A-143-1567-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A143-1567/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02683-2013-8

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.1; 28

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. gruodžio 17 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės, Anatolijaus Baranovo (pranešėjas) ir Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. T. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. sausio 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. T. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos energetikos ministerijai, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos, dėl leidimo dalies panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus ir žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas D. T. (toliau – ir pareiškėjas, apeliantas) kreipėsi su skundu (b. l. 1–7) į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) panaikinti atsakovo Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos (toliau – ir atsakovas, Energetikos ministerija) 2013 m. birželio 11 d. išduoto leidimo gaminti elektros energiją Nr. LG-1849 (toliau – ir Leidimas gaminti) dalį, kuria nustatyta, kad elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis; 2) įpareigoti Energetikos ministeriją 2013 m. birželio 11 d. leidime gaminti elektros energiją Nr. LG-1849 nustatyti, kad elektrinėje pagamintos elektros energijos fiksuoti tarifai ir fiksuotų tarifų didžiausi galimi dydžiai yra nustatomi teisės aktų, galiojusių leidimo plėsti elektros energijos gamybos pajėgumą išdavimo metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis; 3) priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės žalą, skaičiuojamą po 0,75 Lt/kWh už kiekvieną pareiškėjui priklausančios saulės elektrinės pagamintą ir parduotą elektros energijos kilovatvalandę laikotarpiu nuo 2013 m. birželio 11 d. leidimo gaminti elektros energiją Nr. LG-1849 priėmimo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos; 4) priteisti iš atsakovų Energetikos ministerijos ir Lietuvos valstybės pareiškėjo naudai patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjas nurodė, kad Leidimą plėsti energijos gamybos pajėgumą (toliau – ir Leidimas plėsti) gavo 2012 m. lapkričio 26 d., vadovaujantis tuometinės 2012 m. birželio 21 d. Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo (toliau – ir AIEĮ) redakcijos, galiojusios nuo 2012 m. liepos 1 d. iki 2013 m. vasario 1 d., nuostatomis. Paaiškino, kad pagrindines investicijas į saulės elektrinę jis atliko ir plėtros darbus taip pat vykdė galiojant paminėtai AIEĮ redakcijai. Leidimas gaminti elektros energiją jam buvo išduotas 2013 m. birželio 11 d., t. y. po naujos AIEĮ redakcijos įsigaliojimo (2013 m. vasario 1 d.). Ankstesnėje AIEĮ redakcijoje buvo įtvirtintas toks teisinis reglamentavimas, pagal kurį fiksuoto tarifo nustatymas buvo siejamas su leidimo plėsti elektros energijos gamybos pajėgumą išdavimo momentu. 2012 m. elektros energijos jėgainėms, naudojančioms saulės energiją, neintegruotoms į pastatą, kurių įrengtoji galia ne didesnė kaip 30 kW, galiojo 1,44 Lt/kWh fiksuotas tarifas. Tačiau naujoje AIEĮ redakcijoje fiksuoto tarifo nustatymas yra siejamas nebe su leidimo plėsti išdavimo momentu, bet su leidimo gaminti išdavimo momentu, t. y. iš esmės pasikeitė fiksuoto tarifo nustatymo tvarka.

Pareiškėjas nurodė, kad jam išduotame Leidime gaminti yra numatyta, jog elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis. Vadinasi, nors Leidimą plėsti jis gavo dar galiojant 2012 m. birželio 21 d. AIEĮ redakcijai ir pagrįstai tikėjosi, kad jam 12 metų laikotarpiui nuo leidimo gaminti elektros energiją išdavimo dienos (2012 m. birželio 21 d. AIEĮ redakcijos 20 str. 8 d.) bus taikomas 2012 m. galiojęs 1,44 Lt/kWh fiksuotas tarifas, tačiau faktiškai jam bus taikomas 0,69 Lt/kWh fiksuotas tarifas, galiojęs Leidimo gaminti išdavimo metu. Pareiškėjo nuomone, tokia Leidimo gaminti nuostata iš esmės reiškia, kad tiesiogiai taikant 2013 m. sausio 17 d. AIEĮ ir jam nustatant Leidimo gaminti išdavimo dieną galiojantį tarifą įstatymas yra taikomas atgal, pakeičiant 2012 m. birželio 21 d. AIEĮ nustatytą reguliavimą ir jam taikomas fiksuotas tarifas yra sumažinamas 0,75 Lt/kWh.

Pareiškėjo įsitikinimu, Energetikos ministerija, išduodama Leidimą gaminti, privalėjo užtikrinti, jog jame būtų nustatytas Leidimo plėsti išdavimo dieną galiojęs tarifas. Priešingu atveju yra pažeidžiami teisės aktai ir teisėti lūkesčiai bei interesai. Pažymėjo, kad Leidimo gaminti sąlyga, kad elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis, iš esmės reiškia tai, kad jam taikomi fiksuoto tarifo didžiausi galimi dydžiai yra nustatomi vadovaujantis 2013 m. sausio 17 d. AIEĮ redakcijos 20 straipsnio 6 dalyje nustatyta tvarka, t. y. remiantis Leidimo gaminti elektros energiją išdavimo metu galiojančiais tarifais, tačiau Leidimo plėsti, kurio pagrindu jis atliko investicijas į saulės elektrines, išdavimo metu galiojusi AIEĮ 20 straipsnio 7 dalies redakcija numatė, kad peržiūrėti fiksuoti tarifai ir fiksuotų tarifų didžiausi galimi dydžiai taikomi tik gamintojams, kurių elektrinėms leidimas plėtoti energijos gamybos iš atsinaujinančių energijos išteklių pajėgumus išduotas po šių tarifų pakeitimo dienos. Pareiškėjo teigimu, Energetikos ministerija, išduodama Leidimą gaminti, ginčijamoje dalyje neteisėtai jau susiklosčiusiems administraciniams teisiniams santykiams pritaikė AIEĮ pakeitimo įstatymo nuostatas ir tuo pažeidė konstitucinį lex retro non agit principą.

Be to, pareiškėjo nuomone, ginčijama Leidimo gaminti dalis taip pat pažeidžia teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo, teisinio saugumo ir sąžiningumo principus. Paaiškino, kad jam buvo sukurtas teisėtas lūkestis, jog, išpildžius nustatytas sąlygas (pastačius elektrinę ir gavus Leidimą gaminti), visą 12 m. laikotarpį bus taikomas tas pats tarifas. Būtent šis teisėtas lūkestis didžiąja dalimi ir suponavo jo apsisprendimą įgyvendinti projektą ir atlikti didelės vertės investicijas (įsigyti elektrinę sudarančią įrangą, vykdyti statybos darbus, sudaryti sutartį dėl žemės sklypo naudojimo ir pan.), kadangi tik žinodamas garantuotą elektros energijos supirkimo tarifą asmuo gali vertinti savo būsimas investicijas, rengti verslo planą, kreiptis į finansų institucijas dėl energetikos projekto finansavimo ir kt. Pareiškėjo teigimu, tiek Lietuvos valstybės, tiek ir Energetikos ministerijos veiksmai neatitiko šių teisėtų lūkesčių, o tai suponavo, jog nebuvo užtikrintas jo teisinis tikrumas bei teisinis saugumas. Pareiškėjo manymu, Energetikos ministerija taip pat elgėsi nesąžiningai, nesilaikydama valstybės įgaliotos institucijos elgesiui taikytino sąžiningumo principo.

Pareiškėjas taip pat paaiškino, jog patiria žalą negautų pajamų forma, kurią sudaro elektros energijos supirkimo tarifų skirtumas tarp Leidimo plėsti ir Leidimo gaminti išdavimo momentu galiojusių tarifų, t. y. 0,75 Lt/kWh už kiekvieną saulės jėgainėje pagamintą ir visuomeniniam tiekėjui AB „Lesto“ parduotą elektros energijos kilovatvalandę. Pažymėjo, kad nuostolius jis patiria kiekvieną dieną ir patirs juos iki pat teisės pažeidimo pašalinimo.

Pareiškėjas taip pat prašė ištirti, ar Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo (toliau – ir Pakeitimo įstatymas) 6 straipsnio nuostata „peržiūrėti fiksuotų tarifų didžiausi galimi dydžiai taikomi tik gamintojams, kurių elektrinėms leidimas gaminti elektros energiją išduotas po šių tarifų įsigaliojimo dienos“ tiek, kiek ji taikoma ir tiems gamintojams, kurių elektrinėms leidimas plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus išduotas iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos, neprieštarauja Konstitucijos 7 straipsnio 2 daliai, 70 straipsnio 1 daliai ir konstituciniam teisinės valstybės principui (b. l. 107–113).

Atsakovas Energetikos ministerija atsiliepimu į skundą (b. l. 39–47) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

Energetikos ministerija nurodė, kad 2012 m. Energetikos ministerijai buvo pateikta apie 16 tūkstančių prašymų plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus, statant ne didesnės kaip 30 kW galios saulės elektrines. Susidarė situacija, kuomet galimų įrengti mažųjų saulės šviesos energijos elektrinių suminė įrengtoji galia artėjo prie 500 MW, viršijant suminę įrengtąją galią, nustatytą AIEĮ (redakcija iki 2013 m. vasario 1 d.) 13 straipsnio 3 dalies 2 punkte, apie 50 kartų. Tokia susidariusi situacija galėjo sąlygoti papildomą kasmetinį viešuosius interesus atitinkančių paslaugų lėšų poreikį, viršijantį 400 mln. Lt, kuris būtų surinktas iš kitų elektros energijos vartotojų. Pažymėjo, kad įstatymų leidėjas AIEĮ nustatydamas tikslą įrengtąją suminę galią padidinti iki 10 MW neturėjo galimybės įvertinti, numatyti, kad per kelis mėnesius gali būti pateikta apie 16 tūkstančių prašymų statyti saulės elektrines, kurių įrengtoji galia ne didesnė kaip 30 kW, bei kad tai turės tokią įtaką įrengtajai suminei galiai, sukels tokią grėsmę galimybei užtikrinti darnią atsinaujinančių energijos išteklių naudojimo plėtrą. Atsakovo nuomone, Lietuvos Respublikos Seimas, priimdamas Pakeitimo įstatymą, proporcingai ir adekvačiai siekė bendros tautos gerovės, gynė elektros energijos vartotojus, užkirsdamas kelią elektros energijos kainos nepagrįstam, neteisingam didinimui. Atkreipė dėmesį, kad Pakeitimo įstatymu nėra nustatomos ar keičiamos nuostatos dėl superkamos elektros energijos, pagamintos iš atsinaujinančių energijos šaltinių, tarifų dydžių, todėl negalima tvirtinti, kad dėl Lietuvos Respublikos Seimo tiesioginių veiksmų pareiškėjas galbūt patyrė ar patirs nuostolius. Energetikos ministerijos nuomone, elektros energijos gamybos skatinimas iš atsinaujinančių energetikos išteklių, siekiant didinti Lietuvos Respublikos energetinį nepriklausomumą bei skatinti „švaresnės“ energijos gamybą, yra viešasis interesas AIEĮ kontekste, todėl viešuoju interesu pripažintina taip pat galimybė fiziniams asmenims, vartojantiems elektros energiją savo ūkiniams poreikiams, įmonėms, gaminančioms produkciją ar teikiančioms paslaugas, mokėti teisingą, pagrįstą elektros energijos kainą. Atsakovo manymu, AIEĮ pakeitimo ir papildymo įstatymo priėmimas laikytinas proporcinga priemone nustatant pusiausvyrą tarp šių interesų.

Energetikos ministerija atkreipė dėmesį, kad skundžiama Leidimo gaminti veiklos sąlyga yra kaip bendra teisinė nuostata ir yra įtraukta į visus iki AIEĮ pakeitimo ir papildymo įstatymo įsigaliojimo Energetikos ministerijos išduotus Leidimus gaminti elektros energiją. Pabrėžė, jog Energetikos ministerija nėra įgaliota priimti sprendimą taikyti arba netaikyti vieną ar kitą elektros energijos supirkimo tarifą, nėra įgaliota Leidime gaminti elektros energiją nustatyti veiklos sąlygas, galinčias daryti įtaką pareiškėjui taikytinam elektros energijos supirkimo tarifui. Energetikos ministerijos nuomone, pareiškėjo prašymas panaikinti Leidimo gaminti elektros energiją dalį, kuria nustatyta, kad elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis, pripažintinas kaip nesukeliantis teisinių pasekmių.

Energetikos ministerija taip pat pažymėjo, kad Pakeitimo įstatymo tikslas, kaip ir AIEĮ (redakcija iki 2013 m. vasario 1 d.), buvo užtikrinti darnią atsinaujinančių energijos išteklių naudojimo plėtrą, atsižvelgiant į vartotojų teisių ir teisėtų interesų į atsinaujinančių energijos išteklių prieinamumą, tinkamumą ir pakankamumą. Atsakovo manymu, dar prieš gaudamas Leidimą plėsti, būdamas apdairus rinkos dalyvis, pareiškėjas galėjo tikėtis teisinio reguliavimo pasikeitimų, todėl šiuo atveju jis negali remtis teisėtų lūkesčių apsaugos principu, todėl nelaikytina, kad jo teisinė padėtis pablogėjo. Atkreipė dėmesį, kad nagrinėjamu atveju reikia vertinti ir kitų – visų Lietuvos gyventojų, verslo subjektų – elektros energijos vartotojų teisėtus lūkesčius mokėti teisingą, pagrįstą elektros energijos kainą. Nurodė, kad šiuo atveju bendrieji Bendrijos teisės teisinio tikrumo ir atgalinio negaliojimo principai neprieštarauja tam, kad valstybė narė, siekdama pasiekti tikslą bei atsižvelgusi į suinteresuotų asmenų teisėtus lūkesčius, galėtų priimti reikalingus naujus teisės aktus.

Energetikos ministerijos teigimu, žalos padarymo faktas ir reali žalos atsiradimo tikimybė yra neįrodyta, todėl prašymas priteisti iš Lietuvos valstybės žalą yra atmestinas. Pabrėžė, jog pareiškėjas nepateikė objektyvių įrodymų, kad Energetikos ministerija, išduodama skundžiamą Leidimą gaminti, Lietuvos Respublikos Seimas, priimdamas Pakeitimo įstatymą, atliko neteisėtus veiksmus, neįrodė, kad jo negautos pajamos yra realios, o ne tikėtinos.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Energetikos ministerijos, atsiliepimu į skundą (b. l. 29–37) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

Lietuvos valstybė nurodė iš esmės tuos pačius argumentus kaip Energetikos ministerija atsiliepime į skundą.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. sausio 27 d. sprendimu (b. l. 117–124, 129) atmetė pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad byloje ginčas kilęs dėl pareiškėjui išduoto leidimo gaminti elektros energiją turinio teisėtumo ir pagrįstumo bei turtinės žalos atlyginimo. Pareiškėjas ginčą iš esmės kelia dėl to, jog naujasis teisinis reguliavimas bei Leidime gaminti įtvirtinta ginčijama nuostata suponuoja mažesnių elektros energijos supirkimo tarifų, nei jis tikėjosi, pradėdamas vykdyti veiklą elektros energetikos sektoriuje, taikymą. Naujuoju reguliavimu buvo pažeisti jo teisėti lūkesčiai, be to, jam buvo padaryta turtinė žala, kuri turi būti atlyginta.

Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) doktrina dėl teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo, lex retro non agit principų aiškinimo. Teismas atkreipė dėmesį į 2010 m. vasario 18 d. Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo projekto aiškinamąjį raštą, vadovavosi 2011 m. gegužės 12 d. AIEĮ redakcijos 20 straipsnio 1, 7, 8 dalimis. Teismas padarė išvadą, kad, pagal AIEĮ redakciją, galiojusią iki 2013 m. vasario 1 d., tik tiems gamintojams, kurių elektrinėms leidimas plėtoti elektros energijos gamybos iš atsinaujinančių energijos išteklių pajėgumus išduotas po šių tarifų pakeitimo dienos, buvo galima taikyti peržiūrėtus tarifus. Vadinasi, iki 2013 m. vasario 1 d. gamintojai, kurių elektrinėms leidimas plėtoti elektros energijos gamybos iš atsinaujinančių energijos išteklių pajėgumus išduotas iki šių tarifų pakeitimo dienos, galėjo pagrįstai tikėtis ir įgijo teisę reikalauti, kad jei per protingą terminą pradės gaminti elektros energiją (įgyvendinę gautą leidimą plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus ir gavę leidimą gaminti elektros energiją), peržiūrėti (nauji) tarifai jiems nebus taikomi, o bus taikomi paminėto leidimo plėtoti elektros energijos pajėgumus išdavimo metu galioję tarifai. Toks reguliavimas, be kita ko, leido ir garantavo gamintojams, gavusiems leidimą plėtoti pajėgumus, jį įgyvendinti, atliekant investicijas į elektrinės statybą, nesibaiminant, kad dėl vėlesnių teisinio reguliavimo pakeitimų (pvz., tarifų pakeitimo), jų pradėtos ir jau atliktos investicijos faktiškai neatsipirks ir jie patirs reikšmingų nuostolių. Pirmiau aptartą teisę bei teisėtą lūkestį į jos įgyvendinimą įgijo ir pareiškėjas, kadangi bylos duomenys patvirtina, jog jis paminėtas sąlygas įvykdė. Ši pareiškėjo teisė sietina su jo nuosavybės teise, nes bylos duomenys akivaizdžiai patvirtina, kad, gavęs leidimą plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus, pareiškėjas atliko investicijas ir sukūrė nuosavybės teisės objektą, iš kurio naudojimo tikėjosi gauti tam tikrų, iš anksto įstatymo garantuotų pajamų.

Teismo vertinimu, byloje analizuojamas ribojimas pagrįstas teisėtu tikslu – viešuoju interesu, konstitucine vertybe apsaugoti (ginti) vartotojų teises ir teisėtus interesus (Konstitucijos 46 str. 5 d.). AIEĮ nuostatų pakeitimais siekta užkirsti kelią ženkliam elektros energijos tarifo vartotojams didėjimui. Duomenų, kurie paneigtų tokį ženklų elektros energijos tarifo vartotojams padidėjimą, byloje nėra. Pažymėjo, jog valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei (Konstitucijos 46 str. 3 d.).

Reguliuojant ūkinę veiklą, taip pat būtina laikytis asmens ir visuomenės interesų derinimo principų. Nagrinėjamu atveju byloje yra analizuojamas specifinės valstybės srities – skatinimo priemonių (tam tikros formos paramos) energetikos sektoriuje skyrimo – teisinis reguliavimas. Šios priemonės iš esmės finansuojamos paskirstant viešuosius interesus atitinkančių paslaugų lėšas. Toks šios srities pobūdis, be kita ko, suponuoja itin plačią įstatymų leidėjo diskreciją ją reguliuoti, ypač atsižvelgiant į visuomeninių santykių, viešųjų interesų pokyčius.

Visa tai lemia, jog AIEĮ siektas tikslas skatinti atsinaujinančių išteklių naudojimą negali būti suvokiamas kaip išskirtinis, visais atvejais nusveriantis kitus viešuosius interesus, inter alia vartotojų teisių apsaugą ir jų lūkesčius, socialinio teisingumo imperatyvą, darnią visuomenės ir verslo plėtrą. Priešingai, jis turi būti įgyvendintas neviršijant to, kas yra būtina šiam tikslui pasiekti, derinant asmens ir visuomenės interesus, nepažeidžiant bendros tautos gerovės. Tad ūkio subjektai, kurių ekonominė veikla per se yra susijusi su rizikos elementu, negali turėti teisėtų lūkesčių, kad teisės aktų leidėjui, naudojantis savo diskrecija, esama situacija apskritai išliks nepakitusi ir kad įstatymų leidėjas nepriims tokių teisės aktų pakeitimų, kurie gali sukelti asmeniui neigiamų (pvz., finansinių) padarinių.

Kita vertus, tokie pakeitimai negali būti neadekvatūs siekiamiems tikslams, paneigti įgytų teisių esmę, pažeisti proporcingumo principą. Todėl kiekvienu konkrečiu atveju būtina įvertinti, ar tam tikri pakeitimai nepaneigė įgytos teisės esmės, ar jie atitiko proporcingumo principą. Proporcingumo principas reiškia, kad įstatyme numatytos priemonės turi atitikti teisėtus ir visuomenei svarbius tikslus, kad šios priemonės turi būti būtinos paminėtiems tikslams pasiekti ir neturi varžyti asmens teisių ir laisvių akivaizdžiai labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti.

Teismas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 23 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A143-2834/2013.

Teismas atkreipė dėmesį, kad nagrinėjamu atveju skatinimo sistemos priemonių taikymas pareiškėjo atžvilgiu nebuvo visiškai panaikintas. Nustatytas fiksuotas tarifas jam taikomas dvylikos metų laikotarpiu (AIEĮ 20 str. 6, 7 d.). Byloje taip pat nėra duomenų ir pareiškėjas neakcentavo, kad jo pastatytos saulės elektrinės tolesnis eksploatavimas iš esmės yra praradęs ekonominę prasmę (pvz., akivaizdžiai nuostolingas) ir negali net minimaliai užtikrinti intereso, kurio jis siekė įgydamas leidimą plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus, t. y. kurti ir plėtoti verslą, gauti pajamų bei pelno iš valstybės skatinamos ekonominės veiklos. Taigi nėra jokių konkrečių duomenų, kurie leistų daryti akivaizdžią išvadą, kad buvo paneigta pareiškėjo, remiantis iki 2013 m. vasario 1 d. galiojusia AIEĮ redakcija, įgytų teisių esmė, pažeistas proporcingumo principas, iškreipta konkuruojančių vertybių pusiausvyra, neužtikrintas teisingas jų balansas. Atsižvelgiant į šios bylos faktines aplinkybes ir prieitą išvadą, teismo vertinimu, taip pat nėra pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą. Pažymėjo ir tai, jog naujosios redakcijos AIEĮ 20 straipsnio 6 dalis pareiškėjui faktiškai pradėta taikyti tik gavus leidimą gaminti elektros energiją. Leidimą gaminti pareiškėjas gavo jau įsigaliojus Pakeitimo įstatymui, todėl nėra teisinio pagrindo teigti, jog paminėta norma veikia retrospektyviai. Taigi konstatuotina, jog ginčijama Leidimo gaminti dalis yra teisėta ir pagrįsta, todėl patenkinti pareiškėjo reikalavimus panaikinti Leidimo gaminti dalį, kuria nustatyta, kad elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis, bei įpareigoti Energetikos ministeriją Leidime gaminti nustatyti, kad elektrinėje pagamintos elektros energijos fiksuoti tarifai ir fiksuotų tarifų dydžiai yra nustatomi teisės aktų, galiojusių leidimo plėsti elektros energijos gamybos pajėgumą išdavimo metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis, nėra teisinio pagrindo.

Teismas nurodė, kad pareiškėjas taip pat prašė priteisti jam turtinę žalą, kuri, pareiškėjo teigimu, pasireiškė kaip pajamos, negautos dėl naujos redakcijos AIEĮ taikymo jo atžvilgiu. Teismas pažymėjo, jog Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje nustatyta, kad viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Reikalavimas dėl žalos atlyginimo gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų. Atsižvelgdamas į tai, kad nėra pagrindo panaikinti pareiškėjui išduoto Leidimo gaminti dalies, kurioje įtvirtinta sąlyga, jog elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis, nes pareiškėjui pagrįstai taikomas mažesnis elektros supirkimo tarifas, nei buvo numatytas 2011 m. gegužės 12 d. AIEĮ redakcijoje, ir toks tarifo sumažinimas, kaip paminėta, nepažeidžia proporcingumo principo, teismas padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju nėra vienos iš viešosios civilinės atsakomybės sąlygų – valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, taigi pareiškėjo prašymas dėl žalos atlyginimo negali būti tenkinamas.

Teismas, atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, konstatavo, kad pareiškėjo skundas atmetamas kaip nepagrįstas. Pažymėjo, kad nepatenkinus pareiškėjo skundo, nėra pagrindo priteisti pareiškėjui ir patirtas bylinėjimosi išlaidas (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 44 str. 1 d.).

III. Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 133–141) prašo: 1) kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Pakeitimo įstatymo 6 straipsnio nuostatos konstitucingumo; 2) panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. sausio 27 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti skundą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismas visiškai nepagrįstai ir neteisėtai nusprendė, kad išduodant Leidimą gaminti nebuvo pažeisti konstituciniai lex retro non agit ir teisėtų lūkesčių apsaugos principai. Pakeitimo įstatymo nuostatos galėjo būti pradėtos taikyti tik nuo 2013 m. vasario 1 d. ir negalėjo būti taikomos teisiniams santykiams, susiklosčiusiems iki 2013 m. vasario 1 d. Šio įstatymo nuostatos padarė esminį poveikį iki jo priėmimo dienos susiklosčiusiems teisiniams santykiams. Pakeitimo įstatymas turi retrospektyvinį poveikį jo įgytų teisių apimčiai. Įstatymo lygmeniu buvo sukurtas teisėtas lūkestis, jog saulės elektrinėje pagaminta elektros energija 12 metų bus superkama fiksuotu tarifu, kuris galiojo Leidimo plėsti išdavimo metu. Nėra jokio pagrindo teigti, kad jam taikoma skatinimo priemonė (fiksuotas tarifas) būtų nesuderinama su viešuoju interesu ar vartotojų (tarp jų elektros energijos vartotojų) teisėmis ir teisėtais interesais. Elektros energijos gamyba iš atsinaujinančių energijos išteklių yra viešuosius interesus atitinkanti paslauga. Argumentai dėl galimo elektros energijos kainos padidėjimo neturi teisinės reikšmės nagrinėjant šį administracinį ginčą. Taikomas fiksuotas tarifas yra sumažintas nuo 1,44 Lt/kWh iki 0,69 Lt/kWh, t. y. daugiau nei dvigubai. Teismas visiškai nepagrįstai konstatavo, kad šiuo atveju nebuvo pažeista jo teisių esmė, laikytasi proporcingumo principo. Neneigia, kad valstybė turi teisę reguliuoti ūkinę veiklą taip, jog ji tarnautų bendrai tautos gerovei, tačiau tai nereiškia, kad reguliavimas gali būti vykdomas pažeidžiant konstitucinius lex retro non agit ir teisėtų lūkesčių principus, nesilaikant pamatinių teisėkūros reikalavimų. Pakeitimo įstatymas nenumatė jokio protingo pereinamojo laikotarpio, kuris leistų prisitaikyti prie pasikeitusio teisinio reglamentavimo, nors tai sąlygojo tiesioginius finansinius praradimus.

2. Teismas reikalavimą dėl žalos atlyginimo atmetė, formaliai konstatavęs, kad nagrinėjamu atveju nėra vieno iš būtino civilinės atsakomybės elemento – neteisėtų veiksmų. Akivaizdu, kad neteisėtos Leidimo gaminti dalies priėmimas (pirmieji du skundo reikalavimai) yra pakankama sąlyga kvalifikuoti esant Energetikos ministerijos ir Lietuvos valstybės neteisėtus veiksmus (CK 6.271 str. 3 d.). Visos kitos civilinės atsakomybės sąlygos yra išsamiai aptartos skunde, o teismas šių argumentų netyrė ir nevertino.

Atsakovas Energetikos ministerija atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 152–157) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. sausio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentai:

1. Įstatymų leidėjas, AIEĮ nustatydamas tikslą įrengtąją suminę galią padidinti iki 10 MW, neturėjo galimybės įvertinti, numatyti, kad per kelis mėnesius gali būti pateikta apie 16 tūkstančių prašymų statyti saulės elektrines, kurių įrengtoji galia ne didesnė kaip 30 kW, bei kad tai turės tokią įtaką įrengtajai suminei galiai, sukels tokią grėsmę galimybei užtikrinti darnią atsinaujinančių energijos išteklių naudojimo plėtrą. Nustatant elektros energijos vartotojams nepagrįstą naštą mokėti už viešuosius interesus atitinkančias paslaugas, būtų pažeisti teisingumo, protingumo principai. Todėl Lietuvos Respublikos Seimas 2013 m. sausio 17 d. priėmė Pakeitimo įstatymą. Valstybė, reguliuodama ūkinę veiklą, turi laikytis asmens ir visuomenės interesų derinimo principo, užtikrinti ir privataus asmens (ūkinės veiklos subjekto), ir visuomenės interesus.

2. Atkreiptinas dėmesys į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-2834/2013 ir taikytinas joje suformuotas precedentas. Nėra jokių konkrečių duomenų, kurie leistų daryti akivaizdžią išvadą, kad buvo paneigta pareiškėjo, remiantis iki 2013 m. vasario 1 d. galiojusia AIEĮ redakcija, įgytų teisių esmė, pažeistas proporcingumo principas, iškreipta konkuruojančių vertybių pusiausvyra, neužtikrintas teisingas jų balansas. Nėra pagrindo teigti, kad pareiškėjas patyrė žalą dėl Lietuvos valstybės kaltės.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Energetikos ministerijos, atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 146–150) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. sausio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Lietuvos valstybė nurodo iš esmės tuos pačius argumentus kaip Energetikos ministerija atsiliepime į apeliacinį skundą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Pareiškėjas kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti 2013 m. birželio 11 d. atsakovo jam išduoto Leidimo gaminti dalį, kuria nustatyta, kad „elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu, nustatyta tvarka“, bei prašydamas įpareigoti Energetikos ministeriją šiame leidime nustatyti, kad „elektrinėje pagamintos elektros energijos fiksuotų tarifų didžiausi galimi dydžiai yra nustatomi teisės aktų, galiojusių leidimo plėsti elektros energijos pajėgumą išdavimo metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis“. Pareiškėjo teigimu, esamas Leidimo gaminti (jo skundžiamas) turinys pažeidžia konstitucinius teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo principus bei principą lex retro non agit, todėl yra neteisėtas valstybės deliktinės atsakomybės instituto (CK 6.271 str.) taikymo prasme. Būtent dėl tokio valstybės valdžios institucijų veiksmų neteisėtumo, pareiškėjo teigimu, atsirado jo prašoma atlyginti turtinė žala.

Kolegija, atsižvelgdama į pareiškėjo nurodytų skundo reikalavimų tarpusavio sąsają, sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad reikalavimas dėl turtinės žalos atlyginimo laikytinas išvestiniu reikalavimu pirmųjų dviejų skundo reikalavimų (reikalavimų, sietinų su Leidimo gaminti turinio pakeitimu) atžvilgiu. Todėl pirmiausia kolegija pasisako dėl pastarųjų (pagrindinių) pareiškėjo teismui paduoto skundo reikalavimų pagrįstumo.

Tai darydama, kolegija akcentuoja šias nagrinėjamai bylai reikšmingas faktines aplinkybes: 2012 m. spalio 17 d. pareiškėjas pateikė prašymą gauti leidimą plėtoti (plėsti) elektros energijos pajėgumus iki 30 kW (b. l. 63); Energetikos ministerija 2013 m. gegužės 29 d. pareiškėjui išdavė Leidimą plėsti elektros energijos gamybos pajėgumą Nr. LP-9626, kuriame yra nurodyta, kad šis leidimas laikomas išduotu nuo 2012 m. lapkričio 26 d. (b. l. 8); 2013 m. gegužės 16 d. Valstybinė energetikos inspekcija išdavė pažymą, kad pareiškėjo saulės elektrinė sumontuota, išbandyta ir atitinka projekto, norminių teisės aktų reikalavimus bei gali būti naudojama pagal paskirtį (b. l. 9); 2013 m. gegužės 22 d. pareiškėjas pateikė prašymą gauti leidimą gaminti elektros energiją (b. l. 48); Leidimas gaminti jam buvo išduotas 2013 m. birželio 11 d. (b. l. 86).

Kolegija pažymi, kad išvardytos faktinės bylos aplinkybės bei pareiškėjo teismui paduoto skundo reikalavimai, nukreipti į Leidimo gaminti turinio pakeitimą, visiškai atitinka faktines aplinkybes ir analogiškus skundo reikalavimus administracinėje byloje Nr. A143-2834/2013, kurioje buvo priimta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 23 d. nutartis. Šioje nutartyje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija pateikė paminėtų konstitucinių teisės taikymo principų aiškinimą ir jų taikymą tokioje pačioje kaip ir šioje administracinėje byloje faktinėje situacijoje. Todėl kolegija, vadovaudamasi Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalimi (2008-07-03 įstatymo Nr. X-1685 redakcija) bei ABTĮ 13 straipsnio 2 dalimi (2011-09-22 įstatymo Nr. XI-1599 redakcija), pripažįsta būtina administracinėje byloje Nr. A143-2834/2013 pateiktas teisės aiškinimo taisykles taikyti ir šioje administracinėje byloje.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, remdamasi Konstitucinio Teismo pateiktais išaiškinimais, be kita ko, nurodė, kad teisėtų lūkesčių apsauga, teisinis tikrumas ir teisinis saugumas yra neatsiejami teisinės valstybės principo elementai. Šių principų paskirtis – laiduoti asmens pasitikėjimą savo valstybe ir teise. Neužtikrinus teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo, nebūtų užtikrintas asmens pasitikėjimas valstybe ir teise. Šie teisiniai principai suponuoja valstybės pareigą užtikrinti teisinio reguliavimo tikrumą ir stabilumą, apsaugoti asmenų teises, gerbti teisėtus interesus ir teisėtus lūkesčius. Jie siejasi su visų valstybės institucijų pareiga vykdyti prisiimtus įsipareigojimus asmeniui. Įstatymais nustačius asmenims tam tikrą teisę, tos teisės suteikimo pagrindus, sąlygas ir tvarką, valstybei kyla pareiga santykiuose laikytis teisėtų lūkesčių apsaugos ir teisinio tikrumo konstitucinių principų. Šie principai taip pat reiškia įgytų teisių apsaugą, t. y. asmenys turi teisę pagrįstai tikėtis, kad jų pagal galiojančius teisės aktus įgytos teisės bus išlaikytos nustatytą laiką ir galės būti realiai įgyvendinamos. Be to, pagal šiuos principus teisinį reguliavimą galima keisti tik laikantis iš anksto nustatytos tvarkos ir nepažeidžiant Konstitucijos principų bei normų, būtina inter alia laikytis principo lex retro non agit, teisinio reguliavimo pataisomis negalima paneigti asmens teisėtų interesų ir teisėtų lūkesčių. Pagal principą lex retro non agit teisės aktų galia yra nukreipta į ateitį ir neleidžiamas teisės aktų galiojimas atgaline tvarka, nebent būtų palengvinama teisės subjektų padėtis, kartu nepakenkiant kitiems teisės subjektams (lex benignor retro agit). Nei įstatymu, nei poįstatyminiais aktais negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuris įsiterptų į jau pasibaigusius teisinius santykius. Toks reguliavimas, kuris galėtų pakeisti teisės normas, kai reguliuojami santykiai jau yra užbaigti, sudarytų prielaidas paneigti asmenų teisėtus lūkesčius, teisinį tikrumą ir teisinį saugumą, konstitucinį teisingumo principą.

Šių išvadų kontekste išplėstinė teisėjų kolegija pažymėjo, kad iki 2013 m. vasario 1 d. (naujosios AIEĮ redakcijos įsigaliojimo dienos) gamintojai, kurių elektrinėms leidimas plėtoti elektros energijos gamybos iš atsinaujinančių energijos išteklių pajėgumus išduotas iki šių tarifų pakeitimo dienos (tokių gamintojų kategorijai priklauso ir šios administracinės bylos pareiškėjas), galėjo pagrįstai tikėtis ir įgijo teisę reikalauti, kad jei per protingą terminą pradės gaminti elektros energiją (įgyvendinę gautą leidimą plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus ir gavę leidimą gaminti elektros energiją), peržiūrėti (nauji) tarifai jiems nebus taikomi, o bus taikomi minėto leidimo plėtoti elektros energijos pajėgumus išdavimo metu galioję tarifai.

Tačiau išplėstinė teisėjų kolegija, pasisakydama dėl galimybės riboti asmens teises ir laisves, remdamasi Konstitucinio Teismo 2004 m. sausio 26 d., 2005 m. gegužės 13 d. nutarimais, kartu nurodė, kad pagal Konstituciją riboti asmens teises ir laisves galima, jei yra laikomasi šių sąlygų – tai daroma įstatymu, ribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves ir Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, taip pat konstituciškai svarbius tikslus, ribojimais nėra paneigiama teisių ir laisvių prigimtis bei jų esmė; yra laikomasi konstitucinio proporcingumo principo.

Išplėstinė teisėjų kolegija padarė išvadą, kad byloje analizuojamas ribojimas pagrįstas teisėtu tikslu – viešuoju interesu, konstitucine vertybe apsaugoti (ginti) vartotojų teises ir teisėtus interesus (Konstitucijos 46 str. 5 d.), t. y. atitiko nurodytų asmens teisių ir laisvių ribojimo sąlygas. Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymu siektas tikslas skatinti atsinaujinančių išteklių naudojimą negali būti suvokiamas kaip išskirtinis, visais atvejais nusveriantis kitus viešuosius interesus, inter alia vartotojų teisių apsaugą ir jų lūkesčius, socialinio teisingumo imperatyvą, darnią visuomenės ir verslo plėtrą.

Priešingai, jis turi būti įgyvendintas neviršijant to, kas yra būtina šiam tikslui pasiekti, derinant asmens ir visuomenės interesus, nepažeidžiant bendros tautos gerovės. Tad ūkio subjektai, kurių ekonominė veikla per se yra susijusi su rizikos elementu, negali turėti teisėtų lūkesčių, kad teisės aktų leidėjui, naudojantis savo diskrecija, esama situacija apskritai išliks nepakitusi ir kad įstatymų leidėjas nepriims tokių teisės aktų pakeitimų, kurie gali sukelti asmeniui neigiamų (pvz., finansinių) padarinių. Kita vertus, tokie pakeitimai negali būti neadekvatūs siekiamiems tikslams, paneigti įgytų teisių esmę, pažeisti proporcingumo principą, kuris reiškia, kad įstatyme numatytos priemonės turi atitikti teisėtus ir visuomenei svarbius tikslus, kad šios priemonės turi būti būtinos minėtiems tikslams pasiekti ir neturi varžyti asmens teisių ir laisvių akivaizdžiai labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti.

Be to, išplėstinės teisėjų kolegijos nuomone, įgytos teisės esmė negali būti laikoma paneigta, jei jos egzistavimas net ir po atliktų jos turinį lemiančių pakeitimų išlieka prasmingas, teisės turėtojas pakankamai reikšminga ir adekvačia apimtimi gali įgyvendinti atitinkama subjektine teise garantuotus interesus.

Atsižvelgdama į nurodytus išaiškinimus, kolegija daro išvadą, kad nagrinėjamoje situacijoje nėra pagrindo teigti, jog pareiškėjo atžvilgiu buvo pažeistas paminėtas proporcingumo principas, iškreipta konkuruojančių vertybių pusiausvyra, neužtikrintas teisingas jų balansas. Todėl pareiškėjo skundo reikalavimai, nukreipti į Leidimo gaminti turinio pakeitimą, pirmosios instancijos teismo atmesti pagrįstai.

Pasisakydama dėl paminėto išvestinio skundo reikalavimo, kolegija, pritardama pirmosios instancijos teismo šiuo klausimu nurodytiems argumentams ir pripažindama juos pakankamais, sutinka su teismo padaryta išvada, kad CK 6.271 straipsnio taikymo požiūriu šis pareiškėjo reikalavimas negali būti pripažintas pagrįstu.

Taigi tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais pagrindo nėra. Kolegija, patikrinusi bylą, nenustatė kitų, pareiškėjo apeliaciniame skunde nenurodytų, motyvų, sudarančių pagrindą panaikinti arba pakeisti pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą (ABTĮ 136 str.).

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsniu ir 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. sausio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo D. T. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Anatolijus Baranovas

Irmantas Jarukaitis