A-1144-756/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-1144-756/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00349-2014-6

Procesinio sprendimo kategorija 6.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. gegužės 13 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal trečiojo suinteresuotojo asmens Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos A. G. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui, trečiajam suinteresuotajam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja A. G. kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–2, 10–11), prašydama: 1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) 2013 m. gruodžio 31 d. sprendimą Nr. (6.5) I-9147; 2) panaikinti VSDFV Vilniaus skyriaus 1-ojo pensijų skyriaus 2013 m. lapkričio 28 d. raštą Nr. (10.1)3-145894; 3) įpareigoti išmokėti neišmokėtos 9 522,47 Lt senatvės pensijos, 84 Lt našlės pensijos; 4) dėl prastos sveikatos atnaujinti terminą skundui paduoti.

Pareiškėja paaiškino, kad jai, kaip dirbančiai pensininkei, nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. remiantis Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) nuostatomis buvo neteisėtai sumažinta ir neišmokėta 9 522,47 Lt senatvės pensijos ir 84 Lt našlės pensijos dalis. Pensijos sumažinimas prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2012 m. vasario 6 d. sprendimui, todėl neišmokėtos pensijos dalis turi būti grąžinta. Ji negalėjo žinoti, jog Laikinasis įstatymas prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija), kol dėl jo nepasisakė Konstitucinis Teismas.

Atsakovas VSDFV Vilniaus skyrius atsiliepime (b. l. 16–19) prašė skundo netenkinti.

Teigė, kad pareiškėjai paskirtos senatvės pensijos dydis viršijo Laikinajame įstatyme nustatytą 650 Lt ribinį valstybinės socialinio draudimo pensijos dydį, todėl jos senatvės pensija buvo perskaičiuota (laikinai sumažinta) vadovaujantis Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalies nuostatomis. Pareiškėja laikotarpiu nuo 2009 m gruodžio 1 d. iki 2011 m. lapkričio 30 d. turėjo draudžiamųjų pajamų, todėl, vadovaujantis Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatomis, jai laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. buvo mokama ne visa pagal Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalies nuostatas perskaičiuota senatvės pensija, o jos dalis, apskaičiuota taikant koeficientą, apskaičiuotą pagal Laikinojo įstatymo 2 priede nurodytą formulę, atsižvelgiant į praėjusio kalendorinio mėnesio turėtų draudžiamųjų pajamų dydį. Pareiškėjos našlių pensijos, paskirtos VSDFV Vilniaus skyriaus 2009 m. lapkričio 13 d. sprendimu, dydis 2010 m. sausio 1 d. buvo 70,00 Lt. Laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. pareiškėjai buvo mokėta pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas perskaičiuota našlių pensija, kurios dydis buvo 66,50 Lt. VSDFV Vilniaus skyrius teisėtai ir pagrįstai taikė Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies ir 4 straipsnio 1 dalies nuostatas, išmokant pareiškėjai senatvės ir našlių pensijas šio įstatymo galiojimo laikotarpiu, t. y. iki Konstitucinio Teismo nutarimo priėmimo bei jo įsigaliojimo. Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipiama į ateitį, o teisės akto, reglamentuojančio 2010–2011 metais negautų senatvės ir našlių pensijų dalių išmokėjimą, nėra, todėl VSDFV Vilniaus skyriaus 1-ajam pensijų skyriui nėra teisinio pagrindo išmokėti pareiškėjai minėtu laikotarpiu neišmokėtas senatvės ir našlių pensijų dalis, susidariusias dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies ir 4 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo.

Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV atsiliepime (b. l. 37–41) prašė skundo netenkinti.

Teigė, kad pagal Laikinojo įstatymo nuostatas teritorinis skyrius pirmąsias sumažintas senatvės ir našlių pensijas pareiškėjai išmokėjo 2010 m. sausio mėnesį, pareiškėja apie tai sužinojo 2010 m. sausio mėnesį, todėl kreipdamasi į VSDFV su 2013 m. gruodžio 6 d. prašymu dėl nuo 2010 m. sausio 1 d. negautų senatvės ir našlių pensijų dalių išmokėjimo pareiškėja praleido Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą VSDFV teritorinių skyrių sprendimų apskundimo VSDFV 3 metų terminą. Dėl šios priežasties VSDFV 2013 m. gruodžio 31 d. sprendimu atsisakė nagrinėti pareiškėjos skundą ir nurodė, kad jei iki 2014 m. sausio 15 d. bus pateikti įrodymai, sudarantys pagrindą atnaujinti terminą skundui paduoti, skundo nagrinėjimo klausimas bus sprendžiamas iš naujo. Tačiau pareiškėja, per VSDFV nustatytą terminą nepateikusi jokių įrodymų praleisto termino atnaujinimui, kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą. Taigi pareiškėja nepasinaudojo privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. spalio 27 d. sprendimu (b. l. 62–67) pareiškėjos A. G. skundą tenkino iš dalies: panaikino VSDFV 2013 m. gruodžio 31 d. sprendimo Nr. (6.5) I-9147 dalį, kuria atsisakyta pareiškėjai netaikyti Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatų; priteisė jai iš VSDFV Vilniaus skyriaus 9 522,47 Lt (2 757,90 Eur) valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos dalį už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. lapkričio 31 d.; kitoje dalyje skundą atmetė.

Teismas nustatė, kad VSDFV Vilniaus skyriaus 2009 m. rugsėjo 16 d. sprendimu Nr. 11-17-15587 pareiškėjai nuo 2009 m. liepos 1 d. iki gyvos galvos paskirta 932,90 Lt per mėnesį valstybinė socialinio draudimo senatvės pensija (b. l. 20), 2010 m. rugsėjo 15 d. sprendimu Nr. 11-17-15833 nuo 2010 m. liepos 1 d. paskirta 956,67 Lt pensija (b. l. 21), 2011 m. liepos 29 d. sprendimu Nr. 11-17-13081 paskirta 978,19 Lt pensija (b. l. 23). VSDFV Vilniaus skyriaus 2009 m. lapkričio 13 d. sprendimu Nr. 11-17-23066 pareiškėjai nuo 2009 m. spalio 9 d. paskirta valstybinė socialinio draudimo našlių pensija (b. l. 25).

Pareiškėja 2013 m. rugsėjo 30 d. kreipėsi į VSDFV Vilniaus skyrių dėl pažymos apie 2010-2011 m. sumažintos ir neišmokėtos senatvės pensijos dalies išdavimo (b. l. 26). VSDFV Vilniaus skyriaus 1-asis pensijų skyrius 2013 m. spalio 11 d. raštu Nr. (10.1) 3-125406 pateikė informaciją apie išmokėtas ir neišmokėtas senatvės ir našlių pensijos sumas, paaiškino pensijos perskaičiavimo tvarką, nurodė, kad dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. lapkričio 31 d. pareiškėjai apskaičiuota 9 522,47 Lt neišmokėtos senatvės pensijos dalies suma, dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatų taikymo apskaičiuota 84 Lt neišmokėtos našlių pensijos dalies suma. 2013 m. lapkričio 7 d. pareiškėja kreipėsi į VSDFV Vilniaus skyrių išmokėti neišmokėtą senatvės ir našlių pensijų dalį (b. l. 30).

VSDFV Vilniaus skyrius 2013 m. lapkričio 28 d. raštu Nr. (10.1)3-145894 (b. l.

31) paaiškino, kad Vyriausybės pavedimu Socialinės apsaugos ir darbo ministerija turi parengti teisės aktų, kuriuose bus nustatyta dėl ekonominio sunkmečio sumažintų pensijų kompensavimo tvarka, projektus. Priėmus ir įsigaliojus šiems teisės aktams, dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo negauta pensijos dalis asmenims bus kompensuojama tuose teisės aktuose nustatyta tvarka. Kol Sumažintų senatvės ir netekto darbingumo pensijų bei dideliu mastu sumažintų valstybinių pensijų įstatymas nėra priimtas, VSDFV Vilniaus skyrius neturi teisinio pagrindo išmokėti pagal Laikinojo įstatymo nuostatas laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. lapkričio 31 d. negautas pensijų dalies sumas. 2013 m. gruodžio 6 d. pareiškėja dėl pensijų dalių išmokėjimo kreipėsi į VSDFV (b. l. 43).

VSDFV 2013 m. gruodžio 31 d. sprendime Nr. (6.5)I-9147 (b. l. 45–46) paaiškino, kad pirmoji pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas sumažinta senatvės ir našlių pensija pareiškėjai išmokėta 2010 m. sausio mėnesį, todėl kreipdamasi į VSDFV su 2013 m. gruodžio 6 d. skundu, ji praleido iki 2012 m. gruodžio 31 d. galiojusios redakcijos Pensijų įstatymo 45 straipsnyje nustatytą 3 metų terminą, todėl skundą nagrinėti atsisakė. VSDFV pažymėjo, kad jeigu iki 2014 m. sausio 15 d. pareiškėja pateiks įrodymus, sudarančius pagrindą atnaujinti terminą skundui paduoti, skundo priėmimo klausimas bus sprendžiamas iš naujo.

Teismas rėmėsi Laikinojo įstatymo 16 straipsniu, 4 straipsnio 1 dalimi, 6 straipsnio 1 dalimi, 8 straipsnio 1 dalimi, taip pat pažymėjo, kad Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime pripažino, jog Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai; Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalis tiek, kiek ja sudarytos prielaidos perskaičiuojant sumažinti paskirtas senatvės pensijas, neprieštaravo Konstitucijai; Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalis tiek, kiek jose nustatytas sumažintų senatvės pensijų mokėjimas šioje dalyje nurodytiems asmenims, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“. Šis Konstitucinio Teismo nutarimas leidinyje „Valstybės žinios“ paskelbtas 2012 m. rugsėjo 21 d.

Remdamasis Pensijų įstatymo 45 straipsniu, Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 32 straipsnio 1 dalimi, Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų, patvirtintų Vyriausybės 1994 m. lapkričio 18 d. nutarimu Nr. 1156 (redakcija, galiojusi iki 2013 m. vasario 8 d.) 103 punktu, taip pat LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 ir išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 7 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklių, patvirtintų VSDFV direktoriaus 2008 m. kovo 18 d. įsakymu Nr. V-131, 31 punktu, teismas pažymėjo, jog nagrinėjamu atveju VSDFV Vilniaus skyrius nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. pareiškėjos valstybinę socialinio draudimo pensiją perskaičiavo remdamasi Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalimi bei Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalimi (b. l. 27–29). Našlių pensija pareiškėjai perskaičiuota remiantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi. Byloje nustatyta, ir šios aplinkybės pareiškėja neginčija, kad pirmoji dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies taikymo senatvės pensija jai buvo išmokėta 2010 m. sausio mėnesį, todėl nuo šios datos skaičiuotinas terminas kreiptis į VSDFV (kaip į privalomą ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka instituciją), dėl senatvės pensijos mokėjimo. Pareiškėja skundą VSDFV pateikė 2013 m. lapkričio 7 d., t. y. praleidusi 3 metų skundo padavimo terminą. A. G. nepateikė VSDFV prašymo terminą atnaujinti ir praleidimo priežastis patvirtinančių įrodymų, tačiau tokį prašymą pateikė teismui. Šiuo atveju VSDFV atsiliepime išreiškė aiškią poziciją, kad pareiškėjos prašymas dėl termino atnaujinimo yra nepagrįstas. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad nėra tikslinga perduoti pareiškėjos skundo ir prašymo dėl termino atnaujinimo nagrinėti iš naujo, siekdamas operatyvaus ginčo išsprendimo pats teismas išspręs prašymą dėl termino atnaujinimo.

Teismui pateikti išrašai iš medicininių dokumentų, pareiškėjos paaiškinimai įrodo, kad A. G. turi sveikatos problemų – serga (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), jai nustatytos (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) (b. l. 55–56). Teismo vertinimu, pareiškėjos prasta sveikatos būklė galėjo turėti įtakos termino praleidimui. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes ir įvertinęs tai, kad pareiškėja per protingą terminą kreipėsi į VSDFV, daro išvadą, jog yra pagrindas atnaujinti terminą pareiškėjai skundui VSDFV paduoti.

Anksčiau nurodyta, kad pareiškėjos našlių pensija ribota pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį, kuris nepripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, todėl pareiškėjos reikalavimas dėl 84 Lt našlės pensijos nepriemokos priteisimo yra nepagrįstas ir netenkintinas.

A. G. senatvės pensija perskaičiuota pagal Konstitucijai prieštaraujantį Laikinojo įstatymo 8 straipsnį, todėl skundo dalis dėl senatvės pensijos dalies, neišmokėtos dėl draudžiamųjų pajamų gavimo, tenkinama.

Iš atsakovo 2013 m. spalio 16 d. rašto Nr. (10.1)3-125406 (b. l. 27–29) matyti, kad pareiškėjai už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. taikant Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį neišmokėta 9 522,47 Lt valstybinio socialinio draudimo pensijos. Vadovaudamasis Pensijų įstatymo 40 straipsnio 1 dalimi ir LVAT 2012 m. sausio 16 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A146-38-2012, teismas nusprendė, jog pareiškėjai neteisėtai neišmokėtą valstybinės socialinės draudimo pensijos dalį turi išmokėti VSDFV Vilniaus skyrius.

Skundu prašomas panaikinti VSDFV Vilniaus skyriaus 1-ojo pensijų skyriaus 2013 m. lapkričio 28 d. raštas Nr. (10.1) 3-145894 šiuo atveju yra informacinio pobūdžio, jame pateikti duomenys apie pensijos mokėjimą 2010-2011 m. Šis raštas realių pasekmių nesukelia, teismas šiuo atveju pareiškėjos teisių apginti negalėtų, todėl nagrinėjant pagrindinį pareiškėjos reikalavimą dėl pensijos nepriemokos išmokėjimo, nėra pagrindo naikinti šį teritorinio skyriaus raštą.

Dėl pareiškėjos ginčijamo VSDFV 2013 m. gruodžio 31 d. sprendimo Nr. (6.5) I-9147, teismas pažymėjo, jog šio sprendimo atitinkama dalimi buvo atsisakyta netaikyti pareiškėjai Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatų, t. y. įstatymo normos, kuri pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai. Šiuo atveju nėra pagrindo nukrypti nuo LVAT administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 suformuluotos nuostatos dėl institucijų sprendimų, kuriais atsisakyta netaikyti Laikinojo įstatymo nuostatų, kurios pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, pašalinimo iš teisės sistemos. LVAT 2014 m. liepos 14 d. nutartyje byloje Nr. A146-141/2014 pažymėjo, kad nors administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 buvo nagrinėjamas ginčas dėl kitos rūšies (valstybinių) pensijų, kurios buvo mažinamos asmenims, turintiems draudžiamųjų pajamų, remiantis kita Laikinojo įstatymo norma, tačiau šių bylų aplinkybės yra analogiškos tuo aspektu, kad pareiškėjai ginčijo teisme pensijas mokančių institucijų sprendimus, kuriais atsisakyta išmokėti pensijų nepriemokas, susidariusias dėl antikonstitucinėmis pripažintų Laikinojo įstatymo normų, kuriomis buvo ribojamas paskirtų pensijų dydis pensijų gavėjams, kurie turi draudžiamųjų pajamų. Teisėtumo principui prieštarautų tokia situacija, kai administracinis sprendimas, kurio priėmimo teisinis pagrindas yra Konstitucijai prieštaraujanti įstatymo nuostata, ir kuris yra ginčijamas jam teisines pasekmes sukėlusio asmens, nebūtų pašalintas iš teisės sistemos. Šiuo atveju pareiškėjos teisių pažeidimas iš esmės kilo dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatų, todėl yra pagrindas panaikinti VSDFV 2013 m. gruodžio 31 d. sprendimo Nr. (6.5) I-9147 dalį, kuria atsisakyta pareiškėjai netaikyti Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatų.

III. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV apeliaciniame skunde (b. l. 78–83) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 27 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismas neteisingai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, neteisingai įvertino byloje esančias faktines aplinkybes.

2. Į VSDFV teritorinį skyrių pareiškėja kreipėsi 2013 m. lapkričio 14 d. Pirmoji sumažinta pensija pareiškėjai išmokėta 2010 m. sausio mėnesį, todėl pareiškėja praleido Pensijų įstatymo 45 straipsnyje nustatytą 3 metų terminą. Jokių individualaus pobūdžio priežasčių, pateisinančių termino praleidimą, pareiškėja VSDFV nenurodė (VSDFV nustatė pareiškėjai terminą pateikti įrodymus, pateisinančius termino praleidimą, tačiau pareiškėja iš karto kreipėsi į teismą). Taigi pareiškėja nepasinaudojo privaloma išankstine ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka.

3. Ginčijamame sprendime VSDFV neišreiškė savo valios dėl ginčo esmės, t. y. senatvės pensijos nepriemokos išmokėjimo. Iš esmės VSDFV išnagrinėjo tik klausimą dėl VSDFV teritorinio skyriaus rašte pateiktos informacijos teisingumo.

4. Teismas nepagrįstai atnaujino pareiškėjos praleistą 3 metų terminą, kadangi šis klausimas priklauso VSDFV kompetencijai.

Pareiškėja A. G. atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 88) nurodė, kad su pirmosios instancijos teismo sprendimu sutinka ir prašo jį palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Apelianto argumentai yra nepagrįsti, prieštarauja Konstitucijos 30 straipsnio 1 daliai, Konstitucinio Teismo išaiškinimams bei LVAT 2014 m. balandžio 22 d. sprendimui.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjai A. G. nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio taikymo susidariusios senatvės pensijos bei šiuo laikotarpiu dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo neišmokėtos valstybinės socialinio draudimo našlių pensijos dalies priteisimo.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. spalio 27 d. sprendime, atnaujinęs 3 metų terminą skundui paduoti, panaikino VSDFV 2013 m. gruodžio 31 d. sprendimo Nr. (6.5) I-9147 dalį, kuria atsisakyta pareiškėjai netaikyti Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatų; priteisė jai iš VSDFV Vilniaus skyriaus 9 522,47 Lt (2 757,90 Eur) valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos dalį už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. lapkričio 31 d.; kitoje dalyje skundą atmetė.

Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV, nesutikdamas su teismo sprendimu, pateikė apeliacinį skundą, kurį iš esmės grindžia tuo, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė materialinės ir proceso teisės normas, todėl nepagrįstai atnaujino praleistą 3 metų terminą bei išmokėjo senatvės pensijos nepriemoką.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija iš esmės sutinka su trečiojo suinteresuoto asmens apeliaciniame skunde pateiktais argumentais. Patikrinusi bylą ABTĮ 136 straipsnyje nustatyta tvarka, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, ištyręs byloje surinktus įrodymus, iš esmės teisingai nustatė, jog 3 metų terminas, per kurį pareiškėja turėjo paduoti skundą ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijai, t. y. VSDFV, skaičiuojamas nuo 2010 m. sausio mėnesio, t. y. to mėnesio, kurį pareiškėja gavo pirmą sumažintą (pritaikius Laikinąjį įstatymą) senatvės pensiją (b. l. 5–6). Pareiškėjos kreipimosi į šią instituciją data Pensijų įstatymo 45 straipsnio prasme laikytina 2013 m. lapkričio 7 d. prašymo VSDFV Vilniaus skyriui padavimo data, t. y. 2013 m. lapkričio 14 d. (b. l. 30). Pažymėtina, kad nors ginčijamame VSDFV 2013 m. gruodžio 31 d. sprendime Nr. (6.5) I-9147 trečiasis suinteresuotas asmuo nepagrįstai nurodė, kad kreipimosi į VSDFV data yra 2013 m. gruodžio 6 d., tačiau šis netikslumas nagrinėjamu atveju reikšmės neturi, kadangi skaičiuojant 3 metų terminą nuo 2010 m. sausio mėnesio, jis vis tiek bus laikomas praleistu. Taigi byloje iš esmės pagrįstai buvo nustatyta, kad pareiškėja savo galimai pažeistos teisės gauti visą paskirto dydžio senatvės pensiją gynimo procedūrą privaloma ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka pradėjo praleidusi įstatymu nustatytą terminą.

Iš apeliaciniu skundu skundžiamo sprendimo turinio matyti, jog teismas, įvertinęs pareiškėjos į bylą pateiktus išrašus iš medicininių dokumentų (b. l. 55–56), taip pat pareiškėjos paaiškinimus dėl jos turimų sveikatos problemų (pareiškėja serga (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), jai nustatytos (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini)), nusprendė, jog pareiškėjos prasta sveikatos būklė galėjo turėti įtakos termino praleidimui. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes pirmosios instancijos teismas atnaujino pareiškėjai praleistą terminą skundui VSDFV paduoti. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija su šia pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi nesutinka. Teisėjų kolegija neginčija to, kad pareiškėja turi nurodytų sveikatos problemų, tačiau į bylą pateikti duomenys nėra pakankami spręsti, jog pareiškėjos sveikatos būklė ginčui aktualiu metu (t. y. nuo 2010 m. sausio mėnesio iki 2013 m. pradžios) buvo tokia, kad ji negalėjo laiku kreiptis į atitinkamą instituciją dėl sumažintos pensijos dalies grąžinimo. Be to, jau minėta, kad į VSDFV Vilniaus skyrių pareiškėja kreipėsi tik su 2013 m. lapkričio 7 d. prašymu, kuris VSDFV teritoriniame skyriuje gautas 2013 m. lapkričio 14 d., t. y. terminą praleidusi beveik metus. Į bylą pateikti duomenys nepagrindžia tokio pareiškėjos delsimo kreiptis į VSDFV dėl jos teisių gynimo.

Atsižvelgusi į išdėstytą, teisėjų kolegija sprendžia, jog pareiškėja nepasinaudojo privaloma išankstine ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka, todėl pirmosios instancijos teismas iš esmės nepagrįstai panaikino VSDFV 2013 m. gruodžio 31 d. sprendimo Nr. (6.5) I-9147 dalį, kuria atsisakyta pareiškėjai netaikyti Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatų, bei priteisė pareiškėjai 9 522,47 Lt (2 757,90 Eur) valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos dalį.

Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, jog ginčijamame VSDFV 2013 m. gruodžio 31 d. sprendime Nr. (6.5) I-9147 VSDFV, t. y. išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija Pensijų įstatymo 45 straipsnio taikymo prasme, savo pozicijos ir valios dėl nagrinėjamo ginčo esmės neišreiškė. Šiame sprendime VSDFV nurodė, kad pareiškėja praleido pensijų įstatymo 45 straipsnyje nustatytą 3 metų terminą (todėl jos prašymą atsisakė nagrinėti pagal Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklių, patvirtintų VSDFV direktoriaus 2008 m. kovo 18 d. įsakymu Nr. V-131, 31 punktą), taip pat nustatė pareiškėjai terminą iki 2014 m. sausio 15 d. pateikti įrodymus, sudarančius pagrindą atnaujinti terminą skundui paduoti (tokiu atveju, pagal Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklių 20 punktą, VSDFV pareiškėjos prašymą būtų nagrinėjusi iš naujo). Pareiškėja šiuo pasiūlymu nepasinaudojo, taip pat, kaip jau konstatuota, teismui nenurodė tokių individualaus pobūdžio aplinkybių, kurios galėtų turėti įtakos šio termino praleidimo priežasčių svarbumui. Todėl kolegija, įvertinusi išdėstytas aplinkybes, neįžvelgia tokioje situacijoje minėtų Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklių 20 punkto bei taisyklių, turėjusių užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą, pažeidimo ABTĮ 89 straipsnio 1 dalies 3 punkto taikymo prasme (tokios pozicijos laikomasi ir naujausioje LVAT praktikoje, žr., pvz., LVAT administracines bylas Nr. A-735-143/2015, Nr. A-340-143/2015, Nr. A-583-143/2015 ir kt.), nuo kurios nukrypti teisėjų kolegija neturi pagrindo.

Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą, todėl trečiojo suinteresuoto asmens VSDFV apeliacinis skundas tenkinamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas priimant naują sprendimą ir atmetant pareiškėjos skundą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

Trečiojo suinteresuoto asmens Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos apeliacinį skundą patenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 27 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos A. G. skundą atmesti.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai

Anatolijus Baranovas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė