AS-158-858/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. AS-158-858/2015

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-01708-2014-9

Procesinio sprendimo kategorija 61.2. (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2015 m. gegužės 8 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės, Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas) ir Irmanto Jarukaičio (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos A. M. atskirąjį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 26 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjos A. M. skundą atsakovui Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Šiaulių skyriui, trečiajam suinteresuotam asmeniui O. Š. dėl atsisakymo atkurti nuosavybės teises.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 2014 m. lapkričio 25 d. Šiaulių apygardos administraciniame teisme buvo gautas pareiškėjos A. M. (toliau – ir pareiškėja) atstovo advokato V. S. apeliacinis skundas, kuriuo yra skundžiamas Šiaulių apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 7 d. sprendimas (b. l. 132-136).

II. Šiaulių apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 26 d. nutartimi (b. l. 138) pareiškėjos A. M. atstovo advokato V. S. apeliacinis skundas, kuriuo skundžiamas Šiaulių apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 7 d. sprendimas, buvo atsisakytas priimti.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 127 straipsnio 1 dalį apygardų administracinių teismų sprendimai, priimti nagrinėjant bylas pirmąja instancija, apeliacine tvarka per keturiolika dienų nuo sprendimo paskelbimo gali būti skundžiami Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui. Teismo sprendimas šioje administracinėje byloje buvo paskelbtas 2014 m. lapkričio 7 d., neįsiteisėjusio sprendimo nuorašai 2014 m. lapkričio 7 d. išsiųsti proceso šalims. Taigi šį teismo sprendimą proceso šalys turėjo teisę apskųsti per keturiolika dienų nuo sprendimo paskelbimo ir paskutinė diena, kada galėjo būti paduotas (išsiųstas) apeliacinis skundas buvo 2014 m. lapkričio 21 d. Iš byloje esančių rašytinių įrodymų (teismui pateikto apeliacinio skundo gavimo registracijos žymos) buvo matyti, kad apeliacinis skundas Šiaulių apygardos administraciniam teismui buvo įteiktas 2014 m. lapkričio 25 d., t. y praleidus nustatytą keturiolikos dienų terminą, atnaujinti terminą apeliaciniam skundui paduoti nebuvo prašoma, todėl apeliacinis skundas buvo nepriimtinas ir grąžintinas pareiškėjos A. M. atstovui advokatui V. S..

Teismas nurodė, jog pareiškėjai neatimta teisė kreiptis iš naujo į teismą, tačiau kartu su apeliaciniu skundu turi būti paduotas prašymas dėl praleisto termino atnaujinimo apeliaciniam skundui paduoti.

III. Pareiškėja A. M. atskiruoju skundu (b. l. 141-142) prašo panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 26 d. nutartį ir priimti kitą sprendimą – pripažinti, kad terminas apeliaciniam skundui patekti nebuvo praleistas.

Atskirajame skunde pareiškėja nesutinka su tuo, kad ji praleido terminą apeliaciniam skundui pateikti. Pabrėžia, kad apie priimtą teismo sprendimą pareiškėja sužinojo gavusi 2014 m. lapkričio 12 d. laišką su teismo sprendimu. Aptarti apeliacinio skundo motyvus su atstovu pareiškėjai liko devynios dienos. Be to, pareiškėjos advokatas 2014 m. lapkričio 14 d. dėl sveikatos būklės buvo paguldytas į Radviliškio greitosios pagalvos stebėjimo palatą, vėliau nukreiptas ambulatoriniam gydymui.

Pareiškėja gyvena Latvijoje, todėl ji su Lietuvoje gyvenančiais piliečiais turi nevienodas galimybes pateikti apeliacinį skundą laiko atžvilgiu. Pabrėžia, jog ABTĮ nenumato termino išlygų pateikti apeliacinį skundą asmenims, gyvenantiems užsienyje, ir atitinkamai yra pažeidžiamas lygių galimybių principas lyginant skundo padavimo terminus asmenų, gyvenančių Lietuvoje, atžvilgiu.

Pabrėžia, jog skelbiant pirmosios instancijos teismo sprendimą pareiškėja nedalyvavo teismo posėdyje, pareiškėja nevilkino apeliacinio skundo padavimo termino ir jį padavė per trylika dienų nuo tada, kai sužinojo apie priimtą teismo sprendimą.

Atsakovas Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Šiaulių skyrius atsiliepimu į pareiškėjos atskirąjį skundą prašo Šiaulių apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 26 d. nutartį palikti nepakeistą.

Atsiliepime į atskirąjį skundą nurodoma, jog pareiškėja nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teismo posėdyje dalyvavo ir apie teismo sprendimo priėmimo datą žinojo. Būdama suinteresuota teismo sprendimu pareiškėja turėjo teisę dalyvauti ir skelbiant teismo sprendimą, ji turėjo visas galimybes, kad pateiktų apeliacinį skundą ABTĮ numatytu terminu. Mano, jog pareiškėjos nurodytas aplinkybes negalima vertinti kaip svarbių, suteikiančių teisę atnaujinti praleistą terminą apeliaciniam skundui pateikti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamos administracinės bylos dalykas – Šiaulių apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 26 d. nutarties, kuria teismas atsisakė priimti pareiškėjos A. M. atstovo advokato V. S. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 7 d. sprendimo, nurodęs, kad apeliacinis skundas yra pateiktas praleidus jam paduoti nustatytą terminą ir nebuvo neprašoma šio termino atnaujinti, teisėtumas ir pagrįstumas.

Pareiškėja pateiktu atskiruoju skundu nesutinka su priimta pirmosios instancijos teismo nutartimi ir pabrėžia, kad ji nepraleido termino apeliaciniam skundui pateikti.

Teisėjų kolegija, įvertinusi aktualų teisinį reguliavimą, faktines aplinkybes, reikšmingas šio klausimo sprendimui, su tokia pareiškėjos pozicija nesutinka.

Teisėjų kolegija šiuo aspektu visų pirma pabrėžia, jog viena iš sudėtinių teisės į teisminę gynybą dalių yra dalyvaujančio byloje asmens galimybė apeliacine tvarka apskųsti pirmosios instancijos teismo sprendimą ar nutartį, tačiau ši galimybė turi būti įgyvendinta per įstatymų nustatytą terminą. Taigi apeliacijos teisė, kaip ir bet kuri kita procesinė teisė, nėra absoliuti ir galimybė pasinaudoti ja yra ribojama laike.

Toks reguliavimas yra grindžiamas tuo, kad bylinėjimosi procesas negali trukti neapibrėžtą laiką. Atitinkamai šiuo tikslu, siekiant teisinio aiškumo, proceso koncentracijos bei ekonomiškumo, teisinių santykių stabilumo, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatyme (toliau – ir ABTĮ) yra įtvirtinti atskirų procesinių veiksmų atlikimo terminai, inter alia teisės į apeliaciją įgyvendinimo terminai.

ABTĮ 127 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad apygardų administracinių teismų sprendimai, priimti nagrinėjant bylas pirmąja instancija, apeliacine tvarka per keturiolika dienų nuo sprendimo paskelbimo gali būti skundžiami Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui. Pažymėtina, kad keturiolikos dienų terminas apeliaciniam skundui paduoti įstatymų leidėjo nustatytas kaip pakankamas objektyviai įvertinus galimybę parengti tokį procesinį dokumentą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. spalio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-143-53/2011). Teisėjų kolegija taip pat pabrėžia, jog iš ABTĮ 127 straipsnio 1 dalies normos konstrukcijos matyti, kad ABTĮ apeliacinio skundo padavimo teismui termino eigos pradžią tiesiogiai sieja su pirmosios instancijos teismo sprendimo paskelbimo momentu, todėl numatytas keturiolikos dienų terminas apeliaciniam skundui paduoti turi būti skaičiuojamas nuo teismo sprendimo paskelbimo dienos, nepriklausomai nuo to, ar šalis dalyvavo paskelbiant teismo sprendimą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. birželio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-552-52/2012). Be to, pastebėtina, jog apeliacinio skundo padavimo teismui termino eiga negali būti skaičiuojama kitaip nei nustatyta ABTĮ (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-525-287/2012, 2012 m. birželio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-552-52/2012).

Remiantis administracinės bylos medžiaga nustatyta, kad pareiškėja siekia apskųsti Šiaulių apygardos administracinio teismo sprendimą, kuris buvo paskelbtas 2014 m. lapkričio 7 d. (b. l. 122-128). Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes bei vadovaujantis minėta ABTĮ 127 straipsnio 1 dalies norma, konstatuotina, kad paskutinė ABTĮ nustatyto termino diena šiam teismo sprendimui apskųsti buvo 2014 m. lapkričio 21 d. Iš byloje esančių rašytinių įrodymų matyti, kad apeliacinis skundas Šiaulių apygardos administraciniam teismui įteiktas 2014 m. lapkričio 25 d. (tokia apeliacinio skundo surašymo data yra nurodyta ir pačiame apeliaciniame skunde) (b. l. 132-136), t. y praleidus ABTĮ nustatytą keturiolikos dienų terminą. Atsižvelgus į nustatytas aplinkybes darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas, pagrįstai nustatęs, kad terminas apeliaciniam skundui pateikti yra praleistas ir nėra prašoma jo atnaujinti, nepriėmė nagrinėti pareiškėjos pateikto apeliacinio skundo.

Priešingai įvardintos situacijos vertinti neleidžia ir pareiškėjos atskirojo skundo argumentai, kad ABTĮ nenumato termino išlygų pateikti apeliacinį skundą asmenims, gyvenantiems užsienyje, ir atitinkamai yra pažeidžiamas lygių galimybių principas lyginant skundo padavimo terminus asmenų, gyvenančių Lietuvoje, atžvilgiu.

Šiuo aspektu visų pirma pažymėtina, jog Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 29 straipsnyje yra įtvirtinta, kad žmogaus teisių negalima varžyti ir teikti jam privilegijų dėl jo lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų pagrindu. Tai – bendroji diskriminaciją draudžianti nuostata, kuri plėtojama ir įgyvendinama kituose teisės aktuose.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas), aiškindamas Konstitucijos 29 straipsnį, yra pažymėjęs, kad lygybės įstatymui principas teisėje reiškia „lygų matą”, kai reikia tą pačią normą taikyti skirtingiems asmenims (žr. 1997 m. lapkričio 13 d. nutarimą). Šis principas reikalauja, kad teisėje pagrindinės teisės ir pareigos būtų įtvirtintos visiems vienodai; šis principas reiškia žmogaus prigimtinę teisę būti traktuojamam vienodai su kitais, įpareigoja vienodus faktus vertinti vienodai ir draudžia iš esmės tokius pat faktus savavališkai vertinti skirtingai, bet nepaneigia to, kad įstatymu gali būti nustatytas nevienodas teisinis reguliavimas tam tikrų asmenų kategorijų, esančių skirtingose padėtyse, atžvilgiu. Lygybės principas pažeidžiamas, kai tam tikra grupė asmenų, kuriems yra skiriama teisės norma, palyginti su kitais tos pačios normos adresatais, yra kitaip traktuojama, nors tarp tų grupių nėra tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kad toks nevienodas traktavimas būtų objektyviai pateisintinas (žr. Konstitucinio Teismo 1996 m. lapkričio 20 d., 2012 m. birželio 29 d., 2012 m. gruodžio 14 d., 2013 m. vasario 15 d., 2013 m. gegužės 16 d. nutarimus).

Be to, pabrėžtina, jog lygiateisiškumo principo turi būti laikomasi ir leidžiant įstatymus, ir juos taikant, ir vykdant teisingumą (žr. Konstitucinio Teismo 1996 m. sausio 24 d. nutarimą). Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje taip pat yra pažymėjęs, jog asmenų lygybės principas gali būti apibūdinamas kaip nediskriminacija. Diskriminacija, anot Konstitucinio Teismo, paprastai yra suprantama kaip asmens ar asmens grupių padėties kitų asmenų atžvilgiu pakeitimas be objektyviai pateisinamo pagrindo (žr. Konstitucinio Teismo 1997 m. gegužės 6 d. nutarimą). Diskriminacija – tai lygiateisiškumo pažeidimas, susijęs su paminimu, niekinimu, teisių ribojimu ar privilegijų teikimu.

Teisėjų kolegija apibendrindama nurodytus argumentus pažymi, jog iš nurodytų nuostatų matyti, kad valdžios ir valdymo institucijoms įstatymas nustato bendrą pareigą įgyvendinti lygias teises. Remdamosi savo kompetencija šios institucijos privalo užtikrinti, kad visuose jų rengiamuose ir priimamuose teisės aktuose būtų įteisintos lygios asmenų teisės, nebent tokiam išskyrimui būtų objektyvus pateisinimas.

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į nurodytą Konstitucinio Teismo doktriną, pateiktus išaiškinimus, pabrėžia, jog ABTĮ numato visiems asmenims vienodas procesines teises, vienodą apeliacinio skundo padavimo termino atskaitos tašką, terminą jam pateikti. Taigi būtent įtvirtintu terminu yra įgyvendinamas lygiateisiškumo principas. Teisėjų kolegijai šiuo atveju nekyla pagrįstų abejonių dėl numatyto teisinio reguliavimo atitikties Konstitucijai, lygiateisiškumo principui ir atitinkamai nemato pagrįsto pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą siekiant ištirti ABTĮ įvardintos nuostatos atitiktį Konstitucijai, motyvuojant tuo, kad nustačius vienodą terminą pateikti apeliaciniam skundui nėra įvertinama tai, kad teise į teisminę gynybą gali naudotis ir subjektai, gyvenantys užsienyje, ir dėl šių priežasčių jiems pagal kilti papildomų sunkumų laiku atlikti nustatytus procesinius veiksmus. Be to, pastebėtina, jog pareiškėja, net ir gyvendama Latvijoje, turėjo Lietuvoje gyvenantį atstovą, kuris atstovavo jai teisminiame procese (b. l. 132-136).

Teisėjų kolegija šiame kontekste taip pat pastebi, jog įstatymų leidėjas, įtvirtinęs terminą apeliaciniam skundui pateikti, kartu yra numatęs ir teismo galimybę praleistą terminą atnaujinti esant svarbioms termino praleidimo priežastims (ABTĮ 127 str. 2 d.). Taigi esant įvardintoms aplinkybėms subjektai turi teisę prašyti atnaujinti terminą apeliaciniam skundui pateikti ir taip įgyvendinti teisę į apeliaciją, tai sudaro galimybę kiekvienu konkrečiu atveju atsižvelgti į subjektų sunkumus, patirtus įgyvendinant teisę apskųsti priimtą atitinkamą pirmosios instancijos teismo sprendimą.

Atsižvelgusi į nustatytas aplinkybes, pateiktus išaiškinimus teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad pareiškėjai yra neatimta teisė kreiptis iš naujo į teismą, tačiau kartu su apeliaciniu skundu turi būti paduotas prašymas dėl praleisto termino atnaujinimo apeliaciniam skundui paduoti, pareiškėja turi nurodyti, jos nuomone, svarbias termino praleidimo aplinkybes ir pateikti jas pagrindžiančius įrodymus kaip tai numato ABTĮ 127 straipsnio 2 dalis (pavyzdžiui, įrodymus dėl teismo sprendimo nuorašo gavimo, advokato ligos ir kt.). Šiuo atveju pareiškėja tokio prašymo nebuvo pateikusi, todėl praleisto termino atnaujinimo klausimas nesvarstytinas.

Remdamasi tuo, kas nurodyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai sprendė pareiškėjos apeliacinio skundo priėmimo klausimą ir pareiškėjos atskirajame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo priimtos teismo nutarties naikinti ir (ar) keisti. Dėl šių priežasčių pareiškėjos atskirasis skundas atmestinas ir skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista.

Teisėjų kolegija taip pat pastebi, jog iš kartu su apeliaciniu skundu pateikto 2014 m. lapkričio 25 d. įmokos mokėjimo kvito matyti, kad teikiant apeliacinį skundą buvo sumokėtas 100 Lt (atitinkamai 28,96 Eur) žyminis mokestis (b. l. 137). Vadovaujantis ABTĮ 133 straipsniu, apeliacinis procesas vyksta pagal tas pačias taisykles kaip ir procesas pirmosios instancijos teisme, išskyrus ABTĮ nustatytas išimtis, todėl, vadovaujantis ABTĮ 42 straipsnio 1 dalies 7 punktu, kai atsisakoma priimti teismui paduotą apeliacinį skundą, žyminis mokestis jį sumokėjusiam asmeniui – pareiškėjos advokatui – grąžintinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 42 straipsnio 1 dalies 7 punktu, 133 straipsniu, 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjos A. M. atskirąjį skundą atmesti.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 26 d. nutartį palikti nepakeistą.

Grąžinti sumokėtą 28,96 (dvidešimt aštuonių eurų, 96 Eur ct) Eur žyminį mokestį pareiškėjos A. M. advokatui V. S..

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Anatolijus Baranovas

Irmantas Jarukaitis