2K-225-697/2015 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Baudžiamoji byla Nr. 2K-225-697/2015

Teisminio proceso Nr. 1-91-1-00191-2011-7

Procesinio sprendimo kategorijos:

(S)

2.1.7.2;

2.4.2.1;

1.2.4.5.

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. balandžio 14 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Gintaro Godos, Dalios Bajerčiūtės ir pranešėjo Alvydo Pikelio,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų V. S. ir Z. M. kasacinį skundą dėl Jurbarko rajono apylinkės teismo 2014 m. gegužės 22 d. nuosprendžio ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. spalio 17 d. nutarties.

Jurbarko rajono apylinkės teismo nuosprendžiu V. S. ir Z. M. pripažintias kaltais pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 1 dalį ir nuteisti laisvės apribojimo bausme vieneriems metams trims mėnesiams, įpareigojant juos nuo 23 iki 6 val. būti namuose.

Taip pat šiuo nuosprendžiu pripažintas kaltu ir nuteistas A. S., tačiau dėl jo kasacinių skundų nepateikta.

Iš nuteistųjų V. S. , Z. M. ir A. S. solidariai priteista nukentėjusiajam V. K. 5000 Lt (1448 Eur) neturtinės žalos atlyginimo.

Iš nuteistųjų V. S. , Z. M. ir A. S. solidariai priteista Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos 86,78 Lt (25 Eur) žalos atlyginimo.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. spalio 17 d. nutartimi nuteistųjų V. S. ir Z. M. apeliaciniai skundai atmesti.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

V. S. ir Z. M. pagal BK 138 straipsnio 1 dalį nuteisti už tai, kad, veikdami bendrininkų grupe kartu su A. S. , 2011 m. balandžio 24 d., apie 18 val., Šakių r., Gelgaudiškio k., Vakarų g., pargriovė V. K. , surišo jam rankas ir kojas bei sudavė kojomis ir rankomis nukentėjusiajam ne mažiau kaip 15 smūgių į įvairias kūno vietas, padarydami odos nubrozdinimus kaktoje, nosyje, viršugalvio dešinės pusės kaktos ribose, dešinėje ausyje, apatinėje lūpoje, gilius nubrozdinimus kairės alkūnės sąnaryje, blauzdose, kairio pakinklio duobėje, kelių sąnariuose, poodines kraujosrūvas krūtinėje, dešinės pusės XI šonkaulio lūžimą, t. y. padarė nesunkų sveikatos sutrikdymą, nes dėl dešinės pusės XI šonkaulio lūžimo sveikata sutrikdoma ilgiau nei dešimčiai dienų.

Kasaciniu skundu nuteistieji V. S. ir Z. M. prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį bei apeliacinės instancijos teismo nutartį ir baudžiamąją bylą jiems nutraukti.

Skunde nurodyta, kad abiejų instancijų teismų sprendimai neteisėti ir nepagrįsti dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 369 straipsnio 1 dalis 1 punktas) bei padarytų esminių BPK pažeidimų (BPK 369 straipsnio 1 dalis 2 punktas).

Kasatoriai teigia, kad yra nepagrįstai nuteisti pagal BK 138 straipsnio 1 dalį, nes šio nusikaltimo nepadarė, o teismų išvados dėl jų kaltės pagrįstos prielaidomis ir spėjimais. Pasak kasatorių, teismai pažeidė BPK 7 straipsnio, 10 straipsnio, 20 straipsnio 5 dalies, 44 straipsnio, 324 staripsnio 6, 7 dalies nuostatas. Skunde pažymėta, kad apeliacinės instancijos teismas iš esmės rėmėsi tik nukentėjusiojo V. K. parodymais, nors jie akivaizdžiai nenuoseklūs ir prieštaringi. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad įvykio metu nukentėjusysis buvo labai girtas ir dėl to negalėjo prisiminti visų įvykio aplinkybių.

Faktą, kad jo (nukentėjusiojo) parodymai yra prieštaringi, konstatavo abiejų instancijų teismai, tačiau vis tiek jų pagrindu buvo priimtas apkaltinamasis nuosprendis. Kasatoriai nurodo, kad teismai jų kaltę grindė tik nukentėjusiojo artimųjų – jo sūnaus M. K. ir žmonos A. K. – parodymais, kurie buvo suinteresuoti duoti nukentėjusiajam palankius parodymus, nors ir šio įvykio nematė. Kasatorių manymu, apeliacinės instancijos teismas privalėjo atlikti papildomą įrodymų tyrimą (paskirti pakartotinę teismo medicinos ekspertizę), tačiau to nepadarė.

Pasak kasatorių, abiejų instancijų teismai nekreipė dėmesio į tai, kad po konflikto V. K. į teisėsaugą nesikreipė, tai padarė tik po kurio laiko. Skunde pažymėta, kad nėra nė vieno liudytojo, kuris būtų tiesiogai matęs šį įvykį. Nukentėjusysis specialisto apžiūrėtas tik 2011 m. balandžio 28 d., 2011 m. balandžio 26 d. jam buvo padaryta rentgenograma, tačiau šonkaulių lūžių nekonstatuota. Jie nustatyti tik po 2011m. gegužės 3 d. padarytos rentgenogramos, todėl neatmetama tikimybė, kad šis sužalojimas jam buvo padarytas visiškai kitomis aplinkybėmis.

V. K. patvirtino, kad per tą laikotarpį jis važinėjo dviračiu, kilnojo svorius. Ekspertas nesugebėjo paneigti, kad sužalojimas galėjo būti padarytas visiškai kitu metu. Kasatoriai pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas jų skundus, visiškai nekreipė dėmesio į tai, jog toje vietoje, kur nustatytas šonkalulių lūžis, nukentėjusiajam nebuvo konstatuota kraujosruva. Todėl ekpserto aiškinimas, kad, iš karto padarius rentgenogramą, šonkaulio lūžis nebuvo pastebėtas dėl buvusios kraujosruvos, vertintinas kaip neatitinkantis nustatytų bylos aplinkybių.

Pasak kasatorių, abiejų instancijų teismai atsižvelgė tik į V. K. pirmosios instancijos teisme duotus parodymus, t. y. kad tarp jo ir V. S. vyko konfliktas ir kad visi nuteistieji jį mušė. Tačiau visi nuteistieji parodė, kad konfliktą pradėjo pats nukentėjusysis, jis buvo neblaivus, sudavė V. S. smūgį į veidą, įvyko susistumdymas, kurio metu abu nuvirto ant žemės. V. K. grasino, kad sudegins V. S. . Skunde nurodyta, kad nukentėjusysis buvo agresyvus, tai patvirtino jo sūnus M. K. – tarp jų taip pat įvyko muštynės, jis paprašė nuteistųjų, kad šie surištų jo tėvą (tokias aplinkybes patvirtino M.

K. ). Tačiau šios aplinkybės nebuvo įvertintos. Kasatoriai teigia, kad teismai nevertino liudytojų V. S., J. S. parodymų, kuriais jos patvirtino, jog nukentėjusysis buvo agresyvus, jog vyko konfliktas tarp jo ir jo sūnaus M. K. . Skunde nurodyta, kad nuteistasis V. S. kreipėsi į policijos pareigūnus dėl nukentėjusiojo V. K. veiksmų prieš jį, tačiau policijos pareigūnai pasielgė netinkamai, neužfiksavo šio įvykto, neatliko tyrimo. Taip, pagal kasacinį skundą, V. S. buvo suvaržytos teisės gintis, nes šis būtų nuvykęs ekspertizei ir jos metu būtų buvę užfiksuoti sužalojimai, kuriuos jam konflikto metu padarė V.

K. Kasaciniame skunde tvirtinama, kad policijos pareigūnų parodymai turėjo būti vertintini kritiškai, nes jie buvo suinteresuoti, jog nebūtų patraukti drausminėn atsakomybėn už netinkamai atliktą darbą. Šių aplinkybių niekas netyrė. Atsižvelgiant į tai, kad ekspertizės išvada dėl sužalojimų mechanizmo nėra kategoriška, ir į tai, kad nėra jokių duomenų, jog būtent konflikto su nuteistaisiais metu nukentėjusysis būtų pajautęs stiprų skausmą, dėl kurio būtų galėjęs lūžti šonkaulis, kasatoriai teigia, kad konflikto metu negalėjo būti padarytas šonkaulio lūžimas.

Kasatoriai daro išvadą, kad, siekiant pašalinti esamus prieštaravimus, buvo būtina apeliacinės instancijos teismui skirti pakartotinę teismo ekspertizę. Kasatorių vertinimu, apeliacinės instancijos teismo išvados yra neteisėtos ir nepagrįstos, nes nenustatytos visos veikos padarymo aplinkybės, netinkamai įvertinti byloje esantys įrodymai bei netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas. Kasatoriai neneigia, jog prieš nukentėjusįjį naudojo jėgą, tačiau naudojo tik tam, kad jį sutramdytų, – tikslo sužaloti neturėjo.

Kasatoriai pažymi, kad byloje nėra objektyvių ir neginčijamų įrodymų, jog nuteistieji tyčia, siekdami sužaloti nukentėjusįjį V. K., naudojo prieš jį fizinį smurtą, dėl to padarė jam nesunkų sveikatos sutrikdymą. Nusikaltimo sudėties požymių visuma (objektyvieji požymiai – veika, padariniai, priežastinis ryšys ir subjektyvieji požymiai – kaltė, motyvas, tikslas) yra būtinas pagrindas asmenį patraukti baudžiamojon atsakomybėn. Pasak kasatorių, abiejų instancijų teismai, nenustatė subjektyviojo požymio – tyčios nesunkiai sužaloti V.

K. , todėl nepagrįstai jų veiką kvalifikavo pagal BK 138 straipsnio 1 dalį. Kasatorių manymu, apeliacinės instancijos teismas buvo šališkas, turėjo išankstinę nuostatą dėl jų kaltumo, todėl nesiėmė jokių priemonių, kad būtų pašalinti esminiai prieštaravimai tarp asmenų parodymų, ir dėl byloje esančių rašytinių įrodymų, taip pažeidė BPK normų reikalavimus, suvaržė įstatymo garantuotas jų teises į teisingą procesą.

Atsiliepimu į nuteistųjų V. S. ir Z. M. kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė Rima Kriščiūnaitė prašo jį atmesti. Atsiliepime prokurorė pateikia išsamius teisinius argumentus ir pažymi, kad su kasacinio skundo argumentais nėra pagrindo sutikti, mano, kad abiejų instancijų teismai, nagrinėdami bylą, nepadarė kasaciniame skunde nurodomų esminių BPK pažeidimų ir tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BK 138 straipsnio 1 dalį).

Kasacinis skundas atmestinas.

Dėl nenagrinėtinų kasacinio skundo argumentų

Nuteistųjų V. S. ir Z. M. kasacinis skundas didžiaja dalimi atkartoja apeliacinio skundo argumentus ir yra grindžiamas teiginiais dėl baudžiamosios bylos proceso metu nustatytų aplinkybių bei surinktų įrodymų išnagrinėjimo ir vertinimo.

Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 376 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu. BPK 369 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įsiteisėję nuosprendis ar nutartis apskundžiami ir bylos nagrinėjamos kasacine tvarka, jeigu netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas ir (ar) padaryta esminių BPK pažeidimų. Tai reiškia, kad kasacinės instancijos teismas byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja. Tai ne teisės taikymo, bet faktų sritis, kurioje savo kompetenciją atlikti tyrimą, įvertinti įrodymus ir jų pagrindu padaryti išvadas įgyvendino bylą išnagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai. Kasacinėje instancijoje tikrinama, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Ikiteisminio tyrimo medžiagos ir duomenų vertinimas bei jų pripažinimas įrodymais yra išimtinė teismo teisė, nustatyta BPK 20 straipsnio 2 dalyje, bylos duomenų įrodomojo turinio pakankamumo klausimas pripažįstant veiką įrodyta taip pat yra pirmosios ir apeliacinės instancijos teismo kompetencijos sritis. Teismo baigiamajame akte turi būti išdėstyti įrodymų vertinimo motyvai. Kitų proceso dalyvių nesutikimas su teismo atliktu įrodymų vertinimu ir pateiktomis išvadomis, nesant nustatytų esminių baudžiamojo proceso pažeidimų, nėra pagrindas keisti teismų sprendimus nagrinėjant bylą kasacine tvarka.

Dėl kitų kasacinio skundo argumentų

Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, pagal nuteistųjų Z. M. ir V. S. apeliacinius skundus teisingai vadovavosi BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis bei kitomis baudžiamojo proceso nuostatomis, nustatančiomis bylų nagrinėjimo ir teismo baigiamojo akto surašymo reikalavimus nagrinėjant bylą apeliacine tvarka.

Deklaratyvūs ir bylos medžiaga nepagrįsti kasacinio skundo teiginiai dėl apeliacinės instancijos teismo šališkumo. Teismo nešališkumo principas įtvirtintas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje, BPK 44 straipsnio 5 dalyje. Teisės teorijoje ir teismų praktikoje skiriamas subjektyvusis ir objektyvusis nešališkumo aspektai. Vertinant nešališkumą subjektyviuoju aspektu, būtina nustatyti, ar yra realių faktų, keliančių abejonių dėl teisėjo nešališkumo. Objektyvus nešališkumo aspektas bendriausia prasme reikalauja, kad teismo procesas būtų organizuojamas, proceso veiksmai būtų atliekami, su bylos nagrinėjimo teisme dalyviais būtų bendraujama taip, kad negalėtų susidaryti įspūdis, jog proceso metu vienai iš proceso šalių reiškiamas išankstinis priešiškumas ar palankumas arba teismas vienaip ar kitaip suinteresuotas tam tikra bylos baigtimi. Jokių konkrečių duomenų, kurie keltų abejonių apeliacinės instancijos teismo šališkumu, kasaciniame skunde nenurodyta, todėl plačiau kasacinio skundo teiginys dėl teismo šališkumo nenagrinėtinas.

Nagrinėdamas bylą pagal nuteistųjų Z. M. ir V. S. apeliacinius skundus, apeliacinės instancijos teismas, remdamasis BPK 324 straipsnio 6 dalimi, išklausė proceso dalyvių nuomonės dėl būtinumo atlikti įrodymų tyrimą apeliacinės instancijos teismo posėdyje, ir, niekam iš proceso dalyvių nepareiškus pageidavimo, buvo nutarta įrodymų tyrimo neatlikti. Todėl kasacinio skundo teiginiai dėl būtinumo nagrinėjant bylą apeliacine tvarka skirti pakartotinę teismo ekspertizę yra nepagrįsti bylos apeliacinio nagrinėjimo apimtimi. Šiame kontekste pažymėtina, kad bylų nagrinėjimas teisme vyksta laikantis rungimosi principo, todėl nesutikdami su ekspertizės akto bei pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl padaryto sužalojimo sunkumo laipsnio nuteistieji ar jų gynėjas galėjo kreiptis į teismą su motyvuotu prašymu skirti papildomą ekspertizę. Apeliacinės instancijos teismui dėl ekspertizės akto pagrįstumo nekilo abejonių, nes pirmosios instancijos teismas į teismo posėdį buvo išsikvietęs ekspertizės aktą surašiusį ekspertą ir jį apklausė išsiaiškindamas abejones dėl padaryto sužalojimo V. K. , kurios buvo kilusios nagrinėjant bylą. Apklausiant ekspertą klausimus pateikė ne tik teismas, bet ir nuteistasis V. S. bei jo gynėja. Apeliacinės instancijos teismas nutartyje išdėstė motyvus dėl visų esminių apeliacinių skundų argumentų, nurodė argumentus, kuriais remiasi atmesdamas nuteistųjų versiją dėl nusikaltimo padarymo aplinkybių. Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis į įvykio vietą atvykusių policijos pareigūnų parodymais, byloje nustatytomis aplinkybėmis, patvirtinančiomis konflikto trukmę bei laiką, kai buvo užfiksuotas V. S. pranešimas policijai, padarė logiškas ir pagrįstas išvadas dėl tariamo V. S. sužalojimo, pripažindamas tai gynybine versija. Kasacinės instancijos teismui šios išvados nekelia abejonių, todėl kolegija jomis remiasi. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad pirmosios instancijos teismas teisingai veiką kvalifikavo pagal BK 138 straipsnio 1 dalį kaip tyčinį, nesunkų nukentėjusiojo V. K. sveikatos sutrikdymą, padarytą veikiant bendrininkų grupe. Nuteistiesiems paskirta švelniausia bausmės rūšis, numatyta BK 138 straipsnio 1 dalies sankcijoje, todėl įstatymo taikymo aspektu nėra pagrindo pripažinti ją per griežta ar neatitinkančia įstatymo reikalavimų.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio BPK 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Atmesti nuteistųjų V. S. ir Z. M. kasacinį skundą.

Teisėjai Gintaras Goda

Dalia Bajerčiūtė

Alvydas Pikelis