A-822-699-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A822-699/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00473-2013-3

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2;38;79.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. spalio 9 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Stasio Gagio ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų A. A., A. D. ir R. D. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų A., A. D. ir R. D. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai uždarosios akcinės bendrovės „Senamiesčio ūkis“, ir uždarajai akcinei bendrovei „Senamiesčio ūkis“, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Vilniaus apskrities priešgaisrinei gelbėjimo valdybai ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Aplinkos ir energetikos departamentui dėl reikalavimo panaikinimo ir žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjai A. A., A. D. ir R. D. (toliau – ir pareiškėjai) kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1-3), kurį patikslino (b. l. 93-95), prašydami

1) panaikinti uždarosios akcinės bendrovės „Senamiesčio ūkis“ (toliau – ir UAB „Senamiesčio ūkis“) 2013 m. sausio 16 d. reikalavimą Nr. G2-22 pašalinti bendrojo naudojimo patalpose (tambūre) laikomus daiktus, kurie sumažina tambūro praėjimo plotį, ir neteisėtai įrengtą tambūro atitvėrimą;

2) priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos UAB „Senamiesčio ūkis“, kiekvienam pareiškėjui po 5 000 Lt neturtinei žalai atlyginti;

3) priteisti iš UAB „Senamiesčio ūkis“ A. A. jo sumokėtus 183,96 Lt už antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolą, A. ir R. D. 179,04 Lt sumokėtus už antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolą;

4) priteisti pareiškėjui A. D. iš UAB „Senamiesčio ūkis“ jo sumokėtą 100 Lt žyminį mokestį.

Pareiškėjai paaiškino, kad dar 2012 m. lapkričio 23 d. pateikė skundą dėl ankstesnio UAB „Senamiesčio ūkis“ reikalavimo atlaisvinti bendrojo naudojimo patalpas, kuris buvo adresuotas visiems (duomenys neskelbtini) namo gyventojams. Būtent šiame 2012 m. lapkričio 23 d. skunde pareiškėjai nurodė, kodėl nesutinka su UAB „Senamiesčio ūkis“ reikalavimu atlaisvinti bendrojo naudojimo patalpas ir tai, kad dėl šio ginčo Vilniaus miesto apylinkės teisme nagrinėjama civilinė byla Nr. 2-1201-845/2012, kurioje UAB „Senamiesčio ūkis“ buvo trečiasis suinteresuotas asmuo. Be to, apie bylą minima ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 29 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. I-2650-580/2012, kurioje UAB „Senamiesčio ūkis“ taip pat buvo trečiasis suinteresuotas asmuo. Po šios bylos pareiškėjams 2013 m. sausio 18 d. buvo įteiktas skundžiamas UAB „Senamiesčio ūkis“ 2013 m. sausio 16 d. reikalavimas Nr. G2-22.

Pareiškėjai dėl minėtų neteisėtų UAB „Senamiesčio ūkis“ veiksmų 2013 m. sausio 21 d. pateikė skundus tiek Vilniaus apskrities priešgaisrinei gelbėjimo valdybai (toliau – ir Vilniaus APGV), tiek Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Aplinkos ir energetikos departamentui (toliau – ir Departamentas), tiek ir UAB „Senamiesčio ūkis“.

Nurodė, kad UAB „Senamiesčio ūkis“ darbuotojai iš tambūro, t. y. bendrojo naudojimo patalpų, 2013 m. sausio 22 d. išnešdami visus ten buvusius daiktus ir sukraudami juos namo kieme, veikė neteisėtai ir tokiais savo veiksmais pažeidė pareiškėjų teises ir teisėtus interesus, pažemino pareiškėjus kaimynų akivaizdoje. Dėl to pareiškėjai patyrė stresą, labai didelius nepatogumus ir diskomfortą. Patikslindami skundo reikalavimus, pareiškėjai papildomai nurodė, kad UAB „Senamiesčio ūkis“ 2013 m. vasario 28 d. surašė pranešimus butų (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) savininkams ir į paslaugų mokesčio rodmenis įtraukė punktą, pažymėtą 33s, t. y. už antstolių faktinių aplinkybių konstatavimo protokolą, nurodydami A. ir R. D. sumokėti 179,04 Lt, o A. A. – 183,96 Lt. Pareiškėjų manymu, atsižvelgus į tai, kad UAB „Senamiesčio ūkis“ 2013 m. sausio 22 d. veikė neteisėtai, pareiškėjams neteisėtai buvo priskaičiuotos ir sumokėtos paslaugos mokestis už antstolių faktinių aplinkybių konstatavimo protokolą.

Atsakovas UAB „Senamiesčio ūkis“ atsiliepime į pareiškėjų skundą (b. l. 31-32) ir atsiliepime į patikslintą skundą (b. l. 108-111) su skundais nesutiko, prašė juos atmesti kaip nepagrįstus bei priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Paaiškino, kad UAB „Senamiesčio ūkis“, kaip namo (duomenys neskelbtini), Vilniuje, bendrojo naudojimo objektų administratorius, teikdamas 2013 m. sausio 16 d. reikalavimą Nr. G2-22 pareiškėjams ir iškraustydamas jų daiktus, vykdė Vilniaus APGV reikalavimus pagal 2011 m. spalio 28 d. raštą Nr. 3-7-3834 (2.6.-4), kuriuo buvo įpareigotas iki 2011 m. lapkričio 28 d. atlaisvinti bendrojo naudojimo patalpas nuo sandėliuojamų malkų ir kitų daiktų, nes pažeidžiamos Bendrosios gaisrinės saugos taisyklės. Pažymėjo, kad pareiškėjai kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydami panaikinti minėtą 2011 m. spalio 28 d. raštą Nr. 3-7-3834 (2.6.-4), tačiau teismas bylą nutraukė, nes pareiškėjai skunde keliamų reikalavimų atsisakė.

UAB „Senamiesčio ūkis“ 2012 m. lapkričio 23 d. gavo pareiškėjų skundą nutraukti patalpų atlaisvinimo veiksmus. Dėl to kreipėsi į Vilniaus APGV, prašydama išaiškinimo, kaip elgtis. Vilniaus APGV 2012 m. gruodžio 31 d. rašte Nr. 3-7-6094(3.43.-5) nurodė, kad bet kokiu atveju privaloma atlaisvinti bendrojo naudojimo patalpas nuo sandėliuojamų malkų ir kitų daiktų. Taigi, UAB „Senamiesčio ūkis“, kaip namo adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje, bendrojo naudojimo objektų administratorius, veiksmus atliko vykdydamas minėtos valdybos nurodymus ir siekdamas išvengti galimos žalos, kuri galėtų kilti gaisro atveju. Be to, UAB „Senamiesčio ūkis“ taip pat vykdė namo (duomenys neskelbtini), Vilniuje, gyventojų reikalavimus atlaisvinti patalpas kaip bendrojo naudojimo objektą.

Dėl reikalavimo priteisti sumokėtą paslaugų mokestį už antstolio faktinių aplinkybių konstatavimą paaiškino, kad 2013 m. sausio 16 d. raštu Nr. G2-22, adresuotu S. S. namo 15 ir 9 butų savininkams, reikalavo pašalinti nurodytus daiktus iš tambūro ir įspėjo, kad nepašalinus daiktų savo noru, tai padarys UAB „Senamiesčio ūkis“, išlaidas paskirstant butams Nr. 15 ir 9. Tai reiškia, kad patiems daiktų savininkams buvo suteikta galimybė pašalinti daiktus ir išvengti papildomų išlaidų, tačiau savininkai to nepadarė. Pareiškėjai nepagrįstai teigė, kad UAB „Senamiesčio ūkis“ neturėjo pagrindo 2013 m. sausio 16 d. rašto Nr. G2-22 adresuoti ir išlaidas paskirstyti būtent 15 ir 9 butų savininkams, nes pareiškėjai savo skunde patys pripažįsta, kad UAB „Senamiesčio ūkis“ darbuotojams išnešus į kiemą tambūre buvusius daiktus, daiktus iš kiemo išsivežė patys butų savininkai (A. A. ir A. D.). Kiti šio namo gyventojai nereiškė jokių pretenzijų dėl to, kad UAB „Senamiesčio ūkis“ pašalino daiktus iš tambūro. Šios aplinkybės patvirtina, kad visi pašalinti daiktai priklausė tik 15-jo ir 9-jo butų savininkams, todėl UAB „Senamiesčio ūkis“ pagrįstai daiktų pašalinimo išlaidas paskirstė tik šių butų savininkams.

Atsakovas, remdamasis Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio 1, 2 dalimis, nurodė, kad šiuo atveju nėra būtinų civilinės atsakomybės sąlygų civilinei atsakomybei kilti, nes UAB „Senamiesčio ūkis“ vykdė teisėtus nurodymus, jokių neteisėtų veiksmų, kurie galėtų sukelti pareiškėjams žalos, neatliko. Pareiškėjai buvo ne kartą įspėti, kad nepašalinus daiktų iš tambūro savo noru, šiuos daiktus pašalins UAB „Senamiesčio ūkis“. Be to, pareiškėjų reikalaujamas neturtinės žalos dydis – po 5 000 Lt kiekvienam, neatitinka protingumo, teisingumo ir sąžiningumo kriterijų, yra neadekvatus tariamai pažeistai vertybei ir pažeidimo pobūdžiui.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus apskrities priešgaisrinė gelbėjimo valdyba atsiliepime į pareiškėjų skundą (b. l. 58-61) su skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, kad priešgaisrinės saugos užtikrinimo ir organizavimo Lietuvos Respublikoje teisinius pagrindus, gyventojų, įmonių, įstaigų ir organizacijų teises bei pareigas priešgaisrinės saugos srityje nustato Priešgaisrinės saugos įstatymas (toliau – ir Įstatymas). Įstatymo 14 straipsnio 2 dalyje nurodytos valstybinės priešgaisrinės priežiūros pareigūnų teisės tikrinti, neatsižvelgiant į objektų nuosavybės formas, ar šie atitinka priešgaisrinės saugos reikalavimus, taip pat duoti rašytinius privalomus vykdyti nurodymus pašalinti priešgaisrinę saugą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimus. Įstatymo 10 straipsnio 2 dalies 1 punktas imperatyviai nurodo gyventojų pareigą laikytis priešgaisrinę saugą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų, o 11 straipsnio 3 dalies 1 punktas Lietuvos Respublikoje veikiančių įmonių, įstaigų ir organizacijų vadovų pareigą užtikrinti priešgaisrinę saugą reglamentuojančių teisės aktų vykdymą objekte ir nustatyti priešgaisrinį režimą jame.

Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo pavyzdiniai nuostatai (toliau – ir Nuostatai) taikomi butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios dalinės nuosavybės administravimui, kai šią funkciją atlieka pagal CK 4.84 straipsnį savivaldybės administracijos direktoriaus arba jo įgalioto atstovo sprendimu paskirtas administratorius, šiuo atveju UAB „Senamiesčio ūkis“. Kadangi pagrindinis administratoriaus uždavinys yra įgyvendinti Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytus privalomuosius reikalavimus, susijusius su daugiabučio namo bendrojo naudojimo objektų naudojimu ir priežiūra, Valdyba 2011 m. spalio 28 d. raštu Nr. 3-7-3834 (2.6.-4) įpareigojo UAB „Senamiesčio ūkis“ direktorių iki 2011 m. lapkričio 28 d. atlaisvinti bendrojo naudojimo patalpą, t. y. pašalinti priešgaisrinę saugą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų pažeidimus.

Atkreipė dėmesį į tai, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. spalio 29 d. nutartimi administracinę bylą dėl Valdybos 2011 m. spalio 28 d. rašte Nr. 3-7-3834 (2.6.-4) nurodytų įpareigojimų nutraukė, tačiau administracinės procedūros sprendimas nėra pripažintas netekusiu galios ir UAB „Senamiesčio ūkis“ nebuvo jokio pagrindo jo nevykdyti. Departamentas, 2011 m. lapkričio 21 d. raštu Nr. A51-110762-(3.3.10.2-EM4) nurodydamas (duomenys neskelbtini) gyventojams pašalinti bendrojo naudojimosi patalpoje (tambūre) laikomus daiktus, kurie sumažina tambūro praėjimo plotį ir neteisėtai įrengtą tambūro atitvėrimą, išreiškė savo kaip viešojo administravimo subjekto valią, kuri savo turiniu ir esme atitinka individualų administracinį aktą, kuris taip pat nėra pripažintas netekusiu galios.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Aplinkos ir energetikos departamentas atsiliepime į pareiškėjų skundą (b. l. 62-64) ir atsiliepime į patikslintą skundą (b. l. 105-106) su pareiškėjų skundais nesutiko, prašė juos atmesti kaip nepagrįstus.

Paaiškino, kad Daugiabučių gyvenamųjų namų ir kitos paskirties pastatų savininkų bendrijų įstatymo 2 straipsnio 15 dalyje nurodyta, kas yra bendrojo naudojimo objektai. Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2011 m. rugpjūčio 31 d. sprendimu Nr. 1-193 patvirtintų Gyvenamųjų ir bendrojo naudojimo patalpų ir inžinerinių įrengimų naudojimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 3 punkte nurodyta, kad bendrojo naudojimo patalpos – pastato patalpos, skirtos naudotis visiems ar keliems pastato savininkams arba naudotojams. Taisyklių 4 punktas numato, kokias pareigas turi naudotojas, t. y. statinio (patalpų) savininkas arba kitas fizinis ar juridinis asmuo, kuris naudoja statinį (jo dalį) Lietuvos Respublikos įstatymų, administracinių aktų, sutarčių, susitarimų ar teismo sprendimų pagrindu, o Taisyklių 6 punkte įtvirtinti draudimai. Iš bylos duomenų aiškiai matyti, kad pareiškėjai namo, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, bendrojo naudojimo patalpose laikė galinčius užsidegti daiktus – malkas, taip pat daiktus, kurie sumažina tambūro plotį, t. y. spintą, buitinius daiktus, bei buvo neteisėtai įsirengę tambūro (a-1) atitvėrimą, tuo pažeisdami Taisyklių 4.11, 4.12, 4.13, 6.1, 6.3, 6.4, 6.5, 6.8 punktų reikalavimus bendrojo naudojimo patalpose laikytis švaros ir tvarkos, nepaisydami draudimo savavališkai pertvarkyti bendrojo naudojimo patalpų.

Teigė, kad neturtinė žala pagal savo pobūdį yra asmeninė žala, t. y. ji tiesiogiai susijusi su asmeniu, neatskiriama nuo jo asmenybės ir priklauso nuo jo paties išgyventų emocijų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. balandžio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-222/2005). Taigi neužtenka nustatyti, kad atsakovas neteisėtai veikė arba neveikė, tačiau būtina nustatyti ir tai, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai lėmė pareiškėjų nurodytos žalos atsiradimą. Kaip matyti, UAB „Senamiesčio ūkis“ neatliko jokių neteisėtų veiksmų, o neturtinės žalos padarymo faktas ir dydis grindžiami tik bendro pobūdžio teiginiais, nepateikus išsamaus žalos pagrindimo bei jos patvirtinimo įrodymais.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. spalio 7 d. sprendimu pareiškėjų A. A., A. D. ir R. D. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nesutiko su pareiškėjų argumentu, kad UAB „Senamiesčio ūkis“ 2013 m. sausio 16 d. raštas Nr. G2-22 yra informacinio pobūdžio. Sprendė, kad skundžiamas raštas iš esmės yra reikalavimas atlaisvinti patalpas, turėjęs sukelti ir realiai sukėlęs pareiškėjams jų nepageidaujamas pasekmes – daiktų pašalinimą iš bendro naudojimo patalpų.

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad pareiškėjai neneigia, jog jie savavališkai tambūre atitvertose patalpose, kurias laiko sandėliukais, daug metų laikė asmeninius daiktus. Teismas sprendė, kad atsakovas, vykdydamas Vilniaus APGV nurodymus, veikė jam suteiktų įgalinimų ribose ir pagrindo jo veiksmus pripažinti neteisėtais nėra. Skundžiamo nurodymo neteisėtu nedaro ir aplinkybė, kad pareiškėjai jiems priklausančius daiktus, suneštus iš koridoriaus (tambūro) į kiemą, iš jo išsivežė patys. Padarius išvadą, kad atsakovas UAB „Senamiesčio ūkis“ veikė jam suteiktų įgalinimų ribose, t. y. neatliko neteisėtų veiksmų, nėra teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjų skundą.

Šiuo atveju teismas nenustatė vienos iš būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygos – neteisėtų viešojo administravimo subjekto UAB „Senamiesčio ūkis“ darbuotojų veiksmų.

Teismas netenkino ir reikalavimo priteisti iš UAB „Senamiesčio ūkis“ A. A. jo sumokėtus 183,96 Lt už antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolą, A. ir R. D. 179,04 Lt, sumokėtus už antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolą. Atkreipė dėmesį, kad susirašinėjimas su pareiškėjais dėl priešgaisrinės saugos reikalavimų pažeidimų ir būtinumo pašalinti daiktus tęsiasi nuo namo gyventojų 2011 m. rugsėjo 20 d. skundo, kuriame buvo nurodyta, kad daugiabučio gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, laiptinėje laikomos degios medžiagos, sendaikčiai, šiukšlės ir malkos, ir kad toks daiktų saugojimas užgriozdina evakuacijos kelius ir kelia grėsmę gyventojams, bei 2011 m. spalio 6 d. atliktos daugiabučio gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), Vilniuje, bendrojo naudojimo patalpų apžiūros, tad atsakovas, pareiškėjams nevykdant kartotinių nurodymų pašalinti daiktus, buvo priverstas kreiptis į antstolę su prašymu konstatuoti faktines aplinkybes, t. y. surinkti įrodymus, jog (duomenys neskelbtini), Vilniuje, bendrojo naudojimo laiptinėje yra sukaupti daiktai, galintys užsidegti, kurie mažina tambūro praėjimo plotį ir konstatuoti šių daiktų išvežimo faktą.

Pažymėjo, kad netenkinus skundo, nėra pagrindo pareiškėjams priteisti jų patirtas bylinėjimosi išlaidas.

III. Pareiškėjai A. A., A. D. ir R. D. su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 7 d. sprendimu nesutinka. Apeliaciniu skundu (b. l. 128-131) prašo minėtą pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą:

1) panaikinti UAB „Senamiesčio ūkis“ 2013 m. sausio 16 d. reikalavimą Nr. G2-22 pašalinti bendrojo naudojimo patalpose (tambūre) laikomus daiktus, kurie sumažina tambūro praėjimo plotį, ir neteisėtai įrengtą tambūro atitvėrimą;

2) priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos UAB „Senamiesčio ūkis“, kiekvienam pareiškėjui po 5 000 Lt neturtinei žalai atlyginti;

3) priteisti iš UAB „Senamiesčio ūkis“ A. A. jo sumokėtus 183,96 Lt už antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolą, A. ir R. D. 179,04 Lt sumokėtus už antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolą;

4) priteisti pareiškėjui A. D. iš UAB „Senamiesčio ūkis“ jo sumokėtą 100 Lt žyminį mokestį už skundą pirmosios instancijos teismui ir 50 Lt žyminį mokestį už skundą apeliacinės instancijos teismui.

Pareiškėjai nurodo, kad teismo išvados buvo padarytos vienpusiškai įvertinus pateiktus įrodymus. Teigia, kad tambūro atitvėrimą įrengė ne pareiškėjai. Atkreipia dėmesį į tai, kad teismo posėdžio metu atsakovas patvirtino, jog nebuvo nustatyta, kas neteisėtai įrengė minėtą atitvėrimą, taip pat negalėjo paaiškinti, kodėl nenustačius, kas atitvėrimą neteisėtai įrengė, 2013 m. sausio 16 d. reikalavime G-22 pareiškėjams buvo nurodyta jį pašalinti. Nors Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2011 m. rugpjūčio 31 d. sprendimu Nr. 1-193 patvirtintose „Gyvenamųjų ir bendrojo naudojimo patalpų ir inžinerinių įrengimų naudojimo taisyklių" 5 punkte yra imperatyviai nurodyta, kad bendrojo naudojimo objektų valdytojas privalo išardyti bendrojo naudojimo patalpose įrengtas pertvaras ar konstrukcijas, kurias įgaliota institucija pripažino neteisėtomis, o neteisėtas pertvaras ar konstrukcijas įrengusių asmenų nėra, nepavyko nustatyti ar nustatyti nėra galimybės. Mano, kad analogiška situacija susiklostė ir dėl tambūre laikytų daiktų, nes jame daiktu laikė ne tik pareiškėjai. Atkreipia dėmesį į tai, kad visi ankstesni UAB „Senamiesčio ūkis“ raginimai buvo adresuoti visiems namo gyventojams. Vien tas faktas, kad kiti namo gyventojai nereiškė jokių pretenzijų dėl atsakovės pašalintų daiktų iš tambūro, bei tai, kad iš tambūro į kiemą pašalintus daiktus įsipareigojo išvežti pareiškėjai, nėra pagrindas teigti, kad visi tambūre buvę daiktai priklauso būtent jiems.

Vilniaus APGV savo reikalavime įpareigojo UAB „Senamiesčio ūkis“ pašalinti priešgaisrinę saugą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų, o būtent Bendrųjų gaisrinės saugos taisyklių 88.4 punkto pažeidimus, detalizuodamas, kad būtina pašalinti bendrojo naudojimo patalpose (tambūre) laikomus daiktus. Tačiau nenurodė, kad būtina pašalinti visus daiktus. UAB „Senamiesčio ūkis“ priverstinai vykdydamas 2013 m. sausio 16 d. priimtą neteisėtą ir nepagrįstą reikalavimą, atliko neteisėtus veiksmus, dėl ko pareiškėjai patyrė neturtinę žalą. Mano, kad pareiškėjams taip pat nepagrįstai paskaičiuotas paslaugos mokestis už antstolių faktinių aplinkybių konstatavimo protokolą.

Pažymi, kad 2013 m. liepos 3 d. vykusiame teismo posėdyje, pareiškėjai pateikė patikslintą skundą. Tame pačiame teismo posėdyje buvo pateiktas prašymas išreikalauti iš Vilniaus APGV visą medžiagą, susijusią su 2012 m. gruodžio 14 d. atliktu patikrinimu dėl priešgaisrinės saugos taisyklių laikymosi. Teismas su prašymu sutiko, ir nusprendė šią medžiagą iš Valdybos išreikalauti. Tačiau teismas minėtos medžiagos neišreikalavo, nors pareiškėjų manymu priimant sprendimą, šioje medžiagoje esantys duomenys turi svarbią įrodomąją reikšmę, todėl prašo teismo minėtą medžiagą iš Vilniaus APGV išreikalauti.

Atsakovas UAB „Senamiesčio ūkis“ atsiliepimu į pareiškėjų apeliacinį skundą (b. l. 136-139) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjų apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodo, kad nesutinka su apeliacinio skundo argumentu, jog namo, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, bendrojo naudojimo patalpoje (tambūre) buvę daiktai nepriklausė pareiškėjams. Iš byloje esančių įrodymų ir nustatytų aplinkybių, matyti, kad neteisėtai sandėliuoti daiktai priklausė pareiškėjams. UAB „Senamiesčio ūkis“ yra gavęs kitų namo gyventojų nusiskundimų ir reikalavimų pašalinti daiktus iš bendrojo naudojimo patalpų. Po to, kai UAB „Senamiesčio ūkis“ 2012 m. lapkričio 13 d. – 2012 m. lapkričio 16 d. laikotarpiu visiems (duomenys neskelbtini) gyventojams išplatino pranešimus ir pakabino skelbimą namo skelbimų lentoje, ragindamas gyventojus atlaisvinti bendrojo naudojimo patalpas, 2012 m. lapkričio 23 d. raštu į atsakovą kreipėsi tik pareiškėjai, kurie prieštaravo patalpų atlaisvinimui. Kiti gyventojai jokių pretenzijų neturėjo.

Mano, kad apeliacinio skundo argumentas, jog Vilniaus APGV įpareigojime nebuvo nurodyta, kad būtina pašalinti visus tambūre laikomus daiktus, o tik tuos, kurie sumažina praėjimą, nėra pagrįstas. Vilniaus APGV 2011 m. spalio 28 d. rašte Nr. 3-7-3834(2.6.-4) buvo suformuluotas įpareigojimas „Atlaisvinti bendrojo naudojimo patalpas nuo sandėliuojamų malkų ir kitų daiktų“. Tokią formuluotę reikėtų suprasti kaip įpareigojimą pašalinti visus daiktus.

Pažymėjo, kad UAB „Senamiesčio ūkis“ vykdė Vilniaus APGV 2011 m. spalio 28 d. rašte Nr. 3-7-3834(2.6.-4) nurodytus įpareigojimus, kylančius iš priešgaisrinės saugos reikalavimų. Todėl aplinkybė, kad dėl bendrojo naudojimo patalpoje įrengtos pertvaros pripažinimo neteisėta nebuvo priimtas oficialus dokumentas, nereiškia UAB „Senamiesčio ūkis“ veiksmų neteisėtumo minėtą pertvarą išardant. Pertvara nebuvo pažymėta inventorinėje byloje. Kadangi neteisėtai įrengta pertvara buvo skirta pareiškėjų tambūre laikomiems daiktams atitverti, UAB „Senamiesčio ūkis“ 2013 m. sausio 16 d. raštu G-22 pagrįstai prašė iškraustant daiktus išardyti ir minėtą pertvarą.

Papildomai pateiktame paaiškinime (b. l. 155-156) UAB „Senamiesčio ūkis“ nurodo, kad 2014 m. vasario 17 d. Vilniaus apygardos teismas civilinėje byloje Nr. 2A-6-258/2014 priėmė nutartį, kuria Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. birželio 26 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-4274-845/2013 paliko nepakeistą. Vilniaus miesto apylinkės teismas civilinėje byloje Nr. 2-4274-845/2013 išnagrinėjo bylą pagal vienos iš namo, esančio (duomenys neskelbtini), Viliuje, gyventojos E. B. ieškinį atsakovams A. A., A. D. ir R. D. dėl įpareigojimo atlaisvinti bendrojo naudojimo patalpas. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. birželio 26 d. sprendimu patenkino E. B. ieškinį ir įpareigojo atsakovus atlaisvinti bendrojo naudojimo patalpas bei išardyti medines pertvaras. UAB „Senamiesčio ūkis“ minėtoje civilinėje byloje dalyvavo trečiuoju asmeniu. Atsakovas mano, kad civilinėje byloje nustatytos aplinkybės yra reikšmingos ir šioje administracinėje byloje. Be kita ko, Vilniaus miesto apylinkės teismas nustatė, ir Vilniaus apygardos teismas patvirtino, kad daiktai, kurie buvo sandėliuojami namo bendrojo naudojimo patalpose priklausė A. A., A. D. ir R. D.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama UAB „Senamiesčio ūkis“, vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 44 straipsniu, prašo UAB „Senamiesčio ūkis“ naudai priteisti 2 500 Lt dydžio sumą už išlaidas, patirtas pirmosios instancijos teisme ir 1 000 Lt dydžio sumą už išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus apskrities priešgaisrinė gelbėjimo valdyba atsiliepimu į pareiškėjų apeliacinį skundą (b. l. 146-148) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjų apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepimą į pareiškėjų apeliacinį skundą iš esmės grindžia analogiškais argumentais, kurie buvo suformuluoti atsiliepime į pareiškėjų skundą pirmosios instancijos teismui. Papildomai nurodo, kad pareiškėjai teikdami prašymą dėl neturtinės žalos atlyginimo savo patirtų neigiamų dvasinio pobūdžio išgyvenimų nepagrindė jokiai įrodymais, todėl negalima teigti, kad jiems buvo padaryta neturtinė žala.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Aplinkos ir energetikos departamentas atsiliepimu į pareiškėjų apeliacinį skundą (b. l. 142-144) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjų apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepimą į apeliacinį skundą iš esmės grindžia analogiškais argumentais, kurie buvo suformuluoti atsiliepime į pareiškėjų skundą pirmosios instancijos teismui.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Šioje administracinėje byloje ginčas kilo dėl atsakovo UAB „Senamiesčio ūkis“ 2013 m. sausio 16 d. rašto Nr. G2-22, kuriuo pareiškėjams buvo siūloma iki 2013 m. sausio 21 d. iš gyvenamojo namo bendrojo naudojimo patalpų (tambūro) pašalinti sandėliuojamus daiktus ir nugriauti įrengtą tambūro atitvarą, siūlymą motyvuojant priešgaisrinės saugos reikalavimais.

Pareiškėjai apeliaciniame skunde nurodo, kad UAB „Senamiesčio ūkis“ priverstinai vykdydamas 2013 m. sausio 16 d. reikalavimą, atliko neteisėtus veiksmus, dėl ko pareiškėjai patyrė neturtinę žalą. Mano, kad pareiškėjams taip pat nepagrįstai paskaičiuotas paslaugos mokestis už antstolių faktinių aplinkybių konstatavimo protokolą.

Pirmosios instancijos teismas nesutiko su pareiškėjų argumentu, kad UAB „Senamiesčio ūkis“ 2013 m. sausio 16 d. raštas Nr. G2-22 yra informacinio pobūdžio. Sprendė, kad skundžiamas raštas iš esmės yra reikalavimas atlaisvinti patalpas, turėjęs sukelti ir realiai sukėlęs pareiškėjams jų nepageidaujamas pasekmes – daiktų pašalinimą iš bendro naudojimo patalpų.

Teisėjų kolegija su tokia pirmosios instancijos teismo išvada nesutinka. Pažymi, kad vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 5 straipsnio 1 dalimi, kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Šio įstatymo 5 straipsnio 3 dalies 1 punkte įtvirtinta, jog teismas imasi nagrinėti administracinę bylą pagal asmens arba jo atstovo, kuris kreipiasi, kad būtų apginta jo teisė arba įstatymų saugomas interesas, skundą ar prašymą. ABTĮ 22 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad skundą (prašymą) dėl viešojo administravimo subjekto priimto administracinio akto ar veiksmo (neveikimo) turi teisę paduoti asmenys, taip pat kiti viešojo administravimo subjektai, įskaitant valstybės ir savivaldybių viešojo administravimo tarnautojus, pareigūnus ir įstaigų vadovus, kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą atkreipęs dėmesį, kad vadovaujantis šiomis teisės normomis, galima daryti išvadą, jog administraciniams teismams priskirta nagrinėti administracines bylas dėl viešojo administravimo subjektų priimtų teisės aktų, taip pat veiksmų (neveikimo), darančių įtaką asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams, teisėtumo. Kai skundžiamas aktas ar veiksmas akivaizdžiai jokių teisinių pasekmių nesukelia, jis negali būti ginčo administraciniame teisme objektu. Nagrinėdamas skundus dėl teisinių pasekmių, negalinčių sukelti ir nesukeliančių aktų ar veiksmų, teismas asmens teisių apginti negalėtų, nes net ir patenkinus skundą, asmens teisių ir pareigų apimtis (jo teisių ir pareigų bei įstatymo saugomų interesų gynimo požiūriu) nepasikeistų, o pats procesas būtų iš esmės beprasmis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. rugsėjo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-540/2008; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. liepos 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-391/2009; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. balandžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-172/2010; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-560/2010 ir kt.).

Pažymėtina, kad individualus teisės aktas Administracinių bylų teisenos įstatymo 2 straipsnio 14 dalyje apibrėžiamas kaip vienkartinis teisės taikymo aktas, skirtas konkrečiam subjektui ar individualiais požymiais apibūdintų subjektų grupei. Viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 9 dalyje nurodyta, kad individualus administracinis aktas – tai vienkartinis teisės taikymo aktas, skirtas konkrečiam asmeniui ar nurodytai asmenų grupei. Pažymėtina, kad individualus administracinis teisės aktas yra įstatymo normų ar kitų hierarchiškai aukštesnės pakopos norminių teisės aktų normų taikymo priemonė tuo atžvilgiu, kad šis aktas turi būti pagrįstas inter alia teisės aktų normomis (Viešojo administravimo įstatymo 8 str. 1 d.).

Nagrinėjamu atveju prašomas panaikinti UAB „Senamiesčio ūkis“ 2013 m. sausio 16 d. raštas Nr. G2-22 yra informacinio pobūdžio pranešimas, kuris neturi jokios įtakos pareiškėjų teisių ir pareigų apimčiai. Minėtu raštu pareiškėjai yra prašomi iki 2013 m. sausio 21 d. pašalinti daiktus, kurie mažina tambūro praėjimo plotą, ir neteisėtai įrengtą atitvarą. Patalpų administratorius informuoja apie galimai kilsiančias pasekmes, jei nurodyti veiksmai iki nustatyto termino nebus atlikti. Dėl to nesutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ginčijamas raštas gali būti administracinės bylos nagrinėjimo dalykas.

Esant nurodytoms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas turėjo atsisakyti priimti pareiškėjo skundą (ABTĮ 37 str. 2 d. 1 p.), o jį priėmęs – bylą nutraukti (ABTĮ 101 str. 1 p.).

Administracinių bylų teisenos įstatymo 42 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad bylą nutraukus, kai ji nenagrinėtina teisme, grąžinamas sumokėtas žyminis mokestis. Kadangi byla nutraukiama, kaip nenagrinėtina teisme, pareiškėjui grąžinamas už apeliacinio skundo padavimą sumokėtas 50 Lt dydžio žyminis mokestis.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 5 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 7 d. sprendimą panaikinti ir administracinę bylą nutraukti.

Pareiškėjui A. D. grąžinti už apeliacinio skundo padavimą sumokėtą 50 Lt dydžio žyminį mokestį.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Stasys Gagys

Skirgailė Žalimienė