A-1168-442/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1168-442/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02038-2014-3

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. gegužės 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Dainiaus Raižio (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. D. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. D. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas D. D. su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti 150 Lt neturtinės žalos, kurią patyrė dėl apribojimo Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime (toliau – ir Lukiškių TI-K) ne ilgiau negu tris valandas per dieną naudotis asmeniniu kompiuteriu, atlyginimą.

Pareiškėjas nurodė, kad ribojimas ne ilgiau negu tris valandas per dieną naudotis asmeniniu kompiuteriu jam yra taikomas neteisėtai. Lukiškių TI-K pareiškėjas lanko anglų kalbos, kompiuterinio raštingumo kursus, todėl atitinka teisės aktuose nustatytas sąlygas, kurioms esant toks ribojimas netaikytinas.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad pareiškėjo skundžiamas apribojimas yra įtvirtintas ginčo santykius reguliuojančiuose teisės aktuose. Pareiškėjas kreipėsi į Lukiškių TI-K administraciją su prašymu leisti asmeniniu kompiuteriu naudotis papildomai tris valandas, tačiau buvo nustatyta, kad Vilniaus jaunimo ir suaugusiųjų konsultacinio bendrojo lavinimo centre pareiškėjas D. D. nesimoko, todėl prašymą tenkinti atsisakyta. Valstybės civilinė atsakomybė pagal Civilinį kodeksą (toliau – ir CK) atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Šiuo atveju atsakovo veiksmai buvo teisėti, todėl nėra būtinų CK nustatytų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad Lukiškių TI-K pagrįstai atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą leisti naudotis asmeniniu kompiuteriu ilgiau nei tris valandas per parą. Toks ribojimas įtvirtintas galiojančiuose teisės aktuose, pareiškėjas neatitinka reikalavimų, kuriems esant šis apribojimas galėtų būti netaikomas. Byloje neįrodyta, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą bei kad egzistuoja kitos būtinos civilinės atsakomybės sąlygos.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. spalio 30 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad Bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 96 straipsnis reglamentuoja nuteistųjų teisę naudotis televizoriais, kompiuteriais, vaizdo leistuvais ir garso grotuvais, radijo imtuvais, kompiuterinių žaidimų aparatais ir kitais daiktais. Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (toliau – ir Taisyklės), 173 punkte nurodyta, kad nuteistiesiems, išskyrus laisvės atėmimo bausmę atliekančius pataisos įstaigose drausmės grupės laikymo sąlygomis, leidžiama naudotis įsigytais ar perduotais daiktais, išvardytais šių Taisyklių 173.1–173.16 punktuose, tarp jų kompiuteriais (173.7 punktas).

Tų pačių Taisyklių 1731 punkte nustatyta, kad nuteistieji šių Taisyklių 173.7 punkte nurodytais daiktais naudojasi tik laisvalaikio metu, bet ne ilgiau kaip 3 valandas per parą Kalėjimų departamento direktoriaus nustatyta tvarka. Kalėjimų departamento direktorius nustato kriterijus, kuriais remiantis pataisos įstaigos direktorius gali nuteistajam leisti naudotis šių Taisyklių 173.7 punkte nurodytais daiktais ilgiau kaip tris valandas per parą. Naudojimosi šių Taisyklių 173 punkte nurodytais daiktais vietas nustato pataisos įstaigos direktorius.

Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 173 punkto nuostatas detalizuoja Kalėjimų departamento direktoriaus 2012 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-123 patvirtintas Nuteistųjų ir suimtųjų naudojimosi laisvės atėmimo vietose turimais asmeniniais kompiuteriais tvarkos aprašas (toliau – ir Aprašas). Pagal Taisykles (1731 punktas) ir Aprašą bei Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2012 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-123 patvirtintus Leidimo nuteistiesiems ar suimtiesiems naudotis asmeniniais kompiuteriais ilgiau kaip tris valandas per parą kriterijus (toliau – ir Kriterijai), bendroji taisyklė yra ta, kad paprastosios ir lengvosios grupės sąlygomis laisvės atėmimo bausmę atliekantys nuteistieji ar suimtieji asmeniniais kompiuteriais naudojasi ne ilgiau kaip tris valandas per parą įstaigos direktoriaus dienotvarkėje nustatytu metu.

Kriterijų 1 punkte nurodyta, kad laisvės atėmimo vietos direktorius ar jo įgaliotas pareigūnas gali nuteistiesiems ar suimtiesiems leisti naudotis asmeniniais kompiuteriais ilgiau kaip tris valandas per parą, vadovaudamasis kriterijais, išvardytais 1.1–1.8 punktuose. Kriterijų 2 punkte nurodyta, kad leidimą nuteistajam ar suimtajam naudotis asmeniniu kompiuteriu ilgiau kaip tris valandas per parą laisvės atėmimo vietos direktorius arba jo įgaliotas pareigūnas suteikia atsižvelgdamas į nuteistojo ar suimtojo prašymą, esant tarnybos, atsakingos už nuteistųjų (suimtųjų) priežiūrą, Socialinės reabilitacijos ir Vidaus tyrimų padalinių sutikimui (atsakingų šių tarnybų pareigūnų vizoms);

šis sprendimas įforminamas Leidimu naudotis asmeniniu kompiuteriu ilgiau kaip tris valandas per parą (1 priedas). Pažymėtina, kad pagal Kriterijais nustatytą teisinį reguliavimą, leidimai naudotis asmeniniu kompiuteriu ilgiau kaip tris valandas per parą, išduodami terminuotai (ne ilgesniam kaip vienerių metų laikotarpiui), pasibaigus šiam laikotarpiui dėl leidimo išdavimo svarstoma iš naujo (Kriterijų 3 p.), be to, nustatyti atvejai, kuriais leidimas gali būti panaikinamas prieš nustatytą terminą (Kriterijų 6 p.).

Įvertinęs nurodytą teisinį reguliavimą, teismas pažymėjo, jog byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad Lukiškių TI-K turėjo pagrindą tenkinti pareiškėjo 2014 m. sausio 14 d. prašymą leisti naudotis asmeniniu kompiuteriu netaikant aptarto bendrojo trijų valandų per parą ribojimo. Vilniaus jaunimo ir suaugusiųjų konsultacinio bendrojo lavinimo centro direktoriaus A. Š. 2014 m. sausio 20 d. patvirtinimas, kad pareiškėjas Vilniaus jaunimo ir suaugusiųjų konsultacinio bendrojo lavinimo centre nesimoko byloje nėra paneigtas, todėl pareiškėjo teiginys dėl neteisėtų atsakovo veiksmų yra nepagrįstas. Atsižvelgdamas į tai, teismas konstatavo, jog pareiškėjas neįrodė, kad būtų patyręs neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnyje.

III. Pareiškėjas D. D. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 30 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – priteisti pareiškėjui 150 Lt neturtinės žalos atlyginimą. Apeliaciniame skunde nurodo, jog pirmosios instancijos teismas neįvertino byloje surinktų įrodymų bei teismų praktikos.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas yra kilęs dėl neturtinės žalos, kuri, pareiškėjo teigimu, atsirado dėl Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų, neleidžiant pareiškėjui naudotis asmeniniu kompiuteriu ilgiau nei tris valandas, atlyginimo.

Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs ginčui aktualų teisinį reglamentavimą ir byloje nustatytas aplinkybes, konstatavo, kad nenustatyta atsakovo neteisėtų veiksmų, kaip vienos iš valstybės civilinės atsakomybės sąlygų CK 6.271 straipsnio taikymo prasme, todėl pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo atmetė. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su šia pirmosios instancijos teismo išvada.

Atkreiptinas dėmesys, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją;

LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 138 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga.

Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis.

Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus ir padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas. Apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, keisti ar naikinti ginčijamą sprendimą, apeliantas naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė.

Teisėjų kolegija, papildomai patikrinusi bylą (ABTĮ 136 str.), aplinkybių, sudarančių pagrindą keisti ar naikinti ginčijamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, taip pat nenustatė. Nagrinėjamu atveju pagrįstai nustatyta, kad, remiantis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2012 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-123 patvirtintais Leidimo nuteistiesiems ar suimtiesiems naudotis asmeniniais kompiuteriais ilgiau kaip tris valandas per parą kriterijais ir Vilniaus jaunimo ir suaugusiųjų konsultacinio bendrojo lavinimo centro direktoriaus 2014 m. sausio 20 d. patvirtinimu, kad pareiškėjas Vilniaus jaunimo ir suaugusiųjų konsultacinio bendrojo lavinimo centre nesimoko (b. l. 38), pagrindo suteikti leidimą pareiškėjui naudotis asmeniniu kompiuteriu ilgiau kaip tris valandas per parą nebuvo.

Todėl teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos atliktu įrodymų vertinimu ir teisės aktų normomis pagrįstomis išvadomis, jog Lukiškių TI-K pareigūnų neteisėti veiksmai pareiškėjo atžvilgiu nenustatyti. Nenustačius civilinės atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį esminės sąlygos – valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, civilinė atsakomybė negalima.

Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas materialinės ir procesinės teisės normas taikė tinkamai, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 ir 87 straipsnių reikalavimus. Todėl tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjo D. D. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Irmantas Jarukaitis

Ričardas Piličiauskas

Dainius Raižys