A-146-365-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A146-365/2014

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00431-2013-0

Procesinio sprendimo kategorija 6.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. gegužės 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas) ir Romano Klišausko, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šiaulių skyriaus apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Z. K. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šiaulių skyriui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir neišmokėtos pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas Z. K. (toliau – ir pareiškėjas) padavė Šiaulių apygardos administraciniam teismui patikslintą skundą (b. l. 17), kuriame prašė: 1) priteisti iš Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šiaulių skyriaus (toliau – ir VSDFV Šiaulių skyrius, atsakovas) neišmokėtą valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos (toliau – ir senatvės pensija) dalį – 18 066,12 Lt už 2010 m. sausio 1 d. – 2011 m. gruodžio 31 d. laikotarpį; 2) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Radviliškio skyriaus (toliau – ir VSDFV Radviliškio skyrius) direktoriaus 2011 m. gruodžio 28 d. sprendimą Nr. P11-4685 išskaityti iš senatvės pensijos 2010 m. susidariusią 1 393,52 Lt pensijos permoką ir šią sumą priteisti iš atsakovo VSDFV Šiaulių skyriaus.

Pareiškėjas paaiškino, kad VSDFV Šiaulių skyriaus 2012 m. balandžio 24 d. sprendimu Nr. PK1-14688 jam buvo paskirta valstybinė socialinio draudimo senatvės pensija, kuri nuo 2010 m. sausio 1 d. sudarė 1 574,44 Lt. Atsakovas nepagrįstai ir neteisėtai nuo 2010 m. sausio 1 d. sumažino jam paskirtą senatvės pensiją ir 2010-2111 metais mokėjo mažesnę. Dirbančiam pensininkui senatvės pensija turėjo būti mažinama 12,3 proc., tačiau sumažinta didesniu mastu. Be to, VSDFV Radviliškio skyriaus direktoriaus 2011 m. gruodžio 28 d. sprendimu Nr. P11-4685 iš senatvės pensijos buvo išskaityta, atsakovo nustatyta 2010 metais susidariusi pensijos permoka – 1 393,52 Lt. Toks neproporcingas pensijos mažinimas dirbantiems pensininkams Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2010 m. birželio 29 d. nutarimu pripažintas prieštaraujančiu Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija).

Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šiaulių skyrius prašė atmesti pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą (b. l. 40–43) atsakovas paaiškino, kad VSDFV Šiaulių skyriaus specialistai, skirdami ir mokėdami pensijas, vadovaujasi Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo (toliau – ir Pensijų įstatymas), valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatais (toliau – ir Pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatai), patvirtintais Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. lapkričio 18 d. nutarimu Nr. 1156, ir nuo 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojusiu Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinuoju įstatymu (toliau – ir Laikinasis įstatymas). 2009 m. gruodžio mėn. pareiškėjo senatvės pensija buvo 1 556,48 Lt.

Remiantis Pensijų įstatymo 42 straipsnio 1 dalies nuostata ir atsižvelgiant į pareiškėjo prašymą bei į naujas aplinkybes, senatvės pensija buvo perskaičiuota. Jos dydis nuo 2010 m. sausio 1 d. buvo 1 574,44 Lt, o nuo 2011 m. sausio 1 d. – 1 594,01 Lt. Pareiškėjui paskirtos senatvės pensijos dydis viršijo Laikinajame įstatyme nustatytą pensijos ribinį dydį, t. y. 650 Lt, todėl, remiantis Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalimi, pensija buvo perskaičiuota. Pareiškėjas 2010–2011 metais vykdė individualią veiklą, todėl 2010 m. spalio 1 d.

– 2010 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu, vadovaujantis Pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų 151 punktu, jo senatvės pensija buvo pagrįstai sumažinta, atsižvelgiant į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) pateiktus duomenis. VSDFV Radviliškio skyriaus direktoriaus 2011 m. gruodžio 28 d. sprendimu Nr. P11-4685 buvo nuspręsta iš pareiškėjo senatvės pensijos išskaityti po perskaičiavimo nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. gruodžio 31 d. susidariusią 1 393,52 Lt senatvės pensijos permoką.

Laikinojo įstatymo 16 straipsnyje numatyta, kad kompensavimo tvarką turi nustatyti Lietuvos Respublikos Vyriausybė ar jos įgaliota institucija. Šiuo metu Vyriausybė yra pavedusi parengti įstatymo projektus dėl sumažintos pensijos dalies grąžinimo už 2010 m. – 2011 m. laikotarpį Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijai, todėl VSDFV teritoriniai skyriai neturi teisinio pagrindo išmokėti pagal Laikinojo įstatymo nuostatas sumažintos senatvės pensijos dalį. Nesant įstatymui, įpareigojančiam VSDFV teritorinius skyrius išmokėti pensijų gavėjams dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio taikymo susidariusią nepriemoką, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo skundo.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Fondo valdyba) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą. Atsiliepime į skundą (b. l. 55–59) Fondo valdyba savo poziciją grindė remdamasi iš esmės tais pačiais motyvais kaip ir atsakovas.

II. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2013 m. birželio 26 d. sprendimu (b. l. 68–73) pareiškėjo skundą patenkino iš dalies, t. y.: priteisė pareiškėjui Z. K. iš atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šiaulių skyriaus 18 066,12 Lt valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos nepriemoką; pareiškėjo skundo dalį dėl reikalavimo panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Radviliškio skyriaus direktoriaus 2011 m. gruodžio 28 d. sprendimą Nr. P11-4685 išskaityti iš senatvės pensijos 2010 m. susidariusią 1 393,52 Lt pensijos permoką ir šią sumą priteisti iš atsakovo VSDFV Šiaulių skyriaus paliko nenagrinėtą.

Ištyręs bylos dokumentus, teismas nustatė, kad pareiškėjo 2009 m. gruodžio mėnesio senatvės pensija buvo 1 556,48 Lt. Remiantis Pensijų įstatymo 42 straipsnio 1 dalies nuostata ir atsižvelgiant į pareiškėjo prašymą, senatvės pensija jam, kaip įgijusiam papildomą, ne mažesnį kaip vienerių metų valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą po pensijos paskyrimo, buvo paskirta iš naujo pagal naujus duomenis: nuo 2010 m. sausio 1 d. iš naujo paskirta 1 574,44 Lt senatvės pensija, nuo 2011 m. sausio 1 d. – 1 594,01 Lt pensija. 2012 m. vasario 13 d. pareiškėjas kreipėsi į VSDFV Šiaulių skyriaus Radviliškio skyrių, prašydamas grąžinti jam neišmokėtą dėl Laikinojo įstatymo taikymo senatvės pensijos dalį. 2012 m. vasario 28 d. VSDFV Šiaulių skyriaus Radviliškio skyrius sprendimu Nr. (10.1)S-7711 atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą. Nesutikdamas su VSDFV Šiaulių skyriaus Radviliškio skyriaus 2012 m. vasario 28 d. sprendimu Nr. (10.1)S-7711, pareiškėjas kreipėsi su skundu į VSDFV. 2013 m. kovo 13 d. Fondo valdyba sprendimu Nr. (6.5) I-1632 pareiškėjo skundo netenkino.

Teismas nustatė, kad nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjui 2010 m. sausio 1 d.–2011 m. gruodžio 31 d. neišmokėtos senatvės pensijos dalies, susidariusios dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnyje nustatyto valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos dydžio sumažinimo asmenims, turintiems draudžiamųjų pajamų.

Pensijų įstatymo 7 straipsnyje nustatyta, kad valstybinės socialinio draudimo pensijos mokamos iš Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto.

2009 m. gruodžio 9 d. buvo priimtas Laikinasis įstatymas, kuris, išskyrus jo 16 straipsnį, įsigaliojo 2010 m. sausio 1 d. Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad valstybinė socialinio draudimo senatvės pensija, paskirta iki šio įstatymo įsigaliojimo, perskaičiuojama padidinant pagrindinę senatvės pensijos dalį iki 120 procentų valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos, kai asmuo turi būtinąjį senatvės pensijai valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą, ir taikant Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintą šio įstatymo taikymui einamųjų metų draudžiamųjų pajamų dydį.

Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje (redakcija, galiojusi nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. gruodžio 1 d.) buvo nustatyta, kad valstybinių socialinio draudimo senatvės, ištarnauto laiko pensijų, perskaičiuotų pagal šio įstatymo 6 ir 7 straipsnius, ir kompensacijų už ypatingas darbo sąlygas gavėjams, kurie po pensijos paskyrimo draudžiami privalomuoju valstybiniu socialiniu pensijų draudimu, išskyrus draudžiamus privalomuoju valstybiniu socialiniu pensijų draudimu pagal Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 8 ir 9 punktus asmenis, ir turi draudžiamųjų pajamų, mokama pensijos dalis, apskaičiuota taikant koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 2 priede nurodytą formulę, atsižvelgiant į praėjusio kalendorinio mėnesio draudžiamųjų pajamų dydį.

To paties straipsnio 2 dalyje buvo nustatyta, kad pensijų gavėjams, kurie privalomuoju valstybiniu socialiniu pensijų draudimu draudžiami pagal Pensijų įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 8 ir 9 punktus, jų draudimo valstybiniu socialiniu pensijų draudimu laikotarpiu mokama pagrindinė valstybinės socialinio draudimo pensijos dalis, nustatyta šio įstatymo 6 straipsnyje, ir priedas už stažo metus. Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalis (redakcija, galiojusi nuo 2010 m. gruodžio 1 d. iki 2012 m. liepos 13 d.) nustatė, kad valstybinių socialinio draudimo senatvės, ištarnauto laiko pensijų, perskaičiuotų pagal šio įstatymo 6 ir 7 straipsnius, ir kompensacijų už ypatingas darbo sąlygas gavėjams, kurie po pensijos paskyrimo yra arba buvo draudžiami privalomuoju valstybiniu socialiniu pensijų draudimu pagal Pensijų įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 1, 3, 4, 5 ir 13 punktus ir praėjusį kalendorinį mėnesį turėjo draudžiamųjų pajamų, mokama pensijos dalis, apskaičiuota taikant koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 2 priede nurodytą formulę, atsižvelgiant į praėjusio kalendorinio mėnesio draudžiamųjų pajamų dydį.

Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 2 dalyje (redakcija, galiojusi nuo 2010 m. gruodžio 1 d. iki 2012 m. liepos 13 d.) buvo nustatyta, kad pensijų gavėjams, nurodytiems Pensijų įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 8 punkte, mokama pagrindinė valstybinės socialinio draudimo pensijos dalis, nustatyta šio įstatymo 6 straipsnyje, ir priedas už stažo metus. Pasibaigus mokestiniam laikotarpiui, šių asmenų pensijos perskaičiuojamos už atitinkamą mokestinį laikotarpį, atsižvelgiant į metinėje pajamų mokesčio ar metinėje pelno mokesčio deklaracijoje deklaruotų apmokestinamųjų pajamų ar apmokestinamojo pelno dydį, taikant koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 2 priede nurodytą formulę.

Jeigu šie asmenys mokestiniu laikotarpiu valstybiniu socialiniu pensijų draudimu yra draudžiami ir pagal Pensijų įstatymo 2 straipsnio 1, 3, 4, 5 ir 13 punktus, mokėtina pensijos dalis apskaičiuojama pagal šio straipsnio 1 dalies nuostatas. Laikinojo įstatymo 8 straipsnis buvo panaikintas ir neteko galios nuo 2012 m. liepos 13 d.

Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime pripažino, kad Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 ir 2 dalys tiek, kiek jose nustatytas sumažintų senatvės pensijų mokėjimas šiose dalyse nurodytiems asmenims, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“. Konstitucinis Teismas konstatavo, kad valstybėje esant itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai ir dėl to iškilus būtinybei laikinai mažinti pensijas, siekiant užtikrinti gyvybiškai svarbius visuomenės ir valstybės interesus, apsaugoti kitas konstitucines vertybes, negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį asmenims, kurie dirba tam tikrą darbą ar užsiima tam tikru verslu, paskirta ir mokama pensija būtent dėl to būtų sumažinta daugiau nei tiems asmenims, kurie nedirba jokio darbo ir nesiverčia jokiu verslu. Minėtame nutarime Konstitucinis Teismas pripažino, kad Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalis tiek, kiek ja sudarytos prielaidos perskaičiuojant sumažinti paskirtas senatvės pensijas, neprieštarauja Konstitucijai. Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas leidinyje „Valstybės žinios“ buvo paskelbtas 2012 m. rugsėjo 21 d.

Remdamasis bylos dokumentais, teismas nustatė, kad pareiškėjui senatvės pensija buvo perskaičiuota ir mokama vadovaujantis Laikinojo įstatymo 8 straipsnio nuostatomis, kurios pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai.

Pirmosios instancijos teismas vadovavosi Konstitucijos 107 straipsniu ir Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsniu bei atsižvelgė į Konstitucinio Teismo 2012 m. gruodžio 19 d. sprendime pateiktas konstitucinės justicijos taisykles dėl Konstitucijos 110 ir 107 straipsnių aiškinimo bei taikymo, taip pat į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) išplėstinės teisėjų kolegijos nagrinėjant iš esmės analogišką bylą pateiktą teisės aiškinimą (2013 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-432/2013).

Atsižvelgęs į tai, pirmosios instancijos teismas atmetė kaip nepagrįstus atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens argumentus, jog Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas taikytinas tik ateičiai ir todėl nėra teisinio pagrindo išmokėti 2010–2011 metais negautą pensijos dalį. Teismas pabrėžė, kad pažeista pareiškėjo teisė šiuo atveju privalo būti ginama, nes priešingu atveju būtų pažeistos Konstitucijos normos ir principai, garantuojantys asmens teisę į nuosavybę, o pati asmens teisė į teisminę pažeistų teisių gynybą būtų fiktyvi. Be to, nagrinėjamoje byloje teismui nevykdant iš Konstitucijos kylančios ir Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje pripažįstamos teismo pareigos ad hoc šalinti Konstitucijai prieštaraujančio teisinio reguliavimo spragas ir šiuo atveju nepriteisiant pareiškėjui nepagrįstai neišmokėtos valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos dalies, įstatymais nustatytas reguliavimas, kuris buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, ir toliau būtų realiai taikomas.

Teismas konstatavo, kad atsakovas nepagrįstai atsisakė išmokėti pareiškėjai sumažintą senatvės pensijos dalį, o trečiasis suinteresuotas asmuo Fondo valdyba nepagrįstai atsisakė tenkinti pareiškėjo skundą. Įvertinęs VSDFV Šiaulių skyriaus Radviliškio skyriaus 2013 m. kovo 19 d. pažymų Nr. (10.1)S-12630, Nr. (10.1)S-12629 duomenis, teismas nustatė, jog senatvės pensiją mokančiai institucijai vykdant Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies, kuri vėliau buvo pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai, reikalavimą, pareiškėjas nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. negavo 18 066,12 Lt jam priklausančios senatvės pensijos (b. l. 26–31). Įgyvendindamas iš Konstitucijos 23 ir 52 straipsnių kylančius imperatyvus, teismas įpareigojo VSDFV Šiaulių skyrių išmokėti pareiškėjui dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies taikymo susidariusią senatvės pensijos nepriemoką.

Spręsdamas pareiškėjo reikalavimo panaikinti VSDFV Radviliškio skyriaus direktoriaus 2011 m. gruodžio 28 d. sprendimą Nr. P11-4685 išskaityti iš senatvės pensijos 2010 m. susidariusią 1 393,52 Lt pensijos permoką ir šią sumą priteisti iš atsakovo VSDFV Šiaulių skyriaus, teismas atsižvelgė į Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 25 straipsnio 1 dalį, kuri numato, jog prieš kreipiantis į administracinį teismą, viešojo administravimo subjektų priimti individualūs teisės aktai ar veiksmai (neveikimas) gali būti, o įstatymų nustatytais atvejais – turi būti ginčijami kreipiantis į išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka instituciją. Pagal Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo (toliau – ir VSD įstatymas) 37 straipsnio 1 dalį, draudėjai, apdraustieji asmenys ir kiti suinteresuoti asmenys turi teisę apskųsti Fondo valdybos teritorinių skyrių ir kitų Fondo įstaigų, susijusių su Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimu, sprendimus ir veiksmus (neveikimą) Fondo valdybai; Fondo valdyba yra privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija. Pagal Pensijų įstatymo 45 straipsnį, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritorinių skyrių sprendimai pensijų klausimais per 3 metus nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie priimtą sprendimą, gali būti apskundžiami Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai (1 dalis); Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos ir jos teritorinių skyrių sprendimai gali būti apskundžiami teismui (2 dalis).

Įvertinęs paminėtas nuostatas ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką panašaus pobūdžio bylose (administracines bylos Nr. AS10-200/2006, Nr. A8-518/2007, Nr. AS39-325/2008, Nr. AS63-168/2011, Nr. AS525-29/2011), pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog yra nustatyta privaloma išankstinė ginčų dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritorinių skyrių sprendimų ir veiksmų apskundimo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai tvarka, todėl pareiškėjas, nesutikdamas su valstybinio socialinio draudimo senatvės pensijos permokos išieškojimu, prieš kreipdamasis į teismą privalėjo skųsti atitinkamą VSDFV Radviliškio skyriaus sprendimą Fondo valdybai. Atsižvelgęs į tai, jog pareiškėjas teismui nepateikė duomenų, kad jis nustatyta tvarka kreipėsi į Fondo valdybą, kaip į išankstinę ginčų nagrinėjimo ne teisme instituciją, t. y. pareiškėjas VSDFV Radviliškio skyriaus direktoriaus 2011 m. gruodžio 28 d. sprendimo Nr. P11-4685 Fondo valdybai neskundė, tačiau savo pažeistas teises dėl senatvės pensijos permokos išieškojimo pareiškėjas dar gali apginti per trejų metų terminą kreipdamasis į Fondo valdybą, teismas, remdamasis ABTĮ 103 straipsnio 1 dalimi, nutarė pareiškėjo skundo dalį dėl VSDFV Radviliškio skyriaus direktoriaus 2011 m. gruodžio 28 d. sprendimo Nr. P11-4685 panaikinimo ir 1 393,52 Lt senatvės pensijos permokos priteisimo palikti nenagrinėtą.

III. Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šiaulių skyrius apeliaciniame skunde (b. l. 77–79) prašo: 1) panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 26 d. sprendimo dalį dėl pareiškėjui priteistos 18 066,12 Lt neišmokėtos valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos dalies ir priimti naują sprendimą; 2) jei skundžiama Šiaulių apygardos administracinio teismo sprendimo dalis būtų palikta galioti, leisti šią sumą išmokėti dalimis. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

1. Remiantis teisėtumo prezumpcija, Konstitucijos 102 straipsniu ir 7 straipsnio 2 dalimi, 2010–2011 metais mokėdamas senatvės pensiją VSDFV Šiaulių skyrius privalėjo vadovautis ir vykdyti Laikinojo įstatymo nuostatas. Nesant įstatymo, nustatančio VSDFV Šiaulių skyriui išmokėti pensijų gavėjams dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio taikymo 2010–2011 metais negautą senatvės pensijos dalį, nebuvo teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo skundą dėl neišmokėtos pensijos dalies išmokėjimo.

2. Laikinojo įstatymo 16 straipsnyje nustatyta, kad dėl šio įstatymo taikymo neišmokėtos pensijos dalies kompensavimo tvarką turi parengti Lietuvos Respublikos Vyriausybė ar jos įgaliota institucija. Kol šie teisės aktai nėra priimti, o lėšos nėra skirtos, VSDFV Šiaulių skyrius, kaip vykdomoji institucija, neturi teisinio pagrindo ir lėšų išmokėti pareiškėjui pagal Laikinojo įstatymo nuostatas sumažintą senatvės pensijos dalį.

Pareiškėjas Z. K. prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti. Pareiškėjo atsiliepimas (b. l. 86) iš esmės grindžiamas tais pačiais argumentais, kaip ir jo skundas pirmosios instancijos teismui, papildomai pažymint, kad pareiškėjas yra vyresnio amžiaus (72 m.) asmuo, todėl nusprendus mokėti jam priteistą sumą dalimis, gali nesulaukti, kol bus išmokėta visa priteista suma, be to, atsakovas apeliaciniame skunde nenurodė kokiomis dalimis ir kiek metų bus mokama priteista suma.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Nagrinėjamas ginčas kilęs dėl pareiškėjui paskirtos valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos ribojimo taikant Laikinojo įstatymo 8 straipsnio nuostatas teisėtumo ir pagrįstumo.

Pareiškėjas kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas priteisti iš VSDFV Šiaulių skyriaus neišmokėtą senatvės pensijos dalį – 18 066,12 Lt už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. bei panaikinti VSDFV Radviliškio skyriaus direktoriaus 2011 m. gruodžio 28 d. sprendimą Nr. P11-4685, kuriuo nuspręsta išskaityti iš pareiškėjo senatvės pensijos 2010 metais susidariusią 1 393,52 Lt pensijos permoką, ir šią sumą priteisti iš atsakovo VSDFV Šiaulių skyriaus.

Pirmosios instancijos teismas 2013 m. birželio 26 d. sprendimu pareiškėjo skundą patenkino iš dalies, t. y. priteisė jam iš atsakovo VSDFV Šiaulių skyriaus 18 066,12 Lt senatvės pensijos nepriemoką, o skundo dalį dėl reikalavimo panaikinti VSDFV Radviliškio skyriaus direktoriaus 2011 m. gruodžio 28 d. sprendimą Nr. P11-4685 ir priteisti iš atsakovo VSDFV Šiaulių skyriaus 1 393,52 Lt pensijos permoką paliko nenagrinėtą.

Atsakovas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi dėl senatvės pensijos nepriemokos priteisimo ir prašo dėl šio pareiškėjo reikalavimo priimti naują sprendimą – skundą atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas argumentais, kad 2010–2011 metais mokėdamas senatvės pensiją VSDFV Šiaulių skyrius privalėjo vykdyti tuo metu galiojusias Laikinojo įstatymo nuostatas. Nesant įstatymo, įpareigojančio išmokėti dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio taikymo 2010–2011 metais negautą senatvės pensijos dalį, VSDFV Šiaulių skyrius neturi teisinio pagrindo ir lėšų išmokėti pareiškėjui susidariusią pensijos nepriemoką.

Remiantis ABTĮ 136 straipsniu, kuris skirtas bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka riboms nustatyti, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina tiek apskųstosios, tiek neapskųstosios sprendimo dalių teisėtumą ir pagrįstumą, taip pat sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tų asmenų atžvilgiu, kurie skundo nepadavė. Teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija tikrindama administracinę bylą, be kita ko, atsižvelgė ir į šį paminėtą procesinį reikalavimą.

Atsižvelgdama į tai, kad pareiškėjas dėl 2010–2011 metais susidariusios senatvės pensijos nepriemokos kreipėsi į teismą 2013 m. kovo 26 d., taip pat į tai, kad pirmosios instancijos teismas vieną pareiškėjo reikalavimą dėl to paties laikotarpio patenkino, o kitą paliko nenagrinėtą motyvuodamas tuo, jog pareiškėjas nepasinaudojo privaloma išankstine ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka, teisėjų kolegija pirmiausia pasisako tuo aspektu, ar pareiškėjas nepraleido įstatymų nustatytų procesinių terminų savo pažeistoms teisėms ir teisėtiems interesams ginti, taip pat ar jis laikėsi įstatymų nustatytos šių teisių bei interesų gynimo tvarkos.

Byloje nustatyta, kad nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. pareiškėjo senatvės pensija buvo mažinama taikant Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalies ir 8 straipsnio 2 dalies nuostatas. Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarimu, be kita ko, pripažino, kad Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalis (2009 m. gruodžio 9 d. redakcija) tiek, kiek ja sudarytos prielaidos perskaičiuojant sumažinti paskirtas senatvės pensijas, neprieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijai, taip pat pripažino, kad Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 2 dalis (2009 m. gruodžio 9 d., 2010 m. spalio 26 d. redakcijos) tiek, kiek joje nustatytas sumažintų senatvės pensijų mokėjimas šioje dalyje nurodytiems asmenims, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“.

Pareiškėjas kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti senatvės pensijos nepriemoką, susidariusią dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 2 dalies taikymo. Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnis (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. XII-87 redakcija, galiojanti nuo 2013 m. sausio 1 d.) nustato, kad valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigų sprendimai pensijų skyrimo ir mokėjimo klausimais gali būti skundžiami Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai Valstybinio socialinio draudimo įstatymo nustatyta tvarka. Pagal VSD įstatymo 37 straipsnio 1 dalį (2007 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. X-1396 redakcija), draudėjai, apdraustieji asmenys ir kiti suinteresuoti asmenys turi teisę apskųsti Fondo valdybos teritorinių skyrių ir kitų Fondo įstaigų, susijusių su Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimu, sprendimus ir veiksmus (neveikimą) Fondo valdybai; Fondo valdyba yra privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija. VSD įstatymo 37 straipsnio 2 dalyje (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. XII-88 redakcija, galiojanti nuo 2013 m. sausio 1 d.), be kita ko, nustatyta, kad skundai dėl sprendimų pensijų skyrimo ir (ar) mokėjimo klausimais nagrinėjami, jeigu jie pateikti per 6 mėnesius nuo tos dienos, kurią suinteresuotas asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie skundžiamo sprendimo priėmimą, o skundai dėl nepriimto sprendimo – per 20 darbo dienų nuo tos dienos, kurią baigėsi sprendimui priimti nustatytas terminas, taip pat nustatyta, kad skundui paduoti nustatytas terminas, praleistas dėl svarbių priežasčių, kurias asmuo pagrindžia atitinkamais dokumentais, Fondo valdybos direktoriaus ar jo pavaduotojo sprendimu gali būti atnaujinamas. Pažymėtina, kad iki 2013 m. sausio 1 d. galiojusios redakcijos Pensijų įstatymo 45 straipsnis (2005 m. gegužės 19 d. įstatymo Nr. X-209 redakcija) nustatė, kad Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritorinių skyrių sprendimai pensijų klausimais per 3 metus nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie priimtą sprendimą, gali būti apskundžiami Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai; skundų nagrinėjimo tvarką ir terminus nustato Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatai (1 dalis); Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos ir jos teritorinių skyrių sprendimai gali būti apskundžiami teismui (2 dalis).

Sistemiškai vertindamas nurodytas Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo ir Valstybinio socialinio draudimo įstatymo nuostatas, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad ginčams dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigų sprendimų pensijų skyrimo ir mokėjimo klausimais yra expressis verbis nustatyta privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka (žr. LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS520-789/2013 ir joje nurodytą teismų praktiką šiuo klausimu, LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-816/2014 ir kt.).

Tiek paminėtas iki 2013 m. sausio 1 d. galiojęs teisinis reguliavimas, įtvirtintas Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje, tiek nuo 2013 m. sausio 1 d. įsigaliojęs teisinis reguliavimas, įtvirtintas Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 2 dalyje, termino kreiptis su skundu į Fondo valdybą dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimų įstaigų sprendimų pensijų klausimais pradžios momentą apibrėžė analogiškai – t. y. nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie priimtą sprendimą. Sprendžiant dėl momento, su kuriuo sietina termino paduoti skundą Fondo valdybai dėl teritorinio skyriaus sprendimų (veiksmų), mokant pagal Laikinojo įstatymo nuostatas perskaičiuotas (sumažintas) pensijas, eigos pradžia, teisiškai reikšmingos yra faktinės aplinkybės, susijusios su pirmosios sumažintos pensijos išmokėjimu asmeniui, turinčiam teisę ją gauti (žr. LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-816/2014, LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 ir kt.).

Bylos dokumentai ir proceso šalių paaiškinimai patvirtina, kad pirmoji senatvės pensija, sumažinta inter alia Laikinojo įstatymo 8 straipsnio nuostatų, kurios vėliau buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, pagrindu, pareiškėjui buvo išmokėta 2010 m. sausio 26 d. Būtent nuo šios datos skaičiuotinas terminas, per kurį pareiškėjas, siekdamas tinkamai apginti savo teises, susijusias su senatvės pensijos mokėjimu, turėjo kreiptis su skundu į Fondo valdybą, kaip privalomą ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka instituciją.

Iš pateiktų į bylą įrodymų matyti, kad pareiškėjas 2012 m. vasario 13 d. skundu kreipėsi ne į Fondo valdybą, kaip privalomą šios kategorijos ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka instituciją, o į jos teritorinį padalinį – VSDFV Šiaulių skyriaus Radviliškio skyrių. Šis pareiškėjo skundas vertintinas kaip jo siekis inicijuoti VSDFV teritorinio skyriaus sprendimų (veiksmų), susijusių su senatvės pensijos mokėjimu, pagrįstumo ikiteisminę patikrą. 2012 m. vasario 28 d. VSDFV Šiaulių skyriaus Radviliškio skyrius sprendimu Nr. (10.1)S-7711 atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą, be kita ko, pasisakydamas ir dėl savo priimto 2011 m. gruodžio 27 d. sprendimo Nr. P11-4641, kuriuo buvo nustatyta 1393,52 Lt senatvės pensijos permoką už 2010 metus, bei 2011 m. gruodžio 28 d. sprendimo Nr. P11-4685, kuriuo nutarta išieškoti šią permoką iš pareiškėjo gaunamos senatvės pensijos. Nesutikdamas su 2010–2011 metais jam, dirbančiam pensininkui, pagal Laikinojo įstatymo normas (8 str.) papildomai taikytu senatvės pensijos mažinimu, pareiškėjas 2013 m. vasario 15 d. kreipėsi su 2013 m. sausio 28 d. skundu į Fondo valdybą, kuri 2013 m. kovo 13 d. sprendimu Nr. (6.5) I-1632 pareiškėjo skundo netenkino.

Atsižvelgus į tai, kad pareiškėjas 2012 m. vasario 13 d. kreipdamasis į VSDFV teritorinį skyrių su skundu iš esmės siekė inicijuoti ginčą dėl VSDFV teritorinio skyriaus sprendimų (veiksmų), susijusių su senatvės pensijos mokėjimu, viena vertus, konstatuotina, kad pareiškėjas nesilaikė pirmiau paminėto Pensijų įstatymo 45 straipsnio ir VSD įstatymo 37 straipsnio reikalavimo, aiškiai įtvirtinančio, kad skundai dėl VSDFV teritorinių skyrių sprendimų pensijų klausimais turi būti paduodami Fondo valdybai, kaip privalomai ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijai, nes pareiškėjas padavė skundą ne įgaliotam ginčą nagrinėti subjektui – Fondo valdybai, o teritoriniam skyriui, su kurio veiksmais nesutinka. Kita vertus, pareiškėjo 2012 m. vasario 13 d. prašymą gavęs VSDFV Šiaulių skyriaus Radviliškio skyrius, vadovaudamasis inter alia gero administravimo principu, iš jo kylančiais reikalavimais veikti atidžiai ir rūpestingai, įstatymuose esant aiškiai nustatytam teisiniam reguliavimui dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigų kompetencijos, turėjo pareiškėjo prašymą dėl neišmokėtos senatvės pensijos dalies išmokėjimo perduoti pagal kompetenciją ginčus dėl VSDFV teritorinių skyrių sprendimų nagrinėti įgaliotai privalomojo ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijai – Fondo valdybai. Tačiau nagrinėjamu atveju atsakovas to nepadarė ir, kaip matyti iš 2012 m. vasario 28 d. VSDFV Šiaulių skyriaus Radviliškio skyriaus sprendimo Nr. (10.1)S-7711 (b. l. 18), pareiškėjo prašymą dėl savo paties sprendimų bei veiksmų, tarp jų ir dėl 1393,52 Lt pensijos permokos nustatymo bei išskaitymo, išnagrinėjo iš esmės.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-816/2014 iš esmės analogiškoje fakto ir teisės klausimais situacijoje išaiškino, kad tuo atveju, kai VSDFV teritorinis skyrius pareiškėjo prašymo, kuriuo inicijuojamas ginčas išankstine ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka, neperduoda įgaliotai tokį ginčą nagrinėti Fono valdybai, o neturėdamas įgaliojimų išnagrinėja pats, tokiu atveju asmens kreipimasis į VSDFV teritorinį skyrių gali būti pripažintas kreipimusi į Fondo valdybą Pensijų įstatymo 45 straipsnio ir Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 2 dalies prasme.

Nagrinėjamo ginčo atveju pripažinus, kad pareiškėjas 2012 m. vasario 13 d. prašymu dėl senatvės pensijos nepriemokos išmokėjimo iš esmės inicijavo ginčą išankstine ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka ir todėl atsakovas šį prašymą turėjo perduoti įgaliotai tokį ginčą nagrinėti institucijai (Fondo valdybai), yra pagrindas konstatuoti, jog būtent 2012 m. vasario 13 diena laikytina pareiškėjo kreipimusi į Fondo valdybą Pensijų įstatymo 45 straipsnio bei Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 2 dalies prasme.

Be to, byloje yra duomenys apie tai, kad pareiškėjas dėl senatvės pensijos nepriemokos, susidariusios 2010–2011 metais dėl Laikinojo įstatymo taikymo, išmokėjimo 2013 m. sausio 28 d. skundu kreipėsi ir į Fondo valdybą. Šie duomenys nepaneigia pirmiau padarytos išvados, kad ginčą dėl minėtos nepriemokos išmokėjimo ne teismo tvarka pareiškėjas buvo inicijavęs 2012 m. vasario 13 d., kai kreipėsi su prašymu į VSDFV Šiaulių skyriaus Radviliškio skyrių. Konstatavus, kad pareiškėjo 2012 m. vasario 13 d. prašymas laikytinas kreipimusi į Fondo valdybą Pensijų įstatymo 45 straipsnio ir VSD įstatymo 37 straipsnio 2 dalies prasme, darytina išvada, jog pareiškėjas nepraleido nagrinėjamu atveju taikytino 3 metų termino paduoti skundą išankstinio ginču nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijai.

Pažymėtina, kad net skaičiuojant kreipimosi į išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka instituciją terminą nuo pareiškėjo kreipimosi į Fondo valdybą, t. y. 2013 m. sausio 28 d., skundo padavimo terminas nėra praleistas, nes pareiškėjas apie savo galbūt pažeistas teises sužinojo (turėjo sužinoti) 2010 m. sausio 26 d., o 2013 m. sausio 28 d. buvo pirmoji darbo diena, ėjusi po nedarbo dienų (2013 m. sausio 26–27 d.).

Taip pat pažymėtina, kad šiuo atveju ikiteisminė ginčo nagrinėjimo procedūra buvo baigta, nes Fondo valdyba pareiškėjo 2013 m. sausio 28 d. skundą dėl jam (dirbančiam pensininkui) 2010–2011 metais dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio nuostatų taikymo neišmokėtos senatvės pensijos išmokėjimo išnagrinėjo iš esmės ir 2013 m. kovo 13 d. sprendimu Nr. (6.5) I-1632 pareiškėjo skundo netenkino, be to, pareiškėjas į pirmosios instancijos teismą kreipėsi 2013 m. kovo 25 d. (b. l. 12), t. y. nepažeisdamas ABTĮ 32 straipsnio 1 dalyje nustatyto dvidešimties dienų termino nuo Fondo valdybos 2013 m. kovo 13 d. sprendimo Nr. (6.5) I-1632 gavimo dienos. Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pagal įstatymus nėra procesinių kliūčių nagrinėti teisme pareiškėjo reikalavimą dėl senatvės pensijos nepriemokos išmokėjimo, taip pat reikalavimus dėl VSDFV Radviliškio skyriaus direktoriaus 2011 m. gruodžio 28 d. sprendimo Nr. P11-4685 panaikinimo ir išskaitytos 1 393,52 Lt pensijos permokos priteisimo, nes, priešingai nė nustatė pirmosios instancijos teismas, pareiškėjas išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka yra pasinaudojęs. Pažymėtina, kad visi pareiškėjo skundo baigiamojoje dalyje išdėstyti reikalavimai yra tarpusavyje susiję, jie yra dėl to paties laikotarpio, dėl tos pačios socialinės išmokos ir susiję su tos pačios įstatymo normos (Laikinojo įstatymo 8 straipsnio), kuri Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai, taikymu. Tiek VSDFV teritorinis skyrius, priimdamas 2012 m. vasario 28 d. sprendimą Nr. (10.0)S-7711, tiek Fondo valdyba, priimdama 2013 m. kovo 13 d. sprendimą Nr. (6.5) I-1632, disponavo visais duomenimis apie pareiškėjui išmokėtą senatvės pensiją bei pensijos permokos nustatymo priežastį.

VSDFV teritorinio skyriaus 2011 m. gruodžio 27 d. sprendime Nr. P11-4641 nurodyta, kad pareiškėjo senatvės pensijos permoka nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. gruodžio 31 d. buvo nustatyta perskaičiavus pareiškėjo senatvės pensiją pagal 2010 m. spalio 26 d. Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymo Nr. XI-1072 4 straipsnio 2 dalį, t. y. atsižvelgiant į teisinį reguliavimą, kuris nustatė Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 2 dalies pakeitimą, susijusį su pensijų perskaičiavimu atsižvelgiant į metinėje pajamų mokesčio ar metinėje pelno mokesčio deklaracijoje deklaruotų apmokestinamųjų pajamų ar apmokestinamojo pelno dydį. Tai nurodyta ir VSDFV teritorinio skyriaus 2012 m. vasario 28 d. sprendime Nr. (10.0)S-7711. Taigi pareiškėjui senatvės pensijos permoka buvo nustatyta remiantis įstatymo norma, kurios prieštaravimas Konstitucijai nustatytas Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu. Senatvės pensijos permokos nustatymas ir išskaitymas remiantis įstatymo norma, kuri pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai, yra neteisėtas, todėl pareiškėjas pagrįstai prašo panaikinti atsakovo 2011 m. gruodžio 28 d. sprendimą Nr. P11-4685 ir priteisti iš atsakovo išskaitytą iš jo senatvės pensijos 1 393,52 Lt sumą.

Įvertinus pirmiau nustatytas aplinkybes, taip pat atsižvelgus į tai, kad pareiškėjas kreipėsi į VSDFV Šiaulių skyriaus Radviliškio skyrių ir į Fondo valdybą atitinkamai su 2012 m. vasario 13 d. ir 2013 m. sausio 28 d. prašymais nesutikdamas su jam (dirbančiam pensininkui) papildomai taikytu pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnio nuostatas senatvės pensijos mažinimu ir prašydamas išmokėti jam neišmokėtą senatvės pensijos dalį, galima pagrįstai teigti, jog pareiškėjas iš esmės siekė, kad išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka būtų išspręstas (patenkintas) jo reikalavimas dėl visos senatvės pensijos dalies, neišmokėtos Laikinojo įstatymo 8 straipsnio pagrindu, išmokėjimo, nesvarbu, ar ši pensijos dalis buvo neišmokėta (nepriemoka), ar išieškota (permoka) pirmiau nurodytu pagrindu.

Todėl nagrinėjamos bylos faktinių aplinkybių kontekste, teisėjų kolegijos vertinimu, yra pakankamas pagrindas pripažinti, kad pareiškėjas išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka skundė inter alia ir VSDFV Radviliškio skyriaus direktoriaus 2011 m. gruodžio 28 d. sprendimą Nr. P11-4685 dėl 1 393,52 Lt permokos, susidariusios 2010 metais dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 2 dalies nuostatų taikymo, išskaitymo iš pareikėjo gaunamos senatvės pensijos. Priešingas paminėtų aplinkybių vertinimas, t. y. jeigu, nepaisant VSDFV teritoriniam skyriui ir Fondo valdybai pateiktuose prašymuose aiškiai išreikštos pareiškėjo valios gauti visą dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio nuostatų taikymo jam (dirbančiam pensininkui) 2010 m. sausio 1 d.–2011 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu neišmokėtą senatvės pensijos dalį, pareiškėjas būtų įpareigotas iš naujo pasinaudoti išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka, – tokia situacija nebūtų suderinama su iš Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalies kylančiais teisės kreiptis į teismą įgyvendinimo imperatyvais, nuo kurių neatsiejami taip pat ir ikiteisminei ginčų nagrinėjimo tvarkai keliami veiksmingumo bei operatyvumo reikalavimai.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra pažymėjęs, kad pagal bendrąją išankstinio administracinių ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka instituto prasmę, jis yra skirtas tam, kad ta pati teisinė problema (administracinis ginčas), maksimaliai tokiomis pačiomis kaip ir administraciniame teisme sąlygomis (t. y. esant maksimaliai vienodam aiškumui dėl ginčo esmės, asmens reikalavimų bei šių reikalavimų teisinio pagrindo), kompetentingos institucijos būtų išnagrinėta ir išspręsta dar iki teismo.

Tai reiškia, kad tokio skundo nagrinėjimo paskirtis yra ne papildomas asmens tariamai pažeistų teisių ar interesų gynimo apsunkinimas, o priešingai – papildomo mechanizmo, galinčio išspręsti paminėtą teisinę problemą, nustatymas (LVAT 2010 m. vasario 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-191/2010, LVAT 2007 m. spalio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS11-296/2007 ir kt.).

Remdamasi išdėstytais motyvais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš dalies netinkamai vertino faktines aplinkybes ir neteisingai taikė teisės normas, susijusias su ikiteismine ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka, todėl skundžiamas teismo sprendimas keistinas ta apimtimi, kuria teismas pareiškėjo skundo dalį paliko nenagrinėtą.

Byloje nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjui, turinčiam draudžiamųjų pajamų, senatvės pensija buvo perskaičiuota taikant, be kita ko, Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 2 dalį, kuri Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu buvo pripažinta prieštaraujanti Konstitucijos 48 straipsnio 1 daliai. Pagal Laikinojo įstatymo 15 straipsnio (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. XI-1821 redakcija) 1 dalies 1 punktą, šio įstatymo taikymas senatvės pensijoms buvo numatytas iki 2011 m. gruodžio 31 d. Laikinojo įstatymo 8 straipsnis ir šio įstatymo 2 priedas 2012 m. birželio 30 d. įstatymu Nr. XI-2195 buvo pripažinti netekusiais galios (įsigaliojo atitinkamai 2012 m. liepos 13 d. ir 2012 m. rugsėjo 1 d.). Taigi nagrinėjamam ginčui aktualios teisės normos buvo pašalintos iš Lietuvos teisės sistemos. Tačiau tai, kolegijos vertinimu, pareiškėjo teisių pažeidimo pasekmių nepašalina.

Nagrinėjamas ginčas yra susijęs su asmens konstitucine teise į pensiją, kylančia iš Konstitucijos 52 straipsnio. Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad Konstitucijos 52 straipsnio formuluotė „valstybė laiduoja“ inter alia reiškia, kad įvairios socialinės paramos rūšys garantuojamos tiems asmenims ir tokiais pagrindais, kurie nustatyti įstatymais, o asmenys, atitinkantys įstatyme nustatytas sąlygas, turi teisę reikalauti, kad valstybė jiems skirtų šią pensiją ir ją mokėtų; įstatymuose nustačius pensijų rūšis, asmenis, turinčius teisę į pensiją, pensijų skyrimo ir mokėjimo pagrindus, dydžius, sąlygas, valstybei kyla pareiga pensinio aprūpinimo santykių srityse laikytis teisėtų lūkesčių apsaugos ir teisinio tikrumo konstitucinių principų (Konstitucinio Teismo 2010 m. balandžio 20 d., 2012 m. vasario 6 d., 2013 m. vasario 22 d. nutarimai). Be to, teisės į pensiją turtiniai aspektai ginami įgyvendinant nuosavybės neliečiamumo principą, įtvirtintą Konstitucijos 23 straipsnyje. Konstitucinis Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad asmenys, kuriems Konstitucijoje ar įstatyme nustatyta pensija buvo paskirta ir mokama, pagal Konstitucijos 23 straipsnį turi teisę reikalauti, kad jiems tokio dydžio išmokos, kokios buvo paskirtos ir mokamos, būtų mokamos ir toliau (Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d., 2013 m. vasario 22 d. nutarimai). Taigi nuosavybės teisių apsauga suponuoja valstybės pareigą garantuoti šią ir su ja siejamas konstitucines teises, o šių teisių pažeidimo atveju – užtikrinti veiksmingas teisminės gynybos priemones (LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-519/2013). Nuosavybės teisių apsaugą garantuoja ir tarptautiniai teisės aktai: Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos Pirmojo Protokolo 1 straipsnis, Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 17 straipsnis, Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 17 straipsnis.

Iš Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalies kyla teismo pareiga asmens teises ginti ne formaliai, o realiai ir veiksmingai. Nagrinėjamu atveju konstatavus, kad pareiškėjas iš esmės tinkamai realizavo teisę kreiptis į teismą, iš Konstitucijos, inter alia jos 30 straipsnio 1 dalies, kylantys imperatyvai teismui ginti asmens teises realiai ir veiksmingai suponuoja pareiškėjo teisę reikalauti teisme pašalinti jo teisių pažeidimą, susijusį su Konstitucijai prieštaraujančio teisinio reguliavimo taikymu perskaičiuojant ir išmokant pareiškėjui sumažintą senatvės pensiją. Pažeistas pareiškėjo teises teismas privalo ginti, kadangi priešingu atveju būtų pažeistos Konstitucijos 52 straipsnio nuostatos, garantuojančios asmens teisę į pensinį aprūpinimą, taip pat iš Konstitucijos 23 straipsnio kylantys nuosavybės teisės apsaugos imperatyvai, o pati asmens teisė į teisminę gynybą būtų fiktyvi, jei asmuo realiai negalėtų apginti savo teisių teisme. Tai lemtų, kad teisinis reguliavimas, Konstitucinio Teismo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, ir toliau būtų realiai taikomas, nors tai nesuderinama su Konstitucijos 110 straipsnio ir ABTĮ 4 straipsnio 1 dalies normomis, kurios draudžia teismui (teisėjui) taikyti įstatymą, prieštaraujantį Konstitucijai.

Pasisakydama dėl atsakovo apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų, kad Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas taikytinas tik į ateitį, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į oficialią konstitucinę doktriną, pagal kurią Konstitucijos 110 straipsnyje yra nustatyta jos 107 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos bendros taisyklės, kad Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipiama į ateitį, išimtis: nagrinėjamoje byloje teismas negali taikyti teisės akto (jo dalies), kurį Konstitucinis Teismas, įgyvendindamas Konstitucijos 102 straipsnio 1 dalyje nustatytus įgaliojimus, pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai. Kitaip aiškinant Konstitucijos 110 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą draudimą taikyti Konstitucijai prieštaraujantį teisės aktą (jo dalį) būtų paneigtas jos 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas Konstitucijos viršenybės principas ir su juo susijęs konstitucinis teisės viešpatavimo imperatyvas, taip pat kiti Konstitucijos viršenybės principo aspektai, inter alia būtų paneigtas Konstitucijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas Konstitucijos tiesioginio taikymo principas, šio straipsnio 2 dalyje įtvirtintos kiekvieno asmens teisės ginti savo teises tiesiogiai remiantis Konstitucija esmė, Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos kiekvieno asmens teisės kreiptis į teismą ginant pažeistas konstitucines teises ar laisves esmė (Konstitucinio Teismo 2012 m. gruodžio 19 d. sprendimas).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, jog Konstitucijoje įtvirtintos bendros taisyklės, kad Konstitucinio teismo sprendimų galia yra nukreipiama į ateitį, išimtis taikytina ne tik tais atvejais, kai yra pagrindo manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, ir teismas sustabdo šios bylos nagrinėjimą bei kreipiasi į Konstitucinį Teismą, prašydamas spręsti, ar šis įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Teismas pažeistų Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintą lygiateisiškumo principą, jeigu minėta išimtis būtų rezervuota tik Konstitucijos 110 straipsnio 2 dalyje ir ABTĮ 4 straipsnio 2 dalyje numatytiems atvejams ir nebūtų taikoma tuo atveju, kai asmuo kreipiasi į teismą dėl pažeistų teisių gynimo jau po to, kai yra priimtas tam tikras Konstitucinio Teismo nutarimas (LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-816/2014 ir kt.). Dėl asmens pažeistų teisių teisminės gynimo, pripažinus įstatymą prieštaraujančiu Konstitucijai, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pasisakęs ir kitose nutartyse (žr., pvz., LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011, Administracinių teismų praktika Nr. 22, p. 318–325; LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-1735/2010, Administracinė jurisprudencija Nr. 19, p. 261–275).

Remiantis nurodytais teisiniais argumentais, nagrinėjamoje byloje pareiškėjo pažeistos teisės privalo būti apgintos realiai ir veiksmingai.

Dėl apelianto argumentų, kad VSDFV Šiaulių skyrius neturi teisinio pagrindo išmokėti pagal Laikinojo įstatymo nuostatas sumažintos senatvės pensijos dalies nesant priimtų teisės aktų dėl sumažintų senatvės pensijų kompensavimo, pažymėtina, kad galimybė asmeniui apginti savo teises teisme negali būti saistoma nurodyto pobūdžio sąlygos, t. y. kad galbūt bus nustatytas atitinkamas teisinis reguliavimas (įstatymas), kuriuo bus sureguliuoti teisiniai santykiai dėl pensijų dalies, sumažintos taikant inter alia Laikinojo įstatymo 8 straipsnio nuostatas, kompensavimo. Toks aiškinimas būtų iš esmės nesuderinamas su Konstitucijoje garantuojama asmens teise į teisminę gynybą, taip pat sukurtų neapibrėžtumo situaciją. Pažymėtina, kad ir Konstitucinio Teismo 2014 m. kovo 7 d. sprendime dėl Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo kai kurių nuostatų išaiškinimo nepaneigta asmens teisė kreiptis į teismą dėl pažeidimo, kilusio taikant Konstitucijai prieštaraujantį teisinį reguliavimą, pasekmių pašalinimo, ir nenurodyta jokių aplinkybių, kurios neleistų teismui užtikrinti realią ir veiksmingą asmens teisių gynybą tokiu atveju (žr. LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-816/2014).

Taigi, siekiant užtikrinti realią ir veiksmingą asmens pažeistų teisių gynybą, pareiškėjui kilusios pasekmės dėl prieštaraujančių Konstitucijai Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 2 dalies nuostatų taikymo perskaičiuojant jo senatvės pensiją turi būti visiškai pašalintos, t. y. turi būti priteista visa senatvės pensijos nepriemoka, susidariusi dėl antikonstitucinių Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo. Konstitucinis Teismas minėtame 2014 m. kovo 7 d. sprendime pažymėjo, kad užtikrinant teisingą patirtų praradimų kompensavimą, praradimai, kurie atsirado senatvės pensijas sumažinus įstatymo nuostatomis, pripažintomis prieštaraujančiomis Konstitucijai, turi būti kompensuoti visa apimtimi.

Iš pirmosios instancijos teismo 2013 m. birželio 26 d. sprendimo motyvų matyti, kad teismas, tenkindamas pareiškėjo skundo reikalavimą dėl senatvės pensijos nepriemokos priteisimo, vadovavosi į bylą pateiktomis VSDFV Šiaulių skyriaus Radviliškio skyriaus 2013 m. kovo 19 d. pažymomis Nr. (10.1)S-12630 ir Nr. (10.1)S-12629 (b.l.7-10), kuriose neatsispindi duomenys apie iš pareiškėjo senatvės pensijos išskaitytą taikant Laikinojo įstatymo 8 straipsnio nuostatas 1 393,52 Lt sumą, kurią atsakovas 2011 m. gruodžio 28 d. sprendimu Nr. P11-4685) traktavo kaip permoką.

Pagal minėtų pažymų duomenis, dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio nuostatų taikymo pareiškėjui iš viso nebuvo išmokėta 18 631,20 Lt senatvės pensijos (9 263,52 Lt 2010 metais ir 9 367,68 Lt 2011 metais). Pirmosios instancijos teismas priteisė pareiškėjui jo prašomą neišmokėtos 2010–2011 m. pensijos sumą – 18 066,12 Lt (be 1 393,52 Lt permokos išskaitymo), nors priteista suma neatitinka pažymose pateikto nepriemokos apskaičiavimo, ir teismas šios aplinkybės sprendime neaptarė. Pirmosios instancijos teismui buvo pateikta VSDFV Šiaulių skyriaus Radviliškio skyriaus 2013 m. balandžio 25 d. pažyma Nr. (10.1)S-19099 (b. l. 44–45), kuria teismas nesivadovavo.

Šioje pažymoje pateikti patikslinti duomenys apie pareiškėjui 2010–2011 metais priklausiusią gauti (paskirtą) senatvės pensiją, išskaitymus Laikinojo įstatymo 6 ir 8 straipsnių pagrindu bei pensijos skirtumą (20 024,72 Lt), susidariusį dėl antikonstitucine pripažintų Laikinojo įstatymo 8 straipsnio nuostatų taikymo. Į šią pažymą įtraukti ir duomenys apie 1 393,52 Lt pensijos nepriemoką, susidariusią pritaikius Laikinojo įstatymo 8 straipsnį, kurią atsakovas vėliau traktavo kaip permoką. Byloje nustačius, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nusprendė, jog dėl senatvės pensijos permokos pareiškėjas nepasinaudojo privaloma ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka, pareiškėjui turi būti priteista visa senatvės pensijos dalis, kuri buvo neišmokėta Laikinojo įstatymo 8 straipsnio pagrindu, nesvarbu, ar ši senatvės pensijos dalis buvo jam neišmokėta (nepriemoka), ar iš jo išieškota (nustatyta permoka), remiantis minėta antikonstitucine įstatymo norma.

Konstatavus, kad pareiškėjo pažeistos teisės turi būti ginamos efektyviai ir veiksmingai, bei paisant teisingumo ir protingumo, administracinio proceso operatyvumo ir ekonomiškumo principų reikalavimų, visi pareiškėjo piniginio pobūdžio reikalavimai turi būti išspręsti atsižvelgiant į VSDFV Šiaulių skyriaus Radviliškio skyriaus 2013 m. balandžio 25 d. patikslintos pažymos Nr. (10.1)S-19099 duomenis. Šioje pažymoje nurodyta, kad nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. pareiškėjui dėl Konstitucijai prieštaraujančio teisinio reguliavimo taikymo (Laikinojo įstatymo 8 str.) iš viso neišmokėta 20 024,72 Lt senatvės pensijos.

Atsakovo pažymoje apskaičiuota, kad pareiškėjas 2010–2011 m. turėjo gauti iš viso 38 021,40 Lt senatvės pensijos. Pritaikius Laikinojo įstatymo 6 straipsnį, pareiškėjas turėjo gauti 33 815,76 Lt. Taigi senatvės pensijos mažinimas yra teisėtas tik dėl 4 205,64 Lt (38 021,40 Lt – 33 815,76 Lt). Pagal šios pažymos duomenis, kuriais abejoti teisėjų kolegija neturi pagrindo, pareiškėjui dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio nuostatų taikymo 2010–2011 m. iš viso neišmokėta 20 024,72 Lt (24 230,36 Lt – 4 205,64 Lt). Pažymėtina, kad ta pati neišmokėtos pensijos suma (20 024,72 Lt) yra gaunama atsakovo nustatytą 1 393,52 Lt pensijos permoką pridėjus prie atsakovo 2013 m. kovo 19 d. pažymose Nr. (10.1)S-12630, Nr. (10.1)S-12629 (b. l. 7–10) nurodytų pensijos nepriemokų (9 263,52 Lt + 9 367,68 Lt + 1 393,52 Lt ).

Remiantis išdėstytais argumentais, skundžiamas teismo sprendimas keistinas, priteisiant pareiškėjui iš atsakovo būtent šią (20 024,72 Lt) senatvės pensijos nepriemokos sumą už 2010–2011 metus.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-816/2014, kurios aplinkybės labai panašios, o sprendžiant ginčą taikytinos tos pačios teisės normos, įvertinusi Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos pateiktus duomenis apie valstybinių socialinio draudimo senatvės pensijų bei valstybinių pensijų praradimų, patirtų dėl Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo Laikinojo įstatymo 8 straipsnio ir 5 straipsnio taikymo, kompensavimui reikalingą lėšų dydį, taip pat į Fondo valdybos prašymą atsižvelgti į tai, jog neišmokėtų pagal Laikinąjį įstatymą pensijų dalių priteisimas sukeltų Fondo biudžetui papildomą finansinę naštą, todėl mokant priteistas neišmokėtas pagal Laikinojo įstatymo nuostatas pensijų dalies sumas gali kilti grėsmė, kad negalės būti tinkamai vykdomi Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigų finansiniai įsipareigojimai visiems išmokų gavėjams, taip pažeidžiant ir kitas Konstitucijoje įtvirtintas vertybes ir jų pusiausvyrą, konstatavo, kad teismo priimtas sprendimas turi būti toks, kurį būtų galima realiai įvykdyti, tuo pačiu nesukeliant neproporcingų ir reikšmingų visuomenei ar jos daliai sunkumų (šiuo aspektu žr. LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552 -519/2013).

Administracinių bylų teisenos įstatymo 851 straipsnis (2013 m. gruodžio 3 d. įstatymo Nr. XII-632 redakcija) nustato, kad teismo sprendimo įvykdymo atidėjimo ar išdėstymo klausimas sprendžiamas vadovaujantis Civilinio proceso kodekso normomis. Civilinio proceso kodekso 284 straipsnio 1 dalis (2013 m. gruodžio 3 d. įstatymo Nr. XII-633 redakcija) nustato, kad teismas turi teisę dalyvaujančių byloje asmenų prašymu ar savo iniciatyva, atsižvelgdamas į turtinę abiejų šalių padėtį ar kitas aplinkybes, sprendimo įvykdymą atidėti ar išdėstyti, taip pat pakeisti sprendimo įvykdymo tvarką; jeigu teismo sprendimui, kuriuo iš Lietuvos valstybės priteistinos mokėtinos sumos, įvykdyti reikalingos sumos nenumatytos patvirtintame valstybės biudžete, šio sprendimo įvykdymas atsakovo prašymu gali būti atidėtas kitiems biudžetiniams metams.

Atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalies bei Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimo nuostatas, kad teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina, teisėjų kolegija konstatuoja, kad šioje byloje nėra pagrindo nukrypti nuo naujausioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuotų taisyklių visiškai analogiškoje administracinėje byloje.

Teisėjų kolegija pažymi, kad šioje byloje priimto sprendimo įvykdymas reikalauja papildomų piniginių lėšų, kurios valstybėje yra planuojamos rengiant ir tvirtinant socialinio draudimo fondo biudžetą pagal teisės aktų numatytas procedūras. Pareiškėjas nepateikė teismui argumentų ir įrodymų, kad yra susiklosčiusios aplinkybės (liga ar pan.), dėl kurių jam be gaunamos senatvės pensijos yra neatidėliotinai reikalingos papildomos lėšos. Senatvės pensijos amžius yra aplinkybė, kuri būdinga kiekvienam šią pensiją gaunančiam asmeniui, taigi ši aplinkybė nėra išskirtinė. Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad yra būtinybė šio teismo sprendimo vykdymą atidėti kitiems biudžetiniams metams ir nustatyti, kad teismo sprendimas turi būti įvykdytas iki 2015 m. gruodžio 31 d.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šiaulių skyriaus apeliacinį skundą atmesti.

Pakeisti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 26 d. sprendimą.

Panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Radviliškio skyriaus direktoriaus 2011 m. gruodžio 28 d. sprendimą Nr. P11-4685.

Priteisti pareiškėjui Z. K. iš atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šiaulių skyriaus 20 024,72 Lt (dvidešimt tūkstančių dvidešimt keturi litai septyniasdešimt du centai) neišmokėtos valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos dalį už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d.

Atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šiaulių skyriui nustatyti šio sprendimo įvykdymo terminą iki 2015 m. gruodžio 31 d.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Stasys Gagys

Romanas Klišauskas