AS-756-312-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. AS756-312/2014

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00595-2013-9

Procesinio sprendimo kategorija: 63.3.8

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2014 m. kovo 5 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo G. S. atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. sausio 16 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. S. skundą atsakovui Kauno miesto savivaldybės administracijai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims R. D., Aleksandro Stulginskio universitetui, R. K. dėl administracinių aktų panaikinimo bei įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas G. S. kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą su patikslintu skundu (II t., b. l. 175–181), prašydamas: 1) panaikinti Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2012 m. kovo 30 d. įsakymo Nr. A-1178 1 punktą (toliau – ir Įsakymas) dėl valstybinio garantinio rašto išdavimo G. S., mirusiai 2013 m. birželio 23 d.; 2) įpareigoti atsakovą Kauno miesto savivaldybės administraciją per vieną mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos papildyti 2012 m. kovo 30 d. Valstybės garantijos Nr. 2744 (toliau – ir Valstybės garantija) 2 punktą, į nuomojamų patalpų vertę įtraukiant ūkinius pastatus, esančius (duomenys neskelbtini), Kaune; 3) panaikinti Kauno miesto savivaldybės administracijos Gyvenamojo fondo administravimo skyriaus 2013 m. gegužės 13 d. raštą Nr. 53-5-2346 (toliau – ir Raštas); 4) atnaujinti G. S., kaip pareiškėjos G. S. teisių perėmėjui, praleistą terminą skundui dėl Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2012 m. kovo 30 d. įsakymo Nr. A-1178 ir 2012 m. kovo 30 d. Valstybės garantijos Nr. 2744 paduoti, pripažįstant, kad terminas praleistas dėl svarbių priežasčių.

Prašymas atnaujinti praleistą terminą grindžiamas iš esmės dviem pagrindais: G. S. ir pareiškėjo (jos teisių perėmėjo) sveikatos būkle ir teisės į teisminę gynybą įgyvendinimo tinkamumu. Pareiškėjas nurodė, jog G. S. ginant savo pažeistas teises bei teisėtus interesus dėl valstybės garantijos išdavimo buvo nustatytas specialusis nuolatinės slaugos poreikis, todėl dėl sunkios G. S. sveikatos būklės 2008 m. birželio 25 d. buvo patvirtintas įgaliojimas, kuriuo G. S. įgaliojo pareiškėją jai atstovauti visais teisiniais klausimais, susijusiais su valstybės garantinio dokumento išdavimu. Vykstant teisminiams procesams pareiškėjo sveikatos būklė taip pat suprastėjo. Be to, Įsakymo ir Valstybės garantijos apskundimo atnaujinimo terminams reikšminga aplinkybė ta, kad pareiškėjas neturi teisinio išsilavinimo, o susiklosčiusią situaciją siekė išspręsti geranoriškai, kreipdamasis raštais į atsakovą t. y. siekdamas įgyvendinti teisę į teisminę gynybą buvo rūpestingas, sąžiningas ir atidus.

Atsakovas Kauno miesto savivaldybės administracija atsiliepime į pareiškėjo patikslintą skundą (III t., b. l. 4–12) nurodė, jog atnaujinti terminą prašomiems administraciniams aktams ginčyti nėra teisinio pagrindo. Praleistas skundo padavimo teismui terminas gali būti atnaujinamas tik išimtiniais atvejais, jeigu jo praleidimo priežastys objektyviai buvo svarbios. Prašyme įvardijamos priežastys, tokios kaip garbus amžius ir sveikatos būklė, laikytinos subjektyvaus pobūdžio priežastimis ir negali būti pripažįstamos svarbiomis. Įstatymų nežinojimas ar netinkamas jų nuostatų suvokimas taip pat nepateisina netinkamo įstatymų reikalavimų vykdymo. Administracinėse bylose G. S. ir G. S. interesams atstovavo ir atstovauja kvalifikuoti teisininkai, kurių pagalba neabejotinai turėtų užtikrinti tinkamą teisių gynybą.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2014 m. sausio 16 d. nutartimi (III t., b. l. 22–26) neatnaujino skundo padavimo termino, pareiškėjo G. S. skundą dėl Įsakymo ir Valstybės garantijos ginčijimo atsisakė priimti.

Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas patikslintu skundu pareiškė papildomus reikalavimus, kuriais ginčija Kauno miesto savivaldybės administracijos 2012 m. kovo 30 d. įsakymą Nr. A-1178 „Dėl valstybės garantinio dokumento išdavimo G. S.“ ir 2012 m. kovo 30 d. Valstybės garantiją Nr. 2744 ta apimtimi, kuria į valstybės garantiją nebuvo įtrauktas įsipareigojimas kompensuoti G. S. nuomotų ūkinių pastatų, esančių (duomenys neskelbtini), Kaune, rinkos vertę. Pirmosios instancijos teismas taip pat pažymėjo, kad svarbiomis priežastimis, dėl kurių praleido terminą šiems aktams ginčyti, pareiškėjas įvardija aplinkybes, susijusias su G. S. ir jo (kaip pareiškėjos teisių perėmėjo) sveikatos būkle, tinkamo išsilavinimo neturėjimu, siekimu ginčą išspręsti geranoriškai.

Administracinės bylos duomenimis nustatyta, jog 2008 m. birželio 25 d. notaro išduotu įgaliojimu (I t., b. l. 9) G. S. buvo įgaliojusi G. S. atstovauti jai visose teismo įstaigose, Kauno apskrities viršininko administracijoje, Kauno miesto savivaldybės administracijoje dėl valstybės garantijos pasirinkimo, pakeitimo, gavimo, jos tikslinimo, vykdymo klausimais, VĮ Registrų centre, suteikta teisė atstovaujamojo vardu pasirašyti ieškinius, skundus, pareiškimus ir kt. Teisės doktrinoje ir teismų praktikoje galioja principas, kad asmuo, veikiantis per atstovą, veikia pats, todėl aptartų aplinkybių pagrindu darytina išvada, jog pareiškėja G. S., turėdama įgaliotą atstovą, turėjo galimybę ginti savo pažeistas teises per atstovą.

Pareiškėjos įgaliotas asmuo apie 2012 m. kovo 30 d. priimtų administracinių aktų, dėl kurių prašoma atnaujinti terminą, turinį sužinojo jų priėmimo dieną. Tai patvirtina jo parašas įsakyme Nr. A-1178 (II t., b. l. 124).

2013 m. birželio 13 d. G. S. kreipėsi į teismą dėl 2013 m. gegužės 13 d. Kauno miesto savivaldybės administracijos rašto Nr. 536-5-2346, kuriuo buvo atsisakyta patikslinti garantiją, panaikinimo (I t., b. l. 4–7). 2013 m. spalio 2 d. teismo nutarties pagrindu pareiškėja G. S. po jos mirties buvo pakeista teisių perėmėju G. S. (II t., b. l. 118).

Į teismą G. S. (kaip pareiškėjos teisių perėmėjas) dėl minėtų administracinių aktų ginčijimo kreipėsi tik 2013 m. lapkričio 20 d. (II t., b. l. 136–142), t. y. ženkliai praleidęs Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 33 straipsnyje nustatytą terminą. G. S., būdamas G. S. teisių perėmėju, negali turėti daugiau teisių nei jų turėjo pareiškėja, todėl byloje turi būti vertinamos aplinkybės ir įrodymai, patvirtinantys svarbias priežastis, dėl kurių G. S. įstatymo nustatytu terminu nesikreipė į teismą dėl minėtų administracinių aktų ginčijimo.

Kaip matyti iš byloje pateiktų dokumentų, G. S. VšĮ Kauno ligoninėje buvo hospitalizuota nuo 2011 m. birželio 1 d. iki 2011 m. birželio 8 d. (II t., b. l. 151), VšĮ Kauno Panemunės slaugos ir palaikomojo gydymo ligoninėje buvo hospitalizuota nuo 2012 m. gegužės 22 d. iki 2012 m. liepos 9 d. (II t., b. l. 145). Specialiojo nuolatinės slaugos poreikio nustatymo pažyma Nr. 0118698 G. S. nuo 2012 m. birželio 29 d. nustatytas specialusis nuolatinės slaugos poreikis (I t., b. l. 19), o 2012 m. liepos 24 d. Kauno rajono savivaldybės pažymoje Nr. SPL-393 nurodyta, jog G. S. nuo 2012 m. liepos 24 d. nustatytas didelių specialiųjų poreikių lygis (II t., b. l. 147).

Iš prie patikslinto skundo pateiktų dokumentų matyti, kad pareiškėjas G. S. nuo 2011 m. rugsėjo 15 d. iki 2011 m. rugsėjo 27 d. buvo hospitalizuotas Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninės Kauno klinikų Širdies chirurgijos skyriuje (II t., b. l. 161), darbingumo lygio pažymose nurodyta, jog pareiškėjui nuo 2011 m. gruodžio 29 d. iki 2012 m. gruodžio 28 d. ir nuo 2012 m. gruodžio 12 d. iki 2017 m. birželio 26 d. nustatytas 40 proc. lygio darbingumas (II t., b. l. 159, 157), Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninės VšĮ Kauno klinikos išraše iš medicininių dokumentų nurodyta, jog G. S. nuo 2012 m. gegužės 3 d. iki 2012 m. gegužės 24 d. gydėsi dėl širdies ligos (II t., b. l. 156).

Minėti įrodymai leidžia daryti išvadą, jog pareiškėjos G. S. ir jos įgalioto asmens G. S. ligos nebuvo tokio pobūdžio, kad dėl jų jie būtų negalėję išreikšti valios dėl priimtų administracinių aktų. Teismui pateiktuose G. S. ir G. S. medicininiuose dokumentuose nėra duomenų apie tai, kad po ginčijamų administracinių aktų priėmimo jų sveikatos būklė objektyviai būtų sutrukdžiusi kreiptis į teismą. 2012 m. kovo – balandžio mėnesiais jie nebuvo gydomi ligoninėje. G. S. dėl širdies ligų gydomas ligoninėje nuo 2012 m. gegužės 3 d. iki 2012 m. gegužės 24 d., G. S. slaugos ligoninėje hospitalizuota nuo 2012 m. gegužės 22 d. iki 2012 m. liepos 9 d. Tuo laiku jai buvo nustatytas nuolatinės slaugos poreikis, nuo 2012 m. liepos 24 d. – didelių specialiųjų poreikių lygis. Tačiau ši aplinkybė, teisėjų kolegijos nuomone, apsunkinusi pačiai G. S. kreiptis į teismą, nesudarė kliūčių kreipimuisi į teismą per jos įgaliotą asmenį G. S., kuriam pagal medicininius duomenis sveikatos būklė šia galimybe pasinaudoti pačiam arba kreipiantis teisinės pagalbos į teisininką leido. G. S. nustatytas dalinis nedarbingumas ir jo sveikatos būklė negali būti laikomi aplinkybėmis, sutrukdžiusiomis nustatytu terminu kreiptis į teismą, juolab, kad administracinės bylos duomenimis nustatyta, jog šios aplinkybės nesudarė kliūčių daug kartų po administracinių aktų priėmimo jam kreiptis į savivaldybės administraciją (I t., b. l. 126–130, 134, 137).

Kito asmens priežiūra administracinių teismų praktikoje dažniausiai nėra vertinama kaip objektyvaus pobūdžio priežastis, dėl kurios galėjo būti praleistas skundo padavimo terminas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir lVAT) praktikos, taikant Administracinių bylų teisenos įstatymo normas, apibendrinimas, II. 10.1 Praleisto termino atnaujinimas, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis, 1.673).

Administracinių teismų praktikoje teisinių žinių trūkumas ar netinkamas nuostatų suvokimas patys savaime įprastai taip pat nėra laikomi aplinkybėmis, sudarančiomis pagrindą pripažinti, jog terminas skundui paduoti praleistas dėl svarbių, nuo pareiškėjo valios nepriklausančių priežasčių. Tokiu atveju laikoma, kad pareiškėjas, siekdamas tinkamai paginti savo galimai pažeistas teises ir teisėtus interesus, gali kreiptis pagalbos į teisines paslaugas teikiančius asmenis (LVAT 2011 m. lapkričio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-586/2011). Iš Kauno apygardos administracinio teismo administracinės bylos Nr. 1-109- 422/2010 teismui žinoma, jog pareiškėja ir jos įgaliotas asmuo 2010-2011 m. naudojosi kvalifikuoto teisininko pagalba, todėl turėjo patirties šioje srityje.

Kiekvienas asmuo pats ar per savo atstovus gali pasirinkti savo pažeistų teisių ar įstatymo saugomų interesų gynimo būdą, todėl jo pasirinktų atstovų kreipimasis į institucijas, o ne į teismą yra subjektyvaus pobūdžio ir negali būti pripažinta objektyvia, nuo pareiškėjo (jo atstovų) valios nepriklausančia aplinkybe, dėl kurios nebuvo galimybės laiku pateikti skundą teismui. Kreipimasis į kitas institucijas, o ne į teismą siekiant apginti pažeistas teises, teismo praktikoje nėra pripažįstamas svarbiomis aplinkybėmis, sudarančiomis pagrindą atnaujinti terminą kreiptis į teismą nes yra sąlygotas ne objektyvių priežasčių, o tam tikro gynybos būdo pasirinkimo, kurį apsprendžia subjektyvūs kriterijai (LVAT nutartys: 2013 m. sausio 23 d. administracinėje byloje Nr. AS520-106/2013; 2013 m. gegužės 8 d. administracinėje byloje Nr. AS858-449/2013).

Byloje pateikti rašytiniai įrodymai, kurių neneigia pareiškėjas, patvirtina faktines aplinkybes, jog apie tai, kad nesant teisinio pagrindo nebus kompensuojama pareiškėjai už adresu (duomenys neskelbtini), Kaune, esančius ūkinius pastatus, G. S. ir jos interesams atstovaujantis pareiškėjas G. S. buvo ne kartą informuoti Kauno miesto savivaldybės administracijos raštais: 2012 m. vasario 21 d. raštu Nr. 53-5-647 (I t., b. l. 122), 2012 m. balandžio 20 d. raštu Nr. 53-5-1293 (I t., b. l. 126), 2012 m. liepos 26 d. raštu Nr. 53-5-2056 (I t., b. l. 133), 2012 m. lapkričio 12 d. raštu Nr. 53-5-2926 (I t., b. l. 142), 2012 m. gruodžio 31 d. raštu Nr. 53-5- 3293 (I t., b. l. 151), 2013 m. vasario 25 d. raštu Nr. 53-5-1240 (I t., b. l. 153), tačiau gautų atsakymų, kaip ir 2012 m. kovo 30 d. Valstybės garantijos Nr. 2744 ir Administracijos direktoriaus 2012 m. kovo 30 d. įsakymo Nr. A-l 178, įstatymo nustatyta tvarka ir terminais neskundė.

Įvertinusi byloje pateiktų įrodymų visumą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėjo vykdytas susirašinėjimas su atsakovu, nagrinėjamu atveju nepateisina termino skundui paduoti praleidimo. LVAT formuojamoje praktikoje pažymima, jog pareiškėjo kreipimasis į kitas institucijas yra paties pareiškėjo subjektyviai pasirinktas jo teisių gynimo būdas ir jis negali būti laikomas objektyvia priežastimi, pateisinančia termino kreiptis į teismą dėl administracinio akto praleidimą (administracinė byla Nr. AS442- 191/2009). Teisėjų kolegija taip pat akcentuoja, kad asmeniui, kuris mano, jog jo teisės pažeistos, nėra draudžiama paraleliai tuo pat metu kreiptis ir į teismą ir į instituciją, kuri, jo nuomone, atsakinga dėl jo teisių pažeidimo. Raštas, kuriuo asmuo kreipiasi į instituciją gali būti vertinamas kaip įrodymas, kad asmuo siekia operatyvaus ir taikaus, geranoriško ginčo išsprendimo, tačiau negali būti traktuojamas kaip įrodymas, kad terminas kreiptis į teismą nepraleistas ar praleistas dėl svarbių priežasčių (LVAT 2012 m. rugsėjo 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS52S-522/2012l).

Atsižvelgus į tai, darytina išvada, jog nuo Įsakymo ir Valstybės garantijos priėmimo, žinodamas, kad į valstybės garantiją neįtrauktas įsipareigojimas kompensuoti nuomotų ūkinių pastatų rinkos vertę, tačiau manydamas, jog G. S. turi teisę tokią kompensaciją gauti, pareiškėjas, kaip įgaliotas G. S. atstovas, turėjo kreiptis į teismą. Darytina išvada, jog pareiškėjas, kaip pareiškėjos G. S. teisių perėmėjas, neįrodė objektyvių nuo G. S. ir jo valios nepriklausančių svarbių priežasčių, sutrukdžiusių skundą pateikti įstatymo nustatytu terminu, todėl nėra pagrindo praleistą terminą atnaujinti.

Esant minėtoms aplinkybėms, skundo padavimo terminas neatnaujintinas ir skundą dėl 2012 m. kovo 30 d. Kauno miesto savivaldybės administracijos įsakymo Nr. A-1178, dėl 2012 m. kovo 30 d. Kauno miesto savivaldybės administracijos Valstybės garantijos Nr. 2744 ginčijimo atsisakytina priimti (ABTĮ 37 str. 2 d. 8 p.).

III. Pareiškėjas G. S. (G. S. teisių perėmėjas) atskiruoju skundu (III t., b. l. 38–44) prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. sausio 16 d. nutartį ir jo skundą priimti pilna apimtimi. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismas ginčijamos nutarties rezoliucinėje dalyje išsprendė tik klausimą dėl termino neatnaujinimo, tačiau nepasisakė dėl pareiškėjo 2013 m. gruodžio 16 d. patikslintame skunde keliamo reikalavimo panaikinti Raštą, kurio apskundimo termino pareiškėjas nėra praleidęs. Tuo pažeista jo teisė į teisminę gynybą, o nutartis yra nepagrįsta.

2. Pareiškėjo teigimu, teisines pasekmes jam sukelia visi trys jo ginčijami aktai: Įsakymas, Valstybės garantija ir Raštas. Teismas, skundžiamoje nutartyje nepagrįstai nesprendė Rašto panaikinimo klausimo, nors minėto Rašto neteisėtumą pagrindžia Lietuvos Respublikos Kompensacijų už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą dydžio, šaltinių, mokėjimo terminų bei tvarkos, taip pat valstybės garantijų ir lengvatų, numatytų piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. liepos 5 d. nutarimu Nr. 793 patvirtintų Lietuvos Respublikos kompensacijų už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą dydžio, šaltinių, mokėjimo terminų bei tvarkos, taip pat valstybės garantijų ir lengvatų, numatytų piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme, įstatymo 9 straipsnio įgyvendinimo tvarkos nuostatų bei Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo atitinkamos nuostatos.

3. Terminą apskųsti Įsakymą bei Valstybės garantiją pareiškėjas praleido dėl prastos savo sveikatos būklės tęstinio pobūdžio, vizitų pas gydytojus, taip pat dėl papildomos G. S. slaugos. Šios aplinkybės sudaro pagrindą atnaujinti terminą pateikti skundams dėl Įsakymo ir Valstybės garantijos. Be to, teismas turėjo atsižvelgti į tai, kad pareiškėjas sąžiningai siekė apginti savo pažeistas teises.

Atsakovas Kauno miesto savivaldybės administracija su atskiruoju skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovo teigimu, teismas neturėjo iš esmės spręsti skundo reikalavimo panaikinti Kauno miesto savivaldybės administracijos Gyvenamojo fondo administravimo skyriaus 2013 m. gegužės 13 d. raštą Nr. 53-5-2346, nes administracinė byla Nr. 1-518-422/2014 (teisminio proceso Nr. 3-62-3-00595-2013-9; senas bylos Nr. 1-1247-422/2013) Kauno apygardos administraciniame teisme buvo pradėta nagrinėti pagal pareiškėjos G. S. pirminį 2013 m. birželio 13 d. skundą, ir minėtas reikalavimas panaikinti Raštą jau buvo priimtas nagrinėti. Pareiškėjo G. S. reikalavimai panaikinti Įsakymą ir Valstybės garantiją bei atnaujinti terminą skundui dėl šių aktų apskundimo pateikti yra papildomi reikalavimai, suformuluoti 2013 m. gruodžio 16 d. patikslintame skunde.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Atskirasis skundas atmestinas.

Nagrinėjamos bylos dalykas – Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. sausio 16 d. nutarties, kuria netenkintas pareiškėjo prašymas atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą ir atsisakyta priimti patikslintą skundą, teisėtumas ir pagrįstumas.

Iš bylos duomenų nustatyta, kad 2013 m. gruodžio 16 d. G. S. pateikė Kauno apygardos administraciniam teismui patikslintą skundą (II t., b. l. 175–181), kuriuo prašė: 1) panaikinti Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2012 m. kovo 30 d. įsakymo Nr. A-1178 1 punktą; 2) įpareigoti atsakovą papildyti 2012 m. kovo 30 d. Valstybės garantijos Nr. 2744 2 punktą (į nuomojamų patalpų vertę įtraukti ūkinius pastatus, esančius (duomenys neskelbtini), Kaune); 3) panaikinti Kauno miesto savivaldybės administracijos Gyvenamojo fondo administravimo skyriaus 2013 m. gegužės 13 d. raštą Nr. 53-5-2346; 4) atnaujinti G. S., kaip pareiškėjos G. S. teisių perėmėjui, praleistą terminą skundui dėl 2012 m. kovo 30 d. Įsakymo ir 2012 m. kovo 30 d. Valstybės garantijos paduoti, pripažįstant, kad terminas praleistas dėl svarbių priežasčių.

Kaip matyti, iš ginčijamo Įsakymo (I t., b. l. 124), G. S. įgaliotas asmuo (šioje byloje – jos teisių perėmėjas G. S.) apie 2012 m. kovo 30 d. priimtų administracinių aktų, dėl kurių prašoma atnaujinti terminą, turinį sužinojo 2012 m. balandžio 3 d. (pirmosios instancijos teismas netiksliai nurodė, kad apie Įsakymo priėmimo G. S. sužinojo šio akto priėmimo dieną). Atsižvelgiant į tai, Kauno apygardos administracinis teismas iš esmės pagrįstai nustatė, kad pareiškėjas praleido ABTĮ 33 straipsnyje nustatytą terminą pateikti skundą dėl šių administracinio aktų.

Atskiruoju skundu ginčijama 2014 m. sausio 16 d. nutartimi pirmosios instancijos teismas neatnaujino skundo padavimo termino ir pareiškėjo G. S. skundą atsisakė priimti ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punkto. pagrindu. Šią išvadą pirmosios instancijos teismas motyvavo tuo, kad G. S. ir jos įgalioto asmens G. S. ligos nebuvo tokio pobūdžio, kad dėl jų jie būtų negalėję išreikšti valios dėl priimtų administracinių aktų ar kreiptis į teismą, o tokios aplinkybės kaip kito asmens priežiūra, teisinio išsilavinimo stoka, netinkamas nuostatų suvokimas bei susirašinėjimas su atsakovu patys savaime įprastai taip pat nėra laikomi aplinkybėmis, sudarančiomis pagrindą pripažinti, jog terminas skundui paduoti praleistas dėl svarbių, nuo pareiškėjo valios nepriklausančių priežasčių.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, remdamasi ABTĮ 136 straipsniu, patikrinusi pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą bei visą administracinę bylą, sutinka su pirmosios instancijos teismo nutartyje padarytomis išvadomis ir išdėstytais motyvais, todėl iš naujo dėl jų nepasisako.

Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo faktines su pareiškėjo patikslinto skundo padavimu susijusias aplinkybes, jas tinkamai įvertino, remdamasis tiek teisės aktų nuostatomis, tiek administracinių teismų praktika, todėl pagrįstai ir teisingai nusprendė, kad pareiškėjas praleido vieno mėnesio skundo padavimo terminą (ABTĮ 33 str. 1 d.), o jo nurodytos šio termino praleidimo priežastys nelaikytinos svarbiomis termino atnaujinimo prasme. Pažymėtina, jog atskirajame skunde pareiškėjas nenurodo jokių naujų aplinkybių ir nepateikia naujų argumentų dėl skundo padavimo termino praleidimo priežasčių, kurių jis nebuvo nurodęs skunde pirmosios instancijos teismui.

Pareiškėjo atskirojo skundo argumentai, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepasisakė dėl skunde suformuluoto reikalavimo panaikinti Raštą (nes šiam Raštui apskųsti termino pareiškėjas nėra praleistas), teisėjų kolegijos vertinimu, taip pat nepagrįsti, nes, kaip matyti iš bylos duomenų, Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 20 d. nutartimi (I t., b. l. 2) buvo priimtas G. S. skundas dėl Kauno miesto savivaldybės administracijos Gyvenamojo fondo administravimo skyriaus 2013 m. gegužės 13 d. rašto Nr. 53-5-2346 panaikinimo ir įpareigojimo išduoti G. S. valstybės garantinį dokumentą į jį įtraukiant valstybės įsipareigojimą kompensuoti G. S. nuomotų ūkinių pastatų (unikalūs numeriai (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini)) ūkinę vertę. Taigi, šis G. S. patikslintame skunde pateiktas reikalavimas jau yra teismo priimtas nagrinėti.

Be to, pažymėtina, kad skundo priėmimo stadijoje teismas nenagrinėja ginčo iš esmės, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesprendė Rašto panaikinimo klausimo. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija nepasisako dėl G. S. atskirajame skunde išdėstytų argumentų, kuriais pareiškėjas įrodinėja Rašto neteisėtumą.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuojama, kad pirmosios instancijos teismo nutarties naikinti atskirajame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl atskirasis skundas netenkinamas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. sausio 16 d. nutartį palikti nepakeistą, o pareiškėjo G. S. atskirąjį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė