A-42-442/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-42-442/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05707-2013-8

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. sausio 7 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas), Ričardo Piličiausko ir Dainiaus Raižio (pranešėjas), rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo P. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo P. J. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas P. J. skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės neturtinę žalą – po 130 Lt (37,65 Eur) už kiekvieną Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime (toliau – ir Lukiškių TI-K) praleistą dieną.

Nurodė, kad Lukiškių TI-K nuo 2011 m. lapkričio 3 d. iki 2013 m. spalio 21 d. buvo laikomas netinkamomis sąlygomis, todėl nuolat jautėsi žeminamas ir kankinamas. Paaiškino, kad kamerų plotas buvo nuo 6 iki 8 kv. m, jose buvo laikoma po 6 asmenis, kitose keturvietėse kamerose – po 2 ar 3 asmenis. Taigi kamerose vienam asmeniui tenkantis plotas buvo mažesnis nei 3,6 kv. m. Teigė, kad kameros pritaikytos pavalgyti tik dviem asmenims, jose pastatytas mažas stalas ir viena kėdė, dėl to esant kameroje 3 ar 4 asmenims nuolat kildavo problemų. Anot pareiškėjo, buvo kamerų, kuriose apskritai nebuvo stalo ir tik viena kėdė. Pasak pareiškėjo, jis buvo laikomas kameroje Nr. 97, kurioje nėra stalo, grindys išpuvusios. Pažymėjo, kad ne kartą Lukiškių TI-K direktorius žadėjo sudaryti geresnes laikymo sąlygas, tačiau pažadų nevykdė. Nurodytas laikymo tardymo izoliatoriuje-kalėjime sąlygas laikė žeminančiomis jo orumą, jis nuolat jautėsi nepatogiai, dvasiškai kankinamas ir gniuždomas.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime nurodė, kad skirstant atvykusius asmenis į kameras, Lukiškių TI-K laikomasi Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje ir Bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnyje nustatytų reikalavimų. Pabrėžė, kad Lukiškių TI-K administracija negali įtakoti suimtųjų ir nuteistųjų atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje skaičiaus, o jų nepriimti į įstaigą neturi teisinio pagrindo. Pripažino, kad kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytą ribą. Tardymo izoliatoriaus administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji netinkamomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką. Taip pat paaiškino, kad kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriama atskira lova, švarus patalynės komplektas bei kitas teisės aktų numatytas inventorius. Paaiškino, kad atskirais pareiškėjo kalinimo Lukiškių TI-K laikotarpiais vienam asmeniui tenkantis plotas kameroje atitiko nustatytą reikalavimą, jog vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto. Taip pat tam tikrais laikotarpiais pareiškėjo Lukiškių TI-K nebuvo, kadangi jis buvo išvykęs. Atsakovas pabrėžė, kad civilinė atsakomybė gali būti taikoma, kai nustatytas žalos padarymo faktas. Lukiškių TI-K manymu, šiuo atveju nėra būtinosios Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos su pareiškėjo skundu nesutiko.

Atsiliepime į skundą nurodė, kad pareiškėjas nepateikė duomenų, jog Lukiškių TI-K būtų sąmoningai siekęs nežmoniškai su juo elgtis. Skunde teismui pareiškėjas iš esmės nurodė tik gyvenamojo ploto trūkumą, taigi pareiškėjo kalinimo sąlygos iš esmės buvo patenkinamos ir negalėjo sukelti žymių nepatogumų. Pabrėžė, kad pareiškėjas dėl netinkamų laikymo sąlygų į Kalėjimų departamentą ginčui aktualiu laikotarpiu nesikreipė. Be to, remdamasis Suėmimo vykdymo įstatymo 49 straipsnio 1 dalimi, Bausmių vykdymo kodekso 183 straipsniu, teigė, kad pareiškėjas nesilaikė privalomo bausmių vykdymo institucijų, įstaigų ir pareigūnų veiksmų ir sprendimų apskundimo tvarkos. Akcentavo, kad pareiškėjas jokių objektyvių įrodymų nepateikė, nedetalizavo aplinkybių, kurios galėtų paliudyti jam padarytą neturtinę žalą.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. kovo 10 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – priteisė iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, pareiškėjo naudai 1 000 Lt (289,62 Eur).

Teismas nustatė, kad pareiškėjas dėl laikymo sąlygų ir patirtos neturtinės žalos nei į Lukiškių TI-K, nei į Kalėjimų departamentą su skundais nesikreipė. Remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pirmosios instancijos teismas nurodė, jog sprendžiant žalos atlyginimo klausimą, teismas privalo tirti ir faktinį pagrindą, iš kurio kildinama žala, nepaisant to, kad tas pagrindas atskirai ir nenuginčytas.

Įvertinęs byloje nustatytų faktinių aplinkybių visumą, teismas sprendė, jog negalima daryti išvados, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu Lukiškių TI-K buvo laikomas žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnį, sąlygomis. Byloje nėra duomenų, kad Lukiškių TI-K pareiškėjas buvo kaip nors išskirtas iš kitų nuteistųjų ir jam blogintos bausmės atlikimo sąlygos. Tačiau teismas nustatė, kad 135 iš 709 dienų pareiškėjui nebuvo užtikrintos minimalios gyvenamojo ploto normos. Pažymėjo, kad atsakovo argumentas, jog Lukiškių TI-K administracija negali daryti įtakos atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje suimtųjų ir nuteistųjų skaičiui, neatleidžia valstybės nuo pareigos atlyginti neturtinę žalą pareiškėjui. Teismo vertinimu, CK 6.271 straipsnio prasme valstybė neveikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai.

Remdamasis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.6 punktu, teismas nurodė, jog pareiškėjas teismui nepateikė įrodymų, pagrindžiančių jo teiginius dėl kėdžių ir stalų trūkumo kamerose, nenurodė, jog kreipėsi į atsakovo administraciją su prašymu, kad būtų suteiktas reikalingas inventorius. Pareiškėjui nebuvo apribota galimybė rinkti ir teikti teismui įrodymus, siekiant pagrįsti jo skunde nurodytas aplinkybes.

Spręsdamas dėl priteistino neturtinės žalos dydžio, teismas atsižvelgė į tai, kad didesnę laiko dalį pareiškėjui Lukiškių TI-K buvo užtikrintas minimalus ploto reikalavimas. Pareiškėjas buvo kilnojamas iš kameros į kamerą, siekiant sudaryti palankesnes kalinimo sąlygas. Pabrėžė, kad byloje nėra duomenų, kad pareiškėjui dėl netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K buvo diagnozuota kokia nors liga.

III. Apeliaciniu skundu pareiškėjas prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 10 d. sprendimą ir priteisti jam padarytą žalą po 130 Lt (37,65 Eur) už kiekvieną kalinimo Lukiškių TI-K dieną. Pasak pareiškėjo, pirmosios instancijos teismas neįvertino visų byloje surinktų įrodymų ir teismų praktikos panašiose bylose. Mano, jog laikymo sąlygos Lukiškių TI-K turi būti pripažintos nežmoniškomis, žeminančiomis žmogaus orumą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Byloje ginčas kilęs dėl neturtinės žalos, kurios atsiradimas kildinamas iš pareiškėjo kalinimo Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime netinkamomis sąlygomis, atlyginimo.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 138 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tiktai tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.

Nagrinėjamoje byloje, kartu su apeliaciniu skundu pareiškėjas pateikė 2012 m. gruodžio 10 d. išduotą nedarbingumo lygio pažymą, patvirtinančią, jog pareiškėjui nustatytas 50 procentų darbingumas (b. l. 53). Iš šio dokumento išdavimo datos matyti, jog jį pareiškėjas buvo gavęs dar iki skundo pirmosios instancijos teismui pateikimo, t. y. iki 2013 m. spalio 24 d. Apeliantas nenurodė, dėl kokių priežasčių šio dokumento jis nepateikė pirmosios instancijos teismui, todėl minėto apeliacinės instancijos teismui pareiškėjo pateikto dokumento teisėjų kolegija nevertina.

Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Patikrinusi byloje surinktus įrodymus (b. l. 13-14), apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas netiksliai apskaičiavo pareiškėjo kalinimo Lukiškių TI-K trukmę. Iš bylos duomenų nustatyta, jog laikotarpiu nuo 2011 m. lapkričio 3 d. iki 2013 m. spalio 21 d. Lukiškių TI-K pareiškėjas buvo kalinamas 740 dienų. Iš jų 576,5 dienos kalinimo sąlygos atitiko Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punktą, pagal kurį vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m, o 163,5 dienos pareiškėjas buvo kalinamas kamerose, kuriose vienam asmeniui tenkantis plotas buvo mažesnis nei 3,6 kv. m. (dažniausiai svyravo nuo 1,94 kv. m iki 2,64 kv. m asmeniui).

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pagal byloje esančius įrodymus, pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo pažeista ir pareiškėjas turi teisę į patirtos neturtinės žalos atlyginimą.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas netinkamomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., nutartis administracinėse bylose Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje S. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)). Taigi ta aplinkybė, jog asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nesilaikant teisės aktų reikalavimų, administracinių teismų praktikoje pripažįstama pagrindu neturtinės žalos atlyginimui. Byloje neginčijamai nustatyta, kad pareiškėjui nebuvo užtikrinta jo teisė būti kalinimam kamerose, atitinkančiose teisės aktų nustatytus vienam asmeniui tenkančio ploto reikalavimus, dėl to jis neabejotinai patyrė neigiamus išgyvenimus, todėl turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą.

Apeliantas nurodo, jog kalinimo sąlygos Lukiškių TI-K buvo žeminančios orumą, nebuvo pakankamai inventoriaus pavalgyti visiems kameroje kalintiems asmenims. Šiuo aspektu sutiktina su pirmosios instancijos teismo pozicija, jog byloje nėra pateikta jokių įrodymų, kad pareiškėjas dėl šių aplinkybių būtų kreipęsis į įstaigos administraciją, siekdamas pagerinti savo kalinimo sąlygas. Jokių kitų konkrečių objektyvių aplinkybių pareiškėjas neįvardino, į bylą pateikti įrodymai to taip pat nepatvirtina. Dėl šių priežasčių pirmosios instancijos teismas pagrįstai nepripažino tokių pareiškėjo teiginių pagrįstais.

Nors byloje nėra duomenų, kad nagrinėjamu atveju būtent kalinimas pažeidžiant nustatytą minimalaus ploto reikalavimą pareiškėjui sukėlė sveikatos sutrikimus, tačiau atsižvelgiant į visas pareiškėjo kalinimo aplinkybes, tai, jog tam tikru laikotarpiu ženkliai pažeista minimalaus vienam asmeniui tenkančio kameros ploto norma, ir gana ilgą minimalaus vienam asmeniui kameroje tenkančio ploto neužtikrinimo trukmę, konstatuotina, jog toks pažeidimas sudarė prielaidas patirti pareiškėjui neigiamus išgyvenimus ir sukėlė jam dvasines kančias, kurių intensyvumas viršija neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad vien pažeidimo pripažinimas šiuo atveju nėra pakankama satisfakcija. Tačiau apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo priteistas 1 000 Lt (289,62 Eur) dydžio neturtinės žalos atlyginimas nėra proporcingas dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms.

Nustatant žalos dydį, atsižvelgiama į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį (163,5 paros), to pasekmes, į tai, kad nėra duomenų, jog atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Atsižvelgusi į šias aplinkybes, vadovaudamasi protingumo ir teisingumo principais, teisėjų kolegija sprendžia, kad jog pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis gali būti įvertintas 900 Eur. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas, priteisiant pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 900 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo P. J. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 10 d. sprendimą pakeisti ir priteisti pareiškėjui P. J. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 900 Eur (devynis šimtus eurų) neturtinei žalai atlyginti. Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Irmantas Jarukaitis Ričardas Piličiauskas Dainius Raižys