A-858-628-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A858-628/2014

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-01063-2013-2

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.1.2, 15.2.3.2 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. spalio 22 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo, Irmanto Jarukaičio (pranešėjas) ir Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. S. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas J. S. kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 2), kurį patikslino (b. l. 11), prašydamas: priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI), 10 000 Lt neturtinę žalą.

Nurodė, kad neturtinę žalą patyrė kalinimo Šiaulių TI metu, nes buvo kalinamas blogomis sąlygomis: kameros neatitiko higienos normų, jose buvo laikoma didesnis nei leistinas asmenų skaičiaus. Šiaulių TI kameros Nr. 88 ir kameros Nr. 56 visiškai neatitinka nustatytų reikalavimų. Pareiškėjas iš Šiaulių visuomenės sveikatos centro gavo raštą, kad buvo patikrinta kamera Nr. 56 ir nustatyti tokie pažeidimai: kameroje rasta pelėsio, dažų danga nusilupusi, sienos nudaužytos, nustatyta, kad šiai kamerai yra reikalingas remontas. Šioje kameroje sanitarinis mazgas yra įrengtas bendroje kameros gyvenamojoje patalpoje, vienas šonas yra atitvertas metaline plokšte, iš kitos pusės pritaisyta užuolaida, praustuvė yra surūdijusi. Šiaulių TI nurodo, kad yra išduodamos dvi paklodės, tačiau pagal reikalavimus, turėtų būti išduodama paklodė ir antklodė. Pareiškėjui atvažiavus į šią įstaigą, nebuvo leista turėti savo patalynės. Neturtinės žalos dydį (10 000 Lt) pareiškėjas apskaičiavo taip: tardymo izoliatoriuje jis išbuvo apie mėnesį, o vienos dienos buvimą Šiaulių TI įvertina 250 Lt, nes tokią sumą valstybė skiria vieno kalinio vienos dienos išlaikymui. Jam būnant Šiaulių TI, kasdien buvo pažeisti reikalavimai dėl kalinamųjų laikymo kamerose skaičiaus bei vienam asmeniui tenkančio kameros ploto. Nors Šiaulių TI teigia, kad žmonių skaičius kamerose kasdien kinta, kad asmenys yra vežami į teismus, komisariatus ir t. t., tačiau kameros visą laiką būna pilnos kalinių, mažiau nei 5 asmenų kamerose nebūna. Jam būnant Šiaulių TI, niekada nėra buvę, kad kameroje būtų tik 2 asmenys. Neturinė žala pasireiškia tuo, kad būnant Šiaulių TI pablogėjo jo sveikata, sutriko visavertis gyvenimas, jis patyrė didžiulį psichologinį sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus. Būdamas Šiaulių TI, jis kreipėsi į izoliatoriaus gydytojus dėl sveikatos nusiskundimų, tačiau jokia medicininė pagalba jam nebuvo suteikta – visoms ligoms gydyti yra duodamas vienintelis vaistas – aspirinas, į sveikatos knygutę nerašomi jokie įrašai, todėl pagal Šiaulių TI pateiktus duomenis, asmenys nurodomi kaip sveiki.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių TI, su skundu nesutiko ir atsiliepimu (b. l. 67–70) prašė pareiškėjo skundo netenkinti.

Nurodė, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 m2. Kaip matyti iš Šiaulių TI Įskaitos skyriaus 2013 m. liepos 30 d. pažymos Nr. 69/06-3030 „Dėl J. S. laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje“, pareiškėjas į Šiaulių TI pirmą kartą buvo etapuotas 2012 m. sausio 2 d. ir laikotarpiu iki 2012 m. gegužės 7 d. buvo laikomas kelis trumpalaikius periodus. Pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 88 su dar 1-6 asmenimis, vienam asmeniui teko nuo 2,62 iki 9,12 m2.

Kameroje Nr. 56 pareiškėjas buvo laikomas su dar 2-8 asmenimis ir vienam asmeniui teko nuo 2,12 iki 6,35 m2. Pareiškėjas Šiaulių TI per skundžiamą laikotarpį buvo laikomas 24 dienas. Pasivaikščiojimo laiku (1 val. kiekvieną dieną), medicininių apžiūrų metu, prausimosi pirtyje metu pareiškėjas nebūdavo gyvenamojoje kameroje. Pareiškėjo pretenzijos atsakovui dėl šio laikotarpio laikytinos nepagrįstomis ir nesuteikiančiomis pagrindo Šiaulių TI pareigūnų veiksmus pripažinti neteisėtais. Nenustačius dėl šio laikotarpio Šiaulių TI neteisėtų veiksmų (vienos iš viešosios atsakomybės sąlygų), pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo už šį laikotarpį negali būti tenkinamas.

Pareiškėjo laikymo Šiaulių TI metu jo laikymo kamerose nebuvo atlikta atitikimo higienos reikalavimams patikrinimų. Kameroje Nr. 88, kurioje pareiškėjas paskutinį kartą buvo laikytas 2012 m. kovo 5 d., patikrinimas buvo atliktas 2012 m. birželio 25 d. ir išvados surašytos 2012 m. liepos 9 d. patikrinimo akte Nr. EP-254. Nuo įstaigos veikimo ar neveikimo priklausančių pažeidimų patikrinimo metu nenustatyta: konstatuota, jog kameroje laikomi asmenys nesirūpina švaros ir tvarkos kameroje palaikymu. Atsakovas negali būti atsakingas už tai, kad įstaigoje kalinami asmenys patys nevykdo ar netinkamai vykdo jiems nustatytas pareigas, susijusias su laikymo sąlygomis kamerose.

Pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškia bendro pobūdžio nusiskundimus, nebūtinai sąlygotus laikymo sąlygų, ir kurių nepagrindžia jokiais įrodymais. J. S. nepateikia jokių duomenų, kurie leistų konstatuoti patirtą neturtinę žalą, kurią būtų galima susieti su asmens laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje sąlygomis, o nenustačius bent vienos iš viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei neatsiranda prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą Civilinio kodekso 6.271 straipsnio pagrindu. Remiantis aukščiau paminėtomis aplinkybėmis bei tuo, kad įstaiga veikė pagal galiojančius teisės aktus ir nebuvo neigiamo veikimo, nukreipto išimtinai prieš pareiškėją, nustačius, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, būtų pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytas kalinimo sąlygas pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą.

II. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2013 m. rugsėjo 20 d. sprendimu (b. l. 75–80) pareiškėjo J. S. patikslintą skundą tenkino iš dalies: priteisė iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 200 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamoje byloje pareiškėjas J. S. prašo priteisti jam neturtinės žalos atlyginimą. Neturtinę žalą pareiškėjas kildina iš neteisėtų valdžios institucijos veiksmų, neužtikrinant jam tinkamų kalinimo sąlygų Šiaulių TI, teigia, jog kameros buvo pilnos, taip pažeistas minimalus kameros ploto, tenkančio vienam asmeniui, reikalavimas.

Kadangi pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš netinkamų kalinimo sąlygų, todėl nagrinėjamoje byloje aktualus Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) yra pažymėjęs, kad Konvencijos 3 straipsnis įtvirtina vieną pagrindinių demokratinės valstybės vertybių, ji įtvirtina absoliutų kankinimo, nežmoniško ar žeminančio elgesio draudimą, toks draudimas nepriklauso nuo aukos elgesio (pvz., 2011 m. sausio 20 d. EŽTT sprendimas Mandic ir Jovic prieš Slovėniją). EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimas byloje Kudla prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendimas V. prieš Lietuvą). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra „žeminantis orumą“, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimas byloje Peers prieš Graikiją).

Teismas atkreipia dėmesį ir į tai, kad EŽTT savo praktikoje yra ne kartą nurodęs, jog nepaprastai didelis kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar taikomos sulaikymo sąlygos buvo „žeminančios“ EŽTK 3 straipsnio požiūriu (žr., pvz., 2005 m. balandžio 7 d. sprendimą Karalevičius prieš Lietuvą; 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją). Tais atvejais, kai pareiškėjams teko mažiau negu trys kvadratiniai metrai grindų ploto, kameros perpildymas turi būti laikomas toks didelis, kad savaime pateisina EŽTK 3 straipsnio pažeidimą (pvz., 2011 m. sausio 20 d. EŽTT sprendimas Mandic ir Jovic prieš Slovėniją; 2012 m. sausio 10 d. sprendimas Ananyev ir kt. prieš Rusiją).

Lietuvos Respublikos kardomojo kalinimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad tardymo izoliatoriaus administracija, užtikrindama suėmimo vykdymo tvarką ir tinkamas asmenų laikymo tardymo izoliatoriuose sąlygas, vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, šiuo ir kitais įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, kitais nacionaliniais ir Europos Sąjungos teisės aktais. Pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punktą iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248 (Žin., 2009, Nr. 121-5216), numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 m2.

Byloje yra pateikta 2013 m. liepos 30 d. pažyma Nr. 69/06-3030 „Dėl J. S. laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje“ (b. l. 53), iš kurios matyti, kad pareiškėjas į Šiaulių TI pirmą kartą buvo etapuotas 2012 m. sausio 2 d. ir laikotarpiu iki 2012 m. gegužės 7 d. buvo laikomas kelis trumpalaikius periodus. Pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 88 su dar 1-6 asmenimis, vienam asmeniui teko nuo 2,62 iki 9,12 m2. Kameroje Nr. 56 pareiškėjas buvo laikomas su dar 2-8 asmenimis ir vienam asmeniui teko nuo 2,12 iki 6,35 m2. Pareiškėjas Šiaulių TI per skundžiamą laikotarpį buvo laikomas 24 dienas ir kurį laiką buvo laikomas pažeidžiant nustatytą vienam asmeniui kameros ploto normą. Iš pateiktos pažymos tiksliai nustatyti, kada ir kiek laiko pareiškėjas buvo laikomas kamerose Nr. 88 ir 56 pažeidžiant nustatytos vienam asmeniui kameros ploto normas, nėra galimybių. Tačiau tuo laikotarpiu, kai pareiškėjas buvo laikomas sąlygomis, pažeidžiančiomis teisės aktais nustatytą kameros plotą vienam asmeniui, Šiaulių tardymo izoliatoriaus administracija pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 m2 kameros ploto, t. y. neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (pvz., administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir EŽTT praktikoje (pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02). Taigi ta aplinkybė, jog asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų, administracinių teismų praktikoje pripažįstama pagrindu neturtinei žalai atlyginti.

Pareiškėjo prašoma atlyginti neturtinės žalos suma vertinama kaip nevaržanti teismo diskrecijos nustatyti neturtinės žalos dydį konkrečioje byloje ir yra tik viena reikšmingų bylai aplinkybių, į kurią teismas turi atsižvelgti. Kriterijai, į kuriuos turi atsižvelgti teismas, nustatyti įstatyme (CK 6.250 straipsnio 2 dalis). CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybės, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai. Pažymėtina, jog neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nebaigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, tai teismas turėtų spręsti dėl materialios kompensacijos už patirtą neturtinę žalą dydžio, aiškindamasis ir vertindamas individualias bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes ir kitus faktus, reikšmingus nustatant tokio pobūdžio žalos dydį, atsižvelgdamas į įstatyme bei teismų praktikoje įtvirtintus ir teismo šiuo konkrečiu atveju reikšmingais pripažintus kriterijus. Neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas. Sprendžiant dėl neturtinės žalos dydžio, atsižvelgtina ir į tokias reikšmingas bendro pobūdžio aplinkybes, kaip bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį bei bendruosius teisės principus.

Atsižvelgus į kalinimo neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų sąlygomis trukmę, į pareiškėjo patirtus nepatogumus, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingus nepatogumus ir kurie žemina žmogiškąjį orumą, sukelia dvasines kančias, į kitus pirmiau minėtus teismų praktikoje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, darytina išvada, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą (dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, pažeminimą), kuri negali būti kompensuojama vien tik pareiškėjo teisių pažeidimo pripažinimu.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas patikslintame skunde nurodė, kad dėl laikymo sąlygų išgyveno didelį stresą, patyrė psichologinį sukrėtimą, negatyvias emocijas. Taip pat pareiškėjas nurodė, kad būnant Šiaulių TI pablogėjo jo sveikata, jis kreipėsi į izoliatoriaus gydytojus dėl sveikatos nusiskundimų, tačiau jokia medicininė pagalba jam nebuvo suteikta – visoms ligoms gydyti yra duodamas vienintelis vaistas – aspirinas, į sveikatos knygutę nerašomi jokie įrašai, todėl pagal Šiaulių TI pateiktus duomenis, asmenys būna nurodomi kaip sveiki. Iš pateiktos J. S. sveikatos istorijos kopijos (b. l. 17–50) matyti, kad pareiškėjas, būdamas Šiaulių TI į gydytojus nesikreipė, jokių nusiskundimų nereiškė. Sveikatos istorijoje yra Laisvės atėmimo vietų ligoninės epikrizės (b. l. 46-47), iš kurių matyti, kad pareiškėjas buvo siųstas iš Pravieniškių pataisos namų dėl kairės ausies landos uždegimo, kuris atsirado po netrumpo pareiškėjo išvykimo iš Šiaulių TI. Šie ir kiti epikrizėse nurodyti pareiškėjo nusiskundimai nesietini su Šiaulių TI išbūtu laiku, nes pareiškėjas paguldytas 2012 m. gruodžio 12 d. (b. l. 47) ir 2013 m. birželio 28 d. (b. l. 46) į Laisvės atėmimo vietų ligoninę, kai iš Šiaulių TI jau buvo išvykęs 2012 m. gegužės 7 d., todėl konstatuoti, jog būtent pareiškėjo kalinimo Šiaulių TI laikotarpiu jis patyrė didžiausius išgyvenimus ar labai pablogėjo jo sveikata, nėra pagrindo. Be to, jokio konkretaus atvejo ar laikotarpio, kada pareiškėjui nebuvo suteikta ar netinkamai suteikta medicininė pagalba, pats pareiškėjas nenurodė, t. y. reiškė bendrą nusiskundimą, kurio patikrinti neįmanoma. Teismas, įvertinęs pareiškėjo nurodytas aplinkybes, daro išvadą, kad nėra faktinio ir teisinio pagrindo nustatyti, jog pareiškėjui galėjo pablogėti sveikata būtent dėl netinkamų kalinimo sąlygų Šiaulių tardymo izoliatoriuje nagrinėjamai bylai aktualiu laikotarpiu.

Pareiškėjo laikymo Šiaulių TI metu jo laikymo kamerose nebuvo atlikta atitikimo higienos reikalavimams patikrinimų. Kameroje Nr. 88, kurioje pareiškėjas paskutinį kartą buvo laikytas 2012 m. kovo 5 d., patikrinimas buvo atliktas 2012 m. birželio 25 d. ir išvados surašytos 2012 m. liepos 9 d. patikrinimo akte Nr. EP-254 (b. l. 54–59). Patikrinimo metu nustatyta, kad apgyvendinimo kameros Nr. 88 sienos lygios, pelėsio nėra, sanitarinis mazgas, vandentiekio vanduo yra. Kameroje apgyvendinti asmenys švaros ir tvarkos palaikymu nesirūpina, kamera netvarkyta, nevalyta, o Lietuvos Respublikos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 58 punktas reglamentuoja, kad laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys privalo nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu gyvenamosiose patalpose, tuo pačiu nėra pagrindo teigti, jog pareiškėjui buvo sudarytos antisanitarinės laikymo sąlygos. Pažymėtina, jog byloje nėra duomenų, kad Šiaulių TI būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo J. S. orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Iš bylos medžiagos matyti, jog atsakovas Šiaulių tardymo izoliatorius ėmėsi visų įmanomų veiksmų, kad pareiškėjui būtų užtikrintos kuo palankesnės kalėjimo sąlygos.

Remdamasis išdėstytais argumentais, atsižvelgdamas į pirmiau aptartų faktinių ir teisinių aplinkybių visumą, į pareiškėjo patirtus nepatogumus dėl jo kalinimo sąlygų, pažeidžiančių teisės aktais nustatytą kameros plotą vienam asmeniui, į tai, kad kitų pareiškėjo teisių pažeidimų byloje nenustatyta, į atsakovo Šiaulių TI veiksmus, siekiant pareiškėjui užtikrinti kuo palankesnes kalėjimo sąlygas, į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį, vadovaudamasis protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principais, teismas konstatuoja, kad pareiškėjo patirtai neturtinei žalai, kuri kilo dėl netinkamų jo laikymo sąlygų Šiaulių TI, atlyginti adekvačia suma laikytina 200 Lt (CK 6.250 str.). Pareiškėjo nurodytos aplinkybės ir pateikti įrodymai nesudaro faktinio ir teisinio pagrindo konstatuoti, kad jis patyrė tokią neturtinę žalą, kuri turi būti įvertinta 10 000 Lt. Todėl pareiškėjo patikslintas skundas tenkinamas iš dalies, priteisiant pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, 200 Lt neturtinei žalai atlyginti.

III. Pareiškėjas J. S. apeliaciniu skundu (b. l. 83–86) prašo panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 20 d. sprendimą ir jo skundą tenkinti.

Pareiškėjas nesutinka su ta pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria jam priteista 200 Lt neturtinei žalai atlyginti. J. S. manymu, ši suma nėra adekvati jo patirtiems išgyvenimams atlyginti. Pareiškėjo skunde nurodyti argumentai ir pateikti įrodymai yra pakankami tam, kad būtų priteista visa prašoma 10 000 Lt neturtinės žalos suma. Be to, teismas neatkreipė dėmesio į tai, kad buvo pažeistas Europos žmogaus teisių konvencijos 3 straipsnis: kamerose trūko vietos (vienam asmeniui teko 2,12 kv.m), kamerose tualetas atitvertas tik metaline plokšte, praustuvė surūdijusi, kamerose dvokė, nes nuteistieji naudojosi tualetu, kameros drėgnos ir šaltos, laikas pasivaikščioti buvo labai trumpas, kameroje Nr. 56 buvo pelėsio. Remiantis teismų praktika tokio pobūdžio bylose, asmenims būdavo priteisiama apie 18-60 Lt neturtinė žala už kiekvieną išvardintomis sąlygomis praleistą dieną, EŽTT priteisdavo apie 70-100 Lt už dieną.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių TI, atsiliepiu (b. l. 91–92) prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti. Atsakovo nuomone, teismo sprendimas priimtas išsamiai ir visapusiškai ištyrus visas bylos nagrinėjimo metu nustatytas aplinkybes.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas, jo teigimu, patyrė dėl neteisėtų Šiaulių tardymo izoliatoriaus veiksmų neužtikrinant tinkamų kalinimo sąlygų, priteisimo.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies. Teismas skundą tenkino iš dalies konstatavęs, kad tam tikrais laikotarpiais Šiaulių tardymo izoliatorius pareiškėjui neužtikrino minimalaus teisės aktais nustatyto vienam asmeniui tenkančio ploto.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino faktines bylos aplinkybes, t. y. konstatavęs neteisėtus veiksmus netinkamai nustatė priteistinos neturtinės žalos dydį.

Teisėjų kolegija su tokiu pareiškėjo vertinimu iš dalies sutinka.

Kiek tai susiję su pareiškėjo nurodytu jo teisių pažeidimu ir jam padarytos neturtinės žalos vertinimu pažymėtina, kad pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Tai reiškia, kad CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui (CK 6.246), žalai (CK 6.249) ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos (CK 6.247). Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo galėtų būti tenkinamas nustačius neteisėtus Šiaulių TI administracijos veiksmus (neveikimą), neturtinės žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios neturtinės žalos.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra nurodęs, kad neturtinė žala yra dvasinė skriauda, kurią įvertinti ir materialiai kompensuoti yra ypatingai sunku, nes asmens psichologinės, emocinės ir kitokios būsenos, buvusios iki tol, kol jis patyrė dvasinę skriaudą, neįmanoma sugrąžinti – tokią būseną galima tik iš naujo sukurti. Materiali (piniginė) kompensacija už moralinę žalą, kaip materialus tos moralinės žalos atitikmuo, turi būti skiriama vadovaujantis visiško (adekvataus) žalos atlyginimo principu. Materiali kompensacija savo turiniu iš esmės skiriasi nuo pačios moralinės žalos, kuri buvo padaryta, turinio, todėl pagal savo prigimtį negali (arba ne visada gali) atstoti patirtos dvasinės skriaudos. Tokios materialios (pirmiausia piniginės) kompensacijos už neturtinę žalą paskirtis – sudaryti materialias prielaidas iš naujo sukurti tai, ko negalima sugrąžinti, kuo teisingiau atlyginti tai, ko asmeniui neretai apskritai niekas – jokie pinigai, joks materialus turtas – negali atstoti (žr., Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimą). Iš esmės analogiška nuostata suformuluota ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, kuris yra konstatavęs, jog neturtinės žalos atlyginimas yra glaudžiai susijęs su idėjos, jog pareiškėjas turėtų likti indiferentiškas toms pasekmėms, kurias sukėlė neteisėti valstybės pareigūnų veiksmai, po to, kai ši žala buvo teisingai atlyginta, įgyvendinimu. Kitaip tariant, pareiškėjo, kuris patiria neturtinę žalą, statusas ex post turėtų kiek įmanoma labiau prilygti jo susikurtai gerovei ex ante (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. lapkričio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1897/2008). Pažymėtina, jog visiško (adekvataus) žalos atlyginimo principo taikymui neturtinės žalos nustatymo (įvertinimo) atveju svarbu tai, kad neturtinė žala yra skriauda, kurią tik sąlygiškai galima įvertinti ir kompensuoti materialiai.

Teismų praktikoje (žr. 2007 m. birželio 26 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimą administracinėje byloje Nr. A14–653/07; 2008 m. balandžio 16 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimą administracinėje byloje Nr. A444–619/08; Administracinių teismų praktika, 2008, Nr. 4(14); 2010 m. birželio 23 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį administracinėje byloje Nr. A858–940/2010) taip pat laikomasi nuostatos, jog neturtinės žalos įrodinėjamas pasižymi specifika, nes neturtinė žala dažnai yra susijusi su fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais dažnai neįmanoma. Todėl ginčo dėl neturtinės žalos padarymo sprendimui negali būti taikomi tokie patys įrodymų konkretumo standartai. Įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų lemti neigiamą poveikį nukentėjusiam asmeniui, gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas. Tokiais atvejais bylą nagrinėjantis teismas turi vadovautis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta bendrąja įrodymų vertinimo taisykle – vertinti įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstu visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių visumos ištyrimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo principais.

Teisėjų kolegija pažymi, jog neturtinės žalos buvimas konstatuotinas tada, kai neigiamą poveikį asmeniui darę veiksmai yra intensyvūs, nepriimtini asmens gero vertinimo požiūriu (žr. 2006 m. gegužės 17 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-327/2006; 2007 m. lapkričio 15 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį administracinėje byloje Nr. A17-749/2007).

Tam, kad būtų konstatuotas neteisėtumas CK 6.271 straipsnio prasme, reikia nustatyti, jog valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Pareiškėjas reikalavimą priteisti jam 10 000 Lt neturtinės žalos skunde pirmosios instancijos teismui iš esmės grindė tuo, kad konkrečiu kalinimo laikotarpiu Šiaulių tardymo izoliatoriaus administracija neužtikrino minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto kameroje reikalavimo, nebuvo laikytasi sanitarinių reikalavimų. Pareiškėjas pirmosios instancijos teismui taip pat teigė, kad buvo kalinamas nežmoniškomis, antisanitarinėmis, žiauriomis sąlygomis, dėl to patyrė neturtinę žalą, t. y. didžiulį psichologinį sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinį sukrėtimą, emocinę depresiją.

Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui, kuri kildinama iš esmės dėl minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto kameroje reikalavimo nesilaikymo, taip pat poveikio pareiškėjo sveikatai. Kaip matyti iš Šiaulių TI 2013 m. liepos 30 d. pažymos (b. l. 53), pareiškėjas Šiaulių TI atskirais laikotarpiais buvo laikomas nuo 2012 m. sausio 2 d. iki 2012 m. gegužės 7 d., viso 29 dienas.

Lietuvos Respublikos kardomojo kalinimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad tardymo izoliatoriaus administracija, užtikrindama suėmimo vykdymo tvarką ir tinkamas asmenų laikymo tardymo izoliatoriuose sąlygas, vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, šiuo ir kitais įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, kitais nacionaliniais ir Europos Sąjungos teisės aktais. Šio įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog vykdant suėmimą draudžiama žmogų kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Minėto įstatymo 44 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad suimtiesiems užtikrinamos gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos higienos normas.

Šiaulių tardymo izoliatoriaus nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. birželio 4 d. įsakymu Nr. 168, 2 punkte nurodyta, kad Šiaulių tardymo izoliatorius savo veikloje vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, įstatymais, kitais Lietuvos Respublikos Seimo priimtais teisės aktais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, Respublikos Prezidento dekretais, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimais, teisingumo ministro, Kalėjimų departamento direktoriaus įsakymais, kitais teisės aktais ir šiais nuostatais. Šių nuostatų 12.3 punkte nurodyta, kad viena iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus administracijos funkcijų yra užtikrinti suimtųjų ir nuteistųjų komunalines ir buitines sąlygas, nežeminančias žmogaus orumo ir atitinkančias Lietuvos higienos normas.

Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“, įsigaliojusiu nuo 2010 m. gegužės 14 d., nustatyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.

Šiaulių tardymo izoliatoriaus įskaitos skyriaus 2013 m. liepos 30 d. pažyma (b.l. 53) leidžia teigti, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog laikant pareiškėją tardymo izoliatoriuje nebuvo užtikrintas pirmiau minėtas reikalavimas dėl ne mažesnio kaip 3,6 kv. m.

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog nagrinėjant tokio pobūdžio bylas būtina atsižvelgti į asmenims kylančius objektyvius sunkumus renkant įrodymus apie jų kalinimo sąlygas, todėl griežtai negalima laikytis principo, kad įrodyti tam tikros aplinkybės buvimą turi asmuo, kuris ja remiasi. Iš esmės tai reiškia, kad pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie kamerose asmenims tenkantį plotą tenka atsakovui (žr., pvz., 2012 m. sausio 10 d. Europos žmogaus teisių teismo sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją; 2014 m. balandžio 10 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį administracinėje byloje Nr. A858-114/2014). Todėl kritiškai vertintina atsakovo atstovo pateikta Šiaulių tardymo izoliatoriaus įskaitos skyriaus 2013 m. liepos 30 d. pažyma, kurioje nėra nurodytas konkretus sulaikytų asmenų skaičius konkrečią dieną. Šiuo klausimu pažymėtina, kad būtent Šiaulių TI turi pareigą laikytis Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 nustatytų reikalavimų ir, atitinkamai, užtikrinti tikslios informacijos pateikimą apie tai. Todėl tokia neinformatyvi pažyma vertintina kritiškai, o jos turinį teisėjų kolegija vertina pareiškėjo, teigiančio, kad jam nebuvo užtikrinamas 3,6 kv.m. plotas, naudai.

Atkreiptinas dėmesys, jog pareiškėjo kalinimas perpildytose kamerose buvo ne vienkartinis ar trumpalaikis, o tęstinis, jo trukmė pakankamai ilga (29 dienos), kad būtų galima konstatuoti pareiškėjo teisių pažeidimą.

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Administracinių teismų praktikoje (pvz., administracinės bylos Nr. A756-122/2010, A438-121/2009, A502-734/2009 ir kt.) pripažįstama, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Kitaip tariant, nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį, neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl tokios žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi (atsižvelgiama) minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai. Taip pat neturtinės žalos dydį gali lemti ir specifiniai kriterijai, nustatyti konkrečioje byloje.

Pažymėtina, jog, kadangi neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nebaigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, tai teismas turėtų spręsti dėl materialios kompensacijos už patirtą neturtinę žalą dydžio, aiškindamasis ir vertindamas individualias bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes ir kitus faktus, reikšmingus nustatant tokio pobūdžio žalos dydį, atsižvelgdamas į įstatyme bei teismų praktikoje įtvirtintus ir teismo šiuo konkrečiu atveju reikšmingais pripažintus kriterijus. Neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas. Sprendžiant dėl neturtinės žalos dydžio, atsižvelgtina ir į tokias reikšmingas bendro pobūdžio aplinkybes, kaip bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį bei bendruosius teisės principus.

Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo kalinimo neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų sąlygomis Šiaulių TI trukmę, pareiškėjo patirtus nepatogumus, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingus nepatogumus, konstatuoja, jog pareiškėjui nagrinėjamu atveju priteistina neturtinė žala pinigais.

Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde neginčija pirmosios instancijos teismo išvadų, susijusių su pareiškėjo argumentais dėl jo sveikatos pablogėjimo ir medicininės pagalbos neteikimo, todėl šiuo aspektu teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms. Pareiškėjas apeliaciniame skunde pakartojo skunde pirmosios instancijos teismui nurodytas aplinkybes dėl metaline plokšte užtverto atviro tualeto, ventiliacijos trūkumo ir dvokimo, drėgmės ir šalčio kamerose. Šiuo aspektu pažymėtina, kad, kiek tai susiję su kamera Nr. 88, pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi 2012 m. liepos 9 d. patikrinimo aktu Nr. EP-254 (b.l. 54-59). Vis dėlto, kiek tai susiję su kalinimo sąlygomis kameroje Nr. 56, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2013 m. vasario 8 d. raštą Nr. S-768 (1.23), iš kurio matyti, kad kameroje Nr. 56 nustatytas pelėsis, patalpai reikalingas remontas, langų rėmai nesandarūs, sanitarinis mazgas įrengtas bendroje patalpoje, atitvertas metaline plokšte, sanitarinis mazgas, praustuvė surūdiję. Todėl pirmiau nurodyti pareiškėjo teiginiai, kiek tai susiję su kamera Nr. 56, laikytini pagrįstais.

Kita vertus, pritartina pirmosios instancijos teismo išvadai, kad byloje nėra duomenų, jog atsakovo atstovas Šiaulių TI būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Iš bylos medžiagos matyti, jog Šiaulių TI ėmėsi tam tikrų veiksmų, kad pareiškėjui būtų užtikrintos kuo palankesnės kalinimo sąlygos.

Teisėjų kolegija taip pat atsižvelgia ir į asmenų laikymo kardomojo kalinimo įstaigose specifiką, kad toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius per tą pačią parą nėra stabilus (dalis kviečiama pas ikiteisminio tyrimo pareigūnus, etapuojama į teismus ir atitinkamą laiką nebūna kameroje). Teisėjų kolegijos vertinamu ši aplinkybė taip pat turi įtakos vienam asmeniui tenkančios ploto normos kameroje kaitai, nes daliai asmenų išvykus likusiems kameroje asmenims tenka daugiau kameros bendrojo ploto. Be to, byloje vertinamu atveju pareiškėjas netinkamomis sąlygomis atitinkamu laikotarpiu buvo laikomas epizodiškai, po kelias dienas.

Atsižvelgus į kalinimo neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų sąlygomis trukmę, į pareiškėjo patirtus nepatogumus, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingus nepatogumus ir kurie žemina žmogiškąjį orumą, sukelia dvasines kančias, jo sveikatos būklę kalinimo laikotarpiu, į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį (bylai aktualiu laikotarpiu, t. y. nuo 2010 m. rugpjūčio 6 d. iki 2011 m. lapkričio 11 d. Lietuvoje minimali mėnesinė alga buvo 800 lt (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. gruodžio 17 d. nutarimas Nr. 1368 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“), ir į kitus pirmiau minėtus teismų praktikoje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, darytina išvada, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą (dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, pažeminimą), kuri negali būti kompensuojama vien tik pareiškėjo teisių pažeidimo pripažinimu. Taip pat manytina, kad pirmosios instancijos teismo priteistas žalos atlyginimo dydis, atsižvelgiant į pažeidimo mastą ir trukmę, nelaikytinas adekvačiu pareiškėjo patirtai žalai.

Remdamasi išdėstytais argumentais, atsižvelgdama į pirmiau aptartų faktinių ir teisinių aplinkybių visumą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo patirta neturtinė žala įvertintina 650 lt (CK 6.250 straipsnis). Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas pakeičiamas priteisiant pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 650 lt neturtinei žalai atlyginti

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjo J. S. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 20 d. sprendimo rezoliucinės dalies 1 punktą pakeisti ir išdėstyti taip: „Pareiškėjo J. S. skundą tenkinti iš dalies. Priteisti pareiškėjui J. S. iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 650 lt (šešis šimtus penkiasdešimt litų) neturtinei žalai atlyginti“. Likusią pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Irmantas Jarukaitis

Dainius Raižys