AS-359-525/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. AS-359-525/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05557-2014-2

Procesinio sprendimo kategorijos: 63.3; 63.3.8 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2015 m. gegužės 27 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Artūro Drigoto ir Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas) teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo R. K. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 29 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. K. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai (trečiasis suinteresuotas asmuo – Sveikatos priežiūros tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos) dėl sprendimo panaikinimo ir valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Pareiškėjas R. K. 2014 m. gruodžio 19 d. (pagal spaudą ant voko) Vilniaus apygardos administraciniam teismui padavė skundą, kuriame prašė: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VRM) 2014 m. lapkričio 18 d. sprendimą Nr. 1D-8149(11); 2) priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos VRM, už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. dėl Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – Laikinasis įstatymas) 4 straipsnio 1 dalies taikymo neišmokėtą 7 187,04 Lt pareigūnų ir karių valstybinės pensijos (toliau – ir valstybinė pensija) dalį, kurią sudaro 3 593,52 Lt nepriemoka už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. ir 3 593,52 Lt nepriemoka už laikotarpį nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d.

Prašydamas atnaujinti terminą skundui paduoti pareiškėjas nurodė, jog apie savo teisių pažeidimą sužinojo Lietuvos Respublikos Konstituciniam Teismui priėmus 2012 m. vasario 6 d. nutarimą. Žinodamas, kad kitų kategorijų pensininkams sumažintos pensijos yra atstatytos, į teismą pareiškėjas nesikreipė, nes pagrįstai tikėjosi, kad jam bus išmokėta neteisėtai sumažinta valstybinės pensijos dalis. Apie tai, kad jam nebus išmokėtas susidaręs neišmokėtos valstybinės pensijos skirtumas, R. K. sužinojo tik po to, kai susipažino su Lietuvos policijos veteranų asociacijai pateiktu VRM atsakymu į jos kreipimąsi „Dėl sumažintų valstybinių pensijų kompensavimo“. Po to apie teisę reikalauti išmokėti neišmokėtą valstybinės pensijos dalį sužinojo ir iš Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos 2013 m. balandžio 23 d. pažymos Nr. (12)-SN-03. Susipažinęs su Konstitucinio Teismo 2013 m. birželio 11 d. pranešimu žiniasklaidai apie tai, kad priimtas Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymas ištirti Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo konstitucingumą, ir supratęs, kad be teismo sprendimo jam nebus išmokėta susidariusi nepriemoka, kreipėsi į Sveikatos priežiūros tarnybą prie VRM dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies ir prašė perskaičiuoti paskirtą valstybinę pareigūnų pensiją pagal iki 2009 m. gruodžio 9 d. galiojusius teisės aktus bei išmokėti neišmokėtą valstybinės pensijos dalį. Gavęs VRM 2014 m. lapkričio 18 d. sprendimą Nr. 1D-8149(11) pareiškėjas galutinai sužinojo, jog susidaręs neišmokėtos valstybinės pensijos skirtumas be teismo sprendimo jam nebus išmokėtas.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. gruodžio 29 d. nutartimi pareiškėjo prašymo dėl termino skundui paduoti atnaujinimo netenkino ir atsisakė priimti pareiškėjo skundą.

Dėl praleisto skundo padavimo termino atnaujinimo teismas pažymėjo, jog pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, suformuotą nagrinėjant ginčus dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydžio ribojimo taikant 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojusį Laikinąjį įstatymą, reikalavimams dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos pareikšti procesinis terminas yra treji metai, skaičiuojami nuo tada, kai asmuo sužinojo (turėjo sužinoti) apie skundžiamą veiksmą dienos, t. y. nuo pirmos sumažintos pensijos išmokėjimo dienos (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013).

Teismas pažymėjo, jog pareiškėjas pirmą sumažintą pensiją gavo 2010 m. vasario mėnesį, nepaisant to, skundą dėl neišmokėtos pensijos dalies priteisimo pareiškėjas teismui padavė praėjus daugiau nei trejiems metams nuo pirmo valstybinės pensijos sumažinimo.

Teismas vadovavosi (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) ABTĮ 34 straipsnio 1 dalimi, ir pažymėjo, jog pareiškėjai negali laukti neribotą laiką iki kreipimosi į teismą. Jie privalo įrodyti tam tikrą apdairumą ir nedelsdami pateikti skundą. Iš tiesų viena veiksmingiausių asmens, kuris mano, kad jo teisės yra pažeidžiamos, teisinės gynybos priemonių yra operatyvus teisminio proceso dėl pažeistų teisių atkūrimo inicijavimas. Teismas pabrėžė, jog nuo Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo paskelbimo iki pareiškėjo kreipimosi į teismą praėjo daugiau nei dveji metai ir dešimt mėnesių. Daugiau nei vieneri metai ir devyni mėnesiai yra praėję ir nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 12 d. nutarties Nr. A552-519/2013 paskelbimo, kurioje nuspręsta reikalavimams dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos taikyti trejų metų terminą. Teismo nuomone, toks termino praleidimas negali būti pateisinamas.

Teismas pabrėžė, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 aptariamą trejų metų terminą skundui paduoti nustatė remdamasis Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo (Valstybės Žinios, 1994, Nr. 59-1153; Valstybės Žinios, 2005, Nr. 71-2555) 45 straipsnyje įtvirtintu kompetentingų įstaigų, mokančių valstybinio socialinio draudimo pensijas, sprendimų pensijų klausimais apskundimo terminu. Nuo 2013 m. sausio 1 d. trejų metų terminas yra sutrumpintas iki šešių mėnesių ir įtvirtintas Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 2 dalyje. Teismas nurodė, jog Laikinojo įstatymo 15 straipsnio nustatyto pensijų sumažinimo terminas iki 2013 m. gruodžio 31 d. buvo pratęstas 2012 m. gruodžio 20 d. įstatymu Nr. XII-92, kuris įsigaliojo nuo 2012 m. gruodžio 31 d. Pirmąją šio įstatymo pagrindu sumažintą pensiją pareiškėjas gavo 2013 metų vasario mėnesį. Taigi, teismas sprendė, jog pareiškėjo reikalavimui priteisti valstybinės pensijos nepriemoką, susidariusią nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d., taikytinas šešių mėnesių skundo padavimo terminas, kuris nagrinėjamu atveju baigėsi 2013 m. rugpjūčio mėnesį.

Teismas pabrėžė, jog byloje nenustatyta jokių ypatingų aplinkybių, kurios galėtų turėti įtakos termino praleidimo priežasčių pateisinimui. Nesidomėjimas savo teisine padėtimi bei tikėjimasis, kad pensija bus kompensuota ir be kreipimosi į teismą, nėra priežastys, kurios gali būti pripažįstamos svarbiomis. Nesikreipdamas į teismą per aptartą terminą, R. K. pats pasirinko tokį savo teisių gynimo būdą, todėl ir praleido terminą skundui paduoti. R. K. turėjo pakankamai ilgą laiką reikalavimui dėl valstybinės pensijos nepriemokos pareikšti, tačiau per nurodytą terminą to nepadarė. Prašyme atnaujinti skundo padavimo terminą pareiškėjas nenurodo jokių išskirtinių priežasčių, kurias būtų galima svarstyti, aiškinantis, ar jos gali būti laikomos svarbiomis. Atsižvelgiant į tai, terminas skundui paduoti neatnaujintinas, skundą atsisakytina priimti (ABTĮ 37 str. 2 d. 8 p.).

Dėl pareiškėjo prašymo panaikinti VRM 2014 m. lapkričio 18 d. sprendimą Nr. 1D-8149(11) „Dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos“, teismas, vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 7 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, sprendė, jog minėtas VRM sprendimas nesukelia pareiškėjui teisinių pasekmių ir dėl to jis nenagrinėtinas administracinio proceso tvarka (ABTĮ 37 str. 2 d. 1 p.).

II. Pareiškėjas R. K. atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 29 d. nutartį, patenkinti pareiškėjo prašymą, priimti skundą ir priimti naują sprendimą.

Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismas netinkamai taikė Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 2 dalies redakciją. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimą 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 pareigūnų ir karių valstybinių pensijų klausimus reglamentuojančių teisės aktų nuostatos yra specialiosios normos Valstybinio socialinio draudimo įstatymo nuostatų atžvilgiu.

2. Pareiškėjas skunde išsamiai nurodė nesikreipimo į teismą priežastis ir pirmosios instancijos teismas spręsdamas dėl termino skundui paduoti atnaujinimo turėjo vadovautis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimais, jog teisė kreiptis į teismą yra suprantama plačiai, o teisė naudotis teisminiais gynybos būdais administraciniame teisme visų pirma grindžiama konstituciniu teisminės gynybos principu.

3. Subjektyvi pareiškėjo nuomonė dėl jo teisių pažeidimo buvo grindžiama teisiniu reguliavimu, todėl pareiškėjas į teismą nesikreipė. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo vertinimu, ne formali, o reali ir veiksminga teisių gynyba yra tiesiogiai susijusi ir su ginčo santykius reglamentuojančio teisinio reguliavimo išsamumu, aiškumu, todėl asmens suvokimas apie savo teisių pažeidimą, nors ir grindžiamas subjektyvia nuomone, iš esmės priklauso ir nuo teisinio reguliavimo ypatybių, keliamo ginčo sudėtingumo, ginčo santykių teisinio reglamentavimo.

4) Kitų asmenų, gaunančių valstybines pensijas, skundai yra priimti nagrinėti (Vilniaus apygardos administracinio teismo administracinės bylos Nr. Nr. I-7042-171/2013; I-9358-624/2013; I-3582-764/2013; I-9208-815/2013, I-6097-281/2014 ir kt.)

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

III. Pareiškėjas atskiruoju skundu skundžia Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 29 d. nutartį, kuria teismas pareiškėjo prašymo dėl termino skundui paduoti atnaujinimo netenkino ir atsisakė priimti pareiškėjo skundą.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas siekia inicijuoti ginčą dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos, kuri susidarė nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. ir nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. pensiją mokančiai institucijai taikant Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas, priteisimo. Atkreiptinas dėmesys į tai, jog pareiškėjas atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 29 d. nutartį visa apimti, tačiau iš atskirojo skundo argumentų matyti, jog iš esmės pareiškėjas nesutinka su ta pirmosios instancijos teismo nutarties dalimi, kuria neatnaujintas terminas skundui paduoti ir šiuo pagrindu atsisakyta priimti skundo dalį dėl reikalavimo priteisti valstybinės pensijos nepriemoką. Atskirajame skunde pareiškėjas neginčija pirmosios instancijos teismo atsisakymo priimti pareiškėjo skundo dalį dėl VRM 2014 m. lapkričio 18 d. sprendimo Nr. 1D-8149(11) panaikinimo. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija pasisako dėl skundžiamos Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 29 d. nutarties dalies, kuria netenkintas pareiškėjo prašymas atnaujinti terminą skundui paduoti ir tuo pagrindu atsisakyta priimti pareiškėjo skundo dalį dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo.

Pagal pareiškėjo pateiktą Sveikatos priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2014 m. lapkričio 12 d. pažymą apie 2010–2014 m. pensijos dydį Nr. 11DP(P)-5364 (b. l. 11) matyti, jog valstybinė pensija nuo 2010 m. sausio mėnesio iki 2013 m. gruodžio mėnesio pareiškėjui mažinta taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatas.

Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (2009 m. gruodžio 9 d. įstatymas Nr. XI-537) 15 straipsnis nustatė, jog šis įstatymas, išskyrus 16 straipsnį, įsigalioja 2010 m. sausio 1 d. ir galioja iki 2011 m. gruodžio 31 d., tačiau 2011 m. gruodžio 28 d. paskelbtu Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XI-1821) buvo pakeistas Laikinojo įstatymo 15 straipsnis, kurio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad šis įstatymas, išskyrus 16 straipsnį, įsigalioja 2010 m. sausio 1 d. ir galioja šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 (t. y. valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą) 2 ir 3 punktuose nurodytoms išmokoms <...> – iki 2012 m. gruodžio 31 d. Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XII-92) 1 straipsniu Lietuvos Respublikos Seimas dar kartą pakeitė Laikinojo įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 2 punktą, išdėstydamas jį taip: „šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktuose nurodytoms išmokoms <...> – iki 2013 m. gruodžio 31 d.“.

Iš aptarto teisinio reguliavimo matyti, kad pagal pirminę Laikinojo įstatymo redakciją, Laikinojo įstatymo 4 straipsnyje nustatyta valstybinių pensijų perskaičiavimo tvarka pareigūnų ir karių valstybinių pensijų gavėjams turėjo būti taikoma nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., tačiau vėlesniais įstatymo pakeitimais šių nuostatų galiojimas buvo du kartus pratęstas – nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XI-1821) ir nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XII-92).

Nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. valstybinė pensija pareiškėjui buvo sumažinta dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies, kuri Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažinta neprieštaraujančia Konstitucijai, taikymo. Nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. ir vėliau iki 2013 m. gruodžio 31 d. valstybinė pensija pareiškėjui mažinta taikant Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymais pakeisto Laikinojo įstatymo 15 straipsnio nuostatas, kuriomis, kaip minėta, Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatų galiojimas valstybinių pensijų gavėjams buvo pratęstas iki 2012 m. gruodžio 31 d., vėliau – iki 2013 m. gruodžio 31 d.

Taigi pareiškėjo teisės į valstybinę pensiją pažeidimas, pareiškėjo išskaidytas skunde laikotarpiais nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. ir nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d., iš esmės yra savarankiškų, t. y. skirtingais juridiniais pagrindais atsiradusių, pažeidimų visuma, todėl procesinių prielaidų kreiptis į teismą buvimo aspektu kiekvienas laikotarpis turi būti analizuojamas atskirai.

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, suformuotą nagrinėjant ginčus dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydžio ribojimo taikant Laikinąjį įstatymą (žr., išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 ir 2013 m. lapkričio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013), reikalavimams dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos pareikšti procesinis terminas yra treji metai. Nustatant šio termino eigos pradžią kiekvienu atveju būtina įvertinti pažeidimo, su kuriuo pareiškėjas sieja savo reikalavimą, pobūdį ir bylos individualias faktines aplinkybes. Kaip matyti, R. K. paskirtos valstybinės pensijos mažinimas buvo pradėtas nuo 2010 m. sausio mėnesio VRM nepriėmus jokio individualaus administracinio akto, o kiekvieną mėnesį tiesiogiai taikant Laikinojo įstatymo (2009 m. gruodžio 9 d. įstatymo Nr. XI-537 redakcija) nuostatas ir perskaičiuojant mokėtinos pensijos dydį.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 yra išaiškinusi, kad tais atvejais, kai asmuo skundžia ne konkretų administracinį sprendimą, kuris turi būti jam įteiktas, o kompetentingos valstybės institucijos veiksmus, tokio asmens skundo padavimo administraciniam teismui terminas pradedamas skaičiuoti nuo šio asmens sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie skundžiamą veiksmą dienos.

Nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės rodo, jog pareiškėjas apie jo teises pažeidžiančius atsakovo veiksmus sužinojo (turėjo sužinoti) ne vėliau kaip 2010 m. vasario mėnesį, t. y. gavęs pirmą sumažintą valstybinę pensiją, išmokėtą už 2010 m. sausio mėnesį, o į teismą dėl 2010 m. sausio–2011 m. gruodžio mėnesių laikotarpiu taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį susidariusios nepriemokos pareiškėjas kreipėsi 2014 m. gruodžio 19 d. (pagal suadą ant voko), t. y. praleidęs trejų metų terminą minėtam reikalavimui pareikšti. Kita vertus, vadovaujantis Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo 2011 m. gruodžio 20 d. įstatymu Nr. XI-1821 pirma apribota valstybinė pensija pareiškėjui buvo išmokėta už 2012 m. sausio mėnesį, o Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo 2012 m. gruodžio 20 d. įstatymu Nr. XII-92 – už 2013 m. sausio mėnesį, todėl, akivaizdu, jog trejų metų procesinis terminas dėl Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymų pagrindu 2012–2013 metais susidariusios valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo 2014 m. gruodžio 19 d. dar nebuvo pasibaigęs. Toks skundo padavimo teismui termino taikymas atitinkamiems periodams, per kuriuos susidariusią valstybinės pensijos nepriemoka reikalauja priteisti pareiškėjas, atitinka naujausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. sausio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-193-556/2015; 2015 m. vasario 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-175-146/2015).

Pažymėtina, kad pagal ABTĮ 34 straipsnio 1 dalį, pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, jog sprendžiant dėl termino atnaujinimo, teismo diskrecijai, atsižvelgiant į faktines konkrečios bylos aplinkybes, yra palikta spręsti, kokias priežastis pripažinti svarbiomis, kokias – nesvarbiomis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-1145-14).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat akcentuojama, kad savo teisėmis kiekvienas asmuo turi naudotis protingai, nepiktnaudžiauti jomis, laikytis įstatymais įtvirtintos tvarkos, kuri užtikrina teisinių santykių stabilumą ir teisinio saugumo principo įgyvendinimą. Įstatyme nustatyti skundų padavimo terminai inter alia susiję su teisinio saugumo principo įgyvendinimu, jais siekiama užtikrinti, kad asmenys, manantys, jog jų teisės buvo pažeistos, turėtų ne tik teisę jas ginti, bet ir pareigą tai daryti per protingą ir pagrįstą laiko tarpą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-937/14; 2015 m. sausio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-1188/14).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nagrinėjamai bylai aktualiu aspektu taip pat yra pažymėjęs, kad ABTĮ prasme trejų metų terminas kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo expressis verbis nėra įtvirtintas viešai paskelbtame norminiame teisės akte, todėl asmenys, kurie 2010 m. vasario mėnesį gavo pirmą sumažintą valstybinę pensiją, pagal galiojančius įstatymus pateko į teisinio neapibrėžtumo situaciją ir objektyviai negalėjo numatyti savo galbūt pažeistų turtinių teisių į paskirtą valstybinę pensiją gynimo procesinio termino, kuris pagal analogiją buvo nustatytas vėlesnėje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje (žr., pvz., 2014 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS502-169/2014; 2014 m. balandžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-205/2014; 2014 m. rugpjūčio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS756-885/2014 ir kt.). Įvertinant tai, kad iki 2013 m. kovo mėnesio (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos nutarties administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 paskelbimo) ginčo teisinių santykių srityje vyravo teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas dėl kreipimosi į teismą procesinio termino prašant priteisti pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką, teismų praktikoje terminų atnaujinimo klausimai sprendžiami atsižvelgiant į šią aplinkybę ir kiekvienu atveju į pareiškėjo nurodytas individualias priežastis, dėl kurių jis praleido skundo padavimo terminą, be kita ko, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. spalio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS146-912/2014).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas skundą dalyje dėl reikalavimo priteisti valstybinės pensijos nepriemoką, susidariusią nuo 2010 m. sausio mėn. iki 2011 m. gruodžio mėn. taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, teismui padavė praėjus daugiau nei dvejiems metams nuo Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo paskelbimo (2012 m. rugsėjo 21 d.). Procesinis terminas kreiptis dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo aiškiai buvo nurodytas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, tačiau net skaičiuojant nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 7 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, kurioje buvo toliau plėtojama teismų praktika šios kategorijos bylose, pareiškėjo skundas pirmosios instancijos teismui paduotas nepagrįstai ilgai delsiant.

Šiuo klausimu reikšminga Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. gruodžio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS602-1145/2014, kurioje akcentuota, jog administraciniame procese taikomi sąžiningumo, rūpestingumo ir atidumo imperatyvai neatsiejami nuo reikalavimo aktyviai siekti savo pažeistų teisių gynimo. Šio reikalavimo neatitinka suinteresuoto asmens pasyvumas ir procesinis neveikimas. Greta šių reikalavimų suinteresuotiems asmenims taikomas ir operatyvumo standartas, kuris įpareigoja įvertinti, ar pareiškimas atnaujinti praleistą terminą paduotas per protingą laiko tarpą nuo aplinkybių, kurios sukliudė asmeniui laiku ir tinkamai jį paduoti, išnykimo. Nepagrįstas delsimas laikytinas kliūtimi atnaujinti praleistą terminą. Išplėstinė teisėjų kolegija akcentavo, jog pareiškėjas, žinodamas (turėdamas žinoti) apie jam taikomą procesinį terminą kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo, privalėjo elgtis rūpestingai ir siekti skundą teismui paduoti kuo operatyviau, o skundo padavimas 2014 m. rugsėjo 10 d. nenurodant jokių individualių termino praleidimą pateisinančių aplinkybių, išplėstinės teisėjų kolegijos įsitikinimu, neatitinka aptartų reikalavimų, taip pat ir teisingumo bei protingumo kriterijų. Taigi šis elgesys, pasireiškęs neveikimu, išplėstinei teisėjų kolegijai leido daryti išvadą, kad konkrečiu atveju nėra pagrindo atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą.

Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju pareiškėjas, išnykus teisiniam neapibrėžtumui ir esant suformuotai teisminei praktikai, nepagrįstai ilgai delsė kreiptis į teismą, Tokį žymų termino skundui paduoti praleidimą lėmė paties pareiškėjo pasirinktas elgesys, jo nepakankamas aktyvumas ginant galimai pažeistas savo teises. Esant tokioms aplinkybėms, termino atnaujinimas neatitiktų protingumo principo, lemtų teisinių santykių apibrėžtumo ir stabilumo pažeidimą.

Atkreiptinas dėmesys į tai, jog ir naujausioje savo praktikoje Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas tais atvejais, kai pareiškėjai kreipėsi į teismą 2014 m. rudenį ar vėliau dėl valstybinės pensijos nepriemokos praleidę trejų metų skundo padavimo terminą, vertino, kad praėjo itin ilgas laikotarpis nuo pirmos sumažintos valstybinės pensijos gavimo, taip pat nuo Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo paskelbimo, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimų 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 ir 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, ir pareiškėjams nenurodžius objektyvių, individualių skundo padavimo termino praleidimo priežasčių, sprendė, kad šis terminas neatnaujintinas (žr., pvz., 2015 m. sausio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-66-502/2015; 2015 m. sausio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-56-502/2015; 2015 m. kovo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-93-822/2015). Pažymėtina, jog pareiškėjas atskirajame skunde nurodo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 metų administracines bylas, taigi, jose pareiškėjai į teismą su skundu dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo kreipėsi anksčiau nei pareiškėjas, kaip ir nurodomoje administracinėje byloje Nr. I-6097-281/2014, kurioje, pagal Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko duomenis, pareiškėjos skundas teismui paduotas 2014 m. sausio 30 d.

Apibendrindama išdėstytus motyvus, atsižvelgdama į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimus administracinėje byloje Nr. AS602-1145/2014 ir į suformuotą naujausią praktiką bei įvertinusi tai, kad į teismą pareiškėjas R. K. kreipėsi tik 2014 m. gruodžio 19 d. ir prašydamas atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą jokių individualių, objektyviai sukliudžiusių pareiškėjui kreiptis į teismą, skundo padavimo termino praleidimą pateisinančių aplinkybių nenurodė, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra pagrindo atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą.

Kaip minėta, teisėjų kolegija daro išvadą, jog dėl pareiškėjo reikalavimų dalies priteisti valstybinės pensijos nepriemoką, susidariusią nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d., trejų metų skundo padavimo terminas nėra praleistas.

Šiuo aspektu taip pat pažymėtina, jog kaip patvirtino Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija minėtoje 2014 m. gruodžio 18 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS602-1145-14, Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatyme nustatyto termino taikymo pagal analogiją taisyklė nagrinėjant ginčus dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydžio ribojimo taikant Laikinąjį įstatymą buvo suformuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 nagrinėjant ginčą dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydžio ribojimo toliau buvo plėtojama praktika, kuri patvirtino, kad išvados, jog suinteresuoti asmenys dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos į teismą privalo kreiptis per trejų metų procesinį terminą, nepaneigia ir tai, kad nuo 2013 m. sausio 1 d. įsigaliojo teisinio reguliavimo pakeitimai valstybinių socialinio draudimo pensijų srityje ir įstatymų leidėjas nuo trejų metų iki šešių mėnesių sutrumpino skundų valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo klausimais pateikimo terminus. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pareiškėjo reikalavimų daliai priteisti valstybinės pensijos nepriemoką, susidariusią nuo 2013 m. sausio 1 d., taikė šešių mėnesių skundo padavimo terminą.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 29 d. nutartis tiek, kiek ja nepagrįstai pripažinta, jog pareiškėjas pavėlavo kreiptis į teismą dėl nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį negautos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies priteisimo ir jo skundą atsisakyta priimti, naikintina. Pažymėtina, jog pagal ABTĮ 37 straipsnio 1 dalį skundo priėmimo klausimą sprendžia skundą gavusio administracinio teismo pirmininkas ar teisėjas, todėl pareiškėjo skundo aptartos dalies priėmimo klausimas perduodamas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 ir 4 punktais, teisėjų kolegija

nutaria

Pareiškėjo R. K. atskirąjį skundą tenkinti iš dalies.

Panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 29 d. nutarties dalį, kuria atsisakyta priimti pareiškėjo skundo reikalavimą priteisti taikant Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį ir šia apimtimi pareiškėjo skundo priėmimo klausimą perduoti iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 29 d. nutarties dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Ramūnas Gadliauskas