A-525-1845-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A525-1845/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03447-2013-7

Procesinio sprendimo kategorija 6.6.1 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2014 m. spalio 15 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas) ir Irmanto Jarukaičio, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. Š. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento, dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas R. Š. kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–7), prašydamas: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento (toliau – ir VSD, Valstybės saugumo departamentas) 2013 m. rugpjūčio 14 d. sprendimą Nr. (75)-18-2116; 2) priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybės saugumo departamento, neišmokėtos valstybinės pensijos dalį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d. Taip pat prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Paaiškino, kad nuo 2006 m. balandžio 5 d. jam paskirta 1 429,83 Lt dydžio pareigūnų ir karių valstybinė pensija (toliau – pensija). Nuo 2010 m. sausio 1 d. atsakovas jam mokėjo sumažintą pensiją, remdamasis Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo bei Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – Laikinasis įstatymas) nuostatomis. Mano, kad tokiu būdu buvo pažeistos jo konstitucinės teisės ir laisvės.

Pasak pareiškėjo, neatsiejami teisinės valstybės principo elementai yra teisėtų lūkesčių apsauga, teisinis tikrumas ir teisinis saugumas. Šie principai inter alia suponuoja tai, kad valstybė privalo vykdyti prisiimtus įsipareigojimus asmeniui (pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d., 2002 m. lapkričio 5 d., 2003 m. kovo 4 d., 2003 m. kovo 17 d. ir 2003 m. liepos 4 d. nutarimai). Tvirtino, kad Laikinojo įstatymo nuostatose įtvirtintas reguliavimas pareiškėjui apribojo mokamos valstybinės pensijos dydį neteisėtai. Tai patvirtino ir Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažinęs, kad Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas sumažintų valstybinių pensijų mokėjimas jų gavėjams, kurie po pensijos paskyrimo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 daliai, o Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalis tiek, kiek ji apima šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 1-4 punktuose nustatytas valstybines pensijas, prieštarauja Konstitucijos 23, 29, 52 straipsniams ir konstituciniam teisinės valstybės principui. Pabrėžė, kad, sumažinus pensiją, jam buvo padaryta neturtinė žala, kurią įgijo teisę reikalauti pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnio l dalies nuostatą. Pensijos dalies neišmokėjimas sukėlė jam sunkius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinį sukrėtimą, emocinę depresiją, bendravimo galimybių sumažėjimą dėl poreikių tinkamo netenkinimo. Pablogėjo jo sveikata, kankina nemiga ir nerimas.

Pareiškėjas pateikė teismui prašymą atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti (b.l. 45–46). Jame nurodė, kad pareiškėjui 2012 m. rugsėjo 21 d. tapo žinoma, jog yra pažeistos jo konstitucinės teisės, taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį, kuri prieštarauja Konstitucijai. Tad buvo įsitikinęs, jog nuo 2012 m. rugsėjo 21 d. ir yra taikytinas 3 metų procesinis terminas kreiptis į įstaigą, mokančią jam pensiją. Be to, Vilniaus apygardos administracinio teismo pirmininko 2010 m. birželio 30 d. įsakymas Nr. T-55, kuriuo buvo pratęstas terminas pasiruošti nagrinėti buvusių pareigūnų skundus, suformavo jo nuomonę, jog šios rūšies skundų nagrinėjimo procesas yra stabdomas, iki Konstitucinis Teismas priims ir paskelbs sprendimą. Kadangi manė, kad skundo padavimo terminas galioja iki 2015 m. rugsėjo mėnesio, neskubėjo teikti skundo dėl teisių gynimo. Pasak pareiškėjo, jo įvardintos priežastys gali būti pripažįstamos svarbiomis ir terminas gali būti atnaujinamas. Be to, praleistas terminas yra tik 7 mėnesiai.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Valstybės saugumo departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 30–31) nurodė, kad su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašė pareiškėjo skundo dalį, kuria prašoma panaikinti 2013 m. rugpjūčio 14 d. raštu Nr. (75)-18-2116 priimtą sprendimą, atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, kad Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad visi teisinių santykių subjektai privalo vykdyti įstatymus tol, kol jie nėra pakeisti arba teismo pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai. Tad VSD iki 2012 m. vasario 6 d. Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo, t.y. iki 2012 m. rugsėjo mėnesio, skaičiuodamas ir mokėdamas pareiškėjui pagal tuo metu galiojusias Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies ir 5 straipsnio 1 dalies nuostatas sumažintą pensiją, tinkamai vykdė teisės aktų nuostatas.

Pažymėjo, kad pensijos dalies neišmokėjimas pareiškėjui buvo sąlygotas ne VSD veiksmų, o situacijos, kad Lietuvos valstybė (Lietuvos Respublikos Seimas), priimdama Laikinąjį įstatymą, kurio atitinkamos nuostatos Konstitucinis Teismas buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, netinkamai reglamentavo valstybinės pensijos mokėjimo klausimus (pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-2747-12).

Nesutiko su pareiškėjo prašymu atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti (b.l. 49–50). Pareiškėjas nenurodė išimtinių aplinkybių, dėl kurių praleido terminą, taip pat nepateikė dokumentų, galinčių patvirtinti, kad tokios aplinkybės egzistavo. Pareiškėjas delsė kreiptis į teismą dėl savo paties pasirinkto elgesio, nors, veikdamas pakankamai rūpestingai ir atidžiai, turėjo galimybę laiku ir tinkamai pasinaudoti savo procesinėmis teisėmis.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartimi pareiškėjo skundą dalyje dėl reikalavimo panaikinti Valstybės saugumo departamento 2013 m. rugpjūčio 14 d. raštą Nr. (75)-18-2116 atsisakė priimti, pareiškėjui praleidus nurodyto rašto apskundimo terminą, kitoje dalyje pareiškėjo skundą priėmė.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. kovo 20 d. sprendimu atnaujino pareiškėjui R. Š. terminą kreiptis į teismą su skundu dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo, skundą patenkino iš dalies, priteisė R. Š. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento, 18 725,12 Lt valstybinės pareigūno pensijos nepriemoką už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d.

Pirmosios instancijos teismas pagal rašytinius bylos įrodymus nustatė, kad pareiškėjui nuo 2006 m. balandžio 5 d. paskirta 1 429,83 Lt dydžio pensija už tarnybą (VSD 2006 m. balandžio 5 d. išvada Nr. (67)-18-474, (b. l. 37). 2013 m. rugpjūčio 5 d. VSD buvo gautas pareiškėjo 2013 m. rugpjūčio 1 d. prašymas išduoti jam pažymą, kurioje būtų atsakyta, kokiu pagrindu jam paskirta pensija ir kokio dydžio pensija jam mokama perskaičiuojant kas mėnesį pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį ir Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d. imtinai bei kokio dydžio pensijos dalis jam buvo neišmokėta nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d. pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, lyginant su nustatyta nuo 2009 m. sausio 1 d., ir kokio dydžio pensijos dalis buvo neišmokėta nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d. pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį (b. l. 32). Taip pat VSD 2013 m. rugpjūčio 5 d. buvo gautas pareiškėjo prašymas išmokėti nepriemoką ir užtikrinti ateityje visos jam paskirtos pensijos už tarnybą mokėjimą (b. l. 33–34).

VSD 2013 m. rugpjūčio 14 d. sprendimu Nr. (75)-18-2116 pareiškėjui paaiškino, kad jo prašymas išmokėti pensijos dalį netenkinamas, nes, skaičiuodamas ir mokėdamas laikinai sumažintą pensijos dalį, VSD vadovavosi galiojančiomis įstatymo nuostatomis ir pensijos dalis neišmokėta ne dėl VSD veiksmų, o dėl Seimo nustatyto reguliavimo. Pateikė pažymą dėl pensijos paskaičiavimo už 2010–2011 m. ir VSD 2006 m. balandžio 5 d. išvadą Nr. (67)-18-474 (b. l. 35–36).

Pagal teismui pateiktus R. Š. pensijos apskaičiavimo už 2010–2012 m. duomenis (b. l. 38) perskaičiavus pensiją pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį, pareiškėjui per laikotarpį nuo 2010 m. sausio iki 2012 m. rugpjūčio mėnesio buvo iš viso priskaičiuota 37 450,56 Lt pensijos (14 043,96 + 14 043,96 + 9362,64). Perskaičiavus pensiją pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnį, pareiškėjui per laikotarpį nuo 2010 m. sausio iki 2012 m. rugpjūčio mėnesio iš viso buvo išmokėta 18 725,36 Lt Pensijos (7022,04 + 7022,04 + 4681,28).

Dėl termino kreiptis į teismą pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą, įvertino praktiką, formuojamą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinių teisėjų kolegijų nutartyse administracinėse bylose Nr. A552-519/2013 bei A444-2232/2013. Šiose nutartyse teismas, viena vertus, pasisakė, kad skundams dėl pareigūnų pensijų nepriemokų nėra pagrindo taikyti privalomą ikiteisminę ginčų nagrinėjimo tvarką, antra vertus, išaiškino, kad Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje minimas 3 metų terminas pareigūnų pensijų atžvilgiu turi būti suprantamas kaip senaties terminas kreiptis į teismą. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nutartyje byloje Nr. A444-2232/2013 pasisakė, jog teisė kreiptis į administracinius teismus yra suprantama plačiai, teisė naudotis teisminiais gynybos būdais administraciniame teisme visų pirma grindžiama konstituciniu teisminės gynybos principu, įtvirtintu Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje. Pirmosios instancijos teismas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimu, jog pareiškėjui praleidus terminą skundui paduoti, bylą nagrinėjantis teismas turėtų padėti pareiškėjui įgyvendinti jo procesines teises ir išaiškinti pareiškėjui jo teisę reikšti prašymą dėl termino skundui paduoti atnaujinimo.

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad pareiškėjui pirmoji pagal Laikinojo įstatymo nuostatas sumažinta pensija buvo išmokėta 2010 m. vasario mėnesį, tad 3 metų termino kreiptis į teismą eiga prasidėjo 2010 m. vasarį, priklausomai nuo to, kurią šio mėnesio dieną pareiškėjui pensija buvo išmokėta. Be to, pareiškėjas į VSD su prašymu geruoju išmokėti pensijos nepriemoką kreipėsi 2013 m. rugpjūčio 5 d., o į teismą – 2013 m. rugsėjo 17 d., t.y. praleidęs terminą. Teismas, įvertinęs pareiškėjo prašyme terminui atnaujinti nurodytus argumentus, sprendė, jog prašymas pagrįstas ir atnaujintinas terminas kreiptis į teismą dėl pareigūno valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo.

Dėl reikalavimo panaikinti VSD 2013 m. rugpjūčio 14 d. sprendimą Nr. (75)-18-2116 pagrįstumo, pirmosios instancijos teismas, įvertinęs atsakovo sprendimo priėmimo metu susidariusią teisinę situaciją, sprendė, kad atsisakymas tenkinti pareiškėjo prašymą buvo pagrįstas teisės normomis, todėl naikinti skundžiamą sprendimą kaip neteisėtą nėra pagrindo.

Dėl reikalavimo priteisti pensijos nepriemoką pagrįstumo pažymėjo, kad pareiškėjas yra pareigūno valstybinės pensijos gavėjas. 2010 m. sausio 1 dieną įsigaliojo 2009 m. vasario 9 d. Laikinasis įstatymas Nr. XI-537, kurio 4 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad paskirtos ir Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka apribotos valstybinės pensijos (pareigūnų ir karių – kartu su mokamu valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedu) <...> perskaičiuojamos taikant atitinkamą koeficientą.

Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje (2010 m. vasario 11 d. įstatymo Nr. XI-680, 2010 m. spalio 26 d. įstatymo Nr. XI-1072 redakcija) buvo nustatyta, kad valstybinių pensijų, kurių skyrimas ir (arba) mokėjimas nesiejamas su asmens draudžiamosiomis pajamomis, <...> <...> gavėjams, kurie po išmokos paskyrimo yra arba buvo draudžiami privalomuoju valstybiniu socialiniu pensijų draudimu pagal Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 1, 3, 4, 5 ir 13 punktus ir kurie tą mėnesį, į kurį atsižvelgiama apskaičiuojant mokėtiną išmokos dalį, turėjo pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, arba <...>, mokama paskirtos, o jei išmoka yra perskaičiuota pagal šio įstatymo 4 straipsnį, – perskaičiuotos išmokos dalis, apskaičiuota taikant koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 2 priede nurodytą formulę, atsižvelgiant į draudžiamųjų pajamų dydį. Tuo atveju, kai išmoka mokama už einamąjį mėnesį, atsižvelgiama į praėjusio mėnesio draudžiamąsias pajamas, kai išmoka mokama už praėjusį mėnesį, atsižvelgiama į užpraeito mėnesio draudžiamąsias pajamas.

Laikinojo įstatymo 5 straipsnis neteko galios 2012 m. birželio 30 d. įstatymu Nr. XI-2195 nuo 2012 m. rugsėjo 1 d.

Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. priėmė nutarimą „Dėl Lietuvos Respublikos teisės aktų nuostatų, kuriomis reguliuojamas pensijų perskaičiavimas ir mokėjimas valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, kuriuo inter alia pripažino, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai; pripažino, kad Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalis (2010 m. vasario 11 d. redakcija; 2010 m. spalio 26 d. redakcija) tiek, kiek joje nustatytas sumažintų valstybinių pensijų mokėjimas jų gavėjams, kurie po pensijos paskyrimo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“.

Taigi, pareiškėjui pensijos sumažinimas pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį jo interesų ir Konstitucijos ginamų teisių nepažeidė, o sumažinimas pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnį, kuris pripažintas nekonstituciniu, laikytinas jo Konstitucijos saugomų teisių pažeidimu ir jos turi būti ginamos, tad pareiškėjui priteistina pensijos dalis, sumažinta dėl šios teisės normos taikymo.

Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad pareiškėjui priteistiną pensijos nepriemoką pagal atsakovo išduotą pažymą sudaro skirtumas tarp pareiškėjui per laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį priskaičiuotos (perskaičiuotos) ir pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnį dar kartą perskaičiuotos ir realiai išmokėtos pensijos, t.y. 18 725,12 Lt.

III. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Valstybės saugumo departamento, padavė apeliacinį skundą (b. l. 61-64), kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 10 d. sprendimą ir bylą nutraukti.

Pažymi, kad pareiškėjui praleistas terminas skundui paduoti atnaujintas nepagrįstai. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas suformavo teisminę praktiką, skelbiančią, kad asmenys galėjo apginti savo pažeistas teises dėl valstybinės pensijos dalies neišmokėjimo per 3 metų procesinį terminą, kurio pradžia laikoma pirmoji sumažintos valstybinės pensijos išmokėjimo diena (momentas, kada asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie jo teises pažeidžiančius veiksmus) (pvz. 2014 m. sausio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-66/2014). Nagrinėjamu atveju pareiškėjui apie jo pažeistas teises tapo žinoma (turėjo tapti žinoma) pirmąją sumažintos valstybinės pensijos išmokėjimo dieną (2010 m. vasario 26 d.), atitinkamai, nuo šios dienos skaičiuotinas minėtas 3 metų procesinis terminas skundui paduoti.

Teismas įvertinęs pareiškėjo prašyme išdėstytas aplinkybes, atnaujino praleistą procesinį terminą, tačiau nepateikė argumentų, kodėl pareiškėjo išdėstytos aplinkybės laikytinos svarbiomis priežastimis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 34 straipsnio 1 dalies prasme ar išskirtinėmis pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką.

Jei asmens nurodytos priežastys nėra pripažįstamos svarbiomis (išskirtinėmis), yra atsisakoma atnaujinti praleistą terminą. Tačiau teismas neanalizavo VSD atsiliepime į pareiškėjo prašymą dėl termino skundui paduoti atnaujinimo pateiktų motyvų dėl prašymo nepagrįstumo ir pasielgė priešingai – praleistą terminą atnaujino. VSD nuomone, pareiškėjo nurodytos faktinės aplinkybės nesudarė pagrindo tenkinti prašymą atnaujinti ilgą, net 3 metų, procesinį terminą skundui paduoti.

Teigia, kad teismui skundo nagrinėjimo metu nustačius, kad yra pagrindas taikyti ABTĮ 101 straipsnio 7 punktą (skundas priimtas praleidus nustatytus padavimo terminus ir atmetus pareiškėjo prašymą dėl termino atnaujinimo, jei toks buvo pateiktas, nes nenustatyta svarbių priežasčių, dėl kurių buvo delsiama kreiptis į teismą), byla nutraukiama (2014 m. sausio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-66/2014).

Pastebi, kad pareiškėjo valstybinė pensija buvo perskaičiuojama ir dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo, kuris buvo pratęsiamas 2012-2013 m. keičiant Laikinojo įstatymo 15 straipsnį. Be to, pareiškėjas skundu prašė priteisti visą neišmokėtą valstybinės pensijos dalį, taigi neišmokėtą ir pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį. Atkreipia dėmesį kad Vilniaus apygardos administracinis teismas administracinėje byloje Nr. 1-3856-142/2013 kreipėsi į Konstitucinį Teismą dėl Laikinojo įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 2 punkto, kurį keičiant Laikinojo įstatymo galiojimo terminas valstybinėms pensijoms pratęstas 2012 ir 2013 metams, atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

Mano, jog kadangi teismo nagrinėjamoje byloje turėtų būti taikomas teisės aktas, dėl kurio atitikties Konstitucijai yra abejojama (Laikinasis įstatymas), šiuo atveju yra teisinių prielaidų kilusio ginčo nagrinėjimo teisme stabdymui (ABTĮ 4 straipsnio 2 dalis ir 98 straipsnio 1 dalies 3-4 punktai).

Pareiškėjas R. Š., atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą (b. l. 69-71), nurodo, kad su apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepime pažymi, kad kaip buvęs valstybės pareigūnas, neturėjo jokio teisinio pagrindo manyti, kad Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalis prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai iki tos dienos, kol 2012 m. rugsėjo 21 d. „Valstybės žiniose“ buvo paskelbtas Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas. Įsitikinęs, jog nuo 2012 m. rugsėjo 21 d. ir yra taikytinas 3 metų procesinis terminas kreiptis į įstaigą, mokančią jam pensiją.

Atkreipia dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį byloje Nr. A444-2232/2013, kurioje pasisakyta, jog teisė kreiptis į administracinius teismus yra suprantama plačiai. Tvirtina, kad teisė į teisminę gynybą įtvirtinta Konstitucijoje, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje.

Pažymi, kad neatsiejami teisinės valstybės principo elementai yra teisėtų lūkesčių apsauga, teisinis tikrumas ir teisinis saugumas. Šie principai anter alia suponuoja tai, kad valstybė privalo vykdyti prisiimtus įsipareigojimus asmeniui. Įstatymu nustačius, jog tam tikri asmenys dėl jų darbo ar tarnybos turi teisę į pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, nors ši pensija mokama iš valstybės biudžeto, valstybei kyla pareiga užtikrinti, kad įstatymo reikalavimus atitinkantys asmenys jiems paskyrus tokią pensiją gautų nustatyto dydžio pinigines išmokas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos.

Pagal bylos duomenis nustatyta, kad pareiškėjui nuo 2006 m. balandžio 5 d. paskirta 1 429,83 Lt dydžio pensija už tarnybą (VSD 2006 m. balandžio 5 d. išvada Nr. (67)-18-474, (b. l. 37). Perskaičiavus pensiją pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį, pareiškėjui per laikotarpį nuo 2010 m. sausio iki 2012 m. rugpjūčio mėnesio buvo iš viso priskaičiuota 37 450,56 Lt pensijos. Perskaičiavus pensiją pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnį, pareiškėjui per laikotarpį nuo 2010 m. sausio iki 2012 m. rugpjūčio mėnesio iš viso buvo išmokėta 18 725,36 Lt pensijos.

Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad pareiškėjui priteisina valstybinės pensijos nepriemoka, susidariusi taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnį t. y. 18 725,12 Lt.

Atsakovas su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka, mano, kad teismas nepagrįstai pareiškėjui atnaujino terminą skundui paduoti.

Atsakant į šį apeliacinio skundo argumentą, pažymėtina, jog pagal anksčiau minėtą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, suformuotą nagrinėjant ginčus dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydžio ribojimo taikant Laikinąjį įstatymą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 ir 2013 m. lapkričio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013), reikalavimams dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos pareikšti procesinis terminas yra 3 metai. Nustatant šio termino eigos pradžią kiekvienu atveju būtina įvertinti pažeidimo, su kuriuo pareiškėjas sieja savo reikalavimą, pobūdį ir bylos individualias faktines aplinkybes.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 išaiškino, kad tais atvejais, kai asmuo skundžia ne konkretų administracinį sprendimą, kuris turi būti jam įteiktas, o kompetentingos valstybės institucijos veiksmus, tokio asmens skundo padavimo administraciniam teismui terminas pradedamas skaičiuoti nuo šio asmens sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie skundžiamą veiksmą dienos.

Nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės rodo, jog pareiškėjas apie jo teises pažeidžiančius veiksmus sužinojo (turėjo sužinoti) ne vėliau kaip 2010 m. vasario mėnesį, t. y. kai į jos sąskaitą banke buvo pervesta pirma sumažinta valstybinė pensija, išmokėta už 2010 m. sausio mėnesį. Į teismą pareiškėjas kreipėsi 2013 m. rugsėjo 20 d. (b. l. 1), t. y. praleidęs minėtą 3 metų terminą.

Teisėjų kolegija pripažįsta, kad kaip yra ne kartą savo praktikoje nurodęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, įstatymų leidėjas, nustatydamas terminus procesiniams veiksmams atlikti, siekia užtikrinti teisinių santykių stabilumą, todėl praleistas terminas gali būti atnaujinamas tik išskirtiniais atvejais, jeigu jo praleidimo priežastys tikrai buvo svarbios, ekstraordinarios (pvz., 2006 m. birželio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS6-219/2006). Tačiau, kaip pažymima šiuo metu aktualioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr. pvz., nutartys administracinėse bylose Nr. AS502-169/2014, Nr. AS502-212/2014, AS525-267/2014, AS143-219/2014, AS756-279/2014, AS756-280/2014, AS602-205/2014, AS525-409/2014, Nr. AS502-472/2014), išimtis iš bendros taisyklės turėtų būti daroma tuomet, kai siekdami apginti savo galbūt pažeistas teises ir teisėtus interesus į administracinį teismą kreipiasi valstybinių pensijų gavėjai, prašydami pašalinti su įstatymų leidėjo veiksmais tiesiogiai susijusių pažeidimų sukeltas turtinio pobūdžio pasekmes.

Šiuo aspektu pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, išanalizavusi Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo ir Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo nuostatas, 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 pripažino, kad įstatymų leidėjas nesureguliavo pareigūnų ir karių teisės gauti valstybinės pensijos nepriemoką, jos įgyvendinimo tvarkos bei ribojimų klausimų. Minėtuose teisės aktuose nėra numatyti ir kompetentingos institucijos, įgaliotos mokėti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, veiksmų apskundimo terminai. Taigi ABTĮ 33 straipsnio 1 dalies prasme specialus trejų metų terminas kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo expressis verbis nėra įtvirtintas viešai paskelbtame norminiame teisės akte, todėl pareiškėjas, 2010 m. vasario mėnesį gavęs pirmąją sumažintą pensiją ir nežinodamas, ko iš jo reikalauja teisė, neturėjo realių galimybių savo elgesį orientuoti pagal sąlygas, kurios buvo nustatytos vėlesnėje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje (ABTĮ 13 str. 1 d.). Atsižvelgdama į tai, kad iki 2013 m. kovo mėnesio ginčo teisinių santykių srityje vyravo teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas, teisėjų kolegija daro išvadą, kad asmens teisės į teisminę gynybą įgyvendinimas valstybinių pensijų gavėjams buvo žymiai apsunkintas. Be to, Konstituciniam Teismui 2010 m. balandžio 20 d. sprendimu, 2010 m. birželio 29 d. nutarimu ir 2012 m. vasario 6 d. nutarimu konstatavus, kad įstatymų leidėjas, susidarius ypatingai situacijai, kai inter alia dėl ekonomikos krizės neįmanoma sukaupti tiek lėšų, kiek yra būtina valstybinėms pensijoms mokėti, dideliu mastu mažindamas valstybines pensijas privalo numatyti asmenims, kuriems tokia pensija buvo paskirta ir mokama, susidariusių praradimų kompensavimo mechanizmą, pagal kurį valstybė įsipareigotų tokiems asmenims, nebelikus minėtos ypatingos situacijos, per protingą laikotarpį teisingai kompensuoti jų praradimus, atsiradusius dėl valstybinės pensijos sumažinimo, pareiškėjas įgijo teisėtą lūkestį tikėtis, kad praradimai, patirti dėl valstybinių pensijų mažinimo dideliu mastu, bus jam kompensuojami teisėkūros subjektų nustatyta tvarka bei terminais, t. y. išvengiant teisminės valdžios įsikišimo.

Taigi, nurodytos priežastys laikytinos svarbiomis ir nagrinėjamoje byloje ir vertintinos, kaip sudariusios pareiškėjui objektyvias kliūtis laiku paduoti skundą teismui, tad pirmosios instancijos teismas, pareiškėjui pateikus prašymą dėl termino skundui paduoti atnaujinimo, jas vertino pagrįstai ir tinkamai, todėl terminas skundui paduoti atnaujintas pagrįstai.

Teisėjų kolegija taip pat vertina, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisingą sprendimą ir dėl susidariusios valstybinės pensijos nepriemokos dalies priteisimo. Teismas pagrįstai sprendė, jog atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimą „Dėl Lietuvos Respublikos teisės aktų nuostatų, kuriomis reguliuojamas pensijų perskaičiavimas ir mokėjimas valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, kuriuo inter alia pripažinta, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, o Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalis (2010 m. vasario 11 d. redakcija; 2010 m. spalio 26 d. redakcija) tiek, kiek joje nustatytas sumažintų valstybinių pensijų mokėjimas jų gavėjams, kurie po pensijos paskyrimo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“, pareiškėjui priteistina pensijos nepriemoka pagal atsakovo išduotą pažymą, kurią sudaro skirtumas tarp pareiškėjui per laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį priskaičiuotos (perskaičiuotos) ir pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnį dar kartą perskaičiuotos ir realiai išmokėtos pensijos. Pirmosios instancijos teismas darė pagrįstą išvadą, jog pensijos sumažinimas pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį pareiškėjo interesų ir Konstitucijos ginamų teisių nepažeidė, o sumažinimas pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnį, kuris pripažintas nekonstituciniu, laikytinas jo Konstitucijos saugomų teisių pažeidimu, tad pareiškėjui priteistina pensijos dalis, sumažinta dėl šios teisės normos taikymo.

Atsakovas taip pat pateikia argumentus, jog šiuo atveju yra teisinių prielaidų teisme kilusio ginčo nagrinėjimo sustabdymui, remiantis ABTĮ 4 straipsnio 2 dalimi, 98 straipsnio 1 dalies 3-4 punktais, nes Konstituciniame Teisme yra dar neišnagrinėti prašymai ištirti, ar 2011 m. gruodžio 20 d. Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas Nr. XI-1821 ir 2012 m. gruodžio 20 d. Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas Nr. XII-92 tiek, kiek Laikinojo įstatymo galiojimo terminas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Valstybinių pensijų ir Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymus, pratęstas 2012 ir 2013 metams, neprieštarauja konstituciniams teisinės valstybės, lygiateisiškumo, teisingumo ir proporcingumo principams.

Teisėjų kolegijos nuomone, nagrinėjamu atveju bylos stabdymui pagrindo nėra.

ABTĮ 4 straipsnis numato, jog teismas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai (1 d.). Jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją (2 d.). ABTĮ 98 straipsnio 1 dalis nustato, kad teismas sustabdo bylą, kai negalima nagrinėti tos bylos, kol bus išspręsta kita byla, nagrinėjama civiline, baudžiamąja ar administracine tvarka (3 p.); kai teismas kreipiasi į Konstitucinį Teismą prašydamas spręsti, ar įstatymas arba kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas byloje, atitinka Konstituciją (4 p.).

Nagrinėjamu atveju, pirmosios instancijos teismas nepriteisė pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos susidariusios taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnį ir pareiškėjas tokiam teismo sprendimui neprieštarauja, priteistos nepriemokos sumos neginčija. Atsižvelgiant į tai, vertintina, jog Konstituciniame Teisme sprendžiamas Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo 2011 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. XI-1821 ir 2012 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. XII-92 atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai klausimas nagrinėjamai administracinei bylai nėra aktualus.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pirmosios instancijos teismas sprendime nepagrįstai pasisakė dėl VSD 2013 m. rašto Nr. (75)-18-2116, nes Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartimi atsisakyta priimti pareiškėjo skundą dalyje dėl VSD 2013 m. rugpjūčio 14 d. rašto Nr. (75)-18-2116 panaikinimo. Šiuo aspektu pirmosios instancijos teismo motyvai šalintini iš sprendimo.

Apibendrinant konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas teisingai vertino faktines aplinkybes, tinkamai taikė teisės aktus ir teismų praktiką, todėl priėmė teisingą ir pagrįstą sprendimą, kurio keistina tik dalis anksčiau aptartų motyvų.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento, apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas Irmantas Jarukaitis