sprendimo ir negalėjo pateikti, nes jis nebuvo priimtas. Taigi Ž. G. nesilaikė procedūrinių veiksmų – nepateikė procedūrai įforminti reikalingų dokumentų, tačiau Fondo administracija, pažeisdama įstatymo nuostatas, reikalaujančias pateikti visus reikalingus dokumentus, priėmė ginčijamus sprendimus. Be šių privalomų pateikti dokumentų sprendimų dėl išmokų iš Fondo priėmimas turėjo būti sustabdytas iki tol, kol bus pateiktas reikalingas pateikti dokumentas, arba prašymas paliktas nenagrinėtas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Pareiškėjas skundžia atsakovo 2013 m. liepos 31 d. sprendimus Nr. V2-11604 bei Nr. V2-11608, kuriais valstybės garantuojamo išlaikymo vaikams suteikimo pavidalu pareiškėjo ir trečiojo suinteresuoto asmens nepilnamečiams vaikams P. ir M. G. buvo nustatytas tam tikrų terminuotų išmokų mokėjimas, pervedant jas į trečiojo suinteresuoto asmens sąskaitą. Ginčo šalys nekvestionuoja nei būtinumo taikyti ginčo santykiams specialaus teisės akto – Įstatymo – nuostatas, nei paminėtų išmokų dydžius ir jų išdėstymą laike. Skunde teismui pareiškėjas iškėlė iš esmės tik vieną klausimą, dėl kurio, jo manymu, nurodyti atsakovo sprendimai turi būti pripažinti neteisėtais: tai, kad trečiasis suinteresuotas asmuo (vaikų motina), kreipdamasis į atsakovą dėl paminėto išlaikymo nustatymo, kartu su kitais tokiam išlaikymui nustatyti būtinais pateikti dokumentais nepateikė teismo sprendimo, kuriuo nurodytų vaikų gyvenamoji vieta būtų nustatyta kartu su motina – trečiuoju suinteresuotu asmeniu. Todėl, sprendžiant šį administracinį ginčą, yra būtina pasisakyti dėl pareiškėjo nurodytos faktinės aplinkybės (ji ginčo šalių taip pat nėra kvestionuojama) reikšmės nagrinėjamai bylai Įstatymo taikymo prasme.

Tai darydama, kolegija pažymi, kad Įstatyme naudojamų sąvokų „pareiškėjas“ ir „skolininkas“ apibūdinimas yra pateiktas Įstatymo 2 straipsnio 3 ir 4 dalyse, pagal kurias, pareiškėjas - vienas iš tėvų, su kuriuo teismo sprendimu gyvena vaikas, arba globėjas (rūpintojas), kurie nuolat gyvena Lietuvos Respublikoje ir kurie kreipiasi į Vaikų išlaikymo fondo administratorių dėl vaiko išlaikymo lėšų mokėjimo (3 d.); skolininkas - asmuo, kuris teismo sprendimu arba pagal teismo patvirtintą vaiko (vaikų) išlaikymo sutartį kiekvieną mėnesį privalo mokėti periodines išmokas vaikui išlaikyti, bet nevykdo teismo sprendimo arba nemoka visos teismo priteistos sumos (4 d.).

Pastebėtina, kad šis aptariamų sąvokų apibūdinimas yra atkartotas Aprašo 3 punkte. Iš šių apibūdinimų, kalbant apie bylai aktualų sąvokos „pareiškėjas“ apibūdinimą, matyti, kad viena iš būtinųjų sąlygų pripažinti tam tikrą asmenį pareiškėju (Įstatymo taikymo prasme) yra aplinkybė, jog vaikų (vaiko) gyvenamoji vieta teismo sprendimu būtų nustatyta su juo. Aiškindama šią Įstatymo nuostatą lingvistiniu teisės aiškinimo būdu, kolegija pažymi, kad jos esmę sudaro tai, kad būtent (ir tik) teismo išreikšta valia dėl vaikų (vaiko) gyvenamosios vietos nustatymo su tam tikru asmeniu, kuris (toks nustatymas) visais atvejais laike yra terminuotas, nulemia tai, jog besikreipiantis dėl nurodyto išlaikymo nustatymo asmuo Įstatymo taikymo požiūriu gali būti pripažintas tinkamu pareiškėju.

Tai leidžia daryti išvadą, kad bent kokiu būdu teismo šiuo klausimu išreikšta valia yra pakankamas pagrindas pripažinti ją teismo sprendimu Įstatymo 2 straipsnio 3 dalies taikymo prasme. Aiškindama aptariamą Įstatymo nuostatą sisteminiu teisės aiškinimo būdu, t. y. kartu su kitomis Įstatymo ir jo pagrindu patvirtinto Aprašo nuostatomis, kolegija pirmiausia pažymi, kad Įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog kartu su prašymu suteikti paminėtą išlaikymą būtini pateikti dokumentai yra nustatyti Apraše. Todėl, sprendžiant klausimą dėl tokių dokumentų pakankamumo, yra būtina vadovautis Aprašo 5 punktu (bylai aktuali 2010-08-18 įsakymo Nr. A1-386 redakcija), kuriame yra išvardyti būtini pateikti dokumentai.

Šiame Aprašo punkte tiesiogiai nėra nurodyta, kad tarp aptariamų dokumentų turi būti pateiktas teismo sprendimas dėl vaikų (vaiko) gyvenamosios vietos nustatymo su vienu iš jo tėvų (šiame kontekste pastebėtina, kad Aprašo 5.7 punkte yra kalbama apie nagrinėjamai bylai neaktualų teismo sprendimą dėl asmens paskyrimo vaiko globėju arba rūpintoju).

Aprašo 5.4 punkte nurodyta apie būtinumą pateikti antstolio išduotą pažymą apie priteistų lėšų vaikui išlaikyti mokėjimą. Kolegija, spręsdama tokio turinio antstolio išduotos pažymos reikšmę pirmiau iškelto klausimo kontekste, pažymi, kad tokios pažymos turinys savaime suponuoja antstolio nuorodą į tam tikrą teismo sprendimą (valią) dėl vaiko gyvenamosios vietos jo išlaikymo tam tikru laikotarpiu nustatymo. Tai leidžia daryti išvadą, kad ši (Aprašo 5.4 p. nurodyta) pažyma atstoja Įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje minimą teismo sprendimą.

Pasisakydama dėl faktinių nagrinėjamai bylai reikšmingų aplinkybių, kolegija pažymi, kad trečiojo suinteresuoto asmens atsakovui pateiktos antstolio M. L. 2013 m. liepos 26 d. pažymos turinys (b. l. 47) atitinka kolegijos aptartus reikalavimus (joje yra nurodytas Kauno miesto apylinkės teismo išduotas vykdomasis dokumentas, kuriame yra nurodyti visi paminėtam valstybės laikinajam išlaikymui nustatyti būtini atributai). Be to, pirmosios instancijos teismas papildomai atskleidė Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. vasario 15 d. nutarties dėl pareiškėjui nustatyto vaikų laikinojo išlaikymo priteisimo turinį.

Atsižvelgdama į nurodytus argumentus ir padarytas Įstatymo nuostatų aiškinimo išvadas, kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo šioje byloje iškelti nesutikimo su atsakovo sprendimais argumentai negali būti pripažinti pagrįstais. Kolegija, taip pat sutikdama su pirmosios instancijos teismo nurodytais sprendimo motyvais (jų nekartodama), pripažįsta teismo priimtą sprendimą teisingu ir pagrįstu.

Taigi tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais pagrindo nėra. Kolegija nenustatė ir kitų, apeliaciniame skunde nenurodytų, pagrindų panaikinti arba pakeisti pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą (ABTĮ 136 str.).

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 6 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo D. G. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Anatolijus Baranovas

Irmantas Jarukaitis