2K-335/2014 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Pranešėjas Baudž.byla Nr.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-335/2014

Teisminio proceso Nr. 1-13-1-01374-2012-6

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.2.26.2.1;

3.1.5.7 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. liepos 1 d. Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Armano Abramavičiaus, Vytauto Piesliako ir pranešėjo Viktoro Aiduko, sekretoriaujant Daivai Kučinskienei, dalyvaujant prokurorui Arūnui Vereniui, nuteistajam D. R., teismo posėdyje

kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. R. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų

bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 9 d. nuosprendžio. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. balandžio 18 d. nuosprendžiu D.

R. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 straipsnio 1 dalį nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas). Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 9 d. nuosprendžiu panaikintas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. balandžio 18 d. nuosprendis ir D. R. nuteistas pagal BK 284 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu aštuoniems mėnesiams. Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo Viktoro Aiduko pranešimą, nuteistojo, prašiusio kasacinį skundą tenkinti, prokuroro, prašiusio skundą atmesti, paaiškinimų, n u s t a t ė :

Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu D.

R. nuteistas pagal BK 284 straipsnio 1 dalį už tai, kad padarė viešosios tvarkos pažeidimą, t. y. viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais bei vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką: 2012 m. gegužės 15 d., apie 16.00 val., automobilių plovyklos „J.“, esančios Vilniuje, (duomenys neskelbtini), aikštelėje konflikto su E. M. metu kumščiu trenkė jai į veidą, taip sukeldamas nukentėjusiajai fizinį skausmą, apipylė ją vandeniu ir išvadino necenzūriniais žodžiais. Nuteistasis D. R. kasaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio

9 d. nuosprendį ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. balandžio 18 d. nuosprendį. Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendis naikintinas dėl padarytų esminių Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 6 straipsnio

2 dalies ir baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų. Kasaciniame skunde pateikiamos pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės,

išdėstyti įrodymai, kuriais grindžiamas kaltinimas (nukentėjusiosios E. M., liudytojų J. P., L. K., R. K., E. M. parodymai, asmens parodymo atpažinti

iš nuotraukų kartotekų protokolas). Kasatorius pažymi, kad pirmosios instancijos teismas pagristai abejojo nukentėjusiosios ir liudytojo L. K. parodymų atitiktimi tikrovei nes, visų pirma, teismo medicinos specialistas E. B., atlikęs nukentėjusiosios kūno ir medicinos dokumentų tyrimą, jos kūno sužalojimų nenustatė ir nurodė, kad nukentėjusiajai kliniškai nustatytas veido sumušimas nepagrįstas objektyviais medicinos duomenimis. Šis specialistas teisme paaiškino, kad jo išvada apie nepatvirtintą diagnozę reiškia tai, jog VšĮ Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės nukentėjusiosios apžiūros protokole nenurodyti jokie klinikiniai veido sumušimo požymiai, kurie leistų konstatuoti tokią diagnozę, nes, pasak specialisto, veido sumušimas praktikoje reiškia žaizdą, odos paraudimą, kuris paprastai virsta kraujosruva, o tokie požymiai nekonstatuoti. Antra,

nukentėjusioji ir liudytojas L. K. nurodė skirtingas vietas, kur D. R. trenkė į veidą E. M., skirtingai apibūdino smurtinius

veiksmus (nukentėjusioji teigė, kad jai sudavė vieną smūgį į veidą, o L. K. – kad po smūgio kaltinamasis purtė nukentėjusiąją, sugriebęs už palto atlapų). Šių proceso dalyvių parodymų prieštaringumo teisiamajame posėdyje pašalinti nepavyko ir tai kelia abejonių tokių parodymų objektyvumu. Liudytojas E. M. (nukentėjusiosios brolis) patvirtino, kad matė, jog sesers kairysis žandas buvo patinęs ir paraudęs. Tačiau nuo įvykio praėjus apie 2 val.

nukentėjusiąją apžiūrėjęs gydytojas tokių sumušimo požymių, kuriuos nurodė E. M., nenustatė. Kasatorius

pažymi, kad teismas atsižvelgė ir į tai, jog konfliktą lėmė anksčiau susiklostę priešiški tarpusavio santykiai (2012 m. gegužės 2 d. plovyklos aikštelėje D. R. automobiliu kliudė nukentėjusiosios mašiną ir ją apgadino; nukentėjusioji pripažino, kad incidentas kilo ir dėl to, jog ji, pamačiusi, kad D. R. plovyklos aikštelėje vairuoja automobilį, puolė tai filmuoti). Tokie negatyvūs tarpusavio santykiai, teismo nuomone, galėjo lemti atitinkamus nukentėjusiosios parodymus; šių aplinkybių visuma kelia pagrįstų abejonių, kad nuteistasis sudavė nukentėjusiajai į veidą.

Nors buvo nustatyta, kad konflikto metu D. R. apipylė E. M. vandeniu, iškeikė ją, teismas tokiame poelgyje chuliganiškų

motyvų neįžvelgė. Be to, nukentėjusioji pripažino, kad ji pati konflikto su

kaltinamuoju metu keikė jį necenzūriniais žodžiais (tai patvirtino liudytojas J. P.). Teismas sprendė, kad pagal

kaltinamojo veiksmų motyvus, tikslus, jų atlikimo aplinkybes jie buvo nukreipti ne į viešosios tvarkos pažeidimą, bet į nukentėjusiosios asmenybę. Kasaciniame skunde nurodoma, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas ne kartą konstatavo, jog nekaltumo prezumpcija (Konvencijos 6 straipsnio 2 dalis) reiškia, kad baudžiamojoje byloje kaltinamojo kaltė turi būti įrodyta nesant abejonės. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 30 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant BPK normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.1.8 punkte išaiškinta, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagristos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Kasatorius pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas šių nuostatų nepaisė, nes apkaltinamojo nuosprendžio nepagrindė išsamiu visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, netyrė ir nevertino aplinkybių, galėjusių iš esmės paveikti padarytas išvadas, kurios neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Šis teismas nepaneigė pirmosios instancijos teismo išvadų dėl liudytojų J. P., E. B. parodymų, teismo medicinos išvados vertinimo, šališkai tyrė nukentėjusiosios E. M. parodymus, vadovavosi tik jos parodymais, kaip vieninteliu objektyviu kaltės įrodymu, ir ignoravo gynybos argumentus, galėjusius iš esmės paveikti teismo išvadas. Taigi, kasatoriaus manymu, apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į aplinkybes, galėjusias iš esmės pakeisti jo išvadas dėl kasatoriaus kaltės padarius BK 284 straipsnio

1 dalyje numatytą veiką, taip padarė esminį baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimą, sutrukdžiusį teismui išsamiai bei nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą.

Kasacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Dėl BK 284 straipsnio 1 dalies taikymo

Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas padarė esminių Konvencijos 6 straipsnio 2 dalies ir baudžiamojo proceso įstatymo (BPK 20 straipsnio 5 dalies) pažeidimų, nes apkaltinamojo nuosprendžio nepagrindė išsamiu visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovavosi tik nukentėjusiosios parodymais, netyrė ir nevertino aplinkybių, galėjusių iš esmės paveikti padarytas išvadas, kurios neatitinka faktinių bylos aplinkybių. BK 284 straipsnio 1 dalies dispozicijoje numatyta: ,,Tas, kas viešoje vietoje įžūliais veiksmais, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką“. Taigi dispozicijoje nurodyti keli alternatyvūs viešosios tvarkos pažeidimo būdai, todėl teismo nuosprendyje turi būti nurodoma, kokie konkretūs veiksmai pripažįstami įžūliais, kokie – grasinimais, kokie – patyčiomis ar vandališkais veiksmais. BK 284 straipsnyje 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėtis yra materiali. Baudžiamojon atsakomybėn pagal BK

284 straipsnio 1 dalį gali būti traukiama tik konstatavus, kad visuomenės rimtis ar tvarka buvo realiai sutrikdytos. „<...> visuomenės tvarkos ar rimties sutrikdymu paprastai laikomi veiksmai, kai prieš asmenį viešoje vietoje buvo panaudotas fizinis smurtas ir dėl to buvo nutrauktas žmonių poilsis ar darbas, padaryta didelė materialinė žala, sutrikdyta normali įmonių ar įstaigų veikla, žmonėms sukeltas didelis išgąstis ar kilo sumaištis, nutrauktas žmonėms skirtas renginys, sustabdytas eismas ir pan. Tai vertinamieji požymiai ir jų turinys priklauso nuo daugelio aplinkybių. Kiekvienu konkrečiu atveju reikia atsižvelgti į kaltininko veiksmų ypatybes, intensyvumą, trukmę, kilusius padarinius, viešosios tvarkos specifiką“ (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose 2K-397/2005, 2K-243/2006, 2K-248/2008, 2K-412/2009, 2K-513/2010, 2K-452/2011, 2K-429/2012 ir kt.). Iš bylos medžiagos matyti, kad

D. R., dirbdamas automobilių plovykloje, neturėdamas teisės vairuoti automobilį, minėtoje aikštelėje 2012 m. gegužės 2 d. automobiliu kliudė nukentėjusiosios E. M. automobilį ir jį apgadino, todėl tarp jų susiklostė priešiški santykiai. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje nustatė, kad 2012 m. gegužės 14 d. nukentėjusioji, pamačiusi, jog D. R. automobilių plovyklos ,,J.“ aikštelėje vėl vairuoja automobilį, pradėjo tai filmuoti, todėl dėl to ir tarpusavio susiklosčiusių santykių tarp nukentėjusiosios ir D. R. kilo incidentas. Įvykio metu viešoje vietoje D. R. nukentėjusiąją iškeikė necenzūriniais žodžiais (nukentėjusioji pripažįsta, kad ir ji vartojo necenzūrinius žodžius), tyčia apipylė ją vandeniu iš automobilių plovimo įrenginio bei panaudojo prieš ją fizinį smurtą (kumščiu sudavė į kairiąją veido pusę), todėl konstatavo, kad D. R. padaryta veika atitinka visus būtinus BK 284 straipsnio 1 dalyje numatytos veikos sudėties objektyviuosius požymius, t. y. jis padarė viešosios tvarkos pažeidimą, nes viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais bei vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir sutrikdė

visuomenės rimtį ir tvarką. Tai patvirtina nukentėjusiosios E. M., liudytojų L. K., R. K., E. M., A. P. parodymai bei Bendrojo pagalbos centro

duomenys Kasatorius pripažįsta, jog tyčia nukentėjusiąją apipylė vandeniu iš automobilių plovimo įrenginio tam, kad ji pasitrauktų iš jo darbo vietos, tačiau neigia smurto panaudojimą prieš ją. Šioje byloje teismo medicinos specialistas, atlikęs nukentėjusiosios kūno ir medicinos dokumentų tyrimą, nukentėjusios kūno sužalojimų nenustatė ir nurodė, kad nukentėjusiosios kliniškai nustatytas veido sumušimas nepagrįstas objektyviais medicinos duomenimis. Teismo medicinos specialistas apklausos teisme metu taip pat pažymėjo, kad nukentėjusiosios apžiūros protokole VšĮ Respublikinėje Vilniaus universitetinėje ligoninėje nenurodyti jokie klinikiniai veido sumušimo požymiai, kurie leistų konstatuoti tokią diagnozę. Pasak specialisto, veido sumušimas praktikoje reiškia žaizdą, odos paraudimą, kuris paprastai virsta kraujosruva. Tokių požymių nebuvo konstatuota. Teismų praktika rodo, kad baudžiamosiose bylose, kuriose asmenys kaltinami padarę BK 284 straipsnyje numatytas nusikalstamas veikas, dažnai kyla veikų atribojimo problemų. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgdama į bylos aplinkybes, kad toks D. R. elgesys truko trumpai, nesukėlė žmonėms didelio išgąsčio, nebuvo kilusi sumaištis ar nutrauktas žmonių darbas bei nenustatyta kitų aplinkybių, kurios leistų pripažinti realų viešosios tvarkos ar rimties sutrikdymą, konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismo išvada, jog D. R. sutrikdė viešąją tvarką ir rimtį, yra neteisinga. Pagal BK 284 straipsnio 2 dalį atsako tas, kas viešoje vietoje necenzūriniais žodžiais ar nepadoriu elgesiu trikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Taigi iš straipsnio dispozicijos matyti, kad aptariama norma numato atsakomybę tiek už nepadorų elgesį, tiek ir už necenzūrinių žodžių vartojimą viešoje vietoje trikdant visuomenės rimtį ar tvarką. BK 284 straipsnio 2 dalyje numatyto baudžiamojo nusižengimo sudėtis yra formali, todėl baudžiamoji atsakomybė pagal minėto straipsnio antrą dalį taikoma tais atvejais, kai necenzūriniais žodžiais ar nepadoriais veiksmais visuomenės rimtis ar tvarka yra trikdoma, bet ne sutrikdoma. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad pagal byloje

nustatytas aplinkybes apeliacinės instancijos teismas, padarydamas išvadą, jog D. R. veiksmuose yra visų būtinų BK 284 straipsnio 1 dalyje

numatyto nusikaltimo sudėties požymių ir dėl to pirmosios instancijos teismo

nuosprendį panaikindamas, baudžiamąjį įstatymą pritaikė netinkamai, todėl D. R. veiksmai turi būti kvalifikuojami ne pagal BK 284

straipsnio 1 dalį, o pagal to paties straipsnio 2 dalį, nes byloje nustatyti visi būtini šio baudžiamojo nusižengimo sudėties požymiai. Pagal BPK 255 straipsnį byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje.

D. R. buvo pareikštas kaltinimas, kad jis viešoje vietoje įžūliu elgesiu, vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje konstatavo, kad D.

R. padarė viešosios tvarkos pažeidimą, nes viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais bei vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką. Vandalizmas – tai betikslis, beprasmis, nemotyvuotas kultūros, meno vertybių, kitokio turto niokojimas parkuose, skveruose, kapinių, kultūros ir kulto pastatų, namų fasadų, vitrinų ir kitokių objektų dergimas, niokojimas bei naikinimas. Teismas, pripažindamas vandališkais D. R. veiksmus, neįsigilino į sąvokos prasmę ir be pagrindo pripažino šį viešosios tvarkos pažeidimo būdą objektyviuoju požymiu. Grasinimai – tai žmonių bauginimas žodžiais ar veiksmais (garsus rėkimas, šaudymas, pavojų keliančių daiktų demonstravimas (mojavimas peiliu, lazda, grasinimas ginklu ir pan.). Toks viešosios tvarkos pažeidimo būdas nebuvo D. R. pareikštas kaltinime, todėl jis turi būti pašalinamas iš jo.

Dėl apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje padarytų pažeidimų

Ginčydamas apeliacinės instancijos teismo nustatytas aplinkybes, kasatorius skunde tvirtina, kad jas nustatydamas minėtos instancijos teismas

pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas. Šį teiginį nuteistasis D. R. argumentuoja tuo, kad apkaltinamasis nuosprendis nėra pagrįstas

išsamiu visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Pagal BPK 20 straipsnį įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, Baudžiamojo proceso kodekso numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti įrodymais duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagrindines įrodymų vertinimo taisykles nustato BPK 20 straipsnio 5 dalis. Pagal ją teismai įrodymus turi vertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą, dar kartą išanalizavęs įrodymus, pripažino, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padarytos išvados dėl

nusikalstamos veikos sudėties (BK 284 straipsnio 1 dalyje) nebuvimo D. R. veikoje yra nepagrįstos, todėl jis buvo išteisintas be

pakankamo pagrindo. Teisėjų kolegija pažymi, kad kasatoriaus nesutikimas su apeliacinės instancijos teismo atliktu įrodymų įvertinimu nereiškia, jog minėti BPK

20 straipsnio 5 dalies reikalavimai buvo pažeisti. Nuteistasis kasaciniame skunde neigia teismo nustatytas aplinkybes, tvirtindamas, kad prieš nukentėjusiąją E. M. fizinio smurto jis nenaudojo. Teismo nustatytų aplinkybių neigimas nėra kasacinės instancijos teismo nagrinėjimo dalykas, nes BPK 376 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad kasacinės instancijos teismas patikrina apskųstus nuosprendžius ir nutartis tik teisės taikymo aspektu, t. y. patikrina, ar tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, ar nebuvo padaryta esminių BPK reikalavimų pažeidimų. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad šioje byloje nėra teisinio pagrindo pripažinti, jog buvo pažeistos BPK normos, todėl kasatoriaus argumentai paliekami nenagrinėti.

Dėl bausmės

Pagal baudžiamąjį įstatymą už BK 284 straipsnio 2 dalyje numatyto baudžiamojo nusižengimo padarymą numatytos šios alternatyvios bausmės rūšys – viešieji darbai, bauda, laisvės apribojimas, areštas. Atsižvelgus į apeliacinės instancijos teismo nustatytas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, D. R. už nusikalstamos veikos, numatytos BK 284 straipsnio 2 dalyje, padarymą, vadovaujantis bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais, įtvirtintais BK 54 straipsnyje, bei BK 41 straipsnyje įtvirtinta bausmės paskirtimi, skirtinas – areštas. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio

6 punktu,

n u t a r i a :

Pakeisti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 9 d. nuosprendį.

D. R. iš pareikšto kaltinimo pašalinti alternatyvius viešosios tvarkos pažeidimo būdus – grasinimus ir vandališkus veiksmus.

D. R. padarytą veiką perkvalifikuoti iš BK 284 straipsnio 1 dalies į BK 284 straipsnio 2 dalį ir paskirti bausmę – keturiasdešimt penkių parų areštą.

Teisėjai Armanas Abramavičius

Vytautas Piesliakas

Viktoras Aidukas