3K-3-286-378/2015 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Civilinė byla Nr. 3K-3-286-378/2015 (S)

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-02944-2012-9

Procesinio sprendimo kategorija 45.5

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. gegužės 22 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Gražinos Davidonienės (pranešėja), Sigito Gurevičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Algio Norkūno,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo akcinės bendrovės „Kauno energija“ kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. liepos 17 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo akcinės bendrovės Kauno energija ieškinį atsakovui asociacijai Kauno klubui „Forumas“ dėl Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2012 m. lapkričio 13 d. rašte Nr. R2-2613 „Dėl skundo nagrinėjimo“ išdėstyto įpareigojimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Byloje kilo ginčas dėl karšto vandens tiekimo daugiabučiuose namuose organizavimo.

Atsakovas asociacija Kauno klubas „Forumas“, panaudos teisiniu pagrindu naudojantis patalpas Kaune, Vilniaus g. 22-4, su ieškovu AB „Kauno energija“ 2008 m. lapkričio 17 d. sudarė Šilumos vartojimo pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 4875500020 (toliau – Šilumos sutartis). Šios sutarties pagrindu ieškovas tiekia atsakovui šilumos energiją karšto vandens temperatūrai palaikyti. Dėl ieškovo apskaičiuotų mokesčių už šilumos kiekį, perduotą per karšto vandens tiekimo sistemą 2012 m. gegužės–birželio mėn., atsakovas Valstybinei kainų ir energetikos kontrolės komisijai (toliau – Komisija) pateikė skundą.

2012 m. lapkričio 13 d. raštu Nr. R2-2613 „Dėl skundo nagrinėjimo“ Komisija, išnagrinėjusi atsakovo skundą, įpareigojo ieškovą iki 2012 m. gruodžio 1 d. atlikti karšto vandens skaitiklių rodmenų patikrą bei perskaičiavimus už laikotarpį nuo 2010 m. gegužės 1 d., nuo kurios ieškovas laikomas namo Kaune, duomenys neskelbtini, karšto vandens tiekėju. Komisija nurodė, kad ieškovas yra atsakovo karšto vandens tiekėjas ir jis turi išspręsti karšto vandens skaitiklių nedeklaravimo problemą (Šilumos ūkio įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 15 straipsnis, Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2009 m. gruodžio 22 d. įsakymu Nr. 1-255 „Dėl šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių (toliau – Taisyklės) 365 punktas, Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2010 m. spalio 25 d. įsakymu Nr. 1-297 „Dėl šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių (toliau – naujos Taisyklės) 235.4 punktas.

Ieškovas pareiškė ieškinį, kuriame prašė išnagrinėti tarp atsakovo ir jo, kaip šilumos tiekėjo, kilusį ginčą dėl šilumos paskirstymo iš esmės – atmesti atsakovo skunde keliamus reikalavimus kaip nepagrįstus, sprendžiant, kad ieškovas netapo administracinio pastato duomenys neskelbtini, Kaune, karšto vandens tiekėju.

Ieškovas nurodė, kad 2012 m. lapkričio 13 d. Komisijos sprendimas yra nepagrįstas, nes pagal Įstatymo 2 straipsnio 2 dalį, 9 straipsnį, 15 straipsnio 1, 2 dalis ir naujų Taisyklių 192, 233 punktus, kol vartotojai nepasirenka kito nei esamas karšto vandens apsirūpinimo būdo, nesudaro atitinkamų sutarčių, taikoma esama karšto vandens tiekimo bei atsiskaitymo tvarka. Taigi anksčiau galiojusi apsirūpinimo karštu vandeniu tvarka, pagal kurią atsakovas perka vandenį iš geriamojo vandens tiekėjo, o šilumą šiam vandeniui pašildyti – iš ieškovo, gali būti keičiama tik pastato bendraturčiams sudarius sutartis su nauju tiekėju (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 15 d. sprendimas, priimtas administracinėje byloje Nr. I442-18/2011). Šilumos tiekėjui negali būti priskiriamos karšto vandens tiekėjo pareigos iki atsakovas kartu su kitais pastato Kaune, Vilniaus g. 22, vartotojais nenuspręs pakeisti esamo apsirūpinimo karštu vandeniu būdo. Nei nurodyto pastato bendraturčiai, nei atsakovas nėra išreiškę valios keisti apsirūpinimo karštu vandeniu būdo, todėl nėra pagrindo laikyti, kad šalių laisva valia sudarytos sutartys po Įstatymo ir Taisyklių pakeitimo tampa negaliojančios. Įstatymai nesuteikia teisės šilumos tiekėjams be vartotojų apsisprendimo pradėti konkrečiame pastate vykdyti karšto vandens tiekėjo veiklą bei įpareigoti vartotoją pirkti jų siūlomą prekę – karštą vandenį. Atsakovo reikalaujamas ir Komisijos nustatytas šilumos paskirstymo modelis pažeistų ieškovo teisę paskirstyti ir apmokestinti visą pastate suvartotą šilumos kiekį, o kartu ir ieškovo teisėtą ir pagrįstą lūkestį gauti pajamas už pastatui patiektą ir jame suvartotą šilumą.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nutarčių esmė

Vilniaus apygardos teismas 2013 m. gruodžio 2 d. sprendimu ieškinį atmetė.

Teismas nurodė, kad Įstatymo 15 straipsnio, Taisyklių 365 punkto, 1 priedo 1, 3 punktų analizė bei aplinkybė, kad atsakovas nėra pasirinkęs (pasirašęs sutarties) apsirūpinimo karštu vandeniu būdo, suponuoja, kad ieškovas yra ne tik atsakovo šilumos energijos tiekėjas, bet ir karšto vandens tiekėjas. Atsakovas savo pasirinkimo dėl karšto vandens vartojimo pirkimo–pardavimo sutarties pasirašymo neišreiškė, todėl pagal Įstatymo 15 straipsnio 2 dalį ieškovas santykiuose su atsakovu laikytinas karšto vandens tiekėju, kuris turi įvykdyti visas karšto vandens tiekėjams teisės aktuose nustatytas pareigas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. vasario 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Vilniaus vandenys“ v. UAB „Švenčionių energija“, bylos Nr. 3K-3-119/2006; 2008 m. lapkričio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Dzūkijos vandenys“ v. UAB „Litesko“, bylos Nr. 3K-3-530/2008). Teismas pažymėjo, kad atsakovas su ieškovu yra sudarę Šilumos sutartį, tačiau atsakovas nėra sudaręs rašytinės sutarties su šalto vandens tiekėju, bent jau tokių įrodymų byloje nėra pateikta, todėl negalima teigti, jog atsakovas yra pasirinkęs antrąjį apsirūpinimo karštu vandeniu būdą. Mokesčių už karštą vandenį ir šilumos energiją perskaičiavimas, kurį atlikti nurodė Komisija, priklauso būtent nuo ieškovo priskyrimo prie karšto vandens tiekėjo ar prie šilumos tiekėjo apsirūpinant karštu vandeniu. Kadangi ieškovas laikytinas karšto vandens tiekėju, todėl Komisija pagrįstai įpareigojo jį perskaičiuoti mokesčius.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka pagal ieškovo apeliacinį skundą, 2014 m. liepos 17 d. sprendimu paliko nepakeistą Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gruodžio 2 d. sprendimą.

Teisėjų kolegija nurodė, kad šilumos ūkis, kaip energetikos ūkio sritis, tiesiogiai susijęs ne tik su šilumos, bet ir karšto vandens gamyba, perdavimu, tiekimu ir vartojimu (Įstatymo 2 straipsnio 44 dalis). Šilumos vartotojų daugiabučiuose namuose teisė pasirinkti apsirūpinimo karštu vandeniu būdą ar karšto vandens tiekėją gali būti įgyvendinama tik CK 4.85 straipsnyje nustatyta tvarka, t. y. sprendimą nurodytu klausimu priimant butų ir kitų patalpų savininkų susirinkime balsų dauguma. Kurį iš šių būdų pasirinkti, yra šilumos vartotojų diskrecijos teisė.

Įstatymo 15 straipsnio 2 dalies pirminėje redakcijoje, įsigaliojusioje 2008 m. sausio 1 d., buvo įtvirtinta, kad iki vartotojai pasirinks karšto vandens tiekėją arba kitą apsirūpinimo karštu vandeniu būdą, jiems taikomas esamas apsirūpinimo karštu vandeniu būdas, t. y. iki tol, kol vartotojai nepriims sprendimo nurodytu klausimu, vartotojų ir karšto vandens tiekėjų tarpusavio santykiai toliau bus reglamentuojami pagal iki įstatymo pakeitimų galiojusią apsirūpinimo karštu vandeniu tvarką. Tačiau 2009 m. liepos 1 d. įsigaliojo nauja Įstatymo 15 straipsnio 2 dalies redakcija, kurioje buvo įtvirtinta, kad kol vartotojai pasirenka karšto vandens tiekėją arba apsirūpinimo karštu vandeniu būdą, karšto vandens tiekėjas yra šilumos tiekėjas.

Teisėjų kolegija nurodė, kad lingvistinė (verbalinė) šių pakeitimų analizė implikuoja, jog įstatymų leidėjas nutarė, kad tol, kol vartotojai daugiabučiuose namuose Įstatymo 15 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka nepasirenka karšto vandens tiekėjo arba apsirūpinimo karštu vandeniu būdo, jų apsirūpinimas karštu vandeniu nustatomas ex lege, t. y. šilumos tiekėjas pagal įstatymą tampa ir karšto vandens tiekėju, taigi 2009 m. liepos 1 d. įsigaliojus Įstatymo pakeitimams buvo naujai reglamentuotas karšto vandens tiekimo daugiabučiuose namuose organizavimas.

Šilumos tiekėjai pagal įstatymą turėjo tapti karšto vandens tiekėjais nepriklausomai nuo to, kokiu būdu iki pakeitimų įsigaliojimo vartotojai daugiabučiame name apsirūpindavo karštu vandeniu, tol, kol pastarieji priims sprendimą pagal Įstatymo 15 straipsnio 1 dalį dėl karšto vandens tiekėjo ar apsirūpinimo karštu vandeniu būdo pasirinkimo. Teisėjų kolegija sprendė, kad įstatymų leidėjas nustatė tokį apsirūpinimo karštu vandeniu modelį, pagal kurį prioritetiniu pripažintas pirmasis apsirūpinimo karštu vandeniu būdas:

šilumos vartotojai karštu vandeniu aprūpinami centralizuotai perkant paruoštą karštą vandenį iš karšto vandens tiekėjo, todėl pagal nustatytus procedūrinius Įstatymo 15 straipsnio 2 dalies pakeitimų įgyvendinimo reikalavimus vartotojams daugiabučiuose namuose iki 2010 m. gegužės 1 d. nepriėmus sprendimo CK ir Įstatymo nustatyta tvarka dėl apsirūpinimo karštu vandeniu būdo ar karšto vandens tiekėjo pasirinkimo ir apie tokio sprendimo priėmimą raštu neinformavus šilumos ir (ar) karšto vandens tiekėjo, po 2010 m. gegužės 1 d. buvusi tvarka turėjo būti keičiama pirmuoju apsirūpinimo karštu vandeniu būdu.

Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija konstatavo, kad nuo 2010 m. gegužės 1 d. ginčo name karšto vandens tiekėju šiems vartotojams tapo ieškovas, esamas šilumos tiekėjas. Šis juridinis faktas patvirtina, kad Komisija pagrįstai įpareigojo apeliantą įvykdyti jam, kaip karšto vandens tiekėjui, teisės aktų nustatytas pareigas: atlikti karšto vandens skaitiklių rodmenų patikras nuo 2010 m. gegužės 1 d.

Teisėjų kolegija taip pat nurodė, kad Įstatymo 15 straipsnis reglamentuoja karšto vandens tiekimo daugiabučiuose namuose organizavimo tvarką, tačiau koks pastatas yra laikomas daugiabučiu namu, įstatyme neapibrėžta. Pagal Daugiabučių gyvenamųjų namų ir kitos paskirties pastatų savininkų bendrijų įstatymo (toliau – DNSBĮ) 2 straipsnio 8 dalį bei statybos techninio reglamento STR 1.01.09:2003 „Statinių klasifikavimas pagal jų naudojimo paskirtį“ 7.3, 8.2 punktus tiek gyvenamosios, tiek administracinės paskirties pastatuose gali būti įrengtos ir kitos paskirties patalpos, t. y. pastatas gali būti mišrus (administracinės ar verslo ir gyvenamosios paskirties). Nagrinėjamu atveju, pagal Nekilnojamojo turto registro duomenis, pastate Kaune, Vilniaus g. 22, be kitų patalpų, kurių iš viso yra aštuonios, keturios yra gyvenamosios patalpos – butai (CPK 179 straipsnio 3 dalis). Teisėjų kolegija darė išvadą, kad didžioji dauguma šilumos ir karšto vandens vartotojų yra fiziniai asmenys, perkantys juos savo buities reikmėms, t. y. buitiniai vartotojai (Įstatymo 2 straipsnio 8 dalis). Teisėjų kolegija nurodė, kad Įstatymo apibrėžta vartotojų teisės pasirinkti apsirūpinimo karštu vandeniu būdą arba karšto vandens tiekėją įgyvendinimo tvarka taikoma ne tik buitiniams vartotojams – fiziniams asmenims, perkantiems šilumą ir (ar) karštą vandenį savo buities reikmėms, bet ir kitiems asmenims, todėl Įstatymo 15 straipsnio 2 dalis adresatų požiūriu taikytina ne tik buitiniams, bet visiems vartotojams. Teisėjų kolegija sprendė, kad pagal šios bylos faktines aplinkybes pastato Kaune, Vilniaus g. 22, vartotojų traktavimas kitaip nei kitų vartotojų, kuriems nuosavybės teise priklausantys butai ar kitos patalpos yra daugiabučiame name, reikštų Įstatymo 15 straipsnio 1, 2 dalyse įtvirtintų teisės normų pažeidimą.

III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovas AB „Kauno energija“ prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. liepos 17 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti, taip pat priteisti bylinėjimosi išlaidas. Tuo atveju, jei kasacinis teismas spręs, kad bylą nagrinėdami teismai tinkamai aiškino Įstatymo 15 straipsnio 2 dalį, kasatorius prašo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą, siekiant įvertinti, ar minėta Įstatymo 15 straipsnio 2 dalis neprieštarauja Konstitucijai. Kasacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:

1. Dėl Įstatymo 15 straipsnio taikymo administracinės paskirties pastatams

Kasatorius nurodo, kad Įstatyme nepateikta daugiabučių namų sąvoka, o pagal DNSBĮ daugiabučiu namu gali būti vadinamas tik toks pastatas, kuriame ne mažiau kaip pusė naudingojo ploto yra gyvenamosios paskirties patalpos (DNSBĮ 2 straipsnio 8, 9 dalys). Atsižvelgiant į tai, ginčo pastatas negali būti laikomas daugiabučiu ir jam nėra taikomas Įstatymo 15 straipsnis.

2. Dėl Įstatymo 15 straipsnio 2 dalies aiškinimo ir taikymo

Kasatoriaus teigimu, Įstatymo 15 straipsnio 1 dalis nustato vartotojams teisę (o ne pareigą) aktyviai pasirinkti apsirūpinimo karštu vandeniu būdą. Šilumos tiekėjas yra įpareigotas su namo vartotojais sudaryti viešąsias karšto vandens pirkimo–pardavimo sutartis tik tuo atveju, kai daugiabučio namo vartotojai karšto vandens tiekėju pasirenka šilumos tiekėją. Vertinant, kad įstatymų leidėjas nustatė prioritetiniu pirmąjį apsirūpinimo karštu vandeniu būdą, kaip nustatė apeliacinės instancijos teismas, būtų nepagrįstai diskriminuojami vartotojai, faktiškai apsirūpinantys karštu vandeniu kitais būdais. Kasatorius nurodo, kad vartotojų apsisprendimas dėl karšto vandens tiekėjo ir (ar) karšto vandens tiekimo būdo privalo būti išreikštas aktyviai, todėl vartotojų neveikimas įstatymo įgyvendinamojo teisės akto (Taisyklių) nustatytais terminais negali būti pakankamas pagrindas vienašališkai pakeisti esamą karšto vandens tiekimo būdą tokiems vartotojams. Kasatoriaus teigimu, abiejose Įstatymo 15 straipsnio 2 dalies redakcijose pokyčiai karšto vandens tiekimo vartotojui srityje yra sietini su vartotojo atliktu arba neatliktu pasirinkimu. Vartotojas, neišreiškęs valios nutraukti galiojančias energijos pirkimo–pardavimo sutartis, rodo savo valią tęsti esamus sutartinius santykius. Aktyviai savo valios neišreiškusio vartotojo atžvilgiu vartotojo jau pasirinktas apsirūpinimo karštu vandeniu būdas neturėtų būti automatiškai keičiamas, taip nutraukiant nusistovėjusius sutartinius santykius su kitais energijos išteklių tiekėjais.

Kasatorius pažymi, kad Kauno mieste istoriškai yra susiklosčiusi tokia situacija, kai daugiabučių gyventojai karštu vandeniu apsirūpina pagal antrąjį būdą, t. y. šiluma karštam vandeniui ruošti yra perkama iš šilumos tiekėjo, o geriamasis vanduo karštam vandeniui ruošti – iš geriamojo vandens tiekėjo. Taikant Įstatymo 15 straipsnio 2 dalį tokiu būdu, kaip tai padarė bylą nagrinėję teismai, antrąjį ir trečiąjį būdus pasirinkusiems ir jokių aktyvių veiksmų neatlikusiems vartotojams jų pasirinktas esamas apsirūpinimo karštu vandeniu būdas turėtų būti automatiškai keičiamas į pirmąjį, vartotojas būtų įpareigotas sudaryti karšto vandens pirkimo–pardavimo sutartį.

Kasatoriaus teigimu, Įstatymo 15 straipsnio 2 dalies nuostata taikytina tik tiems vartotojams, kurie apskritai nėra pasirinkę karšto vandens tiekėjo ir apsirūpinimo karštu vandeniu būdo, ar po 2010 m. gegužės 1 d. atsiradusiems naujiems vartotojams, kurie jungiasi prie energijos tiekimo tinklų, tačiau ji savaime nemodifikuoja vartotojų ir energijos tiekėjų santykių tais atvejais, kai jie jau yra nusistovėję ir vartotojai neatlieka jokių aktyvių veiksmų tam, kad juos pakeistų.

3. Dėl Įstatymo 15 straipsnio 2 dalies konstitucingumo

Kasatorius nurodo, kad pagal esamą teismų išaiškinimą Įstatymo 15 straipsnio 2 dalis pažeidžia Konstitucijoje įtvirtintą asmenų lygiateisiškumo principą (Konstitucijos 29 straipsnis) ir valstybės ūkinės veikslo reguliavimo principus (Konstitucijos 46 straipsnis), nes tokiu atveju įstatymu, o ne sutarties šalių valia ar teismo sprendimu yra nutraukiami (modifikuojami) esami vartotojų sutartiniai santykiai su energijos išteklių tiekėjais, imperatyviai suteikiama pirmenybė vienam iš apsirūpinimo karštu vandeniu būdų, o savo valios neišreiškusiems vartotojams kyla skirtingi padariniai, t. y. pasirinkusiems pirmąjį karšto vandens tiekimo būdą sąlygos nekinta, o pasirinkti antrasis ir trečiasis būdai keičiami į pirmąjį.

Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas asociacija Kauno klubas „Forumas“ prašo kasacinį skundą atmesti ir palikti galioti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. liepos 17 d. nutartį bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais esminiais argumentais:

1. Byloje ginčas kilo dėl Komisijos 2012 m. lapkričio 13 d. akto įpareigojimo priėmimo, bet ne dėl atsakovo veiksmų.

2. Kasatorius painioja karšto vandens tiekimą su šilumos tiekimu, o šiuo atveju ginčo objektas yra kasatoriaus neteisėtai skaičiuojamas mokestis už gyvatuką. Atsakovas nurodo ne kartą prašęs kasatorių paskirstyti sumas už sunaudotą šilumos kiekį tarp visų namo šilumos kiekio naudotojų, tačiau kasatorius piktybiškai to nevykdo.

3. Atsakovas nesutinka su kasatoriaus reikalavimu kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą, nurodydamas, kad kasacinio skundo reikalavimai yra alternatyvūs, ne konkretūs.

4. Taip pat nesutinka ir su kasatoriaus prašymu priteisti bylinėjimosi išlaidas, nes kasatorius, kaip juridinis asmuo, turi savo teisės skyrių ir nenurodė, dėl ko šiuo atveju jo teisininkai yra nekompetentingi teikti kasacinį skundą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl Šilumos ūkio įstatymo 15 straipsnio aiškinimo ir taikymo

Byloje kilo ginčas dėl teisinių santykių kvalifikavimo taikant Įstatymo 15 straipsnį. Bylą nagrinėję teismai sprendė, kad pagal dabar egzistuojantį teisinį reglamentavimą, kol vartotojai pasirenka karšto vandens tiekėją arba apsirūpinimo karštu vandeniu būdą, karšto vandens tiekėjas yra šilumos tiekėjas. Ieškovas AB „Kauno energija“ su tokiomis teismų išvadomis nesutinka, nurodydamas, kad vartotojams neišreiškus valios nutraukti galiojančių teisinių santykių, apsirūpinimo karšto vandeniu būdas neturėtų būti automatiškai keičiamas, nes tai pažeidžia tiek šilumos ūkio konkurencingumo, tiek asmenų lygiateisiškumo principus.

Šilumos ūkio įstatymo paskirtis ir tikslas yra reglamentuoti šilumos ūkio valstybinį valdymą, mažiausiomis sąnaudomis užtikrinti patikimą ir kokybišką šilumos tiekimą šilumos vartotojams; įteisinti pagrįstą konkurenciją; ginti šilumos vartotojų teises ir teisėtus interesus; didinti šilumos gamybos, perdavimo ir vartojimo efektyvumą (Įstatymo 1 straipsnis). Karšto vandens gamyba, perdavimas, tiekimas ir vartojimas yra šilumos ūkio dalis (Įstatymo 2 straipsnio 44 dalis), suteikiant šilumos vartotojams galimybę pasirinkti apsirūpinimo karštu vandeniu būdą arba karšto vandens tiekėją nepriklausomai nuo to, kas yra jų šilumos tiekėjas (Įstatymo 2 straipsnio 10, 39 ir 45 dalys, 15 straipsnio 1 dalis). Šilumos vartotojų daugiabučiuose namuose teisė pasirinkti apsirūpinimo karštu vandeniu būdą ar karšto vandens tiekėją gali būti įgyvendinama tik CK 4.85 straipsnyje nustatyta tvarka, sprendimą nurodytu klausimu priimant butų ir kitų patalpų savininkų susirinkime balsų dauguma. Šios teisės įgyvendinimo tvarka de jure Įstatymo apibrėžta tik nuo 2008 m. sausio 1 d. įsigaliojusioje jo redakcijoje (Žin., 2007, Nr. 130-5259). Įstatymo 15 straipsnio, nustatančio konkrečią vartotojų daugiabučiuose namuose apsirūpinimo karštu vandeniu būdo ar karšto vandens tiekėjo pasirinkimo įgyvendinimo tvarką, 2 dalies pirminėje redakcijoje, įsigaliojusioje 2008 m. sausio 1 d., buvo įtvirtinta, kad iki vartotojai pasirinks karšto vandens tiekėją arba kitą apsirūpinimo karštu vandeniu būdą, jiems taikomas esamas apsirūpinimo karštu vandeniu būdas. Tačiau 2009 m. liepos 1 d. įsigaliojo nauja Įstatymo 15 straipsnio 2 dalies redakcija, kurioje buvo įtvirtinta, kad kol vartotojai pasirenka karšto vandens tiekėją arba apsirūpinimo karštu vandeniu būdą, karšto vandens tiekėjas yra šilumos tiekėjas.

Teismai, nagrinėdami bylas, turi vadovautis Lietuvos Respublikos Konstitucija, įstatymais ir kitais teisės aktais, t. y. tais galiojančiais rašytiniais šaltiniais, kurie buvo priimti siekiant užtikrinti piliečių teises ir teisėtus interesus (Teismų įstatymo 33 straipsnio 1 dalis). Teismai gali sistemiškai aiškinti galiojančių teisės aktų nuostatas, jų tikslus ir paskirtį, siekdami pritaikyti juos konkrečios bylos aplinkybėms, tačiau negali netaikyti imperatyviųjų įstatymų normų. Šilumos, karšto vandens pirkimo ir pardavimo teisiniai santykiai, kaip viešo pobūdžio paslaugų sudėtinė dalis, reglamentuojami ne tik CK, bet ir lex specialis – Šilumos ūkio įstatymo.

Būtent šiame teisės akte nustatomos pamatinės šilumos bei karšto vandens pirkimo–pardavimo teisinių santykių subjektų teisės ir pareigos, jų įgyvendinimo ar atsiradimo sąlygos ir kitos nuostatos. Taigi įstatymų leidėjas, keisdamas Įstatymo 15 straipsnio 2 dalies reglamentavimą, įgyvendino šilumos ūkio valstybinį valdymą. Įstatymų leidėjo sprendimu, vartotojai turi teisę, bet ne pareigą pasirinkti karšto vandens tiekėją (Įstatymo 15 straipsnio 1 dalis), tačiau iki jie priims sprendimą dėl karšto vandens tiekėjo ar apsirūpinimo karštu vandeniu būdo, karšto vandens tiekėju laikomas šilumos tiekėjas.

Įstatymų leidėjas, keisdamas Įstatymo 15 straipsnio 2 dalies formuluotę ir nustatydamas privalomą šilumos tiekėjo dalyvavimą karšto vandens tiekime iki vartotojai priims kitokį sprendimą, siekė užtikrinti tinkamą vartotojų teisių gynimą, įdiegiant skaidresnę karšto vandens kainodarą ir užkertant kelią kryžminiam subsidijavimui. Kasacinio teismo praktikos šiuo klausimu nėra, nes Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nagrinėjo tik panašaus pobūdžio ginčus, kuriuose buvo sprendžiama dėl vartotojų teisės pasirinkti kitą nei pirmąjį, t. y. per šilumos tiekėją, apsirūpinimo karštu vandeniu būdą ir kaip ši teisė turėtų būti įgyvendinama.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad kasacinio teismo yra nurodyta, jog keičiant karšto vandens tiekimo būdą sutartiniams šilumos tiekėjo ir gyventojų santykiams pakeisti neužtenka tik vienos šalies (gyventojų) sprendimo keisti vandens karštam vandeniui ruošti tiekėją priėmimo, t. y. gyventojams išreiškus valią keisti apsirūpinimo karštu vandeniu būdą, turi keistis jų ir šilumos tiekėjo sutartiniai santykiai, taip pat atsirasti nauji sutartiniai santykiai su vandens tiekėju dėl vandens karštam vandeniui ruošti tiekimo, taip pat šilumos tam vandeniui ruošti tiekimo (žr.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. spalio 14 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Vilniaus vandenys“ v. UAB „Vilniaus energija“, bylos Nr. 3K-3-435/2014). Ši kasacinio teismo išvada iš esmės atitinka įstatymo leidėjo tikslus įtvirtinti šilumos tiekėjo dalyvavimą tiekiant karštą vandenį iki šalys nesusitaria kitaip. Nagrinėjamu atveju nėra ginčo dėl atsiskaitymo už karštą ar šaltą geriamąjį vandenį, tačiau yra ginčas dėl to, kas turi įgyvendinti karšto vandens tiekėjams teisės aktuose nustatytą pareigą atlikti karšto vandens skaitiklių rodmenų patikrą.

Komisija 2012 m. lapkričio 13 d. sprendime nurodė, kad, nesant vartotojų sprendimo dėl karšto vandens tiekimo būdo, karštą vandenį tiekia šilumos tiekėjas. Vartotojai, atsakovas ir kiti ginčo namo gyventojai Komisijos sprendimo neginčijo, taigi iš esmės sutiko su Komisijos išvada dėl apsirūpinimo karštu vandeniu pirmojo būdo. Tokiu atveju ieškovas, remdamasis Įstatymo 15 straipsniu ir Komisijos sprendimu, turi sudaryti su vartotojais karšto vandens tiekimo sutartis. Jei nesutinka, vartotojai turėtų Įstatymo 15 straipsnio 1 dalyje ir CK 4.85 straipsnyje nustatyta tvarka priimti sprendimą dėl keičiamo apsirūpinimo karštu vandeniu būdo.

Tačiau kaip teisingai nustatė bylą nagrinėję teismai, ginčo laikotarpiu būtent ieškovas, šilumos tiekėjas, yra atsakingas už karšto vandens tiekimą atsakovui ir kitiems ginčo daugiabučio gyventojams.

Kasaciniu skundu kasatorius ginčija bylą nagrinėjusių teismų sprendimą ginčo santykiams taikyti Įstatymo 15 straipsnį, reglamentuojantį vartotojų teisę pasirinkti karšto vandens tiekėją tik daugiabučiuose namuose, nurodydamas, kad ginčo namas nėra daugiabutis. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas detaliai išanalizavo teisinį reglamentavimą šiuo klausimu ir priėmė pagrįstą sprendimą, jog ginčo pastate (nepaisant jo paskirties, registruotos viešame registre) dauguma patalpų yra gyvenamosios paskirties. Atitinkamai didžioji dauguma šilumos ir karšto vandens vartotojų yra fiziniai asmenys, juos perkantys savo buities reikmėms, t. y. buitiniai vartotojai (Įstatymo 2 straipsnio 8 dalis), tačiau Įstatymo 15 straipsnio 2 dalis adresatų požiūriu taikytina ne tik buitiniams, bet visiems vartotojams, esantiems atitinkame pastate, tarp jų ir atsakovui.

Teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus kasatoriaus argumentus dėl būtinybės kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą dėl Įstatymo 15 straipsnio 2 dalies prieštaravimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Kaip nurodyta pirmiau, įstatymų leidėjas šia ginčijama įstatymo nuostata nustatė, kad, vartotojams nepasirinkus kitaip, būtent centralizuotas šilumos ir karšto vandens tiekimas yra patikimas ir kokybiškas būdas, užtikrinantis vartotojų teises. Būtent vartotojai turi teisę rinktis apsirūpinimo karšto vandeniu būdą, o ne šilumos tiekėjas, kuris įstatymų leidėjo yra įpareigotas užtikrinti karšto vandens efektyvų tiekimą iki vartotojai įstatymų nustatyta tvarka priims kitokį sprendimą. Įstatymas įtvirtina pagrįstą konkurenciją skatinančias teisės normas, todėl šiuo atveju nelaikytina, kad yra ribojama galimybė konkuruoti karšto vandens tiekėjams, įtvirtinant šilumos tiekėjo dalyvavimą tiekiant karštą vandenį iki vartojai pasirinks kitaip. Konkurencija turi pasireikšti per geresnių karšto vandens tiekimo sąlygų, kainų užtikrinimą, bet ne atsisakymą vykdyti įstatymo nustatytas pareigas.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėdami bylą teismai teisingai aiškino Įstatymo 15 straipsnio nuostatas, o kasacinio teismo argumentai nesudaro pagrindo keisti skundžiamus procesinius sprendimus.

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalies, 98 straipsnio nuostatas išlaidos advokato pagalbai apmokėti atlyginamos šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas. Netenkinus kasacinio skundo, bylinėjimosi išlaidos priteisiamos atsiliepimą į kasacinį skundą pateikusiai šaliai. Atsakovas prašo priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, pateikė įrodymus, kad už advokato pagalbą parengiant atsiliepimą į kasacinį skundą sumokėjo 1500 Lt (434,43 Eur). Ši suma neviršija Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, patvirtintų Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. IR-85, 7 ir 8.14 punktuose nurodyto rekomenduojamo priteisti užmokesčio dydžio, todėl, netenkinus kasacinio skundo, iš kasatoriaus priteistina 434,43 Eur (1500 Lt) bylinėjimosi išlaidų atsakovo naudai.

Kasacinis teismas patyrė 5,02 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 15 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Netenkinus kasacinio skundo, šios išlaidos į valstybės naudai priteistinos iš kasatoriaus (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 1 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. liepos 17 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovo AB „Kauno energija“ (j. a. k. 235014830) 434,43 Eur (keturis šimtus trisdešimt keturis Eur 43 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo atsakovo asociacijos Kauno klubo „Forumas“ (j. a. k. 135071093) naudai ir 5,02 Eur (penkis Eur 2 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo valstybės naudai. Valstybės naudai priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Gražina Davidonienė

Sigitas Gurevičius

Algis Norkūnas