AS-275-502/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS-275-502/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03784-2013-1

Procesinio sprendimo kategorija 59

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2015 m. gegužės 8 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Artūro Drigoto (pranešėjas) ir Ramūno Gadliausko, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 22 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. M. skundą atsakovams Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir neišmokėtos valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas R. M. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus (toliau – ir VSDFV Vilniaus skyrius) 2013 m. rugpjūčio 9 d. sprendimą Nr. (10.1-02) 3-9677 „Dėl neišmokėtos senatvės pensijos dalies“, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) 2013 m. rugpjūčio 27 d. sprendimą Nr. (6.5) I-5732 „Dėl 2013-08-20 skundo“ ir įpareigoti VSDFV Vilniaus skyrių išmokėti 17 885,11 Lt nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. neišmokėtą senatvės pensijos dalį.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. gruodžio 19 d. sprendimu pareiškėjo R. M. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. lapkričio 20 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A822-1393/2014 panaikino Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 19 d. sprendimą ir pareiškėjo R. M. skundą tenkino iš dalies: panaikino VSDFV Vilniaus skyriaus 2013 m. rugpjūčio 9 d. sprendimo Nr. (10.1-02) 3-9677 dalį, kuria atsisakyta pareiškėjo pensijos apskaičiavimui netaikyti Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 8 straipsnio 1 dalies nuostatų, ir VSDFV 2013 m. rugpjūčio 27 d. sprendimą Nr. (6.5)I-5732 bei įpareigojo VSDFV Vilniaus skyrių išmokėti pareiškėjui negautą 17 885,11 Lt dydžio senatvės pensijos nepriemoką per laikotarpį nuo 2010 m. sausio mėn. iki 2011 m. gruodžio mėn. (įskaitytinai).

II. Pareiškėjas R. M. 2014 m. lapkričio 21 d. pateikė Vilniaus apygardos administraciniam teismui prašymą priteisti 1 200 Lt atstovavimo išlaidų už skundo surašymą.

III. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. gruodžio 22 d. nutartimi pareiškėjo prašymą tenkino iš dalies – priteisė jam iš VSDFV Vilniaus skyriaus 1 000 Lt teismo išlaidoms atlyginti.

Teismas nurodė, kad pareiškėjas R. M. 2013 m. rugsėjo 19 d. pasirašė teisinių paslaugų sutartį su advokatu R. K.. Pareiškėjas patirtas bylinėjimosi išlaidas, kurias sudaro dokumentų analizė ir procesinių dokumentų rengimas, grindžia 2013 m. rugsėjo 19 d. pinigų priėmimo kvitu serija LAT Nr. 737704. Remiantis Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – ir Rekomendacijos) 7 punktu, rekomenduojami priteistini užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imama Vyriausybės patvirtinta minimali mėnesinė alga.

Nagrinėjamoje byloje teisinių paslaugų teikimo metu pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. birželio 20 d. nutarimą Nr. 718 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ MMA buvo 1 000 Lt. Nustatant priteisiamo užmokesčio dydį už skundo surašymą taikytinas Rekomendacijų 8.2 punktas, pagal kurį už skundo surašymą maksimalus užmokesčio dydis yra 3 000 Lt (3 x 1 000 Lt (MMA)). Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo išlaidų dydis yra pagrįstas apmokėjimą už šias paslaugas patvirtinančiais dokumentais bei neviršija Rekomendacijų 8 punkte nustatytų maksimalių įkainių.

Apskaičiuojant priteistinų išlaidų dydį šiuo atveju pagal įstatymo analogiją taikytinos Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir Civilinio proceso kodeksas) 93 straipsnio 2 dalies nuostatos, pagal kurias ieškinį patenkinus iš dalies, šiame straipsnyje nurodytos išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai. Remiantis Civilinio proceso kodekso ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 44 straipsnio 1 ir 2 dalimis, pareiškėjas įgijo teisę gauti turėtų išlaidų atlyginimą proporcingai patenkintųjų reikalavimų daliai.

Skunde jis kėlė tris reikalavimus, iš kurių buvo pilnai patenkinti du, o vienas reikalavimas patenkintas dalyje. Atsižvelgus į tai, pareiškėjui apskaičiuota priteisti išlaidų suma 1 200 Lt, proporcingai patenkintų reikalavimų daliai, dalinama iš 3, dauginama iš 2,5 ir priteistina 1 000 Lt.

IV. Atsakovas VSDFV pateikė atskirąjį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 22 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – atmesti pareiškėjo prašymą.

VSDFV paaiškina, kad VSDFV Vilniaus skyrius 2010–2011 metais mokėdamas pareiškėjui pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas perskaičiuotą senatvės pensiją teisėtai ir pagrįstai taikė Laikinąjį įstatymą. R. M. skundo reikalavimų patenkinimą teisme iš esmės nulėmė ne VSDFV Vilniaus skyriaus veiksmai, o Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatų pripažinimas prieštaraujančiomis Konstitucijai ir Konstitucijos 110 straipsnyje nustatytas draudimas teismui taikyti teisės aktą, pripažintą prieštaraujančiu Konstitucijai. VSDFV Vilniaus skyrius negali būti laikomas atsakingas dėl pareiškėjo teismo išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, atsiradimo ir šios išlaidos iš jo negali būti priteisiamos.

Atsakovas pabrėžia, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo nutartyje nurodyta, kad pareiškėjas teisinių paslaugų sutartį su advokatu R. K. sudarė 2013 m. rugsėjo 19 d., t. y. vėliau nei buvo surašytas ir pareiškėjo pasirašytas skundas pirmosios instancijos teismui. Be to, teismo nutartyje nėra nurodyta, kokių paslaugų atlikimui 2013 m. rugsėjo 19 d. buvo sudaryta ši sutartis. Teismas nepagrįstai neatsižvelgė, kad skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui 2014 m. rugsėjo 18 d. parengė ir pasirašė ne advokatas R. K., o pats pareiškėjas R. M.. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 19 d. sprendime nurodyta, kad teismo posėdyje pareiškėją atstovavo advokatas R. K., tačiau teismo neprašoma priteisti R. M. išlaidų už atstovavimą pirmosios instancijos teisme. Iš prie 2014 m. lapkričio 21 d. prašymo pateiktų dokumentų negalima nustatyti konkrečių advokato suteiktų teisinių paslaugų, jų atlikimo momento ir jų įvertinimo. Rekomendacijų 8.16 punkte nustatyta, kad už kitų dokumentų, susijusių su atstovavimu procese, parengimą (išskyrus dokumentus, kuriais šalinami procesinių dokumentų trūkumai) rekomenduojama taikyti koeficientą 0.12, todėl manytina, kad už prie skundo pateiktų dokumentų kopijų patvirtinimą priteistina suma galėtų būti tik 120 Lt (1 000 Lt x 0.12).

Pareiškėjas R. M. atsiliepime prieštarauja atsakovo atskirojo skundo tenkinimui.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

V. Atskirasis skundas netenkintinas.

Nagrinėjamoje byloje sprendžiama dėl atstovavimo išlaidų atlyginimo pareiškėjui.

Lietuvos administraciniame procese vyrauja principas „pralaimėjęs moka“. Šį principą išreiškia ABTĮ 44 straipsnio 1 dalis, nustatanti, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Taigi vadovaujantis ABTĮ 44 straipsnio nuostatomis šalis, dėl kurios priimtas nepalankus teismo sprendimas, laikytina pralaimėjusia šalimi, todėl ji ne tik neturi teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, bet ir įgyja pareigą atlyginti proceso šalies, kurios naudai priimtas teismo sprendimas, patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstama, jog bylinėjimosi išlaidų priteisimas iš bylą pralaimėjusios šalies padeda užtikrinti šalių teisę į teisminę gynybą. Žinojimas, kad pralaimėjusi šalis turės sumokėti ne tik savo, bet ir bylą laimėjusios šalies išlaidas, atlieka svarbų prevencinį vaidmenį, apsaugantį nuo nepagrįstų skundų ar atsikirtimų į skundus pareiškimo. Rizika apmokėti kitos šalies išlaidas atgraso nuo nepagrįsto ir ilgo bylinėjimosi. Tokiu būdu, be kita ko, yra reguliuojamas byloje dalyvaujančių asmenų elgesys, sulaikoma nuo piktnaudžiavimo administraciniu procesu, skatinamas sąžiningas ir tinkamas materialiųjų teisinių pareigų vykdymas, užtikrinama pagarba teisei (pvz., išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. gegužės 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-201/2013).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2008 m. rugsėjo 25 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS143-375/2008 yra nurodžiusi, kad teismas, patenkindamas pareiškėjo skundą, apgina jo subjektinę teisę, kurią pažeidė atsakovas, o atmesdamas pareiškėjo skundą, apgina atsakovą nuo nepagrįstų pareiškėjo materialinių teisinių reikalavimų.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad šiuo konkrečiu atveju galutinis rezultatas R. M. ir Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigų teisiniame ginče yra palankus pareiškėjui, daro išvadą, jog nepriklausomai nuo pareiškėjo skundo patenkinimo motyvų atsakovams kyla pareiga atlyginti jo patirtas kreipimosi į teismą išlaidas.

Išanalizavus pareiškėjo atstovo rengtą skundą pirmosios instancijos teismui, atsižvelgus į bylos pobūdį, apimtį, sudėtingumą, specialių žinių reikalingumą, konstatuotina, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas iš esmės teisingai nustatė pareiškėjui priteistinų išlaidų dalį. Atsakovui nepagrindus ir neįrodžius, jog skundžiama teismo nutartimi R. M. priteista atstovavimo išlaidų suma yra aiškiai per didelė, apeliacinės instancijos teismas neturi svaraus pagrindo ją mažinti ar atlikti papildomų skaičiavimų pagal Rekomendacijų 8.16 ir 8.18 punktus, kadangi tokio pobūdžio paslaugų atlyginimo klausimas pareiškėjo 2014 m. lapkričio 21 d. prašyme nebuvo keliamas. Kitos VSDFV atskirajame skunde nurodomos abejonės dėl atstovo ir atstovaujamojo tarpusavio pareigų (skundo pasirašymo teisės) pasiskirstymo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 22 d. nutarties panaikinimo taip pat nesuponuoja. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 22 d. nutartis yra teisėta ir pagrįsta.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 22 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Ramūnas Gadliauskas