AS-858-810-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. AS858-810/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02829-2014-1

Procesinio sprendimo kategorija 63.3.1. (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2014 m. liepos 30 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto, Irmanto Jarukaičio (pranešėjas) ir Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo M. N. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 29 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. N. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas M. N. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1-3), prašydamas:

1) pripažinti Vilniaus pataisos namus pažeidus Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 21 straipsnį, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir EŽTK) 3 straipsnyje įtvirtintą kankinimo ir nežmoniško elgesio draudimą;

2) pripažinti Kalėjimų departamentą prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) pažeidus EŽTK 13 straipsnį, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 33, 34 straipsnius;

3) pripažinti Lietuvos Respubliką pažeidus EŽTK 3 straipsnį, Jungtinių Tautų Organizacijos ir Europos konvencijas prieš kankinimą;

4) priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų ir Kalėjimų departamento, 34 500 Lt neturtinę žalą.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. gegužės 29 d. nutartimi (b. l. 7-8) atsisakė priimti pareiškėjo M. N. skundo dalį, kuria prašoma pripažinti: 1) Vilniaus pataisos namus pažeidus Konstitucijos 21 straipsnį, EŽTK 3 straipsnyje įtvirtintą kankinimo ir nežmoniško elgesio draudimą; 2) Kalėjimų departamentą pažeidus EŽTK 13 straipsnį ir VAĮ 33, 34 straipsnius; 3) Lietuvos Respubliką pažeidus EŽTK 3 straipsnį, Jungtinių Tautų Organizacijos ir Europos konvencijas prieš kankinimą. Teismas priėmė pareiškėjo skundo dalį, kuria prašoma priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų ir Kalėjimų departamento, 34 500 Lt neturtinę žalą.

Pirmosios instancijos teismas, remdamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 3 straipsnio 1 dalimi, 22 straipsnio 1 dalimi, nurodė, kad ginčo objektu administraciniame teisme gali būti viešojo ar vidaus administravimo subjekto aktai ar veiksmai (neveikimas), kurie suinteresuotiems asmenims objektyviai sukelia atitinkamas teisines pasekmes (pažeidžia jų teises ar įstatymų saugomus interesus). Nagrinėdamas skundus dėl teisinių pasekmių negalinčių sukelti ar nesukeliančių aktų ar veiksmų, teismas asmens teisių apginti negalėtų, nes net ir skundo tenkinimo atveju asmens teisių ir pareigų apimtis nepasikeistų, o pats procesas būtų iš esmės beprasmis. Pažymėjo, jog iš pareiškėjo skundo reikalavimų matyti, kad 1–3 reikalavimais pareiškėjas prašo teismo pripažinti, kad tam tikri subjektai pažeidė tam tikrus teisės aktus. Teismas sprendė, kad šiuo atveju nėra ginčo dėl teisės viešojo administravimo srityje, o reikalavimai pripažinti/konstatuoti tam tikrus pažeidimus negali būti formuluojami kaip savarankiški skundo reikalavimai, nes toks savo teisės gynybos būdas šių reikalavimų tenkinimo atveju neapgintų pareiškėjo teisių. Atitinkamai, teismas pareiškėjo skundo 1–3 reikalavimus atsisakė priimti kaip nenagrinėtinus teismų administracinio proceso tvarka (ABTĮ 37 str. 2 d. 1 p.).

Teismas nurodė, jog skundo reikalavimas dėl neturtinės žalos priteisimo atitinka ABTĮ 23, 24 ir 39 straipsnių nuostatas, todėl jį priėmė nagrinėti.

III. Pareiškėjas M. N. atskiruoju skundu (b. l. 14) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 29 d. nutartį.

Atskirajame skunde nurodoma, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi dėl žalos atlyginimo ir žalą kildino iš Konstitucijos 21 straipsnio, EŽTK 3, 6 straipsnių pažeidimo. Pareiškėjas remiasi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.246 straipsnio 1 dalimi ir nurodo, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas atsisakė nagrinėti CK 6.246 straipsnyje numatytus neteisėtus veiksmus, sudarančius skundo pagrindą ir ėmėsi nagrinėti tik žalos atlyginimo klausimą. Vilniaus apygardos administracinis teismas pareiškėjo skundą dirbtinai daro nepagrįstu, nes neįrodžius neteisėtų veiksmų (atsisakius nagrinėti neteisėtus veiksmus), žalos atlyginimas iš principo yra negalimas. Taigi Vilniaus apygardos administracinis teismas iš esmės pažeidžia Konstitucijos 30 straipsnyje įtvirtintą pareiškėjo teisę kreiptis į teismą teisminės gynybos.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Atskirasis skundas atmestinas.

Nagrinėjamos administracinės bylos dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 29 d. nutarties, kuria teismas atsisakė priimti pareiškėjo M. N. skundo dalį Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 37 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, teisėtumas ir pagrįstumas.

Pareiškėjas su priimta pirmosios instancijos teismas nutartimi nesutinka ir pabrėžia, kad teismas atsisakydamas priimti dalį jo skundo apribojo jo teisę prašyti priteisti jo nurodytą žalos atlyginimą.

Teisėjų kolegija tokiai pareiškėjo pozicijai nepritaria.

Vertindama priimtą pirmosios instancijos teismo nutartį teisėjų kolegija visų pirma pažymi, kad teismas atsisakė priimti pareiškėjo skundo dalį, kuria jis prašė: 1) pripažinti Vilniaus pataisos namus pažeidus Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 21 straipsnį, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir EŽTK) 3 straipsnyje įtvirtintą kankinimo ir nežmoniško elgesio draudimą; 2) pripažinti Kalėjimų departamentą prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos pažeidus EŽTK 13 straipsnį ir Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 33, 34 straipsnius; 3) pripažinti Lietuvos Respubliką pažeidus EŽTK 3 straipsnį, Jungtinių Tautų Organizacijos ir Europos konvencijas prieš kankinimą (b. l. 7-8). Taigi šiuo atveju tik ši pirmosios instancijos teismo nutarties dalis yra skųstina atskiruoju skundu ir teisėjų kolegija neturi įgaliojimų pasisakyti dėl skundo dalies, kuri buvo priimta nagrinėti, šioje proceso stadijoje (ABTĮ 149 str.).

Teisėjų kolegija pabrėžia, kad ABTĮ 37 straipsnio 2 dalis 1 punktas numato, jog administracinio teismo pirmininkas ar teisėjas (teismas) motyvuota nutartimi atsisako priimti skundą (prašymą), jeigu skundas (prašymas) nenagrinėtinas teismų administracinio proceso tvarka.

Šiame kontekste pažymėtina, jog pagal ABTĮ 23 straipsnio 1 dalies 8 punktą skunde, pateikiamame administraciniam teismui, turi būti suformuluotas pareiškėjo reikalavimas. Pažymėtina, jog skundo reikalavimas turi atitikti ABTĮ nuostatas, reglamentuojančias teisę kreiptis į teismą (ABTĮ 22 str.), teismo kompetencijos ribas (ABTĮ 3, 15 str.), teismo priimamų sprendimų rūšis (ABTĮ 88–91 str.) bei jų vykdymo tvarką (ABTĮ 97 str.),

Taigi formuluojant skundo reikalavimus turi būti atsižvelgiama į tai, kad administracinis teismas sprendžia ginčus dėl teisės viešojo administravimo srityje (ABTĮ 3 str. 1 d.), o ABTĮ 88 straipsnis numato galimų administracinio teismo sprendimų, kurie gali būti priimami išnagrinėjus bylą iš esmės, rūšis: t. y. 1) atmesti skundą (prašymą) kaip nepagrįstą; 2) patenkinti skundą (prašymą) ir panaikinti skundžiamą aktą (ar jo dalį) arba įpareigoti atitinkamą administravimo subjektą pašalinti padarytą pažeidimą ar įvykdyti kitokį teismo patvarkymą; 3) patenkinti skundą (prašymą) ir įpareigoti savivaldybių administravimo subjektą atitinkamai įgyvendinti įstatymą, vykdyti Vyriausybės nutarimą ar kitą teisės aktą; 4) patenkinti skundą ir išspręsti ginčą kitu įstatymų numatytu būdu; 5) patenkinti skundą (prašymą) ir priteisti atlyginti žalą, atsiradusią dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų kaip tai numato Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnis.

Sistemiškai vertinant nurodytas ABTĮ normas taip pat galima daryti išvadą, kad administracinių teismų kompetencijai nepriskirtas nagrinėjimas prašymų, kuriais siekiama ne pažeistų teisių (interesų) apgynimo, o tik tam tikrų faktų pripažinimo konstatavimo. Toks prašymas teisme kaip savarankiškas reikalavimas pagal ABTĮ nuostatas negali būti pareikštas ir nagrinėjamas, kadangi neatitinka ABTĮ 23 straipsnio reikalavimų, pagal kuriuos skundo reikalavimas turi būti toks, kuriuo remiantis priimtas teismo sprendimas sukeltų atitinkamas teisines pasekmes kitai bylos šaliai, kad nekiltų abejonių dėl galimybės jį įvykdyti, t. y. pašalinti padarytą teisės ar teisėtų interesų pažeidimą, įpareigoti atsakovą įvykdyti konkrečius veiksmus ir panašiai. Reikalavimas, kuriuo nesiekiama išspręsti administracinio ginčo ir kurio patenkinimas nereikštų pažeistų teisių ar teisėtų interesų apgynimo, negali būti administracinės bylos nagrinėjimo dalyku (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A14-261/2007, publikuota „Administracinė jurisprudencija“ Nr. 11, 2007 m.). Toks aiškinimas sietinas ir su tuo, kad nagrinėdamas skundus dėl teisinių pasekmių, negalinčių sukelti ir nesukeliančių aktų ar veiksmų, teismas asmens teisių apginti negalėtų, nes net ir skundo tenkinimo atveju asmens teisių ir pareigų apimtis nepasikeistų, o pats procesas būtų iš esmės beprasmis (ABTĮ 88 str.) (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracines bylas Nr. AS822-172/2010, Nr. AS143-560/2010, Nr. A502-447/2010, Nr. A143-2053/2012).

Teisėjų kolegija taip pat pastebi, jog savaime tam tikrų teisės aktų nuostatų pažeidimo pripažinimas (neteisėtų veiksmų konstatavimas) ir jo teisinis įvertinimas šiuo atveju nėra administracinių teismų veiklos tikslas ir nesukelia ABTĮ numatytų teismo sprendimo pasekmių, t. y. neapgina į teismą pasikreipusio asmens tariamai pažeistų teisių arba įstatymų saugomų interesų (ABTĮ 5 str.). Teiginiai dėl atitinkamų faktų, aplinkybių, teisės aktų nuostatų pažeidimo pripažinimo ar nepripažinimo gali būti vertinami kaip pareiškėjo skundo motyvuojamoji dalis, tačiau negali būti nagrinėjami kaip savarankiškas reikalavimas. Vien tik veiksmų neteisėtumo konstatavimas pats savaime jokio konkretaus poveikio materialiniams teisiniams santykiams negali padaryti (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS442-484/2010).

Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo skundo turinį ir atsižvelgusi į atskirajame skunde išdėstytus argumentus, sutinka su pirmosios instancijos teismo teiginiu, kad pareiškėjas tik prašo pripažinti faktus dėl atitinkamų aktų nuostatų pažeidimo, tačiau kaip savaime tokių aplinkybių konstatavimu bus apgintos pareiškėjo teisės ar įstatymo saugomi interesai pareiškėjas tiksliai, aiškiai nenurodo skunde (b. l. 1-3).

Kita vertus, iš pareiškėjo pateikto atskirojo skundo galima suprasti, kad pareiškėjas pateiktus reikalavimus dėl tam tikrų teisės aktų nuostatų pažeidimo pripažinimo sieja su jo reikalavimu dėl prašomos priteisti žalos, t. y. atitinkama būtinybe atskirai prašyti pripažinti neteisėtus veiksmus kaip būtina sąlyga siekiant, kad jam būtų priteista prašoma žala (b. l. 14). Tačiau šiuo aspektu pažymėtina, jog pareiškėjas pats nurodo, jog prašomą priteisti žalą jis kildino iš Konstitucijos 21 straipsnio, EŽTK 3, 6 straipsnių pažeidimo ir šiuo atveju teismas priėmė nagrinėti pareiškėjo skundo dalį dėl žalos atlyginimo ir nagrinėjant bylą iš esmės ir bus vertinamos visos sąlygos būtinos žalai priteisti, inter alia ir neteisėti veiksmai kaip jie yra apibrėžti CK 6.246 straipsnyje. Šiuo atveju reiškiant reikalavimą dėl žalos priteisimo nėra būtina atskirai prašyti pripažinti atskirai neteisėtus veiksmus, nes neteisėti veiksmai yra viena iš sąlygų, kurioms esant yra konstatuojama civilinė atsakomybė ir esant pagrindams priteisiama žala. Taigi šiuo atveju pirmosios instancijos teismas neatsisakė atskirai nagrinėti neteisėtus veiksmus kaip juos apibrėžia CK 6.246 straipsnis, o tik savarankiškus reikalavimus dėl tam tikrų teisės aktų nuostatų pažeidimo pripažinimo vertinti kaip atskirą administracinės bylos dalyką. Dėl šių priežasčių nėra pagrindo teigti, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas pareiškėjo skundą dirbtinai daro nepagrįstu, nes neįrodžius neteisėtų veiksmų (atsisakius nagrinėti neteisėtus veiksmus) (CK 6.246 str.), pareiškėjui žalos atlyginimas iš principo tapo negalimas.

Remdamasi tuo, kas nurodyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai sprendė pareiškėjo M. N. skundo priėmimo klausimą ir pagrįstai nurodytoje dalyje atsisakė priimti pareiškėjo skundą ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu. Dėl šių priežasčių pareiškėjo atskirasis skundas atmestinas ir skundžiama pirmosios instancijos teismo nutarties dalis paliktina nepakeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjo M. N. atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 29 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Irmantas Jarukaitis

Ričardas Piličiauskas