AS-86-143/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS-86-143/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02213-2014-8

Procesinio sprendimo kategorija 63.3.8

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2015 m. gegužės 8 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės, Anatolijaus Baranovo (pranešėjas) ir Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo M. M. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 31 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. M. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Sveikatos priežiūros tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas M. M. (toliau – pareiškėjas) 2014 m. balandžio 11 d. kreipėsi su skundu, kurį 2014 m. balandžio 25 d. ir 2014 m. spalio 29 d. patikslino, į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas, be kita ko, priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Vidaus reikalų ministerija), nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. pagal Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – Laikinasis įstatymas) 15 straipsnio nuostatas neišmokėtą pensijos dalį – 3 599,04 Lt. Pareiškėjas taip pat prašė atnaujinti terminą skundui paduoti.

Pareiškėjas nurodė, kad terminą praleido dėl to, jog valstybinė pensija buvo pervedama į jo sąskaitą, jis laikraščių neskaito, nesinaudoja internetu, nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2014 m. spalio 14 d. slaugė sunkiai sergančią motiną, yra neįgalus. 2014 m. kovo 20 d. sužinojo, kad pensijos nebus kompensuojamos iki 2016 m. Sprendimas dėl valstybinės pensijos perskaičiavimo jam nebuvo įteiktas, todėl terminas turėtų būti skaičiuojamas nuo sužinojimo apie pensijos sumažinimą. Šiuo atveju pagal Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 9 dalį turėtų būti taikomas 5 metų ieškinio senaties terminas, kadangi skundą padavė 2014 m. balandžio 11 d., o valstybinė pensija ribojama nuo 2012 m. sausio 1 d., jis nėra praleidęs termino ginti pažeistas teises teisme. Pažymėjo, kad iki 2014 m. ginčo teisinių santykių srityje vyravo teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas, todėl jo teisės į teisminę gynybą įgyvendinimas buvo žymiai apsunkintas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje analogiško pobūdžio bylose, spręsdamas termino atnaujinimo klausimą, yra nurodęs, kad teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas yra objektyvios priežastys, sutrukdžiusios laiku paduoti skundą teismui.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. spalio 31 d. nutartimi nepatenkino pareiškėjo prašymo atnaujinti praleistą terminą paduoti skundą dėl valstybinės pensijos priteisimo ir atsisakė priimti pareiškėjo skundo dalį, kurioje prašoma priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, už laikotarpį nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. neišmokėtą 3 599,04 Lt valstybinės pensijos dalį (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 37 str. 2 d. 8 p., 149 str.).

Teismas nurodė, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija yra pažymėjusi (2013 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 ir 2013 m. lapkričio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013), jog kreipimuisi į administracinį teismą su skundu dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos taikytinas 3 metų procesinis terminas. Pirmosios sumažintos valstybinės pensijos išmokėjimo diena yra ta objektyvi aplinkybė, su kuria nagrinėjamu atveju gali būti siejama skundo padavimo teismui termino pradžia (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013). Nustatė, kad pareiškėjui valstybinė pensija paskirta 1998 m. lapkričio 26 d. Pažymėjo, kad įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 18 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-2505-437/2013 pareiškėjui buvo priteista 2 666,49 Lt valstybinės pensijos dalis dėl Konstitucijai prieštaraujančiu pripažinto Laikinojo įstatymo 5 straipsnio taikymo už laikotarpį nuo 2010 m. sausio mėn. iki 2012 m. rugpjūčio mėn. Sprendime taip pat konstatuota, kad pareiškėjui paskirtos pensijos ribojimas to paties įstatymo 4 straipsnio pagrindu buvo teisėtas ir pagrįstas, todėl su nurodytos teisės normos taikymu susijęs jo reikalavimas priteisti neišmokėtos valstybinės pensijos dalį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos bei įpareigoti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministeriją mokėti visą paskirtą 951,52 Lt dydžio pareigūnų ir karių valstybinę pensiją nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos atmestas kaip nepagrįstas. Taigi pareiškėjui paskirtos valstybinės pensijos mažinimas pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį buvo pradėtas nuo 2010 m. sausio 1 d. Teismas, atsižvelgdamas į paminėtą administracinių teismų praktiką bei byloje nustatytas aplinkybes − kad pareiškėjas apie jo teisę gauti paskirto dydžio valstybinę pensiją galbūt pažeidžiančius veiksmus sužinojo (turėjo sužinoti) ne vėliau kaip 2010 m. vasario mėn., t. y. gavęs pirmąją sumažintą valstybinę pensiją, išmokėtą už 2010 m. sausio mėn., skundą teismui pateikė tik 2014 m. balandžio 11 d., padarė išvadą, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi praleidęs terminą tokio pobūdžio reikalavimams pareikšti.

Teismas vadovavosi ABTĮ 34 straipsnio 1, 2 dalimis, rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. birželio 15 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS6-219/2006, 2014 m. sausio 15 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS502-169/2014, 2012 m. sausio 6 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS822-61/2012, 2011 m. lapkričio 5 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. TA858-62/2011. Nurodė, kad pareiškėjas prašymą atnaujinti terminą paduoti skundą grindė iš esmės Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika dėl termino tokio pobūdžio bylose atnaujinimo, ginčo teisinių santykių neaiškumu ir neapibrėžtumu, taip pat kad nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2014 m. spalio 14 d. slaugė sergančią motiną, yra neįgalus, tačiau, teismo vertinimu, objektyvių priežasčių, dėl kurių praleido terminą paduoti skundą, nenurodė.

Pareiškėjo nurodytos aplinkybės, kuriomis jis grindė prašymą atnaujinti terminą paduoti skundą, negali būti laikomos pakankamu pagrindu atnaujinti terminą paduoti skundą. Teismas akcentavo, kad pareiškėjui pirmoji sumažinta valstybinė pensija už 2010 m. sausio mėn. buvo išmokėta 2010 m. vasario mėn., todėl, gavęs pirmąją valstybinę pensiją, pareiškėjas turėjo ir galėjo suprasti, kad jam paskirta valstybinė pensija yra perskaičiuojama ir tam tikra valstybinės pensijos dalis nemokama. Pažymėjo ir tai, kad pareiškėjas 2013 m. vasario 20 d. dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo taip pat kreipėsi į teismą (administracinė byla Nr. I-2505-437/2013), skunde prašė priteisti valstybinės pensijos dalį, susidariusią dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo, už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio mėn., t. y. iš esmės kėlė tuos pačius reikalavimus, kaip ir šioje administracinėje byloje.

Taigi pareiškėjo šiuo atveju nurodytos priežastys, dėl kurių jis praleido terminą paduoti skundą, nebuvo kliūtis 2013 m. vasario 20 d. kreiptis į teismą su skundu dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo. Pabrėžė, kad pareiškėjas prašyme atnaujinti skundo padavimo terminą nenurodė jokių objektyvių priežasčių, kurios, netgi skaičiuojant terminą nuo skundo padavimo jau išnagrinėtoje administracinėje byloje (2013 m. vasario 20 d.), buvo jam objektyvi ir reali kliūtis paduoti skundą teismui. Pareiškėjo veiksmai nesiderina su protingu kreipimosi terminu ir apdairaus, rūpestingo, atsakingo elgesio standartais, rūpinantis savo galbūt pažeistų teisių gynimu.

Pažymėjo ir tai, kad nuo Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – Konstitucinis Teismas) nutarimo priėmimo – 2012 m. vasario 6 d., taip pat ir nuo jo paskelbimo – 2012 m. rugsėjo 21 d., praėjo pakankamai laiko, jog pareiškėjas galėtų suvokti galimą savo teisių pažeidimą; taip pat praėjo daugiau nei metai nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 12 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, kurioje buvo išaiškinta, kad asmuo dėl valstybinės pensijos nepriemokos į teismą turi kreiptis per 3 metų terminą, pašalintas paminėtas iki 2013 m. kovo mėn. ginčo teisinių santykių srityje vyravęs teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas, paskelbimo; daugiau nei 5 mėnesiai po Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 7 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, kurioje buvo išaiškinta, nuo kurio momento skaičiuojamas paminėtas terminas, galutinai suformuota teismų praktika dėl termino kreiptis į teismą tokio pobūdžio bylose, paskelbimo.

Pareiškėjas į Vidaus reikalų ministeriją su prašymu išmokėti jam valstybinės pensijos nepriemoką, susidariusią dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio taikymo, kreipėsi 2014 m. kovo 20 d., o į teismą – 2014 m. balandžio 11 d., t. y. akivaizdžiai praleidęs 3 metų kreipimosi į teismą terminą. Teismas taip pat atsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. lapkričio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS520-845/2012, 2014 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-912/2014.

Teismas, vadovaudamasis ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punktu, nepatenkinęs prašymo atnaujinti praleistą terminą paduoti skundą dėl valstybinės pensijos nepriemokos, pareiškėjo skundą atsisakė priimti.

III. Pareiškėjas atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 31 d. nutartį ir perduoti skundo priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Pareiškėjas nurodo, kad teismas nesugebėjo įvertinti jo patikslinto skundo reikalavimų ir prašymo argumentų. Teismas netinkamai kvalifikavo tarp ginčo šalių susiklosčiusius santykius, nevertino įrodymų, o nutarties motyvacija neišsami. Pabrėžia, kad nereiškia pretenzijų dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio taikymo. Nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. valstybinė pensija buvo perskaičiuojama pagal Laikinojo įstatymo 15 straipsnį. Praktiškai nėra praleidęs skundo padavimo termino. Teismas nesirėmė naujausia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika. Teismas nesivadovavo teisingumo ir protingumo kriterijais, nepatenkino prašymo ir neatnaujino termino kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo. Tai, kad ginčo teisinių santykių srityje vyravo teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas, sudarė objektyvias kliūtis laiku paduoti skundą teismui. Valstybės institucijos žadėjo grąžinti, bet negrąžino pensijos, todėl buvo suklaidintas. Vidaus reikalų ministerija nevykdė pareigos tinkamai informuoti apie pensijos mažinimus. Tik 2014 m. kovo 20 d. sužinojo, kad jo turtinių praradimų suma – 3 599,04 Lt – nebus grąžinama. Pareiškėjo nuomone, yra pagrindas stabdyti bylos nagrinėjimą, kol Konstituciniame Teisme bus išnagrinėtas prašymas dėl Laikinojo įstatymo 15 straipsnio atitikties Konstitucijai.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Atskirasis skundas tenkintinas.

Pareiškėjas atskiruoju skundu skundžia Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 31 d. nutartį, kuria atsisakyta priimti skundo dalį pagal ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punktą, konstatavus, kad praleistas skundo padavimo terminas, o teismas atmetė prašymą atnaujinti terminą.

Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl pareiškėjui nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies, taikant Laikinojo įstatymo 15 straipsnio nuostatas, kuriomis šio įstatymo nuostatų galiojimas valstybinių pensijų gavėjams buvo pratęstas iki 2013 m. gruodžio 31 d. 2011 m. gruodžio 20 d. Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu Nr. XI-1821 ir 2012 m. gruodžio 20 d. Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu Nr. XII-92 Laikinojo įstatymo galiojimo terminas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Valstybinių pensijų ir Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymus, buvo pratęstas 2012 m. ir 2013 m. Pareiškėjas prašo priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos, nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. pagal Laikinojo įstatymo 15 straipsnio nuostatas neišmokėtą pensijos dalį – 3 599,04 Lt, kuri iš esmės (įvertinus prašomą priteisti nepriemokos dalį, remiantis Sveikatos priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos pateiktais duomenimis (b. l. 66)) sietina su Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatų taikymo pratęsimu.

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, suformuotą nagrinėjant ginčus dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydžio ribojimo taikant Laikinąjį įstatymą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 ir 2013 m. lapkričio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013), reikalavimams dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos pareikšti procesinis terminas yra 3 metai. Nustatant šio termino eigos pradžią, kiekvienu atveju būtina įvertinti pažeidimo, su kuriuo pareiškėjas sieja savo reikalavimą, pobūdį ir bylos individualias faktines aplinkybes. Nagrinėjamu atveju pareiškėjui paskirta valstybinė pensija pagal Laikinojo įstatymo 4, 15 straipsnius buvo perskaičiuojama (pratęstas perskaičiavimas) nuo 2012 m. sausio 1 d. atsakovui nepriėmus jokio individualaus administracinio akto, o kiekvieną mėnesį tiesiogiai taikant Laikinojo įstatymo nuostatas ir perskaičiuojant mokėtinos pensijos dydį.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 išaiškino, kad tais atvejais, kai asmuo skundžia ne konkretų administracinį sprendimą, kuris turi būti jam įteiktas, o kompetentingos valstybės institucijos veiksmus, tokio asmens skundo padavimo administraciniam teismui terminas pradedamas skaičiuoti nuo šio asmens sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie skundžiamą veiksmą dienos. Nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės patvirtina, jog pareiškėjas apie jo teises pažeidžiančius veiksmus sužinojo (turėjo sužinoti) ne vėliau kaip 2012 m. vasario mėn., t. y. gavęs nurodytu pagrindu sumažintą valstybinę pensiją, išmokėtą už 2012 m. sausio mėn. Į teismą pareiškėjas kreipėsi 2014 m. balandžio 11 d. (b. l. 1–4), t. y. nepraleidęs paminėto 3 metų termino.

Esant tokioms aplinkybėms, ginčijama Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 31 d. nutartis negali būti laikoma pagrįsta, todėl naikintina, o skundo dalies priėmimo klausimas perduotinas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (ABTĮ 141 str. 1 d. 1 p., 142 str. 1 d., 148 str.).

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo M. M. atskirąjį skundą patenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 31 d. nutartį panaikinti ir perduoti skundo dalies priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Anatolijus Baranovas

Irmantas Jarukaitis