A-146-1353-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A146-1353/2014

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00119-2013-1

Procesinio sprendimo kategorija 11.5.1; 11.12

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. gruodžio 29 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas) ir Irmanto Jarukaičio, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovų Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos ir R. B., R. B., A. P., B. K. apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos Kauno apygardos prokuratūros prokurorės, ginančios viešąjį interesą, prašymą atsakovams Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, R. B., R. B., A. P., B. K., tretiesiems suinteresuotiems asmenims Lazdijų rajono savivaldybei, Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijai, Ignalinos rajono 1-ojo notaro biuro notarei Laimai Aidukaitei, Telšių rajono savivaldybės 1-ojo notaro biuro notarei Jurgitai Kisieliūtei, kaimo bendruomenei „Termentas“ dėl sprendimų, paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimų, sandorių panaikinimo ir restitucijos taikymo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas Kauno apygardos prokuratūra, gindama viešąjį interesą, (toliau – ir prokuratūra, pareiškėjas) kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą su patikslintu prašymu (IV t., b. l. 113–124), prašydamas:

1) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT, atsakovas) 2012 m. kovo 26 d. spendimą Nr. 4S-134 dėl nuosavybės teisių atkūrimo B. B., perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam 10,63 ha (8 293 Lt vertės) vandens ūkio paskirties žemės sklypą, naudojimo būdas – ūkinei veiklai naudojami vandens telkiniai, esantį (duomenys neskelbtini) kaime, Lazdijų rajone, Alytaus apskrityje (toliau – ir Sprendimas Nr. 4S-134);

2) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos 2012 m. kovo 26 d. sprendimą Nr. 4S-133 dėl nuosavybės teisių atkūrimo V. B., perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam 2,70 ha (2 103 Lt vertės) vandens ūkio paskirties žemės sklypą, naudojimo būdas – ūkinei veiklai naudojami vandens telkiniai, esantį (duomenys neskelbtini) kaime, Lazdijų rajone, Alytaus apskrityje (toliau – ir Sprendimas Nr. 4S-133);

3) pripažinti negaliojančiu 2012 m. liepos 25 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą Nr. 2030, patvirtinantį, kad V. B., mirusios (duomenys neskelbtini), turtą, kurį sudaro 270/1333 žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini) kaime, Lazdijų rajono savivaldybėje, paveldi duktė B. K. (toliau – ir Paveldėjimo teisės liudijimas Nr. 2030);

4) pripažinti negaliojančiu 2012 m. liepos 25 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą Nr. 2032, patvirtinantį, kad B. B., mirusio (duomenys neskelbtini), turtą, kurį sudaro 1063/1333 žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini) kaime, Lazdijų rajono savivaldybėje, paveldi duktė B. K. (toliau – ir Paveldėjimo teisės liudijimas Nr. 2032);

5) pripažinti negaliojančia 2012 m. rugpjūčio 2 d. pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 1341, kuria B. K. pardavė A. P. žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), esantį (duomenys neskelbtini) kaime, Lazdijų rajono savivaldybėje (toliau – ir Sutartis Nr. 1341);

6) pripažinti negaliojančia 2012 m. spalio 25 d. pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 1915, kuria A. P. pardavė R. B. žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), esantį (duomenys neskelbtini) kaime, Lazdijų rajono savivaldybėje (toliau – ir Sutartis Nr. 1915);

7) taikyti restituciją, įpareigojant R. B., R. B., grąžinti valstybei 13,3300 ha vandens ūkio paskirties žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), esantį (duomenys neskelbtini) kaime, Lazdijų rajono savivaldybėje.

Pareiškėja paaiškino, kad Utenos apskrities viršininkė 2008 m. sausio 7 d. patvirtino išvadas Nr. 18-2440 ir Nr. 18-2441 (toliau – ir Išvados Nr.18-2440 ir Nr.18-2441). Išvadoje Nr. 18-2440 nurodė, kad V. B., mirusios (duomenys neskelbtini) (paveldėtoja B. K.), pateiktus dokumentus M. M. (duomenys neskelbtini) kaime, Ignalinos rajone, Utenos rajone, valdė nuosavybės teisėmis 16,58 ha vandens telkinį, todėl V. B. turi teisę atkurti nuosavybės teises į 6,23 ha vandens telkinį, kuris priskirtas valstybės išperkamam vandens telkiniui.

Išvadoje Nr. 18-2441 nurodė, kad pagal B. B., mirusio (duomenys neskelbtini) (paveldėtoja B. K.), pateiktus dokumentus A. B. (duomenys neskelbtini) kaime, Ignalinos rajone, Utenos rajone, valdė nuosavybės teisėmis 12,45 ha vandens telkinį, todėl B. B. turi teisę atkurti nuosavybės teises į 6,23 ha vandens telkinį, kuris priskirtas valstybės išperkamam vandens telkiniui. Išvados Nr. 18-2441 ir Nr. 18-2440 buvo persiųstos į Alytaus apskrities Lazdijų savivaldybės (duomenys neskelbtini) seniūniją. 2008 m. sausio 22 d. B. K. įgaliotas asmuo R.

B. kreipėsi į Lazdijų rajono žemėtvarkos skyrių, prašydamas suprojektuoti lygiavertį vandens telkinį. Alytaus apskrities viršininkas 2010 m. balandžio 30 d. įsakymu Nr. Ž-1486-(1.3) patvirtino Pretendentų, pageidaujančių įsigyti nuosavybėn žemę, mišką ir vandens telkinius (duomenys neskelbtini) kadastro vietovėje, sąrašą, kuriame V. B. ir B. B. priskirti 9 pretendentų eilei. Alytaus apskrities viršininko 2011 m. vasario 28 d. įsakymu Nr. 4VĮ-(14.4.2)-177 buvo patvirtintas (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektas (toliau – ir (duomenys neskelbtini) KVŽRŽ projektas).

Pretendentų, kuriems suprojektuoti sklypai sąraše (33 eilutėje) nurodyta, kad V. B. atitenka 2,70 ha ploto sklypas Nr. 1092, o B. B. 0,33 ha sklypas Nr. 1093; šių sklypų paskirtis – vandens ūkio, naudojimo būdas – ūkinei veiklai naudojami vandens telkiniai, XXVIII-vandens telkiniai. NŽT Lazdijų, Druskininkų žemėtvarkos skyriaus (toliau – ir NŽT žemėtvarkos skyrius) vedėja 2011 m. rugsėjo 13 d. pranešė Termento ežero (projektinis Nr. 1092) kaimyninių sklypų savininkams apie planuojamą sklypo Nr. 1092 ženklinimo datą.

Projekto autorė 2011 m. rugsėjo 22 d. parengė žemės sklypo Nr. 1092 ribų paženklinimo-parodymo aktą bei Abrisą. NŽT skyriaus vedėjo 2011 m. spalio 24 d. įsakymu Nr. 4VĮ-(14.4.2)-995 ankstesnis (t. y. 2011 m. vasario 28 d. Nr. 4VĮ-(14.4.2)-177) įsakymas buvo pakeistas: 34 eilutė pripažinta netekusia galios (Įsakymo Nr. 4VĮ-(14.4.2)-995 1 punktas) ir išbraukti piliečiai (pagal pridedama sąrašą) iš (duomenys neskelbtini) KVŽRŽ projekte suformuotų žemės sklypų sąrašo. Sąraše pažymėta, kad B. B. savo prašymu atsisakė suprojektuoto 0,33 ploto sklypo Nr. 1093.

NŽT žemėtvarkos skyrius 2012 m. vasario 23 d. raštu Nr. 4SD-(14.4.104)-771 atsakydamas į Lazdijų rajono savivaldybės administracijos 2012 m. vasario 21 d. paklausimą pateikė sąrašą neprivatizuotų (numatytų privatizuoti) vandens telkinių, esančių Lazdijų rajono savivaldybės teritorijoje, į kurį neįtraukė Termento ežeras, kurį buvo numatyta privatizuoti. Lazdijų rajono savivaldybės taryba 2012 m. vasario 24 d. sprendimu Nr. 5TS-310 patvirtino išperkamų ir neprivatizuojamų vandens ūkio paskirties žemės sklypų (vandens telkinių), priskiriamų rekreacinėms reikmėms, sąrašą į kurį įtraukė ir Termento ežerą (Sąrašo 41 p., inv.

Nr. 61-132, apytikslis plotas – 13,0 ha), esantį (duomenys neskelbtini) seniūnijoje. NŽT žemėtvarkos skyrius 2012 m. kovo 2 d. raštu Nr. 1-747 buvo informuotas apie šį sprendimą ir pateikta sprendimo kopija, o 2012 m. kovo 13 d. raštu Nr. 1-881 kreiptasi į NŽT žemėtvarkos skyrių prašant įtraukti į žemės reformos žemėtvarkos projektų tęstinumą ir suformuoti sklypus Lazdijų rajono savivaldybės tarybos 2012 m. vasario 24 d. sprendimu Nr. 5TS-310 įtrauktus į neprivatizuojamų žemės sklypų (vandens telkinių), priskiriamų rekreacinėms reikmėms, sąrašą.

NŽT žemėtvarkos skyriaus vedėjo 2012 m. kovo 15 d. įsakymu Nr. 4VĮ-(14.4.2)-406 dar kartą pakeistas 2011 m. vasario 28 d. įsakymas Nr. 4VĮ-(14.4.2)-177, Sąrašo 33 eilutėje 11 grafoje po žodžių „XXVIII-vandens telkiniai“ įrašant „205 – statinių servitutas (tarnaujantis daiktas)“. Nacionalinė žemės tarnyba 2012 m. kovo 26 d. sprendimais Nr. 4S-133 ir Nr. 4S-134 atkūrė nuosavybės teisės V. B. ir B. B. Sprendimu Nr. 4S-134 atkūrė nuosavybės teises V. B. į 1,58 ha vandens telkinio, perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam 2,70 ha (vertė 2103 Lt) vandens ūkio paskirties žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) kaime, Lazdijų rajone, Alytaus apskrityje, naudojimo būdas – ūkinei veiklai naudojami vandens telkiniai.

Sprendimu Nr. 4S-134 atkūrė nuosavybės teises B. B. į 6,23 ha vandens telkinio, perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam 10,63 ha (vertė 8 293 Lt) vandens ūkio paskirties žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) kaime, Lazdijų rajone, Alytaus apskrityje naudojimo būdas – ūkinei veiklai naudojami vandens telkiniai. Šiuos sklypus pagal Paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimus Nr. 2030 ir Nr.2032 paveldėjo B. K. (iš viso 13,33 ha vandens ūkio paskirties žemės sklypas). Minėtas sklypą 2012 m. rugpjūčio 2 d. pirkimo-pardavimo sutartimi Nr. 1341 B.

K. pardavė A. P., o šis2012 m. spalio 25 d. pirkimo-pardavimo sutartimi Nr. 1915 sklypą pardavė R. B.

Pareiškėjas pažymėjo, kad nuosavybės teisių atkūrimo metu ir dabar galiojantį teisinį reglamentavimą, visi Lietuvos Respublikos vandens įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje nurodytus kriterijus (vieną iš jų arba kelis) atitinkantys paviršiniai vandens telkiniai priskiriami valstybinės reikšmės paviršiniams vandens telkiniams, yra išimtinė valstybės nuosavybė, todėl neprivatizuojami, valstybės išperkami ir nuosavybės teisės natūra į juos neatkuriamos. Todėl ginčijami sprendimai, kuriais piliečiams atkurtos nuosavybės teisės į vandens ūkio paskirties žemės sklypus, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija) ir įstatymų nuostatoms, reglamentuojančioms išimtinę valstybės nuosavybę.

Valstybinės reikšmės paviršinių vandens telkinių perleidimas privačion nuosavybėn laikytinas viešojo intereso pažeidimu. Skubotas ir formaliai pagrįstas sprendimas privatizuoti Termento ežerą, kuris niekada nebuvo privatus, pažeidžia ne tik (duomenys neskelbtini) seniūnijos bendruomenės, kurie naudojasi šiuo ežeru, bet ir pamatines visuomenės vertybes, kurias saugo ir gina Konstitucija. Tinkamas valstybės institucijų ir pareigūnų funkcijų vykdymas yra viešojo intereso sudėtinė dalis. Prokuroras, nustatęs valstybės institucijos veikloje neteisėtumo faktą, turi ne tik teisę, bet ir pareigą reaguoti į tokį faktą įstatymų nustatyta tvarka (ABTĮ 56 straipsnio 1 dalis).Iš archyvinių dokumentų matyti, jog Termento ežeras, esantis Alytaus apskrityje, Lazdijų rajone, (duomenys neskelbtini) kaime, iki 1940 m. nuosavybės teise priklausė valstybei.

Tai reiškia, kad Termento ežeras, nežiūrint to, jog teisės aktų nustatyta tvarka nėra įtrauktas į Vyriausybės patvirtintus valstybinės reikšmės paviršinių vandens telkinių sąrašus, Vandens įstatymo formaliai nuo 1997 m. lapkričio 19 d. priskirtas valstybinės reikšmės vandens telkiniams, todėl negalėjo būti privatizuotas. Spręsdama dėl nuosavybės teisių į vandens telkinį - Termento ežerą, Nacionalinė žemės tarnyba privalėjo vadovautis įstatymais ir objektyviai įvertinti visas aplinkybes. Nacionalinei žemės tarnybai priimant ginčijamus sprendimus, jau buvo pradėta Termento ežero įtraukimo į Valstybinės reikšmės paviršinių vandens telkinių sąrašą procedūra.

Ginčijami sprendimai prieštarauja Konstitucijos 47 straipsnio, Žemės įstatymo 6 straipsnio, Vandens įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 9 punkto, Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 13 straipsnio nuostatoms, todėl yra neteisėti ir naikintini. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 4.7 straipsnį, valstybei išimtine nuosavybės teise priklausantys objektai yra išimti iš civilinės apyvartos, jie negali būti nuosavybės teisių perleidimo sandorių dalykas, todėl ginčijami sandoriai yra niekiniai ir negalioja (CK 1.80 straipsnio 1 dalis).

Panaikinus neteisėtus aktus dėl nuosavybės teisių atkūrimo, pripažintinos neteisėtomis ir šių sprendimų sukeltos teisinės pasekmės – t. y. paveldėjimo teisės liudijimai, taip pat taikytina restitucija.

Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos su pareiškėjo, ginančio viešąjį interesą, prašymu nesutiko.

Atsiliepimuose (III t., b. l. 182–187; IV t., b. l. 54–60) paaiškino, kad buvusių žemės savininkų M. M. ir A. B. iki nacionalizacijos Ignalinos rajone valdyti vandens telkiniai (ežerai Ūkojas, Alksnas, Asėkas, Baluošykštis, Dumlys ir 2 bevardžiai) yra priskirti valstybės išperkamiems. Pagal nuosavybės teisių atkūrimą reglamentuojančių teisės aktų nuostatas, už valstybės išperkamą vandens telkinį piliečiams atlyginama perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam vandens telkinį. Todėl V. B. ir B. B. turi teisę atkurti nuosavybės teises, perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam vandens telkinį kitoje vietoje. Pareiškėjas neginčija Išvadų Nr. 18-2440, Nr. 18-2441, kuriose nurodyta, jog V. B. ir B. B. turi teisę atkurti nuosavybės teises į buvusių savininkų valdytus vandens telkinius Ignalinos rajone, kurie priskirti valstybės išperkamiems vandens telkiniams. Nesant ginčo dėl šių išvadų, atsakovas mano, jog Atkūrimo įstatymo 13 straipsnio nuostatos nėra pažeistos. Rengiant (duomenys neskelbtini) KVŽRŽP, Lazdijų rajono savivaldybė nepateikė informacijos apie tikslingumą priskirti Termento ežerą valstybės išperkamai ir (ar) neprivatizuojamai žemei, todėl visuomenės poreikis šiai teritorijai nebuvo išreikštas. Duomenų, kad Termento ežeras iki 1940 m. nuosavybės teise priklausė valstybei, priimdama ginčo sprendimus Nacionalinė žemės tarnyba neturėjo. Atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) nutarimų išvadas ir Vandens įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 9 punktą bei 4 straipsnio 1 dalį, atsakovas teigė, kad jeigu paviršinis vandens telkinys nėra priskirtas valstybinės reikšmės paviršiniams vandens telkiniams (toks yra Termento ežeras), jis valstybei išimtine nuosavybės teise nepriklauso. Todėl toks paviršinis vandens telkinys gali būti privačios nuosavybės teisės objektu.

Atsakovai R. B., R. B., A. P. ir B. K. prašė pareiškėjo prašymą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime (IV t., b. l. 12–16, 49–52) atsakovai paaiškino, kad nuosavybės teisės V. B. ir B. B. ir buvo atkurtos laikantis Atkūrimo įstatymo reikalavimų. Aplinkybė, kad Aplinkos ministerija pažadėjo siūlyti Termento ežerą įtraukti į Vyriausybės 2003 m. spalio 14 d. nutarimo Nr. 1268 „Dėl valstybinės reikšmės paviršinių vandens telkinių sąrašo patvirtinimo“ pakeitimo projektą, nėra pagrindas tenkinti prokuroro reikalavimus. Vandens įstatymo 4 straipsnio 2 dalis nustato tik kriterijus, kuriais vadovaujantis paviršiniai vandens telkiniai priskiriami valstybinės reikšmės paviršiniams vandens telkiniams. Valstybinės reikšmės paviršinių vandens telkinių sąrašą tvirtina Vyriausybė (Vandens įstatymo 4 str. 3 d.). Termento ežeras į valstybinės reikšmės paviršinių vandens telkinių sąrašą nėra įtrauktas, todėl piliečiai, pageidaujantys atkurti nuosavybės teises, turėjo teisę įsigyti nuosavybėn minėtą ežerą. Vyriausybės nutarimu Nr. 1436 iš sąrašo išbrauktas ne vienas ežeras, kurie pagal Vandens įstatymo 4 straipsnio 2 dalies nustatytus kriterijus turėtų būti valstybinės reikšmės ežerais. Lazdijų rajono savivaldybės teritorijos bendrojo plano sprendiniuose Termento ežeras taip pat nėra priskirtas rekreacinių vietovių zonai. Pareiškėja nepateikė argumentų, kodėl būtent Termento ežero privatizavimas pažeidžia visuomenės interesą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija su pareiškėjo prašymu sutiko ir prašė jį tenkinti.

Atsiliepime (IV t., b. l. 44–46) paaiškino, kad Nacionalinė žemės tarnyba, prieš atkurdama nuosavybės teises į Termento ežerą, žinojo, jog šis ežeras pagal Vandens įstatymo 4 straipsnį priskirtinas valstybinės reikšmės vidaus vandenims, nes apie tai buvo informuota Aplinkos ministerijos 2012 m. kovo 23 d. raštu Nr. (19-1)-D8-2733. Negalima tokia teisinė situacija, kai valstybei išimtine nuosavybės teise priklausantis daiktas (valstybinės reikšmės vidaus vandenys) kartu nuosavybės teise priklausytų ir privačiam asmeniui.

Trečiasis suinteresuotas asmuo kaimo bendruomenė „Termentas“ su pareiškėjo prašymu sutiko ir prašė jį tenkinti.

Atsiliepime (IV t., b. l. 188–191) paaiškino, kad ežeras Termentas iki 1940 m. nuosavybės teise priklausė valstybei. Tai patvirtino rašytiniai įrodymai: Seinių apskrities Veisėjų valsčiaus (duomenys neskelbtini) kaimo 1934 m. vasario 3 d. plano II lape nurodyta, kad ežeras Tarmentas yra Seinių miškų urėdijos žinioje, o Seinių apskrities Veisėjų valsčiaus (duomenys neskelbtini) kaimo žemės vienkiemiais išskirstymo plane, sudarytame 1931 metais, nurodyta, jog riba C-D – valdiškas „Tarminto“ ežeras. Lazdijų rajono savivaldybės taryba 2012 m. vasario 24 d. sprendimu Nr. 5TS-310 „Dėl išperkamų ir neprivatizuojamų vandens ūkio paskirties žemės sklypų“ patvirtino išperkamų ir neprivatizuojamų vandens ūkio paskirties žemės sklypų (vandens telkinių), priskiriamų rekreacinėms reikmėms, sąrašą, į kurį įtrauktas ir Termento ežeras.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Lazdijų rajono savivaldybė atsiliepimu (II t., b. l. 4–6) su pareiškėjo prašymu sutiko.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Ignalinos rajono 1-ojo notaro biuro notarė Laima Aidukaitė atsiliepimu (I t., b. l. 152–153) prašė priimti sprendimą teismo nuožiūra.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Telšių rajono savivaldybės 1-ojo notaro biuro notarė Jurgita Kisieliūtė atsiliepimu (I t., b. l. 156–158) prašė pareiškėjo prašymą atmesti.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2013 m. gruodžio 18 d. sprendimu (V t., b. l. 13–25) pareiškėjo Kauno apygardos prokuratūros, ginančios viešąjį interesą, prašymą tenkino: panaikino Nacionalinės žemės tarnybos 2012 m. kovo 26 d. sprendimą Nr. 4S-134 atkurti nuosavybės teises B. B. į 6,23 ha vandens telkinio, perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam 10,63 ha (vertė 8 293 Lt) vandens ūkio paskirties žemės sklypą, naudojimo būdas – ūkinei veiklai naudojami vandens telkiniai, esantį (duomenys neskelbtini) kaime, Lazdijų rajone, Alytaus apskrityje; panaikino Nacionalinės žemės tarnybos 2012 m. kovo 26 d. sprendimą Nr. 4S-133 atkurti nuosavybės teises V.

B. į 1,58 ha vandens telkinio, perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam 2,70 ha (vertė 2 103 Lt) vandens ūkio paskirties žemės sklypą, naudojimo būdas – ūkinei veiklai naudojami vandens telkiniai, esantį (duomenys neskelbtini) kaime, Lazdijų rajone, Alytaus apskrityje; pripažino negaliojančiu 2012 m. liepos 25 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą Nr. 2030, patvirtinantį, kad V. B., mirusios (duomenys neskelbtini), turtą, kurį sudaro 270/1333 žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini) kaime, Lazdijų rajono savivaldybėje, paveldi duktė B.

K.; pripažino negaliojančiu 2012 m. liepos 25 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą Nr. 2032, patvirtinantį, kad B. B., mirusio (duomenys neskelbtini), turtą, kurį sudaro 1063/1333 žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini) kaime, Lazdijų rajono savivaldybėje, paveldi duktė B. K.; pripažino negaliojančia 2012 m. rugpjūčio 2 d. pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 1341, kuria B. K. pardavė A. P. žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), esantį (duomenys neskelbtini) kaime, Lazdijų rajono savivaldybėje; pripažino negaliojančia 2012 m. spalio 25 d. pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 1915, kuria A.

P. pardavė R. B. žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), esantį (duomenys neskelbtini) kaime, Lazdijų rajono savivaldybėje; taikė restituciją, įpareigojant R. B. kartu su sutuoktine R. B. grąžinti valstybei 13,3300 ha vandens ūkio paskirties žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), įgytą bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise, esantį (duomenys neskelbtini) kaime, Lazdijų rajono savivaldybėje. Be to, teismas priteisė iš Lietuvos valstybės sklypo pirkėjui R.

B. kartu su sutuoktine R. B. (iš kurių vandens ūkio paskirties žemės sklypas, įgytas bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise, natūra grąžintinas valstybei) patirtas šio turto įsigijimo išlaidas – 24 800 Lt.

Ištyręs įrodymus, pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Utenos apskrities viršininkė 2008 m. sausio 7 d. patvirtino Išvadą Nr. 18-2441 (III t., b. l. 31), kurioje nurodė, kad pagal B. B., mirusio (duomenys neskelbtini) (paveldėtoja B. K.), pateiktus dokumentus buvęs savininkas A. B. (duomenys neskelbtini) kaime, Ignalinos rajone, Utenos apskrityje, valdė nuosavybės teisėmis 12,45 ha vandens telkinį; B. B. turi teisę atkurti nuosavybės teisę į 6,23 ha vandens telkinį (vertė 8 293 Lt), kuris priskirtinas valstybės išperkamam vandens telkiniui, todėl Išvada persiunčiama Alytaus apskrities Lazdijų savivaldybės (duomenys neskelbtini) seniūnijai.

Utenos apskrities viršininkė 2008 m. sausio 7 d. patvirtino Išvadą Nr. 18-2440 „Dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn“ (III t., b. l. 30), kurioje nurodė, kad pagal M. B., mirusios (duomenys neskelbtini), (paveldėtoja B. K.) pateiktus dokumentus buvusi savininkė M. M. (duomenys neskelbtini) kaime, Ignalinos rajone, Utenos apskrityje, valdė nuosavybės teisėmis 16,58 ha vandens telkinį; V. B. turi teisę atkurti nuosavybės teisę į 1,58 ha vandens telkinį (bendra vertė 2 103 Lt), tačiau 1,58 ha priskirtini valstybės išperkamam vandens telkiniui, todėl Išvada persiunčiama Alytaus apskrities Lazdijų savivaldybės (duomenys neskelbtini) seniūnijai.

B. K. įgaliotas asmuo R. B. 2008 m. sausio 22 d. kreipėsi į Lazdijų rajono žemėtvarkos skyrių su prašymu (III t., b. l.

36) suprojektuoti pagal Išvadas Nr. 18-2440 ir Nr. 18-2441 lygiavertį vandens telkinį (duomenys neskelbtini) kadastro vietovėje „Termento ežeras“. Alytaus apskrities viršininkas 2010 m. balandžio 30 d. įsakymu Nr. Ž-1486-(1.3) patvirtino Pretendentų, pageidaujančių įsigyti nuosavybėn žemę, mišką ir vandens telkinius (duomenys neskelbtini) kadastro vietovėje, sąrašą (IV t., b. l. 75), kuriame V. B. ir B. B. priskirti 9 pretendentų eilei. NŽT žemėtvarkos skyrius 2010 m. rugsėjo 21 d. organizavo 9 eilės pretendentų, kurie pageidauja įsigyti nuosavybėn žemę, mišką ir vandens telkinius (duomenys neskelbtini) kadastro vietovėje, susirinkimą, kuriame V.

B. ir B. B. turto paveldėtojos B. K. įgaliotas asmuo R. B. pasirinko norimą gauti 13 ha vandens telkinį Nr. 1092 (Termento ežeras) ir savo parašu Metodikos 5 priede (žiniaraštyje) suderino pasirinkto vandens telkinio Nr. 1092 plotą ir ribas. Alytaus apskrities viršininko 2011 m. vasario 28 d. įsakymu Nr. 4VĮ-(14.4.2)-177 buvo patvirtintas (duomenys neskelbtini) KVŽRŽ projektas (III t., b. l. 37–38). Sąrašo 33 ir 34 eilutėse nurodyta, kad V. B. atitenka 2,70 ha žemės sklypas Nr. 1092, B. B. – 10,30 ha sklypas Nr. 1093, kurių paskirtis – vandens ūkio, naudojimo būdas – ūkinei veiklai naudojami vandens telkiniai, XXVIII-vandens telkiniai (III t., b. l. 45–46).

NŽT žemėtvarkos skyriaus vedėja 2011 m. rugsėjo 13 d. pranešė Termento ežero (projektinis Nr. 1092) kaimyninių sklypų savininkams apie planuojamą sklypo Nr. 1092 ženklinimo datą. Projekto autorė 2011 m. rugsėjo 22 d. parengė žemės sklypo Nr. 1092 ribų paženklinimo-parodymo aktą bei Abrisą (Akte nurodytas plotas 13 ha, o Abrise – 13,33 ha). NŽT žemėtvarkos skyriaus vedėjo 2011 m. spalio 24 d. įsakymu Nr. 4VĮ-(14.4.2)-995 ankstesnis (t. y. 2011 m. vasario 28 d. Nr. 4VĮ-(14.4.2)-177) įsakymas buvo pakeistas: 34 eilutė pripažinta netekusia galios (Įsakymo Nr. 4VĮ-(14.4.2)-995 1 punktas) ir išbraukti piliečiai (pagal pridedama sąrašą) iš (duomenys neskelbtini) KVŽRŽ projekte suformuotų žemės sklypų sąrašo.

Sąraše pažymėta, kad B. B. savo prašymu atsisakė suprojektuotos sklypo Nr. 1093 (III t., b. l. 123). 2011 m. gruodžio 29 d. Lazdijų rajono (duomenys neskelbtini) seniūnijos 40 gyventojų pasirašė kreipimąsi dėl Termento ežero perdavimo privačion nuosavybėn bei teisėtų visuomenės interesų pažeidimo (III t., b. l. 20–22). Šį klausimą nagrinėjo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija, Nacionalinei žemės tarnybai bei Lazdijų rajono savivaldybės administracija (III t., b. l. 19). NŽT žemėtvarkos skyrius 2012 m. sausio 19 d. raštu Nr. 4SD-(14.4.45)-237 informavo (duomenys neskelbtini) seniūnijos gyventoją J.

P., kad sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo į sklypą (Termento ežerą) nepriimtas (III t., b. l. 126). Aplinkos apsaugos agentūra 2012 m. sausio 27 d. raštu Nr. (2.2)-A4-310 prašė NŽT pateikti informaciją, ar iki 1940 m. Termento ežeras nuosavybės teise priklausė valstybei, nurodydama paklausimo tikslą – išsiaiškinti, ar šis ežeras neturėtų būti įrašytas į Valstybinės reikšmės vandens telkinių sąrašą (III t., b. l. 28). NŽT žemėtvarkos skyrius 2012 m. vasario 8 d. raštu Nr. 4SD-(14.4.104)-487 atsakė, kad pagal Šeinių apskrities (duomenys neskelbtini) valsčiaus (duomenys neskelbtini) kaimo plano II-ą lapą (tikrinta 1934 m. vasario 3 d.), ežeras Tarmentas yra Seinų miškų urėdijos žinioje, pagal Seinų apskrities (duomenys neskelbtini) valsčiaus (duomenys neskelbtini) kaimo žemės vienkiemiais išskirstymo 1931 metų planą, nurodyta riba C-D – valdiškas „Tarminio“ ežeras (III t., b. l. 127).

Lazdijų rajono savivaldybės administracija 2012 m. vasario 21 d. raštu Nr. 4JP-181 prašė NŽT žemėtvarkos skyrių pateikti informaciją apie Lazdijų rajono savivaldybės teritorijoje neprivatizuotų (numatytų privatizuoti) vandens telkinius. NŽT skyrius 2012 m. vasario 23 d. raštu Nr. 4SD-(14.4.104)-771 pateikė savivaldybės administracijai sąrašą neprivatizuotų (numatytų privatizuoti) vandens telkinių, esančių Lazdijų rajono savivaldybės teritorijoje. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad Termento ežeras, kurį buvo numatyta privatizuoti, NŽT žemėtvarkos skyriaus rašte nenurodytas (III t., b. l. 152).

Lazdijų rajono savivaldybės taryba 2012 m. vasario 24 d. sprendimu Nr. 5TS-310 „Dėl išperkamų ir neprivatizuojamų vandens ūkio paskirties žemės sklypų“ (III t., b. l. 148) patvirtino išperkamų ir neprivatizuojamų vandens ūkio paskirties žemės sklypų (vandens telkinių), priskiriamų rekreacinėms reikmėms, sąrašą. Į šį sąrašą buvo įtrauktas ir Termento ežeras (Sąrašo 41 p., inv. Nr. 61-132, apytikslis plotas – 13,0 ha), esantis (duomenys neskelbtini) seniūnijoje. Apie šį sprendimą buvo paskelbta 2012 m. vasario 28 d. laikraštyje „Lazdijų reklama“ ir Lazdijų rajono savivaldybės interneto svetainėje www.lazdijai.lt.

NŽT žemėtvarkos skyrius 2012 m. kovo 2 d. raštu Nr. 1-747 buvo informuotas apie savivaldybės priimtą sprendimą bei pateikta sprendimo kopija (III t., b. l. 154), o 2012 m. kovo 13 d. raštu Nr. 1-881 kreiptasi į NŽT žemėtvarkos skyrių prašant įtraukti į žemės reformos žemėtvarkos projektų tęstinumą ir suformuoti žemės sklypus, Lazdijų rajono savivaldybės tarybos 2012 m. vasario 24 d. sprendimu Nr. 5TS-310 įtrauktus į neprivatizuojamų žemės sklypų (vandens telkinių), priskiriamų rekreacinėms reikmėms, sąrašą (III t., b. l. 155).

NŽT žemėtvarkos skyriaus vedėjo 2012 m. kovo 15 d. įsakymu Nr. 4VĮ-(14.4.2)-406 (III t., b. l. 138) buvo dar kartą pakeistas 2011 m. vasario 28 d. įsakymas Nr. 4VĮ-(14.4.2)-177, Sąrašo 33 eilutėje 11 grafoje po žodžių „XXVIII-vandens telkiniai“ įrašant „205 – statinių servitutas (tarnaujantis daiktas)“. Aplinkos ministerijos viceministras 2012 m. kovo 23 d. rašte Nr. (19-1)-D8-2733 (III t., b. l. 23), adresuotame J. P., Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarijos Asmenų aptarnavimo skyriui, NŽT žemėtvarkos skyriui bei Lazdijų rajono savivaldybei, nurodė, kad Termento ežeras atitinka Vandens įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 9 punkto kriterijų (iki 1940 metų nebuvo privatus), todėl turėjo būti įrašytas į Valstybinės reikšmės paviršinių vandens telkinių sąrašą, patvirtintą Vyriausybės 2003 m. spalio 14 d. nutarimu Nr. 1268 (Žin., 2003, Nr. 98-4394; 2010, Nr. 72-3657), tačiau pagal Vyriausybės 2010 m. gruodžio 29 d. nutarimu Nr. 1845 „Dėl paviršinių vandens telkinių įrašymo į valstybinės reikšmės paviršinių vandens telkinių sąrašą ir išbraukimo iš šio sąrašo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (Žin., 2010, Nr. 158-8035) nustatytą tvarką, iki šiol nebuvo gauta pasiūlymų dėl šio ežero įtraukimo į Sąrašą, todėl rengiant Vyriausybės 2003 m. spalio 14 d. nutarimo Nr. 1268 „Dėl valstybinės reikšmės paviršinių vandens telkinių sąrašo patvirtinimo“ pakeitimo projektą, bus siūloma įtraukti Termento ežerą į Sąrašą.

Nacionalinė žemės tarnyba 2012 m. kovo 26 d. sprendimu Nr. 4S-134 (III t., b. l. 140) atkūrė nuosavybės teises B. B. į 6,23 ha vandens telkinio, perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam 10,63 ha (vertė 8 293 Lt) vandens ūkio paskirties žemės sklypą, naudojimo būdas – ūkinei veiklai naudojami vandens telkiniai, esantį (duomenys neskelbtini) kaime, Lazdijų rajone, Alytaus apskrityje. 2012 m. kovo 26 d. sprendimu Nr. 4S-133 (III t., b. l. 141) buvo atkurtos nuosavybės teisės V. B. į 1,58 ha vandens telkinio, perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam 2,70 ha (vertė 2 103 Lt) vandens ūkio paskirties žemės sklypą, naudojimo būdas – ūkinei veiklai naudojami vandens telkiniai, esantį (duomenys neskelbtini) kaime, Lazdijų rajone, Alytaus apskrityje.

Lazdijų rajono savivaldybės administracija, vykdydama Lazdijų rajono savivaldybės tarybos 2012 m. vasario 24 d. sprendimą Nr. 5TS-310, 2012 m. balandžio 6 d. raštu Nr. 1-1277 kreipėsi į NŽT žemėtvarkos skyrių, prašydama sustabdyti nuosavybės teisių atkūrimą į Termento ežerą (III t., b. l. 156). NŽT žemėtvarkos skyrius 2012 m. balandžio 19 d. informavo Lazdijų rajono savivaldybės administraciją, o 2012 m. gegužės 22 d. ir Aplinkos ministeriją, kad 2012 m. kovo 26 d. visas Termento ežero plotas privatizuotas (III t., b. l. 161, 162).

B. K. 2012 m. liepos 25 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimų Nr. 2030 ir Nr. 2032 pagrindu (I t., b. l. 105–110) įgijo nuosavybės teises (paveldėjo pagal įstatymą) į 13,33 ha vandens ūkio paskirties žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini) kaime, Lazdijų rajone, Alytaus apskrityje. 2012 m. rugpjūčio 2 d. pirkimo-pardavimo sutartimi Nr. 1341 (I t., b. l. 95–102) B. K. per įgaliotą asmenį R. B. pardavė, o A. P. nupirko 13,33 ha vandens ūkio paskirties žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini) kaime, Lazdijų rajone, Alytaus apskrityje. 2012 m. spalio 25 d. pirkimo-pardavimo sutartimi Nr. 1915 (I t., b. l. 87–94) tą patį sklypą A.

P. pardavė, o R. B. ir R. B. jį nupirko.

Įvertinęs nurodytas faktines aplinkybes, pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ginčo esmę sudaro tai, ar Termento ežeras anksčiau priklausė ir ar šiuo metu gali priklausyti privatiems asmenims, ar šis vandens telkinys priskirtinas valstybinės reikšmės paviršiniams vandens telkiniams ir dėl to privatiems asmenims priklausyti negali.

Teismas atsižvelgė į Atkūrimo įstatymo 13 straipsnio 1 dalies, Konstitucijos 47 straipsnio, Žemės įstatymo 6 straipsnio ir Vandens įstatymo 4 straipsnio nuostatas. Pažymėjo, kad Vandens įstatymo 4 straipsnio 2 ir 3 dalyse įtvirtintas teisinis reglamentavimas reiškia, jog visi Vandens įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje nurodytus kriterijus (vieną iš jų arba kelis) atitinkantys paviršiniai vandens telkiniai yra priskiriami valstybinės reikšmės paviršiniams vandens telkiniams ir yra išimtinė valstybės nuosavybė. Pagal CK 4.7 straipsnį, išimtine valstybės nuosavybe valstybei priklausantys daiktai yra išimti iš civilinės apyvartos, t. y. negali būti perleidžiami.

Teismas atsižvelgė į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. rugsėjo 6 d. nutarimą, kuriame konstatuota, jog nepaisant to, ar Vyriausybė tam tikrus miestų miškus formaliai yra priskyrusi valstybinės reikšmės miškams, miestų miškai pagal Miškų įstatymą yra valstybinės reikšmės miškai. Nuostata, kad Lietuvos Respublikai išimtinės nuosavybės teise priklauso valstybinės reikšmės miškai, jeigu jie yra priskirti inter alia miestų miškams, Miškų įstatyme buvo įtvirtinta nuo pat pradžių, kai Seimas 1994 m. lapkričio 22 d. priėmė šį įstatymą. Pirmosios instancijos teismas priėjo prie išvadų, kad šiuo atveju galima įžvelgti ir taikyti teisės aiškinimo analogiją, t. y.: paviršiniai vandens telkiniai, atitinkantys Vandens įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje nurodytus kriterijus, nepaisant to, ar teisės aktų nustatyta tvarka yra įtraukti į Vyriausybės patvirtintą valstybinės reikšmės paviršinių vandens telkinių sąrašą, yra išimtinė valstybės nuosavybė nuo Vandens įstatymo įsigaliojimo dienos, t. y. nuo 1997 m. lapkričio 19 d., išskyrus išimtis, numatytas šio straipsnio 3 dalyje (jei šio straipsnio 2 dalyje numatytus kriterijus atitinkantis vandens telkinys teisės aktų nustatyta tvarka įgytas privačion nuosavybėn iki šio įstatymo įsigaliojimo).

Iš NŽT Lazdijų žemėtvarkos skyriaus 2012 m. vasario 8 d. rašto Nr. 4SD-(14.4.104)-487 ir jame nurodomų archyvinių dokumentų – Šeinių apskrities (duomenys neskelbtini) valsčiaus (duomenys neskelbtini) kaimo 1934 m. vasario 3 d. plano, taip pat Šeinių apskrities (duomenys neskelbtini) valsčiaus (duomenys neskelbtini) kaimo žemės vienkiemiais išskirstymo plano, sudaryto 1931 metais, teismas nustatė, kad Termento ežeras, esantis (duomenys neskelbtini) kaime, Lazdijų rajone, Alytaus apskrityje, iki 1940 m. nuosavybės teise priklausė valstybei. Seinių apskrities Veisėjų valsčiaus (duomenys neskelbtini) kaimo 1934 m. vasario 3 d. plano II lape nurodyta, kad Tarmento ežeras yra Seinių miškų urėdijos žinioje, o Seinių apskrities Veisėjų valsčiaus (duomenys neskelbtini) kaimo žemės vienkiemiais išskirstymo plane, sudarytame 1931 metais, nurodyta, kad riba C-D – valdiškas „Tarminto“ ežeras. Atsižvelgdamas į tai, kad dabartiniame Lazdijų rajone nėra kitų ežerų, kurių pavadinimas būtų panašus į Tarmento, Tarminto ar Termento, teismas priėjo prie išvadų, kad minėtuose dokumentuose kalbama apie tą patį ginčui aktualų Termento ežerą. Aplinkybę, kad Termento ežeras iki 1940 m. priklausė valstybei, patvirtino 2 skirtingi oficialūs rašytiniai įrodymai. Šių įrodymų autentiškumo bei juose nurodytos informacijos proceso dalyviai neginčijo. Byloje nepateikta nė vieno rašto, kuris šią informaciją paneigtų. Remiantis Konstitucinio Teismo suformuota praktika ir taikant analogiją, vandens telkiniai, kurie atitinka Vandens įstatymu nustatytus kriterijus, yra valstybinės reikšmės vandens telkiniai. Šie vandens telkiniai, vadovaujantis Vandens įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, priklauso valstybei išimtine nuosavybės teise ir negali būti privačios nuosavybės teisės objektai. Įvertinęs nurodytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad Termento ežeras, nežiūrint to, jog teisės aktų nustatyta tvarka nėra įtrauktas į Vyriausybės patvirtintus valstybinės reikšmės paviršinių vandens telkinių sąrašus, Vandens įstatymo formaliai nuo 1997 m. lapkričio 19 d. priskirtas valstybinės reikšmės vandens telkiniams, todėl negalėjo būti privatizuotas. Teismas pažymėjo, jog tokios pozicijos laikosi ir Aplinkos ministerija 2013 m. gegužės 31 d. rašte Nr. (19-2)-D8-4660.

Lazdijų rajono savivaldybės taryba 2012 m. vasario 24 d. sprendimu Nr. 5TS-310 patvirtino išperkamų ir neprivatizuojamų vandens ūkio paskirties žemės sklypų (vandens telkinių), priskiriamų rekreacinėms reikmėms, sąrašą, į kurį įtrauktas ir Termento ežeras, esantis (duomenys neskelbtini) seniūnijoje (Sąrašo 41 p., inv. Nr. 61-132, apytikslis plotas – 13,0 ha). Ginčijamų Sprendimų Nr. 4S-133, Nr. 4S-134 Termento ežeras minėtu Lazdijų rajono savivaldybės tarybos sprendimu jau buvo priskirtas rekreacinei teritorijai (įtrauktas į vandens telkinių, priskiriamų rekreacinėms reikmėms, sąrašą). Šis savivaldybės tarybos sprendimas teisės aktų nustatyta tvarka apskųstas nebuvo. Atsakovas, priimdamas Sprendimus Nr. 4S-133, Nr. 4S-134, turėjo vadovautis Vandens įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 8 punkto nuostatomis ir įvertinti, kad Termento ežeras buvo priskirtas valstybinės reikšmės paviršiniams vandens telkiniams ne tik pagal Vandens įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 9 punktą, tačiau ir pagal to paties straipsnio 8 punktą. Teismas konstatavo, kad tai yra savarankiškas pagrindas pareiškėjo prašymą tenkinti.

Teismas pabrėžė, kad spręsdama dėl nuosavybės teisių atkūrimo į vandens telkinį – Termento ežerą, NŽT privalėjo vadovautis įstatymais ir objektyviai įvertinti visas aplinkybes. Laikotarpiu nuo 2012 metų sausio mėnesio iki pat ginčijamų sprendimų priėmimo NŽT turėjo aktualios informacijos apie Termento ežerą, t. y. kad: iki 1940 m. Termento ežeras nuosavybės teise priklausė valstybei (2012 m. vasario 8 d. NŽT žemėtvarkos skyriaus raštas Nr. 4SD-(14.4.104)-487) ir ši aplinkybė Aplinkos ministerijai buvo svarbi siekiant išsiaiškinti, ar šis ežeras neturėtų būti įrašytas į Valstybinės reikšmės vandens telkinių sąrašą (Aplinkos apsaugos agentūros 2012 m. sausio 27 d. raštas Nr. (2.2)-A4-310); Lazdijų rajono savivaldybė inicijavo Termento ežero (ir kitų) priskyrimo rekreacinėms reikšmėms procedūrą (Lazdijų rajono savivaldybės tarybos 2012 m. vasario 24 d. sprendimas Nr. 5TS-310, Lazdijų rajono savivaldybės 2012 m. kovo 2 d., raštas Nr. 1-747 ir 2012 m. kovo 13 d. raštas Nr. 1-881); Aplinkos ministerija, atsižvelgdama į Termento ežero atitikimą Vandens įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 9 punkto kriterijui, siūlys įtraukti Termento ežerą į Valstybinės reikšmės paviršinių vandens telkinių sąrašą (Aplinkos ministerijos 2012 m. kovo 23 d. raštas Nr. (19-l)-D8-2733). Teismas vertinimo, kad nustatytų faktinių aplinkybių seka rodo tai, jog iki 2012 m. kovo 26 d., kuomet buvo priimti ginčijami sprendimai privatizuoti Termento ežerą, faktiškai jau buvo prasidėjusi šio ežero įtraukimo į Valstybinės reikšmės paviršinių vandens telkinių sąrašą procedūra, ir NŽT apie tai žinojo. NŽT atsakingi darbuotojai, vykdydami tarnybai priskirtas funkcijas ir uždavinius, privalėjo užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą, tačiau to nepadarė.

Teismas nusprendė, jog NŽT 2012 m. kovo 26 d. sprendimai Nr. 4S-133 ir Nr. 4S-134, kuriais atkurtos nuosavybės teisės į Termento ežerą, esantį (duomenys neskelbtini) kaime, Lazdijų rajone, Alytaus apskrityje, prieštarauja imperatyvioms Konstitucijos 47 straipsnio, Žemės įstatymo 6 straipsnio ir Vandens įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 9 punkto, Atkūrimo įstatymo 13 straipsnio nuostatoms, todėl yra neteisėti ir naikintini.

NŽT 2012 m. kovo 26 d. sprendimai Nr. 4S-133 ir Nr. 4S-134 sukėlė materialines teisines pasekmes: VĮ Registrų centro duomenimis, B. K. 2012 m. liepos 27 d. paveldėjo vandens ūkio paskirties žemės sklypą (duomenys neskelbtini) kaime, Lazdijų rajone, Alytaus apskrityje (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) kadastro vietovė), o 2012 m. rugpjūčio 27 d. jį pardavė A. P., kuris 2012 m. lapkričio 8 d. Termento ežerą pardavė R. B.. Pagal CK 4.7 straipsnio 2 dalį, valstybei išimtine nuosavybės teise priklausantys objektai yra išimti iš civilinės apyvartos, tai reiškia, kad jie negali būti nuosavybės teisių perleidimo sandorių dalykas – tokie sandoriai, jei jie sudaryti, yra niekiniai ir negalioja (CK 1.80 str. 1 d.). Konstatavus, kad ginčui aktualus vandens telkinys nuosavybės teise gali priklausyti tik valstybei, kad jis neteisėtai perleistas privačių asmenų nuosavybėn, toks vandens telkinys turi būti grąžinamas valstybės nuosavybėn. CK 4.48 straipsnyje numatyta, jog, perduodant nuosavybės teises, naujasis savininkas įgyja į perduotą daiktą tiek teisių ir pareigų, kiek jų turėjo buvęs daikto savininkas. Atsižvelgęs į tai, pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad pripažinus neteisėtais NŽT 2012 m. kovo 26 d. sprendimus Nr. 4S-134 ir Nr. 4S-133, neteisėtais pripažintos ir šių sprendimų sukeltos teisinės pasekmės, t. y.: 2012 m. liepos 25 d. Paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimai Nr. 2030 ir Nr. 2032; 2012 m. rugpjūčio 2 d. pirkimo-pardavimo sutartis Nr. 1341; 2012 m. spalio 25 d. pirkimo-pardavimo sutartis Nr. 1915. Teismas pažymėjo, jog ginant viešąjį interesą yra svarbu, kad būtų panaikinti visi teisės aktai, kurie laikytini neteisėtų veiksmų teisinėmis pasekmėmis, todėl konstatavo, jog nurodyti sandoriai, kaip prieštaraujantys imperatyvioms įstatymo normoms, vadovaujantis CK 1.80 straipsniu, yra niekiniai ir negaliojantys.

Pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į bendrąsias restitucijos taisykles, kurias reglamentuoja CK šeštosios knygos „Prievolių teisė“ I dalies „Bendrosios nuostatos“ X skyriaus „Restitucija“ normos. CK 6.145 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad išimtiniais atvejais teismas gali pakeisti restitucijos būdą arba apskritai jos netaikyti, jeigu dėl jos taikymo vienos iš šalių padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėtų, o kitos atitinkamai pagerėtų. Pagal CK 6.146 straipsnį, restitucija atliekama natūra, išskyrus atvejus, kai tai neįmanoma arba sukeltų didelių nepatogumų šalims; tokiu atveju restitucija atliekama sumokant ekvivalentą pinigais. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, kad administracinį aktą panaikinus dėl prieštaravimo imperatyviosioms įstatymo normoms, taikoma restitucija (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. vasario 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-47/2010, 2011 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-518/2011 ir kt.). Panaikinus administracinius aktus dėl nuosavybės teisių atkūrimo, valstybė atgautų nuosavybės teisę į neteisėtai pretendentams natūra grąžintus žemės sklypus ir nuosavybės teisių atkūrimo jiems klausimas turėtų būti sprendžiamas iš naujo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-165/2012).

Teismas pažymėjo, kad restitucijos taikymo šioje byloje ypatumus lėmė tai, jog žemės sklypas buvo perduotas kitiems asmenims. B. K. paveldėtą 13,33 ha vandens ūkio paskirties žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini) kaime, Lazdijų rajone, Alytaus apskrityje, į kurį nuosavybės teisės buvo atkurtos jos tėvams, pirkimo-pardavimo sutartimi perleido kitam asmeniui, t. y. išreiškė valią pakeisti turto rūšį ir neturi intereso juo disponuoti. Atsižvelgęs į tai, teismas nusprendė, kad B. K. restitucija netaikytina: ji neįpareigojama grąžinti turto įgijėjams pagal sandorius gautus pinigus, o nuosavybės teisių atkūrimo procesas pripažintinas baigtu, priešingu atveju šio asmens padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai (neproporcingai) pablogėtų (CK 6.145 straipsnio 2 dalis). Teismas taip pat įpareigojo valstybę paskutiniams turto įgijėjams, t. y. R. B. ir R. B. (pirkėjas R. B. pirko daiktą bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise), iš kurių turtas natūra grąžintinas valstybei, atlyginti jų patirtas šio turto įsigijimo išlaidas – 24 800 Lt, kurios neturėtų viršyti sandorių sudarymo metu parduodamo turto rinkos kainos.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 44 straipsnio 1 dalimi bei atsižvelgdamas į tai, kad sprendimas priimtas pareiškėjos naudai, teismas atsakovų R. B., R. B., A. P. ir B. K. atstovo prašymą dėl atstovavimo išlaidų atlyginimo atmetė.

III. Atsakovai R. B., R. B., A. P. ir B. K. apeliaciniu skundu (V t., b. l. 33–40) prašo Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 18 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos prašymą atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Vandens įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje nustatyti tik kriterijai, kuriais vadovaujantis paviršiniai vandens telkiniai priskiriami valstybinės reikšmės paviršiniams vandens telkiniams. Galutinį valstybėje esančių vandens telkinių statuso teisinį reguliavimą vykdo Vyriausybė. Pasak apeliantų, ne į vieną vandens telkinį, kuris formaliai atitinka Vandens įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje nustatytus kriterijus, nuosavybės teisės buvo atkurtos ir po 1999 m. gruodžio 17 d. Be to, Vyriausybės 1999 m. gruodžio 17 d. nutarimu Nr. 1436 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. sausio 10 d. nutarimo Nr. 22 „Dėl valstybinės reikšmės vidaus vandens telkinių plotų patvirtinimo“ dalinio pakeitimo“ iš Sąrašo išbraukti kai kurie ežerai, nors jų plotas yra didesnis kaip 50 ha.

2. Nuosavybės teisės į buvusių savininkų M. M. ir A. B. valdytus vandens telkinius buvo atkurtos ne tik dėl to, kad šis turtas buvo nacionalizuotas, bet ir dėl to, kad valstybė šiuos vandens telkinius paėmė savo reikmėms, įtraukdama juos į Aukštaitijos nacionalinio parko teritoriją. Tokiu būdu valstybei atsiranda papildoma Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio 3 dalyje nustatyta pareiga. (duomenys neskelbtini) kaimas Lazdijų rajone, kuriame yra Termento ežeras, nepriskirtinas prie bet kokia prasme vertingų teritorijų.

3.Pirmosios instancijos teismas neatskleidė, kaip viešojo intereso (jeigu toks šiuo atveju būtų nustatytas) apgynimas, panaikinus skundžiamus aktus, taptų didesne vertybe nei palikimas galioti dabartiniu metu susiklosčiusių teisinių santykių. Teismo sprendimo motyvai yra deklaratyvūs ir nepagrįsti, o pats sprendimas prieštaringas, iš jo negalima suprasti, koks yra tikrasis prokuroro prašymo tenkinimo motyvas.

4. Konstitucinio Teismo 2007 m. rugsėjo 6 d. nutarimas savo esme ir problematika nėra susijęs su nagrinėjamu klausimu, todėl teisės aiškinimo ar taikymo analogija konkrečiu atveju negalima.

Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos apeliaciniu skundu (V t., b. l. 48–55) prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 18 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos prašymą atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Miškų įstatyme yra išdėstytas konkretus baigtinis sąrašas atvejų, kuomet miškui yra priskiriamas valstybinės reikšmės statusas. Vandens įstatyme numatyti tik kriterijai, kuriais vadovaujantis Vyriausybei suteikiama teisė ir pareiga sudaryti valstybinės reikšmės paviršinių vandens telkinių sąrašą. NŽT, priimdama 2012 m. balandžio 26 d. sprendimus Nr. 4S-134 ir Nr. 4S-133, privalėjo vadovautis tuo metu galiojusių teisės aktų nuostatomis, tarp jų ir Vyriausybės 2003 m. spalio 14 d. nutarimu Nr. 1268 „Dėl valstybinės reikšmės paviršinių vandens telkinių sąrašo patvirtinimo“. Į Valstybinės reikšmės paviršinių vandens telkinių sąrašą Termento ežeras nėra įtrauktas. Pradėta procedūra dėl Termento ežero įtraukimo į Sąrašą, atkuriant nuosavybės teises, nesudarė pagrindo ja vadovautis, nes NŽT turi vadovautis galiojančiais teisės aktais.

2. Atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo 2007 m. rugsėjo 6 d. nutarime formuojamą doktriną, apeliantas mano, jog vandens telkiniais, turinčiais valstybinę reikšmę, taigi, ir išimtine nuosavybės teise priklausančiais valstybei, pagal analogiją taip pat galima laikyti ne bet kokius vandens telkinius, o tik tuos, kurių išliekamoji vertė yra ypatingai didelė. Lazdijų rajono savivaldybės teritorijos bendrojo plano sprendiniuose Termento ežeras ir apie jį esanti teritorija nėra priskirtas rekreacinių vietovių zonai. Rengiant (duomenys neskelbtini) KVŽRŽ projektą projektą, Lazdijų rajono savivaldybė nebuvo NŽT pateikusi informacijos apie tikslingumą Termento ežerą priskirti valstybės išperkamai ir (ar) neprivatizuojamai žemei. Todėl apeliantas mano, jog ginčo teritorijai nebuvo išreikštas visuomenės poreikis.

Pareiškėjas Kauno apygardos prokuratūros prokuroras, ginantis viešąjį interesą, atsilipime į apeliacinius skundus prašo Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinius skundus atmesti. Atsiliepimas (V t., b. l. 66–72) grindžiamas šiais argumentais:

1. Vandens įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje pateikti kriterijai, kuriais vadovaujantis paviršiniai vandens telkiniai neginčytinai priskiriami valstybinės reikšmės paviršiniams vandens telkiniams. Tai patvirtina ir šio straipsnio 3 dalyje numatyta išimtis. Pareiškėja atkreipia dėmesį į tai, kad atsakovas neginčija, jog Termento ežeras iki 1940 m. nuosavybės teise priklausė valstybei. Vadinasi, neginčytina ir ta aplinkybė, kad Termento ežeras, vadovaujantis Vandens įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 9 punktu, yra valstybinės reikšmės vandens telkinys.

2. NŽT, priimdama Sprendimus Nr. 4S-133. Nr. 4S-134 vadovavosi ne Vandens įstatymu, o Vandens įstatymą įgyvendinančiu teisės aktu. Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad konstitucinis principas neleidžia poįstatyminiais teisės aktais (taigi, ir Vyriausybės nutarimais) nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuris konkuruotų su nustatytuoju įstatyme, kad poįstatyminiai teisės aktai negali prieštarauti įstatymams, konstituciniams įstatymams ir Konstitucijai.

3. Iki priimant sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo jau buvo išreikštas (duomenys neskelbtini) seniūnijos (duomenys neskelbtini) kaimo gyventojų pageidavimas Termento ežerą įtraukti į valstybinės reikšmės vandens telkinių sąrašą, Lazdijų rajono savivaldybė inicijavo Termento ežero (ir kitų) priskyrimo rekreacinėms reikmėms procedūrą, Aplinkos ministerija įtraukė Termento ežerą į rengiamą Vyriausybės 2003 m. spalio 14 d. nutarimo Nr. 1268 „Dėl valstybinės reikšmės paviršinių vandens telkinių sąrašo patvirtinimo“ pakeitimo projektą. Tačiau į tai atsižvelgta nebuvo.

4. Apeliaciniame skunde pateikti pavyzdžiai, kad Vyriausybės 1999 m. gruodžio 17 d. nutarimu Nr. 1436 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. sausio 10 d. nutarimo Nr. 22 „Dėl valstybinės reikšmės vidaus vandens telkinių plotų patvirtinimo“ dalinio pakeitimo“ iš Sąrašo išbraukti kai kurie ežerai, nors jų plotas yra didesnis kaip 50 ha, nagrinėjamos bylos kontekste nėra aktualus, nes minėtu Vyriausybės nutarimu iš Sąrašo buvo išbraukti ežerai, kurie pagal savo charakteristikas yra nuomojami žūklei. Be to, yra nepagrįstas apeliantų teiginys, jog ne į vieną vandens telkinį, kuris formaliai atitinka Vandens įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje nustatytus kriterijus, nuosavybės teisės buvo atkurtos ir po 1999 m. gruodžio 17 d.

5. Atsakovas byloje ginčija viešojo intereso buvimo faktą, tačiau to nemotyvuoja

Trečiasis suinteresuotas asmuo kaimo bendruomenė „Termentas“ prašo atmesti apeliacinius skundus ir palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą, taip pat prašo priteisti kaimo bendruomenės „Termentas“ naudai iš apeliantų solidariai visas patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas (V t., b. l. 60–64) grindžiamas šiai argumentais:

1. Jeigu Vyriausybės poįstatyminis aktas dėl ežero Termentas priskyrimo valstybinės reikšmės vandens telkiniui prieštarauja Vandens įstatymo 4 straipsnio nuostatoms (t. y. Vyriausybė dėl nepateisinamų priežasčių neįtraukė jo į Sąrašą), turi būti vadovaujamasi aukštesnę galią turinčiu teisės aktu – Vandens įstatymu. Iš apeliacinių skundų turinio galima daryti išvadą, jog atsakovai neginčija aplinkybės, kad Termento ežeras nuosavybės teise iki 1940 m. priklausė valstybei, t. y. kad atitinka Vandens įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 9 punkte įtvirtintą kriterijų.

2. Miškų įstatymo ir Vandens įstatymo normų tikslas yra tas pats, taip pat sutampa ir teisinio reglamentavo prigimtis. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė teisės analogiją ir valstybinės reikšmės vandens telkinių teisinio reglamentavimo išaiškinimui rėmėsi Konstitucinio Teismo pateiktais išaiškinimais, susijusiais su valstybinių miškų reglamentavimu.

3. Bylos duomenys patvirtina, kad visa Termento ežero apylinkėse esanti (gyvenanti) bendruomenė mano, jog ežero perdavimas privatiems asmenims pažeidžia bendruomenės interesus. Ginčijamų administracinių aktų priėmimo metu Lazdijų rajono savivaldybės taryba savo sprendimu Termento ežerą jau buvo įtraukusi į vandens telkinių, priskiriamų rekreacinėms reikmėms, sąrašą. NŽT ginčijamų administracinių aktų priėmimo metu (2012 m. kovo 26 d.) žinojo, kad yra prasidėjusi Termento ežero įtraukimo į Valstybinės reikšmės paviršinių vandens telkinių sąrašą procedūra. NŽT ignoravo šias aplinkybes, pažeidė pagrindines administracinių aktų priėmimo procedūras užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertimą. Tai yra savarankiškas pagrindas pareiškėjos prašymą tenkinti ABTĮ 89 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu.

4. Pareiškėjo prašymas buvo tenkintas ABTĮ 89 straipsnio 1 dalies 1 punkto ir 3 punkto pagrindu. Tačiau dviejų pagrindų egzistavimas negali reikšti, jog administracinių aktų naikinimo pagrindai tarpusavyje prieštarauja.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Aplinkos ministerija atsiliepimu (V t., b. l. 75–77) prašo Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą, o atsakovo NŽT apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Lazdijų rajono savivaldybė atsiliepimu į apeliacinius skundus (V t., b. l. 81–84) prašo Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinius skundus atmesti kaip nepagrįstus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjama administracinį ginčą iškėlė prokuroras, gindamas viešąjį interesą, dėl įstatymų pažeidimų atkuriant nuosavybės teises į vandens telkinį.

Prieš pasisakydama dėl apeliacine tvarka tikrinamos bylos esmės, teisėjų kolegija išdėsto motyvus dėl bylos nagrinėjimo rašytinio proceso tvarka, nes apeliantų (atsakovų) R. B., R. B., A. P. ir B. K. apeliaciniame skunde buvo pateiktas prašymas bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka (V t., b. l. 33–40).

Administracinių bylų teisenos įstatymo 137 straipsnio 1 dalis nustato, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Nagrinėjamu atveju atsakovų apeliaciniame skunde suformuluotas prašymas dėl žodinio proceso neatitinka ABTĮ 137 straipsnio reikalavimų, nes nenurodyti tokio prašymo motyvai. Teisėjų kolegija nenustatė būtinumo savo iniciatyva skirti žodinį bylos nagrinėjimą, nes bylos proceso dalyvių pozicija dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo išsamiai ir aiškiai išdėstyta pateiktuose procesiniuose dokumentuose (apeliaciniuose skunduose ir atsiliepimuose į juos), o ginčo esmė yra aiški iš bylos proceso dalyvių pozicijos, išdėstytos pirmosios instancijos teisme, ir bylos dokumentų.

Atsižvelgiant į tai, kad įstatymų leidėjas nepateikė viešojo intereso sąvokos apibrėžimo, taip pat į tai, kad Konstitucinis Teismas viešąjį interesą supranta plačiai (Konstitucinio Teismo 1997 m. gegužės 6 d., 2003 m. kovo 5 d., 2005 m. liepos 8 d., 2006 m. rugsėjo 21 d., 2007 m. gegužės 15 d. nutarimai) kartu pabrėždamas, kad „visuomenės interesas“ sietinas su „socialiai svarbiais“ tikslais, t.y. kas yra objektyviai reikšminga, reikalinga, vertinga visuomenei, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pabrėžta, kad bylose dėl viešojo intereso gynimo administracinis teismas kiekvienu konkrečiu atveju turi ad hoc nustatinėti viešojo intereso buvimo faktą, atsižvelgdamas į visas nagrinėjamos bylos aplinkybes, joje nagrinėjamų klausimų pobūdį ir reikšmę (žr. LVAT nutartis administracinėse bylose: 2007 m. lapkričio 5 d. Nr. A17-742/2007; 2008 m. liepos 25 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį Nr. A146-335/2008, Administracinė jurisprudencija Nr.5 (15), 184-229 p., 2009 m. sausio 21 d. Nr. A556-15/2009 ir kt.). Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje inter alia pažymėta, kad viešasis interesas yra dinamiškas, kintantis (Konstitucinio Teismo 2005 m. liepos 5 d., 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimai), labai įvairus, todėl iš esmės neįmanoma a priori pasakyti, kokiose gyvenimo srityse, dėl kurių gali kilti teisinių ginčų arba kuriose gali prireikti taikyti teisę, viešajam interesui gali atsirasti grėsmių arba gali prireikti viešąjį interesą užtikrinti, įsikišant viešosios valdžios institucijoms ar pareigūnams (Konstitucinio Teismo 2007 m. gegužės 15 d. nutarimas). Įstatymų leidėjas suteikia teisę prokurorui spręsti, ar yra viešasis interesas inicijuoti administracinę bylą, ar ne, tačiau galutinai apie viešojo intereso buvimą ar nebuvimą sprendžia teismas, nagrinėjantis bylą, iškeltą pagal prokuroro prašymą (žr. LVAT 2007 m. lapkričio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A17-742/2007 ir kt.).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo doktriną nuosekliai laikomasi pozicijos, kad viešasis interesas, kuris gali būti ginamas taikant Administracinių bylų teisenos įstatymą, turėtų būti suvokiamas kaip tai, kas objektyviai yra reikšminga, reikalinga, vertinga visuomenei ar jos daliai (žr. LVAT nutartis administracinėse bylose: 2004 m. sausio 23 d. Nr. A3-11/2004; 2005 m. lapkričio 23 d. Nr. A13-1725/2005; 2007 m. kovo 22 d. Nr. A17-316/2007; 2007 m. sausio 19 d. Nr. A3-64/2007, Administracinė jurisprudencija Nr. 1(11), 221-248 p.; 2008 m. liepos 25 d. Nr. A146-335/2008, Administracinė jurisprudencija Nr. 5(15); 2009 m. vasario 12 d. Nr.A882-65/2009, 2014 m. sausio 29 d. Nr. A146-79/2014 ir kt.).

Pirmosios instancijos teismas, patenkindamas prokuroro, ginančio viešąjį interesą, prašymą ir panaikindamas NŽT Spendimus Nr. 4S-133 ir Nr. 4S-134, kuriais B. B. (mirusiojo vardu) ir V. B. (mirusiosios vardu) buvo atkurtos nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamą jį turtą (vandens telkinį) perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertes turėtajam vandens ūkio paskirties žemės sklypo dalis (atitinkamai 2,70 ha ir 10,63 ha), sprendime konstatavo, kad šie administraciniai aktai prieštarauja imperatyvioms Konstitucijos 47 straipsnio, Žemės įstatymo 6 straipsnio ir Vandens įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 9 punkto, Atkūrimo įstatymo 13 straipsnio nuostatoms, todėl yra neteisėti ir todėl naikintini.

Panaikindamas su šių administracinių aktų priėmimu susijusius Paveldėjimo teisės liudijimus Nr. 2030, Nr. 2032, taip pat Sutartis Nr. 1341, Nr. 1915, kuriomis nekilnojamasis turtas, į kurį buvo atkurtos nuosavybės teisės, buvo parduotas tretiesiems asmenims, pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog ginant viešąjį interesą yra svarbu, kad būtų panaikinti visi teisės aktai, kurie laikytini neteisėtų veiksmų teisinėmis pasekmėmis, todėl konstatavo, jog nurodyti sandoriai, kaip prieštaraujantys imperatyvioms įstatymo normoms, vadovaujantis CK 1.80 straipsniu, yra niekiniai ir negaliojantys.

Įvertinus pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamosios dalies turinį nėra pagrindo sutikti su atsakovų apeliacinio skundo argumentais, esą nėra aišku koks yra tikrasis pareiškėjo, ginančio viešąjį interesą, prašymo tenkinimo motyvas. Priešingai nė teigia atsakovai, iš pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvų yra aišku, kad patenkindamas pareiškėjo prašymą, pirmosios instancijos teismas viešojo intereso pažeidimu pripažino valdžios institucijos, įgaliotos priimti sprendimus dėl piliečių prašymų atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, padarytus įstatymų imperatyvių nuostatų pažeidimus dėl kurių neteisėtai buvo atkurtos nuosavybės teisės į vandens telkinį, kuris išimtine teise priklauso valstybei.

Pažymėtina, kad prokuroras, gindamas viešąjį interesą, viešojo intereso pažeidimą ir savo pareigą pagal įstatymą jį ginti, savo prašyme teismui motyvavo būtent tuo, kad NŽT, atkurdama nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, pažeidė imperatyvias įstatymų nuostatas (Konstitucijos 47 straipsnio, Žemės įstatymo 6 straipsnio, vandens įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 9 punkto, Atkūrimo įstatymo 13 straipsnio) ir dėl šių pažeidimų Termento ežeras, t.y. vandens telkinys, kurio išsaugojimas valstybės nuosavybe yra bendras valstybės ir visuomenės interesas, buvo neteisėtai perleistas privačion nuosavybėn.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad tinkamas teisės normų laikymasis, priimtų administracinių aktų neprieštaravimas aukštesnės galios teisės aktams, atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes, gali būti gintinais viešojo intereso objektais. Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad ne kiekvienas teisės aktų reikalavimų pažeidimas laikytinas viešojo interesu pažeidimu. Skundas dėl viešojo intereso gynimo gali būti tenkinamas tais atvejais, kai nustatoma, kad konstatuotieji materialinės ar proceso teisės normų pažeidimai yra tokio pobūdžio, jog tuo pačiu pažeidžia ir viešąjį interesą, nes jie turi esminės reikšmės asmenų, jų grupių (visuomenės dalies), valstybės ar visos visuomenės teisėms bei teisėtiems interesams (žr. LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. liepos 25 d. nutartį Nr. A146-335/2008, Administracinė jurisprudencija Nr. 5(15) ir kt.). Pirmosios instancijos teismas, tenkindamas pareiškėjo, ginančio viešąjį interesą, prašymą, ištyręs įrodymus (ABTĮ 57 straipsnis) nustatė ne formalaus, procedūrinio pobūdžio pažeidimus, o esminius materialinės teisės imperatyvių normų, kurios draudė atkuriant nuosavybės teises perduoti neatlygintinai nuosavybėn ginčui aktualų paviršinio vandens telkinį (Termento ežerą), pažeidimus. Taigi, pirmosios instancijos teismas byloje nustatė gintiną viešojo intereso objektą.

Nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad nekvestionuotina, jog visa visuomenė yra suinteresuota tokia valdžios institucijų veikla, kad priimant administracinius aktus būtų laikomasi įstatymų reikalavimų. Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje yra išaiškinęs, kad teisinės valstybės principas, be kitų reikalavimų, suponuoja tai, kad turi būti užtikrintos žmogaus teisės ir laisvės, kad visos valdžią įgyvendinančios ir kitos valstybės ir savivaldybių institucijos, visi pareigūnai turi veikti vadovaudamiesi teise, paklusdami Konstitucijai ir teisei (Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutarimas). Nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo procesas – specifinis, jo tinkamas įgyvendinimas laikytinas viešuoju interesu. Visuomenė yra suinteresuota teisėtu nuosavybės teisių atkūrimo procesu. Nuo šio ypatingos svarbos proceso vykdymo teisėtumo, skaidrumo nemaža dalimi priklauso ir visuomenės tikėjimas po Nepriklausomybės atkūrimo valdžią perėmusios Lietuvos valstybės valdžios institucijomis, jų gebėjimu nuosekliai vykdyti svarbiausius su Nepriklausomybės atkūrimu susijusius procesus, kuriais bent iš dalies siekiama atkurti socialinį teisingumą (žr., pvz., LVAT nutartis administracinėse bylose: 2011 m. birželio 20 d. Nr. A525-2279/2011, 2014 m. liepos 31 d. Nr. A858-1361/2014, 2014 m. rugpjūčio 12 d. Nr. A146-700/2014 ir kt.). Neteisėtu būdu atsiradę nekilnojamojo turto valdymo teisinai santykiai yra neteisėti nuo administracinių aktų atkurti nuosavybės teises priėmimo ir jų išsaugojimui (stabilumui) prioritetas negali būti teikiamas. Teismų praktikoje (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimą, 2008 m. vasario 20 d. nutarimą; Lietuvos Aukščiausio Teismo 2011 m. rugpjūčio 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-344/2011, LVAT 2011 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-279/2011, 2012 m. sausio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-59/2012 ir kt.) laikomasi nuostatos, kad nustačius, jog ginčijami teisės aktai buvo priimti pažeidžiant imperatyvias aukštesnės galios teisės aktų normas, nėra pagrindo teigti, kad neteisėtų sprendimų pagrindu nekilnojamojo turto įgijėjams gali susiformuoti teisėti lūkesčiai, nes teisėtų lūkesčių principas suponuoja, kad turi būti ginamos teisėtai įgytos teisės.

Atkūrimo įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad miškas arba vandens telkinys grąžinamas natūra turėtoje vietoje piliečiui arba piliečiams bendrosios nuosavybės teise, išskyrus mišką ir vandens telkinius, pagal šio įstatymo 13 straipsnį priskirtus valstybės išperkamiems, taip pat buvusio miško ir vandens telkinių plotus, kurių šio straipsnio 7 dalyje nustatytu atveju susigrąžinti turėtoje vietoje piliečiai nepageidauja. Atkūrimo įstatymo 13 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad miškai ir vandens telkiniai iš šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytų piliečių išperkami valstybės ir už juos valstybė atlygina pagal šio įstatymo 16 straipsnį, jeigu jie priskirti valstybinės reikšmės miškams, valstybinės reikšmės vidaus vandenims. Šių miškų ir vandens telkinių plotus tvirtina Vyriausybė.

Žemės įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad Lietuvos valstybei išimtine nuosavybės teise priklauso žemė, įstatymų ir Vyriausybės nustatyta tvarka priskirta 1-9 punktuose išvardytiems objektams, tarp jų valstybinės reikšmės vidaus vandenims (ŽĮ 6 straipsnio 1 dalies 6 punktas. Aptariamo straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad Lietuvos valstybei išimtine nuosavybės teise priklausančios žemės įsigyti savivaldybių ar privačion nuosavybėn negalima.

Vandens įstatymo, kurio 2 straipsnyje nurodyta, kad šis įstatymas taikomas fiziniams ir juridiniams asmenims, kurie valdo, naudoja ar saugo Lietuvos Respublikoje esančius vandens telkinius ir juose esantį vandenį nepaisant jų paskirties bei nuosavybės formų, 4 straipsnis yra skirtas išimtinės valstybės teisės į vandens telkinius įtvirtinimui. Šio straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad valstybei išimtine nuosavybės teise priklauso požeminiai vandens telkiniai ir valstybinės reikšmės paviršiniai vandens telkiniai. Pagal Vandens įstatymo 2 straipsnyje apibrėžtas sąvokas, paviršinis vandens telkinys – identifikuota reikšminga vandens aplinkos dalis, esanti žemės paviršiuje, tai yra: upė ar jos dalis, kanalas, ežeras, tvenkinys, kūdra, rekultivuotas į vandens telkinį karjeras.

Prie paviršinių vandens telkinių taip pat priskiriami tarpinių ir priekrantės vandenų plotai (VĮ 2 straipsnio 18 dalis). Vandens įstatymo 2 straipsnio 1- 9 punktuose nurodyti kriterijai kuriais vadovaujantis paviršiniai vandens telkiniai priskiriami valstybinės reikšmės paviršiniams vandens telkiniams, t.y.:

1) ežerai ir tvenkiniai, kurių plotas didesnis kaip 50 ha;

2) upės, kurių baseino plotas didesnis kaip 50 km2 ;

3) tvenkiniai, įrengti upėse, kurios įrašytos į valstybinės reikšmės upių sąrašą, ir ežerai, kuriuos jungia valstybinės reikšmės upės;

4) paviršiniai vandens telkiniai, esantys valstybiniuose rezervatuose ir valstybinių parkų rezervatuose;

5) paviršiniai vandens telkiniai, svarbūs vertingų gamtinių kompleksų ir biologinės įvairovės išsaugojimo požiūriu bei turintys įtaką su jais susijusių upelių, pelkių ir kitų aplinkos komponentų ekologinės pusiausvyros stabilumui ir dėl šios savo savybės įtraukti į valstybinius draustinius ir valstybinius parkus arba turintys gamtos paveldo objekto statusą;

6) paviršiniai vandens telkiniai, esantys teritorijose, kurios atitinka teisės aktų nustatytus Europos ekologinio tinklo Natura 2000 teritorijų atrankos kriterijus;

7) paviršiniai vandens telkiniai, jungiantys vandens turizmo trasas į bendrą sistemą;

8) paviršiniai vandens telkiniai, esantys valstybinėje žemėje arba su ja besiribojantys, ir rekreacijai (poilsiui ir (ar) turizmui) svarbūs paviršiniai vandens telkiniai, kurie teritorijų planavimo dokumentais arba savivaldybių tarybų sprendimais priskirti rekreacinėms teritorijoms;

9) paviršiniai vandens telkiniai, iki 1940 m. priklausę valstybei nuosavybės teise. Vandens įstatymo 4 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad paviršinių vandens telkinių įrašymo į valstybinės reikšmės paviršinių vandens telkinių sąrašą ir išbraukimo iš šio sąrašo tvarką nustato ir valstybinės reikšmės paviršinių vandens telkinių sąrašą tvirtina Vyriausybė pagal šio įstatymo ir kitų teisės aktų reikalavimus. Į valstybinės reikšmės paviršinių vandens telkinių sąrašą neįtraukiami paviršiniai vandens telkiniai, kurie nors ir atitinka šio straipsnio 2 dalyje nurodytus kriterijus, tačiau teisės aktų nustatyta tvarka yra įgyti privačion nuosavybėn iki šio įstatymo įsigaliojimo. Vandens įstatymas buvo priimtas 1997 m. spalio 21 d. Nr. VIII-474, įsigaliojo nuo 1997 m. lapkričio 19 d. (Žin., 1997, Nr.104-2615).

Lietuvos Respublikos Vyriausybė, vadovaudamasis Atkūrimo įstatymo 13 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir Vandens įstatymo 4 straipsnio 3 dalimi, 2003 m. spalio 14 d. nutarimu Nr. 1268 patvirtino Valstybinės reikšmės paviršinių vandens telkinių sąrašą (galioja 2010 m. birželio 22 d. nutarimo Nr. 790 redakcija). Į minėtais Vyriausybės nutarimais patvirtintą Valstybinės reikšmės paviršinių vandens telkinių sąrašą Termento ežeras ginčui aktualių sprendimų priėmimo dieną nebuvo įtrauktas.

Pirmosios instancijos teismas iš pateiktų į bylą įrodymų pagrįstai nustatė, kad Termento ežeras, kuris iki 1940 metų priklausei valstybei nuosavybės teise ir 1997 m. lapkričio 19 d. (Vandens įstatymo įsigaliojimo) nebuvo įgytas privačion nuosavybėn, Vandens įstatymo 2 straipsnio 2 dalies 9 punkto ir šio įstatymo 9 straipsnio 3 dalies prasme priskirtinas valstybinės reikšmės paviršiniams vandens telkiniams. Šį teisiškai reikšmingą faktą patvirtina byloje esantys archyviniai dokumentai, sudaryti iki 1940 metų, t. y. Seinų apskrities, (duomenys neskelbtini) valsčiaus, (duomenys neskelbtini) kaimo žemės išskirstymo planas, sudarytas 1931 metais, kuriame aprašant gretimas žemės nurodyta, kad nuo taško „C“ iki taško „D“ yra „valdiškas „Tarminto“ ežeras“; Žemės tvarkymo departamento matininko 1934 metų vasario 3 d. patikrinto ir savo parašu patvirtinto Seinų apskrities, (duomenys neskelbtini) valsčiaus, (duomenys neskelbtini) kaimo plano 2-me lape esantys įrašai, kuriuose prašant gretimas žemes nurodyta, kad nuo taško „B“ iki taško „C“ gretimybė „ežeras „Tarmentas“ Seinų miškų urėdijos žinioje“. Dar viename archyviniame dokumente (Seinų apskrities Seinų miškų urėdijos ežerų mokesniais apdėjimo reikalu rūšimis paskirstytų žemių sąraše“, sudarytame 1934 m. balandžio 27 d. Seinų apskrities žemės rūšiavimo komisijos) yra nurodytas (įrašas 58-986) (duomenys neskelbtini) valsčiuje, Seinų miškų urėdijos žinioje esantis Tarmanto ežeras. Tarp bylos proceso šalių nėra ginčo dėl to, kad šiuose archyviniuose dokumentuose kalbama apie ginčui aktualų Termento ežerą, pagal dabartinį administracinį teritorinį suskirstymą esantį (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini) seniūnijoje, Alytaus apskrityje, nors nurodant ežero pavadinimą kai kurių balsių rašymas nesutampa.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad Vandens įstatymo 4 straipsnyje, įtvirtintas teisinis reguliavimas, kad valstybei išimtine nuosavybės teise priklauso valstybinės reikšmės paviršiniai vandens telkiniai, atitinkantys šio įstatymo nustatytus kriterijus ir priskirtinumo sąlygas (Vandens įstatymo 4 straipsnio 1,2,3 dalys), iš esmės yra panašus į Miškų įstatymo 4 straipsnyje nustatytą teisinį reguliavimą, kuriame nustatyta, kad Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise priklauso valstybinės reikšmės miškai, atitinkantys priskirtinumo valstybinės reikšmės miškams kriterijus (Miškų įstatymo 4 straipsnio 4 dalis), sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad pagal nagrinėjamos bylos aplinkybes, atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 2007 m. rugsėjo 6 d. nutarime pateiktą aiškinimą, pagrįstą, be kita ko ir teisės aktų hierarchijos principu, kad nepaisant to, ar Vyriausybė tam tikrus miestų miškus formaliai yra priskyrusi valstybinės reikšmės miškams, miestų miškai pagal Miškų įstatymą yra valstybinės reikšmės miškai, galimas analogiškas Vandens įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 9 punkto aiškinimas ir nepaisant to, kad Termento ežeras, kuris ginčo sprendimų priėmimo dieną nebuvo įtrauktas į Vyriausybės 2003 m. spalio 14 d. nutarimu Nr. 1268 patvirtintą Valstybinės reikšmės paviršinių vandens telkinių sąrašą, pagal minėtas Vandens įstatymo nuostatas priskirtinas valstybinės reikšmės paviršiniams vandens telkiniams.

Dėl nagrinėjamai bylai aktualaus Vandens įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 9 punkto pabrėžtina, kad šioje įstatymo normoje nustatytas teisinis reguliavimas, numatantis kad valstybinės reikšmės paviršiniams vandens telkiniams priskiriami paviršiniai vandens telkiniai, iki 1940 m. priklausę valstybei nuosavybės teise, yra visiškai aiškus iš įstatymo formuluotės (nėra siejamas su jokių papildomų aplinkybių nustatymų, kaip pavyzdžiui šio įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 5, 6, 7, 8 punktuose), o Vandens įstatymo 4 straipsnio 3 dalyje nustatyta išimtis (į valstybinės reikšmės paviršinių vandens telkinių sąrašą neįtraukiami paviršiniai vandens telkiniai, kurie nors ir atitinka šio straipsnio 2 dalyje nurodytus kriterijus, tačiau teisės aktų nustatyta tvarka yra įgyti privačion nuosavybėn iki šio įstatymo įsigaliojimo, t. y. 1997 m. lapkričio 19 d.) taip pat yra aiški iš įstatymo. Todėl sutiktina su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad atsakovas, priimdamas 2012 m. kovo 26 d. spendimus Nr. 4S-133, Nr. 4S-134, pažeidė pirmosios instancijos teismo sprendime nurodytas imperatyvias įstatymų normas, draudžiančias perleisti privačion nuosavybėn vandens telkinį, kuris išimtine nuosavybės teise priklauso valstybei.

Nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste dėl Termento ežero priskirtinumo pagal Vandens įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 9 punktą valstybinės reikšmės paviršiniams vandens telkiniams abejonių nekyla. Byloje nustatyta, kad valstybės institucijos (Aplinkos ministerija, Aplinkos apsaugos agentūra), tirdamos (duomenys neskelbtini) seniūnijos bendruomenės 2011 m. gruodžio mėn. kolektyvinį skundą dėl Termento ežero galimai neteisėto perdavimo privačion nuosavybėn, nustatė, kad skunde pateikta informacija, jog šis ežeras visą laiką priklausė valstybei, yra teisinga, nes Termento ežeras iki 1940 metų nuosavybės teise priklausė valstybei, atitinka Vandens įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 9 punkte numatytą įrašymo į Valstybinės reikšmės paviršinių vandens telkinių sąrašą kriterijų ir turėjo būti įrašytas į šį Sąrašą. Pažymėtina, kad Aplinkos ministerija ir Aplinkos apsaugos agentūra, prieidamos prie šių išvadų, buvo gavę NŽT žemėtvarkos skyriaus 2012 m. vasario 8 d. raštu Nr. 4SD-(14.4.104)-487) pateiktą informaciją apie tai, kad pagal pirmiau minėtus 1931 m. ir 1934 m. planus, Termento ežeras priklausė valstybei. Tai patvirtina, kad atsakovas turėjo duomenis, pagrindžiančius būtinumą vadovautis Vandens įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 9 punktu. Iš Aplinkos ministerijos 2012 m. gegužės 15 d. rašto Nr. (19.1)-D8-4378, taip pat 2013 m. gegužės 31 d. rašto Nr. (19-2)-D8-4660 matyti, kad Aplinkos ministerija, įvertinusi, kad Termento ežeras atitinka Vandens įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 2 punkte įtvirtintą kriterijų, tačiau iki šiol nebuvo įtrauktas į Valstybinės reikšmės paviršinių vandens telkinių sąrašą, pradėjo Termento ežero įtraukimo į Vyriausybės 2003 m. spalio 14 d. nutarimu Nr. 1268 patvirtino Valstybinės reikšmės paviršinių vandens telkinių sąrašą procedūras, tačiau šio Sąrašo papildymo procedūra nėra užbaigta, nes paaiškėjo aplinkybė, jog NŽT atkūrė nuosavybės teises į Termento ežerą ir dėl to prasidėjęs šis teismo procesas. Ši aplinkybė sprendžiant ginčą nėra esminė, nes, kaip jau minėta pirmiau, atsakovas, spręsdamas dėl galimybės atkurti nuosavybės teises į vandens telkiniu (Termento ežeru) užimtą žemę, turėjo vadovautis Vandens įstatymo 4 straipsniu ir kitomis pirmiau minėtų įstatymų normomis.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pastebėjo, kad skundžiamų Spendimų Nr. 4S-133, Nr. 4S-134 priėmimo metu Termento ežeras Lazdijų rajono savivaldybės tarybos 2012 m. vasario 24 d. sprendimu Nr.5TS-310 buvo įtrauktas į išperkamų ir neprivatizuojamų vandens paskirties žemės sklypų, priskiriamų rekreacinėms reikmėms, sąrašą (Vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 4 dalis, Vandens įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 8 punktas ir 12 straipsnis) t. y. šių sprendimų priėmimo metu atitiko dar vieną Vandens įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje numatytą priskirtinumo valstybinės reikšmės paviršiniams vandens telkiniams pagrindą – savivaldybių tarybų sprendimais priskirti rekreacinėms teritorijoms (Vandens įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 8 punktas). Tam, kad atitinkamas vandens telkinys būtų priskirtas valstybinės reikšmės paviršiniams vandens telkiniams, pakanka vienos iš Vandens įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje nustatytų kriterijų. Taigi, ginčui aktualaus vandens telkinio priskirtinumas valstybinės reikšmės paviršiniams vandens telkiniams pagal vieną įstatymo pagrindą (Vandens įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 9 punktą) yra pakankamas pagrindas išvadoms, kad atsakovo Spendimai Nr. 4S-133, Nr. 4S-134 yra neteisėti.

Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą (ABTĮ 136 straipsnis), konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas pareiškėjo reikalavimus dėl Spendimų Nr. 4S-133, Nr. 4S-134 panaikinimo, nustatė nagrinėjamam ginčui išspręsti reikšmingas aplinkybes, išsamiai ištyrė įrodymų visumą pagal įrodymų vertinimo taisykles (ABTĮ 57 straipsnio 6 dalis), materialinės teisės normas taikė iš esmės teisingai, patenkindama pareiškėjo, ginančio viešąjį interesą, prašymą ir panaikindamas minėtus administracinius aktus, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurį naikinti remiantis atsakovų apeliacinių skundų argumentais, nėra pagrindo.

Pareiškėjo reikalavimai panaikinti paveldėjimo pagal įstatymą liudijimus, kuriais B. K. paveldėjo NŽT 2012 m. kovo 26 d. spendimais Nr. 4S-133 ir Nr. 4S-134, priimtais mirusiųjų pretendentų atkurti nuosavybės teises V. B. ir B. B. vardu, perduotą nuosavybėn nekilnojamąjį turtą (13,33 ha ploto vandens ūkio paskirties žemės sklypą (duomenys neskelbtini) kaime, Lazdijų rajone, Alytaus apskrityje (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)), taip pat 2012 m. rugpjūčio 2 d. pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 1341 ir 2012 m. spalio 25 d. pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 1915, yra išvestiniai reikalavimas iš reikalavimo panaikinti NŽT Spendimus Nr. 4S-133, Nr. 4S-134. Pagrįstai ir teisėtai patenkinęs pareiškėjo prašymo pagrindinį reikalavimą dėl Spendimų Nr. 4S-133, Nr. 4S-134 panaikinimo, pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai patenkino išvestinius reikalavimus dėl paveldėjimo liudijimų bei pirkimo–pardavimo sutarčių panaikinimo ir restitucijos taikymo. Teisėjų kolegija sutinka su minėta pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, todėl iš naujo šiais klausimais nepasisako.

Teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria teismas iš Lietuvos valstybės ginčui aktualaus sklypo paskutiniam pirkėjui R. B. ir jo sutuoktinei (bendratutei) priteisė 24 800 Lt turto (valstybei grąžinto žemės sklypo) įsigijimo išlaidas. Teisėjų kolegija pažymi, kad šiuo klausimu pirmosios instancijos teismo sprendimas negali būti laikomas pagrįstu, nes Lietuvos valstybė byloje nebuvo įtraukta atsakovu. Pažymėtina ir tai, kad nurodant priteistiną (konkrečią) sumą, nurodoma ir atitinkama sąlyga, kad turto įsigijimo išlaidos neturėtų viršyti turto rinkos kainos sandorių sudarymo metu. Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad sąžiningi nekilnojamojo turto įgijėjai, kurie patyrė žalą dėl valdžios pareigūnų ar jiems prilygintų asmenų neteisėtų veiksmų, pagal Konstituciją ir kitus įstatymus (CK 6.271 straipsnis) turi teisę reikalauti žalos atlyginimo.

Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad tenkinti atsakovų apeliacinius skundus nėra pagrindo.

Dėl trečiojo suinteresuoto asmens kaimo bendruomenės „Termentas“ prašymo priteisti teismo išlaidas, teisėjų kolegija pažymi, kad tokio pobūdžio prašymus teismas sprendžia gavęs įrodymus, patvirtinančius teismo išlaidas. Prašymai dėl teismo išlaidų priteisimo, su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu, kurie nebuvo pateikti nagrinėjant bylą, teismui gali būti pateikti ne vėliau kaip per keturiolika dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo (ABTĮ 45 straipsnio 1 dalis).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktais, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Atsakovų Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos R. B., R. B., A. P., B. K. apeliacinius skundus atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 18 d. sprendimą pakeisti.

Panaikinti šio sprendimo dalį, kuria R. B. ir R. B. priteista iš Lietuvos valstybės 24 800 (dvidešimt keturi tūkstančiai aštuoni šimtai) litų.

Likusią Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 18 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Anatolijus Baranovas

Irmantas Jarukaitis