AS-371-662/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. AS-371-662/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02278-2013-8

Procesinio sprendimo kategorija 63.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2015 m. vasario 4 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Arūno Dirvono ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo V. J. K. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 19 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. J. K. skundą atsakovams Kultūros paveldo departamentui prie Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos, Šiaulių miesto savivaldybei ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kultūros paveldo departamento prie Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos ir Šiaulių miesto savivaldybės, trečiuoju suinteresuotu asmeniu byloje dalyvaujant Lietuvos Respublikos kultūros ministerijai, dėl įpareigojimo atlikti veiksmus ir žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas V. J. K. (toliau – ir pareiškėjas) pateikė Vilniaus apygardos administraciniam teismui apeliacinį skundą (II t., b. l. 104–105), kuriuo prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 11 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I-287-580/2014 ir grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui negrinėti iš naujo. Pareiškėjas taip pat prašė atnaujinti apeliacinio skundo padavimo terminą. Paaiškino, jog šaukimo, kuriuo būtų informuotas apie teismo posėdį, jis negavo. Taip pat nebuvo informuotas apie teismo priimtą sprendimą. Tvirtino, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 11 d. sprendimo kopija jam buvo įteikta tik 2014 m. gruodžio 2 d. atvykus į teismą.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. gruodžio 19 d. nutartimi (II t., b. l. 114–115) pareiškėjo V. J. K. prašymą atnaujinti terminą apeliaciniam skundui paduoti atmetė ir apeliacinį skundą atsisakė priimti. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 134 straipsnio 3 dalies 1 punkto pagrindu.

Rėmėsi ABTĮ 127 straipsnio 2 dalimi ir 50 straipsnio 4 dalimi. Iš byloje esančių duomenų nustatė, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 11 d. sprendimas buvo išsiųstas pareiškėjo įgaliotam asmeniui R. J., kuriai, remiantis 2011 m. rugpjūčio 10 d. įgaliojimu, buvo suteikti įgaliojimai vesti pareiškėjo vardu bylas visose teismo įstaigose, su visomis įstatymų suteiktomis teisėmis ieškovui, atsakovui, trečiajam asmeniui ir nukentėjusiam su teise visiškai ar iš dalies atsisakyti ieškininių reikalavimų, pripažinti ieškinį, keisti ieškinio pagrindą, sudaryti taikos sutartį, apskųsti teismų sprendimus ir kt. Šis įgaliojimas yra galiojantis. Taigi, pareiškėjui pačiam negalint vesti bylos, visus veiksmus turėjo atlikti jo įgaliotas asmuo, kuriam ir buvo išsiųsta Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 11 d. sprendimo kopija. Gavusi šio sprendimo kopiją, atstovė nedelsdama privalėjo apie priimtą sprendimą informuoti V. J. K., tačiau jeigu tokios galimybės nebuvo dėl pareiškėjo ligos, atstovė turėjo teisę apskųsti šį teismo sprendimą. Aplinkybė, kad atstovė netinkamai vykdė įgaliojimą, negali būti laikoma sudarančia pagrindą atnaujinti daugiau nei 9 mėnesiais praleistą terminą apeliaciniam skundui paduoti. Pareiškėjo nurodytos priežastys apibūdina jo subjektyvų situacijos vertinimą ir negali būti laikomos objektyviomis aplinkybėmis, todėl nėra pagrindo atnaujinti praleistą terminą apeliaciniam skundui paduoti.

II. Pareiškėjas V. J. K. atskiruoju skundu (II t., b. l. 121) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 19 d. nutartį ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Atskirajame skunde paaiškina, kad negavo šaukimo į teismo posėdį, todėl negalėjo į jį atvykti. Apie tai jis buvo informuotas įgalioto asmens R. J. (registruotu paštu 2014 m. sausio 20 d. ir faksu 2014 m. sausio 28 d.). Paaiškina, kad jis sirgo, buvo išvykęs į JAV gydytis ir pats asmeniškai norėjo dalyvauti teismo posėdžiuose bei teikti paaiškinimus. Apie tai teismą informavo jo įgaliotas asmuo, kuris prašė atidėti bylos nagrinėjimą. Teismui registruotu paštu 2014 m. vasario 25 d. buvo pateikti pareiškėjo ligą patvirtinantys medicininiai dokumentai.

Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas turėjo panaikinti savo sprendimą, atnaujinti procesą, ir bylą nagrinėti iš naujo. To nepadaręs teismas atėmė pareiškėjo teisę būti išklausytam teisme, pakviesti liudytojus, peržiūrėti ir įvertinti pateiktus rašytinius įrodymus, pateikti papildomus rašytinius įrodymus ir apklausti atsakovus dėl jų žodžiu duotų parodymų ir pateiktų rašytinių įrodymų. Be kita ko, buvo atimta pareiškėjo teisė pateikti apeliacinį skundą dėl priimto teismo sprendimo.

Nurodo, jog bylos Nr. I-287-580-2014 per atstovą neveda, todėl teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog procesiniai dokumentai turėjo būti įteikti tik pareiškėjo atstovui. Pažymi, jog byloje nepateikta jokia pavedimo sutartis (dvišalis sandoris), kuria atstovui būtų pavesta atstovauti pareiškėją teisme. Be to, teismui yra žinoma pareiga procesinius dokumentus įteikti ne tik atstovui, bet ir visiems proceso dalyviams. Teismas apie bylos nagrinėjimą pranešė viešo paskelbimo būdu (2014 m. vasario 11 d. sprendimo 3 p.), tačiau pareiškėjas apie tokį paskelbimą nežinojo, nes buvo išvykęs iš Lietuvos. Mano, kad termino kreiptis į teismą nepraleido, nes sugrįžęs į Lietuvą pateikė teismui apeliacinį skundą per įstatymo nustatytą terminą. Teismo sprendimą gavo tik 2014 m. gruodžio 2 d., kai atvyko į Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Atsakovas Kultūros paveldo departamentas prie Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos, kuris atstovauja ir Lietuvos valstybę atsiliepimu į pareiškėjo atskirąjį skundą su juo nesutinka ir skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį prašo palikti nepakeistą.

Remiasi ABTĮ 49 straipsnio 1 ir 3 dalimis, 50 straipsnio 4 dalimi ir mano, jog pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, jog Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 11 d. sprendimas buvo išsiųstas pareiškėjo įgaliotam asmeniui – R. J., kuri atstovavo pareiškėją pagal galiojantį 2011 m. rugpjūčio 11 d. įgaliojimą. Teismas nenustatė, jog minėtas įgaliojimas neatitinka Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) ar Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) reikalavimų. Atkreipia dėmesį, jog pareiškėjas atskiruoju skundu prašo grąžinti bylą nagrinėti iš naujo, tuo tarpu skundžiama Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 19 d. nutartimi buvo atmestas pareiškėjo prašymas atnaujinti apeliacinio skundo padavimo terminą ir atsisakyta priimti pareiškėjo apeliacinį skundą, o ne grąžinti bylą nagrinėti iš naujo.

Atsakovas Šiaulių miesto savivaldybės administracija, kuris atstovauja ir Lietuvos valstybę atsiliepimu į pareiškėjo atskirąjį skundą su juo nesutinka ir skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį prašo palikti nepakeistą.

Nurodo, jog sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis. Paaiškina, jog Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 11 d. sprendimu išnagrinėtos administracinės bylos teismo posėdžiai kelis kartus buvo atidėti, kad teismas galėtų tinkamai įvertinti aplinkybę dėl pareiškėjo atstovavimo bei nepažeistų procesinių reikalavimų dėl teismo šaukimų tinkamo įteikimo pareiškėjui. Teismo šaukimai, tame tarpe ir į 2014 m. sausio 30 d. teismo posėdį, buvo įteikiami pareiškėjo įgaliotinei R. J., apie bylos nagrinėjimą pranešta viešo paskelbimo būdu bei teismo šaukimais pagal pareiškėjo nurodytą gyvenamosios vietos adresą. Taigi, teismas visomis įmanomomis procesinėmis priemonėmis užtikrino galimybę pareiškėjui sužinoti apie vyksiantį bylos nagrinėjimą.

Pažymi, kad bylos nagrinėjimo metu teismas buvo pateikęs susipažinti ir proceso šalims su į bylą pateiktu įgaliojimu, iš ko buvo matyti, kad įgaliojimas suteikė teisę R. J. vesti pareiškėjo vardu bylas teismuose su visomis procesinėmis teisėmis, tame tarpe ir apskųsti teismų sprendimus. Teismui bylos nagrinėjimo metu nebuvo jokio pagrindo vertinti, kad įgaliojime išdėstyti įgaliojimai R. J. yra nepakankami atstovauti pareiškėjo interesus. Juolab, kad pati R. J., gavusi teismo šaukimą 2014 m. sausio 20 d. pranešimu informavo teismą, kad neturi galimybės perduoti teismo šaukimo pareiškėjui. Pastarąjį pranešimą ji teikė būtent įgaliojimo pagrindu, todėl laikytina, kad veikė kaip pareiškėjo įgaliotas asmuo.

Taip pat nurodo, kad pareiškėjas 2013 m. liepos 17 d. pateikė teismui skundą, kuriame buvo išdėstyti jo reikalavimai atsakovų atžvilgiu ir jį patvirtino savo parašu. Taigi, pareiškėjas žinojo, kad yra kreipęsis į teismą ir pradėjęs administracinę bylą, todėl negalima sutikti su pareiškėjo vertinimu, jog jo atstovavimui nepakako pateikto įgaliojimo, o reikėjo atskiro rašytinio jo ir R. J. susitarimo dėl šios bylos vedimo ir atstovavimo, kadangi žinodamas, kad yra pradėjęs administracinę bylą ir kad joje negalės pats dalyvauti ilgą laiką turėjo pasirūpinti papildomu atskiru rašytiniu susitarimu dėl R. J. įgaliojimų ribų.

Tinkamo proceso, šalių lygiateisiškumo principų įgyvendinimui užtikrinti yra detaliai reglamentuojama teismo šaukimų, pranešimų ir kitokių procesinių dokumentų įteikimo šalims tvarka, šalims suteikiama teisė teismo posėdžio metu išdėstyti savo poziciją ir pan. Tačiau minėti principai bei teisės neturėtų būti suprantamos formaliai, nes reikalavimas išklausyti abi šalis nereiškia, kad procesas turi tęstis tol, kol viena ar abi šalys būtinai atvyks į teismo posėdį. Ne mažiau svarbūs proceso operatyvumo, ekonomiškumo, draudimo piktnaudžiauti procesu, sąžiningos šalies interesų gynybos principai, kurie reikalauja, kad ginčas būtų kuo greičiau išspręstas.

Iš bylos duomenų matyti, kad apeliantas buvo tinkamai informuotas apie bylos eigą, tačiau jis šio proceso eiga pakankamai nesidomėjo. Akivaizdu, kad pats apeliantas nebuvo pakankamai aktyvus proceso dalyvis, todėl jo paties pasyvumas (neveikimas) lėmė procesinės teisės būti išklausytam teismo posėdyje apribojimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

III. Atskiruoju skundu ginčijama Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 19 d. nutartis, kuria pareiškėjo V. J. K. prašymas atnaujinti terminą apeliaciniam skundui paduoti atmestas ir atsisakyta priimti apeliacinį skundą ABTĮ 134 straipsnio 3 dalies 1 punkto pagrindu.

ABTĮ 129 straipsnis nustato, jog apeliaciniai skundai raštu arba teisingumo ministro nustatyta tvarka elektronine forma elektroninių ryšių priemonėmis paduodami arba tiesiog apeliacinės instancijos teismui, arba per teismą, kurio sprendimas, nutarimas ar nutartis yra skundžiami.

ABTĮ 127 straipsnio 1 dalis nustato, kad apygardų administracinių teismų sprendimai, priimti nagrinėjant bylas pirmąja instancija, apeliacine tvarka per keturiolika dienų nuo sprendimo paskelbimo gali būti skundžiami Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.

Skundžiamas apygardos administracinio teismo sprendimas priimtas 2014 m. vasario 11 d. (II t., b. l. 80–90), o apeliacinis skundas pirmosios instancijos teisme gautas 2014 m. gruodžio 18 d. (II t., b. l. 104–105), t. y. skundas pateiktas akivaizdžiai praleidus įstatymo nustatytą terminą.

Praleidus terminą apeliaciniam skundui paduoti, apelianto prašymu apeliacinis arba pirmosios instancijos teismas, jeigu per jį paduodamas apeliacinis skundas, skundo padavimo terminą gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties. (ABTĮ 127 str. 2 d.).

Pareiškėjas prašo atnaujinti praleisto apeliacinio skundo padavimo terminą tuo pagrindu, kad šaukimo, kuriuo būtų informuotas apie teismo posėdį, jis negavo. Taip pat nebuvo informuotas apie teismo priimtą sprendimą. Tvirtino, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 11 d. sprendimo kopija jam buvo įteikta tik 2014 m. gruodžio 2 d. atvykus į teismą.

Pažymėtina, jog svarbiomis termino skundui paduoti praleidimo priežastimis ABTĮ 127 straipsnio prasme laikytinos objektyvios, nuo pareiškėjo valios nepriklausančios aplinkybės, apribojusios galimybes efektyviai pasinaudoti teisminės gynybos teise.

Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 11 d. sprendimas buvo išsiųstas pareiškėjo įgaliotam asmeniui R. J., kuriai, remiantis 2011 m. rugpjūčio 10 d. įgaliojimu (II t., b. l. 61), buvo suteikti įgaliojimai vesti pareiškėjo vardu bylas visose teismo įstaigose, su visomis įstatymų suteiktomis teisėmis ieškovui, atsakovui, trečiajam asmeniui ir nukentėjusiam su teise visiškai ar iš dalies atsisakyti ieškininių reikalavimų, pripažinti ieškinį, keisti ieškinio pagrindą, sudaryti taikos sutartį, apskųsti teismų sprendimus ir kt. Šis įgaliojimas yra galiojantis. Taigi, pareiškėjui pačiam negalint vesti bylos, visus veiksmus turėjo atlikti jo įgaliotas asmuo, tačiau atskirajame skunde pareiškėjas teigia, jog bylos Nr. I-287-580-2014 per atstovą neveda, todėl teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog procesiniai dokumentai turėjo būti įteikti tik pareiškėjo atstovui. Pažymi, jog byloje nepateikta jokia pavedimo sutartis (dvišalis sandoris), kuria atstovui būtų pavesta atstovauti pareiškėją teisme.

Atsižvelgusi į minėto įgaliojimo turinį, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, jog įgaliojimas suteikė teisę R. J. vesti pareiškėjo vardu bylas teismuose su visomis procesinėmis teisėmis. Kaip teisingai pažymėjo atsakovas Šiaulių miesto savivaldybės administracija, pirmosios instancijos teismui bylos nagrinėjimo metu nebuvo jokio pagrindo vertinti, kad įgaliojime išdėstyti įgaliojimai yra nepakankami atstovauti pareiškėjo interesus. Be to, R. J. veiksmai taip pat patvirtina, jog ji atstovavo pareiškėją teisme. Šį faktą įrodo aplinkybė, jog gavusi teismo šaukimą R. J. 2014 m. sausio 20 d. pranešimu informavo teismą, kad neturi galimybės perduoti teismo šaukimo pareiškėjui (I t., b. l. 60). R. J. registruotu paštu 2014 m. sausio 20 d. ir faksu 2014 m. sausio 28 d. informavo pareiškėją apie vyksiantį teismo posėdį. Taigi matyti, kad apeliantas buvo tinkamai informuotas apie bylos eigą bei įgaliojo R. J. jo vardu atlikti visus procesinius veiksmus. Duomenų, jog įgaliotas asmuo būtų viršijęs savo įgaliojimus byloje nėra.

Pareiškėjas teigia, jog jis sirgo, buvo išvykęs į JAV gydytis ir pats asmeniškai norėjo dalyvauti teismo posėdžiuose bei teikti paaiškinimus, tačiau to padaryti negalėjo. Apie tai pareiškėjo įgaliotas asmuo teismą informavo 2014 m. sausio 20 d. pranešimu.

Atsakydama į šį pareiškėjo argumentą, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, jog teismo posėdžiuose pareiškėjo vardu veikė jo įgaliotas asmuo, todėl jo teisė būti išklausytam, asmeniškai dalyvauti teismo posėdžiuose bei teikti paaiškinimus nebuvo pažeista. Be kita ko, bylos nagrinėjimo stabdymas vien dėl to, jog į teismo posėdį atvyko tik pareiškėjo įgaliotas asmuo, o pats pareiškėjas to negalėjo padaryti, pažeistų proceso operatyvumo, ekonomiškumo, draudimo piktnaudžiauti procesu, sąžiningos šalies interesų gynybos principus, kurie reikalauja, kad ginčas būtų išspręstas kuo greičiau.

Iš bylos faktinių aplinkybių matyti, jog pareiškėjo įgaliota atstovė netinkamai vykdė įgaliojimą, t. y. gavusi Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 11 d. sprendimo kopiją nedelsdama privalėjo apie priimtą sprendimą informuoti V. J. K., o jeigu tokios galimybės nebuvo dėl pareiškėjo ligos, turėjo teisę apskųsti šį teismo sprendimą. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, aplinkybė, kad atstovė netinkamai vykdė įgaliojimą, negali būti laikoma sudarančia pagrindą atnaujinti daugiau nei 9 mėnesiais praleistą terminą apeliaciniam skundui paduoti.

ABTĮ 134 straipsnio 3 dalies 1 punktas numato, jog apeliacinis skundas nepriimamas ir grąžinamas jį padavusiam asmeniui, jeigu skundas paduotas praleidus jam paduoti nustatytą terminą ir neprašoma šio termino atnaujinti arba toks prašymas nebuvo patenkintas.

Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, jog apeliacinis skundas teismui buvo paduotas praleidus įstatymo nustatytą apskundimo terminą dėl paties jį padavusio asmens veiksmų (neveikimo), o priimti apeliacinį skundą atsisakytina, kadangi jis paduotas praleidus šio skundo padavimo terminą ir nėra svarbių priežasčių šiam terminui atnaujinti.

Įvertinusi išdėstytas aplinkybes teisėjų kolegija konstatuoja, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 19 d. nutartis yra pagrįsta ir teisėta, todėl tenkinti pareiškėjo atskirąjį skundą ir naikinti šią nutartį nėra jokio teisinio pagrindo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 19 d. nutartį palikti nepakeistą, o pareiškėjo V. J. K. atskirąjį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Arūnas Dirvonas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė