A-522-525/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-522-525/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05936-2013-2

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.1; 28

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. kovo18 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Artūro Drigoto ir Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų A. M., G. D., G. S., J. L., M. R., uždarosios akcinės bendrovės „Augme“, uždarosios akcinės bendrovės „Ava Sol“, uždarosios akcinės bendrovės „Daisana“, uždarosios akcinės bendrovės „Žemaitijos sėklos“, V. M. ir S. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų A. M., G. D., G. S., J. L., M. R., uždarosios akcinės bendrovės „Asmic Baltic“, uždarosios akcinės bendrovės „Asol“, uždarosios akcinės bendrovės „Augme“, uždarosios akcinės bendrovės „Ava Sol“, uždarosios akcinės bendrovės „Daisana“, uždarosios akcinės bendrovės „JM Projektai“, uždarosios akcinės bendrovės „Kavita“, uždarosios akcinės bendrovės „Žemaitijos sėklos“, V. M. ir S. M. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos, dėl turtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjai A. M., G. D., G. S., J. L., M. R., uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Asmic Baltic“, UAB „Asol“, UAB „Augme“, UAB „Ava Sol“, UAB „Daisana“, UAB „JM Projektai“, UAB „Kavita“, UAB „Žemaitijos sėklos“, V. M. ir S. M. (toliau – ir pareiškėjai) su skundu (I t., b. l. 1-30) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydami priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės žalos atlyginimą: A. M. – 1 490 400 Lt, G. D. – 298 080 Lt, G. S. – 298 080 Lt, J. L. – 298 080 Lt, M. R. – 298 080 Lt, UAB „Asmic Baltic“ – 596 160 Lt, Uab „Asol“ – 596 160 Lt, UAB „Augme“ – 298 080 Lt, UAB „AvaSol“ – 596 160 Lt, UAB „Daisana“ – 894 240 Lt, UAB „JM Projktai“ – 596 160 Lt, UAB „Kavita“ – 298 080 Lt; UAB „Žemaitijos sėklos“ – 344 736 Lt, V. M. – 1 788 480 Lt ir S. M. – 1 494 00 Lt.

Taip pat prašė kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą, su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo (toliau – ir Pakeitimo įstatymas) 6 straipsnio dalis, kurioje nustatyta, kad peržiūrėti fiksuotų elektros energijos ir atsinaujinančių išteklių tarifų (toliau – ir Fiksuoti tarifai) didžiausi galimi dydžiai taikomi tik gamintojams, kurių elektrinėms leidimas gaminti elektros energiją išduotas po šių tarifų įsigaliojimo dienos, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnio 1 ir 2 dalims, teisinės valstybės ir kitiems konstituciniams principams.

Pareiškėjai paaiškino, jog leidimus plėtoti elektros energijos gamybos iš atsinaujinančių energijos išteklių pajėgumus (toliau – ir Leidimas plėtoti) gavo nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d., galiojant 1,44 Lt/kWh (be PVM) supirkimo tarifui elektros jėgainėms, naudojančioms saulės energiją, neintegruotoms į pastatą, kurių įrengtoji galia yra iki 30 kW ir 1,80 Lt/kWh (be PVM) supirkimo tarifas elektros jėgainėms, naudojančioms saulės energiją, integruotoms į pastatą, kurių įrengtoji galia yra iki 30 kW.

Šie tarifai buvo patvirtinti Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos (toliau – ir Komisija) 2012 m. vasario 6 d. nutarimu Nr. 03-23 „Dėl elektros energijos ir biodujų, pagamintų naudojant atsinaujinančius energijos išteklius, tarifų nustatymo 2012 metams“ (toliau – Nutarimas 1). 2012 m. rugsėjo 28 d. nutarimu Nr. 03-282 „Dėl elektros energijos ir biodujų, pagamintų naudojant atsinaujinančius energijos išteklius, tarifų nustatymo 2013 metams“ (toliau – Nutarimas 2) Komisija patvirtino atitinkamai 1,25 Lt/kWh ir 1,6 Lt/kWh supirkimo tarifus, o 2013 m. rugpjūčio 27 d. nutarimu Nr. 03-335 „Dėl elektros energijos, pagamintos naudojant atsinaujinančius energijos išteklius, tarifų nustatymo 2013 metų IV ketvirčiui“ (toliau – Nutarimas 3) – 0,52 Lt/kWh ir 0,66 Lt/kWh (be PVM) supirkimo tarifus.

Pakeitus Fiksuoto tarifo nustatymo tvarką, pareiškėjai bus priversti pagamintą elektros energiją parduoti ne leidimo plėtrai, o leidimo gaminti išdavimo momentu galiojusiais tarifais ir ateinančius 12 metų turės pardavinėti elektros energiją mažesniais tarifais, nei buvo nustatyta iki 2013 m. sausio 31 d. galiojusioje Įstatymo redakcijoje. Teigė, jog Pakeitimo įstatymo 6 straipsniu pažeidžiamos elektros energijos gamintojų, kuriems elektros energijos Fiksuotas tarifas jau buvo nustatytas, teisės. Lietuvos Respublikos energetikos ministerija (toliau – ir Ministerija) Pakeitimo įstatymu pažeidė Konstitucijos 7 straipsnio 1 ir 2 dalis, Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės norminių aktų rengimo tvarkos įstatymo 5 straipsnio 1 dalį, dėl šių pažeidimų pareiškėjai patyrė žalą, o Ministerijai kilo civilinė atsakomybė.

Priimant Pakeitimo įstatymą, buvo pažeisti įstatymų negaliojimo atgal, teisinio apibrėžtumo, teisėtų lūkesčių principai, teisėkūros reikalavimai. Pažymėjo, kad įstatymų leidėjas gali tik išimtiniais atvejais nustatyti grįžtamąjį įstatymo galiojimą. Ministerija Pakeitimo įstatymu nustatė tokį teisinį reguliavimą, kuris įsiterpė į jau pasibaigusius teisinius santykius, t. y. pagal Įstatymo redakciją, galiojusią iki 2013 m. sausio 31 d., Fiksuotas tarifas buvo susietas su leidimo plėtoti išdavimo momentu galiojusiu tarifu, tad šio Įstatymo redakcijos 20 straipsnio 7 dalyje įtvirtinti reikalavimai buvo įgyvendinti pareiškėjams išdavus Leidimą plėtoti.

Nurodė, kad pareiškėjai, gavę Leidimą plėtoti iki 2013 m. sausio 31 d., pagrįstai galėjo tikėtis, kad jiems bus taikomas Fiksuotas tarifas, galiojęs Leidimo plėtoti išdavimo momentu. Įstatymo redakcija, galiojusi iki 2013 m. sausio 31 d., buvo teisėta ir joje įtvirtintos teisės normos neprieštaravo kitiems teisės aktams bei Konstitucijai, todėl galėjo lemti pareiškėjų teisėtų lūkesčių atsiradimą. Pareiškėjai, įgyvendindami teisės aktais suteiktas teises ir pareigas, negalėjo ir neturėjo pareigos numatyti, kad pradėjus įgyvendinti Įstatyme nustatytas teises ir pareigas, įstatymų leidėjas pablogins jiems iki 2013 m. sausio 31 d. galiojusios redakcijos Įstatymo suteiktas teises ir pažeis pareiškėjų teisėtus interesus.

Skuboti įstatymų leidėjo sprendimai dėl Pakeitimo įstatymo sukėlė teisinį neapibrėžtumą elektros energijos gamintojams, kadangi juo energetikos projekto įgyvendintojai bei jų finansuotojai sužinojo, kad projekto investicinė grąža bus ne tokia, kokia buvo nustatyta iki 2013 m. sausio 31 d. galiojusioje Įstatymo redakcijoje. Tik žinodami garantuojamą supirkimo Fiksuotą tarifą, pareiškėjai galėjo vertinti savo būsimas investicijas, kreiptis į bankus bei kitas finansines institucijas dėl energetikos projektų finansavimo.

Ministerija 2013 m. sausio 7 d. pateikė Vyriausybei Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20 ir 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo projektą Nr. 13-64-01 (toliau – ir Projektas), kuris buvo įregistruotas teisės aktų projektų informacinėje sistemoje (toliau – ir TAPIS) tik 2013 m. sausio 7 d., t. y. vos 10 dienų iki Pakeitimo įstatymo priėmimo. Vyriausybės 2013 m. sausio 14 d. nutarimu Nr. 23 „Dėl Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20 ir 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo, Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20 ir 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo įgyvendinimo įstatymo ir Lietuvos Respublikos elektros energetikos įstatymo 16 straipsnio pakeitimo įstatymo projektų pateikimo Lietuvos Respublikos Seimui“ nutarta prašyti Seimo Projektą svarstyti ypatingos skubos tvarka.

Taip buvo neįvertintas Projekto lemiamas teisinis, ekonominis ir socialinis poveikis, o teikiamas Projektas buvo nesuderintas su kitomis valstybės institucijomis ir visuomene. Pažymėjo, kad Teisingumo ministerija 2013 m. sausio 9 d. rašte Nr. (1.6)2T-23 nurodė, kad Projektas teikiamas Vyriausybei nesilaikant Vyriausybės darbo reglamento, Vyriausybės teisėkūros taisyklių nustatytos tvarkos ir terminų. Tokia teisės akto projekto pateikimo Vyriausybei ir jo svarstymo Vyriausybėje tvarka nesudaro galimybių visapusiškai ir išsamiai įvertinti siūlomo teisinio reguliavimo, neužtikrina teisės aktų kokybės ir teisėkūros proceso efektyvumo bei sistemiškumo.

Ministerija Projekto nesuderino su Teisingumo ministerija ir kitomis kompetentingomis valstybės institucijomis, Projektas nebuvo paskelbtas viešai susipažinti iki 2013 m. sausio 7 d. teikimo Vyriausybei. Ministerija neatliko numatomo teisinio reguliavimo poveikio vertinimo, vadovaujantis Sprendimų projektų poveikio vertinimo metodika, patvirtinta Vyriausybės 2003 m. vasario 26 d. nutarimu Nr. 276. Įstatymo projekto aiškinamajame rašte pateikti paaiškinimai yra abstraktūs ir paviršutiniški. Projekto trūkumai išdėstyti Ūkio ministerijos 2012 m. gruodžio 6 d. rašte Nr. (26.14-81)3-6733 „Dėl atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo pakeitimo įstatymo projekto“, Seimo kanceliarijos Teisės departamento 2013 m. sausio 15 d. išvadoje Nr. XIIP-204 „Dėl atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20 ir 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo projekto“ ir Seimo Ekonomikos komiteto Papildomo komiteto 2013 m. sausio 16 d. išvadoje Nr. 103-P-2 „Dėl Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20 ir 20 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo projekto (Nr. XIIP-204)“. 2013 m. sausio 17 d.

Seimo I (rudens) sesijos rytinio posėdžio Nr. 19 stenograma patvirtina, kad įstatymų leidėjas žinojo apie galimas neigiamas finansines pasekmes, kurios kiltų priėmus Projektą. Priimant Pakeitimo įstatymą buvo pažeistas proporcingumo principas. Pakeitimo įstatymu nebuvo poreikio apsaugoti ar užtikrinti kitų teisinių vertybių. Pakeitimo įstatymas, Projektas arba jo lydimieji raštai, komitetų, ministerijų išvados bei raštai patvirtina, kad valstybėje ypatingos situacijos (sunkios ekonominės, finansinės padėties ar kt.) nebuvo.

Pareiškėjai Leidimus plėtoti gavo tada, kai galiojo Nutarimu 1 patvirtintas 1,44 Lt/kWh (be PVM) supirkimo tarifas elektros jėgainėms, naudojančioms saulės energiją, neintegruotoms į pastatą, kurių įrengtoji galia yra iki 30 kW bei 1,80 Lt/kWh (be PVM) supirkimo tarifas elektros jėgainėms, naudojančioms saulės energiją, integruotoms į pastatą, kurių įrengtoji galia yra iki 30 kW. Remiantis iki 2013 m. sausio 31 d. galiojusia Įstatymo redakcija, šis Fiksuotas tarifas pareiškėjams turėjo būti taikomas 12 metų skatinamuoju laikotarpiu, tačiau, priėmus Pakeitimo įstatymą, pareiškėjai yra ir bus priversti parduoti pagamintą elektros energiją ne Leidimo plėtoti išdavimo, o leidimo gaminti išdavimo metu galiojusiais elektros energijos supirkimo Fiksuotais tarifais.

Pareiškėjų patiriami nuostoliai pasireiškia Leidimo plėtrai ir leidimo gaminti išdavimo metu galiojusių elektros energijos supirkimo Fiksuotų tarifų skirtumu. Pažymėjo, kad Ministerija numatė ir galėjo bei turėjo numatyti, jog dėl jos veiksmų pareiškėjai patirs ar gali patirti nuostolių. Ministerijos neteisėti veiksmai turi tiesioginį priežastinį ryšį dėl nuostolių pareiškėjams atsiradimo. Pareiškėjai užsakė tyrimą, kurio metu buvo nustatyta, jog per 1 metus 1 kW įrengtosios galios saulės elektrinės pagamina 940 kWh elektros energijos.

Pareiškėjai nėra įsirengę saulės elektrinių, o tik jas ketino įsirengti, ėmėsi tam aktyvių veiksmų, tačiau dėl valstybės veiksmų kaitaliojant supirkimo tvarką, prarado galimybę gauti 1,44 Lt už 1kWh kaip to pagrįstai tikėjosi gaudami leidimus plėtrai.

Atsakovas atsiliepime (I t., b. l. 120-129) prašė pareiškėjų skundą atmesti.

Nurodė, kad 2012 m. buvo pateikta apie 16 tūkstančių prašymų plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus, statant ne didesnės kaip 30 kW galios saulės elektrines. Susidarė situacija, kai galimų įrengti mažųjų saulės šviesos energijos elektrinių suminė įrengtoji galia artėjo prie 500 MW, taip viršijant suminę įrengtąją galią, nustatytą iki Įstatymo 2013 m. vasario 1 d. redakcijos 13 straipsnio 3 dalies 2 punkte, apie 50 kartų. Tai galėjo lemti papildomą kasmetinį Viešuosius interesus atitinkančių paslaugų (toliau – ir VIAP) lėšų poreikį, viršijantį 400 mln.

Lt per metus, kuris būtų surinktas iš kitų elektros energijos vartotojų. Įstatymų leidėjas, Įstatyme nustatydamas tikslą įrengtąją suminę galią padidinti iki 10 MW, neturėjo galimybės įvertinti, numatyti, kad per kelis mėnesius gali būti pateikta tiek prašymų statyti saulės elektrines, kurių įrengtoji galia ne didesnė kaip 30 kW, bei kad tai turės tokią įtaką įrengtajai suminei galiai, sukels grėsmę galimybei užtikrinti darnią atsinaujinančių energijos išteklių naudojimo plėtrą. Jei visi saulės elektrinių projektai, kuriems yra išduoti leidimai arba pateikti prašymai juos išduoti, būtų įgyvendinti, šiose elektrinėse pagamintą elektros energiją superkant Komisijos nustatytu tarifu, ženkliai padidėtų elektros energijos kaina vartotojams.

Tai darytų poveikį ne tik fiziniams asmenims, vartojantiems elektros energiją savo ūkiniams poreikiams, bet ir įmonėms, kurių gaminamos produkcijos bei teikiamų paslaugų kainai ir konkurencingumui, didelę įtaką turi elektros energijos kaina. Nustatant elektros energijos vartotojams nepagrįstą naštą mokėti už VIAP paslaugas, būtų pažeisti teisingumo, protingumo principai, todėl Seimas, privalėdamas vykdyti valstybinio rinkos reguliavimo funkcijas, siekiant apsaugoti vartotojus, turėjo imtis teisinių rinkos reguliavimo priemonių – priimti Pakeitimo įstatymą.

Seimui priėmus Pakeitimo įstatymą, saulės elektrinių veikla nebuvo apribota, jame nėra nustatomos ar keičiamos nuostatos dėl superkamos elektros energijos, pagamintos iš atsinaujinančių energijos šaltinių, tarifų dydžių, todėl negalima tvirtinti, kad dėl Seimo tiesioginių veiksmų pareiškėjai galimai patyrė ar patirs nuostolių. Teisės doktrinoje nustatyta, jog verslininkai veikia savo rizika, todėl nuostoliai dėl normalios ūkinės gamybinės rizikos tenka pačiam verslininkui, o vartotojas turi būti ginamas įstatymo papildomai, nes yra silpnesnioji sandorio šalis.

Įstatymo nuostatos buvo pakeistos ginant silpnesnę sandorio šalį. Atkreipė dėmesį, kad Ministerija 2013 m. sausio 11 d. raštu Nr. (8.1-10)-3-87 „Dėl pakartotino įstatymų projektų teikimo“ Vyriausybę informavo, kad Projektas, Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo įgyvendinimo įstatymo projektas ir jų aiškinamieji raštai patikslinti pagal Teisingumo ministerijos 2013 m. sausio 9 d. rašte Nr. (1.6.)2T-23 pateiktas pastabas, kad tikslinant įstatymų projektus neatsižvelgta į Teisingumo ministerijos siūlymą nustatyti vėlesnę įstatymų projektų įsigaliojimo datą, nes per atidėjimo laikotarpį dar išaugtų Įstatymo nustatyta tvarka pateiktų prašymų gauti leidimus plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus bei išduotų leidimų skaičius.

Projektas 2013 m. sausio 7 d. buvo patalpintas Seimo teisės aktų informacinės sistemos (toliau – ir TAIS) Projektų registravimo posistemėje. Vyriausybės teisėkūros taisyklių, patvirtintų Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1244, 4 punktas nustatė, kad dėl TAIS Projektų registravimo posistemėje skelbiamų teisės aktų projektų pastabas ir pasiūlymus šių taisyklių 18 ir 19 punktuose nustatytais terminais gali teikti visi suinteresuoti asmenys. Darė išvadą, kad visuomenei buvo sudaryta galimybė pareikšti savo nuomonę dėl Projekto.

Nesutiko, kad pareiškėjai žalą tiesiogiai sukėlė Seimas, priimdamas Pakeitimo įstatymą. Projekto Nr. 13-64-01 aiškinamajame rašte Ministerija deklaruoja tikrąjį Įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymo tikslą – suteikti galimybę Komisijai greičiau reaguoti į sparčiai kintančius įrangos kaštus ir atitinkamai perskaičiuoti fiksuotų tarifų didžiausius galimus dydžius. Pareiškėjai nepateikė objektyvių įrodymų, patvirtinančių prašomos atlyginti turtinės žalos dydį ir faktą, neįrodyta, jog negautos pajamos yra realios, o ne tikėtinos.

Pažymėjo, kad Seimas veikė savo kompetencijos ribose, todėl nėra pagrindo konstatuoti neteisėtų veiksmų, o nesant vieno iš civilinei atsakomybei atsirasti ir atsakomybei dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų būtino elemento – neteisėtų veiksmų – negali kilti civilinė atsakomybė.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. birželio 17 d. sprendimu (I t., b. l. 184-191) pareiškėjų A. M., G. D., G. S., J. L., M. R., UAB „Asmic Baltic“, UAB „Asol“, UAB „Augme“, UAB „Ava Sol“, UAB „Daisana“, UAB „JM Projektai“, UAB „Kavita“, UAB „Žemaitijos sėklos“, V. M. ir S. M. skundą atmetė.

Teismas pažymėjo, jog valstybės civilinė atsakomybė atsiranda tada, kai valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti. Šioje byloje pareiškėjų reikalavimai dėl turtinės žalos atlyginimo gali būti tenkinami tik nustačius jų nurodytos valdžios institucijos – Ministerijos – neteisėtus veiksmus, turtinės žalos padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos.

Vertinta, jog pareiškėjų teigimu, Pakeitimo įstatymas prieštarauja bendriesiems teisės principams; Projektas parengtas ir pateiktas Vyriausybei pažeidžiant teisėkūros reikalavimus (Projekto rengimo, priėmimo procedūras, Projektas nebuvo suderintas su kompetentingomis valstybės institucijomis ir visuomene, neatliktas numatomo teisinio reguliavimo poveikio vertinimas ir neatlikti būtini pataisymai), Pakeitimo įstatymo nuostatos neatitinka iki šiol vykdytos atsinaujinančių išteklių energetikos politikos ir reguliavimo praktikos, taip pat Pakeitimo įstatymo nuostatos pažeidžia pareiškėjų teisėtus lūkesčius ir interesus, lemia ženklius finansinius nuostolius ir iš esmės pablogina verslo sąlygas atsinaujinančių išteklių energetikos sektoriuje.

Taip pat vertinta, jog pareiškėjai nurodė, kad laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. gavo Leidimus plėtoti elektros energiją, tačiau nėra įsirengę saulės elektrinių. Byloje nustatyta, kad tik vienas iš pareiškėjų – G. D. yra gavęs ir leidimą gaminti elektros energiją (b. l. 136).

Aptaręs bylai aktualų teisinio reglamentavimo pasikeitimą, teismas konstatavo, jog nagrinėjamu atveju susiklostė tokia situacija, kad Leidimo plėtrai pareiškėjams išdavimo metu galiojo 1,44 Lt/kWh elektros energijos supirkimo Fiksuotas tarifas. Pareiškėjai nurodo turėję lūkesčių, jog 1,44 Lt/kWh elektros energijos supirkimo tarifas galios 12 metų laikotarpiu, kaip tai buvo numatyta Leidimo plėtrai išdavimo metu galiojusiame Įstatyme (redakcija, galiojusi iki 2013 m. vasario 1 d.), ir dėl priimto, pareiškėjų manymu, neteisėto Pakeitimo įstatymo patirsiantys nuostolių.

Remdamasis Konstitucinio Teismo 2007 m. lapkričio 29 d. nutarime pateiktu principo lex retro non agit aiškinimu, teismas vertino, kad nurodyto teisinio reglamentavimo aiškinimas nepažeidžia bendrojo teisės principo – įstatymas atgal negalioja (lex retro non agit), nes su Leidimo gavimo procesu (kuomet pareiškėjai kreipsis dėl šio leidimo gavimo, o G. D. yra gavęs šį leidimą) susiję teisiniai santykiai iki 2013 m. vasario 1 d. nebuvo susiformavę, todėl negalima tvirtinti, kad nauju teisiniu reguliavimu įsiterpiama į susiformavusius teisinius santykius. Jokių išimčių tiems gamintojams, kurie leidimus plėsti elektros energiją gavo galiojant ankstesniam teisiniam reglamentavimui, teisės aktai nenumato.

Dėl pareiškėjų argumentų, kad jie žalą sieja su teisėtų lūkesčių pažeidimu, kad nuo Leidimo plėtrai gavimo momento pareiškėjai žinojo būsimą Fiksuotą tarifą, susirado žemės sklypus, kur ketino įrengti saulės elektrines, parengė projektus, vertino savo būsimas investicijas, kreipėsi į bankus bei kitas finansines institucijas dėl energetikos projektų finansavimo, teismas pažymėjo, kad verslininkai veikia savo rizika, todėl nuostoliai dėl normalios ūkinės gamybinės rizikos tenka pačiam verslininkui, tačiau vartotojas (elektros energijos) turi būti ginamas įstatymo papildomai, nes pastarasis yra silpnesnioji sandorio šalis.

Įstatymo nuostatų pakeitimais įstatymų leidėjas siekė užkirsti kelią ženkliam elektros energijos tarifo vartotojams didėjimui. Iš Pakeitimo įstatymo aiškinamojo rašto matyti, kad nuo 2011 m. gegužės 24 d. elektrinėms iki 30 kW buvo išduoti 5 199 leidimai plėsti elektros energijos gamybos pajėgumus, kurių suminė įrengtoji galia buvo lygi 151 MW. Suminei saulės elektrinių galiai pasiekus 10 MW, elektros energijos tarifas vartotojams padidėtų 0,12 ct / kWh, pasiekus 100 MW – jis padidėtų iki 1,2 ct/kWh, pasiekus 200 MW – siektų net 2,4 ct/kWh ir t. t.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. gruodžio 23 d. nutartyje byloje Nr. A143-2834/2013, kurioje pateiktas nagrinėjamai bylai aktualus taikytinų teisės normų aiškinimas, konstatavo, kad Įstatymu siektas tikslas skatinti atsinaujinančių išteklių naudojimą negali būti suvokiamas kaip išskirtinis, visais atvejais nusveriantis kitus viešuosius interesus, inter alia vartotojų teisių apsaugą ir jų lūkesčius, socialinio teisingumo imperatyvą, darnią visuomenės ir verslo plėtrą. Priešingai, jis turi būti įgyvendintas neviršijant to, kas yra būtina šiam tikslui pasiekti, derinant asmens ir visuomenės interesus, nepažeidžiant bendros tautos gerovės. Ūkio subjektai, kurių ekonominė veikla per se yra susijusi su rizikos elementu, negali turėti teisėtų lūkesčių, kad teisės aktų leidėjui, naudojantis savo diskrecija, esama situacija apskritai išliks nepakitusi ir kad įstatymų leidėjas nepriims tokių teisės aktų pakeitimų, kurie gali sukelti asmeniui neigiamų (pvz., finansinių) padarinių.

Taigi, įstatymų leidėjas, gindamas silpnesnę sandorio šalį, šiuo atveju elektros energijos vartotoją, pakeitė Įstatymo nuostatas. Pareiškėjai, pasirinkę tokį verslo modelį (gaminti elektros energiją), turi elgtis apdairiai ir rūpestingai bei įvertinti verslo riziką, taip pat ir elektros energijos kainų pasikeitimus. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismas atmetė pareiškėjų argumentus dėl teisėtų lūkesčių principo pažeidimo.

Pasisakydamas dėl turtinės žalos, teismas pažymėjo, jog Seimas, įgyvendindamas įstatymų leidybos funkciją, atsižvelgdamas į pasikeitusias aplinkybes, siekdamas subalansuoti viešuosius interesus, turėjo teisę priimti Pakeitimo įstatymą, t. y. teisės aktais reguliuoti ūkinę veiklą, kad būtų išvengta elektros energijos kainų didėjimo. Pažymėta, kad teismas nevertina ginčijamo administracinio akto bei veiksmų (ar neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu (ABTĮ 3 str. 2 dalis). Atsižvelgiant į šias aplinkybes, daryta išvada, kad šiuo atveju nėra atsakovo Lietuvos valstybės neteisėtų veiksmų CK 6.271 straipsnio prasme. Nesant vieno iš civilinei atsakomybei atsirasti ir atsakomybei dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų būtino elemento – neteisėtų veiksmų – negali kilti civilinė atsakomybė. Atkreiptas dėmesys ir į tai, kad pareiškėjams skatinimo sistemos priemonių taikymas nebuvo visiškai panaikintas, fiksuotas tarifas taikomas dvylikos metų laikotarpiui (Įstatymo 20 str. 6, 7 dalys). Iš byloje esančių duomenų negalima tvirtinti, kad būsima pareiškėjų veikla apskritai taps nuostolinga.

Dėl pareiškėjų skundo argumentų dėl teisėkūros reikalavimų laikymosi priimant Pakeitimo įstatymą teismas nepasisakė, nurodydamas, kad jie pareiškėjų nurodytu aspektu iš esmės susiję su atitikimo Konstitucijos 69 straipsnio 1 daliai, kurioje nustatyta, kad įstatymai Seime priimami laikantis įstatymo nustatytos procedūros, kas nėra priskirta administracinio teismo kompetencijai (ABTĮ 15, 22 straipsniai).

Pasisakydamas dėl pareiškėjų prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Pakeitimo įstatymo 6 straipsnio dalis, kurioje nustatyta, kad peržiūrėti fiksuotų tarifų didžiausi galimi dydžiai taikomi tik gamintojams, kurių elektrinėms leidimas gaminti elektros energiją išduotas po šių tarifų įsigaliojimo dienos, neprieštarauja Konstitucijos 7 straipsnio 1 ir 2 dalims, konstitucinės teisinės valstybės ir kitiems konstituciniams principams, teismas nurodė, jog atsižvelgiant į nurodytas teisės normas bei aptartą šioje byloje nagrinėjamam ginčui spręsti taikytinų teisės normų aiškinimo ir taikymo analizę, teismui pagrįstų abejonių dėl prašomos ištirti Pakeitimo įstatymo normos konstitucingumo nekyla, todėl šis pareiškėjų prašymas taip pat atmestinas.

Taip pat pažymėta, kad teismui nenustačius valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėtų (kaltų) veiksmų, kiti pareiškėjų skunde išdėstyti argumentai nėra reikšmingi, įtakos teismo sprendimui neturi, todėl teismas dėl jų nepasisako.

III. Pareiškėjai A. M., G. D., G. S., J. L., M. R., UAB „Augme“, UAB „Ava Sol“, UAB „Daisana“, UAB „Žemaitijos sėklos“, V. M. ir S. M. pateikė apeliacinį skundą (II t., b. l. 1-13), kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 17 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų skundą tenkinti: priteisti iš atsakovo 1 490 400 Lt dydžio nuostolių atlyginimą pareiškėjo A. M. naudai; 298 080 Lt dydžio nuostolių atlyginimą pareiškėjo G. D. naudai; 298 080 Lt dydžio nuostolių atlyginimą pareiškėjos G. S. naudai; 298 080 Lt dydžio nuostolių atlyginimą pareiškėjo J. L. naudai; 298 080 Lt dydžio nuostolių atlyginimą pareiškėjo M. R. naudai; 298 080 Lt dydžio nuostolių atlyginimą pareiškėjo UAB „Augme“ naudai; 596 160 Lt dydžio nuostolių atlyginimą pareiškėjo UAB „Ava Sol“ naudai; 894 240 Lt dydžio nuostolių atlyginimą pareiškėjo UAB „Daisana“ naudai; 344 736 Lt dydžio nuostolių atlyginimą pareiškėjo UAB „Žemaitijos sėklos“ naudai; 1 788 480 Lt dydžio nuostolių atlyginimą pareiškėjos V. M. naudai; 1 490 400 Lt dydžio nuostolių atlyginimą pareiškėjos S. M. naudai.

Taip pat prašo:

1) kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar 2012 m. sausio 17 d. Pakeitimo įstatymo 6 straipsnis, tiek, kiek jis įtvirtino naują fiksuotų elektros energijos iš atsinaujinančių išteklių tarifų dydžių nustatymo principą, atitinka Konstituciją.

2) kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą (toliau – ir ESTT) prašant priimti prejudicinį sprendimą šioje byloje siekiant nustatyti: 2.1. ar Seimas priimdamas Pakeitimo įstatymą nepažeidė Europos Sąjungos teisės; 2.2. ar Pakeitimo įstatymas neprieštarauja Europos Sąjungos teisei; 2.3. ar Pakeitimo įstatymu Lietuvos Respublika tinkamai įgyvendina prisiimtus įsipareigojimus Europos Sąjungai; 2.4. ar Pakeitimo įstatymo nuostatų priėmimu ir galiojimu pareiškėjų atžvilgiu nebuvo pažeisti pagrindiniai Europos Sąjungos deklaruojami siekiai atsinaujinančių energijos išteklių sektoriuje; 2.5. ar Pakeitimo įstatymas nepanaikino ilgalaikio stabilumo verslo bendruomenei garantą, kai toks siekis yra aiškiai bei nedviprasmiškai įtvirtinamas visos Europos Sąjungos lygmeniu; 2.6. ar Pakeitimo įstatymu priėmimu ir galiojimu nėra pažeidžiamas Teisingumo Teismo pripažįstamas, bei Konstitucijoje įtvirtintas Europos Sąjungos teisės viršenybės principas.

3) priteisti iš atsakovo pareiškėjų naudai visas bylinėjimosi išlaidas.

Apeliaciniame skunde pateikia šiuos argumentus:

1) Atkreipia dėmesį, jog pareiškėjai, skirtingai nuo kitų pareiškėjų šios kategorijos bylose, nėra įsirengę saulės elektrinių. Pareiškėjai ketino įsirengti saulės elektrines, ėmėsi tam aktyvių veiksmų t. y. surado žemės sklypus kur bus rengiamos saulės elektrinės, parengė projektus, gavo leidimus plėtrai, tačiau dėl valstybės veiksmų kaitaliojant supirkimo tvarką, prarado galimybę gauti 1,44 Lt už 1 kWh kaip to pagrįstai tikėjosi gaudami Leidimus plėtrai. Skundo pateikimo dienai pareiškėjai galėtų gauti 0,52 Lt už 1 kWh, kas yra net 0,92 Lt už 1 kWh mažiau nei pagrįstai tikėtasi pradedant projektą.

2) Teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, viršijo administracinių teismų kompetenciją, prisiėmė išimtinius Konstitucinio Teismo įgaliojimus. Valdžios institucija, kurios veiksmų teisėtumas ginčijamas šioje byloje – Seimas; žalą pareiškėjai kildina iš Seimo priimtų Pakeitimo įstatymo 20 straipsnio 6 dalies nuostatų įgyvendinimo, todėl teismas privalo tinkamai įvertinti civilinei atsakomybei kilti būtinas sąlygas, šios bylos reikalavimų kontekste – įvertinti Seimo veiksmų teisėtumą priimant Pakeitimo įstatymą, kitaip pareiškėjų teisė į teisingą bylos išnagrinėjimą per se būtų paneigta. Seimo veiksmų teisėtumą įvertinti privalo nebūtinai bylą nagrinėjantis teismas. Pareiškėjai buvo pateikę prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą, tačiau teismas jį atmetė, teigdamas, jog pagrindų kreiptis į Konstitucinį Teismą nėra, ir pats įvertino Seimo veiksmų teisėtumą priimant Pakeitimo įstatymą.

3) Nors pareiškėjai reikalavimą atlyginti žalą grindžia įrodinėdami neteisėtus Seimo veiksmus, pareiškėjams kilusią žalą ir priežastinį ryšį tarp jų, teismas nurodė, jog nepasisako dėl pareiškėjų argumentų, susijusių su teisėkūros reikalavimų laikymusi priimant Pakeitimo įstatymą, nes tai susiję su atitikimo Konstitucijos 69 straipsnio 1 daliai vertinimu, o tai nėra priskirta administracinio teismo kompetencijai. Taip teismas atsisakė įvertinti aplinkybes, kurios yra esminės ir turi įtakos bylos baigčiai.

4) Dėl konstitucinio lex retro non agit principo įgyvendinimo nurodo, kad teismas netinkamai vertino pareiškėjus ir valstybę siejančius teisinius santykius. Pareiškėjus ir valstybę sieja trijų rūšių santykiai, susiję su: Leidimo plėtrai išdavimu; Fiksuoto tarifo nustatymu; Leidimo gamybai išdavimu. Su Fiksuotu tarifu susijęs turtinio pobūdžio teisinis santykis tarp pareiškėjų ir valstybės susiformavo Leidimo plėtrai išdavimo dieną, nustatė ne bet kokias pareiškėjų ir valstybės tarpusavio teises ir pareigas, o tas, kurios detaliai aptarė Fiksuoto tarifo pareiškėjų atžvilgiu taikymą, dėl to yra galiojantis ir santykio dalyviams, pareiškėjams ir valstybei, sukeliantis teisines pasekmes. Kadangi pareiškėjų saulės elektrinėje pagamintos elektros energijos supirkimo skatinimasis laikotarpis nėra pasibaigęs, tarp pareiškėjų ir valstybės susiformavęs turtinio pobūdžio teisinis santykis, susijęs su Fiksuotu tarifu taip pat nėra pasibaigęs, dėl ko teisinio santykio šalims turi privalomąją galią, užtikrinamą valstybės prievarta. 2013 m. sausio 17 d. priėmus Pakeitimo įstatymą, ir šiam įsigaliojus 2013 m. vasario 1 d., Seimas, Fiksuoto tarifo, taikomo konkrečiam ūkio subjektui, nustatymo momentą susiejęs ne su Leidimo plėtrai išdavimo momentu, o su Leidimo gamybai išdavimo momentu, pareiškėjus ir valstybę siejantį turtinio teisinio pobūdžio santykį, pakeitė, t. y. vienašališkai pakeitė susiformavusių ir galiojančių turtinio pobūdžio teisinių santykių turinį, dėl ko įsiterpė į jau nustatytus ir galiojančius teisinius santykius. Taip pat nurodo, kad Konstitucinis Teismas yra ne kartą pabrėžęs, jog pagal principą lex retro non agit teisės aktų galia yra nukreipta į ateitį ir neleidžiamas teisės aktų galiojimas atgaline tvarka, nebent būtų palengvinama teisės subjektų padėtis, kartu nepakenkiant kitiems teisės subjektams. Teismas neįvertino, kaip Pakeitimo įstatymu pareiškėjų teisinė padėtis buvo palengvinta, nors ši aplinkybė yra esminė ir turi įtakos bylos baigčiai.

5) Dėl 2013 m. gruodžio 23 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutarties administracinėje byloje Nr. A143-2834/2013 motyvų taikymo šioje byloje nurodo, kad teismas nurodė, jog Įstatymu siektas tikslas skatinti atsinaujinančių išteklių naudojimą negali būti suvokiamas kaip išskirtinis, jis turi būti įgyvendintas neviršijant to, kas yra būtina šiam tikslui pasiekti, derinant asmens ir visuomenės interesus, nepažeidžiant bendros tautos gerovės, tačiau nemotyvavo, kodėl pareiškėjų atžvilgiu nustatytas atsinaujinančių išteklių naudojimo skatinimas (pareiškėjams garantuojantis Leidimo plėtrai išdavimo metu įgytą supirkimo tarifą) būtų įgyvendintas viršijant tai, kas buvo būtina šiam tikslui pasiekti, nesuderinamas su asmens ir visuomenės interesais, pažeistų bendrą tautos gerovę. 2011 m. AIEĮ redakcijos priėmimo motyvai, išdėstyti aiškinamajame rašte ir kituose dokumentuose, pagrindžia, jog teismo apibendrinimai dėl neva pažeistos bendros tautos gerovės ir panašių teiginių, neatitinka faktinės situacijos. Teismas nenurodo jokių aplinkybių, kurios patvirtintų poreikį elektros energijos vartotojus ginti arba konstatuoti, jog vartotojų interesai tapo ar taptų pažeisti pareiškėjams įgyvendinant jų įgytą teisę į supirkimo tarifą, garantuotą Leidimo plėtrai išdavimo momentu. Nei minėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyje konstatuota, nei šioje byloje įrodyta, jog elektros energijos kaina vartotojams tapo nepagrįsta. Priešingai, bylos nagrinėjimo iš esmės metu atsakovo atstovas patvirtino, kad byloje nėra įrodymų patvirtinančių, jog tuo metu kai buvo priimamas Pakeitimo įstatymas nebuvo atliktos studijos ar ekspertizės, kurios pagrįstų neabejotiną poreikį priimti Pakeitimo įstatymą, nes kitu atveju tariamai būtų pažeisti kitų vartotojų interesai, nes tariamai kiltų elektros energijos kaina. Atsakovas byloje neįrodė, jog Pakeitimo įstatymą buvo būtina priimti siekiant apsaugoti vartotojus nuo elektros kainos padidėjimo. Taigi Pakeitimo įstatymas buvo priimtas neįvertinus visų esminių aplinkybių ir poreikių, ką patvirtina ir skunde išdėstyti argumentai ir įstatymo leidyboje dalyvaujančių asmenų ir institucijų pasisakymai bei raštai. Nebuvo atlikta jokių konkrečių paskaičiavimų bei nepateikti jokie įrodymai, jog tokie paskaičiavimai yra realūs ir pagrįsti.

6) Remdamiesi 2009 m. balandžio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2009/28/EB „Dėl skatinimo naudoti atsinaujinančių išteklių energiją, iš dalies keičiančia bei vėliau panaikinančia Direktyvas 2001/77/EB ir 2003/30/EB“ (toliau – ir Direktyva), 2001 m. rugsėjo 27 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2001/77/EB „Dėl elektros, pagamintos iš atsinaujinančių energijos išteklių, skatinimo elektros energijos vidaus rinkoje“ (toliau – ir Skatinimo direktyva), teigia, kad Pakeitimo įstatymo nuostatų priėmimas ir galiojimas pareiškėjų atžvilgiu prieštarauja Europos Sąjungos teisiniam reguliavimui, todėl, atsižvelgiant į tai, jog apeliacinės instancijos sprendimas pagal nacionalinę teisę negalės būti toliau apskundžiamas teismine tvarka, apeliacinės instancijos teismas turi kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo.

Atsakovo atstovas Ministerija atsiliepime į apeliacinį skundą (II t., b. l. 17-30) prašo palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą, o apeliacinį skunde atmesti.

Atsiliepime pateikia šiuos argumentus:

1) 2012 m. Ministerijai buvo pateikta apie 16 tūkstančių prašymų plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus, statant ne didesnės kaip 30 kW galios saulės elektrines. Susidarė situacija kai galimų įrengti mažųjų saulės šviesos energijos elektrinių suminė įrengtoji galia (įvertinant Energetikos ministerijai pateiktus prašymus dėl leidimų šių elektrinių plėtrai) artėjo prie 500 MW, tokiu būdu viršijant suminę įrengtąją galią, nustatytą AIEĮ (redakcija iki 2013 m. vasario 1 d.) 13 straipsnio 3 dalies 2 punkte, apie 50 kartų.

Tai galėjo sąlygoti papildomą kasmetinį VIAP lėšų poreikį, viršijantį 400 mln. Lt. per metus, kuris būtų surenkamas iš kitų elektros energijos vartotojų. Jei visi saulės elektrinių projektai, kuriems yra išduoti leidimai arba pateikti prašymai juos išduoti, būtų įgyvendinti, šiose elektrinėse pagamintą elektros energiją superkant Komisijos nustatytų tarifu, ženkliai padidėtų elektros energijos kaina vartotojams. Tai darytų poveikį ne tik fiziniams asmenims, vartojantiems elektros energiją savo ūkiniams poreikiams, bet ir įmonėms, kurių gaminamos produkcijos bei teikiamų paslaugų kainai, taigi ir konkurencingumui, didžiulę įtaką turi elektros energijos kaina.

Akivaizdu, kad šiais veiksmais (nustatant elektros energijos vartotojams nepagrįstą naštą mokėti už VIAP), būtų pažeisti teisingumo, protingumo principai. 2013 m. spalio mėn. saulės elektrinių įrengtoji suminė galia, asmenims realizuojant iki 2012 m. gruodžio 31 d. pradėtus projektus, pasiekė 69 MW (iš jų 51 MW – elektrinės iki 30 kW galios) . Tai reiškia, kad AIEĮ tikslas jau yra viršytas septynis kartus. Dėl šios aplinkybės, vertinant pagal tarifą, nustatytą Komisijos 2012 m. vasario 6 d. nutarimu Nr. 03-23 „Dėl elektros energijos ir biodujų, pagamintų naudojant atsinaujinančius energijos išteklius, tarifų nustatymo 2012 metams“, elektros kaina vartotojams papildomai galėjo padidėti apie 0,7 ct. už 1 kWh.

Komisija 2013 m. spalio 11 d. nutarimu Nr. 03-442 „Dėl viešuosius interesus atitinkančių paslaugų lėšų ir kainų 2014 metams nustatymo“ nustatė VIAP lėšas 2014 metams elektros energetikos įmonėms, teikiančioms VIAP – elektros energijos gamintojams už pagamintą ir į tinklus patiektą elektros energiją, naudojant atsinaujinančius energijos išteklius – 201 724 mln. Lt. Komisijos Dujų ir elektros departamento elektros skyriaus 2013 m. spalio 10 d. pažymos Nr. 05-358 „Dėl viešuosius interesus atitinkančių paslaugų lėšų ir kainų 2014 metams nustatymo“, į kurią atsižvelgė Komisija priimdama 2013 m. spalio 11 d. nutarimą Nr. 03-442, 2 lentelėje yra išskirtos elektros energijos, pagamintos, naudojant saulės energijos išteklius, ir patiektos į tinklus, VIAP lėšos 2014 metams – 61 284 mln.

Lt. Palyginimui, 2013 metams buvo planuojama 7 146 mln. Lt elektros energijos, pagamintos, naudojant saulės energijos išteklius, ir patiektos į tinklus, VIAP lėšų. Komisijos nustatytos elektros energijos, pagamintos, naudojant saulės energijos išteklius, ir patiektos į tinklus, VIAP lėšos 2014 metams – 61 284 mln. Lt, šešis kartus viršijančios sumą numatytą remiantis AIEĮ (redakcija iki 2013 m. vasario 1 d.), patvirtina, jog buvo būtina priimti Pakeitimo įstatymą, kurio nuostatos nevaržo asmenų teisių labiau negu reikia AIEĮ (redakcija iki 2013 m. vasario 1 d.) 13 straipsnio 3 dalies 2 punkte.

įtvirtintiems tikslams pasiekti ir tai taip pat patvirtina, kad atsakovo paskaičiavimai dėl VIAP lėšų poreikio ir elektros energijos tarifo vartotojams padidėjimo nėra hipotetiniai. Seimui priėmus Pakeitimo įstatymą, saulės elektrinių veikla nebuvo apribota, tik buvo nustatyta, kad Komisija ne dažniau kaip kas ketvirtį įvertina elektros energijos gamybos iš skirtingų atsinaujinančių energijos išteklių plėtrą, atsižvelgdama į faktinį per praėjusius kalendorinius metus pagamintą elektros energijos kiekį, veikiančių elektrinių įrengtųjų galių sumą ir statomų elektrinių numatytų įrengti galių sumą, kad peržiūrėti fiksuotų tarifų didžiausi galimi dydžiai taikomi tik gamintojams, kurių elektrinėms leidimas gaminti elektros energiją išduotas po šių tarifų įsigaliojimo dienos.

Pažymi, kad Seimas, priimdamas Pakeitimo įstatymą proporcingai ir adekvačiai siekė bendros tautos gerovės, gynė elektros energijos vartotojus, užkasdamas kelią elektros energijos kainos nepagrįstam, neteisingam didinimui. Atkreipia dėmesį, kad AIEĮ pakeitimo ir papildymo įstatymu nėra nustatomos ar keičiamos nuostatos dėl superkamos elektros energijos, pagamintos iš atsinaujinančių energijos šaltinių, konkrečių tarifų dydžių, tad negalima tvirtinti, kad dėl Seimo tiesioginių veiksmų pareiškėjai galimai patyrė ar patirs nuostolius.

Elektros energijos gamybos skatinimas iš atsinaujinančių energetikos išteklių, siekiant didinti Lietuvos Respublikos energetinį nepriklausomą bei skatinti „švaresnės“ energijos gamybą, yra viešasis interesas AIEĮ kontekste. Viešuoju interesu pripažintina taip pat galimybė fiziniams asmenims, vartojantiems elektros energiją savo ūkiniams poreikiams, įmonėms, gaminančioms produkciją ar teikiančioms paslaugas, mokėti teisingą, pagrįstą elektros energijos kainą. Pakeitimo įstatymo priėmimas laikytinas proporcinga priemone nustatant pusiausvyrą tarp šių interesų.

Pažymi, jog teisės doktrinoje numatyta, kad verslininkai veikia savo rizika, todėl nuostoliai dėl normalios ūkinės gamybinės rizikos tenka pačiam verslininkui. Tačiau vartotojas (elektros energijos) turi būti ginamas įstatymo papildomai nes pastarasis yra silpnesnioji sandorio šalis. Taigi įstatymų leidėjas gindamas silpnesnę sandorio šalį, šiuo atveju elektros energijos vartotoją, pakeitė įstatymo nuostatas. Pareiškėjai, pasirinkę tokį verslo modelį (gaminti elektros energiją), turi elgtis apdairiai ir rūpestingai bei įvertinti verslo riziką, taip pat elektros kainų pasikeitimus.

Pažymi tai kad Seimui priimant įstatymą taip pat buvo priimtas AIEĮ 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymą įgyvendinimo įstatymas, numatantis kompensavimo mechanizmą asmenims, turintiems leidimus plėtoti elektros energijos gamybos iš atsinaujinančių energijos išteklių pajėgumus statant saulės šviesos energijos elektrines, išduotus teisės aktų nustatyta tvarka ne aukciono būdu pagal prašymus, pateiktus iki AIEĮ pakeitimo ir papildymo įstatymo įsigaliojimo. Šia galimybe pasinaudojo apie 5000 asmenų, turinčių leidimus plėsti elektros energijos gamybos pajėgumus bei atsisakė toliau plėtoti elektros energijos gamybos iš atsinaujinančių energijos išteklių pajėgumus.

2) Teismas, priimdamas sprendimą, rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika administracinėje byloje Nr. A143-2834/2013. Pareiškėjų skundo argumentai, aplinkybės, kuriomis jie grindžia savo reikalavimus iš esmės atitinka aplinkybes ir argumentus esančius apeliaciniame skunde, jau išnagrinėtame Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme. Kaip ir minėtoje byloje, šioje byloje nėra duomenų ir pareiškėjai neakcentavo, kad jų pastatytos saulės elektrinės tolesnis eksploatavimas iš esmės yra praradęs ekonominę prasmę ir negali net minimaliai užtikrinti intereso, kurio jie siekė įgydami leidimus plėtoti elektros energijos pajėgumus, t. y. kurti ir plėtoti verslą, gauti pajamų bei pelno iš valstybės skatinamos ekonominės veiklos. Pažymi, kad skatinimo sistemos priemonės pareiškėjams, pastačiusiems saulės elektrines ir gaminantiems elektrą būtų taikomos, tačiau, kaip informuoja pareiškėjai, jie nėra įsirengę saulės elektrinių ir, darytina išvada, elektros negamina. Todėl pripažintina, kad pareiškėjų reikalavimų atlyginti galimai susidarysiančią per 12 metų, žalą įvykdymas, sumokant milijonines sumas iš VIAP lėšų, prieštarautų Konstitucinio Teismo išaiškinimui, kad tarp Konstitucijoje įtvirtintų vertybių yra pusiausvyra, kad nė vienos Konstitucinės nuostatos negalima aiškinti taip, kad būtų iškreiptas arba paneigtas kurios nors kitos konstitucinės nuostatos turinys, Konstitucijos 46 straipsnio 3, 5 dalims. Valstybės valdžios institucijų aktai, priimti vadovaujantis bei įgyvendinant Konstitucijos 46 straipsnio 3, 5 dalimis, Lietuvos Respublikos elektros energetikos įstatymo 49 straipsnio 1 dalimi, negali būti pripažinti neteisėtais. Pažymi, kad šioje byloje pareiškėjai remiasi tais pačiais teisės aktais, kuriais buvo remiamasi administracinėje byloje Nr. A143-2834/2013, todėl atsakovas taip pat nemato pagrindo manyti, kad šie teisės aktai prieštarauja Konstitucijai. Be to, analogiškais motyvais pateiktą kreipimąsi į Konstitucinį Teismą, Konstitucinis Teismas 2014 m. birželio 18 d. sprendimu grąžino pareiškėjams kaip nepagrįstą.

3) AIEĮ įgyvendinta Direktyva bei kiti Europos Sąjungos teisės aktai, pareiškėjai nepagrįstai teigia, kad Seimas, priimdamas Pakeitimo įstatymą, neatsižvelgė į valstybėms narėms Direktyvoje iškeltus tikslus.

4) Vien asmens subjektyvus manymas, kad jo teisės pažeidžiamos, savaime jo teisių pažeidimo nepagrindžia. Pareiškėjų, iki Pakeitimo įstatymo įsigaliojimo neturėjusių ir dabar neturinčių elektrinių bei neįgijusių teisės į fiksuotą tarifą, teisės nėra pažeistos. Pareiškėjai nepagrįstai teigia, kad jie jau 2012 m. gruodžio 31 d. buvo įgiję teisę į fiksuotą tarifą. AIEĮ (redakcija iki 2013 m. vasario 1 d.), 20 straipsnio 7 dalis pareiškėjams negalėjo būti taikoma, atitinkamai Pakeitimo įstatymu pakeitus AIEĮ (redakcija iki 2013 m. vasario 1 d.) 20 straipsnio 7 dalį, pareiškėjų teisės negalėjo būti pažeistos, o jeigu asmens teisės nėra pažeistos ir jis nėra įgaliotas kreiptis į teismą dėl kitų asmenų teisių arba įstatymų saugomo intereso pažeidimo, tokio asmens kreipimasis atmestinas.

5) Teismas sprendime nepadarė išvados ir nenusprendė, kad Pakeitimo įstatymas prieštarauja ar neprieštarauja Konstitucijai, tik nagrinėjo, ar yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas šioje byloje prieštarauja Konstitucija, ir, kaip ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. A143-2834/2013, neperžengė ABTĮ nustatytos kompetencijos.

6) Dėl kreipimosi į ESTT pažymi, kad jam klausimas dėl Direktyvos nuostatų aiškumo ir galiojimo nekyla, pareiškėjai taip pat nenurodo jiems, dėl turinio ar dėl galiojimo, nesuprantamų Direktyvos nuostatų, Ministerijai nėra įžiūrimas Pakeitimo įstatymo neatitikimas Direktyvai, pareiškėjai, be hipotetinių prielaidų, tokio neatitikimo įrodymų taip pat nepateikia. Skatinimo direktyva 2012 m. sausio 1 d. buvo panaikinta.

7) Pasisakydamas dėl teisėtų lūkesčių apsaugos principo remiasi ESTT sprendimais.

8) Dėl žalos atlyginimo atkreipia dėmesį, kad byloje nėra pateikta duomenų patvirtinančių prašomos atlyginti turtinės žalos dydį ir faktą, t. y. objektyviais faktiniais duomenimis pagrįstų skaičiavimų apie prašomos atlyginti turtinės žalos dydį, duomenų apie saulės elektrinėje pagamintą, parduotą elektros energiją. Elektros energijos jėgainės, naudojančios saulės energiją – naujas reiškinys Lietuvoje. Šiuo metu atsakovui nėra žinomi objektyvūs, patikimi šaltiniai nurodantys elektros energijos jėgainių, naudojančių saulės energiją elektros gamybos pajėgumus, jų ilgaamžiškumą. Atkreipia dėmesį, kad pareiškėjai net nėra įsirengę saulės elektrinių, pareiškėjams neturint leidimo gaminti elektros energiją ir neįgijus teisės verstis šia veikla, skatinimo priemonės jiems negali būti taikomos. Dėl nurodytų priežasčių, negalimas nuostolio apskaičiavimas pateiktas pareiškėjų skunde ir objektyviai nuostolio susidarymas. Pareiškėjai nepateikė objektyvių įrodymų, kad dėl Pakeitimo įstatymo įsigaliojimo patyrė nuostolius, kad Seimas, priimdamas Pakeitimo įstatymą, atliko neteisėtus veiksmus, faktiniais duomenimis neįrodė, kad teisinės valstybės, proporcingumo principai šiuo atveji pažeisti. Teigia, kad Seimas, priimdamas Pakeitimo įstatymą veikė savo kompetencijos ribose, todėl nėra pagrindo konstatuoti jo neteisėtus veiksmus ar neveikimą pareiškėjų atžvilgiu. Nesant civilinei atsakomybei atsirasti i atsakomybei dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų būtinų elementų – žalos ir neteisėtų veiksmų – negali kilti civilinė atsakomybė.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliantai ginčija teismo sprendimą, kuriuo atmesti pareiškėjų reikalavimai dėl turtinės žalos atlyginimo.

Apeliantai savo reikalavimus valstybei dėl žalos atlyginimo grindžia argumentu, kad pakeitus teisinį reglamentavimą, nustatytą Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatyme, apeliantų elektrinėje pagaminta elektros energija būtų perkama ne Leidimo plėtrai išdavimo metu galiojusiu fiksuotu tarifu, bet Leidimo gamybai išdavimo metu galiojusiu tarifu, fiksuojamu 12 metų.

Taigi apeliantai savo interesų pažeidimą sieja su Leidimų plėsti elektros energijos gamybos pajėgumus išdavimo momentu bei tuo metu galiojusiu teisiniu reglamentavimu. Tačiau nagrinėjamoje byloje nėra patikimų duomenų apie tai kada kiekvienas iš apeliantų gavo Leidimą plėsti elektros energijos gamybos pajėgumus ir ar iš vis tokius leidimus gavo, t.y. nagrinėjamoje byloje tokie leidimai nėra išreikalauti nei iš apeliantų, nei iš atsakovo atstovo. Kolegijos vertinimu šių duomenų trūkumas sudaro esminę kliūtį bylą išnagrinėti pilnai ir visapusiškai.

Byloje yra pateikti duomenys, jog apeliantas G. D. yra gavęs Leidimą gaminti elektros energiją (t. 1 b.l. 136). Tikėtina, jog šis apeliantas gamina bei parduoda elektros energiją bei gauna atatinkamas pajamas iš šios veiklos. Duomenų apie tai ar apeliantas G. D. gamina bei paduoda elektros energiją, taip pat, jei gamina ir parduoda, – kokias pajamas gauna, byloje taip pat nėra. Šios byloje nepatikrintos aplinkybės taip pat neleidžia konstatuoti, jog byla išnagrinėta pilnai ir visapusiškai.

Apeliantai savo reikalavimus valstybei dėl žalos atlyginimo taip pat grindžia argumentu, jog po Leidimo plėtrai išdavimo ir dar nežinodami apie būsimą elektros energijos supirkimo tarifo pasikeitimą, jie atliko didžiąją dalį investicijų – įsigijo arba ketino įsigyti energetikos objektą sudarančią įrangą, įsigijo arba išsinuomojo žemės sklypus, vykdė saulės elektrinių statybos darbus ir kt.. LR Vyriausybė 2013m. birželio 26d. nutarimu Nr. 594 patvirtino Išlaidų, susijusių su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimo tvarkos aprašą. Šis aprašas numato kokia tvarka ir apimtimi kompensuojamos apeliantų įvardijamos išlaidos, susijusios su saulės elektrinės įrengimu, kai asmuo atsisako toliau plėtoti saulės elektrinę. Nagrinėjamoje byloje absoliuti dauguma apeliantų teigia atsisakę plėtoti saulės elektrinių veiklą, tačiau byloje nėra jokių duomenų apie tai, ar apeliantai nustatyta tvarka kreipėsi dėl kompensacijų už patirtas išlaidas ir jei kreipėsi, ar jų patirtos išlaidos buvo kompensuotos. Šios aplinkybės taip pat turi esminės reikšmės sprendžiant apeliantų keliamus reikalavimus dėl žalos atlyginimo.

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas byla išnagrinėjo ne pilnai, nesurinko visų būtinų bylai teisingai išspręsti įrodymų, todėl priėmė nepagrįstą sprendimą. Dėl to pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas ir byla grąžintina nagrinėti pirmosios instancijos teismui ABTĮ 141 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 141 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a

Apeliantų A. M., G. D., G. S., J. L., M. R., UAB „Augme“, UAB „Ava Sol“, UAB „Daisana“, UAB „Žemaitijos sėklos“, V. M. ir S. M. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 17 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Ramūnas Gadliauskas