A-552-1040-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A552-1040/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01756-2013-8

Procesinio sprendimo kategorija 16.6

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. gegužės 5 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Ričardo Piličiausko, rašytiniame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos R. M. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos R. M. S. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos Vyriausybės kanceliarijai dėl įsakymo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja R. M. S. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (t. I, b. l. 1–9) prašydama: 1) panaikinti Ministro Pirmininko kanclerio 2013 m. balandžio 29 d. įsakymą Nr. P-67 „Dėl R. M. S. atleidimo“ (toliau – ir Įsakymas); 2) grąžinti pareiškėją į valstybės tarnybą; 3) priteisti vidutinį darbo užmokestį už priverstinę pravaikštą nuo 2013 m. balandžio 30 d. iki grąžinimo į valstybės tarnybą dienos ir 4) priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėja nurodė, kad jos stažas Lietuvos Respublikos valstybės tarnyboje yra 21 metai (paskutiniu metu, t. y. nuo 2004 m. sausio dirbo Vyriausybės kanceliarijoje (nuo 2009 m. rugsėjo 15 d. Lietuvos Respublikos Ministro Pirmininko tarnyboje (toliau – ir Ministro Pirmininko tarnyba)) Politikos analizės ir reformų departamento Europos ir tarptautinių klausimų skyriaus patarėja (pareigybės lygis A, pareigybės kategorija 13)). Ministro Pirmininko tarnybos kanclerio 2013 m. sausio 14 d. raštu Nr. 39-158 pareiškėja buvo informuota, kad vadovaujantis Ministro Pirmininko kanclerio 2013 m. sausio 11 d. įsakymu Nr. V-3 nuo 2013 m. gegužės 1 d. bus panaikinta pareiškėjos pareigybė ir kad nuo 2013 m. balandžio 30 d. pareiškėja atleidžiama iš užimamų pareigų pagal Valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir VTĮ) 44 straipsnio 1 dalies 9 punktą, o esant galimybei iki pareigybės panaikinimo pareiškėjai bus siūloma užimti kitas pareigas. Pareiškėja pažymėjo, kad skirtingai nei kitiems Ministro Pirmininko tarnyboje dirbusiems karjeros valstybės tarnautojams, jai iki 2013 m. gegužės 1 d. nebuvo pasiūlyta užimti kitas pareigas ir ji buvo atleista iš valstybės tarnybos ginčijamu Įsakymu.

Paaiškino, kad Ministro Pirmininko tarnybos 2013 m. sausio 14 d. pranešime apie pareigybės panaikinimą, kuris pareiškėjai buvo įteiktas 2013 m. sausio 17 d., buvo nurodoma, kad pareiškėjos pareigybė bus naikinama vadovaujantis Ministro Pirmininko kanclerio 2013 m. sausio 11 d. įsakymu Nr. V-3, tačiau paminėtas aktas pareiškėjai nebuvo įteiktas ir nebuvo paskelbtas Vyriausybės kanceliarijos internetiniame puslapyje.

Ministro Pirmininko kanclerio 2013 m. sausio 11 d. įsakymu Nr. V-3 turėjo būti patvirtinta ne tik nauja struktūra ir naujas valstybės tarnautojų ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis, pareigybių sąrašas, bet ir tos įstaigos administracijos padalinių nuostatai ir juose įsteigtų pareigybių aprašymai. Pareiškėjos nuomone, jos pareigybės panaikinimas nebuvo realus, kadangi naujai įsteigto Vyriausybės kanceliarijos Užsienio ir Europos Sąjungos reikalų skyriaus patarėjai atlieka tas pačias funkcijas kaip ir Ministro Pirmininko tarnybos Politikos analizės ir reformų departamento Europos ir tarptautinių klausimų skyriaus patarėjai.

Pareiškėja rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktika, VTĮ nuostatomis. Pareiškėjos teigimu, Ministro Pirmininko tarnyboje buvo panaikintos visos pareigybės ir įsteigtos naujos Vyriausybės kanceliarijos pareigybės, tačiau kokiu principu vyko pareigybių siūlymas, jai nežinoma. Teigė, kad Vyriausybės kanceliarijos Europos ir tarptautinių klausimų skyriuje buvo įsteigtos kelios jos kvalifikaciją, kategoriją ir lygį atitinkančios valstybės tarnautojo pareigos, kurias ji būtų sutikusi užimti, tačiau pareiškėjai šios ir jokios kitos pareigos nebuvo pasiūlytos. Paaiškino, kad, atsižvelgiant į jos išsilavinimą ir darbo valstybės tarnyboje praktiką, ji turėjo atitikti bet kurios Vyriausybės kanceliarijos Europos ir tarptautinių klausimų skyriaus pareigybių bendruosius ir specialius reikalavimus, nustatytus atitinkamos pareigybės aprašyme, taip pat daugelį kitų Vyriausybės kanceliarijos valstybės tarnautojams pareigybių reikalavimus. Nurodė, jog jai nebuvo sudaryta galimybė susipažinti su informacija apie pareigas, kurias numatoma įsteigti, vykdant su pareigybės panaikinimu sietiną institucijos struktūrinį reorganizavimą. Atsakovas savo pareigą siūlyti pareiškėjai laisvas pareigas, taip pat pareigas, kurias numatoma įsteigti vykdant su tokiu pareigybės panaikinimu sietiną struktūrinį arba kitokį atitinkamos institucijos (arba jos padalinio) reorganizavimą, vykdė netinkamai.

Dėl grąžinimo į valstybės tarnybą, pareiškėja nurodė, kad nors VTĮ nenustato konkrečių teisinių pasekmių, kai valstybės tarnautojo atleidimas iš pareigų pripažįstamas neteisėtu, tačiau turėtų būti taikytinas Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 297 straipsnis, kurio 3 dalyje nustatyta, kad jeigu darbuotojas buvo atleistas iš darbo be teisėto pagrindo ar pažeidžiant įstatymų nustatytą tvarką, teismas grąžina jį į pirmesnį darbą ir priteisia vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką.

Atsakovas Vyriausybės kanceliarija atsiliepime į pareiškėjos skundą (t. I, b. l. 53–62) nurodė, kad su juo nesutinka, prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Teigė, jog įgyvendinant Vyriausybės įstatymo nuostatas nuo 2013 m. gegužės 1 d. Ministro Pirmininko tarnyba, atlikus organizacinius struktūrinius pertvarkymus, pervadinta į Vyriausybės kanceliariją. Pagrindiniai pokyčiai dėl struktūrinių pertvarkymų Ministro Pirmininko tarnyboje buvo atliekami siekiant optimizuoti Vyriausybės kanceliarijos veiklą.

Atsakovas nesutiko su pareiškėjos reikalavimu pripažinti atleidimą iš valstybės tarnybos neteisėtu ir panaikinti Įsakymą bei grąžinti pareiškėją į valstybės tarnybą. Sprendimas panaikinti pareiškėjos užimtą pareigybę buvo priimtas atsižvelgiant į Vyriausybės įstatymo X skirsnio, Vyriausybės kanceliarijos nuostatų bei Vyriausybės darbo reglamento pasikeitimus.

Patvirtinus Ministro Pirmininko kanclerio 2013 m. sausio 11 d. įsakymu Nr. V-3 naują Vyriausybės kanceliarijos struktūrą, įsteigti nauji struktūriniai padaliniai. Atsakovas nesutiko, kad pareiškėjai minėtasis aktas nebuvo įteiktas, nes buvusioje Ministro Pirmininko tarnyboje, Vyriausybės kanceliarijoje veikia dokumentų valdymo sistema, kurioje talpinami visi įstaigos vadovo priimti sprendimai, konkrečiu atveju Ministro Pirmininko kanclerio 2013 m. sausio 11 d. įsakymas Nr. V-3 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės kanceliarijos struktūros, struktūrinių padalinių nuostatų patvirtinimo“ per dokumentų valdymo sistemą buvo paskelbtas ir visi darbuotojai su juo turėjo galimybę susipažinti.

Atsakovo nuomone, pareiškėja nepagrįstai nurodė, kad Ministro Pirmininko tarnybos Politikos analizės ir reformų departamento Europos ir tarptautinių klausimų skyriaus vykdytos funkcijos Vyriausybės kanceliarijoje buvo perduotos Vyriausybės kanceliarijos Užsienio ir Europos Sąjungos reikalų skyriui bei kad minėto skyriaus patarėjų vykdomos funkcijos ir pareigos turinio prasme yra tos pačios. Buvusio Europos ir tarptautinių klausimų skyriaus ir naujoje Užsienio ir Europos Sąjungos reikalų skyriaus uždaviniai ir funkcijos keitėsi.

Nuo 2013 m. gegužės 1 d. įsteigto Užsienio ir Europos Sąjungos skyriaus pareigybių aprašymai papildyti funkcijomis ir atitinkamai toms funkcijoms atlikti pareigybėms nustatyti reikalavimai. Pareiškėja, pateikdama skundą, prie skundo pridėjo tikrovės neatitinkantį pareigybės, kurią ji užėmė iki pareigybės panaikinimo, aprašymą. Pateiktas Politikos analizės ir reformų departamento Europos ir tarptautinių klausimų skyriaus patarėjo pareigybės aprašymas papildytas galimai siekiant suklaidinti teismą funkcijomis, kurios nebuvo ir negalėjo būti priskirtos nei tuometinei pareiškėjai, nei kitoms tuometinėms Ministro Pirmininko tarnybos padalinio pareigybėms.

Taip pat negalima sutikti su pareiškėjos argumentu, kad pareigybės panaikinimas nebuvo realus, nes buvusiame Politikos analizės ir reformų departamento Europos ir tarptautinių klausimų skyriuje iki 2013 m. gegužės 1 d. buvo 10 pareigybių, po struktūrinių pertvarkymų Vyriausybės kanceliarijos Užsienio ir Europos Sąjungos reikalų skyriui įsteigtos 8 pareigybės. Taigi dviem pareigybėmis skyrius sumažėjo. Vykdant struktūrinius pertvarkymus iš Ministro Pirmininko tarnybos 2013 m. balandžio 30 d. pagal VTĮ 44 straipsnio 1 dalies 9 punktą (pareigybės panaikinimas) ir pagal DK 129 straipsnį buvo atleisti devyni valstybės tarnautojai ir darbuotojai, dirbantys pagal darbo sutartis.

Atsakovas nesutiko, kad besąlygiškai pareiškėjai turėjo būti pasiūlytos kitos pareigos. Nurodė, kad tokios galimybės nebuvo, kadangi per laiko tarpą nuo pranešimo apie pareigybės panaikinimą įteikimo dienos (2013 m. sausio 17 d.) iki užimamos pareigybės panaikinimo datos (2013 m. balandžio 30 d.) nebuvo nei kitų to paties lygio ir kategorijos, nei žemesnės kategorijos pareigų. Be to, pareiškėja turėjo teisę į laisvas nuo 2013 m. gegužės 1 d. Vyriausybės kanceliarijos pareigybes.

Atsakydamas į pareiškėjos teiginį, kad nebuvo žinoma, kokiu principu vyko pareigybių siūlymas, atsakovas tvirtino, kad visiems valstybės tarnautojams ir darbuotojams, dirbantiems pagal darbo sutartį, siūlymai užimti atitinkamas pareigas nuo 2013 m. gegužės 1 d. Vyriausybės kanceliarijoje buvo teikiami griežtai laikantis tiek VTĮ, tiek DK nustatytų reikalavimų, pareiškėjos atžvilgiu VTĮ 43 straipsnio 1 dalyje numatytų garantijų, įvertinus ir atsižvelgiant į Darbo kodekso 132 ir 135 straipsnių nuostatas. Atsakovas sutiko su pareiškėjos nuomone, kad VTĮ 43 straipsnio 1 dalies nuostata turi būti taikoma sistemiškai kartu su kitomis šio įstatymo nuostatomis, kurios nustato reikalavimus atitinkamoms valstybės tarnautojų pareigybėms.

Siūlymai užimti pareigas pirmiausia buvo įteikti tiems darbuotojams, kurie atitiko pareigybės aprašyme nustatytus specialiuosius reikalavimus, įvertinus atitinkamos srities turimą darbinę patirtį ir turimą išsilavinimą, tai yra profesinės kvalifikacijos laipsnį. Dėl riboto Vyriausybės kanceliarijoje įsteigtų pareigybių skaičiaus bei konkrečių pareigybėse nustatytų reikalavimų pareiškėjai pateikti siūlymą užimti kitas tos pačios kategorijos ar žemesnės kategorijos pareigas nebuvo galimybės. Atsakovas nurodė, kad per drąsu teigti, kad pareiškėjos turimas Vilniaus Gedimino technikos universiteto architekto kvalifikacijos diplomas ir Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto, Vilniaus Universiteto politikos mokslo magistro laipsnis atitinka Vilniaus universiteto Teisės fakulteto teisininko kvalifikaciją ar Vilniaus Universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto bakalauro ir magistro kvalifikaciją, Matematikos, Sveikatos, Ekonomikos fakultetuose įgytą išsilavinimą.

Atsakovas taip pat nesutiko, kad 21 metai valstybės tarnyboje (net ir įvairiose pareigose) suteikia galimybę besąlygiškai vykdyti visas pareigybės aprašymuose nustatytas funkcijas. Be to, R. M. S., turėdama ilgametę patirtį valstybės tarnyboje, ne visada nepriekaištingai vykdė pareigybės aprašyme nustatytus reikalavimus. Per tuos metus valstybės tarnyboje pareiškėjai ne kartą yra paskirta tarnybinė nuobauda ar tarnybinė veikla vertinta nepatenkinamai. Atsakydamas į pareiškėjos išsakytus argumentus dėl galimybės nebuvimo susipažinti su visa informacija apie įsteigtas Vyriausybės kanceliarijoje nuo 2013 m. gegužės 1 d. pareigas, atsakovas teigė, kad visa informacija apie įsteigtas pareigybes buvo patalpinta vidaus dokumentų valdymo sistemoje.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. lapkričio 11 d. sprendimu pareiškėjos R. M. S. skundą atmetė.

Nustatė, kad pareiškėja iki 2013 m. balandžio 30 d. ėjo Ministro Pirmininko tarnybos Politikos analizės ir reformų departamento Europos ir tarptautinių klausimų skyriaus patarėjo (A lygio 13 kategorijos) pareigas. Ministro Pirmininko kanclerio 2013 m. sausio 11 d. įsakymu Nr. V-3 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės kanceliarijos struktūros, struktūrinių padalinių nuostatų patvirtinimo“ (2013 m. balandžio 3 d. įsakymo Nr. V-26 redakcija) nuo 2013 m. gegužės 1 d. patvirtinta Vyriausybės kanceliarijos struktūra, vadovaujantis šiuo įsakymu nuo 2013 m. gegužės 1 d. panaikinta Ministro Pirmininko tarnybos struktūra ir pareigybės. Ministro Pirmininko tarnybos 2013 m. sausio 14 d. pranešimu Nr. 39-158 pareiškėja buvo informuota, jog nuo 2013 m. gegužės 1 d. bus panaikinta jos pareigybė, todėl ji gali būti atleista iš užimamų pareigų 2013 m. balandžio 30 d. pagal VTĮ 44 straipsnio 1 dalies 9 punktą (kai valstybės tarnautojo pareigybė panaikinama). Šis pranešimas pareiškėjai buvo įteiktas 2013 m. sausio 17 d. Ministro Pirmininko kanclerio 2013 m. balandžio 29 d. įsakymu Nr. P-67 pareiškėja 2013 m. balandžio 30 d. buvo atleista iš Politikos analizės ir reformų departamento Europos ir tarptautinių klausimų skyriaus patarėjo pareigų pagal VTĮ 44 straipsnio 1 dalies 9 punktą (panaikinama valstybės tarnautojo pareigybė).

Teismas nurodė, kad byloje spręstinas ginčas dėl Ministro Pirmininko kanclerio 2013 m. balandžio 29 d. įsakymo Nr. P-67 teisėtumo ir pagrįstumo. Ginčas kilo dėl pareiškėjos pareigybės panaikinimo realumo ir galimybės pasiūlyti pareiškėjai kitas to paties lygio ir kategorijos karjeros valstybės tarnautojo pareigas, o tokių pareigų nesant ir valstybės tarnautojui sutinkant, - į žemesnės kategorijos pareigas (VTĮ 43 str. 1 d.). Be to, pareiškėja nurodė, kad atsakovas, atleisdamas ją iš pareigų ir nepasiūlydamas kitų pareigų, nebendradarbiavo ir tai laikytina procedūriniu pažeidimu.

Teismas, atlikęs analizę, nustatė, kad naujuose pareigybių aprašymuose lyginant juos su pareiškėjos užimtų pareigų aprašymu, atsirado naujų funkcijų ir veiklos sričių, tokių kaip bendradarbiavimas su NATO ir Izraeliu, Vyriausybės programos prioritetų įgyvendinimas, veiklos planavimas ir veiklos rezultatų analizė, švietimo, mokslo, kultūros ir sveikatingumo politikos įgyvendinimas, tautinių mažumų, išeivijos klausimų koordinavimas ir kt. Dar vienas ir ypač svarbus požymis leidžiantis atskirti aptariamas pareigybes yra atsiradęs specialusis reikalavimas Užsienio ir Europos Sąjungos reikalų skyriaus patarėjo pareigas einančiam valstybės tarnautojui yra turėti ne mažesnę kaip 4 metų darbo diplomatinėje tarnyboje patirtį. Todėl pareiškėjos argumentas, kad Vyriausybės kanceliarijos Užsienio ir Europos Sąjungos reikalų skyriaus patarėjo vykdomos funkcijos ir pareigos turinio prasme yra tapačios Ministro Pirmininko tarnybos Politikos analizės ir reformų departamento Europos ir tarptautinių klausimų skyriaus patarėjų vykdytoms funkcijoms vertintinas kai nepagrįstas. Jau aptartų ir kitų į nagrinėjamą bylą atsakovo pateiktų pareigybių aprašymų analizė įvertinus jų paskirtį, veiklos sritis, specialiuosius reikalavimus leido konstatuoti, kad pareiškėjos pareigybės panaikinimas buvo realus.

Sprendė, kad nors pareiškėja skunde teismui nurodė jog atitiktų bet kurios Vyriausybės kanceliarijos Europos ir tarptautinių klausimų skyriaus pareigybių bendruosius ir specialius reikalavimus, nustatytus atitinkamos pareigybės aprašyme, taip pat daugelį kitų Vyriausybės kanceliarijos valstybės tarnautojams pareigybių reikalavimų, o teisminio nagrinėjimo metu nurodė, jog jai turėjo būti pasiūlytos būtent Užsienio ir Europos Sąjungos reikalų skyriaus patarėjo (A lygio 13 kategorijos) pareigos, tačiau byloje nustatyta, kad pareiškėja neturi 4 metų darbo diplomatinėje tarnyboje patirties, t.y. neatitinka šiai pareigybei keliamų specialiųjų reikalavimų (VTĮ 9 str. 5 d.).

Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad Ministro Pirmininko tarnyboje, kurioje iki atleidimo dirbo pareiškėja, laikotarpyje nuo 2013 m. sausio 11 d. iki 2013 m. balandžio 30 d. A lygios 13 kategorijos laisvų pareigybių nebuvo. Ta pati pažyma patvirtina, kad nuo 2013 m. sausio 11 d. iki 2013 m. sausio 17 d. buvo laisva Posėdžių rengimo skyriaus Vyriausiojo specialisto A lygio 12 kategorijos pareigybė, tačiau pažymėtina, kad paminėta pareigybė buvo užimta jau tą dieną, kai pareiškėja pasirašytinai buvo supažindinta su 2013 m. sausio 14 d. pranešimu apie numatomą jos (pareiškėjos) pareigybės panaikinimą. Todėl teismas sprendė, kad pasiūlyti šią buvusią laikinai laisvą pareigybę (A lygio 12 kategorijos) pareiškėjai nebuvo galimybės. Tokiu būdų konstatavo, kad VTĮ 43 straipsnio 1 dalies nuostatos nebuvo pažeistos.

Pareiškėja teigė, kad atleisdamas ją iš darbo atsakovas pažeidė bendradarbiavimo principą. Pareiškėja nurodė, kad jai nebuvo įteiktas Ministro Pirmininko kanclerio 2013 m. sausio 11 d. įsakymas Nr. V-3, ji nebuvo supažindinta su kuriama nauja struktūra, naujais pareigybių aprašymais ir struktūrinių padalinių nuostatais. Teismas nenustatė jokių objektyvių duomenų, kad aplinkybės susijusios su Ministro Pirmininko kanclerio 2013 m. sausio 11 d. įsakymo Nr. V- 3 įteikimu pareiškėjai, taip pat jos supažindinimu su nauja struktūra ir naujais pareigybių aprašymais, būtų sąlygoję kitokio nei ginčijamas įsakymo priėmimą. Atsakovas nurodė, visi atsakovo gaunami ir siunčiami dokumentai, priimami įstaigos vadovo įsakymai registruojami Dokumentų registravimo ir vykdymo kontrolės informacinėje sistemoje DTS KONTORA. Aplinkybių, kad pareiškėjai būtų trukdoma pasinaudoti galimybėmis ir tokiu būdu susipažinti su ją dominančiais dokumentais, byloje nebuvo nustatyta, todėl teismas, išanalizavęs byloje nustatytas faktines aplinkybes, sprendė, kad nebuvo pagrindo pripažinti atsakovą pažeidus VTĮ 3 straipsnio 1 dalį.

Teismas konstatavo, kad Ministro Pirmininko kanclerio 2013 m. balandžio 29 d. įsakymas Nr. P-67 teisėtas ir pagrįstas, todėl pareiškėjos reikalavimas jį panaikinti buvo atmestas kaip nepagrįstas. Atmetus pareiškėjos reikalavimą pripažinti jos atleidimą iš pareigų neteisėtu, buvo atmesti ir išvestiniai reikalavimai grąžinti pareiškėją į valstybės tarnybą ir priteisti vidutinį darbo užmokestį už privertinę pravaikštą. Skundą atmetus pareiškėja neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų kompensavimą.

III. Pareiškėja apeliaciniu skundu (t. II, b. l. 185-199) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – tenkinti jos skundą.

Pareiškėja nurodo, jog pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas jos pareigybės panaikinimo realumo klausimą, turėjo analizuoti atitinkamų skyrių nuostatus, tačiau teismas jų netyrė, nenustatė skyrių vykdomų uždavinių ir funkcijų, todėl atitinkamai sprendime nepasisakė dėl jos akcentuotų aplinkybių (t. y. skyrių nuostatai bei pareigybių aprašymuose nurodytos funkcijos yra praktiškai identiškos). Teigia, jog sistemiškai išnagrinėjus Ministro Pirmininko tarnybos Europos ir tarptautinių klausimų skyriaus ir Vyriausybės kanceliarijos Užsienio ir Europos Sąjungos reikalų skyriaus atitinkamas nuostatas, matyti, kad minėtų skyrių veiklos uždaviniai iš esmės sutampa, o esami skirtumai nėra esminiai. Tačiau pirmosios instancijos teismas, vertindamas buvusio ir naujai įsteigto skyriaus patarėjų pareigybių paskirtį ir veiklos sritį, nepakankamai gilinosi į bylos aplinkybes ir byloje esančius įrodymus. Pareiškėjos nuomone, teismas taip pat padarė akivaizdžias įrodymų vertinimo klaidas, o išvada, kad jos atleidimas iš valstybės tarnybos ir kitų pareigų nesiūlymas yra susijęs ne su realiu pareigybės panaikinimu, bet su neteisėtu kitos institucijos konkrečių tarnautojų įdarbinimu Vyriausybės kanceliarijoje. Papildomai akcentuoja, jog atitinkamos pareigybės buvo laisvos ir turėjo būti jai pasiūlytos.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Byloje kilęs ginčas dėl valstybės tarnautojo atleidimo iš tarnybos, kai valstybės tarnautojo pareigybė panaikinama, teisėtumo ir pagrįstumo.

Pareiškėja savo skundą grindė tuo, kad jos pareigybės panaikinimas nebuvo realus, jai vienintelei nebuvo siūlytos kitos pareigos, naujai įsteigtų pareigybių specialieji reikalavimai sukurti dirbtinai užkertant jai kelią pretenduoti į šias pareigas.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjos skundo netenkino, nurodęs, kad struktūriniai institucijos pertvarkymai ir pareiškėjos iki tol užimtos pareigybės panaikinimas buvo realūs, naujai įsteigtos pareigybės skyrėsi savo aprašymais, specialiais reikalavimais, kurių neatitiko pareiškėja, todėl ji užimti naujai įsteigtų pareigybių negalėjo. Kitų laisvų tos pačios ar žemesnės kategorijos pareigų nebuvo, todėl pareiškėja iš valstybės tarnybos atleista teisėtai.

Apeliaciniame skunde pareiškėja pakartoja didžiąją dalį pirminiame skunde išdėstytų argumentų, papildomai nurodžiusi, kad pirmosios instancijos teismas neanalizavo skyrių nuostatų, uždavinių ir funkcijų, netinkamai vertino pateiktus pareigybių aprašymus.

Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 9 punktas nustato, kad valstybės tarnautojas atleidžiamas iš pareigų, kai valstybės tarnautojo pareigybė panaikinama. Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad karjeros valstybės tarnautojas, kurio pareigybė naikinama, paskiriamas į kitas to paties lygio ir kategorijos karjeros valstybės tarnautojo pareigas, o jei tokių pareigų nėra ir valstybės tarnautojas sutinka, – į žemesnės kategorijos pareigas. Jei iki pareigybės panaikinimo karjeros valstybės tarnautojas į kitas pareigas nepaskiriamas, jis iš pareigų atleidžiamas. Valstybės tarnautojui apie pareigybės panaikinimą turi būti pranešta raštu ne vėliau kaip prieš 2 mėnesius iki pareigybės panaikinimo. Neįgaliajam, nėščiai moteriai (kai valstybės ar savivaldybės institucija ar įstaiga likviduojama), moteriai ir (ar) vyrui, auginantiems vaikus (vaiką) iki 14 metų, asmeniui, kuriam iki teisės gauti visą senatvės pensiją liko ne daugiau kaip penkeri metai, apie pareigybės panaikinimą turi būti pranešta raštu prieš 4 mėnesius. Atleidus valstybės tarnautoją iš pareigų vadovaujantis Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 9 punktu, jam išmokama šiuo įstatymu nustatyto dydžio kompensacija.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad tam tikros institucijos vidinės organizacinės struktūros projektavimas, atsižvelgiant į nustatytą teisinį reguliavimą, atitinkamai yra viešojo administravimo subjekto steigėjo arba viešojo administravimo subjekto vadovo diskrecijos teisė, kuri naudojama, siekiant efektyviai įgyvendinti institucijai priskirtas funkcijas. (žr., pavyzdžiui, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis A662-684/2010, A146-241/2011, A146-174/2011; sprendimus Nr. A62-930/2011, A62-1367/2011 ir kt.).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas dėl valstybės institucijos diskrecijos projektuoti savo vidinę organizacinę struktūrą bei teismo galių kvestionuoti atliktus pakeitimus yra ne kartą pasisakęs savo jurisprudencijoje (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėse bylose Nr. A146-2643/2011, Nr. A492-1954/2012, Nr.A520-3085/2012 ir kt.). Iš esmės analogiška praktika yra suformuota ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nagrinėtose darbo ginčų bylose. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad teismas, nagrinėjantis bylą dėl atleidimo iš darbo teisėtumo, neįgalintas vertinti darbovietės struktūrinių pertvarkymų tikslingumo ir pagrįstumo, bet yra įgalintas tirti ir nustatyti, ar darbovietės struktūriniai pertvarkymai atlikti kompetentingo organo sprendimu, ar jie yra realūs, ar nėra fiktyvūs, turintys tikslą tik pagrįsti darbo sutarties nutraukimą su konkrečiu darbuotoju. (žr., pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. balandžio 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-204/2007).

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad Ministro Pirmininko kanclerio 2013 m. sausio 11 d. įsakymo Nr. V-3 pagrindu atliktas Ministro Pirmininko tarybos pertvarkymas į Vyriausybės kanceliariją buvo realus, sprendimas priimtas kompetentingo subjekto. Atsižvelgdama į tai, kad buvo panaikinta visa Ministro Pirmininko tarnybos struktūra bei pareigybės, kartu patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės kanceliarijos struktūra ir visų struktūrinių padalinių nuostatai, teisėjų kolegija daro išvadą, kad šis struktūrinis pertvarkymas nebuvo padarytas turint tikslą tik atleisti iš valstybės tarnybos nepageidaujamus asmenis, tame tarpe ir pareiškėją.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas administracinių teismų praktiką tarnybinių ginčų dėl atleidimo iš valstybės tarnybos bylose yra išaiškinęs, kad sprendžiant ginčus dėl Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalyje numatytos garantijos (valstybės tarnautojo, kurio pareigybė panaikinta, paskyrimo į kitas pareigas), pirmiausia turi būti įvertinta, ar valstybės tarnautojo pareigybės panaikinimas yra realus (žr., pavyzdžiui, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis Nr.A662-674/2011, Nr.A756-346/2011, Nr. A146-174/2011 ir kt.). Taip pat yra išaiškinęs, kad nagrinėdami ginčus dėl atleidimo iš valstybės tarnybos kai panaikinama pareigybė, teismai turi neapsiriboti formaliu fakto nustatymu, kad buvo priimtas administracinis aktas dėl pareigybės panaikinimo, tačiau turi išnagrinėti struktūrinius pertvarkymus tuo aspektu, kuris atskleidžia, ar atitinkamos (ginčui aktualios) pareigybės panaikinimas yra realus (šiuo tikslu teismas palygina panaikintų ir įsteigtų padalinių funkcijas; panaikintų ir įsteigtų pareigybių sąrašus, panaikintų ir įsteigtų pareigybių aprašymus, atkreipdamas dėmesį į pareigybių aprašymuose nustatytus specialiuosius reikalavimus; analizuoti funkcijų perskirstymą tarp padalinių ir pareigybių). (žr., pavyzdžiui, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis Nr.A2-1791/2005; Nr.A146-2643/2011, Nr.A756-346/2011, Nr.A662-348/2012, Nr.A662-670/2013 ir kt.).

Kaip matyti iš byloje surinktų įrodymų, pareiškėja iki atleidimo ėjo Politikos analizės ir reformų departamento Europos ir tarptautinių klausimų skyriaus patarėjos pareigas. Vietoje šio institucijos padalinio buvo įsteigtas Užsienio ir Europos sąjungos reikalų skyrius. Pirmosios instancijos teismas palygino pareiškėjos užimtos pareigybės bei naujai įsteigtų pareigybių aprašymus, teisingai nurodė atsiradusias naujas funkcijas ir veiklos sritis. Atsakydama į apeliacinio skundo argumentus, susijusius su netinkamu pareigybių aprašymų palyginimu, teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teisme netinkamai pacituotos pareigybių aprašymų ištraukos nesudaro pagrindo teigti, kad pareiškėjos užimta iki struktūrinių institucijos pertvarkymų pareigybė išliko kitu pavadinimu. Atsižvelgusi į Užsienio ir Europos sąjungos reikalų skyriaus patarėjų A lygio 13 kategorijos pareigybių aprašymus bei specialiuosius reikalavimus, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad pareiškėjos pareigybės panaikinimas buvo realus ir pagrįstas.

Nors apeliaciniame skunde teigiama, kad Europos ir tarptautinių klausimų skyriaus uždaviniai ir funkcijos yra tapatūs naujai įsteigto Užsienio ir Europos sąjungos reikalų skyriaus uždaviniams ir funkcijoms, teisėjų kolegija su tuo nesutinka, nes Užsienio ir Europos sąjungos reikalų skyriaus uždaviniai, numatyti skyriaus nuostatų 3.1-3.2 punktuose yra skirtingi ne tik lingvistiškai, bet ir iš esmės. Taip pat skiriasi skyrių funkcijos, nes numatytos Užsienio ir Europos sąjungos reikalų skyriaus funkcijos yra išplėstos, detalizuotos ir papildytos, lyginant jas su buvusiomis Politikos analizės ir reformų departamento Europos ir tarptautinių klausimų skyriaus funkcijomis.

Pažymėtina, kad Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalies taikymo aspektu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, jog minėtoje teisės normoje įtvirtinta karjeros valstybės tarnautojo, kurio pareigybė naikinama, garantija – būti paskirtam į kitas to paties ar žemesnio lygio ir kategorijos pareigas – nėra absoliuti. Tarnautojas, pretenduojantis užimti atitinkamas pareigybes, turi atitikti jų aprašyme nustatytus tiek bendruosius, tiek specialiuosius reikalavimus (žr. administracines bylas Nr. A438-1743/2009, A143-227/2011 ir kt.). Ši garantija be išlygų gali būti taikoma tik tuo atveju, jei tarnautojas pretenduoja užimti pareigybes, kurioms jų aprašyme nėra nustatyti specialūs reikalavimai. Tačiau, jeigu tarnautojas pretenduoja užimti pareigybes, kurioms jų aprašyme yra nustatyti specialūs reikalavimai, ši garantija gali būti ribojama tokio tarnautojo dalykinių savybių atitikimu specialiųjų reikalavimų kriterijams, t. y. ši garantija galės būti taikoma tik tuo atveju, jei tarnautojo dalykinės savybės atitiks pareigybės, kurią tarnautojas pretenduoja užimti, aprašyme nustatytus specialiuosius reikalavimus, nes priešingu atveju, gali būti neįgyvendinti arba netinkamai įgyvendinti tie ypatingi valstybės tarnybos tikslai ir uždaviniai, kurių įgyvendinimas yra priskirtas šioms pareigybėms (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-3106/2011, 2012 m. vasario 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-421/2012).

Teisėjų kolegija, atmesdama pareiškėjos apeliacinio skundo argumentus, kad atsakovas dirbtinai ir nepagrįstai nustatė Užsienio ir Europos sąjungos skyriaus patarėjų pareigybių aprašymuose specialųjį reikalavimą – turėti ne mažesnę kaip 4 metų darbo diplomatinėje tarnyboje patirtį, pažymi, jog valstybės tarnybai, kaip sistemai, keliami profesionalumo, kvalifikuotumo reikalavimai. Tai suponuoja, kad teisės aktais gali būti nustatyti ir specialieji reikalavimai asmenims, siekiantiems tam tikrų pareigų valstybės tarnyboje ar konkrečioje valstybės ar savivaldybės institucijoje. Šios specialiosios stojimo į valstybės tarnybą sąlygos gali būti diferencijuojamos pagal atitinkamų pareigybių valstybės tarnyboje turinį. Pažymėtina, kad diskrecijos teisę rengiant pavaldžių valstybės tarnautojų pareigybių aprašymus valstybės tarnautoją į pareigas priimančiam asmeniui arba kolegialios valstybės ar savivaldybės institucijos vadovui, kai valstybės tarnautoją į pareigas priima ši institucija, ar jo įgaliotam asmeniui, įstaigos struktūrinių padalinių vadovui, nustato Valstybės tarnautojų pareigybių aprašymo ir vertinimo metodikos 3 punktas.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pirmiau nurodytas aplinkybes ir įvertinusi atsakovo atsiliepime nurodytus argumentus, Užsienio ir Europos sąjungos skyriaus patarėjų pareigybių paskirtį, bendrąsias bei specialiąsias veiklos sritis ir funkcijas, neturi faktinio ir teisinio pagrindo konstatuoti, jog atsakovas nepagrįstai ir neteisėtai nustatė minėtą specialųjį reikalavimą. Pareiškėja darbo diplomatinėje tarnyboje patirties neturėjo, todėl ji neatitiko šioms pareigybėms keliamų specialiųjų reikalavimų.

Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo išvados, jog atsakovas neturėjo to paties lygio ar žemesnių pareigybių, kurios galėjo būti pasiūlytos pareiškėjai Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka, yra teisingos.

Apeliacinio skundo argumentai, susiję su tuo, kad atsakovas pažeidė bendradarbiavimo principą, grindžiami subjektyvia pareiškėjos nuomone apie jos diskriminavimą ir informacijos slėpimą. Kaip matyti iš byloje surinktų duomenų, pareiškėja iki atleidimo iš valstybės tarnybos dienos turėjo teisę naudoti dokumentų valdymo sistema DTS KONTORA, kurioje buvo visa reikalinga pareiškėjai informacija. Vien tai, kad pareiškėjai asmeniškai paštu ar kitu būdu nebuvo įteikti popieriniai individualių administracinių aktų variantai, negali būti pakankamu pagrindu kaltinti atsakovą nebendradarbiavus.

Remdamasi išdėstytais argumentais teisėjų kolegija konstatuoja, kad valstybės tarnautojo pareigybės, kurią užėmė pareiškėja, panaikinimo faktas byloje yra nustatytas. Ši pareigybė buvo panaikinta realiai, laisvų pareigybių, kurios galėjo būti pasiūlytos pareiškėjai, atsakovas neturėjo. Todėl pareiškėjos atleidimas iš tarnybos Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 9 punkte numatytu pagrindu yra pagrįstas ir teisėtas.

Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos materialinės ir procesinės teisės normas byloje taikė teisingai, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Tenkinti pareiškėjos apeliacinį skundą, remiantis jame išdėstytais motyvais, nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

Pareiškėjos R. M. S. apeliacinį skundą atmesti .

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius Ramūnas Gadliauskas Ričardas Piličiauskas