A-492-80-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A492 -80/2014

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00714-2011-2

Procesinio sprendimo kategorija 4.4.; 4.5.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. sausio 16 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), Virginijos Volskienės (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos R. M. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 5 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. I-243-621/2012 pagal pareiškėjos R. M. skundą atsakovams Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Mažeikių skyriui bei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Mažeikių skyriaus, dėl sprendimų panaikinimo ir kitų reikalavimų.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja R. M. (toliau – ir pareiškėja) 2011 m. lapkričio 2 d. su skundu (t. I, b. l. 2-13), kurį vėliau patikslino (t. I, b. l. 33-42; t. I, 125-130; t. I, b. l. 226-229) kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą prašydama: 1) panaikinti 2012 m. kovo 6 d. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Nacionalinė žemės tarnyba) Mažeikių žemėtvarkos skyriaus sprendimą Nr. 358-14 dėl nuosavybės teisių atkūrimo į 10,59 ha (duomenys neskelbtini) tvenkinio ir įpareigoti atsakovą Nacionalinės žemės tarnybos Mažeikių žemėtvarkos skyrių (toliau – ir atsakovas) per mėnesį nuo teismo sprendimo priėmimo dienos suformuoti likusio neatkurto V. J. priklausiusio 15,70 ha žemės sklypo ribas ir priimti sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į V. J. iki nacionalizacijos (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini) rajone turėtą 15,70 ha žemės natūra bei 11,514 ha vandens telkinį, grąžinant natūra, ir (duomenys neskelbtini) kaime ekvivalentine natūra atstatyti likusį (duomenys neskelbtini) tvenkinio galą 3,486 ha su jo pakrantėmis 0,92 ha žemės, panaikinant pėsčiųjų taką visoje (duomenys neskelbtini) tvenkinio pakrantėje; 2) įpareigoti atsakovą pakeisti žemės sklypo Nr. 164-2 ribas ir plotą, įjungiant į sklypą Nr. 164-2 lauko keliuką, einantį tarp žemės sklypų Nr. 164-1 ir Nr. 164-2; 3) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos 2011 m. rugsėjo 15 d. sprendimo Nr. 35S-120 (toliau – ir skundžiamas sprendimas) antrame punkte nustatytą kelio servitutą – teisė naudotis pėsčiųjų taku žemės sklypams Nr. 164-2 0,44 ha ir Nr. 164-3 0,48 ha; 4) priteisti iš atsakovo 20 000 litų turtinę ir 20 000 litų neturtinę žalą; 5) iš atsakovo priteisti visas bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėja skunduose pirmosios instancijos teismui paaiškino, jog jos tėvas V. J. iki žemės nacionalizacijos nuosavybės teise valdė 142,03 ha žemės plotą (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini) rajone. 1991 m. rugsėjo 20 d. kartu su seserimi ji padavė prašymą į šį turtą, atsakovas neteisėtai vilkino nuosavybės teisių atkūrimą nuo 1991 m. rugsėjo 20 d. iki 2011 m. rugsėjo 15 d. Šią dieną priėmė sprendimą Nr. 35S-120 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo gyvenamojoje vietovėje pilietei R. M.“, kuriuo atkūrė nuosavybės teises į jai tenkančią nekilnojamojo turto dalį – 63,94 ha žemės, 22,37 ha miško, grąžinant natūra penkis bendro 86,31 ha ploto žemės ūkio paskirties žemės sklypus, kurių naudojimo būdas – žemės ūkio paskirties žemės sklypai, esančius (duomenys neskelbtini)kaime.

Sprendime taip pat nurodyta, kad nuosavybės teisės į 11,02 ha žemės bus atkurtos vėliau. Toks sprendimas, pareiškėjos nuomone, pažeidžia teisės aktų, reglamentuojančių nuosavybės teisių atkūrimą, nuostatas bei jos teises į nuosavybės teisių atkūrimą. Atsakovas atsisako atkurti nuosavybės teises į jai tenkančią 15,70 ha žemės ploto dalį, nes mano, jog buvęs žemės savininkas V. J. nuosavybės teise valdė 126,03 ha žemės sklypą. Savininko nuosavybės teisė buvo pažeista, kai jam nuosavybės teise priklausęs turtas buvo pagal TSRS įstatymus nacionalizuotas ar kitaip nusavintas.

Iš notaro A. P. 1939 metų aktų išrašų matyti, kad V. J. priklausė 142 ha trijų šimtų dviejų ketvirtainių metrų žemės ploto. Iš tų pačių išrašų matyti, jog V. J. 1939 metais pardavė V. Č. 4,5 ha, o P. N. 16 ha žemės ploto, tačiau šiems sudarytiems pirkimo-pardavimo aktams patvirtinti buvo kliūčių, nes nebuvo sumokėti mokesčiai. Dėl šios priežasties pareiškėja nurodė, kad pirkimo-pardavimo sutarčių sudaryta nebuvo ir nuosavybės teisė į įgyjamą nekilnojamąjį turtą neperėjo kitiems asmenims. Pažymėjo, jog teisės aktai numato, jog nuosavybės teises patvirtinantys dokumentai yra išrašai iš hipotekos knygų arba turto perleidimo sutartys, teismų sprendimai, turto nacionalizavimo aktai, valstybinių archyvų išduoti pažymėjimai ir piliečių turimi dokumentai, nurodantys savininko nuosavybės teisėmis turėtą turtą, ir testamentai.

Dėl šios priežasties pareiškėja nurodė, jog Mažeikių notaro A. P. 1939 metų aktų knygos išrašai bei (duomenys neskelbtini) apskrities ipotekos įstaigos 1940 m. liepos 25 d. raštai, laikytini patikimais nuosavybės teisę patvirtinančiais dokumentais į V. J. turėtą 142,03 ha žemę (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini) rajone.

Pareiškėja akcentuoja, jog laiku pateikė prašymą kompetentingai valstybės institucijai dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo kartu su įstatyme numatytais pateikti dokumentais, todėl atsakovo atsisakymas tenkinti jos prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į V. J. turėtą 142,03 ha žemę prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintam teisinės valstybės principui ir iš jo kylančiam teisėtų lūkesčių principui.

Mano, kad atsakovas turi būti įpareigotas per mėnesį nuo teismo sprendimo priėmimo dienos suformuoti likusio neatkurto V. J. priklausiusio 15,70 ha žemės sklypo ribas ir priimti sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į šį žemės sklypą grąžinant jį natūra. Taip pat turėtų būti atkurtos ir nuosavybės teisės į 11,02 ha vandens telkinį, nes nuosavybės teisių atkūrimas į šį vandens telkinį yra vilkinamas, nors reikalingi dokumentai buvo pateikti laiku.

Pareiškėjos nuomone, atsakovas, suformavęs du žemės sklypus Nr. 164-1 ir 164-2 nesilaikė teisinio reglamentavimo nuostatų dėl projektuojamų žemėnaudų formavimo. Teigė, jog atsakovas turi būti įpareigotas pakeisti žemės sklypo Nr. 164-2 ribas ir plotą, įjungiant į šį sklypą lauko keliuką.

Nurodė, jog skundžiamu sprendimu jai priklausantys žemės sklypai apriboti kelio servitutu, o tai suvaržo jos teises naudotis žemės sklypais. Pažymėjo, jog atsakovas, prieš nustatydamas sklypuose Nr. 164-2 ir 164-3 kelio servitutus, jos neinformavo, o ji nebuvo išreiškusi savo valios dėl servitutų nustatymo, kadangi taikyti kelio servitutą nėra būtina.

Akcentavo, jog atsakovo neteisėti veiksmai, vilkinant nuosavybės teisių atkūrimą į žemę daugiau kaip dvidešimt metų, jai sukėlė didelius dvasinius išgyvenimus, todėl mano, kad iš atsakovo jai turi būti priteista 20 000 litų neturtinės žalos kompensacija, o kadangi laiku neatkūrus nuosavybės teisių buvo iškirstas apie 300 kubinių metrų miškas, ji negalėjo naudotis žeme, mišku ir sodu bei gauti iš jų pajamų, todėl prašo priteisti ir 20 000 litų turtinės žalos atlyginimo.

Patikslinto skundo papildyme pareiškėja papildomai nurodė, jog atsakovas 2012 m. kovo 6 d. sprendimu Nr. 358-14 nuosavybės teise jai grąžino 10,59 ha (duomenys neskelbtini) tvenkinio, tačiau su šiuo sprendimu ji taip pat nesutinka, kadangi tokiu būdu buvo pažeistos jos teisės į jai grąžinamą tėvo nuosavybę. Pažymėjo, jog atsakovas dviejuose dokumentuose nurodo skirtingą tvenkinio plotą, todėl juo tikėti negalima. Teisės aktuose numatyta, jog tvenkinių skirstyti dalimis negalima. Mano, kad jai turi būti grąžinta 11,514 ha (duomenys neskelbtini) tvenkinio su jam priklausančiomis pakrantėmis jos pasirinktoje laisvoje valstybinėje žemėje.

Atsakovas Nacionalinės žemės tarnybos Mažeikių žemėtvarkos skyrius atsiliepimais į pareiškėjos skundus (t. I, b. l. 155-158, t. II, b. l. 3-5) su jos reikalavimais nesutiko ir prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime pažymėjo, jog nustatant iki nacionalizacijos žemės valdymo nuosavybės teisėmis faktą yra sudaromos žemėtvarkos skyrių komisijos, kurios nagrinėja žemės valdymo faktą įrodančius papildomus dokumentus bei sprendžia klausimus dėl dokumentų pakankamumo nuosavybės teisėms atkurti. Nurodė, jog nuosavybės teises į išlikusią V. J. iki nacionalizacijos (duomenys neskelbtini) valsčiuje, (duomenys neskelbtini) kaime valdytą žemę patvirtino šie dokumentai: 1) (duomenys neskelbtini) apskrities (duomenys neskelbtini) valsčiaus (duomenys neskelbtini) seniūnijos rūšimis paskirstytų žemių 1929 m. sausio 18 d. sąrašas; 2) (duomenys neskelbtini)apskrities (duomenys neskelbtini) valsčiaus (duomenys neskelbtini) kaimo išskirstymo viensėdžiais byloje esantis žemės tvarkymo projektas ir jo pareiškimo protokolas; 3) (duomenys neskelbtini)apskrities (duomenys neskelbtini) valsčiaus (duomenys neskelbtini) kaimo išskirstymo vienkiemiais 1937 m. plano nuorašas; 4) (duomenys neskelbtini) apskrities dvarų sąrašas; 5) (duomenys neskelbtini) apskrities (duomenys neskelbtini) valsčiaus (duomenys neskelbtini) seniūnijos rūšimis paskirstytų žemių 1943 m. vasario 25 d. sąrašas; 6) (duomenys neskelbtini)apskrities (duomenys neskelbtini) valsčiaus ūkių, likusių be šeimininkų sąrašas; 7) notaro A. P. 1939 metų aktų knygos išrašo aktas; 8) notaro 1939 metų aktų knygos išrašo aktas Nr. 224; 9) (duomenys neskelbtini) apskrities ipotekos įstaigos 1940 m. liepos 25 d. raštas; 10) (duomenys neskelbtini) apskrities ipotekos įstaigos 1940 m. liepos 25 d. raštas. Atsakovas nurodė, jog vadovaujantis teisės aktų nustatyta tvarka, nustačius, jog yra keli nuosavybės teises patvirtinantys dokumentai, nuosavybės teisės atkuriamos pagal vėliausiai išduotą dokumentą, kuriuo yra (duomenys neskelbtini)apskrities nusavintų dvarų sąrašų 1940-1941 m. (duomenys neskelbtini)apskrities dvarų sąrašas, kuriame įrašytas V. J., (duomenys neskelbtini) valsčiuje, (duomenys neskelbtini) kaime turėjęs 126,3 ha žemės.

Nurodė, jog su pareiškimu dėl juridinę reikšmę turinčio fakto, kad V. J. iki visuotinės žemės nacionalizacijos valdė 142,03 ha žemės (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini) r., nustatymo pareiškėja kreipėsi į Mažeikių rajono apylinkės teismą. Išnagrinėjęs bylą, 2010 m. birželio 9 d. Mažeikių rajono apylinkės teismas (civilinė byla Nr. 2-797-853/2010) nusprendė pareiškimo netenkinti. Pareiškėjai minėtą sprendimą apskundus apeliacine tvarka, 2011 m. balandžio 12 d. Šiaulių apygardos teismas nutarė Mažeikių rajono apylinkės teismo sprendimą palikti nepakeistu.

Atsakovas nesutinka su pareiškėjos reikalavimu pakeisti žemės sklypo Nr. 164-2 ribas ir plotą, įjungiant į sklypą Nr. 164-2 lauko keliuką, einantį tarp žemės sklypų Nr. 164-1 ir 164-2, kadangi teisės aktai įpareigoja esant tokio pobūdžio situacijai formuoti atskirus žemės sklypus.

Dėl pareiškėjos reikalavimų panaikinti skundžiamą sprendimą, kuriuo nustatyti kelio servitutai, tiek dėl prašymo panaikinti pėsčiųjų taką aplink tvenkinį pažymi, jog žemės savininkas privalo leisti kitiems asmenims prieiti prie paviršinio vandens telkinių nustatytomis pakrantės apsaugos juostomis, lankyti gamtos ir kultūros paveldo teritorinius kompleksus bei objektus ir bendro naudojimo rekreacinius objektus. Be to, pareiškėja su šiais servitutais sutiko pasirašydama 2010 m. rugpjūčio 18 d. žemės sklypų paženklinimo-parodymo aktuose. Nustatyti servitutai nepažeidžia pareiškėjos nuosavybės teisių bei interesų.

Dėl pareiškėjos prašomos priteisti turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, nurodo, jog nuosavybės teisių atkūrimo procesas yra vilkinamas pačios pareiškėjos, todėl nėra pagrindo reikalauti žalos atlyginimo.

Atsiliepime į skundo papildymą, atsakovas pažymėjo, jog pareiškėjos reikalavimas panaikinti 2012 m. kovo 6 d. Nacionalinės žemės tarnybos sprendimą Nr. 35S-14, visiškai nepagrįstas ir nesuprantamas. Dėl tvenkinio ploto neatitikimo paaiškino, jog kol nebuvo rengiama nuosavybės teisių atkūrimo byla, tvenkinio plotas buvo įvardijamas pagal senus planus, tikslus plotas buvo apskaičiuotas naudojant specialią kompiuterinę programą, rengiant tvenkinio nuosavybės teisių atkūrimo bylą.

Akcentavo, jog pareiškėja nėra viso tvenkinio savininkė, kadangi jai atkurtos nuosavybės teisės tik į dalį jo, kitas tvenkinio bendrasavininkas yra Lietuvos Respublika. Išanalizavęs žemės plotus, į kuriuos natūra atkurtos nuosavybės teisės, atsakovas nurodo, jog pareiškėja neturi juridinio pagrindo reikalauti didesnio tvenkinio ploto.

II. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2012 m. gruodžio 5 d. pareiškėjos skundus atmetė kaip nepagrįstus.

Teismas konstatavo, kad nagrinėjamos administracinės bylos dalykas – pretendentės teisė atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, kai išlikusiuose nuosavybės teises patvirtinančiuose skirtingų laikotarpių dokumentuose nurodomi skirtingi duomenys apie savininko valdytą turtą.

Iš byloje pateiktų archyvinių dokumentų teismas nustatė, jog 1994 m. gruodžio 15 d. archyvų pažymėjimas nurodo pareiškėjos tėvo V. J. nuosavybės teise valdytų žemės sklypų dydį, o vėlesni dokumentai patvirtina tik 126,33 ha dydžio valdytą žemės sklypą.

Teisėjų kolegija, įvertinusi nuosavybės teises patvirtinančius dokumentus bei tai, kad visuose dokumentuose yra minima toje pačioje vietovėje – (duomenys neskelbtini) valsčiuje, (duomenys neskelbtini) kaime, V. J. turėta žemė, padarė išvadą, kad V. J. nuosavybės teisėmis iki nacionalizacijos (duomenys neskelbtini) seniūnijoje, (duomenys neskelbtini) kaime, valdė tik 126,3 ha žemės. Nuosavybės teisės į šią žemę pareiškėjai jau yra atkurtos. Nacionalinė žemės tarnyba neturi juridinio pagrindo formuoti pareiškėjos prašomo 15,70 ha žemės sklypo.

Dėl pareiškėjos reikalavimo ekvivalentine natūra atstatyti likusį (duomenys neskelbtini) tvenkinio galą 3,486 ha su jo pakrantėmis 0,92 ha žemės, nurodė, jog byloje nėra duomenų, kad pareiškėja R. M. Nacionalinei žemės tarnybai yra pateikusi tokią teisę patvirtinančius dokumentus, todėl šį reikalavimą atmetė kaip nepagrįstą.

Dėl reikalavimo panaikinti pėsčiųjų taką visoje (duomenys neskelbtini) tvenkinio pakrantėje, sprendė,jog žemės savininkas privalo leisti kitiems asmenims prieiti prie paviršinio vandens telkinių nustatytomis pakrantės apsaugos juostomis, lankyti gamtos ir kultūros paveldo teritorinius kompleksus bei objektus ir bendro naudojimo rekreacinius objektus (teritorijas). Nurodė, jog tai imperatyvi įstatymo nuostata, kurios privalo laikytis visi žemės savininkai. Žemės sklypuose, kurie ribojasi su tvenkiniu, taip pat yra nustatyta paviršinio vandens telkinio pakrantės apsaugos juosta, t. y. prie paviršinio vandens telkinio nustatoma su paviršiniu vandens telkiniu besiribojanti paviršinio vandens telkinio apsaugos zonos dalis, kurioje vykdoma ūkinė veikla gali turėti tiesioginį neigiamą poveikį paviršiniam vandens telkiniui arba riboti jo naudojimo visuomenės poreikiams galimybes, todėl joje draudžiama tam tikra ūkinė veikla.

Dėl pareiškėjos reikalavimo įpareigoti atsakovą pakeisti žemės sklypo Nr. 164-2 ribas ir plotą, įjungiant į sklypą Nr. 164-2 lauko keliuką, einantį tarp žemės sklypų Nr. 164-1 ir 164-2, nurodė, kad žemės plotai, kuriuos skiria magistraliniai, krašto, rajoniniai, viešieji ir vidaus keliai, gatvės, geležinkeliai ir neprivatizuojami hidrografiniai objektai, taip pat keliais užimti plotai, neįskaityti į privatizuojamo žemės sklypo bendrą plotą, formuojami kaip atskiri žemės sklypai. Mažeikių rajono tarybos 2009 m. kovo 27 d. sprendimu Nr. T1-96 yra patvirtintas Telšių apskrities Mažeikių rajono (duomenys neskelbtini) seniūnijos (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektas, kuriame pareiškėja R. M. su sklypų ribomis sutiko ir pasirašė žemės sklypų ribų paženklinimo abrisus ir žemės sklypų ribų paženklinimo-parodymo aktus.

Dėl pareiškėjos prašymo iš atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos Mažeikių žemėtvarkos skyriaus priteisti 20 000 litų turtinę ir 20 000 litų neturtinę žalą, įvertinęs byloje esančius įrodymus bei pačios pareiškėjos veiksmus nuosavybės teisių atkūrimo procese, teismas sprendė, kad pareiškėjos pasirinktas elgesio modelis turėjo įtakos nuosavybės teisių atkūrimo trukmei, todėl pagrindo priteisti žalos atlyginimo nėra. Konstatavo, kad atsakovas veikė aktyviai ir siekė atkurti nuosavybės teises pareiškėjai.

III. Pareiškėja R. M., nesutikdama su pirmosios instancijos teismo 2012 m. gruodžio 5 d. sprendimu, pateikė apeliacinį skundą (t. II, b. l. 106-115; t. III, 2-11), kuriame prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Apeliaciniame skunde nurodo, jog teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, neįsigilino į situaciją bei tvarką, buvusią nacionalizacijos metu. Kaip ir skunde pirmosios instancijos teismui, nurodo, jog 1939 m. gruodžio 29 d. surašyti pirkimo-pardavimo aktai yra negaliojantys, todėl jos tėvui, iki nacionalizacijos priklausęs žemės plotas buvo 142 ha 302 ketvirtainiai metrai žemės ir atmetus seseriai priklausančią dalį, jai priklauso grąžinti 113,03 ha tėvo žemės turėtoje vietoje. Pagrindiniai šį faktą pagrindžiantys dokumentai yra 1939 m. gruodžio 29 d. pirkimo-pardavimo aktuose su V. Č. ir P. N. notaro A. P. padaryti išrašai iš ipotekos rejestrų knygos, bei ipotekos teisėjo raštai notarui, patvirtinantys, kad šios sutartys yra negaliojančios. Nurodė, kad 1938 metais galiojęs ipotekos įstatymas bei 1997 m. rugsėjo 29 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas numato, jog nuosavybės teisių atkūrimo pagrindinis dokumentas yra išrašas iš hipotekos rejestrų knygos, nepriklausomai nuo jo datos.

Pažymėjo, jog iš esmės ginčas yra kilęs dėl 15,70 ha iki 1938 metais išpirktų (duomenys neskelbtini)kaimo bendrųjų ganyklų, tais pačiais metais įtrauktų į 1937 metų (duomenys neskelbtini) kaimo viensėdžiais išskirstymo planą, taip perkeliant (duomenys neskelbtini) kaimo 1937 metų ribą į (duomenys neskelbtini) seniūnijos žinioje buvusią ir kontroliuojamą valstybinę žemę, skirtą (duomenys neskelbtini) kaimo bendroms ganykloms. 1995 m. rugpjūčio 31 d. akcinė bendrovė „Hidroprojektas“, vykdydamas (duomenys neskelbtini) seniūnijoje žemės reformą, pakeitė 1938 metų (duomenys neskelbtini)- (duomenys neskelbtini) kaimo ribą ir ją grąžino į 1937 metų padėtį, taip likviduojant jos tevo 1929-1937 metais iš valstybės išpirktas (duomenys neskelbtini) bendrąsias ganyklas. Apeliantė teigia, kad atsižvelgus į byloje surinktus dokumentus, 1929 metais jos tėvas faktiškai valdė 142,03 ha žemės.

Dėl netenkinto jos prašymo dėl kelio servituto panaikinimo, nurodo, jog bylos nagrinėjimo metu buvo klaidingai taikomos ne tos įstatymo normos, kadangi šiuo atveju turėjo būti kalbama apie tarnaujančius daiktus, o ne valstybinę žemę. Kadangi jos tėvų žemė nėra valstybinė, todėl grąžinamoje žemėje esantis pėsčiųjų takas yra neteisėtas ir naikintinas. Apeliantė nurodo, kad niekur nepasirašė ir jokiu kitu būdu nepatvirtino sutinkanti iš abiejų tvenkinio pusių įrengti pėsčiųjų taką.

Dėl teismo atsisakymo įpareigoti atsakovą pakeisti žemės sklypo Nr. 164-2 ribas, į jį įtraukiant lauko keliuko plotą, esantį tarp žemės sklypų Nr. 164-1 ir 164-2, nurodo, kad minimas keliukas neatitinka keliams keliamų reikalavimų, todėl jo plotas turi būti įtrauktas į sklypo Nr. 164-2 ribas.

Nurodė, jog nedalyvavo ženklinant tvenkinį dėl to, kad nesutiko su atsakovo priimtais sprendimais ir stengėsi išvengti situacijos kuomet būtų patvirtintos neteisėtai išmatuotos grąžintinos žemės plotas. Teigia, jog ne ji, o atsakovas kaltas dėl užsitęsusių procedūrų, o dėl neteisėtų veiksmų, vilkinant žemės grąžinimo procedūras daugiau kaip dvidešimt metų sukėlė jai didelius dvasinius išgyvenimus, ji daug kartų turėjo ginti savo teises teismuose, dėl stresinių išgyvenimų susirgo onkologine liga, todėl mano, kad turi pagrindo iš atsakovo prašyti priteisti 20 000 litų neturtinės žalos bei 20 000 litų turtinės žalos atlyginimo, kurią patyrė dėl neteisėtai iškirsto miško, sudegintų pastatų ir gyvulių.

Atsakovas, nesutikdamas su apeliaciniu skundu, pateikė atsiliepimą (t. III, b. l. 116) į apeliacinį skundą, kuriame prašo pirmosios instancijos teismo 2012 m. gruodžio 5 d. sprendimą palikti nepakeistu, o apeliacinį skundą atmesti. Atsakovo nuomone, skundžiamas sprendimas yra teisėtas ir teisingas, jo naikinimui nėra jokių pagrindų.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinį skundą atsisakytina tenkinti.

Nagrinėjamoje administracinėje byloje kilo ginčas dėl pareiškėjos R. M. teisių atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą apimties ir jų įgyvendinimo būdų bei turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Atsakovas Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Mažeikių žemėtvarkos skyrius 2011 m. rugsėjo 15 d. sprendimu Nr. 35S-120 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo gyvenamojoje vietovėje“ atkūrė nuosavybės teises į pareiškėjai R. M. tenkančią nekilnojamojo turto dalį 63,94 ha žemės, 22,37 ha miško, grąžindamas natūra penkis bendro 86,31 ha ploto žemės ūkio paskirties žemės sklypus, esančius Mažeikių rajono savivaldybės (duomenys neskelbtini) seniūnijos (duomenys neskelbtini)kaime (t. I, b. l. 14), 2012 m. kovo 6 d. sprendimu Nr. 358-14 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo gyvenamojoje vietovėje ((duomenys neskelbtini) r. sav. (duomenys neskelbtini) k.) pilietei R. M.“ atkūrė nuosavybės teises pareiškėjai grąžinant natūra 10,59 ha vandens telkinio iš bendro 15,92 ha ploto vandens telkinio, kurio paskirtis – vendens ūkio paskirties žemės, naudojimo būdas – bendrojo naudojimo vandens telikiniai, esančio (duomenys neskelbtini)rajono savivaldybės (duomenys neskelbtini) seniūnijos (duomenys neskelbtini) kaime. Likusi vandens telkinio dalis – 533/1592 yra valstybės nuosavybė (t. II, b.l. 67, 20-21). Pastarajame sprendime nurodyta, kad likusi nuosavybės teisės į piliečiui tenkančią žemės valdos dalį 0,43 ha žemės bus atkurtos vėliau.

Pareiškėja, nesutikdama su priimtais sprendimais, teigia, kad turi teisę į didesnį atkuriamos žemės plotą, todėl jai turėtų būti papildomai atkurtos nuosavybės teisės į 15,70 ha žemės, kad turi teisę į didesnį tvenkinio plotą – 11,514 ha; prašo grąžinti natūra ir (duomenys neskelbtini)kaime ekvivalentine natūra atstatyti likusį (duomenys neskelbtini) tvenkinio galą 3,486 ha su jo pakrantėmis 0,92 ha žemės, panaikinti pėsčiųjų taką visoje (duomenys neskelbtini) tvenkinio pakrantėje; panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2011 m. rugsėjo 15 d. sprendimo Nr. 35S-120 antrame punkte nustatytą kelio servitutą (kodas 202) – teisė naudotis pėsčiųjų taku (tarnaujantis daiktas) žemės sklypams Nr. 164-2 0,44 ha ir Nr. 164-3 0,48 ha; įpareigoti atsakovą pakeisti žemės sklypo Nr. 164-2 ribas ir plotą, įjungiant į sklypą Nr. 164-2 lauko keliuką, einantį tarp žemės sklypų Nr. 164-1 ir 164-2; priteisti iš atsakovo 20 000 litų turtinę ir 20 000 litų neturtinę žalą bei visas bylinėjimosi išlaidas.

Dėl pareiškėjos teisių į didesnį nuosavybės teise atkuriamo žemės sklypo plotą

Pareiškėja nurodo, kad jos tėvas V. J. iki žemės nacionalizacijos nuosavybės teise valdė 142,03 ha žemės plotą (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini) rajone. Žemės savininkas V. J. mirė (duomenys neskelbtini) m. (nuosavybės teisių atkūrimo byla, b.l. 228). 1991 m. rugsėjo 20 d. kartu su seserimi V. J., kuri mirė (duomenys neskelbtini) m., pareiškėja padavė prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į tėvo V. J. iki nacionalizacijos valdytą žemę. Kartu su prašymu dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo pateikė ir nuosavybės teises bei giminystės ryšį su buvusiu savininku patvirtinančius dokumentus, susitarimą su V.

J. dėl nelyginio žemės pasidalijimo, pagal kurį V. J. atiteko 29 ha žemės iš buvusios V. J. turėtos žemės. Nuosavybės teises į išlikusią V. J. iki nacionalizacijos (duomenys neskelbtini) valsčiuje, (duomenys neskelbtini) kaime valdytą žemę patvirtino šie dokumentai: 1) (duomenys neskelbtini) apskrities (duomenys neskelbtini) valsčiaus (duomenys neskelbtini) seniūnijos rūšimis paskirstytų žemių 1929 m. sausio 18 d. sąrašas; 2) (duomenys neskelbtini) apskrities (duomenys neskelbtini)valsčiaus (duomenys neskelbtini) kaimo išskirstymo viensėdžiais byloje esantis žemės tvarkymo projektas ir jo pareiškimo protokolas; 3) (duomenys neskelbtini) apskrities (duomenys neskelbtini) valsčiaus (duomenys neskelbtini) kaimo išskirstymo vienkiemiais 1937 m. plano nuorašas; 4) (duomenys neskelbtini) apskrities dvarų sąrašas; 5) (duomenys neskelbtini) apskrities (duomenys neskelbtini)valsčiaus (duomenys neskelbtini)seniūnijos rūšimis paskirstytų žemių 1943 m. vasario 25 d. sąrašas; 6) (duomenys neskelbtini) apskrities (duomenys neskelbtini) valsčiaus ūkių, likusių be šeimininkų sąrašas;

7) notaro A. P. 1939 metų aktų knygos išrašo aktas;

8) notaro 1939 metų aktų knygos išrašo aktas Nr. 224; 9) (duomenys neskelbtini) apskrities ipotekos įstaigos 1940 m. liepos 25 d. raštas; 10) (duomenys neskelbtini) apskrities ipotekos įstaigos 1940 m. liepos 25 d. raštas. Pareiškėja apeliaciniame skunde nurodo, kad sprendžiant dėl nuosavybės teise valdytos žemės kiekio, turi būti remiamasi notaro A. P. 1939 metų aktų knygos išrašo aktas Nr. 223, notaro 1939 metų aktų knygos išrašo aktas Nr. 224, (duomenys neskelbtini) apskrities ipotekos įstaigos 1940 m. liepos 25 d. raštais, kuriuose nurodyta, kad V. J. turėjo 142 ha 302 ketvirtainių metrų žemės, mano, kad šie dokumentai turi aukštesnę įrodomąją vertę. Tokie apeliantės argumentai nepagrįsti.

Nuosavybės teisių atkūrimą reglamentuoja Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas (Valstybės žinios, 1997, Nr. VIII-359) bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimas Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“ (Valstybės žinios, 1997, Nr. 90-2256). Įstatymo 9 straipsnyje nustatyta, kad nuosavybės teisę patvirtinančiais dokumentais gali būti išrašai iš ipotekos knygų, turto perleidimo sutartys, teismų sprendimai, turto nacionalizacijos aktai, taip pat valstybės archyvų išduoti pažymėjimai ir kiti Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyti dokumentai. Įstatymas įtvirtina, kad išrašai iš ipotekos knygų yra tokią pačią įrodomąją vertę turintys dokumentai, kaip ir kiti, nurodyti Įstatymo 9 straipsnyje. Vyriausybės Nutarimo 13 punkte yra numatyta, kad jeigu piliečiai yra pateikę tik dokumentus, nurodytus Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. birželio 10 d. nutarime Nr. 407, juos nagrinėja žemėtvarkos skyriai Žemės ūkio ministerijos nustatyta tvarka ir siūlo institucijai, priimančiai sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, atkurti piliečiams nuosavybės teises pagal šiuos dokumentus arba pripažįsta, kad pateiktų dokumentų nepakanka, ir siūlo piliečiui kreiptis į teismą dėl žemės valdymo nuosavybės teisėmis fakto įrodymo. Minėtos tvarkos 13 punkte nurodyta – jeigu yra keli nuosavybės teises patvirtinantys dokumentai, nuosavybės teisės atkuriamos pagal vėliausiai išduotą dokumentą.

Nustačius, jog yra keli nuosavybės teises patvirtinantys dokumentai, nuosavybės teisės atkuriamos pagal vėliausiai išduotą dokumentą, kuriuo yra (duomenys neskelbtini) apskrities nusavintų dvarų sąrašų 1940-1941 m. (duomenys neskelbtini) apskrities dvarų sąrašas, kuriame įrašytas V. J., (duomenys neskelbtini) valsčiuje, (duomenys neskelbtini) kaime turėjęs 126,3 ha žemės. Be to, pareiškimu dėl juridinę reikšmę turinčio fakto, kad V. J. iki visuotinės žemės nacionalizacijos valdė 142,03 ha žemės (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini) r., nustatymo pareiškėja kreipėsi į Mažeikių rajono apylinkės teismą.

Išnagrinėjęs bylą, 2010-06-09 Mažeikių rajono apylinkės teismas (civ.b. Nr. 2-797-853/2010) nusprendė pareiškimo netenkinti. Pareiškėjai minėtą sprendimą apskundus apeliacine tvarka, 2011-04-12 Šiaulių apygardos teismas nutarė Mažeikių rajono apylinkės teismo 2010-06-09 sprendimą palikti nepakeistu (t. I, b.l. 173). Įvertinęs šias aplinkybes, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad V. J. iki visuotinės žemės nacionalizacijos priklausė 126,33 ha žemės (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini) r.

Pagal pretendenčių 1993-02-03 ir 1997-10-20 susitarimus V. J. priklausė 29 ha žemės, už kuriuos ji pasirinko kompensaciją pinigais ir su kuria yra pilnai atsiskaityta, o R. M. – 97,33 ha žemės, į kuriuos pareiškėja pageidavo atkurti nuosavybės teises natūra. Vykdant pareiškėjos pasirinktą nuosavybės teisių atkūrimo būdą, 2011-09-15 priimtas sprendimas Nr. 35S-120, kuriuo atkurtos nuosavybės teisės į 86,31 ha ploto žemės, 2012-03-06 sprendimu Nr. 358-14 nuosavybės teisės atkurtos į 10,59 ha (duomenys neskelbtini) tvenkinio, ir yra likęs neatkurtas 0,43 ha žemės plotas, kuris yra rezervuotas kaip namų valda, reikalinga gyvenamojo namo eksploatacijai, į kurį pareiškėja taip pat siekia atkurti nuosavybės teises.

Pareiškėjai pateikus gyvenamojo namo teisinės registracijos dokumentus, Nacionalinė žemės tarnyba galės įteisinti ir rezervuotą 0,43 ha namų valdą. Taigi išanalizavus žemės plotus, į kuriuos natūra atkurtos nuosavybės teisės, pareiškėja didesnio ploto bei didesnės vandens telkinio dalies reikalauti neturi juridinio pagrindo. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 9 d. 9 p. nurodyta – už valstybės išperkamą žemę, miškus ir vandens telkinius valstybė piliečiams gali perduoti neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam vandens telkinį – už išperkamą arba neišlikusį vandens telkinį.

Byloje nėra duomenų, kad pareiškėja R. M. šiuo pagrindu turi teisę atkurti nuosavybės teises į vandens telkinį, todėl jos reikalavimas ekvivalentine natūra atstatyti likusį (duomenys neskelbtini)tvenkinio galą 3,486 ha su jo pakrantėmis 0,92 ha žemės yra nepagrįstas.

Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į minėtais sprendimais pareiškėjai atkurtas natūra nuosavybės teises, pagrįstai konstatavo, kad Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos neturi juridinio pagrindo formuoti pareiškėjos prašomo 15,70 ha žemės sklypo ir negali priimti sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo į V. J. iki nacionalizacijos (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini) r., turėtą 15,70 ha žemę grąžinant šį žemės sklypą natūra. Teisėjų kolegija iš esmės sutinka su skundžiamame teismo sprendime išdėstytais motyvais, apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo šią teismo sprendimo dalį keisti.

Mažeikių rajono apylinkės teismo 1995 m. birželio 1 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-33/95 buvo nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, kad pareiškėjos tėvas V. J. nuosavybės teise valdė 2,5 ha miško, esančio tarp (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) kaimo ribos (duomenys neskelbtini) kaime. Atsakovas pareiškėją 2012-04-05 raštu Nr. 35SD-(14.35.104)-796 informavo, kad 2012-03-06 priimtas sprendimas Nr. 35S-15 dėl nuosavybės teisių atkūrimo į minėtus 2,50 ha miško, esančio (duomenys neskelbtini) rajone (duomenys neskelbtini) kaime. Dėl nuosavybės teisių atkūrimo į 2,50 ha miško byloje nėra pareikšti reikalavimai, šis žemės sklypas nepatenka į byloje esančio ginčo objektu žemės sklypo (duomenys neskelbtini) kaime ribas, todėl nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas ir teisėjų kolegija dėl aplinkybių, susijusių su nuosavybės teisių atkūrimu į minėtą žemės sklypą, nepasisako.

Dėl servituto – teisės naudotis pėsčiųjų taku panaikinimo

Pareiškėja nesutinka su nustatytu servitutu – teise naudotis pėsčiųjų taku (duomenys neskelbtini)tvenkinio pakrantėje, mano, kad remiantis CK 4.130 straipsnio 1 dalies 2 punktu, kai tas pats asmuo tampa ir viešpataujančio, ir tarnaujančio daikto savininku, servitutas baigiasi. Jai tapus ir tvenkinio, ir žemės sklypų šalia savininke, servitutas turi būti panaikintas. Be to, pažymi, kad niekuomet nėra davusi sutikimo minėto servituto nustatymui. Tokie apeliantės argumentai nepagrįsti ir atmestini. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2011 m. lapkričio 15 d. sprendimo Nr. 35S-120 2 punkte nustatytas kelio servitutas (kodas 202) – teisė naudotis pėsčiųjų taku (tarnaujantis daiktas) žemės sklypams Nr. 164-2 0,44 ha ir Nr. 164-3 0,48 ha. Žemės sklypų ribų paženklinimo-parodymo 2010 m. rugpjūčio 18 d. akte (I t., b.l. 169) žemės ūkio paskirties žemės sklypo Nr. 0014, 164-2 bendro ploto 21,95 ha žemės sklypui nustatytas servitutas (kodas 202) – teisė naudotis pėsčiųjų taku (tarnaujantis daiktas). Žemės sklypų ribų paženklinimo-parodymo akte 2010 m. rugpjūčio 18 d. (I t., b.l. 169) žemės ūkio sklypui Nr. 0014, 164-3 bendro ploto 18,65 ha nustatytas servitutas (kodas 202) – teisė naudotis pėsčiųjų taku (tarnaujantis daiktas). Pareiškėja su šiais aktais sutiko juose pasirašydama (I t. b.l. 169-172).

Civilinio kodekso 4.124 straipsnio 1 dalis įtvirtina, kad servitutą gali nustatyti įstatymai, sandoriai ir teismo sprendimas, o įstatymo nustatytais atvejais – administracinis aktas. Lietuvos Respublikos vandenų įstatymo (Valstybės žinios, 2003, Nr. 36-1544) 5 straipsnio 1 dalis įtvirtina, kad Vandens telkinio savininkas turi teisę valdyti, naudoti vandens telkinį ir juo disponuoti Žemės įstatymo, šio ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. Lietuvos Respublikos žemės įstatymo (Valstybės žinios, 2004, Nr. 28-868) 21 straipsnio 1 dalies 10 punktas nustato žemės savininkų pareigas. leisti kitiems asmenims prieiti prie paviršinio vandens telkinių nustatytomis pakrantės apsaugos juostomis, lankyti gamtos ir kultūros paveldo teritorinius kompleksus bei objektus ir bendro naudojimo rekreacinius objektus (teritorijas).

Tai imperatyvi nuostata, kurios privalo laikytis visi žemės savininkai. Remiantis Žemės įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 3 punktu, Nacionalinė žemės tarnyba administraciniu aktu nustato privačios žemės sklypams kelio servitutus, taip pat ir suteikiančius teisę naudotis keliu kaip pėsčiųjų taku prieiti prie rekreacinių, kitų gyventojų bendram naudojimui skirtų teritorijų, bei gamtos ir kultūros paveldo teritorinių kompleksų ir objektų. Remiantis teisės aktų nuostatomis, pareiškėjos ginčijamas servitutas yra nustatytas administraciniu aktu įstatymo imperatyviai numatytais atvejais, todėl, jį nustatant daikto savininko valia nereikalinga (CK 4.124 str. 3 d.), bei atsižvelgiant į jo turinį bei paskirtį tenkinti viešuosius interesus, jo pasibaigimas CK 4.124 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu negalimas.

Žemės sklypuose, kurie ribojasi su tvenkiniu, taip pat yra nustatyta paviršinio vandens telkinio pakrantės apsaugos juosta, t. y. prie paviršinio vandens telkinio nustatoma su paviršiniu vandens telkiniu besiribojanti paviršinio vandens telkinio apsaugos zonos dalis, kurioje vykdoma ūkinė veikla gali turėti tiesioginį neigiamą poveikį paviršiniam vandens telkiniui arba riboti jo naudojimo visuomenės poreikiams galimybes, todėl joje draudžiama tam tikra ūkinė veikla. Tiek kelio servituto – teisės naudotis pėsčiųjų taku, tiek paviršinio vandens telkinio apsaugos zonos nustatymas administraciniu aktu nepriklauso nuo pareiškėjos valios, todėl jos nesutikimas dėl šių servitutų ir specialiųjų žemės sklypų naudojimo sąlygų nustatymo nėra teisiškai reikšmingas.

Pažymėtina, kad nuosavybės teisių atkūrimas į išlikusį nekilnojamąjį, kai po įvykdytos nacionalizacijos praėjo didelis laiko tarpas, neturi būti suprantamas kaip faktinės padėties, egzistavusios nacionalizacijos metu, identiškas atkūrimas. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių atkūrimo į išlikusį nekilnojamąjį turtą įstatymu siekiama grąžinti išlikusį nekilnojamąjį turtą, o jei šios galimybės nėra, teisingai už jį atlyginti įvertinant susiformavusius objektyvius visuomeninius santykius (preambulė, 1 straipsnis).

Dėl vietinės reikšmės kelio įjungimo į sklypo plotą

Be to, pareiškėja nesutiko su atsakovo sprendimu suformuoti atskirus žemės sklypus Nr. 164-2 ir Nr. 164-1, kuriuos skiria lauko keliukas, ir teismo prašė įpareigoti atsakovą pakeisti žemės sklypo Nr. 164-2 ribas ir plotą, įjungiant į sklypą Nr. 164-2 lauko keliuką. Tokius pareiškėjos reikalavimus pirmosios instancijos teismas pripažino nepagrįstais ir atmetė, su teismo padarytomis išvadomis teisėjų kolegija iš esmės sutinka ir jų nekartoja. Atkreiptinas dėmesys, kad atsakovo į bylą pateikti duomenys patvirtina, jog ginčo keliukas yra vietinės reikšmės viešasis kelias, kurio statusas nustatytas Mažeikių rajono savivaldybės tarybos 2009-03-27 sprendimu T1-96 „Dėl specialiojo plano patvirtinimo“ (www.mazeikiai.lt., t. II, b. l. 89). Žemės sklypai formuojami vadovaujantis Nekilnojamojo turto kadastro įstatymu, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 534 „Dėl Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastro nuostatų patvirtinimo“ patvirtintais Nekilnojamojo turto kadastro nuostatais (toliau – nuostatai). Šių nuostatų 22 punktas nurodo, kad žemės plotai, kuriuos skiria magistraliniai, krašto, rajoniniai, viešieji ir vidaus keliai, gatvės, geležinkeliai ir neprivatizuojami hidrografiniai objektai, taip pat keliais užimti plotai, neįskaityti į privatizuojamo žemės sklypo bendrą plotą, formuojami kaip atskiri žemės sklypai.

Pareiškėja R. M. su sklypų ribomis buvo supažindinta ir pasirašė žemės sklypų ribų paženklinimo abrisus ir žemės sklypų ribų paženklinimo-parodymo aktus. Nuosavybės teisių atkūrimo byloje esantys duomenys patvirtina, kad Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Mažeikių žemėtvarkos skyriaus 2010 m. rugpjūčio 4 d. susirinkime svarstyta dėl natūra grąžinamos žemės pretendentei R. M. ribų planinėje medžiagoje aptarimo (Nuosavybės teisių atkūrimo byla, b. l. 122), pareiškėja R. M. susirinkime dalyvavo. Taip pat pareiškėjai R. M. buvo išsiųstas 2010 m. rugpjūčio 4 d. raštas Nr. K35.1-32, kuriame pateikta informacija dėl žemės matavimų (Nuosavybės teisių atkūrimo byla, b. l. 95). 2011 m. rugsėjo 8 d. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Mažeikių žemėtvarkos skyrius išnagrinėjo 2010 m. spalio 1 d. AB „Šiaulių hidroprojektas“ parengtą R. M. nuosavybės teisių atkūrimo bylą į 5 bendro 86,31 ha ploto žemės sklypus, esančius (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybės (duomenys neskelbtini) kaime, sklypo Nr. 164-1, Nr. 164-2, Nr. 164-3, Nr. 164-4, Nr. 164-5. Iš nuosavybės teisių atkūrimo klausimams nagrinėti Mažeikių rajono savivaldybės kaimo teritorijoje komisijos posėdžio protokolo 2011 m. rugsėjo 8 d. Nr. (duomenys neskelbtini) matyti, jog pareiškėja R. M. su sklypų ribomis sutiko ir pasirašė žemės sklypų ribų paženklinimo abrisus ir žemės sklypų ribų paženklinimo-parodymo aktus (Nuosavybės teisių atkūrimo byla, b. l. 2, 13, 20). Taigi pareiškėjos argumentai, kad formuojant sklypus buvo neatsižvelgta į jos valią, nepagrįsti, Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2011 m. rugsėjo 15 d. sprendimas Nr. 35S-120 priimtas teisėtai ir nėra pagrindo jį naikinti ar keisti.

Dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjos reikalavimus dėl 20 000 litų turtinės ir 20 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo priteisimo atmetė padaręs išvadą, kad byloje nėra įrodyti atsakovo neteisėti veiksmai.

CK 6.271 straipsnis numato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda tada, kai valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos darbuotojai privalėjo veikti. Tai reiškia, kad byloje turi būti nustatyti atsakovo neteisėti veiksmai, kurie turi būti susiję priežastiniu ryšiu su patirta žala, nes CK 6.246–6.248 straipsniai numato, kad civilinei atsakomybei atsirasti būtina, kad egzistuotų visuma bendrųjų atsakomybės sąlygų: būtų padaryta žala; žala būtų padaryta asmens neteisėtais veiksmais; neteisėtą veiką ir žalos atsiradimą sietų priežastinis ryšys. Žalą padariusio asmens kaltė yra preziumuojama, laikoma, kad asmuo kaltas, jeigu atsižvelgiant į prievolės esmę bei kitas aplinkybes jis nebuvo tiek rūpestingas ir apdairus, kiek atitinkamomis sąlygomis buvo būtina (CK 6.248 str.). Valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 str. 2 d.). Pareiga įrodyti institucijos neteisėtus veiksmus tenka pareiškėjai. Tai reiškia, kad byloje turi būti nustatyti atsakovo neteisėti veiksmai ar atsisakymas atlikti reikiamus veiksmus ar neteisėtas delsimas (vilkinimas). Atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję su veiksmais (veikimu, neveikimu), nulėmusiais skolininko atsakomybę tokiu būdu, kad nuostoliai pagal jų civilinės atsakomybės prigimtį galėtų būti laikomi skolininko veiksmų rezultatu. Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A5-665/2005, 2010 m. lapkričio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-1355/2010).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad siekiant turtinės ar neturtinės žalos atlyginimo, nebūtinai turi būti reiškiamas reikalavimas dėl valstybės ar savivaldybės institucijų ar pareigūnų aktų panaikinimo ar veiksmų pripažinimo neteisėtais. Veiksmų teisėtumas kiekvienu atveju turi būti vertinamas iš esmės, o administracinę bylą nagrinėjantis teismas sprendžia dėl veiksmų neteisėtumo nepriklausomai nuo to, ar įstatymo nustatyta tvarka buvo skųstas aktas, iš kurio kildinama žala. Administracinėje byloje Nr. A4-1030/2006 teisėjų kolegija konstatavo, kad sprendžiant žalos atlyginimo klausimą teismas privalo tirti ir faktinį pagrindą, iš kurio kildinama žala, nežiūrint to, kad tas pagrindas atskira tvarka ir nenuginčytas. Kitoje administracinėje byloje Nr. A10-332/2007 Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pažymėjo, kad teisės į žalos atlyginimą atsiradimui, įstatymas nereikalauja, jog neteisėti valstybės valdžios aktai būtų panaikinti ar pripažinti negaliojančiais įstatymų nustatyta tvarka (žr. pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. spalio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1655/2008; 2010 m. lapkričio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1419/2010).

Pareiškėja patikslintame skunde (I t., b.l. 129) nurodė, jog laiku neatkūrus nuosavybės teisės į buvusio savininko V. J. turėtą žemę, buvo iškirstas miškas – apie 300 kubinių metrų. Kadangi pareiškėja nebuvo miško savininkė, nebuvo pripažinta civiline ieškove baudžiamojoje byloje. Prašydama priteisti turtinės žalos atlyginimą, nurodė, kad ji nuostolius patyrė dėl iškirsto 300 kubinių metrų miško, dėl to, kad negalėjo naudotis žeme, mišku ir sodu, gauti iš to pajamų, bei apeliaciniame skunde papildomai nurodė, kad 2002 m. rugsėjo 5 d. dėl padegimo kilusio gaisro metu (duomenys neskelbtini) kaime sudegė pareiškėjai priklausanti daržinė, tvartas ir malkinė, apie 12 tonų šieno, karvė ir veršis. Teisėjų kolegija iš esmės pritaria pirmosios instancijos teismo argumentams, kad ji savo veiksmais nuo 2006 m. neatvykdama į žemėtvarkos skyrių derinti parengtų nuosavybės teisių atkūrimo dokumentų, ženklinti grąžinamų natūra žemės sklypų (data buvo nustatoma 6 kartus) užtęsė nuosavybės teisių atkūrimo procesą. Pareiškėja iki 2012-03-06 sprendimo Nr. 35S-15 dėl nuosavybės teisių atkūrimo į 2,50 ha miško, esančio (duomenys neskelbtini) rajone (duomenys neskelbtini) kaime, priėmimo, nebuvo nuvykusi suderinti žemės sklypo plano. Byloje nustačius aplinkybes, kad ne dėl atsakovo, bet dėl pačios pareiškėjos veiksmų jai negalėjo būti anksčiau atkurtos nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą, atsakovas nėra atsakingas už tuos turtinius praradimus, kuriuos patyrė pareiškėja, negalėdama šio turto valdyti ir juo naudotis. Be to, teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas negali vertinti tų aplinkybių ir spręsti tų reikalavimų (2002 m. rugsėjo 5 d. dėl padegimo kilusio gaisro metu (duomenys neskelbtini) kaime sudegė pareiškėjai priklausanti daržinė, tvartas ir malkinė, apie 12 tonų šieno, karvė ir veršis), kurie nebuvo nurodyti skunde pirmosios instancijos teismui.

Prašydama priteisti neturtinės žalos atlyginimą, pareiškėja pirmosios instancijos teismui skunduose buvo nurodžiusi, kad dėl atsakovo neteisėtų veiksmų vilkinant nuosavybės teisių atkūrimą daugiau negu 20 metų, ji patyrė didelius dvasinius išgyvenimus, pablogėjo sveikata. Kaip jau buvo minėta, nagrinėjamu atveju ilga nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą proceso trukmė buvo sąlygota pačios pareiškėjos veiksmų. Sprendimai, kuriais pareiškėjai atkurtos nuosavybės teisės, yra nenuginčyti, įrodymų, kad atsakovas, spręsdamas dėl nuosavybės teisių atkūrimo pareiškėjai, veikė neteisėtai, pažeidė galiojančių teisės aktų reikalavimus, pareiškėja pirmosios instancijos teismui nepateikė. Kai nėra įrodyti atsakovo neteisėti veiksmai, kurie būtų nulėmę ilgą proceso trukmę, ar neteisėtas delsimas atlikti teisės aktuose nustatytus veiksmus, nėra būtinosios žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo sąlygos. Vien ta aplinkybė, kad pareiškėja ilgą laiką siekė atkurti nuosavybės teises būtent jos pageidaujamu būdu, neatsižvelgdama į objektyvias aplinkybes, ir tai iš esmės nulėmė nuosavybės teisių atkūrimo į išlikusį nekilnojamąjį turtą proceso trukmę, negali būti pripažinta pagrindu priteisti pareiškėjai neturtinės žalos atlyginimą. Kaip turtinės žalos atlyginimo atveju, teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo nagrinėti tų apeliaciniame skunde nurodytų aplinkybių, kuriomis pareiškėja grindžia atsakovo veiksmų neteisėtumą – Mažeikių rajono apylinkės teismo 2003-07-07 sprendimu dėl 6 žemės sklypų pirkimo-pardavimo sutarčių panaikinimo nustatytų faktų, kitais teismų sprendimais 1997 m.-2009 m. nustatytų faktų, kai jos nebuvo nurodytos skunde pirmosios instancijos teismui. Be to, reikalavimams dėl žalos atlyginimo visų šių papildomai nurodomų neteisėtų veiksmų pagrindu pareikšti yra suėjęs trejų metų senaties terminas, numatytas CK 1.125 straipsnio 3 dalyje.

Pareiškėja prie savo apeliacinio skundo pridėjo papildomus dokumentus (t. II, b. l. 116-152, t. III, b. l. 14-111), tačiau didžioji jų dalis jau yra pateikta į bylą anksčiau, pareiškėja nereiškė prašymų dėl naujų įrodymų prijungimo, todėl teisėjų kolegija papildomai pateiktų dokumentų neprijungia prie bylos.

Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, nenustačiusi pagrindų tenkinti pareiškėjos apeliacinį skundą, jį atmeta, pirmosios instancijos teismo sprendimą palieką nepakeistą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos R. M. apeliacinį skundą atmesti.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Anatolijus Baranovas

Virginija Volskienė

Skirgailė Žalimienė