A-176-556/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-176-556/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02267-2012-5

Procesinio sprendimo kategorija 9.3.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. sausio 27 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko, Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė) ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo T. V. (I. V. teisių perėmėjas) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų I. V. avininkystės ūkio ir T. V. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kauno apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas I. V. avininkystės ūkis (toliau – ir pareiškėjas) skundu (I t., b. l. 1–3) kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Mokestinių ginčų komisija, MGK) 2012 m. rugpjūčio 2 d. sprendimą Nr. 8-5-133 (teismo pastaba – byloje yra MGK 2012 m. rugpjūčio 2 d. sprendimas Nr. S-133 (7-110/2012); 2) panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI prie FM) 2012 m. gegužės 4 d. sprendimą Nr. 68-72; 3) sustabdyti vykdymą, kol bus išspręsta byla Strasbūre.

Pareiškėjas paaiškino, jog I. V. avininkystės ūkio direktorius J. B. su dukra I. V. atgavo J. B. tėvo žemes (duomenys neskelbtini) rajone ir įkūrė ūkį, avininkystės muziejų ir išaugino daugiau kaip 1 300 avių bandą. Išaugintomis avimis aprūpina maisto įmones, veislinėmis avimis ūkininkus, sukūrė darbo vietas kaime, puoselėja kultūrą. Pareiškėjas teigė, kad gavo dovaną ir paskolas iš UAB „Vasario koncernas“ ir iš Lietuvos nepriklausomų žurnalistų sąjungos. Tai patvirtina kasos pajamų orderis, o 1 500 000 Lt dovana yra patvirtinta notaro. Mokesčių administratorius, įteisindamas 1 500 000 Lt dovanojimą, iš J. B. pensijos atskaito 20 procentų pelno mokestį, o tai, pareiškėjo teigimu, rodo, kad pinigai realiai buvo. Pareiškėjas nurodė, kad nepagrįstai teigiama, jog ūkis nepateikė pirminių laikotarpio nuo 2002 m. liepos mėnesio iki 2003 m. birželio mėnesio apskaitos dokumentų. Tokių dokumentų prokuratūra nepriėmė, nors pareiškėjas juos teikė. Turtas yra registruotas kaip technika, pastatai, žemė, o avys – veterinarijos registre pagal asmeninius identifikavimo ženklus. Tai paneigia prokuratūros teiginius, kad jokio turto ir ūkio nėra. Pareiškėjas rėmėsi L. G. 2008 m. birželio 2 d. pareiškimu dėl 2003 m. spalio 4 d. apklausos protokolo, kuriame nurodyta, jog parodymai buvo teikti dėl psichologinio spaudimo, tikintis, kad bus atleistas nuo atsakomybės. Pareiškėjas nurodė, kad pinigų pavedimą UAB „Elekstas“ matė liudininkai, jie tai patvirtino teisme. Nurodė, kad būtent jis, kaip pinigų perdavėjas, pasirašė ant skolinimo orderių, viskas įtraukta į avininkystės ūkio apskaitą. Skunde buvo teigiama, kad tai, jog darbai, kurių vertė 2 mln. Lt, atlikti, patvirtina teismo skirta ekspertizė. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad kreipėsi į Europos Žmogaus Teisių Teismą (toliau – EŽTT) su skundu prieš Lietuvą.

Atsakovas VMI prie FM atsiliepimu į pareiškėjo skundą (I t., b. l. 75–78) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas paaiškino, kad MGK 2012 m. rugpjūčio 2 d. sprendimu Nr. S-133 (7-110/2012) buvo patvirtintas VMI prie FM 2012 m. gegužės 4 d. sprendimas Nr. 68-72, kuriuo patvirtinti Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Inspekcija) 2012 m. vasario 2 d. sprendimo Nr. (04)-K3-30 dalies nurodymai pareiškėjui sumokėti 153 957 Lt pridėtinės vertės mokestį (toliau – ir PVM) ir 40 309 Lt PVM delspinigių. Inspekcija patikrinimo metu nustatė, kad 2003 m. liepos mėnesį UAB „Elekstas“ įformino aštuonis įvykdytų darbų aktus (Nr. 1, Nr. 2, Nr. 3, Nr. 4, Nr. 5, Nr. 6, Nr. 7, Nr. 8), pagal kuriuos pareiškėjo avių auginimo ūkyje buvo atlikta statybos darbų už 1 669 509 Lt, PVM 153 821 Lt, iš viso už 1 823 330 Lt. Apmokėti už atliktus darbus UAB „Elekstas“ 2003 m. liepos 30 d. išrašė dvi PVM sąskaitas faktūras: GEB Nr. 0395039 814 950 Lt sumai (PVM neapskaičiuotas)) ir GEB Nr. 0395038 1 008 380 Lt sumai (iš tos sumos 153 821 Lt PVM)), tačiau buvo nustatyta, kad bendrovė statybos darbų faktiškai neatliko, todėl pareiškėjas neįgijo teisės į PVM atskaitą. Pareiškėjas grindžia reikalavimus, ginčydamas Kauno apygardos teismo ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo bylose dėl pareiškėjo veiksmų nustatytas aplinkybes, kurios yra iš naujo neįrodinėjamos ir privalomos visoms institucijoms ir asmenims. Pareiškėjas nepateikė nei vieno objektyvaus įrodymo, kad realiai ūkinė operacija vyko tomis sąlygomis, kurios užfiksuotos ginčo PVM sąskaitoje faktūroje. Ūkinės operacijos realumą ir atitiktį sąlygoms, užfiksuotoms PVM sąskaitoje faktūroje, pareiškėjas grindžia 2006 m. statybos ekspertizės aktu, tuo, kad už paslaugas realiai atsiskaitė su UAB „Elekstas“, bei savo paaiškinimais, kurie vertintini kritiškai, kaip gynybinė pozicija. Net jei byloje būtų nustatyta tiksli ginčui aktualiu laikotarpiu, t. y. po 2002 m. spalio 8 d., atliktų darbų vertė, tai savaime nereikštų, kad visus to laikotarpio darbus atliko UAB „Elekstas“ (šių aplinkybių nėra galimybės nustatyti, nes nėra ginčo objekto pradinės būklės įvertinimo akto). O teisė į PVM atskaitą galima, tik jei prekės ar paslaugos įsigyjamos iš PVM mokėtojo, vykdančio ekonominę veiklą. Apmokėjimo faktas pats savaime neįrodo, kad darbus atliko būtent UAB „Elekstas“ ir tiek, kiek nurodyta buhalterinės apskaitos dokumente.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. birželio 2 d. sprendimu (II t., b. l. 24–27) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas konstatavo, kad mokestinis ginčas vyksta dėl pareiškėjo teisės į PVM atskaitą pagal UAB „Elekstas“ vardu išrašytą 2003 m. liepos 30 d. PVM sąskaitą faktūrą GEB Nr. 0395038. Inspekcija neigia šią pareiškėjo teisę, motyvuodama tuo, kad ūkinės operacijos realiai nevyko. Pareiškėjas taip pat pateikė prašymą sustabdyti ginčo nagrinėjimą, iki bus išspręsta jo byla EŽTT.

Teismas, remdamasis byloje esančiais rašytiniais įrodymais, nustatė, kad 2003 m. liepos mėnesį UAB „Elekstas“ įformino aštuonis įvykdytų darbų aktus (Nr. 1, Nr. 2, Nr. 3, Nr. 4, Nr. 5, Nr. 6, Nr. 7, Nr. 8), kuriuose užfiksuota, jog atlikta statybos darbų už 1 669 509 Lt, PVM – 153 821 Lt, iš viso už 1 823 330 Lt. Apmokėti už dokumentuose fiksuotus darbus UAB „Elekstas“ 2003 m. liepos 30 d. išrašė dvi PVM sąskaitas faktūras: GEB Nr. 0395039 (814 950 Lt suma (PVM neapskaičiuotas)) ir GEB Nr. 0395038 (1 008 380 Lt suma (iš tos sumos 153 821 Lt PVM)).

Pareiškėjas teigia, kad realiai darbus atliko UAB „Elekstas“. Tai, kad darbai buvo atlikti už ginčo sumą, patvirtina 2006 m. atlikta teismo skirta ekspertizė, kurioje konstatuojama, jog naujų darbų buvo padaryta už 2 mln. Lt. Tačiau Inspekcija teigia, kad ginčo PVM sąskaita faktūra neturi juridinės galios, nes joje nurodyta realiai neįvykusi ūkinė operacija, o tokios PVM sąskaitos faktūros pagrindu teisė į PVM atskaitą negalima. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. birželio 20 d. nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-246/2011 nustatyta, kad rekonstrukcijos / statybos darbai pareiškėjo buvo atlikti (priešingai, nei teigia Inspekcija), tačiau Mokestinių ginčų komisija konstatavo, jog realiai ūkinės operacijos nevyko tomis aplinkybėmis, kurios užfiksuotos ginčo PVM sąskaitoje faktūroje, kurios pagrindu pareiškėjas siekia teisės į PVM atskaitą.

MGK taip pat konstatavo, kad iš bylos medžiagos nėra aišku, kokios vertės darbai realiai buvo atlikti. Nors 2006 m. spalio 17 d. statybos ekspertizės akte Nr. 06-10/1 nurodyta, kad UAB „Elekstas“ 2002 m. ir 2003 m. 8 darbų atlikimo aktais įforminti darbai atitiko 2002 m. lapkričio 1 d. paruoštą darbų sąmatą, tačiau ekspertizėje kalbama apie darbų įforminimo atitikimą, o ne jų atlikimo realumą. Ekspertizės akte nurodyta, kad prieš projektuojant nebuvo atlikti statybiniai tyrinėjimai, projektas paruoštas ne visas (nepateikta dokumentacija, susijusi su inžinerinių lauko ir vidaus tinklų dalimi), neatlikta projekto ekspertizė ir kt.

Ekspertizės akte pažymėta, kad norint įvertinti galbūt atliktų darbų kainą buvo sudaryti apytikriai sąmatiniai skaičiavimai. Be to, kaip pažymėta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. birželio 20 d. nutartyje baudžiamojoje byloje, nebuvo nustatyta aplinkybė, kad į avių fermą buvo investuota daugiau nei 2 mln. Lt. Tokia suma Kauno miesto apylinkės teismo nuosprendyje minima tik vertinant apeliantų teiginius, susijusius su antrosios (2006 m.) ekspertizės duomenimis. Pirminėje ekspertizėje (2004 m. sausio 9 d. statybos ekspertizės aktas Nr. 03-10/16) nurodyta, kad 2002 m. spalio 1 d. darbų kiekio žiniaraščiuose ir 2003 m. balandžio 30 d. lokalinėse sąmatose bei atliktų darbų aktuose nėra atlikti visi ūkio renovacijos darbai.

Be to, nustatyta, kad kai kurie darbai buvo atlikti iki 2002 m. spalio 8 d., nors darbai, kaip deklaruojama pareiškėjo, buvo atliekami siekiant pasinaudoti 2002 m. spalio 8 d. tarp pareiškėjo ir Nacionalinės mokėjimų agentūros pasirašytos sutarties pagrindu gautinomis SAPARD lėšomis po 2002 m. spalio 8 d. Abiejuose ekspertizės aktuose nurodyta, kad ruošiant projektinę dokumentaciją nebuvo apskaičiuota statybos kaina, todėl tikroji statybos darbų vertė nėra žinoma. MGK padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju nėra aišku, nei kokia statybos / rekonstrukcijos darbų dalis buvo atlikta ginčui aktualiu laikotarpiu, nei kokios vertės darbai buvo realiai atlikti.

Atsakovo teigimu, iš pareiškėjo skundo matyti, kad faktiškai yra ginčijami Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. gruodžio 8 d. nuosprendis, Kauno apygardos teismo 2010 m. gruodžio 1 d. nuosprendis ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. birželio 20 d. nutartis, tačiau įsiteisėję teismo nuosprendis ir nutartis yra privalomi visoms valstybės ir savivaldybių institucijoms ir pareigūnams, įmonėms, įstaigoms ir organizacijoms bei asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje, be to, teismų nustatytos aplinkybės iš naujo neįrodinėtinos.

Byloje nėra jokių įrodymų, vienareikšmiškai patvirtinančių, kad visus realiai atliktus darbus vykdė būtent UAB „Elekstas“. Kaip nurodoma 2006 m. ekspertizės akte, „nustatyti, ar UAB „Elekstas“ atlikimo darbų aktuose nurodytus darbus atliko ir kokia apimtimi, nėra galimybės, nes nėra objekto pradinės būklės įvertinimo akto“. Kad ruošiant projektinę dokumentaciją nebuvo atliktas esamų pastatų techninės būklės įvertinimas, nurodoma ir 2004 m. ekspertizės akte. Inspekcijos specialisto išvadose taip pat nurodoma, kad nėra galimybės nustatyti, ar darbus tiek, kiek jie realiai buvo atlikti, atliko UAB „Elekstas“, ar šie darbai buvo atlikti ūkio būdu.

Esant realiai neįvykusioms ūkinėms operacijoms, mokesčių mokėtojo teisė į PVM atskaitą negali būti realizuota, o situacijoje, kai ūkinė operacija yra neįvykusi tarp apskaitos dokumentuose nurodytų subjektų ar įvykusi kitomis sąlygomis, nei nurodyta apskaitos dokumente, turi būti sprendžiamas ir analizuojamas klausimas, koks buvo tikrasis ūkinės operacijos turinys. Be to, pastaraisiais atvejais turi būti tiriamas mokesčių mokėtojo, siekiančio pasinaudoti teise į atskaitą, sąžiningumas. Tais atvejais, kai nustatoma, kad prekės ir / ar paslaugos pirkėjui realiai buvo suteiktos (ūkinės operacijos realiai įvyko), už kurias pirkėjas sumokėjo atitinkamas pridėtinės vertės mokesčio sumas, tačiau nustatoma, jog šias prekes ir / ar paslaugas pirkėjui suteikė ne PVM sąskaitose faktūrose nurodyti subjektai, o kiti subjektai, tokios ūkinės operacijos, teisės į pridėtinės vertės mokesčio atskaitą taikymo prasme, turi būti įvertintos tarp pirkėjo ir tų subjektų, kurie iš tikrųjų atliko prekių tiekimą ir / ar paslaugų teikimą, kartu įvertinant ir tų subjektų veiklą, kurie yra nurodyti PVM sąskaitose faktūrose, t. y. visų pirma, turi būti nustatomas ir įvertinamas tikrasis tokių ūkinių operacijų turinys bei visų subjektų, susijusių su šia ūkine operacija, veikla bei vaidmuo.

Tokiais atvejais konstatuoti, kad teisė į pridėtinės vertės mokesčio atskaitą negali būti suteikta, remiantis tik tuo, jog ūkinė operacija neįvyko tarp PVM sąskaitose faktūrose nurodytų subjektų, kai yra nustatomi ir / ar žinomi tikrieji ūkinės operacijos subjektai, būtų nepakankama ir teisiškai neteisinga, nes toks vertinimas neatitiktų turinio prieš formą viršenybės principo reikalavimų. Nustačius, kad dalis darbų, užfiksuotų ginčo PVM sąskaitoje faktūroje, realiai buvo atlikti, turėtų būti tiriamas šios dalies darbų realus turinys, t. y. tiriama, kokie konkrečiai darbai atlikti, kokia jų vertė, kas juos atliko (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2009 m. spalio 19 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A438-1097/2009)).

Tais atvejais, kai ūkinės operacijos realiai įvyksta, bet jų turinys yra kitoks, nei užfiksuota buhalterinės apskaitos dokumentuose, pavyzdžiui, kaip nagrinėjamu atveju, realiai darbų atlikta mažiau, nei užfiksuota, atliktų darbų vertė yra mažesnė, nei užfiksuota, dalis darbų atlikta ankstesniu laikotarpiu arba ne to subjekto, kuris nurodytas dokumentuose (ūkio būdu), turi būti siekiama nustatyti realųjį ūkinės operacijos turinį, tačiau nagrinėjamu atveju, kaip pagrįstai konstatavo mokesčių administratorius, tai nustatyti nėra galimybės. Tą patvirtina visuma jau aptartų faktinių aplinkybių, užfiksuotų tiek statybos ekspertizės aktuose, tiek specialistų išvadose.

Pareiškėjas, įrodinėdamas realųjį ūkinės operacijos turinį, nuosekliai teigia, kad ginčo PVM sąskaitoje faktūroje užfiksuota ūkinė operacija vyko būtent tomis sąlygomis, kaip nurodyta, tačiau teismas, remdamasis visais byloje esančiais įrodymais, padarė išvadą, jog tokie jo teiginiai nepagrįsti. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kad realiai ūkinė operacija vyko tomis sąlygomis, kaip užfiksuota ginčo PVM sąskaitoje faktūroje. Net jei byloje būtų nustatyta tiksli ginčui aktualiu laikotarpiu, t. y. po 2002 m. spalio 8 d., atliktų darbų vertė, tai savaime nereikštų, kad visus to laikotarpio darbus atliko UAB „Elekstas“.

Šių aplinkybių nėra galimybės nustatyti, nes nėra ginčo objekto pradinės būklės įvertinimo akto. O teisė į PVM atskaitą galima tik tuo atveju, kai prekės ar paslaugos įsigyjamos iš PVM mokėtojo, vykdančio ekonominę veiklą. Dėl apmokėjimo už PVM sąskaitoje faktūroje užfiksuotą ūkinę operaciją MGK pagrįstai pažymėjo, kad apmokėjimo faktas pats savaime neįrodo, jog darbus atliko būtent UAB „Elekstas“ ir tiek, kiek nurodyta buhalterinės apskaitos dokumente. Taigi atsakovas pagrįstai teigia, kad ginčo PVM sąskaita faktūra laikytina neturinčia juridinės galios.

Pagal suformuotą LVAT praktiką tais atvejais, kai nustatoma, kad ūkinės operacijos realiai vyko, tačiau ne tomis aplinkybėmis, kaip nurodyta PVM sąskaitoje faktūroje, mokesčių mokėtojo teisė į PVM atskaitą paneigiama tik tuo atveju, kai įrodoma, jog mokesčių mokėtojas nurodydamas sandorius buvo nesąžiningas. Nagrinėjamu atveju baudžiamojoje byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. birželio 20 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-246/2011) konstatuotas pareiškėjo savininkės ir atstovo pasikėsinimas apgaule įgyti didelės vertės svetimą turtą (PVM), o tai šiame mokestiniame ginče atsakovo pagrįstai buvo įvertinta kaip pareiškėjo nesąžiningumas.

Teismas konstatavo, kad nesant byloje jokių objektyvių įrodymų, kuriais remiantis būtų galima nustatyti realųjį ginčo ūkinės operacijos turinį ir šios realios ūkinės operacijos vertės dalyje spręsti klausimą dėl pareiškėjo teisės į PVM atskaitą, PVM atskaita pagal ginčo PVM sąskaitą faktūrą, kuri laikytina neturinčia juridinės galios, nagrinėjamu atveju negalima.

Teismas nurodė, kad pareiškėjas pateikė prašymą sustabdyti šio mokestinio ginčo nagrinėjimą, iki bus išspręsta jo byla EŽTT. Pagal Mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 156 straipsnio 1 dalį, ikiteisminė mokestinį ginčą nagrinėjanti institucija gali nuspręsti skundo dėl mokestinio ginčo (jo dalies) nagrinėjimą sustabdyti, jeigu priimamas sprendimas visiškai ar iš dalies priklauso nuo tam tikro juridinio fakto buvimo ar nebuvimo ir tokio juridinio fakto buvimas ar nebuvimas dar turi būti nustatytas teismo ar teisėsaugos institucijos arba užsienio valstybės įstaigos ar institucijos. Skundo ar jo dalies dėl mokestinio ginčo nagrinėjimas sustabdomas, iki ikiteisminė mokestinį ginčą nagrinėjanti institucija sužinos, kad minėta įstaiga ar institucija nustatė tokio fakto buvimą ar nebuvimą. Kadangi pareiškėjas nenurodė, dėl kokio juridinio fakto, reikšmingo šiam mokestiniam ginčui teisingai išspręsti, nustatymo kreipėsi į EŽTT, atsakovas pagrįstai netenkino jo prašymo sustabdyti šio mokestinio ginčo nagrinėjimą, iki bus išspręsta pareiškėjo byla EŽTT, taip pat nėra pagrindo stabdyti šią bylą ir teisme. Teismas padarė išvadą, kad VMI prie FM 2012 m. gegužės 4 d. sprendimas Nr. 68-72 ir Mokestinių ginčų komisijos 2012 m. rugpjūčio 2 d. sprendimas Nr. S-133 (7-110/2012) priimti išnagrinėjus visus turimus įrodymus ir teisingai pritaikius teisės aktus, todėl tenkinti pareiškėjų skundą nėra pagrindo. Remdamasis išdėstytais motyvais, teismas pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

III. Pareiškėjas T. V. (I. V. teisių perėmėjas) apeliaciniu skundu (II t., b. l. 33–36) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjos nutartį ir perduoti bylą nagrinėti kitam teisėjui; pripažinti, kad avių ūkis dešimt metų vykdo veiklą, fermos rekonstruotos ir pritaikytos avių ūkio veiklai; pripažinti, kad PVM 153 821 Lt UAB „Elekstas“ sumokėjo valstybei, o sumokėjo, tai reiškia turėjo tokias lėšas iš avininkystės ūkio; prašo grąžinti sumokėtą 153 821 Lt PVM ūkiui; įpareigoti VMI prie FM nereikalauti iš ūkio negrąžintos PVM sumos 153 821 Lt pakartotinai.

Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia tuo, kad teisėja L. Zaborovska bylą išnagrinėjo šališkai, neobjektyviai, nevertino visų aplinkybių ir nesirėmė pareiškėjų paaiškinimais ir kitais pateiktais dokumentais. Teisėja savo 2013 m. spalio 2 d. nutartyje paliko skundą nenagrinėtu. Pareiškėjo manymu, byla sąmoningai nebuvo nagrinėta. O būtent teigiama, kad į teismo posėdį ieškovas neatvyko. J. B. iš tikrųjų į posėdį atvyko, tačiau teismas neįvyko, nes teisėja V. Balčytienė susirgo. Apie bylos nagrinėjimą teismo sekretorė paaiškino, kad bus pranešta vėliau. Apie teismo laiką ir vietą, kaip teigia teisėja L. Zaborovska, pranešė pareiškėjams viešo paskelbimo būdu, ir teisėja laikė, kad pranešta teisingai apie bylos nagrinėjimo laiką ir vietą. Nesuvokiama, kaip galima teigti, jog pranešta tinkamai, kai pareiškėja I. V. buvo mirusi. Byla buvo sufabrikuota Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos vadovo R. B., kuris su gauja reikalavo iš pareiškėjo 200 000 Lt kyšio, kad byla būtų nutraukta. Kad ūkis klesti, kad senos kolūkio fermos buvo pritaikytos avių ūkiui, teisėja neanalizavo. Kaip neanalizavo fakto, kad jokios lėšos iš valstybės biudžeto nebuvo skirtos, nors ir privalėjo būti skirtos, visi darbai buvo atlikti savo lėšomis, panaudojant visos šeimos resursus. A. K. ekspertizės aktą paneigia Kauno apylinkės teismo paskirta nepriklausoma ekspertizė, atlikta UAB „Darbasta“, kuri nustato, kad darbų atlikta už 4 mln. litų, t. y. septynis kartus daugiau nei įformino R. B. draugas A. K. Tai neginčijamai įrodo, kad darbai atlikti realiai, medžiagos pirktos pateikiant dokumentus, tris mėnesius dirbo 25 statybininkai, kuriems buvo mokamas atlyginimas. Teisėja nenagrinėjo bylos iš esmės, o rėmėsi įvairių gaujų klastotėmis. Nustačius, kad dalis darbų, užfiksuotų ginčo PVM sąskaitoje faktūroje, realiai buvo atlikti, turėtų būti tiriamas šios dalies darbų realumas, turinys, t. y. kokie konkrečiai darbai atlikti, kokia jų vertė, kas juos atliko (LVAT 2009 m. spalio 19 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A438-1097/2009).

Atsakovas VMI prie FM atsiliepimu į apeliacinį skundą (II t., b. l. 63–66) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 2 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas atsiliepime nurodo iš esmės tuos pačius argumentus, kuriuos išdėstė atsiliepime į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismui.

Teisėjų kolegija

k o n s ta t u o j a:

IV. Tikrinamos administracinės bylos nagrinėjimo dalykas – pareiškėjo (apelianto) teisė į PVM atskaitą, kuri mokesčių administratoriaus paneigta, tvirtinant apie neįvykusias ūkines operacijas būtent tarp tų subjektų, kurie atvaizduoti buhalterinės apskaitos dokumentuose, bei pareiškėjui veikus nesąžiningai.

Ši administracinė byla tiek pagal faktines aplinkybes, tiek pagal taikytinas teisės normas yra analogiška administracinei bylai Nr. A438-1097/2009 (procesinio sprendimo kategorija 9.3.5), kurioje sprendimas priimtas 2009 m. spalio 19 d., taip pat administracinei bylai Nr. A556-1356/2009, kurioje sprendimas priimtas 2009 m. lapkričio 30 d., administracinei bylai Nr. A556-920/2010, kurioje sprendimas priimtas 2010 m. liepos 9 d. Pastarosiose bylose ir šioje administracinėje byloje mokesčių administratorius neigė pareiškėjo teisę į PVM atskaitą ta aplinkybe, kad nors ūkinė operacija realiai egzistavo (šiuo atveju atitinkama apimtimi), tačiau neįvyko tarp PVM sąskaitose faktūrose nurodytų subjektų (esamu atveju kontrahentas buvo ne UAB „Elekstas“). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau ir – LVAT) 2009 m. lapkričio 30 d. sprendimas priimtas inter alia LVAT 2009 m. spalio 19 d. sprendimo pagrindu.

2009 m. spalio 19 d. sprendime buvo padaryta išvada, „kad kai nustatoma, jog prekės ir/ar paslaugos pirkėjui realiai buvo suteiktos (ūkinės operacijos realiai įvyko), už kurias pirkėjas sumokėjo atitinkamas pridėtinės vertės mokesčio sumas, tačiau nustatoma, jog šias prekes ir/ar paslaugas pirkėjui suteikė ne PVM sąskaitose faktūrose nurodyti subjektai, o kiti subjektai, kurie yra nustatomi ir/ar žinomi, ši aplinkybė pati savaime nėra pakankama nesuteikti pirkėjui teisės į pridėtinės vertės mokesčio atskaitą. Tai gali būti padaryta kai nustatoma, kad pirkėjas žinojo arba turėjo žinoti, jog įsigydamas prekes jis dalyvavo į sukčiavimą pridėtinės vertės mokesčiu įtrauktame sandoryje ir priklausomai nuo šios aplinkybės nustatymo, turi būti sprendžiamas teisės į pridėtinės vertės mokesčio atskaitą klausimas“.

Apeliacine tvarka patikrinti gautoje administracinėje byloje pagrindo kitokiai išvadai nei padarė mokesčių administratorius, patvirtino MGK bei pirmosios instancijos teismas nėra – pareiškėjas žinojo, kad įsigyjant paslaugas dalyvauja teisei priešingoje veikoje, t. y. veikė nesąžiningai, siekdamas nepagrįstai pasinaudoti teise į PVM atskaitą.

Pagal Mokesčių administravimo įstatymo 67 straipsnio 1 dalį mokesčių administratorius visų pirma privalo pagrįsti jo mokesčių mokėtojui apskaičiuotas atitinkamo mokesčio ir su juo susijusias sumas. Mokesčių mokėtojas turi teikti įrodymus apie tai, kad sandoriai įvyko pagal išrašytus apskaitos dokumentus ir jis buvo sąžiningas sandorių sudarymo metu bei įrodyti priešingai nei mokesčių administratorius teigia.

Iš esmės įrodinėjimo dalykas šioje mokestinio ginčo byloje ir buvo, ar mokesčių mokėtojas buvo sąžiningas ar ne. O pati nesąžiningumo ar sąžiningumo aplinkybė, teisėjų kolegijos vertinimu, gali būti pagrįsta tik kitų faktinių aplinkybių visuma, įgalinančia pripažinti vieno ar kito asmens elgseną pagal sąžinę arba atvirkščiai.

Apeliacinės instancijos teismui nekyla abejonių dėl konstatuoto pareiškėjo nesąžiningumo. Lietuvos Aukščiausio Teismo 2011 m. birželio 20 d. nutartyje, aptariant epizodą dėl UAB „Elekstas“ 2003 m. liepos 30 d. išrašytos ginčo PVM sąskaitos faktūros GEB Nr. 0395038, buvo nurodyta, kad „<...> J. B. ir I. V. veiksmai dėl 153 821 Lt PVM grąžinimo teisingai kvalifikuoti pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 2 dalį kaip pasikėsinimas apgaule įgyti didelės vertės svetimą turtą“, t. y. privalomuoju baigiamuoju teisės aktu patvirtintas siekis apgaule įgyti ginčo PVM sumą. Ši aplinkybė buvo visiškai pakankama vertinimui dėl pareiškėjo nesąžiningumo (Administracinių bylų teisenos įstatymo 57-58 str.).

Apeliaciniame skunde dėstomi argumentai yra nukreipti į realiai egzistavusias paslaugas (atliktus darbus), dėl ko iš principo ginčo ir nėra, bet niekaip negali paneigti nesąžiningumo aplinkybės. Paslaugas (darbus atliko) atitinkama apimtimi suteikė ne UAB „Elekstas“ ir pareiškėjas tai žinojo.

Apelianto teiginiai dėl teismo šališkumo, neobjektyvumo visiškai abstraktūs ir niekaip nepagrįsti. Akivaizdu, kad administracinė byla išnagrinėta laikantis Administracinių bylų teisenos įstatyme nustatytų reikalavimų. T. V. ir J. B. 2014 m. gegužės 15 d. posėdyje, t. y. paskutiniame teismo posėdyje prieš pirmosios instancijos teismui priimant sprendimą, dalyvavo ir turėjo galimybę naudotis visomis įstatymų leidėjo numatytomis procesinėmis teisėmis bylą nagrinėjant teisme (2 t. , b.l. 20-21). 2014 m. birželio 2 d. sprendimas atitinka jam keliamus reikalavimus (Administracinių bylų teisenos įstatymo 86-87 str.), o apeliacinis skundas paduotas laiku, kas aiškiai byloja – administracinė byla nagrinėta laikantis nustatytų taisyklių.

Dėl išdėstytų aplinkybių tvirtintina, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino administracinėje byloje esančius įrodymus ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kuris paliktinas galioti.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 2 d. sprendimą palikti nepakeistą, o T. V. (I. V. teisių perėmėjas) apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius