A-143-1090-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A143-1090/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01782-2013-7

Procesinio sprendimo kategorija 6.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. rugsėjo 22 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės, Anatolijaus Baranovo (pranešėjas) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo K. J. skundą atsakovams Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas K. J. (toliau – ir pareiškėjas, apeliantas) kreipėsi su skundu (b. l. 1–4), kurį patikslino (b. l. 12–15), į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) panaikinti atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus (toliau – ir VSDFV Vilniaus skyrius) 4-ojo pensijų skyriaus 2013 m. balandžio 23 d. sprendimą Nr. (10.1)3-50150 „Dėl valstybinės socialinio draudimo pensijos“; 2) panaikinti atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) 2013 m. gegužės 16 d. sprendimą Nr. (6.5)I-3244 „Dėl neišmokėtos senatvės pensijos dalies“; 3) įpareigoti atsakovą VSDFV Vilniaus skyrių išmokėti negautą 11 953,23 Lt senatvės pensijos nepriemoką už laikotarpį nuo 2010 m. sausio mėn. iki 2011 m. vasario mėn.; 4) pripažinti, kad senaties terminas dėl kreipimosi į teismą nėra praleistas.

Pareiškėjas nurodė, kad 2010–2011 m., remiantis Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 8 straipsnio 1 dalimi, jam nepagrįstai buvo mokama sumažinta senatvės pensija dėl to, jog jis dirbo ir gavo atlyginimą. Dėl šios įstatymo nuostatos taikymo susidarė 11 953,23 Lt pensijos nepriemoka. Dėl Laikinojo įstatymo normų priėmimo ir taikymo bei dėl diskriminavimo ir neproporcingai sumažintos jau sumažintos pensijos mokėjimo buvo priverstas nutraukti tolimesnę darbinę veiklą, dėl to sumažėjo jo pajamos ir padidėjo nervinė įtampa, atsirado irzlumas bei iki šiol daroma neturtinė žala. Pabrėžė, kad ginčui aktualios Laikinojo įstatymo normos taip pat pažeidžia ir tarptautinius teisės aktus. Dėl senaties termino pareiškėjas nurodė, jog kol nėra priimta neteisėtai neišmokėtos pensijos dalies kompensavimo tvarka, t. y. kol ši situacija tęsiasi, terminas prasideda kiekvieną dieną, todėl tęsiasi ir jo pažeista teisė. Pažymėjo, kad kol Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2012 m. vasario 6 d. nutarimu Laikinojo įstatymo nuostatų nepripažino prieštaraujančiomis, iki tol pradėti ginčyti Laikinojo įstatymo nuostatų nebuvo galima, dėl to iki to laiko ir nebuvo pagrindo kreiptis į teismą. Taip pat prašė įvertinti ir aplinkybę, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė nuo 2010 m. liepos 1 d. delsia patvirtinti neišmokėtų pensijų kompensavimo tvarką.

Atsakovas VSDFV Vilniaus skyrius atsiliepimu į skundą (b. l. 20–23) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

VSDFV Vilniaus skyrius išdėstė ginčą reglamentuojantį teisinį reguliavimą bei pateikė lentelę apie pareiškėjui ginčo laikotarpiu paskirtą ir išmokėtą senatvės pensiją. Nurodė, jog pensija pareiškėjui teisėtai buvo mokama vadovaujantis Laikinojo įstatymo 6 ir 8 straipsnių nuostatomis. Pažymėjo, jog Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas turėtų būti taikytinas tik į ateitį.

Atsakovas VSDFV atsiliepimu į skundą (b. l. 26–29) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

VSDFV nurodė, kad pareiškėjas, kreipdamasis dėl pensijos dalies priteisimo, praleido Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo (toliau – ir Pensijų įstatymas) 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą VSDFV teritorinių skyrių sprendimų apskundimo VSDFV 3 metų terminą. Tuo pagrindu VSDFV atsisakė nagrinėti pareiškėjo skundą ir kartu nurodė, kad, iki 2013 m. gegužės 31 d. pateikus įrodymus, skundo nagrinėjimo klausimas bus sprendžiamas iš naujo, tačiau pareiškėjas, nepateikęs įrodymų, su skundu kreipėsi į teismą. Atsižvelgiant į šią aplinkybę, prašė nutraukti bylą. Nurodė, kad institucijos priimtas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. Dėl pareiškėjo argumentų dėl senaties termino atnaujinimo nurodė, jog senatvės pensijos sumažinimas nuo 2010 m. sausio 1 d. pagal galiojančio Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas nėra pažeidimas.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. lapkričio 22 d. sprendimu (b. l. 50–54) atmetė pareiškėjo skundo dalį dėl reikalavimo panaikinti VSDFV 2013 m. gegužės 16 d. sprendimą Nr. (6.5)I-3244; nutraukė bylos dalį dėl pareiškėjo reikalavimo panaikinti VSDFV Vilniaus skyriaus 2013 m. balandžio 23 d. sprendimą Nr. (10.1)3-50150; paliko nenagrinėtą pareiškėjo skundo dalį dėl reikalavimo įpareigoti VSDFV Vilniaus skyrių išmokėti pareiškėjui neišmokėtą senatvės pensijos dalį už laikotarpį nuo 2010 m. sausio mėn. iki 2011 m. vasario mėn.; išaiškino pareiškėjui teisę kreiptis į VSDFV su prašymu atnaujinti skundo dėl VSDFV Vilniaus skyriaus veiksmų padavimo terminą, kartu su prašymu būtina pateikti objektyvius įrodymus, pagrindžiančius šio termino praleidimą.

Teismas nustatė, kad byloje ginčas kilęs dėl VSDFV Vilniaus skyriaus 2013 m. balandžio 23 d. sprendimo Nr. (10.1)3-50150, VSDFV 2013 m. gegužės 16 d. sprendimo Nr. (6.5)I-3244 teisėtumo bei pagrįstumo ir įpareigojimo išmokėti senatvės pensijos dalį. Pareiškėjas siekia prisiteisti dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio nuostatų taikymo ginčo laikotarpiu susidariusią senatvės pensijos nepriemoką.

Teismas, spręsdamas ginčą, vadovavosi Pensijų įstatymo 45 straipsniu (redakcija, galiojanti nuo 2013 m. sausio 1 d., ir iki 2013 m. sausio 1 d. galiojusi redakcija), Valstybinio socialinio draudimo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 37 straipsnio 1, 4 dalimis, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. lapkričio 18 d. nutarimu Nr. 1156 patvirtintų Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų (toliau – ir Nuostatai) 101 punktu. Teismas padarė išvadą, kad VSDFV administravimo įstaigų sprendimai pensijų skyrimo ir mokėjimo klausimais turi būti skundžiami VSDFV Įstatymo 37 straipsnio nustatyta privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka. Teismas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, taip pat išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 7 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013. Pažymėjo, jog pirmosios sumažintos pensijos išmokėjimo momentas pripažįstamas svarbia aplinkybe, sprendžiant termino eigos pradžios klausimus.

Teismas nustatė, kad apie tai, jog paskirta senatvės pensija buvo sumažinta, pareiškėjas sužinojo 2010 m. sausio mėn., kai jam buvo išmokėta ne viso dydžio senatvės pensija. Pareiškėjas, prašydamas įpareigoti VSDFV Vilniaus skyrių išmokėti jam senatvės pensijos nepriemoką, susidariusią 2010–2011 m. taikant Konstitucijai prieštaravusias Laikinojo įstatymo 8 straipsnio nuostatas, į VSDFV kreipėsi su 2013 m. gegužės 7 d. pareiškimu, t. y. praleidęs Pensijų įstatymo (redakcija, galiojusi iki 2012 m. gruodžio 31 d.) 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą 3 metų terminą. Atsižvelgęs į Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktoriaus 2008 m. kovo 18 d. įsakymu Nr. V-131 patvirtintų Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 31 punktą, teismas pažymėjo, jog VSDFV, priimdama ginčijamą sprendimą, pasiūlė pareiškėjui iki 2013 m. gegužės 31 d. pateikti įrodymus, sudarančius pagrindą atnaujinti terminą skundui paduoti, ir nurodė, kad, pateikus šiuos įrodymus, skundo priėmimo klausimas bus sprendžiamas iš naujo. Teismas nustatė, kad byloje duomenų, jog pareiškėjas atsakovui pateikė įrodymus, patvirtinančius aplinkybes, sudarančias pagrindą terminui atnaujinti, nėra. Pažymėjo ir tai, kad Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas oficialiai paskelbtas 2012 m. rugsėjo 21 d. bei apie šią aplinkybę buvo pranešta ir visuomenės informavimo priemonėmis. Atkreipė, jog, remiantis Taisyklių 20 punktu, skundo padavimo VSDFV termino praleidimas neužkerta kelio pareiškėjui pakartotinai kreiptis į šią išankstinio ginčų nagrinėjimo instituciją su prašymu šį terminą atnaujinti, kartu pateikiant įrodymus, pagrindžiančius delsimo kreiptis į šią instituciją priežastis. Teismas padarė išvadą, kad VSDFV 2013 m. gegužės 15 d. sprendimu Nr. (6.5)I-3244 pagrįstai atsisakė nagrinėti pareiškėjo 2013 m. gegužės 7 d. prašymą, kaip paduotą praleidus įstatymo nustatytą terminą, todėl nurodytas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, o ši pareiškėjo skundo dalis atmestina kaip nepagrįsta (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 88 str. 1 p.).

Teismo vertinimu, pareiškėjo skundžiamas VSDFV Vilniaus skyriaus 2013 m. balandžio 23 d. sprendimas Nr. (10.1)3-50150 yra atsakymas į pareiškėjo prašymą pateikti pažymą apie 2010 –2011 m. dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo neišmokėtą pensiją. VSDFV teritorinis skyrius pateikė pareiškėjui jo prašomą informaciją, t. y. lentelėje pateikė duomenis apie ginčo laikotarpiu paskirtą ir dėl Laikinojo įstatymo taikymo išmokėtą pensiją. Šiame sprendime VSDFV Vilniaus skyrius taip pat nurodė ir teisinius pagrindus, kodėl pareiškėjo pensija buvo mažinama, bei tai, kad šis skyrius neturi jokio teisinio pagrindo pareiškėjui išmokėti pensijos nepriemoką. Teismas pažymėjo, jog šis skundžiamas sprendimas pareiškėjui nesukelia jokių teisinių pasekmių, nes sprendimas dėl pareiškėjo senatvės pensijos perskaičiavimo pagal Laikinojo įstatymo nuostatas buvo priimtas 2010 m. sausio mėn. (sumažintos senatvės pensijos išmokėjimas 2010 m. sausio mėn.), o ne šiuo VSDFV Vilniaus skyriaus 2013 m. balandžio 23 d. sprendimu Nr. (10.1)3-50150. Be to, pareiškėjas neginčijo, kad sprendime pateikta neišsami informacija ar ji yra neteisinga. Atsižvelgęs į tai, teismas padarė išvadą, kad šis pareiškėjo skundžiamas sprendimas yra informacinio pobūdžio ir nenustatantis, nepakeičiantis ir nepanaikinantis jokių pareiškėjo teisių ar pareigų viešojo administravimo srityje. Administraciniams teismams priskirta nagrinėti administracines bylas dėl valstybinio administravimo subjektų priimtų teisės aktų (administracinių aktų), taip pat veiksmų (neveikimo), kurie daro įtaką konkrečioms asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams, teisėtumo. Šiuo atveju pareiškėjo skundžiamas sprendimas nėra administracinės bylos dalykas ir ginčas dėl šio rašto panaikinimo negali būti laikomas administracinių teismų kompetencijai priskirtu ginču (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. vasario 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS822-82/2009). Todėl bylos dalį dėl reikalavimo panaikinti VSDFV Vilniaus skyriaus 2013 m. balandžio 23 d. sprendimą Nr. (10.1)3-50150 teismas nutraukė, vadovaudamasis ABTĮ 101 straipsnio 1 punktu.

Teismas taip pat vadovavosi ABTĮ 25 straipsnio 1 dalimi ir akcentavo, kad ginčams dėl valstybinių socialinio draudimo pensijų mokėjimo spręsti įstatymų leidėjas yra nustatęs privalomą išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarką. Dėl to, kad dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo neišmokėtos senatvės pensijos priteisimo būtina iki galo išnaudoti privalomą valstybinio socialinio draudimo įstatymuose nustatytą ikiteisminę tvarką, t. y. neužtenka tik pradėti šią procedūrą, o būtina, kad VSDFV skundą išnagrinėtų iš esmės, konstatuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. spalio 9 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS502-849/2013, 2013 m. spalio 9 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS438-818/2013, 2013 m. spalio 16 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS525-813/2013 ir kt.

Teismas nustatė, kad nagrinėjamu atveju išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija atsisakė išnagrinėti iš esmės pareiškėjo skundą dėl VSDFV teritorinio skyriaus veiksmų, susijusių su pensijos mokėjimu pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį, tuo užkirsdama kelią pareiškėjui pasinaudoti išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka savo pažeistoms teisėms ginti. Tačiau VSDFV, vadovaudamasi Taisyklių 20 punktu, išaiškino pareiškėjui teisę per nustatytą terminą pateikti VSDFV prašymą atnaujinti kreipimosi į VSDFV terminą bei įrodymus, dėl kurių šis terminas buvo praleistas.

Atsižvelgęs į tai, remdamasis Taisyklių 31 punkto nuostatomis, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas dar gali pasinaudoti išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka. Pažymėjo, jog, atsižvelgiant į tai, jog nėra priimtas privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka sprendimas, t. y. VSDFV nėra priėmusi galutinio sprendimo dėl pensijos dalies išmokėjimo/neišmokėjimo (pareiškėjo skundą atsisakyta nagrinėti), teismas negali išspręsti reikalavimo dėl pensijos nepriemokos pagrįstumo, t. y. negali būti vertinamos aplinkybės, susijusios su termino skundui paduoti atnaujinimu.

Atsižvelgęs į tai, vadovaudamasis ABTĮ 103 straipsnio 1 punktu, teismas pareiškėjo skundo reikalavimą įpareigoti VSDFV Vilniaus skyrių išmokėti nuo 2010 m. sausio mėn. iki 2011 m. vasario mėn. neišmokėtą pensijos dalį paliko nenagrinėtą. Vadovaudamasis ABTĮ 104 straipsnio 1 dalimi, teismas išaiškino pareiškėjui teisę kreiptis į VSDFV su prašymu atnaujinti skundo dėl VSDFV Vilniaus skyriaus veiksmų padavimo terminą, pažymėdamas, kad kartu su prašymu turi būti pateikiami objektyvūs įrodymai, pagrindžiantys šio termino praleidimą.

III. Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 58–61) prašo iš dalies panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 22 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – įpareigoti atsakovą VSDFV Vilniaus skyrių išmokėti jam neteisėtai sumažintos ir neišmokėtos senatvės pensijos dalį – 11 953,23 Lt. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Sutinka su sprendimu atmesti prašymo dalį ir vertinti kaip įrodymą. Įvykdė visus reikalavimus, reikalingus išankstiniam ginčų nagrinėjimui, o teismas faktiškai siūlo bylos nagrinėjimą pradėti iš naujo.

2. Nei sprendimo, nei kokio nors atsakymo iš VSDFV Vilniaus skyriaus negavo. Sutinka nutraukti bylos dalies nagrinėjimą, nes faktinės aplinkybės neatitinka teismo sprendime nurodytų aplinkybių.

3. Teismas paliko nenagrinėtą reikalavimą tik dėl to, kad buvo nesilaikoma išankstinio bylos nagrinėjimo tvarkos. Tačiau ABTĮ tokia tvarka (ypatumai) nereglamentuota, todėl nebuvo ką pažeisti. Įvykdė visus VSDFV institucijų paliepimus ir jokių terminų nepažeidė. Sutinka VSDFV Vilniaus skyrių pripažinti atsakovu ir prašo įpareigoti išmokėti reikalaujamą nusavintos senatvės pensijos dalį. Lietuvos Respublikos Vyriausybė nuo 2010 m. liepos 1 d. nevykdo Laikinojo įstatymo 16 straipsnio 4 dalies pavedimo, iki šiol nepatvirtino sumažintų pensijų kompensavimo tvarkos. Priimdamas skundą, teismas faktiškai konstatavo, kad senaties terminas skundui paduoti nepraleistas ir netaikoma išankstinio bylos nagrinėjimo tvarka. Už nusavintų pensijų kompensavimą yra atsakinga Lietuvos valstybė.

Atsakovas VSDFV Vilniaus skyrius atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 64–65) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

VSDFV Vilniaus skyrius nurodo, kad apeliantas, žinodamas, jog jam nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. buvo mokama sumažinta senatvės pensija, daugiau nei 3 metus nesikreipė į VSDFV dėl senatvės pensijos nepriemokos išmokėjimo. VSDFV 2013 m. gegužės 16 d. sprendimu Nr. (6.5)I-3244 teisėtai atsisakė nagrinėti apelianto 2013 m. gegužės 7 d. prašymą, kaip paduotą praleidus įstatymo nustatytą terminą. Ginčams dėl valstybinių socialinio draudimo pensijų mokėjimo spręsti įstatymų leidėjas yra nustatęs privalomą išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarką. Apeliantas dar gali pasinaudoti šia tvarka.

Atsakovas VSDFV atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 66–67) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

VSDFV nurodo, kad VSDFV administravimo įstaigų sprendimai pensijų skyrimo ir mokėjimo klausimais turi būti skundžiami VSDFV Įstatymo 37 straipsnyje nustatyta privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka. Todėl pareiškėjo teiginys, kad jam neturi būti taikoma privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka, nepagrįstas. VSDFV 2013 m. gegužės 16 d. sprendimas Nr. (6.5)I-3244, kuriuo atsisakyta nagrinėti pareiškėjo 2013 m. gegužės 7 d. prašymą, nes praleistas kreipimosi į VSDFV terminas, yra teisėtas ir pagrįstas. VSDFV Vilniaus skyriaus 2013 m. balandžio 23 d. sprendimas Nr. (10.1)3-50150, kuris yra atsakymas į pareiškėjo prašymą pateikti pažymą apie 2010–2011 m. dėl Laikinojo įstatymo taikymo neišmokėtą pensijos dalį, pareiškėjui nesukelia jokių teisinių pasekmių. Pareiškėjas dar gali pasinaudoti išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinis skundas tenkintinas.

Pareiškėjas siekia jam paskirtos ir, pritaikant Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies (2009-12-09 įstatymo Nr. XI-537 redakcija) nuostatas, kurios 2012 m. rugsėjo 21 d. oficialiai paskelbtu Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, sumažintos 11 953,23 Lt dydžio valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos neišmokėtos dalies už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. vasario mėn. (įskaitytinai) priteisimo.

Nagrinėjamoje byloje nėra kvestionuojama, kad pareiškėjo nurodytas pensijos sumažinimas vyko atsakovui (VSDFV teritoriniam skyriui, kuris administravo teisinius santykius dėl senatvės pensijos pareiškėjui skyrimo ir mokėjimo) tiesiogiai taikant paminėtas Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas, kurių taikymas buvo nutrauktas nuo 2012 m. sausio 1 d. Taip pat nekvestionuojamas pareiškėjui dėl to neišmokėtos senatvės pensijos dalies apskaičiavimo, kuris yra atsakovo pateiktas teismui, teisingumas bei aplinkybė, kad taip sumažinta pensija pareiškėjui faktiškai buvo pradėta mokėti nuo 2010 m. sausio mėn.

Iš bylos matyti, kad joje yra nustatytos (šalių nekvestionuojamos) šios bylai reikšmingos faktinės aplinkybės:

1) VSDFV Vilniaus skyriaus 2009 m. spalio 5 d. sprendimu pareiškėjui nuo 2009 m. liepos 1 d. iki gyvos galvos buvo paskirta 1 509,61 Lt dydžio senatvės pensija (b. l. 24). VSDFV Vilniaus skyriaus 2011 m. sausio 20 d. sprendimu nuo 2011 m. vasario 1 d. šis paskirtos pensijos dydis buvo padidintas iki 1 563,13 Lt, tačiau tai buvo padaryta dėl su Laikinojo įstatymo nuostatų taikymu nesietinų priežasčių (b. l. 25);

2) 2013 m. balandžio 2 d. pareiškėjas padavė atsakovui prašymą remiantis paminėtu Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu išmokėti jam pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį neišmokėtą pensijos dalį;

3) atsakovo VSDFV Vilniaus skyriaus 2013 m. balandžio 23 d. raštu (sprendimu), kuris pareiškėjo skundžiamas šioje administracinėje byloje, pareiškėjui, be kita ko, buvo pranešta, kad jo prašymas išmokėti pensijos nepriemoką negali būti patenkintas, nes tam nėra teisinio pagrindo (b. l. 5-7);

4) 2013 m. gegužės 7 d. skundu pareiškėjas apskundė paminėtą atsakovo 2013 m. balandžio 23 d. sprendimą, tačiau VSDFV 2013 m. gegužės 16 d. sprendime (kuris pareiškėjo taip pat skundžiamas šioje administracinėje byloje) jam buvo nurodyta, kad jis praleido Pensijų įstatymo (2005-05-19 įstatymo Nr. X-209 redakcija) 45 straipsnio nustatytą 3 metų terminą apskųsti sprendimą dėl jam mokėtinos pensijos sumažinimo, dėl to yra atsisakoma nagrinėti šį skundą, ir jam pasiūlyta iki 2013 m. gegužės 31 d. pateikti įrodymus, sudarančius pagrindą atnaujinti šį terminą. Be to, šiame sprendime buvo nurodyta, kad VSDFV teritoriniai skyriai neturi teisinio pagrindo išmokėti pagal Laikinojo įstatymo nuostatas sumažintų pensijų dalies (b. l. 8).

Kolegija pažymi, kad nagrinėjamo ginčo esmė – pareiškėjo paminėtu laikotarpiu tariamai pažeistos teisės į visą jam paskirtą pensiją gynimo būdo tinkamumas ta prasme, ar pareiškėjas, siekdamas atgauti pensijos nepriemoką, laikėsi tokio pobūdžio ginčams teisės aktų nustatytos išsprendimo tvarkos. Be to, nagrinėjamai bylai yra aktualus klausimas, ar tokio pobūdžio bylose teismas gali taikyti Konstitucinio Teismo nutarimą atgal, t. y. teisiniams santykiams, kurie buvo reglamentuojami dar nepripažintos prieštaraujančia Konstitucijai teisės normos.

Atsakydama į nurodytus klausimus, kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas tokio ir panašaus pobūdžio administracines bylas, suformulavo tokiose bylose taikytinų teisės normų aiškinimo taisykles, kuriomis turi būti vadovaujamasi ir šioje administracinėje byloje (ABTĮ 13 str., Teismų įstatymo 33 str. 4 d.).

Konkrečiai imant, tokios teisės taikymo ir aiškinimo taisyklės yra suformuluotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-816/2014, kurioje, be kita ko, yra nurodyta, kad tokio pobūdžio ginčo (ginčo dėl Laikinojo įstatymo 8 str. 1 d. pagrindu neišmokėtos pensijos dalies priteisimo) teisiniams santykiams yra taikytinos Pensijų įstatymo (2005-05-19 įstatymo Nr. X-209 redakcija) 45 straipsnio 1 dalies nuostatos; kad šioje dalyje nustatyta VSDFV teritorinių skyrių sprendimų apskundimo tvarka turi būti suprantama ir aiškinama kaip tokio pobūdžio ginčams išspręsti privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka; kad šioje dalyje nurodyti kaip skundžiami VSDFV teritorinių skyrių sprendimai yra ne atskirai priimti ir suformuluoti administraciniai sprendimai, o faktinis sumažintos pensijos mokėjimas, tiesiogiai taikant Laikinojo įstatymo nuostatas.

Taip pat buvo išaiškinta, kad aptariamoje Pensijų įstatymo 45 straipsnio dalyje nurodytas 3 metų sprendimų apskundimo terminas savo teisine prigimtimi yra procedūrinis terminas, nustatytas tam tikram veiksmui atlikti neteisminėje institucijoje; kad šio termino eigos pradžia laikytina pirmosios sumažintos pensijos faktiško išmokėjimo (pervedimo į pensiją gaunančio asmens sąskaitą) diena 2010 m. sausio mėn., kai pensiją gaunantis asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie jo atžvilgiu priimtą (jo manymu, neteisėtą) sprendimą.

Be to, aptariamoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje nurodyta, kad tais atvejais, kai dėl neteisėto pensijos sumažinimo pensiją gaunantis asmuo kreipėsi ne tiesiogiai į VSDFV (kaip tai numatyta aptariamoje Pensijų įstatymo 45 str. 1 d.), o į VSDFV teritorinį skyrių, Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalies taikymo požiūriu tokio kreipimosi į šį skyrių diena yra laikytina kreipimosi su skundu į VSDFV diena. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje taip pat nurodyta, kalbant apie materialųjį bylų nagrinėjimo aspektą, išaiškinta, kad tokio pobūdžio administracinėse bylose teismas privalo paisyti Konstitucijos 110 straipsnio nustatyto imperatyvo netaikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai, ir tais atvejais, kai tokį įstatymą viešojo administravimo subjektas buvo pritaikęs tuomet, kai jis Konstitucinio Teismo dar nebuvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai.

Kolegija, taikydama išvardytas teisės aiškinimo taisykles byloje nagrinėjamai situacijai, pažymi, kad paminėtas pareiškėjo atsakovui VSDFV Vilniaus skyriui paduotas 2013 m. balandžio 2 d. prašymas pripažintinas skundu Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalies taikymo prasme. Paduodamas paminėtą prašymą (skundą) dėl pensijos nepriemokos išmokėjimo, pareiškėjas praleido Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą 3 metų terminą, kuris turi būti skaičiuojamas nuo 2010 m. sausio mėn., kai pareiškėjui pirmą kartą buvo išmokėta (pervesta) Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies pagrindu sumažinta senatvės pensija. Pareiškėjas nenurodė individualaus pobūdžio priežasčių, kurios galėtų būti pripažintos svarbiomis, sprendžiant šio termino atnaujinimo klausimą. Todėl darytina išvada, kad VSDFV (išankstinio tokio pobūdžio ginčų nagrinėjimo institucija) turėjo pagrindą palikti pareiškėjo paduotą skundą nenagrinėtą, kaip tai yra numatyta Taisyklių 20 ir 31 punktuose.

Tačiau, kaip jau buvo pasakyta pirmiau, VSDFV paminėtame 2013 m. gegužės 16 d. sprendime kartu nurodė, kad neturi teisinio pagrindo įpareigoti atsakovą išmokėti pareiškėjui dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo negautą senatvės pensijos dalį. Tokiu būdu VSDFV (išankstinio tokio pobūdžio ginčų nagrinėjimo institucijos) dėl ginčo esmės išreikšta pozicija leidžia kolegijai daryti išvadą, kad šis ginčas ikiteisminėje ginčų nagrinėjimo stadijoje buvo išspręstas (išnagrinėtas), t. y. nagrinėjamu atveju ikiteisminė ginčo nagrinėjimo procedūra buvo baigta. Tai reiškia, kad aptartas pareiškėjo skundo VSDFV padavimo termino praleidimo faktas, kaip ir tokio praleidimo priežasčių įvertinimo klausimas, prarado savo aktualumą, t. y. nagrinėjamai bylai tapo nereikšmingi. Darydama tokią išvadą, kolegija atsižvelgia į tokios pačios faktinės situacijos įvertinimą ir traktavimą, pateiktą paminėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-816/2014. Kolegija, vadovaudamasi šiuo precedentu, nemato pagrindo nesutikti su tokia išplėstinės teisėjų kolegijos padaryta išvada (ABTĮ 13 str.).

Vertindama tokią situaciją, kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria palikta nenagrinėta pareiškėjo skundo dalis dėl reikalavimo įpareigoti VSDFV Vilniaus skyrių išmokėti pareiškėjui neišmokėtą senatvės pensijos dalį už laikotarpį nuo 2010 m. sausio mėn. iki 2011 m. vasario mėn., kartu su teismo išaiškinimu pareiškėjui teisės kreiptis į VSDFV su prašymu atnaujinti skundo dėl VSDFV Vilniaus skyriaus veiksmų padavimo terminą, netenka prasmės, t. y. tokiu būdu pareiškėjo tariamai pažeistos teisės į dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies taikymo sumažintos pensijos dalį realiai negali būti apgintos. Todėl toks teismo priimtas sprendimas kolegijos negali būti pripažintas pagrįstu ir yra naikintinas.

Pareiškėjo pirmosios instancijos teismui paduotame skunde, be kita ko, yra pareikštas reikalavimas dėl sumažintos senatvės pensijos 11 953,23 Lt dydžio dalies priteisimo. Kaip jau buvo pasakyta pirmiau, dėl šios sumos ir jos atsiradimo aplinkybių, kurios pasireiškė Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatų tiesioginiu taikymu, byloje ginčo nėra. Kaip jau buvo paminėta, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje, kalbant apie materialųjį bylų nagrinėjimo aspektą, išaiškinta, kad tokio pobūdžio administracinėse bylose teismas privalo paisyti Konstitucijos 110 straipsnio nustatyto imperatyvo netaikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai, ir tais atvejais, kai tokį įstatymą viešojo administravimo subjektas buvo pritaikęs tuomet, kai jis Konstitucinio Teismo dar nebuvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai. Tai reiškia, kad Konstitucijai prieštaraujančios teisės normos (Laikinojo įstatymo 8 str. 1 d.) taikymo būdu pareiškėjo pažeista teisė į nesumokėtą senatvės pensijos dalį turi būti apginta visa apimtimi. Todėl pareiškėjo reikalavimas įpareigoti atsakovą VSDFV Vilniaus skyrių išmokėti jam negautą 11 953,23 Lt senatvės pensijos nepriemoką už laikotarpį nuo 2010 m. sausio mėn. iki 2011 m. vasario mėn. (įskaitytinai) kolegijos pripažintinas pagrįstu ir yra tenkintinas.

Pasisakydama dėl kolegijos priimto sprendimo įvykdymo tvarkos, kolegija pažymi, kad ABTĮ 851 straipsnis (2013-12-03 įstatymo Nr. XII-632 redakcija) nustato, jog teismo sprendimo įvykdymo atidėjimo ar išdėstymo klausimas sprendžiamas vadovaujantis Civilinio proceso kodekso normomis. Civilinio proceso kodekso 284 straipsnio 1 dalis (2013-12-03 įstatymo Nr. XII-633 redakcija) nustato, kad teismas turi teisę dalyvaujančių byloje asmenų prašymu ar savo iniciatyva, atsižvelgdamas į turtinę abiejų šalių padėtį ar kitas aplinkybes, sprendimo įvykdymą atidėti ar išdėstyti, taip pat pakeisti sprendimo įvykdymo tvarką; jeigu teismo sprendimui, kuriuo iš Lietuvos valstybės priteistinos mokėtinos sumos, įvykdyti reikalingos sumos nenumatytos patvirtintame valstybės biudžete, šio sprendimo įvykdymas atsakovo prašymu gali būti atidėtas kitiems biudžetiniams metams. Atsižvelgdama į nurodytus argumentus, į tai, kad teismo sprendimo šioje byloje įvykdymas reikalauja papildomų piniginių lėšų, taip pat įvertinusi valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto sudarymo ir vykdymo tvarką bei procedūras, kolegija sprendžia, kad yra būtinybė atidėti šio teismo sprendimo vykdymą ir nustatyti, kad teismo sprendimas turi būti įvykdytas iki 2015 m. gruodžio 31 d.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a :

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 22 d. sprendimą panaikinti.

Įpareigoti atsakovą Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrių išmokėti pareiškėjui K. J. negautą 11 953,23 Lt (vienuolika tūkstančių devynių šimtų penkiasdešimt trijų litų ir 23 centų) dydžio senatvės pensijos nepriemoką už laikotarpį nuo 2010 m. sausio mėn. iki 2011 m. vasario mėn. (įskaitytinai).

Atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui nustatyti šio sprendimo įvykdymo terminą iki 2015 m. gruodžio 31 d.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Anatolijus Baranovas

Skirgailė Žalimienė