eA-170-143/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-170-143/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-06574-2013-1

Procesinio sprendimo kategorija 6.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. sausio 27 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (pranešėjas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos N. S. skundą atsakovams Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėja N. S. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi su skundu (b. l. 1–3) į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama: 1) panaikinti atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV, apeliantas) 2013 m. spalio 22 d. sprendimą Nr. (6.5)I-6897 „Dėl 2013 m. spalio 17 d. prašymo“; 2) įpareigoti atsakovą Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrių (toliau – ir VSDFV Vilniaus skyrius) išmokėti nuo 2010 m. kovo mėn. iki 2011 m. gruodžio mėn. neteisėtai sumažintą senatvės pensijos dalį – 3 762,45 Lt; 3) atnaujinti kreipimosi terminą.

Pareiškėja nurodė, kad nuo 2010 m. kovo 20 d. paskirta senatvės pensija laikotarpiu nuo pensijos paskyrimo dienos iki 2011 m. gruodžio 31 d. jai buvo mokama sumažinta, perskaičiavus pensiją pagal Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinąjį įstatymą (toliau – ir Laikinasis įstatymas). Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2012 m. vasario 6 d. nutarime pripažino, kad Laikinojo įstatymo nuostatos, pagal kurias sumažintos pensijos dirbantiems asmenims, prieštarauja Konstitucijai, todėl dėl šios įstatymo nustatytos nuostatos taikymo neišmokėta senatvės pensijos dalis jai turi būti grąžinta. Tačiau VSDFV atsisako tą padaryti. Pareiškėja prašė atnaujinti kreipimosi terminą, nes apie teisę į neišmokėtos pensijos grąžinimą sužinojo paskelbus Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimą.

Atsakovas VSDFV atsiliepimu į skundą (b. l. 105–109, 110–114) ir atsakovas VSDFV Vilniaus skyrius atsiliepimu į skundą (b. l. 12–16) prašė nutraukti bylą arba atmesti skundą kaip nepagrįstą, o patenkinus reikalavimą – priteisti pensijos sumą išmokėti dalimis.

VSDFV ir VSDFV Vilniaus skyrius nurodė, kad pareiškėjai senatvės pensija paskirta nuo 2010 m. kovo 20 d. Kadangi pareiškėja ginčo laikotarpiu turėjo draudžiamųjų pajamų, todėl jos senatvės pensija buvo perskaičiuojama vadovaujantis Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatomis. Pirmoji pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas sumažinta senatvės pensija pareiškėjai išmokėta 2010 m. birželio 28 d. Pareiškėjai 2010 m. birželio 8 d. buvo išsiųstas 2010 m. gegužės 7 d. sprendimo dėl valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos skyrimo Nr. 13-17-2928 nuorašas.

Todėl apie tai, kad mokama ne viso dydžio senatvės pensija, pareiškėja sužinojo 2010 m. birželio mėn. Dėl laikotarpiu nuo 2010 m. kovo 20 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. negautos senatvės pensijos dalies grąžinimo kreipdamasi į VSDFV su 2013 m. spalio 17 d. skundu pareiškėja praleido iki 2012 m. gruodžio 31 d. galiojusios Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo (toliau – ir Pensijų įstatymas) redakcijos 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą VSDFV teritorinių skyrių sprendimų apskundimo VSDFV 3 metų terminą. Todėl VSDFV 2013 m. spalio 22 d. sprendimu Nr. (6.5)I-6897, vadovaudamasi Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktoriaus 2008 m. kovo 18 d.

įsakymu Nr. V-131 patvirtintų Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 31 punktu, atsisakė nagrinėti pareiškėjos prašymą. Pareiškėjai buvo paaiškinta, kad iki 2013 m. lapkričio 8 d. pateikus įrodymų, sudarančių pagrindą atnaujinti terminą skundui paduoti, skundo nagrinėjimo klausimas bus sprendžiamas iš naujo, tačiau pareiškėja iš karto kreipėsi į teismą. Dėl sprendimų mokėti ne visą paskirtą pensiją (perskaičiuotą vadovaujantis Laikinuoju įstatymu) apskundimo terminų vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika ir teigė, kad byla turėtų būti nutraukta.

Be to, pažymėjo, kad VSDFV teritorinis skyrius teisėtai ir pagrįstai Laikinojo įstatymo galiojimo laikotarpiu taikė šio įstatymo 6 straipsnio ir 8 straipsnio nuostatas. Įstatymas ar kitas teisės aktas yra laikomas teisėtu ir privalo būti taikomas tol, kol konstatuojamas jo prieštaravimas Konstitucijai. Konstitucinio Teismo sprendimų galia nukreipiama į ateitį, todėl remiantis juo nėra pagrindo patenkinti pareiškėjos skundą ir išmokėti dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies taikymo susidariusią senatvės pensijos nepriemoką.

Kita vertus, Lietuvos Respublikos Vyriausybės pavedimu Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerija rengia teisės aktų, kuriuose bus nustatyta dėl ekonominio sunkmečio 2010–2011 m. sumažintų pensijų kompensavimo tvarka, projektus. Kol tokie teisės aktai nepriimti ir lėšų tam neskirta, VSDFV teritorinis skyrius neturėjo ir neturi teisinio pagrindo patenkinti pareiškėjos reikalavimą išmokėti neišmokėtos pensijos dalį. Skundo patenkinimo atveju prašė priteisti neišmokėtą senatvės pensijos sumą išmokėti dalimis.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. balandžio 30 d. sprendimu (b. l. 129–135) iš dalies patenkino pareiškėjos skundą. Teismas panaikino VSDFV 2013 m. spalio 22 d. sprendimą Nr. (6.5)I-6897; įpareigojo VSDFV Vilniaus skyrių išmokėti pareiškėjai 3 102,15 Lt valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos nepriemokos, susidariusios laikotarpiu nuo 2010 m. kovo 20 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d.; VSDFV Vilniaus skyriui nustatė šio sprendimo įvykdymo terminą iki 2015 m. gruodžio 31 d.; atmetė likusią skundo dalį.

Teismas nurodė, kad remiantis į bylą pateiktais įrodymais nustatytos faktinės aplinkybės, dėl kurių ginčo nėra, jog pareiškėjai VSDFV Vilniaus skyriaus 3-iojo pensijų skyriaus 2010 m. gegužės 7 d. sprendimu Nr. 13-17-2928 nuo 2010 m. kovo 20 d. paskirta senatvės pensija laikotarpiu nuo pensijos paskyrimo dienos iki 2011 m. gruodžio 31 d. buvo perskaičiuojama pagal Laikinojo įstatymo 6 straipsnį, o kadangi pareiškėja tuo pačiu laikotarpiu dirbo ir turėjo draudžiamųjų pajamų, senatvės pensija buvo perskaičiuojama ir pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnį.

Teismas vadovavosi Laikinojo įstatymo (2009 m. gruodžio 9 d. redakcija Nr. XI-537) 6 straipsnio 1 dalimi, 8 straipsnio 1 dalimi (ginčo laikotarpiu galiojusi redakcija). Pažymėjo, jog Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažino, kad Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalis tiek, kiek ja sudarytos prielaidos perskaičiuojant sumažinti paskirtas senatvės pensijas, neprieštaravo Konstitucijos 23, 29, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui; Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 ir 2 dalys tiek, kiek jose nustatytas sumažintų senatvės pensijų mokėjimas šiose dalyse nurodytiems asmenims, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“. Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas leidinyje „Valstybės žinios“ paskelbtas 2012 m. rugsėjo 21 d.

Teismas nurodė, kad pareiškėja siekia prisiteisti dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo 2010–2011 m. susidariusią senatvės pensijos nepriemoką. Pažymėjo, jog byloje keliami klausimai, susiję su asmens teisės į pensiją pažeidimu ir jos gynimu teisme. Todėl pirmiausia vertino, ar pareiškėja tinkamai realizavo teisę kreiptis į teismą. Nurodė, jog šiuo aspektu reikšmingi yra Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos išaiškinimai, pateikti 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-816/2014.

Šiais išaiškinimais teismas privalo vadovautis (Teismų įstatymo 33 str. 4 d., Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 13 str.). Nustatė, kad pirmoji sumažinta pagal Laikinojo įstatymo nuostatas senatvės pensija pareiškėjai buvo išmokėta 2010 m. birželio 28 d. Šios faktinės aplinkybės pareiškėja ir neginčijo. Be to, pareiškėjai su 2010 m. birželio 8 d. lydraščiu Nr. 13-5-2793 buvo pateiktas 2010 m. gegužės 7 d. sprendimo Nr. 13-17-2928 „Dėl valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos skyrimo N. S.“ nuorašas, kuriame pareiškėjai taip pat buvo paaiškinta, kad Laikinojo įstatymo galiojimo laikotarpiu pensija bus mokama perskaičiuota pagal šio įstatymo nuostatas.

Taigi, teismo vertinimu, apie galimą teisės gauti paskirtą senatvės pensiją pažeidimą pareiškėja sužinojo 2010 m. birželio mėn. Pareiškėja į VSDFV dėl pensijos nepriemokos, susidariusios dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio taikymo laikotarpiu nuo 2010 m. kovo 20 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., išmokėjimo kreipėsi 2013 m. spalio 17 d. prašymu. Atsižvelgęs į tai, teismas padarė išvadą, kad pareiškėja praleido šiuo konkrečiu byloje nagrinėjamu atveju taikytiną 3 metų terminą skundui VSDFV dėl teritorinio skyriaus sprendimo (veiksmų), mokant dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio taikymo perskaičiuotą (sumažintą) senatvės pensiją.

Todėl VSDFV, 2014 m. spalio 17 d. gavusi pareiškėjos prašymą dėl ginčo laikotarpiu neišmokėtos senatvės pensijos išmokėjimo, iš esmės pagrįstai 2013 m. spalio 22 d. sprendime Nr. (6.5)I-6897 konstatavo, kad pareiškėja praleido iki 2012 m. gruodžio 31 d. galiojusios redakcijos Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą 3 metų terminą, ir, vadovaudamasi Taisyklių 31 punktu, atsisakė nagrinėti pareiškėjos pateiktą skundą. Kita vertus, šiame sprendime VSDFV taip pat paaiškino pareiškėjai, kad tik priėmus ir įsigaliojus teisės aktams, nustatantiems dėl ekonominio sunkmečio sumažintų pensijų kompensavimo tvarką, dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo negauta pensijos dalis bus kompensuojama tuose teisės aktuose nustatyta tvarka.

Toks paaiškinimas, teismo nuomone, iš esmės reiškia, kad VSDFV neturi teisinio pagrindo įpareigoti VSDFV teritorinį skyrių išmokėti pareiškėjai dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio taikymo ginčo laikotarpiu negautą senatvės pensijos dalį. Taigi nagrinėjamu atveju teismas pastebėjo, kad nurodytame sprendime VSDFV, nors ir konstatavo, kad pareiškėja skundą padavė praleidusi terminą, dėl to nurodė, kad atsisako jį nagrinėti, tačiau tuo pačiu išreiškė savo poziciją ir valią dėl pareiškėjos keliamo ginčo, t. y. kad nėra teisinio pagrindo išmokėti neišmokėtą pensijos dalį.

Tai leido teismui konstatuoti, kad VSDFV iš esmės išnagrinėjo pareiškėjos skundą išankstine ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka. Taigi ikiteisminė ginčo nagrinėjimo procedūra buvo baigta, o tai lėmė, kad kliūčių ginčą nagrinėti teisme nebuvo, nes skundą teismui dėl VSDFV sprendimo pareiškėja padavė nepraleidusi ABTĮ 32 straipsnio 1 dalyje nustatyto termino. Atsižvelgęs į tai, teismas nusprendė, kad pareiškėjos prašymas atnaujinti kreipimosi terminą šiuo konkrečiu atveju yra perteklinis.

Teismas, remdamasis VSDFV Vilniaus skyriaus pateiktais duomenimis apie 2010–2011 m. pareiškėjai priskaičiuotą ir išmokėtą senatvės pensiją, nustatė, kad pareiškėjai paskirta senatvės pensija ginčo laikotarpiu buvo perskaičiuojama pagal Laikinojo įstatymo 6 ir 8 straipsnius. Atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimą, pagal Laikinojo įstatymo 6 straipsnį pareiškėjai pensija sumažinta pagrįstai ir teisėtai. Tačiau nurodytu laikotarpiu pensijos sumažinimas pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnį yra neteisėtas. Dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio taikymo nurodytu laikotarpiu susidarė 3 102,15 Lt nepriemoka (pažymoje pateiktos lentelės trečios skilties ir šeštos skilties skirtumas). Teismui nebuvo pagrindo abejoti šių duomenų teisingumu, nes duomenų teisingumą savo parašais patvirtino pensiją apskaičiuojančios institucijos atsakingi darbuotojai.

Teismas nurodė, kad nekvestionuoja įstatymo teisėtumo prezumpcijos ar VSDFV teritorinių skyrių pareigos veikti pagal kompetenciją teisės aktų nustatyta tvarka. Tačiau Konstituciniam Teismui 2012 m. vasario 6 d. priėmus nutarimą ir Laikinojo įstatymo 8 straipsnį pripažinus prieštaraujančiu Konstitucijai, negali būti toleruojama paminėtos normos pagrindu susiklosčiusi situacija. Neatkūrus pareiškėjos turtinio praradimo, jos teisė į teisminę gynybą taptų fiktyvi, o teismas neatliktų jam priskirtos funkcijos vykdyti teisingumą.

Tai nebūtų suderinama su Konstitucijos 110 straipsniu ir ABTĮ 4 straipsnio 1 dalimi. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojama praktika leidžia spręsti, kad šiuo atveju pareiškėjos pažeistų teisių atkūrimas reiškia pensijos nepriemokos priteisimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A602-1143/2013, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-816/2014).

Ta aplinkybė, kad tuo metu, kai pareiškėjai buvo mokama sumažinta senatvės pensija, dar nebuvo priimtas Konstitucinio Teismo nutarimas dėl pensijų dydžio ribojimo taikymą nustatančių teisės aktų pripažinimo prieštaraujančiais Konstitucijai, nepaneigia pareiškėjos teisės į nesumokėtos pensijos priteisimą. Todėl dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio taikymo neišmokėta senatvės pensijos dalis 3 102,15 Lt pareiškėjai turi būti grąžinta. Teismas atkreipė dėmesį į Konstitucinio Teismo 2014 m. kovo 7 d. sprendimą. Nustatė, kad pareiškėja, paduodama skundą teismui, rėmėsi VSDFV Vilniaus skyriaus 3-iojo pensijų skyriaus 2013 m. gegužės 17 d. rašte Nr. (10.1)3-60881 pateiktais duomenimis apie neišmokėtą pensijos dalį.

Šis atsakovas 2013 m. lapkričio 27 d. rašte Nr. (10.1)3-145546 nurodė apie padarytą klaidą ir pateikė teisingus duomenis apie pareiškėjos ginčo laikotarpiu mokėtą senatvės pensiją. Teismas, spręsdamas dėl pareiškėjai neišmokėtos pensijos dalies, vadovavosi VSDFV Vilniaus skyriaus 3-iojo pensijų skyriaus 2013 m. lapkričio 27 d. rašte Nr. (10.1)3-145546 pateiktais duomenimis, o kadangi pareiškėja nepaneigė šio rašto ir jo duomenų teisingumo, jos skundą patenkino iš dalies, priteisdamas ne jos prašomą sumą, o paminėtame rašte nurodytą neišmokėtą pensijos sumą.

Atsižvelgdamas į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 10 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A502-911/2013 nurodytus išaiškinimus, teismas pareiškėjai neišmokėtą senatvės pensijos sumą priteisė iš VSDFV Vilniaus skyriaus.

Teismo vertinimu, ta aplinkybė, kad įstatymų leidėjas nėra nustatęs sumažintų pensijų kompensavimo mechanizmo, todėl VSDFV teritoriniai skyriai neturėjo ir neturi teisinio pagrindo išmokėti pagal Laikinojo įstatymo nuostatas sumažintų pensijų dalies, nedaro įtakos bylos baigčiai. Pareiškėjos pažeistos teisės gynimas teisme nėra priklausomas nuo jokio papildomo veiksmo, t. y. specialaus, kompensavimo klausimus galbūt sureguliuosiančio, įstatymo priėmimo.

Teismas konstatavo, kad VSDFV 2013 m. spalio 22 d. sprendimas Nr. (6.5)I-6897 naikintinas dėl pirmiau paminėtų šio sprendimo trūkumų, nulemiančių jo neaiškumą (dviprasmiškumą), kai, nepaisant to, kad suformuluojamas sprendimas atsisakyti nagrinėti prašymą, tuo pačiu pasisakoma (išreiškiama valia) ir dėl ginčo esmės. Nors, remiantis teisės aktų ir jų padarinių konstitucingumo teisėtumo prezumpcija, priimdama ginčijamą sprendimą VSDFV iš esmės neturėjo teisinio pagrindo elgtis kitaip, tačiau teisėtumo principui prieštarautų tokia situacija, kai administracinis sprendimas, kurio priėmimo teisinis pagrindas yra aukščiausiajai teisei – Konstitucijai – prieštaraujanti įstatymo nuostata ir kuris yra ginčijamas jam teisines pasekmes sukėlusio asmens, nebūtų pašalintas iš teisės sistemos. Nagrinėjamu atveju pareiškėjos teisių pažeidimas kilo dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio nuostatų, pagal kurias draudžiamųjų pajamų turintiems senatvės pensijų gavėjams sumažinta valstybinė pensija, taikymo, todėl ir tai, teismo nuomone, yra pagrindas panaikinti skundžiamą sprendimą.

Teismas nurodė, kad pareiškėja neginčija VSDFV Vilniaus skyriaus 3-iojo pensijų skyriaus atsakymo į jos 2013 m. spalio 17 d. prašymą, todėl, neišeidamas iš ginčo ribų, dėl šio sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo nepasisakė.

Teismas, remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 22 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A143-816/2014, ABTĮ 851 straipsniu (2013 m. gruodžio 3 d. įstatymo Nr. XII-632 redakcija), Civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 284 straipsnio 1 dalimi (2013 m. gruodžio 3 d. įstatymo Nr. XII-633 redakcija), atsižvelgdamas į atsakovų prašymų motyvus, į tai, kad teismo sprendimo šioje byloje įvykdymas reikalauja papildomų piniginių lėšų, taip pat įvertinęs Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto sudarymo ir vykdymo tvarką bei procedūras, nusprendė, kad yra būtinybė atidėti šio teismo sprendimo vykdymą ir nustatyti, kad teismo sprendimas turi būti įvykdytas iki 2015 m. gruodžio 31 d.

III. Atsakovas VSDFV apeliaciniu skundu (b. l. 139–143) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 30 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – atmesti pareiškėjos skundą kaip nepagrįstą.

VSDFV nurodo, kad apie tai, jog jai mokama ne viso dydžio paskirta senatvės pensija, pareiškėja sužinojo (turėjo sužinoti) 2010 m. birželio mėn. Kreipdamasi į VSDFV 2013 m. spalio 17 d. prašymu, ji praleido iki 2012 m. gruodžio 31 d. galiojusios redakcijos Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą trejų metų terminą ir nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad šį terminą ji praleido dėl nuo jos valios nepriklausiusių aplinkybių, t. y. sudarančių pagrindą atnaujinti praleistą terminą, todėl VSDFV 2013 m. spalio 22 d. sprendimu Nr. (6.5) I-6897 pagrįstai atsisakė nagrinėti pareiškėjos 2013 m. spalio 17 d. prašymą, kaip paduotą praleidus įstatymo nustatytą terminą. Paminėtas apskundimo terminas, per kurį asmuo gali apginti savo teises, yra pakankamai ilgas, be to, pareiškėja į VSDFV dėl pagal Laikinąjį įstatymą sumažintos senatvės pensijos kreipėsi praėjus daugiau nei vieneriems metams po Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo priėmimo. Pažymi, kad VSDFV 2013 m. spalio 22 d. sprendime Nr. (6.5) I-6897 nenurodyta, jog VSDFV teritorinis skyrius (skyriai) ar VSDFV neturi teisinio pagrindo išmokėti pareiškėjai 2010–2011 m. negautą senatvės pensijos dalį, o tik pateikta informacija, kurią VSDFV, vadovaudamasi gero administravimo principu, privalėjo pateikti dėl Laikinojo įstatymo taikymo, kad negauta pensijos dalis pensininkams bus kompensuojama, priėmus tam tikrus teisės aktus. Vadinasi, šiame sprendime neišreikšta administracinio subjekto pozicija ir valia dėl konkretaus pareiškėjo ir jo keliamo ginčo, todėl teismo išvada, kad VSDFV pareiškėjos skundą išnagrinėjo iš esmės, neatitinka faktinių aplinkybių ir yra nepagrįsta.

Atsakovas VSDFV Vilniaus skyrius atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 147–148) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 30 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – atmesti pareiškėjos skundą kaip nepagrįstą.

VSDFV Vilniaus skyrius nurodo, kad motyvai ir argumentai, kuriais nesutinka su teismo sprendimu, išdėstyti VSDFV apeliaciniame skunde.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Pareiškėja siekia jai paskirtos ir, pritaikant Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies (2009-12-09 įstatymo Nr. XI-537 redakcija) nuostatas, kurios 2012 m. rugsėjo 21 d. oficialiai paskelbtu Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, sumažintos valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos neišmokėtos dalies už laikotarpį nuo 2010 m. kovo 20 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. priteisimo.

Nagrinėjamoje byloje nėra kvestionuojama, kad pareiškėjos nurodytas pensijos sumažinimas vyko atsakovui (VSDFV Vilniaus skyriui), kuris administravo teisinius santykius dėl senatvės pensijos pareiškėjai skyrimo ir mokėjimo, tiesiogiai taikant paminėtas Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas, kurių taikymas buvo nutrauktas nuo 2012 m. sausio 1 d. Taip pat nekvestionuojamas pareiškėjai dėl to neišmokėtos senatvės pensijos dalies apskaičiavimo, kuris yra atsakovo pateiktas pareiškėjai ir teismui, teisingumas bei aplinkybė, kad taip sumažinta pensija pareiškėjai faktiškai buvo pradėta mokėti nuo 2010 m. kovo mėn.

Iš bylos matyti, kad joje yra nustatytos šios bylai reikšmingos faktinės aplinkybės:

1) iki 2010 m. kovo 20 d. (dienos, nuo kurios pareiškėjai buvo pradėta mokėti Laikinojo įstatymo 8 str. 1 d. pagrindu sumažinta senatvės pensija) pareiškėja gaudavo (jai iki gyvos galvos buvo paskirta) 322,40 Lt dydžio senatvės pensiją. Ginčo laikotarpiu (nuo 2010-03-20 iki 2011-12-31) šis pareiškėjai paskirtos senatvės pensijos dydis kelis kartus didėjo, tačiau ne dėl su Laikinojo įstatymo taikymu sietinų priežasčių;

2) 2013 m. gegužės 17 d. pareiškėja padavė atsakovui VSDFV Vilniaus skyriui prašymą pateikti duomenis apie sumažintos pensijos dydį, nurodydama, kad jie reikalingi pateikti teismui (b. l. 98);

3) atsakovo 2013 m. gegužės 17 d. raštu pareiškėjai buvo paaiškintos priežastys, dėl kurių buvo sumažinta pareiškėjai paskirta senatvės pensija, taip pat nurodyta šio rašto (sprendimo) apskundimo VSDFV tvarka (b. l. 100-101);

4) 2013 m. spalio 17 d. prašymu (iš kurio matyti, kad jis yra adresuotas VSDFV Vilniaus skyriaus 3-iajam pensijų skyriui) pareiškėja, remdamasi paminėtu Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu, prašė išmokėti, jos teigimu, neteisėtai neišmokėtą pensijos dalį (b. l. 99);

5) VSDFV 2013 m. spalio 22 d. sprendime (kuris pareiškėjos skundžiamas šioje administracinėje byloje) jai buvo nurodyta, kad ji praleido Pensijų įstatymo (2005-05-19 įstatymo Nr. X-209 redakcija) 45 straipsnio nustatytą 3 metų terminą apskųsti sprendimą dėl jai mokėtinos pensijos sumažinimo, dėl to yra atsisakoma nagrinėti šį jos skundą, ir jai pasiūlyta iki 2013 m. lapkričio 8 d. pateikti įrodymus, sudarančius pagrindą atnaujinti šį terminą. Be to, šiame VSDFV rašte (sprendime) buvo nurodyta, kad yra rengiami teisės aktai dėl Laikinojo įstatymo pagrindu sumažintų pensijų kompensavimo tvarkos, įsigaliojus šiems teisės aktams, pensija bus kompensuota juose nustatyta tvarka (b. l. 7-8).

Kolegija pažymi, kad nagrinėjamo ginčo esmė – pareiškėjos paminėtu laikotarpiu tariamai pažeistos teisės į visą jai paskirtą pensiją gynimo būdo tinkamumas ta prasme, ar pareiškėja, siekdama atgauti pensijos nepriemoką, laikėsi tokio pobūdžio ginčams teisės aktų nustatytos išsprendimo tvarkos. Be to, nagrinėjamai bylai yra aktualus klausimas, ar tokio pobūdžio bylose teismas gali taikyti Konstitucinio Teismo nutarimą atgal, t. y. teisiniams santykiams, kurie buvo reglamentuojami dar nepripažintos prieštaraujančia Konstitucijai teisės normos.

Atsakydama į nurodytus klausimus, kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas tokio ir panašaus pobūdžio administracines bylas, suformulavo tokiose bylose taikytinų teisės normų aiškinimo taisykles, kuriomis turi būti vadovaujamasi ir šioje administracinėje byloje (ABTĮ 13 str., Teismų įstatymo 33 str. 4 d.).

Konkrečiai imant, tokios teisės taikymo ir aiškinimo taisyklės yra suformuluotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-816/2014, kurioje, be kita ko, yra nurodyta, kad tokio pobūdžio ginčo (ginčo dėl Laikinojo įstatymo 8 str. 1 d. pagrindu neišmokėtos pensijos dalies priteisimo) teisiniams santykiams yra taikytinos Pensijų įstatymo (2005-05-19 įstatymo Nr. X-209 redakcija) 45 straipsnio 1 dalies nuostatos. Šioje dalyje nustatyta VSDFV teritorinių skyrių sprendimų apskundimo tvarka turi būti suprantama ir aiškinama kaip tokio pobūdžio ginčams išspręsti išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka. Šioje dalyje nurodyti kaip skundžiami VSDFV teritorinių skyrių sprendimai yra ne atskirai priimti ir suformuluoti administraciniai sprendimai, o faktinis sumažintos pensijos mokėjimas, tiesiogiai taikant Laikinojo įstatymo nuostatas. Aptariamoje straipsnio dalyje nurodytas 3 metų sprendimų apskundimo terminas savo teisine prigimtimi yra procedūrinis terminas, nustatytas tam tikram veiksmui atlikti neteisminėje institucijoje. Šio termino eigos pradžia laikytina pirmosios sumažintos pensijos faktiško išmokėjimo (pervedimo į pensiją gaunančio asmens sąskaitą) diena, kai pensiją gaunantis asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie jo atžvilgiu priimtą (jo manymu, neteisėtą) sprendimą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje taip pat nurodyta, kad tais atvejais, kai dėl neteisėto pensijos sumažinimo pensiją gaunantis asmuo kreipėsi ne tiesiogiai į VSDFV (kaip tai numatyta aptariamoje Pensijų įstatymo 45 str. 1 d.), o į VSDFV teritorinį skyrių, tokio kreipimosi į šį skyrių diena yra laikytina kreipimosi su skundu į VSDFV diena. Šioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje taip pat nurodyta, kad tinkamu atsakovu tokio pobūdžio ginčuose turi būti laikomas tam tikras VSDFV teritorinis skyrius, kalbant apie materialųjį bylų nagrinėjimo aspektą, išaiškinta, kad tokio pobūdžio administracinėse bylose teismas privalo paisyti Konstitucijos 110 straipsnio nustatyto imperatyvo netaikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai, ir tais atvejais, kai tokį įstatymą viešojo administravimo subjektas buvo pritaikęs tuomet, kai jis Konstitucinio Teismo dar nebuvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai.

Kolegija, taikydama išvardytas teisės aiškinimo taisykles byloje nagrinėjamai situacijai, pirmiausia pažymi, kad paminėto pareiškėjos 2013 m. gegužės 17 d. atsakovui VSDFV Vilniaus skyriui prašymo turinys (nuoroda apie ruošimąsi kreiptis į teismą) leidžia daryti prielaidą, kad tokiu būdu pareiškėjos buvo išreikštas nesutikimas su jai paskirtos pensijos sumažinimu. Šiame kontekste pažymėtina, kad, reaguodamas į šį prašymą, VSDFV Vilniaus skyrius (3-iasis pensijų skyrius) priėmė 2013 m. gegužės 17 d. sprendimą Nr. (10.1) 3-60881, kuriame iš esmės išreikšta pozicija dėl pareiškėjai paskirtos pensijos sumažinimo teisėtumo ir pagrįstumo. Be to, kaip jau buvo pastebėta pirmiau, paminėtas pareiškėjos 2013 m. spalio 17 d. prašymas yra adresuotas ne VSDFV (išankstinio tokio pobūdžio ginčų nagrinėjimo institucijai), o atsakovui VSDFV Vilniaus skyriaus 3-iajam pensijų skyriui, t. y. tam pačiam viešojo administravimo subjektui, kuriam buvo paduotas paminėtas pareiškėjos 2013 m. gegužės 17 d. prašymas. Išvardytos aplinkybės, taip pat byloje nekvestionuojama aplinkybė, kad pirmoji dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies taikymo sumažinta senatvės pensija pareiškėjos buvo gauta 2010 m. birželio mėn., leidžia kolegijai daryti išvadą, kad ginčas dėl teisės gauti visą senatvės pensiją pareiškėjos buvo inicijuotas ir atsakovo VSDFV Vilniaus skyriaus 3-iojo pensijų skyriaus pradėtas spręsti dar nesuėjus Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytam 3 metų terminui. Savo ruožtu, tai leidžia daryti išvadą, kad pareiškėja nebuvo praleidusi nurodyto 3 metų termino. Darydama tokią išvadą, kolegija taip pat pritaria pirmosios instancijos teismo argumentams dėl pareiškėjos skundžiamo VSDFV 2013 m. spalio 22 d. sprendimo vertinimo išankstinio tokio pobūdžio ginčų nagrinėjimo tvarkos laikymosi prasme.

Atsižvelgdama į nurodytus argumentus ir padarytas išvadas, kolegija pripažįsta pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą pagrįstu ir teisingu.

Taigi tenkinti atsakovo apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais pagrindo nėra. Kolegija nenustatė kitų, apeliaciniame skunde nenurodytų, pagrindų panaikinti arba pakeisti pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą (ABTĮ 136 str.).

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą, o atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė