2K-333-511/2015 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Baudžiamoji byla Nr. 2K-333-511/2015

Teisminio proceso Nr. 1-20-1-00690-2012-4

Procesinio sprendimo kategorijos:

2.1.7.4;

2.1.2.4;

2.1.2.12;

2.4.7 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. birželio 9 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Olego Fedosiuko, Aldonos Rakauskienės ir pranešėjo Eligijaus Gladučio,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų T. V. ir E. B. kasacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2013 m. liepos 18 d. nuosprendžio, kuriuo T. V. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 225 straipsnio 2 dalį 150 MGL (19 500 Lt, t. y. 5647 Eur) bauda.

Vadovaujantis BK 66 straipsniu, 65 straipsnio 1 dalimi, į paskirtą bausmę įskaičius T. V. sulaikymo laikotarpį nuo 2012 m. spalio 23 d. iki 2012 m. spalio 25 d., jam paskirta 146 MGL (18 980 Lt, t. y. 5496 Eur) bauda.

Šiuo nuosprendžiu T. V. dėl baudžiamojo nusižengimo, numatyto BK 258 straipsnio 2 dalyje, išteisintas nepadarius veikos, turinčios šio baudžiamojo nusižengimo požymių.

E. B. nuteistas pagal BK 225 straipsnio 2 dalį 150 MGL (19 500 Lt, t. y. 5647 Eur) bauda.

Vadovaujantis BK 66 straipsniu, 65 straipsnio 1 dalimi, į paskirtą bausmę įskaičius E. B. sulaikymo laikotarpį nuo 2012 m. spalio 23 d. iki 2012 m. spalio 25 d., jam paskirta 146 MGL (18 980 L, t. y. 5496 Eur t) bauda.

Šiuo nuosprendžiu E. B. dėl baudžiamojo nusižengimo, numatyto BK 258 straipsnio 2 dalyje, išteisintas nepadarius veikos, turinčios šio baudžiamojo nusižengimo požymių.

Taip pat skundžiama Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gruodžio 5 d. nutartis, kuria nuteistųjų T. V. ir E. B. apeliaciniai skundai atmesti.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

T. V. ir E. B. nuteisti už tai, kad būdami valstybės tarnautojais, dirbdami Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Viešosios policijos (duomenys neskelbtini) patruliais, veikdami bendrininkų grupe, 2012 metų spalio 23 d. vykdydami tarnybines pareigas, apie 11 val. Kauno rajone, Raudondvaryje, sustabdė automobilį „Audi A8“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vairuojamą M. T.. Tarnybiniame automobilyje T. V. neva patikrinus šio vairuotojo girtumą, nurodė, kad jis pažeidė Kelių eismo taisykles, t. y. vairavo automobilį galbūt būdamas neblaivus, ir už tai jam gresia administracinė nuobauda. Tame pačiame tarnybiniame policijos automobilyje už tai, kad nebūtų užfiksuotas tariamas Kelių eismo taisyklių pažeidimas ir nebūtų surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas, t. y. už neteisėtą neveikimą, jis su bendrininku E. B. iš M. T. pareikalavo 1 000 Lt (t. y. 289,62 Eur) kyšio, nurodydamas pinigus iš namų atvežti tuoj pat. M. T. įvykdžius šį neteisėtą reikalavimą, tą pačią dieną, toje pačioje vietoje, tame pačiame tarnybiniame policijos automobilyje, už nurodytą neteisėtą neveikimą vykdant įgaliojimus iš M. T. priėmė 300 Eur kyšį (1 035,84 Lt) ir jį iš pažeidimo vietos paleido, o gautus pinigus pasidalijo tarpusavyje ir laikė prie savęs, kol tą pačią dieną, apie 16.20 val., Kauno rajone, Ginėnuose, teisėsaugos pareigūnų buvo sulaikyti.

Kasaciniais skundais nuteistieji T. V. ir E. B. prašo teismų sprendimus panaikinti ir baudžiamąją bylą jiems nutraukti.

Abiejų nuteistųjų kasaciniai skundai grindžiami iš esmės tapačiais argumentais.

Kasatoriai nesutinka su teismų priimtais sprendimais ir nurodo, kad apkaltinamasis nuosprendis nepagrįstas bei neteisėtas, abiejų instancijų teismai neišsamiai ir neobjektyviai ištyrė bylos aplinkybes, padarė esminių BPK 20 straipsnio nuostatų pažeidimų, buvo šališki, pažeidė nuteistųjų teisę į gynybą ir teisingą teismo procesą, nesilaikė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teismų praktikos dėl įrodymų vertinimo. Apeliacinės instancijos teismas į apeliacinių skundų argumentus atsakė neišsamiai, formaliai, dėl to nebuvo ištaisytos pirmosios instancijos teismo klaidos. Šie pažeidimai yra esminiai, nes sukliudė teismams išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą (BPK 369 straipsnio 3 dalis).

Kasatoriai tvirtina viso proceso metu neprisipažinę padarę nusikalstamą veiką, už kurią buvo nuteisti skundžiamu nuosprendžiu, ir skunduose dėsto faktines įvykio aplinkybes bei jų vertinimą. Teigiama, kad jų parodymai, duoti tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose, yra nuoseklūs, vienodi, neprieštaringi, todėl negali kelti jokių abejonių dėl jų nepatikimumo bei teisingumo. Nuteistųjų nurodytas esmines faktines aplinkybes patvirtina liudytojų M. T., L. T., A. R., S. Ž. ir kitų liudytojų parodymai, kiti byloje surinkti ir teisme ištirti įrodymai, tačiau teismai juo nepagrįstai atmetė, jais nesivadovavo.

Skunduose teigiama, jog abiejų instancijų teismai vadovavosi prieštaringais, neįtikinamais liudytojų M. T. ir L. T. parodymais, kuriems suteikė pranašumą prieš kitus įrodymus, taip pažeidžiant įrodymų vertinimo taisykles bei sukeliant pagrįstas abejones dėl teismo šališkumo. Skunduose analizuojami M. T. parodymai ir teigiama, kad jie paneigti objektyviais įrodymais – Vieningosios policijos pajėgų valdymo sistemos (toliau – VPPVS) užfiksuotais duomenimis. Teigiama, jog nei vienos apklausos metu M. T. nenurodė alkotesterio požymių, šis prietaisas net nebuvo pateiktas M.

T. atpažinti. Teismai nenustatinėjo, ar prietaisu, paimtu iš T. V. galima nustatyti alkoholio vartojimo faktą bei koncentraciją žmogaus organizme. Kasatoriai teigia, kad minėtas prietaisas nėra alkotesteris, o yra žaislas. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai netenkino prašymo skirti šio prietaiso ekspertizę. Nelogiška ir neįtikėtina, kad M. T. pakluso reikalavimu duoti didelės vertės (1000 Lt) kyšį, nebūdamas įsitikinęs dėl alkoholio koncentracijos jo organizme ir nežinodamas, kokia jam gresia reali sankcija. Nurodoma, jog M.

T. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme buvo apklausiamas kaip liudytojas apie jo paties padarytą nusikalstamą veiką – papirkimą, todėl jo parodymai negali būti pripažinti teisėtais ir jais negali būti grindžiamas apkaltinamasis nuosprendis (BPK 80 straipsnio 1 punktas). M. T., pateikdamas savo versiją apie įvykio aplinkybes, siekė išvengti baudžiamosios atsakomybės už surengtą provokaciją, pasikėsinimą duoti kyšį ir melagingus parodymus. Teismai neatsižvelgė į M. T. asmenybę – jis yra nuolatinis, piktybinis Kelių eismo taisyklių pažeidėjas, konfliktuojantis su policijos pareigūnais, juos žeminantis, įžeidinėjantis, šmeižiantis ir net naudojantis prieš juos smurtą.

M. T. turi pakankamą pagrindą neapkęsti kelių policijos pareigūnų, jiems keršyti ir kenkti. Liudytoja L. T. nurodė tas pačias aplinkybes, kaip ir M. T., tačiau ji yra jo sutuoktinė, todėl suinteresuota duoti L. T. palankius parodymus. Be to, ji negalėjo matyti, kaip nuteistieji bendravo su M. T., ar šis buvo tikrinamas alkotesteriu. Tyrėja E. A. neteisėtai M. T. ir L. T. teikė teisines paslaugas, faktiškai vykdydama jų įgalioto atstovo funkcijas. Tai sudaro pakankamą pagrindą manyti, kad L. T. ir M. T. parodymams darė įtaką ikiteisminio tyrimo pareigūnai, todėl šie parodymai negali būti pripažinti patikimais ir leistinais įrodymais.

Apeliacinės instancijos teismas į šiuos argumentus atsakė formaliai, juos atmesdamas be motyvų.

Skunduose teigiama, kad teismai nepašalino esminių prieštaravimų tarp nuteistųjų parodymų, VPPV sistemos duomenų, liudytojo S. Ž. parodymų, ir liudytojų M. T. ir L. T. parodymų, nenurodė, kodėl atmetami VPPV sistemos duomenys, liudytojo S. Ž. parodymai.

Kasatoriai nurodo, jog teismų išvados prieštaringos: pirmosios instancijos teismas nustatė, kad nuteistieji sustabdė M. T. vairuojamą automobilį, o apeliacinės instancijos teismo nutarties išvadose nurodyta, jog nenustatyta, ar automobilis buvo sustabdytas, ar stovėjo. Kasatorių manymu, apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs faktą, kad nenustatyta, ar M. T. vairuojamas automobilis buvo kaltinamųjų sustabdytas, privalėjo pakeisti pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir šią aplinkybę iš kaltinimo pašalinti.

Kasaciniuose skunduose teigiama, kad abiejų instancijų teismų sprendimais sukurta teisiškai ydinga situacija, nes 2012 m. gruodžio 5 d. prokuroro nutarime, patvirtintame ikiteisminio tyrimo teisėjo, konstatuota, kad M. T. 300 Eur kyšį E. B. ir T. V. davė savo iniciatyva, kyšio nebuvo reikalaujama ir neprovokuojama, o pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu, kuris pripažintas pagrįstu apeliacinės instancijos teismo nutartimi, konstatuota, kad nuteistieji iš M. T. reikalavo 1000 Lt kyšio. Teigiama, jog dviem įsitesėjusiais sprendimais buvo konstatuoti skirtingi teisiniai faktai, turintys esminę reikšmę kvalifikuojant nuteistųjų veiksmus, o tai prieštarauja nekaltumo prezumpcijos principui.

Skunduose teigiama, kad nuteistųjų asmens kratos buvo atliktos nepradėjus ikiteisminio tyrimo, todėl kratų rezultatai negali būti pripažinti teisėtomis priemonėmis gautais įrodymais (BPK 1, 4, 166 straipsniai, 168 straipsnio 1 dalis). Kasatorių teigimu, tai patvirtina nustatyti neatitikimai dėl banknotų numerių 2012 m. spalio 23 d. tarnybiniame pranešime, kurio pagrindu buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, nesutapimai dėl to, kuris pareigūnas pradėjo ikiteisminį tyrimą. Tai, kad ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas prieš vykstant į sulaikymo vietą, nepatvirtino liudytojas A. P.. Išvadą dėl ikiteisminio tyrimo pradžios laiko teismas nemotyvuotai padarė vadovaudamasis vien tik pateikta policijos įstaigos pažyma, šioje pažymoje esančių duomenų nevertindamas kartu su kitais ištirtais įrodymais ir suteikdamas jai išskirtinį pranašumą prieš kitus įrodymus. Kasatoriai teigia, kad ant pas juos rastų banknotų nebuvo ieškoma rankų pirštų atspaudų, kitų biologinių žmogaus pėdsakų, pagal kuriuos buvo galima nustatyti asmenį, turėjusį kontaktą su banknotais. Esant tokiems prieštaringiems įrodymams, banknotų suradimo faktas negali būti pakankamas įrodymas kaltei pripažinti, nes nepaneigta, kad banknotus į piniginę įdėjo liudytojas A. R. (A. R.). Kasatorių teigimu, nei sulaikymo, nei asmens kratos metu nebuvo daromi vaizdo ir garso įrašai, turint tikslą vėliau tendencingai interpretuoti ir aiškinti atliktų veiksmų aplinkybes bei atimant galimybę ir teisę ginčyti pareigūnų veiksmų eigą bei teisėtumą. Apeliacinės instancijos teismas skundų argumentus dėl asmens kratos teisėtumo atmetė formaliais motyvais, neatsižvelgdamas į reikšmingas kitais įrodymais nustatytas faktines bylos aplinkybes ir jų nepatikrindamas.

Abu kasatoriai teigia, kad buvo pažeista Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 6 dalyje, BPK 10 straipsnyje, 21 straipsnio 4 dalyje, 44 straipsnio 2, 8 dalyse įtvirtinta jų teisė į gynybą.

Nuteistasis E. B. nurodo, kad sulaikymo metu nebuvo patenkintas jo reikalavimas iškviesti jo gynėją advokatą R. Gudašių. Be to, nuteistajam nebuvo tinkamai pranešta, dėl kokių konkrečių veikų jis buvo sulaikytas, o nuoroda į BK specialiosios dalies normą negali būti laikoma tinkamu pranešimu apie sulaikymo priežastis, pagrindus ir sąlygas. Nebuvo patenkintas E. B. prašymas apie jo sulaikymą nedelsiant pranešti šeimos nariui. Tik kitą dieną jo sutuoktinė susiekė su gynėju advokatu R. Gudašiumi. Nuteistajam niekas neišaiškino teisės asmens kratos metu turėti gynėją. Tai padaryta tik praėjus parai nuo sulaikymo momento. Tuoj pat po pranešimo apie įtarimą įteikimo E. B. buvo apklaustas kaip įtariamasis, jam nebuvo suteikta pakankamai laiko pasirengti gynybai. Tuo buvo pažeistos E. B. konstitucinės teisės į gynybą. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad nuteistajam nuo pirmos apklausos momento buvo užtikrinta teisė turėti gynėją, tačiau nieko nepasisakė apie jo teisės turėti gynėją nuo sulaikymo momento užtikrinimo.

Nuteistasis T. V. teisės į gynybą pažeidimą motyvuoja tuo, kad laikino sulaikymo protokolas neatitinka tikrovės, jame parašyta „užkluptas padaręs nusikalstamą veiką“. Pagal teismo nustatytas faktines aplinkybes T. V. nusikaltimo padarymo vietoje nebuvo užkluptas, iš nusikaltimo vietos nebėgo, niekas jo nepersekiojo. Tokiu atveju asmenį sulaikyti galima tik BPK 140 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka priėmus nutarimą. Toks nutarimas nebuvo priimtas, todėl sulaikymas yra neteisėtas. Protokole konkrečiai nenurodyta, dėl ko kasatorius buvo sulaikytas, apsiribota tik nuoroda į BK 225 straipsnio 2 dalį, nenurodant konkrečių veikos objektyviųjų nusikalstamos veikos sudėties požymių. Nebuvo išaiškinta teisė, numatyta BPK 143 straipsnio 3 dalyje, kreiptis į teismą dėl neteisingo sulaikymo ar suėmimo. Nebuvo užtikrinta teisė turėti gynėją nuo sulaikymo momento. Sulaikymo protokole nurodyta, kad T. V. buvo sulaikytas 2012 m. spalio 23 d., 16.20 val., sulaikymo protokolas surašytas tą pačią dieną, 17.20 val., o sulaikytajam pateiktas susipažinti ir pasirašyti tik po asmens kratos atlikimo, t. y., po 18.02 val. Teigiama, kad nors T. V. nuo pat sulaikymo momento prašė pakviesti jo gynėją, tačiau gynėjui apie T. V. sulaikymą pranešta tik sekančią dieną po sulaikymo, o gynėjas faktiškai galėjo dalyvauti procese tik kai buvo pradėta įtariamojo apklausa. Šias aplinkybes patvirtina laikino sulaikymo protokolas, advokato orderis ir pranešimas, įtariamuojo apklausos protokolas. Taip buvo pažeistos nuteistojo konstitucinės teisės į gynybą, teisingą bylos procesą ir nešališką teismą. Apeliacinės instancijos teismas į nuteistojo nurodytus pažeidimus neatsižvelgė.

Abiejų nuteistųjų skunduose tvirtinama, kad teismas buvo šališkas. Nuo pat proceso pradžios visas procesas buvo organizuojamas šališkai, selektyviai renkant tik kaltę patvirtinančius duomenis, atmetant ir ignoruojant kitus duomenis, procesinės prievartos priemonės renkant įrodymus buvo taikomos nepradėjus ikiteisminio tyrimo, buvo pažeista nuteistųjų konstitucinė teisė turėti gynėją nuo sulaikymo momento. Pirmosios instancijos teismas ignoravo ikiteisminio tyrimo veiksmų ir jų rezultatų fiksavimo pažeidimus, nepagrįstai pripažino neteisėtais būdais gautus duomenis kaltės įrodymais.

Pirmosios instancijos teismas neištyrė visų reikšmingų bylos aplinkybių, tinkamai nepatikrino ikiteisminio tyrimo pradėjimo momento laiko, asmens kratos teisėtumo. Teismai nepašalino prieštaravimų, abejonių nevertino nuteistųjų naudai, taip pažeisdami in dubio proreo principą ir nekaltumo prezumpciją, perkeldami įrodinėjimo naštą nuteistiesiems. Teismai selektyviai, šališkai vertino įrodymus, nesiėmė priemonių išsamiai ištirti visas bylos aplinkybes, visiškai ignoravo gynybos poziciją, vadovavosi prokuroro kaltinamuoju aktu ir kaltinimo pozicijai demonstravo akivaizdų išankstinį palankumą.

Apeliacinės instancijos teismas neatsakė arba netinkamai atsakė į nuteistųjų apeliacinių skundų esminius argumentus. Dauguma skundų argumentų, kuriais buvo įrodinėjamas procesinių veiksmų ir duomenų rinkimo neteisėtumas, neteisingas faktinių bylos aplinkybių nustatymas, įrodymų prieštaravimų nepašalinimas, šališkas įrodymų vertinimas, apeliacinės instancijos teismas atmetė formaliomis frazėmis ir hipotetiniais samprotavimais, prieštaraujančiais neginčytinai nustatytoms faktinėms aplinkybėms ir įrodymams. Tuos pačius faktus apeliacinės instancijos teismas vertino skirtingai, taip pažeisdamas lygybės prieš įstatymą principą.

Didžiąja apeliacinių skundų argumentų dalimi buvo ginčijamas procesinių veiksmų ikiteisminio tyrimo metu atlikimo ir fiksavimo teisėtumas bei pagrįstumas, procesinių prievartos priemonių taikymo teisėtumas ir proporcingumas, pirmosios instancijos teismo padarytų įrodymų vertinimo taisyklių nustatant faktines bylos aplinkybes galimi pažeidimai, tačiau apeliacinės instancijos teismas tinkamai nepatikrino nei procesinių veiksmų, nei procesinių prievartos priemonių taikymo teisėtumo, nei pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių aplinkybių pagrįstumo ir teisingumo.

Iš esmės nebuvo atsakyta į nuteistųjų apeliacinius skundus, taip pažeidžiant BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3, 5 dalių nuostatas.

Atsiliepimu į nuteistųjų T. V. ir E. B. kasacinius skundus Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Darius Stankevičius prašo kasacinius skundus atmesti.

Atsakydamas į kasacinių skundų argumentus prokuroras nurodo, kad nuteistųjų kaltę pagrindžia byloje ištirtų įrodymų visuma. Teismai nenustatė jokių aplinkybių, leidžiančių abejoti liudytojų M. T. ir L. T. parodymų patikimumu, nenustatytas joks suinteresuotumas duoti netikslius ar klaidinančius parodymus. Kasaciniuose skunduose išdėstyti argumentai dėl teismų atlikto įrodymų tyrimo ir vertinimo neatitikimo įstatymų reikalavimams nepagrįsti, prieštarauja bylos medžiagai bei teismų sprendimų turiniui. Teismų pripažintos įrodytomis nusikalstamos veikos faktinės aplinkybės nustatytos įvertinus bylos įrodymų visetą, palyginus ir sugretinus teisėtais būdais gautus duomenis, išsamiai išnagrinėjus aplinkybes, kurios turi reikšmės bylai išspręsti teisingai. Prokuroras pažymi, kad BPK 20 straipsnio 2 ir 5 dalies nuostatos įtvirtina išskirtinę teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos. Kasatoriai, ginčydami teismo pripažintą aplinkybę, kad nuteistieji sustabdė M. T. automobilį, remiasi automobilyje esančia GPS sistema, tačiau iš bylos medžiagos matyti, kad objektyvių duomenų dėl tikslios šio automobilio sustabdymo ir stovėjimo vietos byloje nėra. Nėra pagrindo netikėti liudytojų M. T. ir L. T. parodymais, kurie paaiškino, kad jų automobilį sustabdė policijos patruliai. Aplinkybė, ar M. T. vairuojamas automobilis buvo sustabdytas, ar jis jau stovėjo, neturi jokios reikšmės nuteistųjų veiksmų vertinimui ir jų kvalifikavimui pagal BK 225 straipsnio 2 dalį, todėl ši aplinkybė nei pagrindžia, nei paneigia nuteistųjų kaltę. Byloje konstatuota, kad aplinkybę dėl alkotesterio patvirtina ne tik M. T. parodymai, kaip teigia kasatoriai. Visų bylos faktinių aplinkybių visuma leidžia pagrįstai konstatuoti, kad nuteistieji E. B. ir T. V. panaudojo prietaisą „AlcoBlow“ neteisėtam ir nusikalstamam ketinimui realizuoti. M. T. parodymai nėra vieninteliai, pagrindžiantys tokią išvadą. Skirti minėto prietaiso techninę ekspertizę nebuvo pagrindo, nes ši aplinkybė nėra reikšminga pagrįsti nuteistiesiems inkriminuotą nusikalstamą veiką. Teismai teisingai nustatė įrodinėjimo ribas ir įrodinėjo tas faktines aplinkybes, kurios reikšmingos bendrininkų kaltei pagrįsti arba paneigti.

Kasatorių pozicija dėl banknoto numerio yra nelogiška ir neparemta jokiais byloje esančiais duomenimis. Visi byloje esantys įrodymai nuosekliai patvirtina teismų nustatytas aplinkybes, įvykių eigą ir visapusiškai paneigia kasatorių iškeltą versiją. Nuteistųjų teiginiai apie neteisėtus pareigūnų veiksmus dar nepradėjus ikiteisminio tyrimo yra neargumentuoti, kasatoriai nenurodo jokių juos pagrindžiančių duomenų ir tokią versiją grindžia išimtinai savo asmeniniais įsitikinimais.

Byloje nustatyta, kad 300 Eur suma buvo padalyta per pusę po 150 Eur ir buvo kiekvieno iš kaltinamųjų piniginėje prie kitų piniginėse esančių ir kaltinamiesiems priklausančių pinigų. Pinigų įsidėjimo į pinigines faktas patvirtina šių pinigų pasisavinimą. Esminę reikšmę taip pat turi aplinkybė, kad pas nuteistuosius piniginėse rasti būtent tie banknotai, kurių numeriai buvo pasižymėti M. T. ir padiktuoti teisėsaugos pareigūnams. Liudytojų M. T., A. R., A. P., G. G., A. J., R. A. parodymai, asmens kratos protokolai patvirtina byloje nustatytas aplinkybes dėl pinigų paėmimo. Visi minėti liudytojų parodymai yra detalūs ir be prieštaravimų, sudarantys nuoseklią įrodymų grandinę. BPK nėra įtvirtintas reikalavimas tai pačiai aplinkybei nustatyti panaudoti visas įmanomas įrodinėjimo priemones, todėl nepagrįsti kasatorių argumentai, kad pinigų banknotai buvo nepakankamai ištirti įrodinėjant nuteistųjų kaltę.

Jokių duomenų apie tai, kad atliekant proceso veiksmus būtų pažeistos BPK nustatytos taisyklės, byloje nėra, todėl nėra pagrindo teigti, kad buvo suvaržyta ar kitaip pažeista E. B. ir T. V. teisė į gynybą.

Kasatoriai nenurodo jokių argumentų, kuriais remiantis būtų galima spręsti, kad bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos ir apeliacinės instancijos teisme dalyviams būtų galėjęs susidaryti įspūdis apie bylą nagrinėjančio teismo šališkumą. Jokie BPK pažeidimai nepadaryti ir skunduose dėstomi teiginiai neparemti jokiomis faktinėmis aplinkybėmis, be to, jie prieštarauja nuosekliai byloje įrodymais pripažintų duomenų visumai. Apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas nuteistųjų apeliacinius skundus, nuosekliai ir argumentuotai pagrindė išvadas dėl jų kaltės.

Nuteistųjų T. V. ir E. B. kasaciniai skundai atmestini.

Dėl skunde nurodytų BPK pažeidimų vertinant įrodymus

Nuteistųjų T. V. ir E. B. kasaciniuose skunduose didžioji dalis išdėstytų argumentų yra susijusi su pirmosios instancijos teismo nuosprendžio bei apeliacinės instancijos teismo nutarties teisėtumo ir pagrįstumo ginčijimu, iš esmės nesutinkant su bylos duomenų rinkimo rezultatais, teismų atliktu įrodymų vertinimu bei priimtų sprendimų jais pagrindimu. Teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius bei nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnis), įrodymų iš naujo nevertina ir faktinių aplinkybių nenustatinėja, todėl kasaciniuose skunduose nurodomi argumentai dėl nuteistųjų T. V. ir E. B. veikos įrodytumo bei faktinių bylos aplinkybių nustatymo ir vertinimo nagrinėtini tiek, kiek jie sietini su esminiais BPK reikalavimų pažeidimais (BPK 369 straipsnio 3 dalis).

Pagal baudžiamojo proceso įstatymą įrodymai yra įstatymų nustatyta tvarka teisėtai gauti duomenys, kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės baudžiamajai bylai teisingai išspręsti, ir kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla. Teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 straipsnio 1–5 dalys). Be to, įstatymas reikalauja, kad apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje būtų nurodytos įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybės, t. y. jos padarymo vieta, laikas, būdas, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės, taip pat išdėstyti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus (BPK 305 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktai). Kartu pažymėtina, jog pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais bei įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti teismo proceso dalyviai gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Dėl to proceso dalyvių tokių pasiūlymų atmetimas byloje pirmosios ar apeliacinės instancijos teismuose savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu nuosprendis pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų.

Iš baudžiamosios bylos matyti, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai bei nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes ir teisiamajame posėdyje patikrino byloje esančius teisėtais būdais gautus duomenis, t. y. apklausė pačius nuteistuosius T. V. ir E. B., liudytojus M. T., L. T., A. J., A. R., A. P., G. G., M. K., A. J., R. A., T. N., Ž. J., L. Š., E. A., S, Ž., perskaitė ikiteisminio tyrimo metu duotus liudytojo M. T., A. R., T. N. parodymus, teismo posėdyje buvo ištirti kiti įrodymai – policijoje gautas M. T. pranešimas, prie baudžiamosios bylos pridėtas garso įrašas apie jo pranešimus, jo atlikti T. V. bei E. B. atpažinimo rezultatai, popieriaus lapas, ant kurio surašyti eurų kupiūrų numeriai, kaltininkų asmens kratų ir jų metu paimtų daiktų (eurų banknotų) apžiūrų protokolai, liudytojui T. N. pateiktų atpažinti daiktų (alkotesterių) protokolas, taip pat išvardijo baudžiamojoje byloje esančius rašytinius dokumentus, turinčius reikšmės bylai nagrinėti. Teismas, vertindamas įrodymus, laikėsi BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų ir juos vertino tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje, tyrė bei analizavo ir T. V. bei E. B. teisinančius, ir juos kaltinančius įrodymus, susiedamas juos į vientisą loginę grandinę, o nuosprendžio aprašomojoje dalyje nurodė nusikalstamos veikos, numatytos BK 225 straipsnio 2 dalyje, padarymo vietą, laiką, būdą bei kitas svarbias aplinkybes, taip pat išdėstė įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados dėl jų padarytos nusikalstamos veikos įrodytumo, ir motyvus, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus – nuteistuosius teisinančius – įrodymus.

Pirmosios instancijos teismo atlikto įrodymų vertinimo teisėtumą, nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų atitikimą bylos faktinėms aplinkybėms išsamiai patikrino bei apsvarstė apeliacinės instancijos teismas. Apeliacinės instancijos teismas papildomai atliko įrodymų tyrimą, apklausdamas nuteistuosius E. B. ir T. V., nuteistųjų bei jų gynėjų prašymu į teismo posėdį iškvietė ir apklausė liudytoją M. T., Kauno apskrities VPK Imuniteto skyriaus viršininką A. R., apžiūrėjo šio liudytojo pateiktą 2012 m. darbo kalendorių (užrašų knygelę), kuriame užrašyti byloje minimi eurų banknotų numeriai, taip pat apžiūrėjo nuotrauką, kurioje užfiksuotas iš T. V. paimtas geltonos spalvos alkotesteris, ištyrė kitus duomenis (perskaitė A. P. tarnybinį pranešimą, Policijos informacijos valdybos raštą). Kasaciniame skunde minimą prašymą paskirti T. V. prietaiso „Alcoblow“ (alkotesterio) techninę ekspertizę apeliacinės instancijos teismas atmetė motyvuota protokoline nutartimi, nurodydamas, kad byloje yra pateikta Policijos departamento pažyma, iš kurios akivaizdu, jog toks prietaisas policijoje nėra registruotas, o dėl keliamo klausimo, kaip atrodo alkotesteris, yra galimybė aiškintis dalyvaujant nuteistiesiems bylos proceso metu. Teismas nusprendė, kad skirti tokią ekspertizę netikslinga, nes ši aplinkybė nereikšminga nusikalstamos veikos kvalifikavimui. Kolegija pažymi, kad teismas neprivalo tenkinti visų proceso dalyvių prašymų ir teismo prerogatyva spręsti, ar byloje yra pakankamai įrodymų, ir tik teismas, ištyręs bei įvertinęs surinktus duomenis, jų pagrindu nustato faktines bylos aplinkybes ir daro išvadas byloje sprendžiamais klausimais.

Kasaciniuose skunduose daug dėmesio skiriama liudytojo M. T. parodymų analizei. Teisėjų kolegija pažymi, kad BPK nėra numatyti draudimai kaip liudytojus apklausti asmenis, baudžiamajame procese turėjusius įtariamojo ar kaltinamojo statusą ir vėliau išteisintus arba atleistus nuo baudžiamosios atsakomybės. Liudytojų, kurie galėjo būti ar buvo traukiami baudžiamojon atsakomybėn, parodymai turi būti vertinami su kitais baudžiamojoje byloje surinktais įrodymais. Ankstesnė baudžiamosios atsakomybės pritaikymo grėsmė pati savaime nepagrindžia išvados, kad tokių liudytojų parodymai negali būti objektyvūs. Nors apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad ikiteisminio tyrimo metu M. T. turėjo būti apklausiamas kaip liudytojas BPK 80 straipsnio 1 punkto tvarka, tačiau iš liudytojo M. T. apklausos protokolo matyti, kad jis nuosekliai išdėstė visas įvykio aplinkybes, perskaitė protokolą, po juo pasirašė ir šiuos parodymus patvirtino apklausiamas kaip įtariamasis pagal BK 227 straipsnio 2 dalį pas ikiteisminio tyrimo teisėją bei kaip liudytojas apklausiamas teisiamajame posėdyje, todėl nėra pagrindo liudytojo M. T. parodymus pripažinti neteisėtais ir jais nesivadovauti. Tai, kad buvo priimtas kasatorių minimas Kauno apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroro 2012 m. gruodžio 5 d. nutarimas, kuriuo M. T. buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą ir jam baudžiamasis procesas nutrauktas, neturi įtakos E. B. ir T. V. padarytos nusikalstamos veikos kvalifikavimui, o minėtame nutarime nurodytos aplinkybės neprieštarauja apkaltinamajame nuosprendyje nurodytosioms. Pažymėtina, kad šiame nutarime konstatuota, jog M. T. 300 Eur kyšį davė pareigūnams T. V. ir E. B., vykdydamas neteisėtą jų reikalavimą – už tai, kad jam nebūtų surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas už vairavimą esant tariamai neblaiviam. T. y. priešingai, nei teigiama kasaciniuose skunduose, minėtame nutarime įvardyta būtent tai, kad pareigūnai E. B. ir T. V. reikalavo duoti kyšį, o M. T. veikė neteisėtai, vykdydamas tokį pareigūnų reikalavimą (T. 1, b. l. 167).

Teismai ištyrė kasatorių ginčijamą M. T. nurodytą aplinkybę, kad nuteistieji jam liepė pūsti į prietaisą (alkotesterį), kuris kratos metu buvo rastas pas nuteistąjį T. V., sugretinę liudytojo M. T. parodymus su liudytojų L. T. ir T. N. parodymais, aplinkybe, kad šis liudytojas atpažino geltonos spalvos prietaisą „AlcoBlow“, paimtą iš T. V., bei, kad patruliams T. V. ir E. B. oficialiai buvo išduotas kitas alkoholio kiekio matuoklis - „Lion alcometer“. Teismas aptarė, kad liudytojas M. T., papūtęs į minėtą alkotesterį, turėjo pagrindo tikėti policijos patrulių nurodyta aplinkybe, esą jam nustatytas alkoholio kiekis užtrauks atsakomybę ir sukels neigiamas teisines pasekmes, nes M. T. įvykio išvakarėse vartojo alkoholį. Aplinkybė, ar įvykio metu M. T. iš tiesų buvo blaivus ar ne, nuteistųjų neteisėtų veiksmų kvalifikavimui pagal BK 225 straipsnio 2 dalį nėra reikšminga, todėl tai, kad M. T. neblaivumo aplinkybė šioje byloje nebuvo nustatinėjama, neturėjo įtakos teisingam teismo sprendimui priimti. Kasaciniuose skunduose nurodoma aplinkybė, kad L. T. yra M. T. sutuoktinė, savaime dar nereiškia, jog jos parodymai yra nepatikimi. Jos parodymai taip pat įvertinti byloje surinktų įrodymų visumos kontekste. Kasatorių versija, kad šios liudytojos parodymus ikiteisminio tyrimo metu įtakojo ją apklaususi Imuniteto skyriaus vyresnioji tyrėja, buvo išnagrinėta ir motyvuotai atmesta apeliacinės instancijos teismo.

Kasatoriai neigia stabdę M. T. vairuojamą automobilį, tačiau ši nuteistųjų iškelta versija nuosprendyje bei nutartyje argumentuotai paneigta, vadovaujantis nuosekliais liudytojų M. T. ir L. T. parodymais. Be to, teismas ištyrė ir motyvuotai pasisakė, jog dėl GPS techninių gedimų Vieningos pajėgų valdymo sistemos duomenimis tikslios policijos pareigūnų tarnybinio automobilio „Škoda Octavia“ sustabdymo (stovėjimo) vietos nustatyti nėra galimybės, tačiau tai neturi esminės reikšmės nuteistųjų T. V. ir E. B. veiksmų teisėtumo įvertinimui.

Nuteistųjų T. V. ir E. B. versiją, kuri buvo iškelta ir apeliaciniuose skunduose, kad M. T. turėjo motyvų jiems, kaip policijos pareigūnams, kerštauti, o kyšio padavimo situacija buvo iš anksto apgalvota provokacija, išsamiai išnagrinėta apeliacinės instancijos teismo ir nutartyje motyvuotai atmesta. Pagrįsdami T. V. bei E. B. kaltę, teismai vadovavosi ne vien M. T., bet ir kitais byloje surinktais bei ištirtais įrodymais. Apeliacinės instancijos teismas ištyrė ir kitą kasatorių versiją, jog liudytojas M. T. veikė su specialiųjų tarnybų žinia ir šią versiją motyvuotai atmetė, įvertinęs liudytojo A. R., jo pateiktų užrašų, liudytojų A. P., G. G., A. J. ir R. A. parodymų visumą, T. V. ir E. B. asmens kratos protokolų duomenis.

Dėl T. V. ir E. B. asmens kratos gautų duomenų, jog pas abu kasatorius buvo surastos pinigų kupiūros, kurias jiems nurodė kaip kyšį perdavęs liudytojas M. T., teisėjų kolegija pasisako, jog šie duomenys pripažinti įrodymais nepažeidžiant BPK reikalavimų. Iš bylos duomenų matyti, kad T. V. ir E. B. asmens kratos atliktos juos sulaikant, o BPK 146 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatyta, jog asmens krata, dėl to nepriėmus atskiros nutarties, gali būti daroma asmenį sulaikant ar suimant.

Nėra pagrindo konstatuoti, kad šią bylą nagrinėję teismai bylą būtų išnagrinėję neišsamiai, savo išvadas būtų pagrindę prielaidomis, neleistinais ar nepatikrintais duomenimis. Atsižvelgusi į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai, nagrinėdami nuteistųjų T. V. ir E. B. baudžiamąją bylą, nepažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktų nuostatų. Be to, kaip jau ne kartą akcentuota teismų praktikoje, įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Tai, kad žemesnės instancijos teismai padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokius sprendimus, nei tikėjosi kaltinamasis ar nuteistasis, savaime nereiškia, jog buvo padaryta esminių Baudžiamojo proceso kodekso normų pažeidimų.

Dėl kasatorių argumentų dėl BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3, 5 dalių reikalavimų laikymosi

Kasatoriai teigia, kad apeliacinės instancijos teismas nesilaikė BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3, 5 dalių reikalavimų, nes neatsakė į visus jų skundo argumentus ir nepagrįstai atmetė apeliacinius skundus.

Pagal baudžiamojo proceso įstatymą apeliacinės instancijos teismas bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Apeliacinės instancijos teismas nutartyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės (BPK 320 straipsnio 3 dalis, 332 straipsnio 3, 5 dalys). Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, jog baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimo, kad apeliacinės instancijos teismas nutarties aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės, nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Šios apeliacinės instancijos teismo pareigos apimtis gali keistis atsižvelgiant į teismo priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno nagrinėjimo teisme atvejo aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, 2K-60/2014, 2K-202/2014, 2K-240/2014).

Iš baudžiamosios bylos matyti, kad apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nutartyje pakankamai išsamiai išdėstė išvadas dėl nuteistųjų T. V. ir E. B. esminių skundo argumentų, pateikė motyvus, kodėl jų apeliaciniai skundai atmetami, o pirmosios instancijos teismo nuosprendis pripažįstamas teisingu bei pagrįstu.

Taigi apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas nuteistųjų T. V. ir E. B. skundus, nepažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3, 5 dalių nuostatų.

Dėl teismo šališkumo ir teisės į gynybą pažeidimo

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje, BPK 44 straipsnio 5 dalyje bei Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta asmens, kaltinamo padarius nusikaltimą, teisė, kad jo bylą viešai ir teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas. Šias nuostatas detalizuojantys BPK 58, 59 straipsniai pateikia aplinkybių sąrašą, kurioms esant teisėjas negali būti laikomas nešališku ir galinčiu byloje priimti objektyvų sprendimą. Minėtose teisės normose įtvirtintas nešališkumo reikalavimas turi du aspektus. Pirma, teismas turi būti subjektyviai nešališkas, t. y. nė vienas teisėjas negali asmeniškai turėti išankstinio nusistatymo ar būti tendencingas. Antra, teismas turi būti nešališkas objektyviąja prasme, t. y. turi pateikti pakankamas garantijas, pašalinančias bet kokią su tuo susijusią abejonę. Vertinant objektyviuosius teismo nešališkumo principo aspektus, turi būti nustatyti realūs faktai, keliantys abejonių dėl teismo nešališkumo. Kasatorių argumentai dėl teismų šališkumo bei akivaizdaus išankstinio palankumo kaltinimo pozicijai deklaratyvūs ir pagrįsti vien jų nesutikimu su priimtu apkaltinamuoju nuosprendžiu ir apeliacinės instancijos nutartimi, kuria atmesti apeliaciniai skundai. Visi kasatorių argumentai dėl teismo šališkumo susiję su tuo, kad, jų nuomone, teismai neištyrė visų bylos aplinkybių, netinkamai įvertino įrodymus, kurie buvo surinkti neteisėtai, nepašalino abejonių, apeliacinės instancijos teismas nutartyje tariamai nepasisakė dėl visų apeliaciniame skunde keltų klausimų. Tokie motyvai neįrodo teisėjų šališkumo, be to, argumentai, kuriais grindžiami neva padaryti procesiniai pažeidimai, atmesti.

Kasatorių teiginiai apie jų teisės į gynybą pažeidimus taip pat yra nepagrįsti ir prieštarauja bylos duomenims. Tiek E. B., tiek T. V. laikino sulaikymo protokoluose savo parašais yra patvirtinę, kad jiems išaiškintos visos BPK 21 straipsnyje numatytos įtariamojo teisės, taip pat teisė nuo sulaikymo ar pirmosios apklausos momento turėti gynėją. E. B. sulaikymo pažymoje nurodyta, kad apie jo sulaikymą telefonu pranešta žmonai R. B.. Bylos duomenys taip pat patvirtina, kad kasatorius nuo pirmosios apklausos momento turėjo tą gynėją, kurį turėti buvo išreiškęs pageidavimą. Apie T. V. sulaikymą taip buvo informuotas jo pasirinktas gynėjas; nuo pirmosios apklausos momento jis taip pat turėjo tą gynėją, kurį turėti buvo išreiškęs pageidavimą. Skunduose nurodyta aplinkybė, jog gynėjai nedalyvavo procese nuo pat sulaikymo, šiuo atveju nėra teisės į gynybą pažeidimas, kuris būtų suvaržęs kasatorių teisę į gynybą.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a:

Nuteistųjų T. V. ir E. B. kasacinius skundus atmesti.

Teisėjai Olegas Fedosiukas

Aldona Rakauskienė

Eligijus Gladutis