A-822-91-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A822-91/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01065-2012-0

Procesinio sprendimo kategorija 38

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. balandžio 2 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja), teismo posėdyje apeliacinio proceso tvarka rašytino proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos Respublikos Seimo peticijų komisijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. balandžio 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų R. A. ir L. S. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos Seimui ir Lietuvos Respublikos Seimo peticijų komisijai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjai R. A. ir L. S. skunde ir patikslintame skunde (b. l. 1–2, 54–56) prašė: panaikinti Lietuvos Respublikos Seimo Peticijų komisijos (toliau – ir Peticijų komisija, Komisija) sprendimą „R. A. ir L. S. skundo dėl Komisijos sprendimo nepripažinti peticija jų kreipimosi „Dėl Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 364 str. 9 d. pakeitimo“ neteikti Seimui nagrinėti Peticijų įstatymo ir Seimo peticijų komisijos nuostatų nustatyta tvarka“ ir įpareigoti Lietuvos Respublikos Seimą išnagrinėti ir priimti sprendimą dėl pateikto 2012 m. vasario 27 d. skundo.

Skunde paaiškino, kad Peticijų komisijai 2012 m. sausio 17 d. pateikė peticiją. Atsakovas 2012 m. vasario 6 d. raštu atsakė, jog pareiškėjų kreipimasis nepripažintas peticija. Tuomet 2012 m. vasario 27 d. su skundu kreipėsi į Seimą. Pareiškėjai tvirtina, jog atsakovas Seimas nepagrįstai neišnagrinėjo skundo ir nepriėmė jokio sprendimo. Peticijų komisijos 2012 m. kovo 13 d. posėdžio protokolo išraše nurodoma, jog pareiškėjų skundo nuspręsta nepripažinti peticija ir neteikti Seimui nagrinėti Peticijų įstatymo ir Seimo Peticijų komisijos nuostatų nustatyta tvarka. Pasak pareiškėjų, posėdžių protokolų išrašai neatitinka Dokumentų rengimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos vyriausiojo archyvaro 2011 m. liepos 4 d. įsakymu, nes juose nurodyti ne visi reikalingi duomenys. Peticijų komisijos 2012 m. kovo 14 d. raštas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 2 dalies reikalavimų, nes nenurodyta jo apskundimo tvarka. Seimas neteisėtai ir nepagrįstai neišnagrinėjo 2012 m. vasario 27 d. skundo ir nepriėmė jokio sprendimo.

Atsakovas Peticijų komisija su pareiškėjo skundo reikalavimais nesutiko ir prašė juos atmesti kaip nepagrįstus.

Atsiliepime (b. l. 64–67) paaiškino, kad 2012 m. sausio 31 d. ir 2012 m. kovo 13 d. posėdžiuose priėmė sprendimus dėl R. A. ir L. S. kreipimosi „Dėl Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 364 str. 9 d. pakeitimo“ pripažinimo peticija ir dėl jų skundo dėl Peticijų komisijos sprendimo nepripažinti peticija, raštuose pareiškėjams detaliai paaiškino tokių sprendimų motyvus. Peticijų komisija nepripažino kreipimosi peticija ir pareiškėjams nurodė, kad šis sprendimas per 30 dienų nuo pranešimo gavimo dienos gali būti apskųstas Seimui. Pareiškėjai skundą Seimui pateikė 2012 m. vasario 27 d. Skundas pagal Peticijų komisijos nuostatų (toliau – ir Nuostatai) 31 punktą, perduodamas Peticijų komisijos pirmininkui, kuris artimiausiame Seimo posėdyje supažindina Seimą su pareiškėjo kreipimusi, Peticijų komisijos sprendimu, pareiškėjo skundu. Peticijų komisija 2012 m. kovo 13 d. priėmė sprendimą pareiškėjų skundo neteikti Seimui nagrinėti, nes skundas neatitiko Peticijų įstatymo 10 straipsnio 2 dalies, nurodyti nepagrįsti motyvai. Nepripažinus pareiškėjų skundų peticijomis, Viešojo administravimo įstatymo nuostatos šiuo atveju nebuvo taikytos, todėl pareiškėjams nenurodyta apskundimo tvarka. Pareiškėjai turi teisę pakartotinai teikti Peticijų komisijai kreipimąsi, jame turėtų nurodyti pagrįstas kreipimesi išdėstytų pasiūlymų ir reikalavimų priežastis ir tikslus. Atsakovas pažymėjo, jog Peticijų komisija išrašus pateikė vadovaudamasi Dokumentų rengimo taisyklių 7 skyriaus reikalavimais, atkreipė dėmesį, jog pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo nuostatas administracinių teismų kompetencijai nepriskiriama tirti Seimo, Seimo narių veiklos.

Atsakovas Seimas atsiliepime (b. l. 61–62) nurodė, kad su skundu nesutinka ir prašo jį atmesti. Paaiškino, jog sutinka su Peticijų komisijos išdėstytais argumentais. Atkreipė dėmesį, kad Peticijų komisija – iš Seimo narių sudaryta Seimo nuolatinė komisija, sprendžianti pareiškėjų kreipimosi pripažinimo peticija bei peticijų priėmimo nagrinėti klausimus, jas nagrinėja ir pateikia išvadas dėl peticijoje išdėstytų reikalavimų ir siūlymų tenkinimo.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. balandžio 22 d. sprendimu pareiškėjų skundą tenkino iš dalies. Panaikino Lietuvos Respublikos Seimo Peticijų komisijos 2012 m. kovo 14 d. sprendimą Nr. S-2012-1915 ir įpareigojo Lietuvos Respublikos Seimo Peticijų komisijos pirmininką artimiausiame Seimo posėdyje supažindinti Lietuvos Respublikos Seimą su R. A. ir L. S. 2012 m. sausio 17 d. kreipimusi, Lietuvos Respublikos Seimo Peticijų komisijos 2012 m. vasario 6 d. sprendimu Nr. S-2012-874 ir pareiškėjų 2012 m. vasario 27 d. skundu dėl minėto sprendimo. Kitą skundo reikalavimų dalį teismas atmetė.

Pirmosios instancijos teismas vertindamas pareiškėjų keliamo ginčo pobūdį, o taip pat pareiškėjų pasirinktą savo pažeistų teisių gynybos realizavimo būdą, vadovavosi Konstitucinio Teismo 2010 m. gegužės 13 d. ir 2006 m. sausio 26 d. nutarimuose pateiktais išaiškinimais ir pripažino, kad pareiškėjų skundo reikalavimai yra administracinės bylos nagrinėjimo dalykas. Remdamasis Peticijos įstatymo ir Peticijų komisijos nuostatuose nustatytu reglamentavimu, teismas nusprendė, kad Peticijų komisija išnagrinėjusi pareiškėjų pateiktą skundą ir 2012 m. kovo 14 d. sprendimu nusprendusi neteikti šio skundo nagrinėti Seimui, pažeidė Nuostatų 32 punkto nuostatas, reglamentuojančias skundo dėl kreipimosi nepripažinimo peticija nagrinėjimo procedūras ir tvarką, o taip pat viršijo savo įstatyminės kompetencijos ribas. Peticijos komisijos pirmininkas, nepateikęs Seimui 2012 m. vasario 27 d. pareiškėjų skundo, o taip pat nesupažindinęs su ankstesniu pareiškėjų kreipimusi bei Peticijų komisijos sprendimu, nevykdė Nuostatų 32 punkte įtvirtintų ir šios komisijos pirmininkui priskirtinų funkcijų. Taigi pareiškėjų pateikto skundo nagrinėjimo procedūra nebuvo užbaigta dėl Peticijos komisijos pirmininko pareigų nevykdymo. Teismas pažymėjo, kad skundo reikalavimas įpareigoti Seimą išnagrinėti 2012 m. vasario 27 d. pareiškėjų pateiktą skundą galėtų būti reiškiamas tuo atveju, jeigu Peticijų komisijos pirmininkas būtų supažindinęs Seimą su pareiškėjų pateiktu skundu, tačiau Seimas ginčo klausimu nebūtų priėmęs jokio sprendimo. Nagrinėjamu atveju pareiškėjų skundas Seimui svarstyti nebuvo teiktas, taigi ginčas dėl Seimo veiksmų (neveikimo) nėra kilęs, todėl šis skundo reikalavimas negali būti tenkinamas ir yra atmestinas.

III. Atsakovas Lietuvos Respublikos Seimo Peticijų komisija apeliaciniame skunde (b. l. 154–161) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. balandžio 22 d. sprendimo dalį, kuria nutarta panaikinti Peticijų komisijos sprendimą ir įpareigoti Peticijų komisijos pirmininką supažindinti Lietuvos Respublikos Seimą su pareiškėjų 2012 m. sausio 17 d. kreipimusi, Peticijų komisijos 2012 m. vasario 6 d. sprendimu Nr. S-2012-874 ir pareiškėjų 2012 m. vasario 27 d. skundu dėl minėto sprendimo.

Atsakovas teigia, kad Peticijų komisija pareiškėjų kreipimosi pripažinimo peticija klausimą ir pareiškėjų skundą dėl šios komisijos sprendimo nepripažinti jų kreipimosi peticija išnagrinėjo tinkamai, vadovaudamasi Peticijų įstatymu, savo Nuostatais ir Seimo statutu. Konstitucinis Teismas 2006 m. sausio 26 d. konstatavo, kad asmuo Seimo, savivaldybės tarybos sprendimą atsisakyti tenkinti skundą dėl peticijų komisijos sprendimo nepripažinti kreipimosi peticija ar peticijos nepriimti nagrinėti gali skųsti teismui tik tada, kai jų sprendimas nėra grindžiamas Peticijų įstatyme ar kituose įstatymuose nustatytais pagrindais arba yra grindžiamas tokiais pagrindais, kurie nėra nustatyti Peticijų įstatyme ar kituose įstatymuose. Peticijų įstatymas yra specialusis įstatymas, nustatantis Lietuvos Respublikos Konstitucijos laiduojamos peticijos teisės įgyvendinimo tvarką. Pareiškėjų kreipimasis ir jų skundas nagrinėjami vadovaujantis Peticijų įstatymo nuostatomis. Įvertinus Peticijų įstatymo 6 straipsnio 3 dalies, Nuostatų 1, 32 punktų, Seimo statuto 25 straipsnio 1, 2 dalių, 74 straipsnio 3, 4 dalių, 80 straipsnio normas matyti, kad Peticijų komisija yra sudaroma iš Seimo narių, kurie, būdami Peticijų komisijos nariais, įgyja papildomų funkcijų, susijusių su darbu komisijoje. Peticijų komisijos veikla apima ir skundų dėl kreipimosi nepripažinimo peticija nagrinėjimą. Teisinis bylos aplinkybių vertinimas rodo, kad šiuo atveju būtų tiriama Seimo veikla, nes Seimo narių veikla, kylanti iš jiems suteiktų įgalinimų, apima Seimo veiklą. Kadangi Peticijų komisija veikia ne kaip viešojo administravimo subjektas, o jai suteikti įgaliojimai kyla iš Seimo veiklos ir ji įgyvendina valstybės valdžią, tai administraciniam teismui nėra suteikta kompetencija nagrinėti tokio pobūdžio ginčus (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 16 str. 2 d., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2010 m. gegužės 13 d. nutarimas). Atsakovas pažymi, kad pareiškėjams nėra užkirstas kelias po metų pateikti pakartotinį kreipimąsi, kaip nustatyta Peticijų įstatymo 7 straipsnio 2 dalyje.

Atsakovo nuomone, teismas savo sprendime netinkamai taikė Konstitucinio Teismo 2010 m. gegužės 13 d. nutarimą. Peticijų komisija nevykdo vidinio administravimo funkcijų. Ji yra Seimo nuolat veikianti komisija, kuri sprendžia kreipimosi į Seimą pripažinimo peticija bei Seimui pateiktų peticijų priėmimo nagrinėti klausimus, nagrinėja ir pateikia išvadas dėl peticijose išdėstytų reikalavimų ir siūlymų tenkinimo. Tai yra, Seimo Peticijų komisija svarsto tik tuos klausimus, kurių tenkinimui reikėtų priimti naują teisės aktą, pakeisti, papildyti ar pripažinti netekusiu galios galiojantį teisės aktą (Peticijų įstatymo 2 str. 4 d.). Kitokių klausimų ji nenagrinėja.

Atsakovas Lietuvos Respublikos Seimas pareiškime nurodo, kad prisideda prie Lietuvos Respublikos Seimo Peticijų komisijos apeliacinio skundo (b. l. 173–174).

Pareiškėjai R. A. ir L. S. su apeliaciniu skundu nesutinka, atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 172–177) prašo jį atmesti kaip nepagrįstą ir priimti atskirąją nutartį dėl Komisijų biuro vedėjos J. Š. veiksmų.

Pareiškėjai pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, pagrįstai vadovavosi Peticijų įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir Nuostatų 32 punktų, o Peticijų įstatymo 10 straipsnio 2 dalis Peticijų komisijai nesuteikia jokių teisių ir pareigų.

Pareiškėjai taip pat nurodo, kad atsakovas nepateikė teismui jokių duomenų, jog Peticijų komisija, kaip kolegiali institucija, būtų nutarusi teikti teismui apeliacinį skundą, ar jam būtų pritarusi. Remiasi Seimo Statuto 52 straipsniu, kuriame numatyta, kad komiteto pirmininkas pasirašo komiteto sprendimus, išvadas, reguliariai praneša komiteto nariams apie naujus pavedimus komitetui. Pareiškėjai pažymi, kad apeliaciniame skunde nenurodyta jo surašymo vieta ir data. Taip pat nepateikti duomenys apie tai, kad už apeliacinį skundą sumokėtas žyminis mokestis. Pareiškėja L. S. apeliacinio skundo su priedais negavo.

Pareiškėjai atkreipia teismo dėmesį, kad šį atsakovo apeliacinį skundą paruošė J. Š., kuri šiuo konkrečiu atveju yra suinteresuotas asmuo, nes pagal Seimo Peticijų komisijos 2012 m. kovo 13 d. posėdžio protokolo Nr. 250-P-03 išrašą, Seimo nariams pateikė galimai melagingą informaciją dėl pareiškėjų skundų svarstymo tvarkos, dėl to Peticijų komisija buvo priversta skundų nagrinėti ir priimti neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą. Dėl nurodytų aplinkybių teismas privalo priimti atskirąją nutartį dėl Komisijų biuro vedėjos J. Š. veiksmų (ABTĮ 146 str. 1 d.).

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas tenkintinas.

Nustatyta, kad pareiškėjai, nesutikdami su Peticijų komisijos 2012 m. vasario 6 d. sprendimu Nr. S-2012-874 nepripažinti jų 2012 m. sausio 17 d. kreipimosi peticija ir atsisakyti priimti peticiją nagrinėti, vadovaudamiesi Peticijų įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 1 punktu, numatančiu, kad toks sprendimas gali būti apskųstas Seimui, 2012 m. vasario 27 d. pateikė skundą Seimui. Peticijų komisija 2012 m. kovo 14 d. raštu Nr. S-2012-1915 informavo pareiškėjus, kad jos 2012 m. kovo 13 d. posėdyje buvo nuspręsta neteikti 2012 m. vasario 27 d. skundo nagrinėti Seimui. Dėl šių atsakovo veiksmų pareiškėjai kreipėsi į administracinį teismą.

Pažymėtina, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. rugsėjo 3 d. nutartimi bylą pagal pareiškėjų R. A. ir L. S. skundą nutraukė vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 101 straipsnio 1 punktu. Teismas vertino, kad Peticijų komisija veikia ne kaip viešojo administravimo subjektas, o jai suteikti įgaliojimai kyla iš Seimo veiklos, todėl administraciniam teismui nėra suteikta kompetencija nagrinėti tokio pobūdžio ginčų (ABTĮ 16 str. 2 d.). Tačiau Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. lapkričio 14 d. pareiškėjų apeliacinį skundą patenkino iš dalies – panaikino Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 3 d. nutartį ir perdavė klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 26 d. nutarimu, kuriame Teismas, vertindamas Peticijų įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 10 straipsnio 4 dalies ir 16 straipsnio atitiktį Lietuvos Respublikos Konstitucijai, konstatavo, jog teisinis reguliavimas ta apimtimi, kuria įtvirtinta, jog asmuo, manantis, kad Seimo, savivaldybės tarybos sprendimas atsisakyti tenkinti skundą dėl peticijų komisijos sprendimo nepripažinti kreipimosi peticija ar peticijos nepriimti nagrinėti nėra grindžiamas Peticijų įstatyme ar kituose įstatymuose nustatytais pagrindais arba yra grindžiamas tokiais pagrindais, kurie nėra nustatyti Peticijų įstatyme ar kituose įstatymuose, negali tokio sprendimo apskųsti teismui, prieštarauja Konstitucijos 30 straipsnio 1 daliai, 33 straipsnio 2 ir 3 dalims.

Rėmėsi Konstitucinio Teismo 2010 m. gegužės 13 d. nutarimu, pagal kurį Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas konstitucinis teisminės gynybos principas yra universalus; asmenų pažeistos teisės ir teisėti interesai teisme turi būti ginami nepriklausomai nuo to, ar jie yra tiesiogiai įtvirtinti Konstitucijoje, ar ne; teisė kreiptis į teismą yra absoliuti; šios teisės negalima apriboti ar paneigti; asmens konstitucinė teisė kreiptis į teismą negali būti dirbtinai suvaržoma, taip pat negali būti nepagrįstai apsunkinama ją įgyvendinti; jeigu būtų neužtikrinta asmens konstitucinė teisė kreiptis į teismą, būtų nepaisoma ir visuotinai pripažinto bendrojo teisės principo ubi ius, ibi remedium – jeigu yra kokia nors teisė (laisvė), turi būti ir jos gynimo priemonė; tokia teisinė situacija, kai kuri nors asmens teisė ar laisvė negali būti ginama, taip pat ir teismine tvarka, nors pats tas asmuo mano, kad ši teisė ar laisvė yra pažeista, pagal Konstituciją yra neįmanoma, Konstitucija jos netoleruoja, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija padarė išvadą, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas, pripažinęs, jog Seimo Peticijų komisijos sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo klausimai nepatenka į administracinių teismų kompetencijos ribas, privalėjo nustatyti, kokia tvarka taikytina pareiškėjų teisės į teisminę gynybą įgyvendinimui ir perduoti bylą ja nagrinėti.

Teismas pažymėjo, kad esant abejonių dėl bylos rūšinio teismingumo, yra galimybė kreiptis į specialią teisėjų kolegiją (ABTĮ 21 str. 3 d.).

Nagrinėdamas bylą iš naujo pirmosios instancijos teismas pripažino, kad pareiškėjų skundo reikalavimai yra administracinės bylos nagrinėjimo dalykas ir pareiškėjų skundą tenkino iš dalies. Panaikino Peticijų komisijos 2012 m. kovo 14 d. sprendimą Nr. S-2012-1915 ir įpareigojo Peticijų komisijos pirmininką artimiausiame Seimo posėdyje supažindinti Seimą su R. A. ir L. S. 2012 m. sausio 17 d. kreipimusi, Peticijų komisijos 2012 m. vasario 6 d. sprendimu Nr. S-2012-874 ir pareiškėjų 2012 m. vasario 27 d. skundu dėl minėto sprendimo. Kitą skundo reikalavimų dalį teismas atmetė.

Apeliantas Peticijų komisija nesutinka su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 4 d. sprendimo dalimi dėl atsakovo sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 33 straipsnyje nustatyta, kad piliečiams laiduojama peticijos teisė, kurios įgyvendinimo tvarką nustato įstatymas. Pagal Lietuvos Respublikos peticijų įstatymo (1999 m. liepos 7 d. įstatymo Nr. VIII-1313 2008 m. kovo 13 d. redakcija, galiojusi iki 2014 m. sausio 1 d.) 2 straipsnio 1 dalies nuostatas, peticijos teisė – tai Konstitucijoje laiduojama teisė kreiptis Peticijos įstatymo nustatyta tvarka į Lietuvos Respublikos Seimą, Vyriausybę, ar savivaldybės institucijas – savivaldybės tarybą bei savivaldybės administracijos direktorių. Pažymėtina, kad šiuo atveju Peticijų įstatymas yra specialusis įstatymas, nustatantis Lietuvos Respublikos Konstitucijos laiduojamos peticijos įgyvendinimo tvarką.

Taip pat pažymėtina, kad pagal Peticijų įstatymo 2 straipsnio 2 dalį pareiškėjas – ne jaunesnis kaip 16 metų Lietuvos Respublikos pilietis ar užsienietis, nuolat gyvenantis Lietuvos Respublikoje, arba jų grupė, šio įstatymo nustatyta tvarka parašę ir pateikę kreipimąsi (peticiją).

Lietuvos Respublikos Seimo Statuto 80 straipsnio 1, 3, 4 dalyse nustatyta, kad Lietuvos Respublikos piliečių peticijoms nagrinėti Seime sudaroma nuolat veikianti Seimo Peticijų komisija. Peticijų komisija nagrinėja Seimui adresuotas Lietuvos Respublikos piliečių peticijas. Peticijų pateikimo ir jų nagrinėjimo tvarką nustato specialus įstatymas ir Seimo Peticijų komisijos nuostatai, patvirtinti Seimo 1999 m. lapkričio 11 d. nutarimu Nr. VIII-1408 (ginčui aktuali 2003 m. gruodžio 4 d redakcija, galiojusi iki 2014 m. sausio 1 d.).

Nuostatų 1 straipsnyje nustatyta, kad Seimo Peticijų komisija – tai Seimo sudaryta nuolatinė komisija, kuri sprendžia kreipimosi į Seimą pripažinimo peticija bei Seimui pateiktų peticijų priėmimo nagrinėti klausimus, nagrinėja ir pateikia išvadas dėl peticijose išdėstytų reikalavimų ir siūlymų tenkinimo. Peticija, tai rašytinis kreipimasis su reikalavimais ar siūlymais spręsti Peticijų įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nurodytus klausimus, kai tam reikia priimti naują teisės aktą, pakeisti, papildyti ar pripažinti netekusiu galios galiojantį teisės aktą ir kai peticijų komisijos tokį kreipimąsi pripažįsta peticija (Peticijų įstatymo 2 str. 4 d.). Vadinasi, Seimo Peticijų komisija svarsto tik tuos klausimus, kurių tenkinimui reikėtų priimti naują teisės aktą, pakeisti, papildyti ar pripažinti netekusiu galios galiojantį teisės aktą Kitokių klausimų Peticijų komisija nenagrinėja.

Kalbant apie teisminės kontrolės galimybę Peticijų komisijos sprendimų atžvilgiu, svarbu, kad pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 3 straipsnio 1 dalį administracinis teismas sprendžia ginčus dėl teisės viešojo administravimo srityje. Viešasis administravimas tai įstatymų ir kitų teisės aktų reglamentuojama viešojo administravimo subjektų veikla, skirta įstatymams ir kitiems teisės aktams įgyvendinti: administracinių sprendimų priėmimas, įstatymų ir administracinių sprendimų įgyvendinimo kontrolė, įstatymų nustatytų administracinių paslaugų teikimas, viešųjų paslaugų teikimo administravimas ir viešojo administravimo subjekto vidaus administravimas (ABTĮ 2 str. 1 d.).

Administracinių bylų teisenos įstatymo 16 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad administracinių teismų kompetencijai nepriskiriama tirti Respublikos Prezidento, Seimo, Seimo narių, Ministro Pirmininko, Vyriausybės (kaip kolegialios institucijos), Konstitucinio Teismo, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų veiklos, kitų teismų teisėjų, taip pat prokurorų, ikiteisminio tyrimo pareigūnų ir antstolių procesinių veiksmų, susijusių su teisingumo vykdymu ar bylos tyrimu, taip pat su sprendimų vykdymu, ir Seimo kontrolieriaus sprendimų (rekomendacijų).

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2010 m. gegužės 13 d. nutarime pažymėjo, kad Administracinių bylų teisenos įstatymo 16 straipsnio 2 dalies (2007 m. gruodžio 18 d. redakcija) formuluotė Respublikos Prezidento, Vyriausybės (kaip kolegialios institucijos) veikla reiškia tokią veiklą, kuria įgyvendinama valstybės valdžia. Ši veikla negali būti tapatinama su tokia veikla, kurią apima Administracinių bylų teisenos įstatyme vartojama sąvoka viešasis administravimas. Konstitucinis Teismas 2010 m. gegužės 13 d. nutarime konstatavo, kad Seimo, Respublikos Prezidento, Vyriausybės, Teismo konstitucinio statuso ypatumai, susiję su valstybės valdžios vykdymu ir valstybės valdžių padalijimu, inter alia suponuoja tai, jog šios institucijos negali perimti viena kitos konstitucinių įgaliojimų, taigi ir teismai, į kuriuos suinteresuoti asmenys kreipiasi su prašymais išnagrinėti Seimo, Respublikos Prezidento ar Vyriausybės aktus arba kitaip pasireiškiančią šių institucijų veiklą, negali perimti Seimo, Respublikos Prezidento ar Vyriausybės konstitucinių įgaliojimų, t. y. už šias valdžios institucijas priimti atitinkamų sprendimus arba įpareigoti minėtas valdžios institucijas išleisti aktus, susijusius su valstybės valdžios vykdymu.

Kadangi Peticijų komisija veikia ne kaip viešojo administravimo subjektas, o jai suteikti įgaliojimai kyla iš Seimo veiklos ir ji įgyvendina valstybės valdžią, administraciniam teismui nėra suteikta kompetencija nagrinėti ginčų, susijusių su Peticijų komisijos veikla. Iš esmės tai atspindėta ir Peticijų įstatyme, kurio 10 straipsnio 4 dalyje, nustatyta, kad Seimo sprendimas atsisakyti tenkinti skundą dėl Peticijų komisijos sprendimo nepripažinti kreipimosi peticija ar atsisakyti priimti peticiją nagrinėti yra galutinis ir neskundžiamas. Tiesa, minėtų Seimo sprendimų atsisakyti tenkinti skundą atžvilgiu Konstitucinis Teismas 2006 m. sausio 26 d. nutarime patvirtino teisminės kontrolės galimybę šiame nutarime numatytomis aplinkybėmis. Taip pat ir Peticijų įstatymo 16 straipsnyje nustatyta, kad Seimo sprendimai dėl peticijose išdėstytų reikalavimų ir siūlymų tenkinimo yra galutiniai ir neskundžiami. Darytina išvada, kad teisminė kontrolė Seimo Peticijų komisijos veiksmų atžvilgiu nėra numatyta teisės aktuose, dėl to vertintina kaip itin ribota ir sietina tik su esminiais konstitucinių teisių ir laisvių pažeidimais.

Tačiau pačiame Peticijų įstatyme yra numatyta pareiškėjo teisė skųsti Peticijų komisijos sprendimus Seimui, kuria pareiškėjai ir siekė pasinaudoti nagrinėjamu atveju. Šio įstatymo 5 straipsnio 4 punkte numatyta pareiškėjo teisė šio įstatymo nustatyta tvarka apskųsti peticijų komisijos sprendimą, kuriuo kreipimasis nepripažįstamas peticija ar atsisakoma priimti peticiją nagrinėti. Pagal Peticijų įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 1 punktą pareiškėjas ne vėliau kaip per 1 mėnesį nuo pranešimo apie Seimo Peticijų komisijos sprendimą nepripažinti kreipimosi peticija ar atsisakyti priimti peticiją nagrinėti gavimo dienos gali jį apskųsti Seimui. Gautas skundas išnagrinėjamas ne vėliau kaip per 30 dienų nuo jo gavimo dienos ir apie priimtą sprendimą pranešama pareiškėjui ar jo atstovui (Peticijų įstatymo 10 straipsnio 3 dalis).

Seimo statuto 80 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad skundus Seimui dėl Seimo Peticijų komisijos sprendimų Seimo posėdyje pateikia Peticijų komisijos pirmininkas. Seimas šiuo klausimu priima motyvuotą Seimo protokolinį nutarimą, kurio projektą pateikia Peticijų komisijos pirmininkas. Nuostatų 32 straipsnyje minėtos nuostatos detalizuojamos, nurodant, kad Seimui adresuotas skundas perduodamas Komisijos pirmininkui, kuris artimiausiame Seimo posėdyje supažindina Seimą su gautu skundu, ankstesniu kreipimusi bei Komisijos sprendimu. Seimas, nusprendęs patenkinti skundą ir priėmęs sprendimą pripažinti kreipimąsi peticija, perduoda Komisijai spręsti peticijos priėmimo nagrinėti klausimą. Seimas, nusprendęs patenkinti skundą ir priėmęs sprendimą priimti peticiją nagrinėti, peticiją perduoda Komisijai nagrinėti. Sprendimas atsisakyti tenkinti skundą yra galutinis ir neskundžiamas. Dėl skundo Seimas priima motyvuotą sprendimą, kuris įforminamas Seimo protokoliniu nutarimu. Nutarimo projektą pateikia Komisijos pirmininkas.

Peticijų įstatymo 10 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad nusprendus patenkinti skundą ir priėmus sprendimą pripažinti kreipimąsi peticija, peticija perduodama peticijų komisijai spręsti peticijos priėmimo nagrinėti klausimą. Nusprendus patenkinti skundą ir priėmus sprendimą priimti peticiją nagrinėti, peticija perduodama peticijų komisijai nagrinėti. Sprendimas atsisakyti tenkinti skundą yra galutinis ir neskundžiamas.

Kaip minėta, Konstitucinis Teismas, vertindamas Peticijų įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 10 straipsnio 4 dalies ir 16 straipsnio atitiktį Lietuvos Respublikos Konstitucijai, 2006 m. sausio 26 d. nutarime konstatavo, jog teisinis reguliavimas ta apimtimi, kuria įtvirtinta, jog asmuo, manantis, kad Seimo, savivaldybės tarybos sprendimas atsisakyti tenkinti skundą dėl peticijų komisijos sprendimo nepripažinti kreipimosi peticija ar peticijos nepriimti nagrinėti nėra grindžiamas Peticijų įstatyme ar kituose įstatymuose nustatytais pagrindais arba yra grindžiamas tokiais pagrindais, kurie nėra nustatyti Peticijų įstatyme ar kituose įstatymuose, negali tokio sprendimo apskųsti teismui, prieštarauja Konstitucijos 30 straipsnio 1 daliai, 33 straipsnio 2 ir 3 dalims.

Konstitucinis Teismas taip pat yra pažymėjęs, kad Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas konstitucinis teisminės gynybos principas yra universalus; teisę į teisminę pažeistų konstitucinių teisių ir laisvių gynybą turi kiekvienas asmuo, manantis, kad jo teisės ar laisvės pažeistos; asmeniui jo pažeistų teisių gynyba teisme garantuojama nepriklausomai nuo jo teisinio statuso; asmenų pažeistos teisės ir teisėti interesai teisme turi būti ginami nepriklausomai nuo to, ar jie yra tiesiogiai įtvirtinti Konstitucijoje, ar ne; teisė kreiptis į teismą yra absoliuti; šios teisės negalima apriboti ar paneigti; asmens konstitucinė teisė kreiptis į teismą negali būti dirbtinai suvaržoma, taip pat negali būti nepagrįstai pasunkinama ją įgyvendinti; jeigu būtų neužtikrinta asmens konstitucinė teisė kreiptis į teismą, būtų nepaisoma ir visuotinai pripažinto bendrojo teisės principo ubi ius, ibi remedium – jeigu yra kokia nors teisė (laisvė), turi būti ir jos gynimo priemonė; tokia teisinė situacija, kai kuri nors asmens teisė ar laisvė negali būti ginama, taip pat ir teismine tvarka, nors pats tas asmuo mano, kad ši teisė ar laisvė yra pažeista, pagal Konstituciją yra neįmanoma, Konstitucija jos netoleruoja (Konstitucinio Teismo 2010 m. gegužės 13 d. nutarimas).

Apibendrinus Peticijų įstatymo, Seimo statuto ir Nuostatų normas ir konstitucinę doktriną, darytina išvada, kad pareiškėjas turi teisę kreiptis į teismą, jei mano, jog Seimo sprendimas (kaip galutinis sprendimas) atsisakyti tenkinti skundą dėl peticijų komisijos sprendimo nepripažinti kreipimosi peticija ar peticijos nepriimti nagrinėti nėra grindžiamas Peticijų įstatyme ar kituose įstatymuose nustatytais pagrindais arba yra grindžiamas tokiais pagrindais, kurie nėra nustatyti Peticijų įstatyme ar kituose įstatymuose. Tačiau prieš kreipdamasis į teismą pareiškėjas turėtų pasinaudoti Peticijų įstatymo 10 straipsnyje nustatyta išankstine ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat laikomasi nuostatos, kad Peticijų įstatymo 10 straipsnis numato pareigą prieš kreipiantis į teismą Peticijų komisijos sprendimus apskųsti Seimui, kuris pagal peticijų įstatymo 10 straipsnio 3 ir 4 dalį, gali skundą patenkinti arba skundą atmesti, taip pat praktikoje nurodoma, kad asmuo turi teisę naudotis teismine pažeistų konstitucinių teisių ir laisvių gynyba tik skundžiant Seimo, savivaldybės tarybos sprendimą atsisakyti tenkinti skundą dėl Peticijų komisijos sprendimo nepripažinti kreipimosi peticija ar peticijos nepriimti nagrinėti (administracinė byla Nr. A858-1328/2013).

Iš teismui pateiktų dokumentų matyti, kad pareiškėjai R. A. ir L. S. 2012 m. sausio 17 d. kreipėsi į Peticijų komisiją pateikdami siūlymą Baudžiamojo kodekso proceso 364 straipsnio 9 dalyje išbraukti žodžius „ir yra neskundžiama“ bei šią dalį papildyti sakiniu „Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegijos nutartis yra neskundžiama.“ ir ją išdėstyti taip: „Apygardos ir apeliacinio teismo teisėjų kolegijos nutartis įsigalioja nuo jos priėmimo dienos. Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegijos nutartis yra neskundžiama.“ Pareiškėjai taip pat prašė pripažinti šį kreipimąsi peticija ir priimti ją nagrinėti. Peticijų komisijos 2012 m. vasario 6 d. raštu Nr. S-2012-874 pareiškėjams pranešta, kad 2012 m. sausio 30 d. Seimo Peticijų komisijos posėdyje jų kreipimasis nepripažintas peticija, vadovaujantis Peticijų įstatymo 9 straipsnio 3 dalies 4 punktu, pagal kurį kreipimasis nepripažįstamas peticija, jeigu pareiškėjas visiškai nepagrindžia kreipimesi išdėstytų reikalavimų ir siūlymų. Pareiškėjams išaiškinta, kad jų pasiūlymas yra nepagrįstas, nes nuosprendžio vykdymas yra specifinė ir gana autonomiška baudžiamojo proceso stadija. Pažymėta, kad gali būti asmenų, nepatenkintų nuosprendžio vykdymo stadijoje priimtais sprendimais, todėl Baudžiamojo proceso kodekso 364 straipsnyje yra numatytas su nuosprendžio vykdymu susijusių nutarčių apskundimas ir skundų nagrinėjimas. Pareiškėjai 2012 m. vasario 27 d. Seimui pateikė skundą dėl Peticijų komisijos sprendimo pareiškėjų kreipimosi nepripažinti peticija. 2012 m. kovo 14 d. raštu Nr. S-2012-1915 pareiškėjams pranešta, kad Peticijų komisija, vadovaudamasi Peticijų įstatymo 10 straipsnio 2 dalimi, 2012 m. kovo 13 d. posėdyje priėmė sprendimą pareiškėjų skundo neteikti Seimui nagrinėti Peticijų įstatymo ir Seimo Peticijų komisijos nuostatų nustatyta tvarka, nes teisė į apeliaciją, nepaisant to, kur ji įtvirtinta, turi būti realizuojama, laikantis teisės aktų nustatytos tvarkos – Peticijų įstatymo 10 straipsnio 2 dalis reikalauja, kad skundas būtų pagrįstas, jame turi būti nurodytos aplinkybės, pagrindžiančios Komisijos sprendimo neteisėtumą ir nepagrįstumą. Peticijų komisijos vertinimu, pareiškėjai tokių argumentų nepateikė, tik atkartojo pateikto pasiūlymo priežastis.

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjai skundžia Seimo Peticijų komisijos sprendimą, kuris buvo priimtas 2012 m. kovo 13 d. Peticijų komisijos posėdyje, neteikti jų skundo dėl Peticijų komisijos sprendimo nepripažinti pareiškėjų kreipimosi peticija Seimui nagrinėti Peticijų įstatymo ir Nuostatų nustatyta tvarka.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad Peticijų įstatymo 10 straipsnio, reglamentuojančio kreipimosi nepripažinimo peticija ir atsisakymo priimti peticiją nagrinėti apskundimą, 2 dalyje nustatyti reikalavimai skundui, nustatyta, kad skundas turi būti pateiktas raštu ir pasirašytas pareiškėjų. Skunde turi būti nurodyta: pareiškėjo vardas, pavardė, gyvenamoji vieta, atstovo vardas, pavardė, gyvenamoji vieta, aplinkybės, pagrindžiančios sprendimo neteisėtumą ar nepagrįstumą.

Kaip minėta, Seimui adresuotas skundas perduodamas Seimo Peticijų komisijos pirmininkui, kuris savo ruožtu su skundu ir ankstesniu kreipimusi supažindina Seimą, kuris priima sprendimą skundą patenkinti (pripažinti kreipimąsi peticija ir perduoti Peticijų komisijai nagrinėti jos priėmimo klausimą, jei skundas paduotas dėl atsisakymo pripažinti kreipimąsi peticija, arba priimti peticiją nagrinėti ir perduoti ją Peticijų komisijai nagrinėti) arba atsisakyti patenkinti skundą (šis sprendimas yra galutinis ir neskundžiamas). Motyvuotas Seimo sprendimas įforminamas protokoliniu nutarimu, kuriuo projektą pateikia Peticijų komisijos pirmininkas (Seimo statuto 80 str. 5 d., Nuostatų 32 p.).

Iš paminėto teisinio reglamentavimo galima daryti išvadą, kad Seimui pateikiamas skundas turi atitikti jam keliamus Peticijų įstatymo 10 straipsnio 2 dalyje reikalavimus. Skundas paduodamas Seimui ne tiesiogiai, bet per Seimo Peticijų komisijos pirmininką, kuris turi pareigą pateikti skundą Seimui, supažindinant jį su skundžiamu Peticijų komisijos sprendimu. Sistemiškai ir teleologiškai aiškinat Peticijų įstatymo, Seimo Statuto ir Nuostatų normas, būtų nelogiška, kad Peticijų komisija, prieš teikdama skundą Seimui, neturėtų patikrinti, ar pareiškėjų skundas dėl Peticijų komisijos sprendimo atitinka Peticijų įstatymo 10 straipsnio 2 dalies reikalavimus. Teisėjų kolegija sutinka su atsakovo argumentais, kad priešingu atveju, visi pareiškėjų skundai dėl Seimo Peticijų komisijos sprendimų nepripažinti kreipimosi peticija turėtų būti privaloma tvarka teikiami Seimui, nepriklausomai nuo to, ar skundas yra pagrįstas, ar ne, o Peticijų komisijos pirmininkas automatiškai, su skundu net nesupažindinęs Peticijų komisijos narių, privalėtų jį teikti Seimui. Tačiau tokia Peticijų komisijos pareiga ar teisė patikrinti, ar pareiškėjų skundas dėl Peticijų komisijos sprendimo atitinka Peticijų įstatymo 10 straipsnio 2 dalies reikalavimus, nėra aiškiai nustatyta teisės aktuose. Šia aplinkybe, kaip esmine, taip pat rėmėsi ir pirmosios instancijos teismas. Tačiau, teisėjų kolegija šiuo atveju vadovaujasi tuo, kad teisminė kontrolė Seimo Peticijų komisijos veiksmų atžvilgiu nėra numatyta teisės aktuose, vertintina kaip itin ribota ir sietina tik su esminiais konstitucinių teisių ir laisvių pažeidimais. Todėl minėtas procedūrinis veiksmas (sprendimas pareiškėjų skundo neteikti Seimui), kuris nėra aiškiai nustatytas teisės aktuose, teisėjų kolegijos bus vertinamas tik tokia apimtimi, kiek jis galėjo lemti esminį pareiškėjų konstitucinių teisių ir laisvių pažeidimą.

Kadangi nagrinėjamu atveju pareiškėjų atžvilgiu nebuvo priimtas Peticijų įstatymo 10 straipsnio 4 dalyje nustatytas galutinis ir neskundžiamas Seimo sprendimas atsisakyti tenkinti skundą, tai, teisėjų kolegija vertina, kad skundžiamas nagrinėjamoje administracinėje byloje sprendimas (atsisakymas pareiškėjo skundą teikti Seimui) laikytinas galutiniu konkrečiu atveju ir jam taikytina apskundimo teismui taisyklė, suformuluota Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 26 d. nutarime, t. y., teisminė kontrolė yra apribota patikrinimu, ar atsakovo sprendimas grindžiamas Peticijų įstatyme ar kituose įstatymuose nustatytais pagrindais.

Teisėjų kolegija, susipažinusi su 2012 m. vasario 27 d. pareiškėjų skundu dėl Seimo peticijų komisijos sprendimo sutinka su Peticijų komisijos išvada, kad pareiškėjai skunde nepateikia argumentų, pagrindžiančių skundžiamo Komisijos sprendimo nepripažinti jų kreipimosi peticija neteisėtumą ir nepagrįstumą, tik kartoja kreipimesi pateikto pasiūlymo priežastis, kurias Komisija pripažino nepagrįstomis. Pareiškėjai skunde tik cituoja Komisijos sprendimo motyvus, deklaratyviai teigia, kad Komisijos naudojami argumentai, naudojama terminų sistema nesiderina su Konstitucijos 117 straipsnio 1 dalimi (bylų nagrinėjimo viešumas), 109 straipsnio 1 dalimi (teisingumą vykdo tik teismai), konstituciniu teisinės valstybės principu.

Teisėjų kolegija laikosi nuostatos, kad skundžiamo sprendimo argumentai, kad pareiškėjų skundas Seimui neatitiko Peticijų įstatyme 10 straipsnio 2 dalyje jam keliamų reikalavimų, yra pagrįsti. Skundas dėl to ir nebuvo teikiamas Seimui. Sprendimo neteikti Seimui pareiškėjų skundo pagrindu nurodyta Peticijų įstatymo 10 straipsnio 2 dalis. Teisėjų kolegija neturi pagrindo konstatuoti, kad Peticijų komisijos priimtas sprendimas nėra pagrįstas įstatymuose nustatytais pagrindais.

Konstatuotina, kad Seimo Peticijų komisija 2012 m. kovo 14 d. sprendimą dėl pareiškėjų R. A. ir L. S. skundo dėl Seimo Peticijų komisijos sprendimo neteikti Seimui jų skundo Seimui nagrinėti Peticijų įstatymo ir jos Nuostatų nustatyta tvarka priėmė įstatymų nustatytais pagrindais, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai tokį atsakovo sprendimą panaikino ir įpareigojo Komisijos pirmininką supažindinti Seimą su pareiškėjų kreipimusi. Pažymėtina, kad Peticijų įstatymo 7 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog pareiškėjas, nesutinkantis su Peticijų komisijos ar Seimo, Vyriausybės ar savivaldybės tarybos sprendimu dėl peticijoje iškeltų reikalavimų ir siūlymų, turi teisę po vienerių metų nuo šio įstatymo 15 straipsnyje numatyto pranešimo gavimo dienos šio įstatymo nustatyta tvarka pakartotinai pateikti kreipimąsi. Taigi pareiškėjams nėra užkirstas kelias pakartotinai kreiptis į Seimo Peticijų komisiją, laikantis įstatymuose nustatytų reikalavimų.

Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjų atsiliepime į apeliacinį skundą nurodytus argumentus dėl apeliacinio skundo trūkumų pažymi, kad šis skundas priimtas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 6 d. nutartimi, todėl šie pareiškėjų argumentai nenagrinėtini. Įvertinusi pareiškėjų atsiliepime į apeliacinį skundą nurodytus argumentus dėl Komisijų biuro vedėjos J. Š. veiksmų, teisėjų kolegija nenustatė pagrindo priimti atskirąją nutartį pagal ABTĮ 146 straipsnio 1 dalį.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino bei taikė ginčą reglamentuojančias teisės normas, todėl atsakovo apeliacinis skundas tenkinamas, skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį panaikinant.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Lietuvos Respublikos Seimo peticijų komisijos apeliacinį skundą tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. balandžio 22 d. sprendimo dalį, kuria nutarta panaikinti Seimo Peticijų komisijos 2012 m. kovo 14 d. sprendimą Nr. S-2012-1915 ir įpareigoti Seimo Peticijų komisijos pirmininką supažindinti Lietuvos Respublikos Seimą su pareiškėjų 2012 m. sausio 17 d. kreipimusi, Seimo Peticijų komisijos 2012 m. vasario 6 d. sprendimu Nr. S-2012-874 ir pareiškėjų 2012 m. vasario 27 d. skundu dėl minėto sprendimo, panaikinti.

Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. balandžio 22 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė