A-293-552/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-293-552/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03601-2013-9

Procesinio sprendimo kategorija 28; 15.2.3.1 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. sausio 19 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Artūro Drigoto ir Ramūno Gadliausko (pranešėjas), rašytiniame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo IĮ „Jonvabaliss“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo IĮ „Jonvabaliss“ skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, dėl žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas IĮ „Jonvabaliss“ (toliau – ir Bendrovė) skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės 61 692,01 Lt žalos atlyginimo, taip pat kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 pakeitimo ir papildymo įstatymo (toliau – ir Pakeitimo įstatymas) 6 straipsnis tiek, kiek jis įtvirtino naują fiksuotų tarifų dydžių nustatymo principą, atitinka Lietuvos Respublikos Konstituciją. Taip pat pareiškėjas prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjas paaiškino, kad Pakeitimo įstatymu pakeista Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo (toliau – ir Įstatymas) bei poįstatyminių teisės aktų koncepcija, įtvirtintas naujas principas, pagal kurį fiksuotas tarifas nustatomas ne tas, kuris galiojo leidimo plėtrai išdavimo momentu, o tas, kuris galios leidimo gaminti elektros energiją išdavimo dieną. Pareiškėjas leidimą plėtrai gavo laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d., t. y. tuo metu, kai galiojo 1,44 Lt / kWh supirkimo tarifas elektros jėgainėms, naudojančioms saulės energiją, neintegruotoms į pastatą, kurių įrengtoji galia yra iki 30 kW ir 1,80 Lt / kWh supirkimo tarifas elektros jėgainėms, naudojančioms saulės energiją, integruotoms į pastatą, kurių įrengtoji galia yra iki 30 kW.

Pakeitimo įstatymo pataisomis nuspręsta, kad mažiesiems saulės elektrinių statytojams taikytini elektros energijos supirkimo tarifai būtų panaikinti. Taip pat buvo sutrumpintas elektrinės statybos terminas, pareikalauta, kad būtų pateiktos užtikrinimo priemonės – garantijos. Iki to galiojusios redakcijos Įstatyme elektros energijos supirkimo tarifo nustatymo momentas buvo siejamas su leidimo plėtrai išdavimo momentu. Pareiškėjas pabrėžė, kad tik žinodamas garantuojamą supirkimo tarifą galėjo vertinti savo būsimas investicijas, kreiptis į bankus bei kitas finansines institucijas dėl energetikos projektų finansavimo.

Nuo leidimo plėsti elektros energijos gamybos pajėgumą gavimo momento pareiškėjas atliko didžiąją dalį investicijų. Pakeitus fiksuoto tarifo nustatymo tvarką pareiškėjo teisinė padėtis buvo suvaržyta, Bendrovė buvo priversta pagamintą elektros energiją pardavinėti leidimo gaminti išdavimo momentu galiojusiu tarifu, dėl to pareiškėjas šiuo metu ir ateinančius 12 metų turės pardavinėti pagamintą elektros energiją mažesniu tarifu nei buvo nustatyta Įstatymo, galiojusio iki 2013 m. sausio 31 d. redakcijoje. Pareiškėjas nurodė, kad dėl pakeisto ir jo teises pažeidžiančio teisinio reglamentavimo patyrė 61 692,01 Lt žalą.

Pareiškėjo manymu, priimant Pakeitimo įstatymą buvo pažeistas įstatymų negaliojimo atgal (lex retro non agit) principas. Pareiškėjo teigimu, Pakeitimo įstatymas pažeidžia teisinio apibrėžtumo ir teisėtų lūkesčių principo elementus. Pareiškėjas pažymėjo, kad Pakeitimo įstatymas prieštarauja bendriesiems teisės principams, parengtas ir pateiktas Lietuvos Respublikos Vyriausybei pažeidžiant teisėkūros reikalavimus. Pareiškėjo manymu, pažeistas proporcingumo principas, Pakeitimo įstatymo nuostatos neatitinka iki šiol vykdytos atsinaujinančių energetikos išteklių energetikos politikos reguliavimo praktikos, taip pat pažeidžia teisėtus lūkesčius ir interesus, pablogina verslo sąlygas atsinaujinančių išteklių energetikos sektoriuje.

Jei nebūtų priimtas Pakeitimo įstatymas, Bendrovė nebūtų patyrusi nuostolių, todėl, pareiškėjo manymu, šiuo atveju yra priežastinis ryšys tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir jo patirtų nuostolių. Pareiškėjas nurodė, kad yra įrengęs vieną saulės elektrinę, kurios galingumas yra 28,785 kW, dėl atsakovo veiksmų Bendrovė patirs 61 692,01 Lt nuostolių. Pareiškėjas paaiškino, kad 2013 m. balandžio 25 d. su AB „Lesto“ sudarė Elektros energijos supirkimo iš atsinaujinančių energijos išteklių gamintojo sutartį, kurios 1.3 punktas nustato, kad pareiškėjas įsipareigoja pateikti į skirstomųjų tinklų operatoriaus tinklą elektros energiją, pagamintą naudojant atsinaujinančius energijos išteklius, o AB „Lesto“ įsipareigoja sumokėti pareiškėjui 1,25 Lt, o ne 1,44 Lt už 1 kW.

Pareiškėjas nurodė, kad jau yra patyręs 5 593,22 Lt nuostolių. Pareiškėjas pažymėjo, kad, atsižvelgdamas į tai, jog asmenims, leidimus plėtrai gavusiems iki Pakeitimo įstatymo įsigaliojimo dienos, fiksuoti tarifai jau buvo nustatyti pagal principą, galiojusį iki Pakeitimo įstatymo, 2012 m. sausio 17 d. Pakeitimo ir įstatymo 6 straipsnio dalis, kurioje numatyta, kad „peržiūrėti fiksuotų tarifų didžiausi galimi dydžiai taikomi tik gamintojams, kurių elektrinėms leidimas gaminti elektros energija išduotas po šių tarifų įsigaliojimo dienos“, prieštarauja Konstitucijos 7 straipsnio 1 ir 2 dalims, konstitucinės teisinės valstybės ir kitiems konstituciniams principams tiek, kiek 2012 m. sausio 17 d.

Pakeitimo įstatymo 6 straipsnyje įtvirtintas fiksuotų tarifų dydžių nustatymo principas reguliuoja teisinius santykius, įvykusius iki Pakeitimo įstatymo įsigaliojimo dienos.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės, atsiliepimu į skundą prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas pažymėjo, kad elektrinė pradedama eksploatuoti tik teisės aktų nustatyta tvarka gavus leidimą gaminti elektros energiją. Elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis. Atsakovas darė išvadą, kad pareiškėjas, pradėdamas veiklą energetikos sektoriuje ir gavęs leidimą, sutiko su leidimu reglamentuojamomis veiklos sąlygomis, t. y., kad elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis. 2012 m.

Energetikos ministerijai buvo pateikta 16 000 prašymų plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus, statant ne didesnės kaip 30 kW galios saulės elektrines. Susidarė situacija kuomet galimų įrengti mažųjų saulės šviesos energijos elektrinių suminė įrengtoji galia (įvertinant pateiktus prašymus dėl leidimų šių elektrinių plėtrai) artėjo prie 500 MW, tokiu būdu viršijant suminę įrengtąją galią, nustatytą Įstatymo (redakcija, galiojusi iki 2013 m. vasario 1 d.) 13 straipsnio 3 dalies 2 punkte, apie 50 kartų. Tokia susidariusi situacija galėjo sąlygoti papildomą kasmetinį viešuosius interesus atitinkančių paslaugų lėšų poreikį, viršijantį 400 mln.

Lt., kuris būtų surinktas iš kitų elektros energijos vartotojų. Atsakovas pažymėjo, kad įstatymų leidėjas Įstatyme nustatydamas tikslą įrengtąją suminę galią padidinti iki 10 MW, neturėjo galimybės įvertinti, kad per kelis mėnesius gali būti pateikta apie 16 000 prašymų statyti saulės elektrines, kurių įrengtoji galia ne didesnė kaip 30 kW, bei kad tai turės tokią įtaką įrengtajai suminei galiai, sukels tokią grėsmę galimybei užtikrinti darnią atsinaujinančių energijos išteklių naudojimo plėtrą. Atsakovas paaiškino, kad tuo atveju, jei visi saulės elektrinių projektai, kuriems yra išduoti leidimai arba pateikti prašymai juos išduoti, būtų įgyvendinti, šiose elektrinėse pagamintą elektros energiją superkant Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos (toliau – ir Komisija) nustatytu tarifu, ženkliai padidėtų elektros energijos kaina vartotojams.

Tai darytų poveikį ne tik fiziniams asmenims, vartojantiems elektros energiją savo ūkiniams poreikiams, bet ir įmonėms, kurių gaminamos produkcijos bei teikiamų paslaugų kainai, taigi ir konkurencingumui, didžiulę įtaką turi elektros energijos kaina. Atsakovo teigimu, šiais veiksmais būtų pažeisti teisingumo, protingumo principai, todėl Seimas priėmė Pakeitimo įstatymą. Atsakovas pažymėjo, kad reikalavimas, jog įstatymas neturėtų grįžtamosios galios, nėra absoliutus. Atsakovas pažymėjo, kad skatinimo sistemos priemonių taikymas pareiškėjo atžvilgiu nebuvo visiškai panaikintas, nėra jokių duomenų, kad buvo paneigta pareiškėjo, remiantis iki 2013 m. vasario 1 d. galiojusia Įstatymo redakcija, įgytų teisių esmė, pažeistas proporcingumo principas, iškreipta konkuruojančių vertybių pusiausvyra, neužtikrintas teisingas jų balansas.

Atsakovas darė išvadą, kad nėra pagrindo teigti, jog pareiškėjas patyrė žalą dėl Lietuvos valstybės kaltės. Atsakovas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika tokio pobūdžio bylose, pažymėjo, kad pareiškėjas laisva valia sudarė sutartį su AB „Lesto“, tačiau prašo priteisti žalą iš Lietuvos valstybės. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas ginčija saulės jėgainių gaminamos elektros energijos supirkimui taikomą kainą, įtvirtintą sutartyje, tačiau byloje nėra jokių duomenų apie pareiškėjo pareikštą ieškinį dėl sutarties sąlygų.

Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjas nepateikė objektyvių įrodymų, jog negautos pajamos yra realios, o ne tikėtinos, taip pat neįrodė, kad šiuo atveju buvo pažeisti teisinės valstybės, proporcingumo principai.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. balandžio 15 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė ir netenkino pareiškėjo prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą.

Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio 1 dalimi, 6.271 straipsnio 1, 4 dalimis, 6.246, 6.249 straipsniais, nurodė, kad pareiškėjas, kuriam leidimas plėsti elektros energijos gamybos pajėgumą Nr. LP-4914 buvo išduotas 2012 m. gruodžio 6 d., pagal iki 2013 m. vasario 1 d. galiojusį teisinį reglamentavimą galėjo pretenduoti į 1,44 Lt / kWh fiksuotą tarifą už jam nuosavybės teise priklausančioje saulės elektrinėje pagamintą elektros energiją nuo leidimo gaminti elektros energiją išdavimo dienos.

Teismas rėmėsi Įstatymo 20 straipsnio 3, 6, 7 dalimis, nustatė, kad pagal Komisijos 2012 m. rugsėjo 28 d. nutarimą Nr. O3-282 fiksuoti tarifai elektrinėms, kurių įrengtoji galia yra ne didesnė kaip 30 kW, laikotarpiu nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. kovo 31 d. sudarė 1,25 Lt / kWh. Teismas rėmėsi Pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 1, 2 dalimis, 20 straipsnio 6 dalimi, ir darė išvadą, kad Bendrovei, kuriai leidimas gaminti elektros energiją išduotas 2013 m. kovo 21 d., taikomas 1,25 Lt / kWh tarifas už jam nuosavybės teise priklausančioje saulės elektrinėje pagamintą elektros energiją nuo leidimo gaminti elektros energiją išdavimo dienos, nors pagal iki 2013 m. vasario 1 d. galiojusį teisinį reglamentavimą, pareiškėjas galėjo pagrįstai tikėtis ir įgijo teisę reikalauti, kad, nustatyta tvarka ir terminu gavęs leidimą gaminti elektros energiją, jam bus taikomas 1,44 Lt / kWh tarifas, galiojęs leidimo plėtoti elektros energijos gamybos iš atsinaujinančių energijos išteklių pajėgumus išdavimo metu.

Teismas atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-2834/2013, nustatė, kad skatinimo sistemos priemonės – fiksuotas tarifas 12 metų ir t. t. – pareiškėjo atžvilgiu turi būti ir yra taikomos, pareiškėjas neįrodė, kad pastatytos saulės elektrinės tolesnis eksploatavimas yra praradęs ekonominę prasmę ir negali užtikrinti intereso, kurio jis siekė įgydamas leidimą plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus, t. y. kurti ir plėtoti verslą, gauti pajamų bei pelno iš valstybės skatinamos ekonominės veiklos. Priešingai, iš šios veiklos per 12 metų laikotarpį pareiškėjas gaus pajamas, kurios ne tik kompensuos visas Bendrovės nurodytas saulės elektrinės įrengimo sąnaudas, bet ir garantuos objektyviai didelį pelną, todėl, teismo vertinimu, šioje byloje nėra duomenų, kurie leistų daryti išvadą, kad buvo paneigta pareiškėjo pagal iki 2013 m. vasario 1 d. galiojusią Įstatymo redakciją įgytų teisių esmė, pažeistas proporcingumo principas, iškreipta konkuruojančių vertybių pusiausvyra, neužtikrintas teisingas jų balansas, atitinkamai – nėra pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu tirti pareiškėjo nurodytų teisės aktų nuostatų konstitucingumą. Teismas pažymėjo, kad Bendrovės 2014 m. kovo 26 d. rašytiniuose paaiškinimuose nurodytas teiginys, jog, vykdydamas teisingumą ir įgyvendindamas pareiškėjo teisę į teismą, bylą nagrinėjantis teismas, privalėdamas įvertinti pareiškėjo reikalavimo pagrįstumui įrodinėtiną Seimo veiksmų teisėtumą ir neturėdamas tokios kompetencijos, civilinės atsakomybės sąlygos – neteisėtų veiksmų – įvertinimą privalo perduoti nagrinėti tokią kompetenciją turinčiam Konstituciniam Teismui, yra nepagrįstas, nes pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 4 straipsnio 2 dalį į Konstitucinį Teismą administracinis teismas privalo kreiptis ne kiekvienu atveju, kai byloje dalyvaujantis asmuo to reikalauja, o tik tokiu atveju, kai bylą nagrinėjančiam teisumui kylą abejonių dėl įstatymo, kito teisės akto ar jų dalies, taikomų tokioje byloje, konstitucingumo. Nagrinėjamoje byloje teismui nekilo abejonių dėl teisės aktų, taikomų sprendžiant šį ginčą, konstitucingumo.

Kadangi nėra pagrindo teigti, jog veiksmai, kurių pagrindu pareiškėjo saulės elektrinėje pagaminama energija superkama 1,25 kW / Lt tarifu, yra neteisėti, t. y. prieštaraujantys galiojančių teisės aktų reikalavimams, teismas konstatavo, kad nėra vienos iš būtinųjų valstybės civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų, todėl pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Netenkinęs reikalavimo dėl žalos atlyginimo, teismas neturėjo pagrindo tenkinti ir pareiškėjo reikalavimo dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

III. Pareiškėjas IĮ „Jonvabalis“ apeliaciniu skundu prašo kreiptis į Europos Sąjungos teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo šioje byloje priėmimo; kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Pakeitimo įstatymo 6 straipsnis tiek, kiek jis įtvirtino naują fiksuotų elektros energijos iš atsinaujinančių išteklių tarifų dydžių nustatymo principą, atitinka Lietuvos Respublikos Konstituciją; panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti – priteisti iš atsakovo žalos atlyginimą ir visas bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjo manymu, teismas, vertindamas Seimo veiksmų teisėtumą priimant Pakeitimo įstatymą, viršijo administracinių teismų kompetenciją, nepagrįstai prisiėmė Konstitucijoje įtvirtintus išimtinius Konstitucinio Teismo įgaliojimus, paneigė pareiškėjo teisę į teisingą teismą. Pareiškėjas pabrėžia, kad Pakeitimo įstatymo nuostatų priėmimas pakeitė jo teisinę padėtį įgyvendinant leidimo plėtrai išdavimo metu Bendrovės įgytas teises, taigi, Seimas priėmė tokį aktą, kuriuo pareiškėjo įgytoms teisėms ir teisėtiems interesams padaryta tiesioginė neigiama įtaka.

Pareiškėjo teigimu, egzistuoja visos CK XXII skyriuje ir CK 6.271 straipsnyje numatyto teisinio reguliavimo taikymo prielaidos. Pareiškėjas pažymi, kad teismas neįvertino bylos išsprendimui reikšmingų aplinkybių, susijusių su Seimo veiksmų priimant Pakeitimo įstatymą teisėtumo vertinimu. Pareiškėjo teigimu, teismas, nesikreipti į Konstitucinį Teismą dėl civilinės atsakomybės taikymui reikšmingos aplinkybės įvertinimo vadovaudamasis vien formaliais pagrindais negali, nes tokiu atveju priimtas sprendimas būtų formalus. Pareiškėjas paaiškina, jog su fiksuotu tarifu susiję turtinio pobūdžio teisiniai santykiai susiformavo įvykus Įstatymo 20 straipsnio 7 dalyje nustatytoje taisyklėje nurodytam juridiniam faktui – leidimo plėtrai išdavimui.

Šis turtinio pobūdžio teisinis santykis tarp pareiškėjo ir valstybės susiformavo leidimo plėtrai išdavimo dieną ir nustatė ne bet kokias pareiškėjo ir valstybės tarpusavio teises ir pareigas, o tas, kurios detaliai aptarė fiksuoto tarifo pareiškėjo atžvilgiu taikymą, dėl to yra galiojantis ir santykio dalyviams – pareiškėjui ir valstybei, sukeliantis teisines pasekmes. Pareiškėjas pažymi, kad priėmus Pakeitimo įstatymą fiksuoto tarifo, taikomo konkrečiam ūkio subjektui, nustatymo momentą Seimas susiejęs ne su Leidimo plėtrai išdavimo momentu, o su leidimo gamybai išdavimo momentu, pareiškėją ir valstybę siejantį turtinio teisinio pobūdžio santykį, susiklosčiusį leidimo plėtrai išdavimo dieną Įstatymo 20 straipsnio 7 dalies pagrindu pakeitė, t. y. vienašališkai pakeitė susiformavusių ir galiojančių turtinio pobūdžio teisinių santykių turinį, dėl ko įsiterpė į nustatytus ir galiojančius teisinius santykius.

Pareiškėjas daro išvadą, kad atsakovas pažeidė konstitucinį lex retro non agit principą. Pareiškėjas pažymi, kad teismas nemotyvavo, kodėl pareiškėjo atžvilgiu nustatytas atsinaujinančių išteklių naudojimo skatinimas būtų įgyvendintas viršijant tai, kas buvo būtina šiam tikslui pasiekti, nesuderinamas su asmens ir visuomenės interesais, pažeidžiant bendrą tautos gerovę. Pareiškėjas nurodo, kad byloje nenustatyta, jog Bendrovės elektrinėje pagamintos elektros energijos gamybos skatinimas leidimo plėtrai išdavimo sąlygomis lemtų tokį elektros energijos tarifo vartotojams didėjimą, jog jis būtų laikomas ženkliu ir pažeidžiančiu vartotojų ilgalaikius interesus, numatytus ilgalaikės valstybės raidos strategijoje.

Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad Įstatymo 13 straipsnio 3 dalies 2 punktas nenumato ribos, iki kurios saulės elektrinių iki 30 kW statyba yra skatinama. Pareiškėjas daro išvadą, kad byloje nesant įrodymų apie elektros energijos kainos vartotojams nepagrįstumą nėra pagrindo prieiti prie išvados, kad elektros energijos kaina vartotojams tapo per didelė, jog 2011 m. galiojančiu teisiniu reguliavimu nustatytas skatinimo mechanizmas paneigia tautos gerovės turinį, jog atsirado poreikis ginti elektros energijos vartotojus papildomai.

Pareiškėjas pabrėžia, kad Pakeitimo įstatymo nuostatų priėmimas ir galiojimas jo atžvilgiu prieštarauja Europos Sąjungos teisiniam reguliavimui, todėl šioje byloje teismui privalu kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės, atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą ir apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovas remiasi Pakeitimo įstatymo 6 straipsniu, 1 straipsnio 2 dalimi, Įstatymo (redakcija, galiojusi iki 2013 m. vasario 1 d.) 13 straipsnio 3 dalies 2 punktu, pažymi, kad įstatymų leidėjas Įstatyme nustatydamas tikslą įrengtąją suminę galią padidinti iki 10 MW, neturėjo galimybės įvertinti, numatyti, kad per kelis mėnesius gali būti pateikta apie 16 000 prašymų statyti saulės elektrines, kurių įrengtoji galia ne didesnė nei 30 kW bei kad tai turės įtaką įrengtajai suminei galiai, sukels tokią grėsmę galimybei užtikrinti darnią atsinaujinančių energijos išteklių naudojimo plėtrą. Atsakovas paaiškina, kad tuo atveju, jei visi saulės elektrinių projektai, kuriems yra išduoti leidimai arba pateikti prašymai juos išduoti, būtų įgyvendinti, šiose elektrinėse pagamintą elektros energiją superkant Komisijos nustatytu tarifu, ženkliai padidėtų elektros energijos kaina vartotojams, tokiais veiksmais būtų pažeisti teisingumo, protingumo principai. Atsakovas pabrėžia, kad Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje yra konstatuota, jog viešojo intereso, kaip valstybės pripažinto ir teisės ginamo visuomeninio intereso, įgyvendinimas yra viena svarbiausių pačios visuomenės egzistavimo ir raidos sąlygų. Atsakovas atkreipia dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-2834/2013, pažymi, jog skatinimo sistemos priemonių taikymas pareiškėjo atžvilgiu nebuvo visiškai panaikintas, byloje taip pat nėra duomenų, kad pareiškėjo pastatytos saulės elektrinės tolesnis eksploatavimas iš esmės yra praradęs ekonominę prasmę, taigi nėra pagrindo teigti, kad pareiškėjas patyrė žalą dėl Lietuvos valstybės kaltės. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas ginčija saulės jėgainių gaminamos elektros energijos supirkimui taikomą kainą, įtvirtintą sutartyje, tačiau byloje nėra informacijos apie pareiškėjo pateiktą ieškinį dėl sutarties sąlygų nuginčijimo. Atsakovo manymu, klausimas dėl Direktyvos nuostatų aiškumo ir galiojimo nekyla, šios bylos aplinkybės atitinka nuostatai, suformuluotai Europos Sąjungos Teisingumo Teismo byloje Nr. C-310/04.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Byloje kilęs ginčas dėl turtinės žalos (61 692,01 Lt) priteisimo iš atsakovo Lietuvos valstybės. Reikalavimą atlyginti žalą pareiškėjas grindžia iš esmės tuo, kad, valstybei nuo 2013 m. vasario 1 d. pakeitus teisinį reglamentavimą, nustatytą Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymu, jis buvo priverstas pagamintą elektros energiją pardavinėti ne leidimo plėtoti elektros energijos gamybos iš atsinaujinančių energijos išteklių pajėgumus išdavimo metu galiojusiu tarifu, o leidimo gaminti elektros energiją išdavimo momentu galiojusiu tarifu, dėl to, pasak pareiškėjo, jis artimiausius 12 metų turės pardavinėti pagamintą elektros energiją mažesniu tarifu nei buvo nustatyta pagal Įstatymo reakciją, galiojusią iki 2013 m. vasario 1 dienos ir dėl to patyrė nuostolius. Pareiškėjo įsitikinimu, priėmus bylai aktualų Pakeitimo įstatymą (konkrečiai – šio įstatymo 6 straipsnį), buvo pažeistas įstatymų negaliojimo atgal principas, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatos, teisinio apibrėžtumo ir teisėtų lūkesčių bei kiti konstituciniai principai.

Pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnį, reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), padarytos valdžios institucijų neteisėtais veiksmais, atlyginimo gali būti tenkinamas konstatavus tris sąlygas: valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, padarytos žalos faktą ir priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Bent vienos iš paminėtų trijų sąlygų nebuvimas lemia tai, kad valstybei negali kilti civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnį.

Administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog tam, kad būtų galima konstatuoti valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą CK 6.271 straipsnio taikymo prasme, reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktų priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl pareiškėjo nurodytų valdžios institucijos (pareigūnų) neteisėtų veiksmų (neveikimo). CK 6.249 straipsnio 1 dalis numato, kad žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Pažymėtina, kad žalos atsiradimo dėl valstybės institucijų ir / ar jų darbuotojų neteisėtų veiksmų fakto bei priežastinio ryšio tarp pareiškėjo nurodytos žalos ir valdžios institucijos neteisėtų veiksmų įrodinėjimo pareiga tenka asmeniui, kuris kreipėsi į teismą dėl žalos atlyginimo, t. y. pareiškėjui (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys administracinėse bylose Nr. A444-669/2011, A520-1673/2013, A525-3063/2011 ir kt.).

Pagal Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1 punktą, viena iš atsinaujinančių energijos išteklių naudojimo plėtros skatinimo priemonių yra fiksuotas tarifas. Šio įstatymo 20 straipsnyje (redakcija, galiojusi iki 2013 m. vasario 1 d.) buvo nustatyta, kad elektros energija, pagaminta elektrinėse, kurių įrengtoji galia yra ne didesnė kaip 30 kW, superkama už nustatytą fiksuotą tarifą vadovaujantis Vyriausybės nustatyta tvarka ir sąlygomis (1 d.); fiksuotus tarifus elektrinėms, kurių įrengtoji galia yra ne didesnė kaip 30 kW, ir fiksuoto tarifo didžiausią galimą dydį aukcionuose dalyvaujantiems gamintojams kiekvieniems kalendoriniams metams, atsižvelgdama į šiame įstatyme nustatytus fiksuotų tarifų nustatymo principus, nustato Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija (4 d.); Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija kiekvienais metais įvertina elektros energijos gamybos iš skirtingų atsinaujinančių energijos išteklių plėtrą, atsižvelgdama į faktinį per praėjusius kalendorinius metus pagamintą elektros energijos kiekį, veikiančių elektrinių įrengtųjų galių sumą ir statomų elektrinių numatytų įrengti galių sumą; fiksuoti tarifai elektrinėms, kurių įrengtoji galia yra ne didesnė kaip 30 kW, ir fiksuoto tarifo didžiausi galimi dydžiai yra peržiūrimi, atsižvelgiant į elektros energijos gamybos iš skirtingų atsinaujinančių energijos išteklių plėtrą ir šios plėtros atitiktį Nacionaliniame atsinaujinančių išteklių energijos naudojimo plėtros veiksmų plane nustatytiems tikslams ir uždaviniams; peržiūrėti fiksuoti tarifai ir fiksuotų tarifų didžiausi galimi dydžiai taikomi tik gamintojams, kurių elektrinėms leidimas plėtoti elektros energijos gamybos iš atsinaujinančių energijos išteklių pajėgumus išduotas po šių tarifų pakeitimo dienos (7 d.); numatytos nekintančios skatinimo priemonės taikomos 12 metų laikotarpiu nuo leidimo gaminti elektros energiją išdavimo dienos (8 d.).

Priėmus Pakeitimo įstatymą, kuris įsigaliojo nuo 2013 m. vasario 1 d., vienu iš šio įstatymo uždavinių elektros energetikos sektoriuje iki 2020 metų numatyta saulės šviesos energijos elektrinių, prijungtų prie elektros tinklų, įrengtąją suminę galią padidinti iki 10 MW, neįskaitant mažųjų elektrinių, kurių įrengtoji galia ne didesnė kaip 30 kW, kurioms leidimai plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus išduoti pagal prašymus, pateiktus iki 2012 m. gruodžio 31 d. (Įstatymo 13 str. 3 d. 2 p.). Nuo 2013 m. vasario 1 d. galiojančios redakcijos Įstatymo 20 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija ne dažniau kaip kas ketvirtį įvertina elektros energijos gamybos iš skirtingų atsinaujinančių energijos išteklių plėtrą, atsižvelgdama į faktinį per praėjusius kalendorinius metus pagamintą elektros energijos kiekį, veikiančių elektrinių įrengtųjų galių sumą ir statomų elektrinių numatytų įrengti galių sumą. Atsižvelgiant į elektros energijos gamybos iš skirtingų atsinaujinančių energijos išteklių plėtrą ir šios plėtros atitiktį Nacionaliniame atsinaujinančių išteklių energijos naudojimo plėtros veiksmų plane nustatytiems tikslams ir uždaviniams, peržiūrimi fiksuoto tarifo didžiausi galimi dydžiai. Peržiūrėti fiksuotų tarifų didžiausi galimi dydžiai taikomi tik gamintojams, kurių elektrinėms leidimas gaminti elektros energiją išduotas po šių tarifų įsigaliojimo dienos.

Taigi nuo 2013 m. vasario 1 d. buvo pakeista Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatyme numatyta fiksuoto tarifo apskaičiavimo tvarka, įtvirtinant, kad fiksuoto tarifo, už kurį iš elektros energijos gamintojų dvylikos metų laikotarpiu superkama energija, nustatymo momentas siejamas ne su leidimo plėtoti elektros energijos gamybą išdavimo diena (kaip buvo iki 2013 m. vasario 1 d.), o su leidimo gaminti elektros energiją išdavimo diena (nuo 2013 m. vasario 1 d.). Įsigaliojus minėtiems Įstatymo pakeitimams, leidimo plėtoti elektros energijos gamybos iš atsinaujinančių energijos išteklių pajėgumus išdavimas apskritai nustojo būti ta faktine aplinkybe, kuri lemia atitinkamo fiksuoto elektros energijos iš atsinaujinančių išteklių tarifo taikymą. Pažymėtina, kad sąlygos vystyti saulės elektrinių projektus pasikeitė visiems asmenims, kurie iki šio įstatymo įsigaliojimo nespėjo įrengti saulės jėgainių ir gauti leidimus gaminti elektros energiją.

Pirmosios instancijos teismas, remdamasis byloje ištirtais įrodymais, nustatė, kad Energetikos ministerija 2012 m. rugpjūčio 16 d. išdavė pareiškėjui leidimą plėsti elektros energijos gamybos pajėgumą Nr. LP-1354, o 2013 m. kovo 21 d. išdavė leidimą gaminti elektros energiją Nr. LG-0966. Leidimuose nurodytos reguliuojamos veiklos sąlygos – vykdyti veiklos elektros energetikos sektoriuje leidimų išdavimo taisyklių VII skyriuje nurodytas sąlygas. Leidime nurodyta, kad elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis. Ginčo dėl faktinių aplinkybių byloje nėra.

Pareiškėjo teigimu, dėl atsakovo neteisėtų veiksmų, pasireiškusių Pakeitimo įstatymo priėmimu, Bendrovės įgyvendinamo projekto finansinis naudingumas ir investicinė grąža bus daug mažesnė nei ji tikėjosi, atsižvelgdama į Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo nuostatas, galiojusias iki 2013 m. vasario 1 d., pradėdama vykdyti veiklą elektros energetikos sektoriuje, dėl to pareiškėjas patyrė žalą, kurią prašo priteisti iš atsakovo.

Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina.

Šiai administracinei bylai yra aktualios teisės aiškinimo taisyklės, suformuluotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 23 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A143-2834/2013, taip pat kitose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėtose analogiškos kategorijos bylose suformuota praktika (pvz., 2014 m. liepos 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1545/2014, 2014 m. rugpjūčio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1655/2014, 2014 m. rugsėjo 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-1475/2014, 2014 m. spalio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1839/2014). Nagrinėjamos administracinės bylos aplinkybės, kuriomis yra grindžiamas pareiškėjo reikalavimas, yra analogiškos aplinkybėms, kuriomis buvo grindžiami pareiškėjų reikalavimai paminėtose bylose, todėl nagrinėjamu atveju nėra pagrindo nukrypti nuo ankstesnėje administracinių teismų praktikoje suformuluotų teisės aiškinimo taisyklių ar kurti naujas taisykles.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. gruodžio 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-2834/2013 pažymėjo, kad įstatymų leidėjas ūkio subjektams, kurie leidimą plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus gavo galiojant ankstesniam teisiniam reguliavimui (Įstatymo 20 str. 7 d.; 2011 m. gegužės 12 d. įstatymo Nr. XI-1375 redakcija), jokių išimčių dėl naujo teisinio reguliavimo taikymo, išleisdamas Pakeitimo įstatymą ir jo įgyvendinimo įstatymą, neįtvirtino. Taigi, naujasis fiksuoto tarifo nustatymo momentas (Įstatymo 20 str. 6 d.) buvo taikomas net ir tiems ūkio subjektams, kurie leidimą plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus gavo iki 2013 m. vasario 1 dienos.

Išplėstinė teisėjų kolegija administracinėje byloje Nr. A143-2834/2013 taip pat konstatavo, kad Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymu siektas tikslas skatinti atsinaujinančių išteklių naudojimą negali būti suvokiamas kaip išskirtinis, visais atvejais nusveriantis kitus viešuosius interesus, inter alia vartotojų teisių apsaugą ir jų lūkesčius, socialinio teisingumo imperatyvą, darnią visuomenės ir verslo plėtrą. Priešingai, jis turi būti įgyvendintas neviršijant to, kas yra būtina šiam tikslui pasiekti, derinant asmens ir visuomenės interesus, nepažeidžiant bendros tautos gerovės. Tad ūkio subjektai, kurių ekonominė veikla per se yra susijusi su rizikos elementu, negali turėti teisėtų lūkesčių, kad teisės aktų leidėjui, naudojantis savo diskrecija, esama situacija apskritai išliks nepakitusi ir kad įstatymų leidėjas nepriims tokių teisės aktų pakeitimų, kurie gali sukelti asmeniui neigiamų (pvz., finansinių) padarinių. Kita vertus, tokie pakeitimai negali būti neadekvatūs siekiamiems tikslams, paneigti įgytų teisių esmę, pažeisti proporcingumo principą. Kiekvienu konkrečiu atveju būtina įvertinti, ar atitinkami pakeitimai nepaneigė įgytos teisės esmės, ar jie atitiko proporcingumo principą. Proporcingumo principas reiškia, kad įstatyme numatytos priemonės turi atitikti teisėtus ir visuomenei svarbius tikslus, kad šios priemonės turi būti būtinos minėtiems tikslams pasiekti ir neturi varžyti asmens teisių ir laisvių akivaizdžiai labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti (pvz., Konstitucinio Teismo 2012 m. birželio 29 d. nutarimas). Be to, išplėstinė teisėjų kolegija pažymėjo, jog įgytos teisės esmė negali būti laikoma paneigta, jei jos egzistavimas net ir po atliktų jos turinį lemiančių pakeitimų išlieka prasmingas, teisės turėtojas pakankamai reikšminga ir adekvačia apimtimi gali įgyvendinti atitinkama subjektine teise garantuotus interesus.

Taigi, atsižvelgiant į šioje byloje taikytinų teisės normų aiškinimą, suformuluotą minėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 23 d. nutartyje, nėra pagrindo abejoti naujos tarifų dydžių nustatymo tvarkos, įtvirtintos Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatyme (2013 m. sausio 17 d. įstatymo Nr. XII-169 redakcija) teisėtumu. Nesant kitokių išskirtinių faktinių aplinkybių, nei nurodytos paminėtoje išplėstinės teisėjų kolegijos nutartyje (pareiškėjas į administracinę bylą nepateikė jokių faktinių duomenų apie tai, kad elektros energijos gamyba saulės elektrinėje nebeteko ekonominės prasmės ir pan.), nukrypti nuo anksčiau suformuluotos minėtos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos nėra pagrindo. Taigi pirmosios instancijos teismas, atmesdamas pareiškėjo skundą, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde, taip pat ir pirmosios instancijos teisme pareiškė prašymą kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą dėl Pakeitimo įstatymo 6 straipsnio nuostatos – „peržiūrėti fiksuotų tarifų didžiausi galimi dydžiai taikomi tik gamintojams, kurių elektrinėms leidimas gaminti elektros energiją išduotas po šių tarifų įsigaliojimo dienos“ atitikties Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 69 straipsnio 1 daliai ir teisinės valstybės principui.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 2 dalis nustato, kad jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Vadinasi, pareiga kreiptis į Konstitucinį Teismą atsiranda tik tuo atveju, jei teismas suabejoja byloje taikytino įstatymo ar kito teisės akto atitiktimi Konstitucijai. Šalių pozicija šiuo klausimu nėra lemiama ir teismui nėra privaloma. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad klausimas dėl teismo kreipimosi į Konstitucinį Teismą yra bylą nagrinėjančio teismo diskrecija ir pagrindu teismui kreiptis į Konstitucinį Teismą su atitinkamu paklausimu gali būti tik paties bylą nagrinėjančio teismo pagrįstos abejonės (pagrįstas manymas) dėl taikytino teisės akto atitikimo Konstitucijai, kurios privalo būti pašalintos, kad teismas galėtų priimti teisingą sprendimą (baigiamąjį aktą). Teismas, atsižvelgdamas į konkrečios bylos aplinkybes ir toje byloje taikytino konkretaus teisės akto turinį, sprendžia, ar yra būtina kreiptis į Konstitucinį Teismą (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. birželio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-2320/2012, 2012 m. liepos 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-2007/2012).

Pareiškėjas, prašydamas tiek pirmosios instancijos teismo, tiek apeliacinės instancijos teismo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Pakeitimo įstatymo 6 straipsnis tiek, kiek jis įtvirtino naują fiksuotų elektros energijos iš atsinaujinančių išteklių tarifų dydžių nustatymo principą, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 69 straipsnio 1 daliai bei teisinės valstybės principui, iš esmės nurodo tas pačias aplinkybes, t. y. kad įstatymų leidėjas, priėmęs minėtą Pakeitimo įstatymo nuostatą, pakeistą reguliavimą pritaikė retrospektyviai, taip pat nepaisė asmenų teisėtų lūkesčių apsaugos principo, kuris yra vienas iš teisinės valstybės principo elementų.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 23 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A143-2834/2013, pateiktas taikytinų teisės normų aiškinimas pašalina abejones dėl to, ar Pakeitimo įstatymo 6 straipsniu inter alia patvirtinta Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 20 straipsnio 6 dalies nuostata, susijusi su nauja fiksuotų tarifų dydžių nustatymo tvarka, gali prieštarauti Konstitucijai ir teisinės valstybės principui. Nagrinėjamoje byloje nenustatyta kitokių išskirtinių faktinių aplinkybių, kurios leistų nukrypti nuo minėtoje išplėstinės teisėjų kolegijos nutartyje anksčiau suformuluoto teisės aiškinimo (pareiškėjas nepateikė į bylą jokių faktinių duomenų apie tai, kad elektros energijos gamyba saulės elektrinėje apskritai nebeteko ekonominės prasmės; saulės elektrinių veikla nebuvo apribota; nebuvo panaikintas pats fiksuotų tarifų mokėjimas, kaip elektros energijos gamybos iš atsinaujinančių energijos išteklių skatinimo priemonė, ir pan.). Nesant pagrindo manyti, kad bylai aktualus teisinis reguliavimas prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, pareiškėjo prašymas dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą buvo pagrįstai netenkintas pirmosios instancijos teismo ir yra netenkinamas apeliacinės instancijos teismo.

Šiuo aspektu pažymėtina, kad įstatymas yra Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir Seimo statuto nustatyta tvarka išleistas pirminis teisinis aktas, išreiškiantis įstatymo leidėjo valią ir turintis aukščiausiąją teisinę galią. Todėl įstatymas gali būti pakeistas arba jo galiojimas gali būti panaikintas ne kitaip, kaip išleidus kitą įstatymą arba Konstituciniam Teismui pripažinus jį prieštaraujančiu Konstitucijai (Konstitucinio Teismo 1994 m. sausio 19 d. nutarimas). Nagrinėjamu atveju ginčo teisinius santykius reguliuojantys įstatymai yra galiojantys, todėl konstatuoti, kad valstybės institucijų aktai, kuriais buvo nustatytas pareiškėjo gaminamos elektros energijos fiksuotas tarifas, priimti vadovaujantis galiojančiais įstatymais, yra neteisėti, nėra pagrindo. Taigi, nenustačius valstybės institucijų neteisėtų veiksmų, nagrinėjamu atveju valstybei negali būti taikoma civilinė atsakomybė pagal CK 6.271straipsnį.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat suformulavo prašymą kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo šioje byloje priėmimo.

Remiantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 3 dalimi, įstatymų nustatytais atvejais teismas kreipiasi į kompetentingą Europos Sąjungos teisminę instituciją, prašydamas preliminaraus nutarimo Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimu. Pažymėtina, kad pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktiką, būtent bylą nagrinėjantis nacionalinis teismas, kuris atsakingas už sprendimo priėmimą, atsižvelgdamas į konkrečios bylos aplinkybes, turi įvertinti reikalingumą pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą, kad galėtų priimti savo sprendimą bei įvertinti Teisingumo Teismui pateikiamų klausimų svarbą (pvz., Teisingumo Teismo 2006 m. birželio 15 d. sprendimo Acereda Herrera, C–466/04, 47 p., taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-250/2012).

Pažymėtina, kad kreipimosi į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą pagrindas yra pagrįsta abejonė dėl tokios Europos Sąjungos teisės aktų nuostatos (nuostatų) aiškinimo, kuri turėtų būti taikoma konkrečioje byloje. Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo priedo 1 punkte yra nurodyta, kad šiuo įstatymu, be kita ko, įgyvendinama 2009 m. balandžio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2009/28/EB dėl skatinimo naudoti atsinaujinančių išteklių energiją, iš dalies keičianti bei vėliau panaikinanti Direktyvas 2001/77/EB ir 2003/30/EB (OL 2009 L 140, p. 16). Remdamasis būtent šiuo Europos Sąjungos teisės aktu (taip pat ir 2001 m. rugsėjo 27 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2001/77/EB dėl elektros, pagamintos iš atsinaujinančių energijos išteklių, skatinimo elektros energijos vidaus rinkoje, kuri buvo panaikinta Direktyva 2009/28/EB, ir todėl nebegalioja), apeliantas mano, kad Lietuvos Respublikos Seimo priimtas 2013 m. sausio 17 d. Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymas Nr. XII-169 prieštarauja Europos Sąjungos teisei.

Atsižvelgiant į Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 267 straipsnio ir Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 401 straipsnio nuostatas, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, kuris yra galutinė instancija administracinėms byloms (ABTĮ 20 str. 1 d.), nagrinėjant bylą bei taikant Europos Sąjungos teisės normas iškilus šių normų aiškinimo ar galiojimo klausimui, privalo kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą.

Teisėjų kolegija pastebi, kad nagrinėjamoje administracinėje byloje nekyla Europos Sąjungos teisės normų aiškinimo ar galiojimo klausimų, nes šios normos (tarp jų ir pareiškėjo minima 2009 m. balandžio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2009/28/EB dėl skatinimo naudoti atsinaujinančių išteklių energiją, iš dalies keičianti bei vėliau panaikinanti Direktyvas 2001/77/EB ir 2003/30/EB), atsižvelgiant į byloje sprendžiamo ginčo pobūdį (valstybės civilinės atsakomybės klausimas dėl žalos, padarytos galbūt neteisėtais valstybės institucijų veiksmais, atlyginimo) nėra taikomos, o yra taikomos nacionalinės teisės normos, reglamentuojančios civilinę atsakomybę už žalą, taip pat vertintina nacionalinio teisėkūros subjekto veikla, jam priėmus teisinio reguliavimo pakeitimus, nulėmusius mažesnių fiksuotų tarifų taikymą. Padaryti nacionalinio teisės akto (Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo) pakeitimai nepaneigė Europos Sąjungos institucijų priimtų teisės aktų, reguliuojančių energijos iš atsinaujinančių energijos išteklių gamybą, jos skatinimą bei paramą. Kaip minėta, skatinimo priemonė, net ir pasikeitus teisiniam reguliavimui, nebuvo panaikinta ir byloje nepateikta faktinių duomenų, įrodančių pareiškėjo ūkinės veiklos, pasikeitus tarifams, nuostolingumą. Dėl nurodytų motyvų prašymas kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo šioje byloje priėmimo yra atmestinas kaip nepagrįstas.

Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pilnai ir visapusiškai įvertino bylai reikšmingas faktines aplinkybes, iš esmės teisingai aiškino ir taikė ginčo teisinius santykius reguliuojančias teisės normas bei priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmestinas, o skundžiamas Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas paliktinas nepakeistu.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

pareiškėjo IĮ „Jonvabaliss“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius Artūras Drigotas Ramūnas Gadliauskas