A-525-1726-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A525-1726/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02787-2013-3

Procesinio sprendimo kategorija 28

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. gruodžio 23 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Artūro Drigoto ir Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Nekilnojamojo turto fondas“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Nekilnojamojo turto fondas“ skundą atsakovui Lietuvos Respublikos energetikos ministerijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinei kainų ir energetikos kontrolės komisijai dėl leidimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Nekilnojamojo turto fondas“ su skundu (I t., b. l. 1-8) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą prašydamas:

1) kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo (toliau – ir AIEĮ, Įstatymas) (2013 m. sausio 17 d. redakcija Nr. XII-169) 20 straipsnio 6 dalies nuostata neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 69 straipsnio 1 daliai ir teisinės valstybės principui;

2) panaikinti Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos (toliau – ir Energetikos ministerija, Ministerija) 2013 m. birželio 20 d. išduoto Leidimo gaminti elektros energiją Nr. LG-1964, 2013 m. birželio 20 d. išduoto Leidimo gaminti elektros energiją Nr. LG-1927, 2013 m. birželio 25 d. išduoto Leidimo gaminti elektros energiją Nr. LG-1999 (toliau – ir Leidimai) dalis, kuriomis nustatyta, kad elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis;

3) įpareigoti Energetikos ministeriją Leidimuose nustatyti, kad elektrinėje pagamintos elektros energijos fiksuoti tarifai ir fiksuotų tarifų didžiausi galimi dydžiai yra nustatomi teisės aktų, galiojusių leidimo plėsti elektros energijos gamybos pajėgumą išdavimo metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis.

Taip pat prašė priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Paaiškino, kad yra investuotojas į saulės elektrines, leidimą plėsti energijos gamybos pajėgumą gavęs 2012 metais, galiojant ankstesnei AIEĮ redakcijai. Pareiškėjas pagrindines investicijas į turimas saulės elektrines atliko ir plėtros darbus vykdė iki 2013 m. sausio 17 d. AIEĮ redakcijos įsigaliojimo, t. y. iki 2013 m. vasario 1 d. Pareiškėjas nesutiko su Leidimų dalimis, kuriose nurodyta, kad elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis.

Nurodė, kad, įsigaliojus naujam teisiniam reglamentavimui, pasikeitė fiksuoto tarifo nustatymas. Asmenys, kurie galiojant AIEĮ 2011 m. gegužės 12 d. ir AIEĮ 2012 m. birželio 21 d. redakcijoms gavo leidimus plėtrai, teisėtai pagal galiojančius teisės aktus tikėjosi, jog, pastačius saulės jėgainę, bus taikomas 2012 m. Komisijos patvirtintas 1,44 kW/h tarifas, skirtas neintegruoto tipo saulės jėgainėms, ir kad gavus leidimą gaminti elektros energiją po 2013 m. vasario 1 d. (t. y. AIEĮ pakeitimų įsigaliojimo dienos), bus taikomas tarifas, nustatytas Komisijos 2013 metų I ketvirčiui, t. y. 1,25 kW/h (skirtas neintegruoto tipo saulės jėgainėms).

Tai reiškia, jog tarifas už neintegruoto tipo saulės jėgainių superkamą energiją sumažėjo 0,19 ct už kW/h, dėl to viena saulės elektrinė per 12 metų laikotarpį patirs maždaug 60 000 nuostolių. Pareiškėjas Leidimus gavo 2013 m. birželio 20 d. ir 2013 m. birželio 25 d., t. y. galiojant AIEĮ 2013 m. sausio 17 d. redakcijai, įsigaliojusiai 2013 m. vasario 1 d. Leidimuose numatyta: „Elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis“.

Atsižvelgus į tai, kad tiesiogiai taikant AIEĮ 2013 m. sausio 17 d. redakciją, įsigaliojusią 2013 m. vasario 1 d., ir nustatant pareiškėjui Leidimų išdavimo dieną galiojantį tarifą, įstatymas yra taikomas atgal. Vertino, kad Ministerija, išduodama Leidimus, privalėjo užtikrinti, jog jais būtų nustatytas leidimų plėtrai išdavimo dieną galiojęs tarifas, nes, priešingu atveju, pažeidžiami teisės aktai ir pareiškėjo teisėti lūkesčiai bei interesai. AIEĮ pakeitimo įstatyme (toliau – ir Pakeitimo įstatymas) aptartas tik 5 straipsnio 2 dalies įsigaliojimo momentas, todėl likusios įstatymo normos įsigaliojo nuo 2013 m. vasario 1 d.

Kaip yra pažymėjęs Konstitucinis Teismas, Konstitucijos 7 straipsnio 2 dalyje atsispindi teisės principas, jog paskelbti įstatymai galioja į ateitį ir neturi grįžtamosios galios (lex retro non agit). Taigi įstatymai taikomi tiems faktams ir pasekmėms, kurios atsiranda po šių įstatymų įsigaliojimo. Principo lex retro non agit taikymo būtinybę akcentuoja ir administraciniai teismai, nagrinėdami administracines bylas. Tuo tarpu, Leidimuose nurodyta sąlyga iš esmės reiškia tai, kad pareiškėjui taikomi fiksuoto tarifo didžiausi galimi dydžiai yra nustatomi vadovaujantis 2013 m. vasario 1 d.

AIEĮ 20 straipsnio 6 dalyje nustatyta tvarka, t. y. remiantis Leidimų išdavimo metu galiojančiais tarifais. Tačiau leidimų plėtrai, kurių pagrindu pareiškėjas atliko investicijas į saulės elektrines, išdavimo metu galiojanti AIEĮ 20 straipsnio 7 dalies redakcija numatė, kad peržiūrėti fiksuoti tarifai ir fiksuotų tarifų didžiausi galimi dydžiai taikomi tik gamintojams, kurių elektrinėms leidimas plėtoti energijos gamybos iš atsinaujinančių energijos išteklių pajėgumus išduotas po šių tarifų dienos, t. y. elektros energijos supirkimo tarifų nustatymas buvo susietas su leidimo plėtrai išdavimo momentu.

Vadinasi, Ministerija, išduodama Leidimus ginčijamoje dalyje, neteisėtai jau susiklosčiusiems administraciniams teisiniams santykiams pritaikė Pakeitimo įstatymo nuostatas ir tuo pažeidė konstitucinį lex retro non agit principą. Tokie Ministerijos veiksmai pažeidžia ne tik lex retro non agit principą, bet ir teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo, teisinio saugumo ir sąžiningumo principus. Pareiškėjui gavus leidimus plėtrai, su kurių išdavimo momentu pagal tuo metu galiojusį teisinį reglamentavimą buvo siejamas elektros energijos supirkimo tarifo nustatymas, buvo sukurtas teisėtas lūkestis, jog išpildžius nustatytas sąlygas (pastačius elektrines ir gavus Leidimus), visą 12 metų laikotarpį bus taikomas tas pats tarifas.

Būtent šis teisėtas lūkestis didžiąja dalimi ir suponavo pareiškėjo apsisprendimą įgyvendinti projektą ir atlikti didelės vertės investicijas (įsigyti elektrines sudarančią įrangą, vykdyti statybos darbus ir pan.). Tai, kad teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo, teisinio saugumo principai suponuoja valstybės pareigą užtikrinti teisinio reguliavimo tikrumą ir stabilumą, apsaugoti asmenų teises, gerbti teisėtus interesus ir teisėtus lūkesčius pažymėta ir Konstitucinio Teismo, ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktikoje.

Atsakovų veiksmai laikytini pažeidžiančiais teisėtų lūkesčių, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo principus, o Ministerija, išduodama Leidimus, pagal kuriuos energijos supirkimo tarifas buvo fiksuojamas Leidimų išdavimo dieną, elgėsi nesąžiningai, nesilaikydama valstybės įgaliotos institucijos elgesiui taikytino sąžiningumo principo (remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. spalio 27 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A1-355/2004, publikuota „Administracinių teismų praktika“ Nr. 6, 2005 m.). Dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą, nurodo, kad AIEĮ (2013 m. sausio 17 d. redakcija) 20 straipsnio 6 dalies nuostata prieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 69 straipsnio 1 daliai ir teisinės valstybės principui, nes pareiškėjui, leidimus plėtrai gavusiam iki Pakeitimo įstatymo įsigaliojimo dienos, fiksuoti tarifai jau buvo nustatyti pagal principą, galiojusį iki Pakeitimo įstatymo (AIEĮ redakcija iki 2013 m. sausio 31 d.

– „peržiūrėti fiksuotų tarifų didžiausi galimi dydžiai taikomi tik gamintojams, kurių elektrinėms leidimas plėtoti elektros energija išduotas po šių tarifų įsigaliojimo dienos“).

Atsakovas Ministerija atsiliepime (I t., b. l. 56-66) prašė atmesti pareiškėjo skundą.

Paaiškino, kad Seimui priėmus Pakeitimo įstatymą, saulės elektrinių veikla nebuvo apribota, tik buvo nustatyta, kad Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija (toliau – ir Komisija) ne dažniau kaip kas ketvirtį įvertina elektros energijos gamybos iš skirtingų atsinaujinančių energijos išteklių plėtrą, atsižvelgdama į faktinį per praėjusius kalendorinius metus pagamintą elektros energijos kiekį, veikiančių elektrinių įrengtųjų galių sumą ir statomų elektrinių numatytų įrengti galių sumą, kad peržiūrėti fiksuotų tarifų didžiausi galimi dydžiai taikomi tik gamintojams, kurių elektrinėms leidimas gaminti elektros energiją išduotas po šių tarifų įsigaliojimo dienos.

Pakeitimo įstatymu nėra nustatomos ar keičiamos nuostatos dėl superkamos elektros energijos, pagamintos iš atsinaujinančių energijos šaltinių, tarifų dydžių. Todėl negalima tvirtinti, kad dėl Seimo tiesioginių veiksmų pareiškėjas galimai patyrė ar patirs nuostolius. Komisija patvirtina elektros energijos ir biodujų, pagamintų naudojant atsinaujinančius energijos išteklius, tarifus, o Pakeitimo įstatymas tik sudaro galimybę Komisija tai atlikti teisingai, aiškiai, objektyviai ir savalaikiai. Vertino, kad elektros energijos gamybos skatinimas iš atsinaujinančių energetikos išteklių, siekiant didinti Lietuvos Respublikos energetinį nepriklausomą bei skatinti „švaresnės“ energijos gamybą, yra viešasis interesas AIEĮ kontekste.

Leidime nustatyta reguliuojamos veiklos sąlyga: „Vykdyti Veiklos elektros energetikos sektoriuje leidimų išdavimo taisyklių VII skyriuje nurodytas sąlygas. Elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis“ taip pat buvo nurodoma ir iki AIEĮ 2013 m. sausio 17 d. pakeitimų įsigaliojimo dienos pareiškėjui išduotame leidime plėsti elektros energijos gamybos pajėgumą. Veiklos sąlyga: „Vykdyti Veiklos elektros energetikos sektoriuje leidimų išdavimo taisyklių VII skyriuje nurodytas sąlygas.

Elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis“ šiuo atveju yra kaip bendra teisinė nuostata, įtraukta į visus, iki Pakeitimo įstatymo įsigaliojimo, Ministerijos išduotus leidimus gaminti elektros energiją. Todėl pareiškėjo prašymas panaikinti Leidimo dalį, kuria nustatyta, kad elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis, pripažintinas nesukeliančiu teisinių pasekmių, nepriskirtinas administracinių teismų kompetencijai.

Pabrėžė, kad Konstitucinis Teismas 1998 m. kovo 25 d. nutarime pateikė taisyklės lex retro non agit išimtį. Kad teisės principas lex retro non agit turi išimtis yra nurodęs ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas. Todėl reikalavimas, kad įstatymas neturėtų grįžtamosios galios, nėra absoliutus. Ribojimai galimi tais atvejais, kai kitų teisės principų saugomos vertybės įgyja prioritetą lex retro non agit atžvilgiu. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (byla Nr. C-459/02) nurodė, kad atgaline data galiojantys nacionalinės teisės aktai nepažeidžia teisinio tikrumo principo, jeigu galiojimas atgaline data yra būtinas tikslui pasiekti ir yra tinkamai atsižvelgta į suinteresuotų asmenų teisėtus lūkesčius.

Pažymėjo, kad Pakeitimo įstatymo tikslas, kaip ir AIEĮ (redakcija iki 2013 m. vasario 1 d.), buvo užtikrinti darnią atsinaujinančių energijos išteklių naudojimo plėtrą, atsižvelgiant į vartotojų teisių ir teisėtų interesų į atsinaujinančių energijos išteklių prieinamumą, tinkamumą ir pakankamumą apsaugos užtikrinimo principus (AIEĮ 1 str. 2 d.). Dėl 2012 m. rugsėjo, spalio, lapkričio, gruodžio mėnesiais pateiktų Ministerijai apie 16 tūkstančių prašymų plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus, statant ne didesnės kaip 30 kW galios saulės elektrines, susidarė situacija, kada galimų įrengti mažųjų saulės šviesos energijos elektrinių suminė įrengtoji galia artėjo prie 500 MW, tokiu būdu, viršijant suminę įrengtąją galią, nustatytą AIEĮ (redakcija iki 2013 m. vasario 1 d.) 13 straipsnio 3 dalies 2 punkte, apie 50 kartų.

Iki Pakeitimo įstatymo priėmimo Ministerija turėjo apie 10 000 neišnagrinėtų prašymų išduoti leidimą plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus. Tokia situacija galėjo sąlygoti papildomą kasmetinį VIAP lėšų poreikį viršijantį 400 mln. Lt, kuris būtų surinktas iš kitų elektros energijos vartotojų. Pažymėjo, jog teisėti lūkesčiai turi būti saugomi tik tuomet, kai atitinkami pokyčiai negalėjo būti pagrįstai numatyti (Europos Teisingumo Teismo byla Nr. C-22/94). Vertino, kad šiuo atveju bendrieji Bendrijos teisės teisinio tikrumo ir atgalinio negaliojimo principai neprieštarauja tam, kad valstybė narė, siekdama pasiekti tikslą bei atsižvelgusi į suinteresuotų asmenų teisėtus lūkesčius, galėtų priimti reikalingus naujus teisės aktus.

Rėmėsi ESTT sprendimu Irish Farmers Association ir kt. byloje Nr. C-22/94, ir teigė, kad pareiškėjas, dar prieš jam gaunant leidimą plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus, būdamas apdairi rinkos dalyvis, galėjo tikėtis teisinio reguliavimo pasikeitimų, todėl šiuo atveju negali remtis teisėtų lūkesčių apsaugos principu. Pareiškėjo teisės (t. y. teisėtų lūkesčių apsaugos principas), Seimui priėmus Pakeitimo įstatymą, nebuvo pažeistos.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Komisija atsiliepime (II t., b. l. 32-35) prašė skundą nagrinėti teismo nuožiūra.

Paaiškino, kad nagrinėjamu atveju gamybos leidimai yra individualūs administraciniai aktai, kuriuose išreikšta viešojo administravimo subjekto, šiuo atveju – Ministerijos, valia dėl pareiškėjo subjektinių teisių realizavimo, todėl tarp pareiškėjo ir Ministerijos yra kilę administraciniai teisiniai santykiai, t. y. įstatymais ir kitais norminiais teisės aktais reglamentuoti visuomeniniai santykiai, atsirandantys atliekant viešąjį administravimą (šiuo atveju – priimant administracinius sprendimus). Nuo 2013 m. vasario 1 d. įsigaliojus Pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymui, buvo pakeista fiksuotų tarifų taikymo tvarka. Įsigaliojus AIEĮ pakeitimams ir nesant aiškaus reglamentavimo tarifų taikymo klausimais, Komisija 2013 m. vasario 13 d. raštu Nr. R2-431 kreipėsi į Ministeriją, prašydama išaiškinti, kuriuo momentu plėtros leidimo ar gamybos leidimo išdavimo metu galiojantys fiksuoti tarifai turėtų būti taikomi gamintojams, kurie iki 2012 m. gruodžio 31 d. gavo plėtros leidimus, tačiau dar neturi leidimo gaminti. Ministerija 2013 m. vasario 28 d. raštu Nr. (8.3-10)3-817 pateikė atsakymą. Nurodė, kad fiksuoti tarifai gamintojams, kurių elektrinių įrengtoji galia ne didesne kaip 30 kW, užfiksuojami nuo leidimo gaminti išdavimo dienos, o ne nuo plėtros leidimo išdavimo dienos. Jokių išimčių gamintojams, gavusiems leidimus plėtrai skirtingu laiku nei AIEĮ, nei Pakeitimo įstatymui ir Pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymai nenumato. Pažymėjo, kad 12 metų laikotarpiu taikomas tas fiksuoto tarifo dydis, kuris galiojo leidimo gaminti elektros energiją išdavimo dieną.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. vasario 12 d. sprendimu (II t., b. l. 49-56) pareiškėjo UAB „Nekilnojamojo turto fondas“ skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nurodė, jog rašytiniai bylos įrodymai patvirtina, kad Ministerija pareiškėjui išdavė 2012 m. rugpjūčio 3 d. Leidimą plėsti elektros energijos gamybos pajėgumą Nr. LP-1299, 2012 m. rugpjūčio 3 d. Leidimą plėsti elektros energijos gamybos pajėgumą Nr. LP-1300 ir 2012 m. rugsėjo 13 d. Leidimą plėsti elektros energijos gamybos pajėgumą Nr. LP-1663, kuriais nustatyta, kad elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis (I t., b. l. 69, 124, 175). Ministerija 2012 m. birželio 13 d. išduoto Leidimo plėsti elektros energijos gamybos pajėgumą Nr. LP-1663 pagrindu neribojamam laikui pareiškėjui išdavė 2013 m. birželio 20 d. Leidimą gaminti elektros energiją Nr. LG-1927 (įrengtoji elektrinės galia 0,02989 MW, elektrinės tipas – saulės elektrinė); 2012 m. rugpjūčio 3 d. Leidimo plėsti elektros energijos gamybos pajėgumą Nr. LP-1299 pagrindu neribojamam laikui pareiškėjai išdavė 2013 m. birželio 20 d. Leidimą gaminti elektros energiją Nr. LG-1964 (įrengtoji elektrinės galia 0,02989 MW, elektrinės tipas – saulės elektrinė); 2012 m. rugpjūčio 3 d. Leidimo plėsti elektros energijos gamybos pajėgumą Nr. LP-1300 pagrindu neribojamam laikui pareiškėjui išdavė 2013 m. birželio 25 d. Leidimą gaminti elektros energiją Nr. LG-1999 (įrengtoji elektrinės galia 0,02989 MW, elektrinės tipas – saulės elektrinė). Leidimuose nurodyta: „Leidimu reguliuojamos veiklos sąlygos: „Vykdyti Veiklos elektros energetikos sektoriuje leidimų išdavimo taisyklių VII skyriuje nurodytas sąlygas. Elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis“ (I t., b. l. 11, 39, 123).

Teismas apibrėžė, kad administracinėje byloje sprendžiamas ginčas dėl pareiškėjui išduoto leidimo gaminti elektros energiją turinio teisėtumo ir pagrįstumo.

Ginčo teisinius santykius reglamentuoja inter alia 2011 m. gegužės 12 d. AIEĮ XI-1375, kurio tikslas yra inter alia yra užtikrinti darnią atsinaujinančių energijos išteklių naudojimo plėtrą, skatinti tolesnį naujų technologijų vystymąsi ir diegimą bei pagamintos energijos vartojimą, ypač atsižvelgiant į vartotojų teisių ir teisėtų interesų į atsinaujinančių energijos išteklių prieinamumą, tinkamumą ir pakankamumą apsaugos užtikrinimo principus (1 str. 2 d.).

Teismas nurodė, kad pareiškėjui pagamintos elektros energijos supirkimo tarifai pasikeitė (sumažėjo) dėl pasikeitusio teisinio reglamentavimo inter alia dėl AIEĮ 20 straipsnio 6 dalies pakeitimo, todėl atliktina šių pakeitimų analizė.

Teismas citavo AIEĮ 11 straipsnio (2011 m. gegužės 12 d. įstatymo redakcija (nuo 2011 m. gegužės 24 d.) 2 punktą, 13 straipsnio (2011 m. gegužės 12 d. įstatymo redakcija (nuo 2011 m. gegužės 24 d.) 2 dalį, 13 straipsnio 3 dalies 2 punktą, 4 dalį, 20 straipsnio (2011 m. gegužės 12 d. įstatymo redakcija (nuo 2011 m. gegužės 24 d.) 1 ir 6 dalis.

Pažymėta, kad 2013 m. sausio 17 d. Seimas padarė AIEĮ pataisas, kurios įsigaliojo 2013 m. vasario 1 d.

Teismas taip pat citavo nuo 2013 m. vasario 1 d pakeistą AIEĮ 20 straipsnio 6 dalį, nurodė, kad pagal 2012 m. vasario 6 d. Komisijos nutarimą Nr. 03-23 „Dėl elektros energijos ir biodujų, pagamintų naudojant atsinaujinančius energijos išteklius, tarifų nustatymo 2012 metais“ 2012 metais elektros energijos jėgainėms, naudojančioms saulės energiją, neintegruotoms į pastatą, kurių įrengtoji galia ne didesnė kaip 30 kW, galiojo 1,44 Lt/kWh fiksuotas tarifas. Pagal 2013 m. vasario 28 d. Komisijos nutarimą Nr. 03-58 „Dėl elektros energijos, pagamintos naudojant atsinaujinančius energijos išteklius, tarifų nustatymo 2013 metų II ketvirčiui“ nuo 2013 m. balandžio 1 d. iki 2013 m. birželio 30 d. elektros energijos jėgainėms, naudojančioms saulės energiją, neintegruotoms į pastatą, kurių įrengtoji galia yra didesnė nei 10 kW, bet mažesnė nei 100 kW, galioja nustatytas fiksuotas tarifas – 0,69 Lt/kWh.

Teismas nurodė, jog analogiškoje byloje išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. gruodžio 23 d. nutartyje (administracinė byla Nr. A143-2834/2013) konstatavo, kad pareiškėjas kreipėsi į teismą ir savo reikalavimą iš esmės grindė teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo principų bei principo lex retro non agit pažeidimais. Šiuos pažeidimus pareiškėjas siejo su Leidime pritaikytu pasikeitusiu teisiniu reguliavimu atsinaujinančių išteklių energetikos skatinimo srityje.

Teismas rėmėsi minėta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi, joje pateiktais argumentais ir prieitomis išvadomis, ir pažymėjęs, kad nagrinėjamos administracinės bylos Nr. I-778-121/2014 aplinkybės iš esmės yra analogiškos (pareiškėjas Leidimą gaminti elektros energiją gavo jau galiojant naujajam reglamentavimui), nematė pagrindo keisti jau suformuotą praktiką ir darė išvadą, kad pareiškėjo skundas laikytinas nepagrįstu.

Pasisakydamas dėl prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą, teismas sutiko su išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 23 d. nutartyje duotu vertinimu, jog nėra pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą ir kelti klausimą dėl pakitusio teisinio reguliavimo atitikimo Konstitucijai, todėl prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą netenkintas.

Pažymėta ir tai, jog atmetus visus skundo reikalavimus, nėra pagrindo tenkinti prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidas.

III. Pareiškėjas UAB „Nekilnojamojo turto fondas“ pateikė apeliacinį skundą (II t., b. l. 59-68), kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 12 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo apelianto UAB „Nekilnojamojo turto fondas“ skundas būtų patenkintas.

Taip pat prašo:

1) kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo šioje byloje priėmimo;

2) kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo (2013 m. sausio 17 d. redakcija Nr. XII-169) 20 straipsnio 6 dalies nuostata neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 69 straipsnio 1 daliai ir teisinės valstybės principui.

Apeliaciniame skunde pateikia šiuos argumentus:

1) Teismas, priimdamas sprendimą, viršijo savo kompetenciją, nes nesivadovavo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 16 straipsnio nuostatomis. Dėl tokių veiksmų priimtas nepagrįstas, naikintinas sprendimas. Teismui pateikiamame skunde buvo aiškiai ir nedviprasmiškai pažymėta, kad ginčas kildinamas iš Seimo priimtų Įstatymo 20 straipsnio 6 dalies nuostatų, nes jos galimai prieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 69 straipsnio 1 daliai bei teisinės valstybės principui. Todėl nesuprantama, kaip teismas, kuris sprendžia tik ginčus dėl teisės viešojo administravimo srityje, galėjo prisiimti Konstitucijoje įtvirtintus Konstitucinio Teismo įgalinimus ir nuspręsti, kad ginčijamo įstatymo nuostatos neprieštarauja minėtoms Konstitucijos nuostatoms ir teisinės valstybės principui.

2) Teismo sprendimas neteisėtas ir nepagrįstas ABTĮ 86 straipsnio prasme. Teismo sprendimas priimtas visiškai nenagrinėjant apelianto individualiai pareikštų reikalavimų, jame nepasisakyta dėl Seimo neteisėtų veiksmų, teisėkūros proceso pažeidimo. Apelianto nuomone, tai tik formalus teisingumo vykdymas. Tai, patvirtina ir ta aplinkybė, jog visa teismo sprendimo motyvuojamoji dalis yra perrašyta atsižvelgiant į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo apeliacine tvarka nagrinėtą administracinę bylą (administracinė byla Nr. A143-2834/2013), kurioje irgi buvo keliamas ginčijamo įstatymo atitikimo Konstitucijai klausimas.

3) Teismas, priimdamas sprendimą, neteisingai vertino Seimo neteisėtus veiksmus. Nesutinka su teismo vertinimu, jog skundžiamo sprendimo motyvuojamojoje dalyje nurodytos aplinkybės įrodo, kad priimant ginčijamą įstatymą nebuvo neteisėtų Seimo veiksmų. Remiasi 2009 m. balandžio 23 d. priimta Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2009/28/EB „Dėl skatinimo naudoti atsinaujinančių išteklių energiją, iš dalies keičianti bei vėliau panaikinanti Direktyvas 2001/77/EB ir 2003/30/EB“, kuria siekiama skatinti naudoti atsinaujinančius energijos išteklius, sudaryti palankias sąlygas atsinaujinančiu energijos išteklių rinkos vystymuisi, užtikrinti verslo bendruomenei ilgalaikį stabilumą, kurio jai reikia užtikrinant tvarias atsinaujinančiu išteklių energijos sektoriaus investicijas ir kt. Tuo tarpu Seimas, priimdamas ginčijamo įstatymo nuostatas, neatsižvelgė į valstybėms narėms iškeltus tikslus, ginčijamo įstatymo nuostatomis panaikino apeliantui minėtos direktyvos nuostatomis užtikrinamą privalomą stabilumą plėtojant atsinaujinančius energijos išteklius, neužtikrino tinkamo paramos schemų veikimo. Remiasi Konstitucinio Teismo 2011 m. spalio 25 d. nutarimu ir pažymi, jog pagal nustatytą mažesnį elektros supirkimo tarifą, sutartis su AB „Lesto“ dar nėra įvykdyta, dėl to sprendimas Konstitucinio įstatymo 72 straipsnio 4 dalies požiūriu dar nėra įvykdytas ir neteisėtų veiksmų atsiradimo momentas turėtų būti laikomas ginčijamo įstatymo įsigaliojimas.

4) Pasisakydamas dėl kreipimosi į Europos Sąjungos Teisingumo Teismo, teigia, kad Seimas, priimdamas Įstatymą, neatsižvelgė į oficialią Europos Sąjungos teisėkūrą, Įstatymas prieštarauja Europos Sąjungos teisei, juo stabdoma atsinaujinančių energijos išteklių plėtra, netinkamai įgyvendinami prisiimti įsipareigojimai Europos Sąjungai, pažeidžiami pagrindiniai Europos Sąjungos deklaruojami siekiai atsinaujinančių energijos išteklių sektoriuje, jis neužtikrina ilgalaikio stabilumo verslo bendruomenei, nors toks siekis yra aiškiai bei nedviprasmiškai įtvirtinamas visos Europos Sąjungos lygmeniu, juo pažeidžiamas Teisingumo Teismo pripažįstamas bei Konstitucijoje įtvirtintas Europos Sąjungos teisės viršenybės principas. Atsižvelgiant į tai, remiantis Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 267 straipsnio nuostatomis bei Europos Sąjungos Teisingumo Teismo suformuota praktika, Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, kaip galutinės instancijos nacionaliniam teismui, kyla pareiga kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą prašant priimti prejudicinį sprendimą šioje byloje.

Atsakovas Ministerija pateikė atsiliepimą (II t., b. l. 75-85), kuriuo prašo palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Atsiliepime pateikia šiuos pagrindinius nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentus:

1) Pasisakydamas dėl viešojo intereso gynimo, nurodo, kad 2012 metais Ministerijai buvo pateikta apie 15 tūkstančių prašymų plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus, statant ne didesnes kaip 30kW galios saulės elektrines. Susidarė situacija, kai galimų mažųjų saulės šviesos energijos elektrinių suminė įrengtoji galia artėjo prie 500 MW, taip viršijant suminę įrengtąją galią, numatytą Įstatymo 13 straipsnio 3 dalies 2 punkte 50 kartų. Tai galėjo sąlygoti papildomą kasmetinį VIAP lėšų poreikį, viršijantį 400 mln.

Lt per metus, kuris būtų surenkamas iš kitų elektros energijos vartotojų. Įstatymų leidėjas, Įstatyme nustatydamas tikslą įrengtąją suminę galią padidinti iki 10MW, neturėjo galimybės įvertinti, numatyti, kad per kelis mėnesius gali būti pateikta apie 15 tūkstančių prašymų statyti saulės elektrines, bei, kad tai turės tokią įtaką įrengtajai suminei galiai, sukels tokią grėsmę galimybei užtikrinti darnią atsinaujinančių energijos išteklių naudojimo plėtrą. Jei visi saulės elektrinių projektai, kuriems išduoti leidimai ar pateikti prašymai juos išduoti, būtų įgyvendinti, šiose elektrinėse pagamintą elektros energiją superkant Komisijos nustatytu tarifu, elektros energijos kaina vartotojams ženkliai padidėtų.

Taip būtų pažeisti teisingumo ir protingumo principai. Todėl Seimas priėmė Pakeitimo įstatymą. 2013 m. spalio mėnesį saulės elektrinių įrengtoji suminė galia, asmenims realizuojant tik iki 2012 m. gruodžio 31 d. pradėtus projektus, siekė 69 MW ir Įstatymo tikslą viršijo 7 kartus. Dėl to elektros kaina vartotojams galėjo padidėti apie 0,7 ct/kWh. Remiasi Lietuvos Respublikos elektros energijos įstatymo 14 straipsnio 2 dalimi, Konstitucijos 46 straipsnio 3, 5 dalimis, teigia, jog Seimas, privalėdamas vykdyti valstybinio rinkos reguliavimo funkcijas, siekdamas apsaugoti vartotojus, siekdamas bendros tautos gerovės turėjo imtis teisių rinkos reguliavimo priemonių – priimti Įstatymo pakeitimus.

Pažymi, jog priėmus Pakeitimo įstatymą, saulės elektrinių veikla nebuvo apribota, tik nustatyta, kad Komisija ne dažniau kaip kas ketvirtį atsižvelgdama į faktinį per praėjusius kalendorinius metus pagamintą elektros energijos kiekį, veikiančių elektrinių įrengtųjų galių sumą ir statomų elektrinių numatytų įrengti galių sumą, kad peržiūrėti fiksuotų tarifų didžiausi galimi dydžiai taikomi tik gamintojams, kurių elektrinėms leidimas gaminti elektros energiją išduotas po šių tarifų įsigaliojimo dienos. Viešas interesas šiuo atveju – kompromisinis taškas, kuriame susikerta tai, kas svarbiausia valstybei, ir tai, ką sutartinai vertina gyventojai.

Seimas, priimdamas Pakeitimo įstatymą, proporcingai ir adekvačiai siekė bendros tautos gerovės, gynė elektros energijos vartotojus, užkirsdamas kelią elektros energijos kainos nepagrįstas, neteisingam didinimui. Verslininkai, pasirinkę tokį verslo modelį (gaminti elektros energiją), turi elgtis apdairiai rūpestingai, įvertinti verslo riziką, elektros kainų pasikeitimus.

2) Priimdamas sprendimą teismas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 23 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A143-2834/2013. Apelianto skundo argumentai, aplinkybės, kuriomis apeliantas grindžia savo reikalavimus bei iš dalies reikalavimai iš esmės atitinka aplinkybes ir argumentus buvusios minėtoje byloje nagrinėtame apeliaciniame skunde. Atkreipia dėmesį, jog, kaip ir minėtoje byloje, šiuo atveju nėra duomenų ir pareiškėjas neakcentavo, kad jo pastatytos saulės elektrinės tolesnis eksploatavimas iš esmės yra praradęs ekonominę prasmę ir negali net minimaliai užtikrinti intereso, kurio pareiškėjas siekė įgydamas leidimą plėtoti elektros energijos pajėgumus, t. y. kurti ir plėtoti verslą, gauti pajamų bei pelno iš valstybės skatinamos ekonominės veiklos. Pirmosios instancijos teismas, kaip ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas minėtoje byloje, neperžengė jam nustatytos kompetencijos.

3) Pažymi, kad Įstatymas įgyvendina 2009 m. balandžio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2009/28/EB bei kitus Europos sąjungos teisės aktus, atkreipia dėmesį į minėtos direktyvos preambulės 25 punktą. Pažymi, kad skundžiamame sprendime pateikti skaičiavimai dėl elektros energijos tarifo vartotojams ženklaus padidėjimo, nėra hipotetinio pobūdžio, atsiliepime pateikti duomenys (lentelė) informuoja kaip vartotojams didėtų elektros energijos kaina padidėjus suminei saulės elektrinių galiai.

4) Dėl prašymo kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą, pažymi, jog atsakovui klausimų dėl direktyvos, kurią nurodė pareiškėjas, nuostatų aiškumo ir galiojimo nekyla, apeliantas taip pat nenurodo jam dėl turinio ar dėl galiojimo nesuprantamų direktyvos nuostatų. Remiasi minėtos direktyvos preambulės 25 punktu, tuo, jog 2012 m. visa atsinaujinančių išteklių energijos dalis sudarė 21,72 procentus, taip beveik priartėjo prie nustatyto tikslo 23 proc., todėl neįžvelgia Pakeitimo įstatymo neatitikimo direktyvai. Apeliantas, be hipotetinių prielaidų, tokio neatitikimo įrodymų taip pat nepateikia. Atkreipia dėmesį, kad apelianto cituojama 2001 m. rugsėjo 27 d. Europos Parlemento ir Tarybos direktyva 2001/77EB 2012 m. sausio 1 d. buvo panaikinta.

5) Remiasi Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktika (bylos Nr. C-310/04; C-241/07). Teigia, kad pareiškėjas turėjo galimybę numatyti pokyčius. Apie Lietuvoje susiformavusi „Bumą“ elektros, gaminamos iš saulės energijos, gamybos srityje, nuo 2012 metų vasaros viešai išplatinta daug informacijos.

6) Pareiškėjui išduotas Leidimai gaminti elektros energiją parengti vadovaujantis AIEĮ, Lietuvos Respublikos energetikos įstatymu, Taisyklėmis, tiksliai įgyvendinant šių teisės aktų nuostatas. Energetikos ministerija nėra įgaliota priimti sprendimą taikyti arba netaikyti vieną ar kitą elektros energijos supirkimo tarifą, nėra įgaliota Leidime gaminti elektros energiją nustatyti veiklos sąlygas, galinčias daryti įtaką pareiškėjui taikytinam elektros energijos supirkimo tarifui. Pareiškėjas skunde neinformuoja koks, jo manymu, teisės aktas nustato Energetikos ministerijos kompetenciją priimti sprendimą dėl pareiškėjo elektrinei taikytino tarifo dydžio. Pareiškėjas nepagrįstai teigia, jog Energetikos ministerija, išdavusi leidimus plėtoti ir gaminti elektros energiją, pareiškėjui, atitinkamai pasikeitus teisiniam reguliavimui, itin apsunkino/pablogino pareiškėjo padėtį, pažeidė teisėtų lūkesčių, teisinio tikrumo ir stabilumo bei lex retro non agit principus.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Komisija pateikė atsiliepimą (II t., b. l. 91-95), kuriuo prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apelianto apeliacinį skundą atmesti.

1) Pasisakydamas dėl apelianto argumentų dėl teismo sprendimo neteisėtumo ir nepagrįstumo ABTĮ 86 straipsnio prasme bei teismo kompetencijos viršijimo priimant sprendimą (ABTĮ 16 straipsnis), pažymi, jog teismas sprendime pažymėjo, kad šiuo atveju jam nekilo abejonių dėl šioje byloje taikomos teisės normos atitikimo Konstitucijai. Savo nuomonei pagrįsti, teismas vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos suformuota praktika labai panašioje administracinėje byloje Nr. A143-2834/2013, kurioje irgi buvo keliamas Pakeitimo įstatymo atitikimo Konstitucijai klausimas. Atsižvelgęs į minėtą nutartį, teismas išlaikė teisės aiškinimo ir taikymo vientisumą bei neprieštaringumą. Rėmimasis precedentais yra vienodos (nuoseklios, neprieštaringos) teismų praktikos, kartu ir Konstitucijoje įtvirtinto teisingumo principo, įgyvendinimo sąlyga. Teismo sprendimas atitinka ABTĮ teismo sprendimui keliamus reikalavimus. Teismas motyvuotai, argumentuotai bei vadovaudamasis teismų praktika nurodė, kurie skundo argumentai bei reikalavimai byloje yra nagrinėtini, o kurie ne, taip pat dėl kokių priežasčių skundo reikalavimų patenkinimas yra negalimas. Vadovaujantis ABTĮ nuostatomis bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, nėra įtvirtinto reikalavimo teismui visais atvejais detaliai pasisakyti dėl visų ginčo šalių argumentų bei teiginių.

2) Dėl argumentų, kad teismas neteisingai vertino Seimo neteisėtus veiksmus, pažymi, jog teismas, pagrįsdamas sprendime nurodytus argumentus ir motyvus, kodėl nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo taikyti ABTĮ 4 straipsnio 2 dalį ir kreiptis į Konstitucinį Teismą, tinkamai vadovavosi minėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos nutartyje pateiktu nagrinėjamai bylai aktualiu taikytinų teisės normų aiškinimu, apelianto argumentai, jog Seimui priėmus Pakeitimo įstatymą buvo pažeistos apelianto teisės, t. y. teisėtų lūkesčių apsaugos principas, nepagrįsti.

3) Apeliantas prašymą kreiptis į ESTT iš esmės grindžia tuo, jog Seimo priimto Įstatymo (2013 m. sausio 17 d. redakcija Nr. XII-169) 20 straipsnio 6 dalies nuostata prieštarauja Europos Sąjungos teisei, t. y. Europos Parlamento ir Tarybos 2009 m. balandžio 23 d. direktyvai Nr. 2009/28/EB „Dėl skatinimo naudoti atsinaujinančių išteklių energiją, iš dalies keičianti bei vėliau panaikinanti Direktyvas 2001/77/EB ir 2003/30/EB“ (toliau – ir Direktyva), Europos Parlamento ir Tarybos 2001 m. rugsėjo 27 d. direktyvai Nr. 2001/77/EB „Dėl elektros, pagamintos iš atsinaujinančiųjų energijos išteklių, skatinimo elektros energijos vidaus rinkoje“ (toliau – ir Skatinimo direktyva) bei Europos Komisijos 2007 m. sausio 10 d. komunikatui „Atsinaujinančių energijos išteklių planas. Atsinaujinančių išteklių energija 21 amžiuje: tvaresnės ateities kūrimas“ (toliau – ir Komunikatas). Taigi, apeliantas prašo kreiptis į ESTT ne dėl konkrečių Direktyvos, Skatinimo direktyvos ir (ar) Komunikato nuostatų išaiškinimo, o dėl Lietuvos nacionalinės teisės akto nuostatų, t. y. Įstatymo 20 straipsnio 6 dalies nuostatos atitikties Direktyvos, Skatinimo direktyvos (pagal Direktyvos 26 straipsnio 3 dalį, nuo 2012 m. sausio 1 d. Skatinimo direktyva buvo panaikinta ir šiuo metu apskritai nėra galiojanti) ir Komunikato nuostatoms. Tokių apelianto nurodytų aplinkybių ESTT, priimdamas prejudicinį sprendimą, nesprendžia, todėl šis prašymas negali būti tenkinamas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl pareiškėjui išduotų leidimų gaminti elektros energiją turinio teisėtumo ir pagrįstumo.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas jau yra nagrinėjęs bylų, kuriose buvo keliami leidimo gaminti elektros energiją turinio teisėtumo ir pagrįstumo klausimai, pareiškėjams savo reikalavimus grindžiant teisėtų lūkesčių, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo principų bei principo lex retro non agit pažeidimais tuo aspektu, jog leidimuose gaminti elektros energiją pritaikytas pasikeitęs teisinis reguliavimas atsinaujinančių išteklių energetikos skatinimo srityje.

Atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo išaiškinimus dėl jurisprudencijos tęstinumo principo taikytino ir administraciniams teismams (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimas), taip pat į Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33straipsnio 4 dalį (teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose), sprendžiant šią bylą reikšmingas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-2834/2013 pateiktas teisės aiškinimas.

Pastarojoje nutartyje išplėstinė teisėjų kolegija, aptarusi ginčui aktualius teisinio reguliavimo pokyčius atsinaujinančių išteklių energetikos skatinimo srityje, remdamasi Konstitucinio Teismo doktrina, įvertinusi Įstatymo pakeitimo įstatymo travaux preparatores, atsižvelgdama į Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktiką (2009 m. birželio 4 d. sprendimą byloje Nr. C-241/07), priėjo prie išvadų, jog: „Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymu siektas tikslas skatinti atsinaujinančių išteklių naudojimą negali būti suvokiamas kaip išskirtinis, visais atvejais nusveriantis kitus viešuosius interesus, inter alia vartotojų teisių apsaugą ir jų lūkesčius, socialinio teisingumo imperatyvą, darnią visuomenės ir verslo plėtrą.

Priešingai, jis turi būti įgyvendintas neviršijant to, kas yra būtina šiam tikslui pasiekti, derinant asmens ir visuomenės interesus, nepažeidžiant bendros tautos gerovės. Tad ūkio subjektai, kurių ekonominė veikla per se yra susijusi su rizikos elementu, negali turėti teisėtų lūkesčių, kad teisės aktų leidėjui, naudojantis savo diskrecija, esama situacija apskritai išliks nepakitusi ir kad įstatymų leidėjas nepriims tokių teisės aktų pakeitimų, kurie gali sukelti asmeniui neigiamų (pvz., finansinių) padarinių. Kita vertus, tokie pakeitimai negali būti neadekvatūs siekiamiems tikslams, paneigti įgytų teisių esmę, pažeisti proporcingumo principą.

Todėl, atsižvelgiant į individualias bylos aplinkybes, kiekvienu konkrečiu atveju būtina įvertinti, ar atitinkami pakeitimai nepaneigė įgytos teisės esmės, ar jie atitiko proporcingumo principą. Proporcingumo principas reiškia, kad įstatyme numatytos priemonės turi atitikti teisėtus ir visuomenei svarbius tikslus, kad šios priemonės turi būti būtinos minėtiems tikslams pasiekti ir neturi varžyti asmens teisių ir laisvių akivaizdžiai labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2012 m. birželio 29 d. nutarimą).

Be to, išplėstinės teisėjų kolegijos nuomone, įgytos teisės esmė negali būti laikoma paneigta, jei jos egzistavimas net ir po atliktų jos turinį lemiančių pakeitimų išlieka prasmingas, teisės turėtojas pakankamai reikšminga ir adekvačia apimtimi gali įgyvendinti atitinkama subjektine teise garantuotus interesus“ (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-2834/2013).

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad Ministerija pareiškėjui 2012 m. rugpjūčio 3 d. išdavė Leidimą plėsti elektros energijos gamybos pajėgumą Nr. LP-1299, 2012 m. rugpjūčio 3 d. Leidimą plėsti elektros energijos gamybos pajėgumą Nr. LP-1300 ir 2012 m. rugsėjo 13 d. Leidimą plėsti elektros energijos gamybos pajėgumą Nr. LP-1663, kuriais nustatyta, kad elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis (I t., b. l. 69, 124, 175). Ministerija 2012 m. birželio 13 d. išduoto Leidimo plėsti elektros energijos gamybos pajėgumą Nr. LP-1663 pagrindu neribojamam laikui pareiškėjui išdavė 2013 m. birželio 20 d. Leidimą gaminti elektros energiją Nr. LG-1927 (įrengtoji elektrinės galia 0,02989 MW, elektrinės tipas – saulės elektrinė); 2012 m. rugpjūčio 3 d. Leidimo plėsti elektros energijos gamybos pajėgumą Nr. LP-1299 pagrindu neribojamam laikui pareiškėjui išdavė 2013 m. birželio 20 d. Leidimą gaminti elektros energiją Nr. LG-1964 (įrengtoji elektrinės galia 0,02989 MW, elektrinės tipas – saulės elektrinė); 2012 m. rugpjūčio 3 d. Leidimo plėsti elektros energijos gamybos pajėgumą Nr. LP-1300 pagrindu neribojamam laikui pareiškėjui išdavė 2013 m. birželio 25 d. Leidimą gaminti elektros energiją Nr. LG-1999 (įrengtoji elektrinės galia 0,02989 MW, elektrinės tipas – saulės elektrinė). Leidimuose nurodyta: „Leidimu reguliuojamos veiklos sąlygos: „Vykdyti Veiklos elektros energetikos sektoriuje leidimų išdavimo taisyklių VII skyriuje nurodytas sąlygas. Elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis“ (I t., b. l. 11, 39, 123). Ginčo dėl faktinių aplinkybių byloje nėra.

Pareiškėjas tikėjosi, jog pastačius saulės jėgaines jam galios Komisijos 2012 metams patvirtintas 1,44 Lt/kWh tarifas, tačiau pasikeitus teisiniam reguliavimui, jam taikomas sumažintas tarifas.

Byloje nėra duomenų ir pareiškėjas neakcentavo, kad jo pastatytų saulės elektrinių tolesnis eksploatavimas iš esmės yra praradęs ekonominę prasmę (pvz., akivaizdžiai nuostolingas) ir negali net minimaliai užtikrinti intereso, kurio jis siekė įgydamas leidimą plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus, t. y. kurti ir plėtoti verslą, gauti pajamų bei pelno iš valstybės skatinamos ekonominės veiklos. Pareiškėjas tik nurodė, kad tarifas už neintegruoto tipo saulės jėgainių superkamą energiją sumažėjo 0,19 Lt už kW/h, o dėl to viena saulės elektrinė per 12 metų laikotarpį patirs maždaug 60 000 Lt nuostolių. Taigi, teisėjų kolegijos nuomone, nėra jokių konkrečių duomenų, kurie leistų daryti akivaizdžią išvadą, kad buvo paneigta pareiškėjo, remiantis iki 2013 m. vasario 1 d. galiojusia Įstatymo redakcija, įgytų teisių esmė, pažeistas proporcingumo principas, iškreipta konkuruojančių vertybių pusiausvyra, neužtikrintas teisingas jų balansas.

Kitaip sakant, teisėjų kolegijos nuomone, naginėjamu atveju tarifų dydžių koregavimu jį sumažinant, nebuvo paneigta pareiškėjo įgytos teisės esmė, proporcingumo principas taip pat nebuvo pažeistas.

Dėl nurodytų priežasčių, pagrindo tenkinti pareiškėjo skundo reikalavimus nėra.

Pareiškėjas taip pat suformulavo prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą ištirti, ar Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo (2013 m. sausio 17 d. įstatymo Nr. XII-169 redakcija) 20 straipsnio 6 dalis neprieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 69 straipsnio 1 daliai ir konstituciniam teisinės valstybės principui.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 2 dalis nustato, kad jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją.

Taigi, pareiga kreiptis į Konstitucinį Teismą atsiranda tik tuo atveju, jei teismas suabejoja byloje taikytino įstatymo ar kito teisės akto atitiktimi Konstitucijai. Šalių pozicija šiuo klausimu nėra lemiama ir teismui nėra privaloma. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad klausimas dėl teismo kreipimosi į Konstitucinį Teismą yra bylą nagrinėjančio teismo diskrecija ir pagrindu teismui kreiptis į Konstitucinį Teismą su atitinkamu paklausimu gali būti tik paties bylą nagrinėjančio teismo pagrįstos abejonės (pagrįstas manymas) dėl taikytino teisės akto atitikimo Konstitucijai, kurios privalo būti pašalintos, kad teismas galėtų priimti teisingą sprendimą (baigiamąjį aktą). Teismas, atsižvelgdamas į konkrečios bylos aplinkybes ir toje byloje taikytino konkretaus teisės akto turinį, sprendžia, ar yra būtina kreiptis į Konstitucinį Teismą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. birželio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-2320/2012, 2012 m. liepos 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2007/2012). Taigi, ABTĮ 4 straipsnio 2 dalies taikymui svarbu tai, ar bylą nagrinėjančiam teismui kyla ar ne pagrįsta teisinė abejonė dėl atitinkamo įstatymo ar kito teisės akto (jo dalies) nesuderinamumo su Konstitucija.

Teisėjų kolegija pažymi, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. liepos 31 d. nutartyje (administracinė byla Nr. A556-1545/2014) pasisakė dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą dėl prašymo ištirti, ar Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo (2013 m. sausio 17 d. redakcija Nr. XII-169) 20 straipsnio 6 dalies nuostata neprieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 69 straipsnio 1 daliai ir teisinės valstybės principui, sieto su įstatymų leidėjo nepaisymu asmenų teisėtų lūkesčių apsaugos principo, kuris kaip vienas iš teisinės valstybės principo elementų yra tiesiogiai užtikrinamas Konstitucijos. Prašymas dėl kreipimosi grįstas ir tuo, kad Lietuvos Respublikos Seimas, skubotai priimdamas Įstatymo nuostatas, kurios pakeitė elektros energijos supirkimo tarifą (taikant tarifą galiojantį leidimo gaminti elektros energiją išdavimo dieną), nenustatydamas kompensavimo mechanizmo, ne tik galbūt pažeidė Konstitucijos 69 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą nuostatą, jog įstatymai Lietuvos Respublikos Seime priimami laikantis įstatymo nustatytos procedūros, bet ir pakeistą reguliavimą iš esmės pritaikė retrospektyviai, pažeidė pareiškėjos nuosavybės teises.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. liepos 31 d. nutartyje nurodė, jog LVAT 2013 m. gruodžio 23 d. išplėstinės teisėjų kolegijos pateiktas taikytinos teisės aiškinimas pašalino abejones dėl to, ar Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo (2013 m. sausio 17 d. redakcija Nr. XII-169) 20 straipsnio 6 dalies nuostata gali prieštarauti Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 69 straipsnio 1 daliai, teisinės valstybės principui bei pažymėta, jog nesant pagrindo manyti, kad aktualaus bylai įstatymo dalis prieštarauja Konstitucijai, prašymas dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą nebuvo tenkintas. Apeliantas iš esmės nenurodo naujų reikšmingų argumentų dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą, todėl prašymas dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą yra atmestinas.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat suformulavo prašymą kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo šioje byloje priėmimo.

Remiantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 3 dalimi, įstatymų nustatytais atvejais teismas kreipiasi į kompetentingą Europos Sąjungos teisminę instituciją prašydamas preliminaraus nutarimo Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimu. Pažymėtina, kad pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktiką, būtent bylą nagrinėjantis nacionalinis teismas, kuris atsakingas už sprendimo priėmimą, atsižvelgdamas į konkrečios bylos aplinkybes, turi įvertinti reikalingumą pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą, kad galėtų priimti savo sprendimą bei įvertinti Teisingumo Teismui pateikiamų klausimų svarbą (žr., pvz., Teisingumo Teismo 2006 m. birželio 15 d. sprendimo Acereda Herrera, C–466/04, 47 p., taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-250/2012).

Kreipimosi į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą pagrindas yra pagrįsta abejonė ne dėl bet kokios Europos Sąjungos teisės aktų nuostatos aiškinimo, bet dėl tokios nuostatos ar nuostatų, kurios turėtų būti taikomos konkrečioje byloje. Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo priede nurodyta, kad šiuo įstatymu yra įgyvendinama 2009 m. balandžio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2009/28/EB dėl skatinimo naudoti atsinaujinančių išteklių energiją, iš dalies keičianti bei vėliau panaikinanti Direktyvas 2001/77/EB ir 2003/30/EB. Būtent remdamasis šiais Europos Sąjungos teisės aktais pareiškėjas grindžia savo nuomonę dėl Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo nuostatų prieštaravimo Europos Sąjungos teisei. Tačiau pareiškėjas prašyme dėl kreipimosi į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą nurodo tik labai abstrakčius argumentus, aiškiai nepagrindžia, kuo Įstatymo nuostatos dėl fiksuoto tarifo nustatymo prieštarauja minėtų Direktyvų nuostatoms, nepateikia jokių motyvų apie tai, kad priimant minėtą įstatymą netinkamai buvo įgyvendintos kokios nors Direktyvos nuostatos, nesuformuluoja konkrečių klausimų dėl kurių būtina kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą.

Nors pareiškėjas teigia, kad Įstatymas prieštarauja Europos Sąjungos teisei, Įstatymu yra stabdoma atsinaujinančių energijos išteklių plėtra, Įstatymu Lietuvos Respublika netinkamai įgyvendina prisiimtus įsipareigojimus Europos Sąjungai, Įstatymu buvo pažeisti pagrindiniai Europos Sąjungos deklaruojami siekiai atsinaujinančių energijos išteklių sektoriuje ir pan., tačiau šie abstraktaus pobūdžio teiginiai nėra pagrįsti jokiais objektyviais duomenimis. Pažymėtina, kad direktyva valstybėms narėms leidžia savarankiškai nustatyti konkrečias priemones ir būdus direktyvoje numatytiems tikslams pasiekti, valstybių narių diskrecija pasirenkant tokias priemones ir būdus yra ribojama tik direktyvoje nustatytų privalomų nacionalinių planinių rodiklių bei principinių reikalavimų administracinėms procedūroms ir taisyklėms – proporcingumo, būtinumo, skaidrumo (13 str., 24 str.).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra galutinės instancijos teismas administracinėms byloms (ABTĮ 20 str.), todėl iškilus Europos Sąjungos institucijų priimtų teisės aktų aiškinimo klausimui, jis turi kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą (Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 267 straipsnio 3 dalis, Teismų įstatymo 401 str.).

Nagrinėjamoje byloje teisėjų kolegijai nekyla pagrįsta abejonė dėl Europos Sąjungos teisės aktų nuostatų aiškinimo ar dėl Lietuvos Respublikos teisės aktų, reguliuojančių ginčo teisinius santykius, prieštaravimo Europos Sąjungos teisei. Todėl pareiškėjo prašymas dėl kreipimosi į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo netenkintinas.

Pareiškėjas taip pat nurodo, jog pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl Seimo neteisėtų veiksmų, teisėkūros proceso pažeidimo, teisingumas buvo vykdomas tik formaliai.

Teisėjų kolegija nurodo, kad įstatymas yra Konstitucijos ir Seimo statuto nustatyta tvarka išleistas pirminis teisinis aktas, išreiškiantis įstatymo leidėjo valią ir turintis aukščiausią teisinę galią. Įstatymo leidėjo – Lietuvos Respublikos Seimo, ar Seimo narių veiklos tyrimas nėra priskirtas administracinių teisimų kompetencijai (ABTĮ 16 str. 2 d.). Todėl įstatymas gali būti pakeistas arba jo galiojimas gali būti panaikintas ne kitaip, kaip išleidus kitą įstatymą arba Konstituciniam Teismui pripažinus jį prieštaraujančiu Konstitucijai (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 1994 m. sausio 19 d. nutarimą). Nagrinėjamu atveju ginčo teisinius santykius reguliuojantys įstatymai yra galiojantys, todėl konstatuoti, jog valstybės institucijų aktai, kuriais buvo nustatytas pareiškėjo gaminamos elektros energijos fiksuotas tarifas, priimti vadovaujantis galiojančiais įstatymais yra neteisėti, nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į byloje nustatytas aplinkybes, teisės aktų nuostatas, aptartą teismų praktiką, įvertinusi įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino teisės aktus, nustatė visas bylos išsprendimui svarbias aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kuris paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a

pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Nekilnojamojo turto fondas“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Ramūnas Gadliauskas