A-261-714-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A261-714/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02270-2013-0

Procesinio sprendimo kategorija 16.8.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. spalio 20 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė), Stasio Gagio (pranešėjas) ir Dainiaus Raižio, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos I. Š. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos I. Š. skundą atsakovui Vilniaus miesto apylinkės teismui dėl įsakymo dalies panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. pareiškėja I. Š. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama pripažinti neteisėtu ir panaikinti 2013 m. birželio 4 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo pirmininkės įsakymo Nr. A-591 „Dėl dalies kasmetinių atostogų suteikimo“ (toliau – ir Įsakymas) 3 punktą, kuriuo pareiškėjai nesuteikta dalis kasmetinių atostogų – 7 kalendorinės dienos nuo 2013 m. rugpjūčio 21 d. iki 2013 m. rugpjūčio 27 d. įskaitytinai (b. l. 1-3).

Nurodė, kad teisme pradėjo dirbti nuo 2008 m. gruodžio 18 d., todėl jos darbo metai prasideda gruodžio mėnesį. 2013 m. jai priklauso 2 dienos kasmetinių atostogų už darbo stažą už 2011 ir 2012 m., 28 kalendorinės dienos kasmetinių atostogų už 2013 m. ir 8 kalendorinės dienos atostogų už darbo stažą už 2012-2013 m., iš viso 38 dienos kasmetinių atostogų. 2013 m. gegužės 9 d. pateikė teismo administracijai prašymą suteikti 12 kalendorinių dienų kasmetinių atostogų nuo 2013 m. birželio 10 d. ir 26 kalendorines dienas kasmetinių atostogų nuo 2013 m. rugpjūčio 1 d.

Nesutiko su Įsakymo 3 punktu, kuriuo nebuvo suteiktos 7 kalendorinės dienos kasmetinių atostogų nuo 2013 m. rugpjūčio 21 d. iki 2013 m. rugpjūčio 27 d. ir prašė šią įsakymo dalį pripažinti neteisėta ir panaikinti, kadangi ji neatitinka teisės aktų reikalavimų ir pažeidžia teisę į kasmetines atostogas.

Pažymėjo, kad, teismo administracijos nuomone, einamaisiais darbo metais darbuotojas turi teisę tik į dalį kasmetinių atostogų, ir ši dalis priklauso nuo to, kokį faktiškai savo einamųjų darbo metų laikotarpį jis išdirbo. Pareiškėjos teigimu, toks teisės į atostogas traktavimas neatitinka Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) nuostatų ir prieštarauja jame įtvirtintoms darbuotojo teisėms, taip pat prieštarauja ir Lietuvos Respublikos teismų įstatymo nuostatoms, įtvirtinančioms teisėjų socialines garantijas. Remiantis DK 169 straipsnio, 171 straipsnio 1 dalies ir 172 straipsnio nuostatomis už pirmus darbo metus po 6 mėnesių nepertraukiamo darbo, darbuotojas įgyja teisę į visas jam už tuos metus priklausančias kasmetines atostogas, o už antruosius ir paskesnius darbo metus, darbuotojas įgyja teisę į visų kasmetinių atostogų suteikimą bet kuriuo darbo metų laiku pagal kasmetinių atostogų suteikimo eilę. Pareiškėja pažymėjo, kad teisme kolektyvinė sutartis nėra sudaroma, todėl kasmetinių atostogų suteikimo eilė šiuo metu gali būti nustatoma tik šalių susitarimu. Taigi, teisėjas einamaisiais darbo metai bet kuriuo metu turi teisę į visas jam įstatymu garantuojamas atostogas, o ne į jų dalį.

Atsakovas Vilniaus miesto apylinkės teismas atsiliepime į pareiškėjos skundą prašė jį atmesti (b. l. 13-15).

Nurodė, kad Darbo kodekso 170 straipsnio 1 dalies 1 punktas numato, jog į darbo metus, už kuriuos suteikiamos kasmetinės atostogos, įskaitomas faktiškai dirbtas laikas, o darbo metai, už kuriuos suteikiamos atostogos, prasideda nuo darbuotojo priėmimo į darbą dienos ir jie apima dvylika mėnesių (DK 170 str. 2 d.); DK 176 straipsnis garantuoja darbuotojui kasmetinių atostogų metu vidutinį darbo užmokestį visose darbovietėse. Pažymėjo, kad nors šių atostogų trukmė skaičiuojama kalendorinėmis dienomis, už atostogas mokama pagal tam laikotarpiui tenkančias darbo dienas, t. y. už kasmetines atostogas vidutinis darbo užmokestis apskaičiuojamas pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. gegužės 27 d. nutarimu Nr. 650 (Žin., 2003, Nr. 52-2326) patvirtintą tvarką – pagal tris paskutinius prieš atostogas einančius kalendorinius mėnesius darbuotojo gautą darbo užmokestį. Gauta bendra suma dalijama iš faktiškai dirbtų per tą laiką dienų (valandų) skaičiaus, įskaitant dirbtas poilsio ir švenčių dienas, ir taip nustatomas vienos darbo dienos (valandos) vidutinis uždarbis. Į darbo dienų skaičių neįskaičiuojamos tos dienos, kai darbuotojas nebuvo darbe dėl svarbių priežasčių (pavyzdžiui, sirgo, nedirbo dėl priverstinės prastovos ir kt.), tuo metu gautos pinigų sumos neįskaičiuojamos į uždarbio vidurkį. Būtent tokia Darbo kodekse įtvirtinta kasmetinių atostogų suteikimo ir apmokėjimo tvarka leidžia daryti išvadą, jog atostogos turi būti suteikiamos darbuotojui, kuris jau atitinkamą laiko tarpą dirbo. Be to, atsakovas akcentavo ir tai, kad suteikiant atostogas ne už išdirbtą laiką, o avansu, būtų suteikiamas laikas pailsėti nuo darbo, kurio darbuotojas dar nedirbo bei nebūtų galimybės tinkamai apskaičiuoti vidutinį darbo užmokestį, kuris mokamas atostogų metu. Atkreipė dėmesį į tai, kad DK 224 straipsnio 1 dalies 2 punktas draudžia daryti išskaitas iš darbuotojų darbo užmokesčio, kai darbuotojas atleidžiamas iš darbo nesant jo kaltės ir jam buvo suteiktos atostogos už metus, už kuriuos jis visiškai neatidirbo. Tokiu atveju darbdavys gali patirti piniginius nuostolius, nes iš darbuotojo darbo užmokesčio neturi teisės išskaityti sumą, prilygintą avansu suteiktų atostogų apmokėjimui.

Pabrėžė, kad darbuotojas turi teisę į kasmetines atostogas, o darbdavys – pareigą suteikti jas tais pačiais metais, už kuriuos atostogos suteikiamos. Reikalavimas susitarti dėl darbuotojo teisės į kasmetines atostogas įgyvendinimo tvarkos įstatyme įtvirtintas, siekiant maksimaliai suderinti darbo šalių interesus. Pažymėjo, kad skundžiamu Įsakymu nėra pažeidžiamos Darbo kodekso ir Teismų įstatymo normose dėl atostogų įtvirtintos nuostatos. Kadangi Vilniaus miesto apylinkės teisme nėra sudarytos kolektyvinės sutarties, atostogų suteikimo tvarka nustatoma šalių sutarimu; teismas visais atvejais, išskyrus retas išimtis, kasmetines atostogas suteikia darbuotojo pageidaujamu laiku (atsižvelgiant į priklausančią dalį), netgi darbuotojui vos prieš kelias dienas pateikus tokį prašymą ir iš anksto neinformavus. Pažymėjo, kad atsakovas yra biudžetinė įstaiga, išlaikoma iš valstybės biudžeto skirtų asignavimų, todėl patikėtus asignavimus darbo užmokesčiui privalo valdyti protingai ir nepadaryti valstybei žalos.

Atsakovas nurodė, kad Įsakymo 3 punktu pareiškėjai nesuteikta dalis kasmetinių atostogų – 7 kalendorinės dienos nuo 2013 m. rugpjūčio 21 d. iki 2013 m. rugpjūčio 27 d. įskaitytinai, nes už tas dienas nėra atidirbta; (iš viso teisėjai I. Š. 2013 m. buvo suteikta 31 kalendorinių atostogų diena, nors pagal išdirbtą laiką priklausė 27,34 kalendorinės dienos (2013 m. rugpjūčio 31 d. data yra siejama su vasaros sezonu, siekiant užtikrinti darbuotojams kuo didesnes galimybes atostogauti vasarą ir taikoma visiems teismo darbuotojams)). Teisė į kasmetines atostogas per tuos metus, už kuriuos atostogos suteikiamos, bet ne vėliau, yra užtikrinta, kadangi pareiškėjos darbo metai baigsis gruodžio 17 d. Atsakovas taip pat akcentavo, kad tokia atostogų suteikimo tvarka, kai atostogos suteikiamos už faktiškai išdirbtą laiką, taikoma ir kitose valstybės ir savivaldos institucijose (pvz. VSDFV, Vilniaus miesto savivaldybės įstaigose ir kt.).

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. spalio 7 d. sprendimu (b. l. 27–30) pareiškėjos skundą atmetė.

Teismas pažymėjo, jog pareiškėja yra teisėja, o darbo santykius ir socialines garantijas reglamentuojantys įstatymai bei kiti teisės aktai teisėjams taikomi tiek, kiek jų statuso ir socialinių garantijų nereglamentuoja Teismų įstatymas. Teisėjų kasmetinių atostogų trukmę reglamentuoja Teismų įstatymo 98 straipsnis, o jų suteikimo, apmokėjimo tvarką ir kitus klausimus – DK 165-177 straipsniai. Kasmetinės atostogos suteikiamos už kiekvienus darbo metus tais pačiais darbo metais (DK 169 str. 1 d.). Iš DK 165 straipsnio normos matyti, jog kasmetinės atostogos yra apibrėžtos per jų tikslą – leisti darbuotojui pailsėti nuo darbo ir susigrąžinti darbingumą. DK 170 straipsnio 1 dalies 1 punktas numato, jog į darbo metus, už kuriuos suteikiamos kasmetinės atostogos, įskaitomas faktiškai dirbtas laikas, o darbo metai, už kuriuos suteikiamos atostogos, prasideda nuo darbuotojo priėmimo į darbą dienos ir jie apima dvylika mėnesių (DK 170 str. 2 d.). Pagal DK 169 straipsnio 2 dalį, ten kur nesudaroma kolektyvinė sutartis, kasmetinių atostogų suteikimo eilė nustatoma šalių susitarimu. Išanalizavęs šias darbo teisės normas, teismas padarė išvadą, kad darbuotojas turi teisę į kasmetines atostogas, o darbdavys – pareigą jas suteikti tais pačiais darbo metais, už kuriuos atostogos yra suteikiamos.

Nagrinėjamojoje byloje nustatyta, kad pareiškėja Vilniaus miesto 3 apylinkės teisme pradėjo dirbti 2008 m. gruodžio 18 d. (Lietuvos Respublikos Prezidento 2008 m. gruodžio 18 d. dekretas Nr. IK-1644), todėl jos darbo metai prasideda nuo einamųjų metų gruodžio 18 d. ir tęsiasi iki kitų metų gruodžio 17 d. Byloje nėra ginčo dėl pareiškėjos darbo metų skaičiavimo tvarkos ir atostogų trukmės. Darbo metai už 2012/2013 metus prasideda nuo 2012 m. gruodžio 18 d. ir tęsiasi iki 2013 m. gruodžio 17 d. DK 172 straipsnis nustato, kad darbuotojo pageidavimu atostogos gali būti suteikiamos dalimis. Viena iš kasmetinių atostogų dalių negali būti trumpesnė kaip 14 kalendorinių dienų. Įstatyme kitos atostogų dalies suteikimo tvarkos nėra nustatyta. Už antruosius ir paskesnius darbo metus kasmetinės atostogos suteikiamos bet kuriuo darbo metų laiku pagal kasmetinių atostogų suteikimo eilę (DK 169 str. 2 d.). Bylos šalys nenurodė, kad buvo sudaryta atostogų eilė ir ji pareiškėjos atžvilgiu būtų pažeista. Pareiškėja 2013 m. gegužės 9 d. pateikė prašymą dėl dalies kasmetinių atostogų suteikimo, kuriuo prašė suteikti jai 12 kalendorinių dienų kasmetines atostogas nuo 2013 m. birželio 10 d. ir 26 kalendorinių dienų kasmetines atostogas nuo 2013 m. rugpjūčio 1 d. (iš viso 38 dienas). Minėto teismo pirmininkės Įsakymo 3 punktu pareiškėjai nesuteikta dalis kasmetinių atostogų – 7 kalendorinės dienos nuo 2013 m. rugpjūčio 21 d. iki 2013 m. rugpjūčio 27 d. įskaitytinai, motyvuojant visiškai neišdirbtu darbo laiku atostogoms ir teismo darbo organizavimu. Atsakovo atsiliepime į skundą pateikti argumentai, kad pareiškėjos prašyme dėl visų atostogų suteikimo nurodyta data (iki 2013 m. rugpjūčio 31 d.) yra siejama su vasaros sezonu, ir dėl darbo organizavimo – siekiant užtikrinti darbuotojams kuo didesnes galimybes atostogauti vasarą, taikoma nustatyta atostogų suteikimo tvarka, laikyti pagrįstais. Teismas nematė teisinio pagrindo išvadai, kad atsakovo nustatyta atostogų suteikimo tvarka, pažeistų aptartų įstatymų reglamentuojamas pareiškėjos teises į kasmetines atostogas. Atsakovo teigimu, įstatyme įtvirtinta teisė į kasmetines atostogas per tuos metus, už kuriuos atostogos suteikiamos, bet ne vėliau, yra užtikrinta, kadangi pareiškėjos darbo metai baigsis gruodžio 17 d.

III. Pareiškėja I. Š. apeliaciniu skundu (b. l. 35-37) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 7 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti pareiškėjos skundą.

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir jo motyvais, kad atostogos nesuteiktos dėl atsakovo nustatytos darbo organizavimo tvarkos, susijusios su vasaros sezonu, siekiant užtikrinti darbuotojams kuo didesnes galimybes atostogauti vasarą, kadangi dalies atostogų nesuteikimo priežastis yra visiškai kita, nei sprendime nurodė teismas. Pirmosios instancijos teismas neįsigilino į ginčo esmę. Iš skundžiamo Įsakymo dalies formuluotės akivaizdu, kad atostogos pareiškėjai nesuteiktos dėl to, kad „2013-08-31 teisėja neturės nepanaudotų atostogų“, o ne dėl to, kad darbdavys mato reikalą darbą organizuoti taip, kad visi darbuotojai turėtų maksimalias galimybes paatostogauti vasaros sezono metu. Juk jeigu tai ir būtų ta priežastis, dėl kurios pareiškėjai nebuvo suteiktos 7 kalendorinės dienos atostogų, tai ji ir būtų nurodyta pačiame Įsakyme, tačiau dabar akivaizdžiai matyti, jog Įsakyme nurodyta visiškai kita dalies atostogų nesuteikimo priežastis. Net ir iš paties atsakovo atsiliepimo matyti, kad Vilniaus miesto apylinkės teisme laikomasi taisyklės, jog darbuotojams už einamuosius metus suteikiama tik tiek atostogų, kiek laiko einamųjų darbo metų jie faktiškai yra išdirbę. Tai ir buvo šio ginčo esmė – ar darbdavys pagrįstai atostogų trukmę sieja su faktiškai išdirbtu einamųjų darbo metų laikotarpiu, ar nepagrįstai. Neteisingai nustatęs ginčo esmę, pirmosios instancijos teismas neatsakė nei į vieną pareiškėjos skunde ar teismo posėdžio metu išsakytą argumentą, o tai reiškia, kad pats ginčas iš esmės liko neišspręstas.

2. Tai, kad ginčo esmė yra ne darbo organizavimas vasaros sezono metu, įrodo ir tai, ką pareiškėja buvo nurodžiusi savo skunde – kad visų ikiteisminio tyrimo teisėjų susirinkimo metu su teismo pirmininko pavaduotoju G. V. buvo suderintas būtent tas atostogų laikas, kurį pareiškėja yra nurodžiusi savo prašyme teismo pirmininkei, prašydama suteikti jai kasmetines atostogas. Tai reiškia, kad pareiškėjos prašomas suteikti atostogų laikas ir laikotarpis niekaip netrukdė kitiems teismo darbuotojams atostogauti jų pageidaujamu laiku vasaros metu ir neturėjo įtakos teismo darbo organizavimui. Be to, tos pačios 7 dienos atostogų tuo pačiu laikotarpiu (nuo 2013 m. rugpjūčio 21 d. iki 2013 m. rugpjūčio 31 d.) būtų be jokių kliūčių pareiškėjai suteiktos, jeigu ji būtų prašiusi ne kasmetinių, o neapmokamų atostogų. Be to, esant sekretorių trūkumui, pareiškėjai atostogaujant, jos patyrusi ir puikiai dirbanti sekretorė dirbtų su tais teisėjais, kurie tuo metu neturi sekretorių, tai vėl tik palengvina darbo organizavimą. Taip pat atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad vasaros metu atostogauja ne tik teismo darbuotojai, atostogauja ir advokatai, ir prokurorai, ir bylininkai, todėl darbo krūvis vasarą visada būna ženkliai mažesnis nei kitu laikotarpiu.

3. Pirmosios instancijos teismas visiškai nepasisakė dėl pareiškėjos skunde nurodytų motyvų, kuriais ji grindė ginčijamos Įsakymo dalies nepagrįstumą ir neteisėtumą. Pareiškėjos nuomone, DK 169 straipsnio 2 dalies nuostatos, susijusios su kasmetinių atostogų suteikimo eile, yra susijusios su tuo, kuriuo darbo metų laiku darbuotojas turi teisę (gali) atostogauti, o ne su tuo, kurią dalį, jam priklausančių atostogų jis turi teisę išnaudoti konkrečiu darbo metų laiku. Tuo tarpu DK 171 straipsnio 1 dalis, numatanti kasmetinių atostogų trukmės nustatymą, teigia, kad kasmetinės papildomos atostogos pridedamos prie kasmetinių minimaliųjų ir gali būti suteikiamos kartu arba atskirai.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad teisėjo atostogos, remiantis atitinkamomis Teismų įstatymo nuostatomis, visos yra kasmetinės, jos neskirstomos į minimalias ir pailgintas. DK 172 straipsnis teigia, kad darbuotojo pageidavimu, kasmetinės atostogos gali būti suteikiamos dalimis. Viena iš kasmetinių atostogų dalių negali būti trumpesnė kaip 14 kalendorinių dienų. Taigi, apibendrinus šias nuostatas, darytina išvada, kad darbuotojui, darbo metais įgijus teisę į kasmetines atostogas, jos turi būti suteikiamos visos, t. y. visos minimalios kasmetinės atostogos, visos minimalios kasmetinės + kasmetinės papildomos atostogos, ar visos minimalios kasmetinės ir atskirai visos kasmetinės papildomos atostogos, o teisėjui suteikiamos visos kasmetinės atostogos.

Dalimis jos gali būti suteikiamos tik tada, kai to pageidauja darbuotojas, o ne darbdavys. Taigi, už pirmus darbo metus po 6 mėnesių nepertraukiamo darbo darbuotojas įgyja teisę į visas jam už tuos metus priklausančias kasmetines atostogas, o už antruosius ir paskesnius darbo metus, darbuotojas įgyja teisę į visų kasmetinių atostogų suteikimą bet kuriuo darbo metų laiku pagal kasmetinių atostogų suteikimo eilę. Vilniaus miesto apylinkės teisme kasmetinių atostogų suteikimo eilė šiuo metu gali būti nustatoma tik šalių susitarimu.

Tačiau jeigu nėra šalių susitarimo, pareiškėjos nuomone, tai nereiškia, jog darbdavys tokiu atveju gali elgtis bet kaip ir bet kokiais motyvais suteikti tiek atostogų, kiek jam atrodo reikalinga, t. y. jo valia šioje vietoje nėra absoliuti ir visiškai autonominė. Jeigu darbdavys nusprendžia nesuteikti dalies ar visų atostogų, turi nurodyti konkrečius ir pagrįstus motyvus. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pareiškėjos atveju ta taisyklė, kad atostogų suteikia tiek, kiek faktiškai einamųjų darbo metų yra išdirbta, nebuvo išlaikyta, nes atostogų suteikta daugiau, nei faktiškai priklausė pagal išdirbtus einamuosius darbo metus (pagal išdirbtą laiką priklausė 27,34 kalendorinės dienos atostogų, o faktiškai buvo suteikta 31 kalendorinės dienos atostogos).

Pažymėtina, kad tokių situacijų Vilniaus miesto apylinkės teisme yra ir daugiau – yra darbuotojų, kuriems nei viena diena atostogų avansu nebuvo suteikta, bet yra darbuotojų, kuriems buvo suteiktos visos už einamuosius metus priklausiusios atostogos, nepaisant to, kad jų einamieji darbo metai buvo nepasibaigę. Tokia situacija įstaigoje sukelia daug neaiškumo, kenkia darbuotojų tarpusavio santykiams bei santykiams su darbdaviu.

Atsakovas Vilniaus miesto apylinkės teismas atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą (b. l. 42-44) su juo nesutinka ir prašo atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepime nurodomi iš esmės tie patys argumentai, kaip ir atsiliepime į pareiškėjos skundą pirmosios instancijos teismui. Papildomai nurodoma, kad:

1. Atmestini motyvai dėl kitiems darbuotojams suteikiamų atostogų, nes pareiškėja nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad kitiems teismo darbuotojams buvo suteiktos kasmetinės atostogos kita, nei pareiškėjai, tvarka. Akcentuoja, jog visiems teismo darbuotojams vienodai taikomi įstatymai. Teisme buvo taikyta vienintelė išimtis, t. y. teisėjai A. T. buvo suteikta dalis kasmetinių atostogų už neišdirbtą laiką, kadangi teisėja pateikė duomenis apie planinį hospitalizavimą dėl ypatingai sunkios ligos, kurios gydymui reikalingos periodiškai taikomos procedūros ir kurios buvo paskirtos vasaros metu. Aplinkybės, dėl kurių buvo padaryta išimtis minėtai teisėjai, buvo detalizuotos teismo pirmininko įsakyme (pridėtas).

2. Laikytini teisiškai nepagrįstais pareiškėjos argumentai dėl nemokamų atostogų, kurie yra paremti vien tik spėjimu apie nemokamų atostogų suteikimo tvarką, t. y. kas būtų, jei pareiškėja būtų pateikusi prašymą suteikti nemokamas atostogas ginčijamuoju laikotarpiu. Kasmetinių ir nemokamų atostogų reglamentavimas yra iš esmės skirtingas ir nesusijęs su ginčo objektu, todėl tokios aplinkybės nenustatinėtinos šioje byloje.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl kasmetinių atostogų suteikimo tvarkos teisėjui, t. y. ar kasmetinių atostogų suteikimas (trukmė) gali būti siejama su faktiškai išdirbtu einamųjų darbo metų laikotarpiu.

Ginčijamo atsakovo Įsakymo 3 punktu pareiškėjai nesuteikta dalis kasmetinių atostogų – 7 kalendorinės dienos nuo 2013 m. rugpjūčio 21 d. iki 2013 m. rugpjūčio 27 d. įskaitytinai, kadangi 2013 m. rugpjūčio 31 d. ji neturės nepanaudotų atostogų (b. l. 6). Atsakovo nuomone, einamaisiais darbo metais darbuotojas turi teisę tik į dalį kasmetinių atostogų, ir ši dalis priklauso nuo to, kokį faktiškai savo einamųjų darbo metų laikotarpį jis išdirbo.

Pareiškėjos teigimu toks atsakovo sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, kadangi pagal Darbo kodekso 169 straipsnio, 171 straipsnio 1 dalies ir 172 straipsnio nuostatas teisėjas einamaisiais darbo metais bet kuriuo metu turi teisę į visas jam įstatymu garantuojamas atostogas, o ne į jų dalį, nepaisant to, kokį faktiškai tų einamųjų darbo metų laikotarpį jis išdirbo.

Šiuo atveju, kaip matyti, ginčo dėl pareiškėjos darbo metų skaičiavimo tvarkos ir atostogų trukmės nėra.

Kadangi pareiškėja yra teisėja, tai darbo santykius ir socialines garantijas reglamentuojantys įstatymai bei kiti teisės aktai teisėjams taikomi tiek, kiek jų statuso ir socialinių garantijų nereglamentuoja specialus Teismų įstatymas. Teismų įstatymo 98 straipsnis reglamentuoja kasmetinių atostogų trukmę, o jų suteikimo, apmokėjimo tvarką ir kitus klausimus – Darbo kodekso 165-177 straipsniai. Darbo kodekso 165 straipsnio 1 dalis numato, jog kasmetinės atostogos – tai kalendorinėmis dienomis skaičiuojamas laikotarpis, suteikiamas darbuotojui pailsėti ir darbingumui susigrąžinti, paliekant darbo vietą (pareigas) ir mokant vidutinį darbo užmokestį. Kasmetinės atostogos suteikiamos už kiekvienus darbo metus tais pačiais darbo metais (DK 169 str. 1 d.). DK 169 straipsnio 2 dalis numato, kad už pirmus darbo metus po 6 mėnesių nepertraukiamo darbo, darbuotojas įgyja teisę į visas jam už tuos metus priklausančias kasmetines atostogas, o už antruosius ir paskesnius darbo metus, darbuotojas įgyja teisę į visų kasmetinių atostogų suteikimą bet kuriuo darbo metų laiku pagal kasmetinių atostogų suteikimo eilę, kurios sudarymo tvarka nustatoma kolektyvinėje sutartyje, o ten, kur tokia sutartis nesudaroma, kasmetinių atostogų suteikimo eilė nustatoma šalių susitarimu.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, analizuodamas šias darbo teisės nuostatas, yra pažymėjęs, jog, darbuotojas turi teisę į kasmetines atostogas, o darbdavys – pareigą suteikti jas tais pačiais darbo metais, už kuriuos atostogos yra suteikiamos. Kiekvienoje konkrečioje situacijoje ši darbuotojo teisė ir atitinkama darbdavio pareiga įgyvendinamos šalių susitarimu. Reikalavimas susitarti dėl darbuotojo teisės į kasmetines atostogas įgyvendinimo tvarkos įstatyme įtvirtintas siekiant maksimaliai suderinti neretai besikertančius darbo sutarties šalių interesus (darbuotojo – pasirinkti atostogas norimos trukmės (pvz., dalimis) ir jam patogiu laiku, darbdavio – tinkamai organizuoti darbo procesą, kad dėl darbuotojų atostogų nenukentėtų įmonės ar įstaigos veiklos efektyvumas). Tačiau darbas turi būti organizuojamas nepažeidžiant darbuotojų teisių, taip pat ir teisių į kasmetinį poilsį, t. y. darbas turi būti organizuojamas taip, kad kiekvienas darbuotojas turėtų realią galimybę pasinaudoti jam įstatymo suteiktomis garantijomis, taip pat ir teise į kasmetines atostogas per tuos metus, už kuriuos atostogos suteikiamos, o ne vėliau (žr., pvz., 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-437/2008).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, atsižvelgdamas į DK normas, reglamentuojančias kasmetinių atostogų suteikimo tvarką (DK 165, 169, 172 str.), Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką, taip pat yra pabrėžęs, kad įstatymų leidėjas, nustatydamas esmines kasmetinių atostogų ir apmokėjimo už jas garantijas, šių atostogų suteikimo tvarką, t. y. atostogų laiką, jų suteikimą dalimis ir pan., paliko laisvam šalių (darbuotojo ir darbdavio) susitarimui (žr., pvz., 2010 m. lapkričio 22 d. nutartį byloje Nr. A756-2056/2010; (2011 m. balandžio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1406/2011; 2012 m. balandžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-1988/2012).

Taigi, kaip matyti iš minėtų DK nuostatų bei aptartos teismų praktikos, darbuotojas turi teisę gauti visas kasmetines atostogas už kiekvienus darbo metus tais pačiais darbo metais ir bet kuriuo tų darbo metų laiku, susitarus dėl darbuotojo teisės į kasmetines atostogas įgyvendinimo tvarkos. Šiuo atveju darbuotojo ir darbdavio susitarimas apima būtent konkretų atostogų laiką (pagal grafiką ar kt.), trukmę (jų suteikimą dalimis) ir pan.

Kartu pažymėtina, kad pagal DK 169 straipsnio 2 dalį, suteikiant atostogas už antruosius ir paskesnius darbo metus, kasmetinės atostogos suteikiamos pagal nustatytą kasmetinių atostogų suteikimo eilę, kuri nustatoma kolektyvinėje sutartyje numatyta tvarka, o ten, kur tokia sutartis nesudaroma, atostogų suteikimo eilė nustatoma šalių susitarimu. Šiam ginčui taikytina antroji sąlyga, kai atostogos suteikiamos pagal eilę šalių susitarimu. Tačiau ir nesant išankstinio susitarimo dėl atostogų eiliškumo, kasmetinės atostogos ar jų dalis bet kuriais atvejais gali būti suteikiamos tik šalims susitarus. Darbo kodeksas ir kiti įstatymai tiesiogiai nesieja kasmetinių atostogų suteikimo už antruosius ir paskesnius darbo metus su faktiškai išdirbtu einamųjų darbo metų laikotarpiu, todėl, vadovaujantis DK 169 straipsnio 2 dalimi suteikta teise šalims tartis dėl kasmetinių atostogų suteikimo eilės ir DK 4 straipsnio 4 dalies nuostata, kad tais atvejais kai šis kodeksas ir kiti įstatymai tiesiogiai nedraudžia darbo teisinių santykių subjektams patiems susitarimo būdu nustatyti tarpusavio teises ir pareigas vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, darytina išvada, jog minėtu atveju atostogos gali būti suteiktos tik šalims susitarus. Pažymėtina, kad tokiu susitarimu turi būti pasiekta pusiausvyra tarp abiejų šalių interesų.

Ginčijamo Įsakymo 3 punktas patvirtina, kad nagrinėjamu atveju šalys dėl kasmetinių atostogų dalies (7 kalendorinių dienų) suteikimo eilės nesutarė ir ši aplinkybė nėra paneigta. Todėl atsakovas iš esmės ginčijamo Įsakymo 3 punktu pagrįstai atsisakė suteikti pareiškėjai dalį kasmetinių atostogų nuo 2013 m. rugpjūčio 21 d. iki 2013 m. rugpjūčio 27 d. įskaitytinai. Pripažinti Įsakymo 3 punktą neteisėtu ir jį panaikinti dėl jo netinkamo argumentavimo nėra pagrindo, kadangi šalių susitarimo dėl atostogų dalies suteikimo eilės nepasiekimas nusveria formalius Įsakymo turinio trukumus, dėl kurių prašoma Įsakymą panaikinti.

Remdamasi šiais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai išsprendė bylą, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 straipsnio reikalavimus, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjos I. Š. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Stasys Gagys

Dainius Raižys