AS-261-106-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS261-106/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02662-2011-3

Procesinio sprendimo kategorija: 67.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2014 m. sausio 22 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė), Stasio Gagio (pranešėjas) ir Romano Klišausko,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjų H. H. (H.) ir Z. H. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 12 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjų H. H., Z. H., Ž. H., Ž. H. skundą atsakovams Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos ir Ukmergės rajono žemėtvarkos skyriaus, trečiaisiais suinteresuotais asmenimis byloje dalyvaujant A. H., V. T., Č. H., A. N., A. T., R. Č., D. J. H., L. H., R. P., Ukmergės žemėtvarkos skyriui, dėl įpareigojimo atlikti veiksmus ir termino atnaujinimo, neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. pareiškėjai H. H., Z. H. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą (III t., b. l. 170-171), prašydami taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – uždrausti Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos ir kitoms institucijoms, įstaigoms, įmonėms ar organizacijoms atlikti bet kokius veiksmus, susijusius su Vilniaus apskrities Ukmergės rajono Želvos girininkijos (duomenys neskelbtini) sklypais, V. H. nuosavybės teise priklausiusiais iki 1940 m., iki tol, kol bus įvykdyti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-148/2013 ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. birželio 29 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I-1556-426/2012.

Pagrįsdami savo prašymą, pareiškėjai paaiškino, kad iš UAB „Geometrą“ gauto rašto sužinojo, kad bus vykdomi žemės, į kurią patenka ir ginčo žemė, kadastriniai matavimai. Nurodė, kad bet kokie veiksmai dėl šio žemės sklypo privalo būti nutraukti iki bus įvykdyti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2001 m. balandžio 13 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I2-210/2001 ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-148/2013 (Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. birželio 29 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I-1556-426/2012). Pažymėjo, kad Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos neįvykdė nei vieno teismo sprendimo, todėl teismų sprendimų vykdymas perduotas antstolei.

Skundžiama Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 12 d. nutartimi (III t., b. l. 180-181) pareiškėjų prašymą atsisakyta priimti.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 71 straipsnio 1, 2 ir 3 dalių nuostatomis, padarė išvadą, kad prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę pagrįstumas bei teisėtumas gali būti nagrinėjimo dalyku administraciniame teisme tuo atveju, jeigu toks prašymas yra pareiškiamas iki teismui pateikto skundo išnagrinėjimo. Tuo tarpu, įsiteisėjusių teismo sprendimų vykdymo tvarka yra reglamentuojama Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) nuostatomis (ABTĮ 97 str. 2 d.). Todėl pareiškėjai, manydami, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2001 m. balandžio 13 d. sprendimas Nr. I2-210/2001 ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-148/2013, t. y. įsiteisėję teismų procesiniai sprendimai, nėra vykdomi arba yra vykdomi netinkamai, savo teises gali ginti vadovaudamiesi CPK nuostatomis, reglamentuojančiomis priverstinę teismo sprendimų vykdymo tvarką. Atsižvelgus į tai, kad pareiškėjų prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones nenagrinėtinas, jį priimti atsisakyta (ABTĮ 37 str. 2 d. 1 p.)

II. Pareiškėjai H. H. ir Z. H. pateikė atskirąjį skundą (III t., b. l. 183-184), kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 12 d. nutartį.

Nurodo, kad, kadangi ABTĮ 71 straipsnio nuostatose nėra imperatyviai nurodyta, kad prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių teismui gali būti pateikiamas tik iki teismo sprendimo įsiteisėjimo, todėl asmuo gali teikti tokį prašymą administraciniam teismui toje pačioje byloje bet kurioje proceso stadijoje. Teismo sprendimo vykdymo stadija yra sudedamoji proceso stadija. Mano, kad prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių teiktinas administracinėje byloje ir po teismo sprendimo įsiteisėjimo, nes CPK nuostatomis nėra taikomas reikalavimo užtikrinimas. CPK nuostatomis gali būti taikytos laikinosios apsaugos priemonės.

Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepime į pareiškėjų atskirąjį skundą nurodo, kad su juo nesutinka ir prašo atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą.

Pažymi, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai padarė išvadą, jog įsiteisėjusių teismo sprendimų vykdymo tvarka yra reglamentuojama Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekse, o reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos iki teismui pateikto skundo išnagrinėjimo. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2008 m. rugsėjo 18 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. P525-196/2008 yra konstatavęs, kad reikalavimo užtikrinimo priemonių paskirtis – užtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą, tol, kol šis sprendimas nėra įsiteisėjęs ir įgavęs jam būdingo stabilumo, t. y. kol nėra aišku, kaip teismas išspręs administracinį ginčą. Kai administracinio teismo sprendimas įsiteisėja, reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas nebeatitiktų šių priemonių paskirties, kadangi ginčas yra laikomas galutinai išspręstu. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-148/2013 yra įsiteisėjusi, todėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas nėra galimas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

III. Atskirasis skundas netenkintinas.

Atskiruoju skundu skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria atsisakyta priimti pareiškėjų prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – uždrausti Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos ir kitoms institucijoms, įstaigoms, įmonėms ar organizacijoms atlikti bet kokius veiksmus, susijusius su Vilniaus apskrities Ukmergės rajono Želvos girininkijos (duomenys neskelbtini) sklypais, iki tol, kol bus įvykdyti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-148/2013 ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. birželio 29 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I-1556-426/2012, kadangi prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones administracinio teismo sprendimo vykdymo stadijoje nenagrinėtinas (ABTĮ 37 str. 2 d. 1 p.).

Pareiškėjai, nesutikdami su tokia pirmosios instancijos teismo išvada, teigia, kad ABTĮ 71 straipsnio nuostatose nėra imperatyviai nurodyta, jog prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių teismui gali būti pateikiamas tik iki teismo sprendimo įsiteisėjimo, todėl asmuo gali teikti tokį prašymą administraciniam teismui toje pačioje byloje bet kurioje proceso stadijoje, o šiuo atveju teismo sprendimo vykdymo stadija yra sudedamoji proceso stadija.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija su šiais pareiškėjų argumentais nesutinka, kadangi reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo prašymas nėra sprendžiamas byloje, kurioje priimtas galutinis sprendimas, jeigu nėra priimtas sprendimas procesą atnaujinti. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuomonės, kad reikalavimo užtikrinimo priemonių paskirtis – užtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą, tol, kol šis sprendimas nėra įsiteisėjęs ir įgavęs jam būdingo stabilumo, t. y. kol nėra aišku, kaip teismas išspręs administracinį ginčą. Kai administracinio teismo sprendimas įsiteisėja, reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas nebeatitiktų šių priemonių paskirties, kadangi ginčas yra laikomas galutinai išspręstu. Reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas iš naujo įgautų prasmę ir atitiktų šių priemonių paskirtį tik tais atvejais, jei procesas būtų atnaujintas ir bylos nagrinėjimas grįžtų į ankstesnę bylos nagrinėjimo stadiją (žr., pvz., 2011 m. balandžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P63-122/2011).

Atsižvelgiant į tai, kad priėmus Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-148/2013 Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. birželio 29 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I-1556-426/2012 įsiteisėjo, o Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. liepos 17 d. nutartimi administracinėje byloje P525-175/2013 procesą administracinėje byloje Nr. A261-148/2013 atsisakyta atnaujinti, ginčas byloje buvo išspręstas ir priimtas galutinis sprendimas, t. y. sprendimas įgavęs jam būdingą stabilumą, todėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo prašymas šiuo atveju nesprendžiamas.

Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi iš esmės pagrįstai nusprendė atsisakyti priimti pareiškėjų prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, tokiu būdu teisingai aiškino ir taikė proceso teisės normas, nenukrypo nuo administracinių teismų praktikos, todėl ji paliekama nepakeista, o pareiškėjų atskirasis skundas netenkinamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjų H. H. (H.) ir Z. H. atskirojo skundo netenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 12 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Stasys Gagys

Romanas Klišauskas