2K-227-942/2015 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Baudžiamoji byla Nr. 2K-227-942/2015

Teisminio proceso Nr. 1-92-1-00379-2011-6

Procesinio sprendimo kategorijos: (S)

1.2.25.4.5;

2.1.7.4;

2.3.6.4.5

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. balandžio 21 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Viktoro Aiduko, Artūro Pažarskio ir pranešėjo Aurelijaus Gutausko,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. F. gynėjo advokato Adomo Liutvinsko kasacinį skundą dėl Švenčionių rajono apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 27 d. ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. spalio 21 d. nuosprendžių.

Švenčionių rajono apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 27 d. nuosprendžiu E. F. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 281 straipsnio 6 dalį laisvės atėmimu trejiems metams, uždraudžiant trejus metus naudotis teise vairuoti visų rūšių transporto priemones, pagal BK 144 straipsnį – laisvės apribojimu šešiems mėnesiams; vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos jas apimant ir paskirta galutinė bausmė – laisvės atėmimas trejiems metams (ją nustatant atlikti atvirojoje kolonijoje, bausmės laiką skaičiuojant nuo nuosprendžio vykdymo pradžios), uždraudžiant trejus metus naudotis teise vairuoti visų rūšių transporto priemones. Į bausmės laiką įskaitytas E. F. laikinojo sulaikymo laikas – 2011 m. lapkričio 2 d. ir suėmimo laikas nuo 2011 m. lapkričio 2 d. iki lapkričio 17 d.

E. F. pagal BK 259 straipsnio 2 dalį išteisintas neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką.

Priteista iš civilinio atsakovo UAB DK „PZU Lietuva“ nukentėjusiesiems ir civiliniams ieškovams: G. O. 6929,49 Lt (2006,92 Eur) turtinės ir 3596,95 Lt (1041,75 Eur) neturtinės žalos atlyginimo, D. O. – 2877,05 Lt (833,25 Eur), O. O. – 1438,95 Lt (416,75 Eur), L. F. – 719,05 Lt (208,25 Eur) dydžio neturtinės žalos atlyginimo; iš nuteistojo E. F. – nukentėjusiesiems ir civiliniams ieškovams: G. O. – 21 403,05 Lt (6198,75 Eur), D. O. – 17 122,95 Lt (4959,15 Eur) (priteistomis lėšomis disponuoja jo motina M. O. ), O. O. – 8561,05 Lt (2479,45 Eur), L. F. – 4280,95 Lt (1239,85 Eur) dydžio neturtinės žalos atlyginimo; iš nuteistojo E. F. – nukentėjusiajai ir civilinei ieškovei O. O. 1500 Lt (434,43 Eur) dydžio išlaidų atstovo pagalbai apmokėti atlyginimo.

Daiktai, turintys reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti – kelnės su diržu, žydros spalvos marškinėliai, sportinis megztinis, striukė, viena pora batų, saugoti Vilniaus apskrities Vyriausiajame policijos komisariate (toliau – ir VPK) Švenčionių r. policijos komisariate, sunaikinti. Mikrodalelės ir siūlas, plaukas ant daktiloplokštelės, saugoti Vilniaus apskrities VPK Švenčionių r. PK, kaip neturintys reikšmės bylai ir vertės, sunaikinti. Dvi informacijos laikmenos su nuotraukomis ir garso įrašu, saugoti Vilniaus apskrities VPK Švenčionių r. PK, palikti prie bylos. Be to, šiuo nuosprendžiu priteista iš nuteistojo E. F. 57 Lt (16 Eur) proceso išlaidų į valstybės biudžetą.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. spalio 21 d. nuosprendžiu Švenčionių rajono apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 27 d. nuosprendis pakeistas: E. F. padaryta nusikalstama veika perkvalifikuota iš BK 281 straipsnio 6 dalies į 281 straipsnio 5 dalį ir jam paskirta trejų metų laisvės atėmimo bausmė, uždraudžiant trejus metus naudotis teise vairuoti visų rūšių transporto priemones; vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punktu, E. F. šiuo nuosprendžiu paskirta bausmė subendrinta su Švenčionių rajono apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 27 d. nuosprendžiu pagal BK 144 straipsnį paskirta šešių mėnesių laisvės apribojimo bausme ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas trejiems metams (bausmę atliekant atvirojoje kolonijoje), uždraudžiant trejus metus naudotis teise vairuoti visų rūšių transporto priemones. Be to, panaikinta nuteistojo E. F. atsakomybę sunkinanti aplinkybė, kad nusikalstamas veikas jis padarė būdamas apsvaigęs nuo narkotinių medžiagų, ir atsakomybę lengvinanti aplinkybė, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 281 straipsnio 6 dalyje, bei padėjo ją išaiškinti. Šiuo nuosprendžiu priteista iš nuteistojo E. F. nukentėjusiajai O. O. 500 Lt (144,81 Eur) turėtų išlaidų advokato paslaugoms apeliacinės instancijos teisme apmokėti. Kita Švenčionių rajono apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 27 d. nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

Švenčionių rajono apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 27 d. nuosprendžiu, iš dalies pakeistu Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. spalio 21 d. nuosprendžiu, E. F. nuteistas pagal BK 281 straipsnio 5 dalį už tai, kad, vairuodamas kelių transporto priemonę, pažeidė kelių eismo saugumo taisykles, dėl to įvyko eismo įvykis, kurio metu žuvo žmogus: 2011 m. lapkričio 1 d., apie 22.55 val., vairuodamas S. P. nuosavybės teise priklausantį automobilį „Honda Civic“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini), pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau – ir KET) 106 punkto reikalavimus – prieš pradėdamas važiuoti neįsitikino, kad tai daryti saugu, t. y. aikštelėje, esančioje (duomenys neskelbtini), matydamas transporto priemonės judėjimo trajektorijoje esančią kliūtį – artėjantį nukentėjusįjį E. O. (E. O. ), pradėjo važiuoti; taip pat pažeidė KET 133, 134 punktų reikalavimus – važiavo neatsižvelgęs į važiavimo sąlygas – tamsų paros metą, ir, pamatęs kliūtį – prie jo vairuojamo automobilio artėjantį nukentėjusįjį E. O. , privalėdamas sulėtinti greitį ar net visiškai sustabdyti transporto priemonę, to nepadarė, dėl to kilo eismo įvykis – vairuojamo automobilio priekiniu bamperiu atsitrenkė į priekine dalimi į automobilį atsisukusio vertikalioje padėtyje buvusio nepilnamečio nukentėjusiojo E. O. (gim. (duomenys neskelbtini) blauzdas iš priekio, 20–25 cm aukštyje nuo kulno; toliau judėdamas į priekį automobilis „Honda Civic“, spausdamas nukentėjusiojo kojas, sulaužė dešinįjį blauzdikaulį, nukentėjusysis E. O. , stumiamas į kojas toliau judančio automobilio, krito aukštielninkas ant aikštelės asfalto dangos ir tuo metu lūžo jo kaukolės skliautas bei pamatas, įvyko kraujo išsiliejimas po minkštaisiais galvos smegenų dangalais bei į galvos smegenų skilvelius ir galvos smegenų sumušimas, dėl patirtų kūno sužalojimų nepilnametis nukentėjusysis E. O. mirė greitosios medicinos pagalbos automobilyje.

Taip pat E. F. nuteistas pagal BK 144 straipsnį už tai, kad paliko žmogų be pagalbos, kai jo gyvybei grėsė pavojus, o būtent: 2011 m. lapkričio 1 d., apie 22.55 val., dėl minėto eismo įvykio gresiant pavojui nukentėjusiojo E. O. gyvybei, pažeisdamas KET 231 punkto reikalavimus, turėdamas pareigą ir galimybę pasirūpinti nukentėjusiuoju, to nepadarė – neiškvietė greitosios medicinos pagalbos, nesiėmė priemonių, kad būtų suteikta pirmoji medicinos pagalba nukentėjusiajam, iš eismo įvykio vietos – aikštelės, esančios (duomenys neskelbtini), išvažiavo.

Kasaciniu skundu nuteistojo E. F. gynėjas advokatas Adomas Liutvinskas prašo panaikinti Švenčionių rajono apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 27 d. ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. spalio 21 d. nuosprendžius ir bylą E. F. nutraukti arba pakeisti nurodytus nuosprendžius ir nuteistajam paskirti bausmę, nesusijusią su realiu laisvės atėmimu, arba atidėti paskirtosios laisvės atėmimo bausmės vykdymą, taip pat atmesti priteistus civilinius ieškinius dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Kasatoriaus teigimu, šioje byloje teismai baudžiamąjį įstatymą taikė ignoruodami savo pareigą asmens kaltės ir atsakomybės klausimus spręsti tik nustačius visus juridiškai reikšmingus faktus. Pirmosios instancijos teismas apsiribojo vien kaltinime ginamajam nurodytomis veikos faktinėmis aplinkybėmis, kurias vos ne pažodžiui pakartojo apkaltinamajame nuosprendyje. Apeliacinės instancijos teismas, nors ir perkvalifikavo E. F. veiką iš BK 281 straipsnio 6 dalies į 5 dalį, eismo įvykį vertino atskirai nuo nustatytų kitų teisiškai reikšmingų faktų byloje. Teismai priežastinio ryšio ir kaltės klausimus sprendė remdamiesi tik tikėtina specialisto išvada, vertino ir pasisakė tik KET pažeidimo aspektu, nevertindami iki eismo įvykio buvusių nukentėjusiojo ir ginamojo veiksmų ir tų veiksmų santykio su eismo įvykiu, kilusiais padariniais.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad byloje nustatyta, jog nukentėjusysis be jokios priežasties, t. y., anot gynėjo, iš chuliganiškų paskatų, sumušė jo ginamąjį prie visą parą veikiančios parduotuvės (duomenys neskelbtini), o E. F. , vengdamas tolesnio nukentėjusiojo smurto, tiesiog pasitraukė iš konflikto vietos ir nuvažiavo į neapšviestą (duomenys neskelbtini) turgelio aikštelę. Teismų nebuvo įvertinta tai, kad nukentėjusiojo smurtas prieš jo ginamąjį prie parduotuvės baigėsi tik todėl, kad E. F. pasitraukė. Pasislėpęs turgaus aikštėje, E. F. skambino draugui pagalbos.

Draugui nesutikus atvažiuoti, E. F. pradėjo važiuoti ir, tik įsijungęs automobilio žibintus, pastebėjo šalia jo vairuojamo automobilio ką tik smurtavusį nukentėjusįjį. Kasatoriaus ginamasis, reaguodamas į kliūtį, susuko vairą iki galo į dešinę pusę ir judėjo toliau, bandydamas nukentėjusįjį apvažiuoti, tačiau šis nedavė kelio ir ginamojo automobilis, kaip spėjama, dešiniu bamperiu kliudė nukentėjusįjį. E. F. , išvažiavęs iš turgelio aikštės, paėmęs paliktas drauges prie parduotuvės, sustojo ir pranešė policijai apie eismo įvykį.

Taigi, anot kasatoriaus, byloje nustatyta, kad po to, kai jo ginamasis, vengdamas tolesnio nukentėjusiojo smurto, pasitraukė iš konflikto vietos ir pasislėpė turgelio aikštėje, nukentėjusysis nenurimo ir kviesdamas draugus pasižiūrėti, kaip jis toliau „daužys snukį tam kvailiui“, kartu su draugais ėjo į tą pusę, kur nuvažiavo E. F. , nors jokio objektyvaus būtinumo tam nebuvo. Nukentėjusysis, anot kasatoriaus, siekė tęsti nusikalstamą ketinimą – smurtauti prieš E. F. . Taigi, advokato A. Liutvinsko nuomone, nukentėjusysis padarė nusikalstamą veiką ir turėjo tikslą ją tęsti, o jo ginamasis, vengdamas tolesnio smurto, pasitraukė iš konflikto vietos.

Neįvertinta, kad E. F. priešinosi smurtui ne aktyviais veiksmais, o pasyviai – norėdamas pasitraukti, t. y. išvažiuoti automobiliu. Jo pasirinkti gynybos veiksmai nekėlė jokio pavojaus nukentėjusiajam ir, šiam esant blaiviam bei netrukdant judėti vairuojamam automobiliui, nebūtų sukėlę atsiradusių padarinių. Dėl to E. F. elgesys atitiko būtinosios ginties situaciją. Pirmosios instancijos teismas apie būtinosios ginties situaciją apskritai neužsiminė, o apeliacinės instancijos teismas plačiai aiškino būtinosios ginties sampratą, tačiau šios bylos kontekste atskirai vertino bylos faktinius duomenis ir padarė nutolusias nuo bylos aplinkybių išvadas.

Kasatoriaus manymu, šios bylos kontekste apskritai neteisingai aiškinta būtinosios ginties situacija nuteistojo subjektyvaus suvokimo aspektu ir nutylėta jo nuoširdžiame prisipažinime nurodyta aplinkybė, kad nukentėjusysis trukdė jo automobiliui judėti. Taip nurodyta ir specialisto išvadoje Nr. 11-988(12).

Iš to, kas nurodyta, kasatoriaus teigimu, matyti, kad jo ginamasis, ką tik patyręs smurtą ir vėl pamatęs smurtautoją ten, kur jo neturėjo būti, elgėsi taip, kaip pasielgė ir pirmojo konflikto prie parduotuvės metu – nieko nelaukdamas bandė bėgti. Taip savo veiksmus E. F. aiškino ir nuoširdžiame prisipažinime, rašytame iškart po įvykio. Kasatorius pabrėžia, kad neblaivaus nukentėjusiojo smurtas prieš jo ginamąjį ir jo elgesys E. F. pasišalinus iš konflikto vietos nebuvo nulemtas ginamojo veiksmų vairuojant automobilį, t. y. ir eismo įvykio vietoje ginamajam stengiantis išvengti kontakto su neduodančiu kelio nukentėjusiuoju. Taigi, teismai turėjo itin kruopščiai įvertinti priežastinio ryšio ir kilusių padarinių klausimą, nustatyti, ar jo ginamasis padarė neteisėtą veiką, ar tos veikos padariniai vertintini būtinojo priežastinio ryšio aspektu. Baudžiamojoje jurisprudencijoje laikomasi nuostatos, kad žalingų padarinių inkriminavimas negalimas, kai rizika nėra įgyvendinta, o atsiradę žalingi padariniai visiškai netipiški, kada įvykių eiga nebuvo įprasta gyvenimo patirties požiūriu ir negalėjo būti numatyta. Priežastinis ryšys yra nusikaltimo sudėties požymis ir jo nustatymas yra tik teismo, o ne ekspertų kompetencija; ekspertai sprendžia tik techninius klausimus, o teisinius – tik teismas; priežastinio ryšio buvimas techniniu požiūriu dar nereiškia jo buvimo teisiniu; eismo saugumo taisyklių pažeidimo fakto nustatymas taip pat yra teismo, o ne ekspertų pareiga (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-187/2005, 2K-158/2009; 2K-368/2012 ir kt.), todėl teismai neturėjo remtis vien ekspertų aprašytu įvykio mechanizmu ir faktu, kad nukentėjusysis mirė, nes taip techninę kaltę (KET pažeidimą) sutapatino su baudžiamąja. Kasatorius pažymi, kad ekspertų aprašytas įvykio mechanizmas yra tik tikėtinas, esant įprastinėms eismo sąlygoms jis netgi negalėjo sukelti nukentėjusiojo mirties, o kilę žalingi padariniai yra visiškai netipiški ir atsitiktiniai. Kasatoriaus nuomone, žalingi padariniai kilo ne tik dėl abiejų instancijų teismų nurodyto didelio nukentėjusiojo neatsargumo, bet dėl jo vidutinio neblaivumo ir realaus ketinimo toliau smurtauti.

Kasatoriaus nuomone, šioje byloje turėjo būti sprendžiama dėl abipusės kaltės pripažinimo, nes nukentėjusiojo trukdymas judėti ginamojo vairuotam automobiliui, kaip nurodyta ir specialisto išvadoje Nr. 11-988(12), yra KET pažeidimas. Anot kasatoriaus, pirmosios instancijos teismas abipusės kaltės klausimo apskritai nesprendė, o apeliacinės instancijos teismas tik užsiminė, kad ši aplinkybė įvertinta sprendžiant dėl skirtinos bausmės. Sprendžiant dėl nuteistojo kaltės buvo reikšminga ir tai, kad E. F. buvo susijaudinęs po patirto smurto, nukentėjusysis elgėsi agresyviai, ignoravo elementarius eismo saugumo reikalavimus, buvo neblaivus, tai turėjo įtakos dideliam jo neatsargumui, agresyvumui, o to E. F. nežinojo. Kasatoriaus manymu, jo ginamasis šioje situacijoje nenumatė ir negalėjo numatyti nukentėjusiojo mirties fakto.

Baudžiamasis įstatymas E. F. buvo pritaikytas netinkamai, nenustačius tikrųjų bylos aplinkybių, sprendžiant priežastinio ryšio ir jo kaltės klausimus, nustatyti juridiškai svarbūs faktai, reikšmingi teisingam bylos išsprendimui, buvo nutylėti arba ignoruojami. Taip pat nebuvo laikomasi BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų, įrodymus įvertinti tiek kiekvieną atskirai, tiek visus kartu, nuosprendyje aptariant tiek kiekvieno įrodomąją reikšmę, tiek loginį santykį su kitais įrodymais, asmens kalte.

Taip pat kasatorius nesutinka ir su E. F. veiksmų kvalifikavimu pagal BK 144 straipsnį, nes šios bylos kontekste, vien jo pasitraukimas iš įvykio vietos negali užtraukti baudžiamosios atsakomybės. Pasitraukimas buvo nulemtas kitų motyvų, o ne pagalbos nesuteikimo. Tai patvirtino ir vėlesni nuteistojo veiksmai, kai jis sustojo ir pats pranešė apie įvykį policijos pareigūnams. Nuteistasis, jo gynėjo nuomone, subjektyviai suvokė, kad nuvažiuodamas iš eismo įvykio vietos išvengia nukentėjusiojo smurto.

Kasatoriaus teigimu, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai pašalino pirmosios instancijos teismo pripažintą E. F. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kad jis prisipažino ir padėjo atskleisti nusikalstamą veiką, jo motyvai šiuo pagrindu yra abejotini ir prieštarauja bylos duomenims. Kasatoriaus ginamasis nuo pat pirmosios apklausos paaiškino visas įvykio aplinkybes ir pripažino įvykį, jo gailėjimasis neabejotinai patvirtintas jo išgyvenimu, dėl to jam teko gydytis pas psichiatrus. Be to, apeliacinės instancijos teismas be jokių patikimų motyvų ginamojo asmenybę pripažino neigiama, nors byloje nustatyta, kad E. F. dirba, neakivaizdžiai studijuoja aukštojoje mokykloje, o nuo kanapių rūkymo išsigydė savo noru. Apeliacinės instancijos teismo pastangos priimtame nuosprendyje paneigti pagrindus skirti švelnesnę negu įstatyme nustatyta bausmę arba taikyti paskirtosios bausmės vykdymo atidėjimą negali būti pripažintos atitinkančiomis bausmės paskirtį, nes net nebuvo užsiminta apie nukentėjusiojo neblaivumą, nebejotiną to įtaką jo elgesiui dėl ginamojo, jo agresiją ir akivaizdų ketinimą tęsti smurtą. Dėl nurodytų aplinkybių darytina išvada, kad šioje byloje, skiriant bausmę E. F., teismai neatsižvelgė į bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, bausmė paskirta nesilaikant BK 41, 54, 59, 62, 75 straipsnių nuostatų.

Be to, tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai, spręsdami pareikštų civilinių ieškinių klausimus, nevertino esminės, neturtinę žalą šalinančios aplinkybės – nukentėjusiojo neblaivumo ir jo smurto prieš ginamąjį, įvertinus su kilusiais padariniais.

Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Arūnas Verenius atsiliepimu į nuteistojo E. F. gynėjo advokato Adomo Liutvinsko kasacinį skundą prašo jį atmesti.

Prokuroro nuomone, kasatoriaus argumentai dėl būtinosios ginties taikymo galimybės atmestini, nes iš byloje teismo nustatytų faktinių aplinkybių matyti, kad E. O. nuteistąjį užpuolė ir fizinį smurtą naudojo anksčiau ir kitoje vietoje, iš kurios E. F. vairuojamu automobiliu „Honda Civic“ pasišalino. Dėl to pavojingas nukentėjusiojo kėsinimasis į nuteistojo sveikatą jau buvo pasibaigęs, o nuteistojo padarytas KET pažeidimas buvo kitoje vietoje ir tuo metu, kai nukentėjusysis E. F. nei puolė, nei atliko kokius neteisėtus veiksmus, kuriuos nuteistasis galėjo suprasti kaip realią grėsmę jo sveikatai ar gyvybei. Be to, priešingai kasacinio skundo teiginiams, nuteistasis, būdamas visiškai kitoje vietoje, negalėjo nei žinoti, nei girdėti E. O. kartu su juo ėjusiems draugams pasakytų realių ketinimų toliau smurtauti.

Prokuroro manymu, kasatorius nepagrįstai teigia, kad žemesnės instancijos teismai neteisingai išsprendė nuteistojo veiksmų bei eismo įvykio metu kilusių padarinių priežastinio ryšio klausimą. Teismai konstatavo, kad KET reikalavimus pažeidė tiek nukentėjusysis (tamsiu paros metu nevilkėjo šviesą atspindinčios liemenės arba atšvaito), tiek nuteistasis. Tačiau iš teismų baigiamuosiuose aktuose nustatytų aplinkybių matyti, jog būtent E. F. veiksmai buvo būtinoji padarinių kilimo sąlyga, nes jis pažeidė KET 106, 133 ir 134 punktų reikalavimus: prieš pradėdamas važiuoti neįsitikino, kad tai daryti bus saugu, neatsižvelgė į važiavimo sąlygas – tamsų paros metą, matydamas transporto priemonės judėjimo trajektorijoje esančią kliūtį – artėjantį nukentėjusįjį E. O. , pradėjo važiuoti, privalėdamas sulėtinti greitį ar net visiškai sustabdyti transporto priemonę, to nepadarė, taip sukėlė grėsmę eismo saugumui ir automobiliu užvažiavo ant pėsčiojo. Taigi kilę padariniai nebuvo atsitiktiniai. Dėl to, jeigu nuteistasis nebūtų pažeidęs KET reikalavimų, jis būtų išvengęs užvažiavimo automobiliu ant pėsčiojo ir eismo įvykis nebūtų įvykęs bei nebūtų kilę byloje nustatyti padariniai. E. F. veika dėl eismo įvykio, kurio metu žuvo pėsčiasis, buvo būtinoji sąlyga ir priežastis. Toks aiškinimas atitinka ir teismų praktikos išaiškinimus dėl priežastinio ryšio nustatymo.

Prokuroras pažymi, kad nusikalstama veika pagal BK 144 straipsnį laikoma baigta nepagelbėjus nukentėjusiajam, nepaisant to, ar pagalbos suteikimas sukėlė ar nesukėlė nukentėjusiajam kokius nors padarinius. E. F. , turėdamas pareigą pasirūpinti nukentėjusiuoju ir galimybę iš karto iškviesti greitąją medicinos pagalbą, nukentėjusiajam nepagelbėjo, iš įvykio vietos pasišalino, o vėliau, tik priverstas aplinkybių, apie įvykį pranešė policijai, todėl jo veiksmai atitinka BK 144 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos sudėtį.

BK 281 straipsnio 5 dalies sankcijoje numatyta vienos rūšies bausmė – laisvės atėmimas iki aštuonerių metų, šios kategorijos bylose teismams suteikta plati diskrecija skiriant bausmę. Bausmės skyrimas, prokuroro teigimu, apima ne tik bendrųjų bausmės skyrimo nuostatų reikalavimus, bet ir viso komplekso teisiškai reikšmingų aplinkybių įvertinimą, didelį dėmesį skiriant kaltininko asmenybei, jo charakteringai elgsenai kelių eismo saugumo ir transporto veiklos srityje iki veikos padarymo, taip pat ir po veikos padarymo, kaltininko santykiui su nukentėjusiaisiais teismo proceso metu, nukentėjusiųjų pozicijai dėl bausmės dydžio bei kitoms aplinkybėms. Apeliacinės instancijos teismas, atlikęs įrodymų tyrimą iš dalies, pakeitė nuteistojo padarytos veikos kvalifikaciją, pašalino tiek E. F. baudžiamąją atsakomybę sunkinančią aplinkybę (BK 61 straipsnio 1 dalies 9 punktas), tiek lengvinančią aplinkybę (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Teismas teisingai pastebėjo, kad, perkvalifikavus veiką į švelnesnę, iš esmės galėtų būti švelninama nuteistajam paskirta bausmė, tačiau to nepadarė motyvuodamas, kodėl pirmosios instancijos teismo paskirta reali laisvės atėmimo bausmė yra teisinga, adekvati tiek padarytai nusikalstamai veikai, tiek nuteistojo E. F. asmenybei. Teisėjų kolegija atsižvelgė į nuteistojo elgesį po eismo įvykio, į tai, kad iš karto po įvykio jis pasišalino, kad buvo baustas administracine tvarka už pažeidimus transporto srityje, buvo padaręs nusikalstamą veiką, t. y. nelinkęs laikytis įstatymų reikalavimų, paklusti visuomenei priimtinoms normoms, neatsiprašė nukentėjusiųjų, neatlygino ir nesiėmė priemonių bent iš dalies atlyginti nukentėjusiesiems turtinės ir neturtinės žalos. Pažymėtina, kad paskirta trejų metų laisvės atėmimo bausmė neperžengia BK 281 straipsnio 5 dalyje numatytos sankcijos ribų, yra mažesnė už jos vidurkį, todėl šiuo atveju savo dydžiu atitinka tiek padaryto nusikaltimo pavojingumo laipsnį, tiek kaltininko asmenybę. Prokuroras pažymi, kad gynėjo kasaciniame skunde nurodytos nuteistojo teigiamos asmeninės savybės buvo žinomos ir įvertintos apeliacinės instancijos teismo, tačiau jos nėra išskirtinės, nepaneigia teismo motyvuotų išvadų dėl bausmės vykdymo atidėjimo instituto netaikymo ir švelnesnės negu įstatyme numatyta bausmės neskyrimo.

Taip pat atsiliepime nurodoma, kad žemesnės instancijos teismai tinkamai išsprendė nukentėjusiųjų pareikštų civilinių ieškinių klausimą. Gynėjo kasaciniame skunde nurodyti motyvai, kad teismai neatsižvelgė į nukentėjusiojo neblaivumą ir jo panaudotą smurtą prieš nuteistąjį, neatitinka byloje esančių duomenų. Iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad šie skundo argumentai jau buvo aptarti ir įvertinti.

Kasacinis skundas atmestinas.

Dėl priežastinio ryšio nustatymo, kvalifikuojant E. F. veiksmus pagal BK 281 straipsnio 5 dalį

Kasatoriaus teigimu, bylą nagrinėję teismai netinkamai konstatavo esant priežastinį ryšį tarp nuteistojo veiksmų (KET pažeidimų) ir atsiradusių padarinių (nukentėjusiojo mirties), nes šie kilo dėl paties nukentėjusiojo padarytų KET pažeidimų, itin neatsargaus jo elgesio trukdant nuteistojo automobiliui judėti ir neblaivumo.

Pagal BK 281 straipsnio 5 dalį atsako tas, kas vairuodamas kelių transporto priemonę pažeidė kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisykles, jeigu dėl to įvyko eismo įvykis, dėl kurio žuvo žmogus. Šio nusikaltimo sudėtis yra materiali, todėl, kvalifikuojant veiką pagal šį BK specialiosios dalies straipsnį, būtina nustatyti ne tik pavojingą veiką (kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisyklių pažeidimą), bet ir padarinius bei priežastinį ryšį tarp eismo saugumo taisyklių pažeidimo ir kilusių padarinių. Priežastinio ryšio tarp kaltininko padaryto kelių transporto eismo saugumo taisyklių pažeidimo ir atsiradusių padarinių buvimas negali būti preziumuojamas, bet turi būti nustatomas nagrinėjant baudžiamąją bylą. Priežastinis ryšys eismo saugumo pažeidimų bylose suprantamas kaip ryšys tarp kaltininko padaryto KET pažeidimo ir BK 281 straipsnyje numatytų padarinių. Tai yra vienas iš objektyviųjų šio nusikaltimo sudėties požymių. Tinkamai nustatytas priežastinis ryšys sujungia nusikalstamą veiką ir padarinius į vieningą visumą, kuri leidžia tiksliai parinkti ją atitinkančią baudžiamojo įstatymo normą. Taikant BK 281 straipsnį, priežastinio ryšio nustatymas apima du momentus: būtinosios padarinių kilimo sąlygos nustatymą ir priežastinio ryšio pobūdžio nustatymą. Būtinosios padarinių kilimo sąlygos taisyklė įpareigoja išsiaiškinti, ar eismo dalyvio padarytas kelių transporto eismo saugumo taisyklių pažeidimas buvo būtina padarinių kilimo sąlyga, o priežastinio ryšio pobūdis parodo, ar priežastinis ryšys dėsningas (būtinasis), ar atsitiktinis (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-38/2008). Teismas turi įvertinti ne tik kelių eismo saugumo taisyklių pažeidimus, bet ir kitus faktorius, taip pat galėjusius turėti reikšmės padarinių atsiradimui, ir nustatyti, ar minėti pažeidimai buvo eismo įvykio, sukėlusio BK 281 straipsnyje nurodytus padarinius, priežastis. Nustačius, kad kaltininkas, net ir nepažeisdamas Kelių eismo taisyklių, nebūtų galėjęs išvengti eismo įvykio, laikoma, kad Kelių eismo taisyklių pažeidimas nebuvo susijęs priežastiniu ryšiu su padariniais.

Be to, tais atvejais, kai kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisykles pažeidžia keli eismo dalyviai, kaltininko veika yra priežastiniu ryšiu susijusi su kilusiais padariniais, jeigu nustatoma, kad analogiškoje situacijoje jam laikantis kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių, o kitam (kitiems) eismo dalyviui jas pažeidus, eismo įvykis, dėl kurio kilo BK 281 straipsnyje numatyti padariniai, neįvyktų. Tai reiškia, kad teismas turi įvertinti visų eismo dalyvių padarytų pažeidimų reikšmę nusikalstamų padarinių atsiradimui.

Pažymėtina, kad priežastinio ryšio nustatymas yra daugiau fakto klausimas ir loginis procesas, nes, sprendžiant šį klausimą, iš esmės nagrinėjamos faktinės eismo įvykio aplinkybės, nustatinėjama loginė priežasčių seka, reikalinga išvadai padaryti, – ar yra ryšys tarp veikos ir padarinių. Pagal kasacinės instancijos teismo praktiką šis teismas, nagrinėdamas teisės taikymo aspektu su eismo įvykiais susijusias baudžiamąsias bylas, tikrina, ar teismo išvados dėl priežastinio ryšio pagrįstos išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, ar jos tinkamai motyvuotos ir pagrįstos visų eismo dalyvių padarytų KET pažeidimų analize (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-38/2008, 2K-158/2009, 2K-468/2009, 2K-388/2014, 2K-438/2014). Dėl to kasacinio skundo teiginiai nagrinėtini tiek, kiek šie susiję su BPK 369 straipsnio 1 dalyje numatytais bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindais.

Teisėjų kolegija remiasi tokiomis byloje teismų nustatytomis reikšmingomis faktinės aplinkybėmis, kad E. F. 2011 m. lapkričio 1 d., apie 22.55 val., vairuodamas automobilį „Honda Civic“, aikštelėje, esančioje (duomenys neskelbtini), matydamas transporto priemonės judėjimo trajektorijoje esančią kliūtį – artėjantį link automobilio (jo važiavimo trajektorijoje) nukentėjusįjį E. O. , pradėjo važiuoti, automobilio nesulėtino, nesustabdė, dėl to vairuojamo automobilio priekiniu bamperiu atsitrenkė į priekine dalimi į automobilį atsisukusio vertikalioje padėtyje buvusio nepilnamečio nukentėjusiojo E. O. blauzdas iš priekio, 20–25 cm aukštyje nuo kulno; toliau judėdamas į priekį automobilis spaudė nukentėjusiojo kojas, sulaužė dešinįjį blauzdikaulį, o nukentėjusysis, stumiamas į kojas toliau judančio automobilio, krito aukštielninkas ant aikštelės asfalto dangos, tuo metu lūžo jo kaukolės skliautas bei pamatas, įvyko kraujo išsiliejimas po minkštaisiais galvos smegenų dangalais bei į galvos smegenų skilvelius ir galvos smegenų sumušimas, dėl patirtų kūno sužalojimų nukentėjusysis mirė greitosios medicinos pagalbos automobilyje.

Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, laikydamiesi BPK 20 straipsnio 5 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 2, 3 punktų reikalavimų, įvertino nustatytas faktines aplinkybes, nustatė visus būtinuosius nusikalstamos veikos – eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisyklių pažeidimo, kai dėl to įvyko eismo įvykis, dėl kurio žuvo žmogus, sudėties požymius E. F. veiksmuose ir motyvuotai juos pagrindė. Pirmiausia konstatuota, kokius ir kokiais veiksmais KET reikalavimus E. F. pažeidė. Teismai konstatavo, kad E. F. padarė BK 281 straipsnio 5 dalyje numatytą veiką, nes, pažeisdamas KET 106, 133, 134 punktus, pamatęs link jo automobilio judantį pėsčiąjį – nukentėjusįjį – pradėjo važiuoti, neįsitikinęs, kad tai daryti saugu, važiavo neatsižvelgęs į tamsų paros metą ir nesulėtino automobilio ar jo nesustabdė, nors nukentėjusysis buvo jo automobilio važiavimo trajektorijoje, dėl šių pažeidimų jis savo automobiliu partrenkė nukentėjusįjį, kuris krito aukštielninkas ant grindinio, susitrenkė galvą ir dėl patirtų galvos sužalojimų mirė.

Be to, priešingai kasatoriaus teiginiams, teismai įvertino, kad nukentėjusysis taip pat padarė KET pažeidimus (48 punktas), nes tamsiu paros metu, esant blogam matomumui, matydamas stovinį užvestu varikliu automobilį, artėjo prie jo nesinešdamas šviečiančio žibinto, nevilkėdamas ryškiaspalvės liemenės su šviesą atspindinčiais elementais bei neturėdamas matomoje vietoje prisegto atšvaito ir elgdamasis neatsargiai, nes priėjo per arti automobilio ir neatsitraukė šiam važiuojant, be to, buvo neblaivus. Kita vertus, kaip pagrįstai konstatuota, dėl tokių nukentėjusiojo veiksmų (padarytų KET pažeidimų) eismo įvykis nebūtų kilęs. Pats nuteistasis prisipažino matęs artėjantį prie automobilio nukentėjusįjį, tačiau jį matydamas pradėjo važiuoti, automobilio nesustabdė ir nesiėmė veiksmų kliūčiai apvažiuoti.

Taigi, tokiu atveju pagrįstai konstatuota, kad, laikantis BPK 20 straipsnio reikalavimų, pagal teismų tirtas ir įvertintas specialistų išvadas nuteistajam turėjus techninę galimybę išvengti susidūrimo su jo automobilio važiavimo trajektorijoje buvusiu nukentėjusiuoju, analogiškoje situacijoje nukentėjusiajam nepadarius nurodytų KET pažeidimų, o nuteistajam padarius tuos pačius KET pažeidimus – eismo įvykis vis tiek būtų kilęs ir atsiradę nurodyti žalingi padariniai. Ir priešingai, E. F. nepažeidus KET reikalavimų, o nukentėjusiajam padarius nurodytuosius, eismo įvykis nebūtų kilęs. Dėl to pagrįstai konstatuota, kad eismo įvykis, kurio metu žuvo nukentėjusysis E. O., įvyko dėl E. F. padarytų KET pažeidimų (jie buvo tiesioginė eismo įvykio priežastis), kurie yra būtinuoju priežastiniu ryšiu susiję su atsiradusiais padariniais – nukentėjusiojo mirtimi.

Dėl E. F. kaltės nustatymo

Kasatoriaus nuomone, netinkamai išspręstas ir E. F. kaltės klausimas, nes jis negalėjo ir neturėjo numatyti kilsiančių būtent tokių, BK 281 straipsnio 5 dalyje numatytų padarinių – nukentėjusiojo mirties, kurie šiai situacijai buvo visiškai nebūdingi, atsirado tik dėl paties nukentėjusiojo veiksmų ir jo neblaivumo.

Nusikalstama veika yra neatsargi, jeigu ji padaryta dėl nusikalstamo pasitikėjimo arba nusikalstamo nerūpestingumo (BK 16 straipsnio 1 dalis). Tokia baudžiamojo įstatymo formuluotė nurodo, kad neatsargi kaltė reiškiasi per savo rūšis, kurios nuosprendžiuose turi būti ne tik formaliai įvardijamos, bet ir atskleidžiamas jų turinys. Pagal baudžiamąjį įstatymą abiejų neatsargios kaltės rūšių turinį sudaro kaltininko psichinis santykis su kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių pažeidimu ir BK 281 straipsnyje numatytais padariniais. Kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių pažeidimas padaromas dėl nusikalstamo nerūpestingumo (BK 16 straipsnio 3 dalis) tada, kai kaltininkas nesuprato daromos veikos rizikingumo ir nenumatė, kad jo padarytas kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių pažeidimas gali sukelti eismo įvykį, dėl kurio gali kilti BK 281 straipsnyje numatyti padariniai, tačiau pagal veikos aplinkybes bei savo asmenines savybes turėjo ir galėjo tai numatyti. Būtent asmens pareiga (turėjimas) ir galėjimas numatyti galimus padarinius leidžia patraukti asmenį baudžiamojon atsakomybėn už veiką, kurios pavojingumo jis nesuvokė ir nenumatė bei nenorėjo galimų padarinių. Turėjimas numatyti padarinius reiškia asmens pareigą būti atsargiam vairuojant transporto priemonę. Tokia pareiga asmeniui kyla tiek iš teisės vairuoti transporto priemones turinio, tiek iš transporto priemonės, kaip padidinto pavojaus šaltinio, specifikos. Galėjimas numatyti padarinius yra nusikalstamo nerūpestingumo kriterijus, apibūdinantis vairuotojo, turinčio atitinkamą pareigą, realią galimybę konkrečioje situacijoje suprasti daromos veikos pavojingumą bei numatyti eismo įvykį, dėl kurio gali kilti BK 281 straipsnyje numatyti padariniai.

Teismo išvada, kad kaltininkas BK 281 straipsnyje numatytą nusikaltimą padarė dėl nusikalstamo nerūpestingumo, turi būti pagrįsta bylos aplinkybėmis, rodančiomis, kad jis konkrečioje situacijoje turėjo objektyvias (realias) galimybes numatyti galinčius kilti padarinius ir nebuvo tokias galimybes apribojančių sąlygų. Turi būti įvertintos ne tik objektyvios eismo įvykio aplinkybės, jo mechanizmas, bet ir nustatyta, ar kaltininkas galėjo teisingai vertinti situaciją pagal savo asmenines savybes. Dėl šios priežasties būtina atsižvelgti į jo fizinę būseną, profesinę ar gyvenimišką patirtį, sveikatos būklę, reakciją, įžvalgumo laipsnį, adekvatų situacijos vertinimą, atidumo lygmenį ir pan. Šios savybės turi reikšmės teisingam asmens kaltės klausimo išsprendimui. Teismų praktikoje nustatant Kelių eismo taisykles pažeidusio asmens kaltę pagrįstai atsižvelgiama ir į tai, kad, vertinant vien tik kaltininko parodymus apie eismo įvykio aplinkybes, ne visada galima objektyviai nustatyti, ar jis turėjo ir galėjo numatyti nusikalstamų padarinių kilimo galimybę. Be to, būtina vadovautis ir objektyviaisiais požymiais, nes subjektyvieji veikos požymiai savo turiniu turi visiškai atitikti veikos objektyviuosius požymius, tik tada veikos kvalifikavimas bus teisingas. Taigi, įvertintina objektyvių eismo įvykio aplinkybių visuma: kitų eismo dalyvių veiksmai, oro sąlygos ir temperatūra, kelio ypatumai, matomumas ir kt. (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-189/2005).

Pažymėtina, kad pareiga imtis papildomų atsargumo priemonių (pvz., lėtinti greitį ar sustabdyti transporto priemonę) asmeniui kyla tada, kai kitų eismo dalyvių rizikingas elgesys arba kita ypatinga, gyvenimo patirties patvirtinta situacija rodo, kad jie gali pažeisti Kelių eismo taisykles, arba kai jis turi realią galimybę pastebėti kitas eismo saugumui pavojų keliančias aplinkybes (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-195/2007).

Nagrinėjamu atveju, kaip pagrįstai pasisakė ir bylą nagrinėję teismai, nukentėjusiojo elgesys einant tamsiu paros metu prie nuteistojo užvestu varikliu stovinčio automobilio buvo rizikingas, tačiau būtent dėl tokio rizikingumo nuteistasis pirmiausia neturėjo pajudėti automobiliu (padidinto pavojaus šaltiniu besinaudodamas) iš savo stovėjimo vietos. Antra, net ir pajudėjęs, matydamas nukentėjusįjį, E. F. turėjo lėtinti važiavimo greitį, sukti automobilį į šoną ir pan., siekdamas išvengti jo važiavimo trajektorijoje buvusio nukentėjusiojo, tačiau tokių veiksmų nesiėmė. Nuteistasis nenumatė, kad kliudant nukentėjusįjį automobilio bamperiu atsiras tokie sunkūs padariniai – nukentėjusysis mirs, tačiau, kaip pagrįstai konstatuota ir bylą nagrinėjusių teismų, turėjo ir galėjo tokius padarinius numatyti. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje įvertintos reikšmingos kaltės klausimui išspręsti aplinkybės (pavyzdžiui, blogas matomumas (tamsiu paros metu), E. F. susijaudinimo būsena, jo paties nurodytos matytos aplinkybės prieš pradedant važiuoti, nukentėjusiojo elgesys, ir kt.) bei pagrįstai konstatuota, kad vis dėlto E. F., neįsitikinęs, ar nekliudys ateinančio pėsčiojo, pradėjo važiuoti. Apeliacinės instancijos teismas, pakartotinai pasisakydamas dėl E. F. kaltės, nurodė, jog jis pagal savo asmenines savybes bei susidariusias veikos aplinkybes turėjo ir galėjo numatyti kilsiančius padarinius, ir įvertino objektyviuosius šios nusikalstamos veikos požymius, kad priežastiniu ryšiu E. F. veiksmai ir kilę padariniai buvo susiję, nes jis turėjo techninę galimybę išvengti susidūrimo su nukentėjusiuoju, jei pats nebūtų pajudėjęs automobiliu, matydamas artėjantį nukentėjusįjį. Taigi, bylą nagrinėjusių teismų pagrįstai konstatuota esant nuteistojo E. F. nusikalstamą nerūpestingumą, matant nukentėjusįjį, einantį link automobilio, ir vis tiek pradedant važiuoti, šio nestabdant, nesistengiant nusukti į šoną ir išvengti kliūties.

Dėl būtinosios ginties nepripažinimo

Kasatoriaus teigimu, bylą nagrinėję teismai visiškai nevertino iki eismo įvykio buvusios situacijos – nukentėjusiojo smurto prieš E. F. , todėl nepagrįstai nepripažino buvus būtinosios ginties situaciją, t. y. kad nuteistasis, siekdamas išvengti pakartotinio nukentėjusiojo smurto, norėjo savo automobiliu pasitraukti iš įvykio vietos (t. y. pasyviais veiksmais vengė nukentėjusiojo), tačiau E. O. užstojus kelią, jam buvus neblaiviam, E. F. jį partrenkė. Kasatoriaus nuomone, tik dėl paties nukentėjusiojo elgesio ir neblaivumo kilo visiškai nenumatyti padariniai – nukentėjusiojo mirtis.

Pagal baudžiamąjį įstatymą asmuo turi teisę į būtinąją gintį ir neatsako pagal baudžiamąjį įstatymą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Šią teisę asmuo gali įgyvendinti neatsižvelgdamas į tai, ar galėjo išvengti kėsinimosi arba kreiptis pagalbos į kitus asmenis ar valdžios institucijas (BK 28 straipsnio 1, 2 dalys).

Būtinoji gintis yra atsakomybę šalinanti aplinkybė tik tada, kai ji atitinka tam tikras sąlygas, t. y. kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus. Kėsinimosi pavojingumą rodo tai, kad besikėsinantis asmuo siekia pažeisti ar pažeidžia baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes, nurodytas BK 28 straipsnio 2 dalyje: asmenį (jo gyvybę, sveikatą, lytinę laisvę ir pan.), nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus. Pavojingumas priklauso nuo kėsinimosi intensyvumo, naudojamų priemonių, užpuolikų ir besiginančiųjų jėgų santykio, galimos žalos dydžio ir pan.

Kėsinimasis laikomas realiu, kai jis egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje, ir akivaizdžiu, kai jis yra pradėtas ar tiesiogiai gresia besiginančiojo ar kito asmens teisėms, visuomenės ar valstybės interesams, t. y. toks, kurį kiti asmenys gali stebėti, matyti, girdėti ar kaip kitaip justi, patirti tokio elgesio padarinius. Nusikalstami siekiai įgyvendinami įvairiai: grasinama kitiems žmonėms žodžiais, veiksmais, ginklų demonstravimu, nukentėjusieji apsupami, stumdomi, jiems suduodami smūgiai, bandoma pavogti ar atimti jų daiktus, prievarta įsitempti į automobilį, brautis į svetimą butą ir t. t.

Jeigu pavojingo kėsinimosi realiai nebuvo, tačiau, klaidingai įvertinęs aplinkybes, asmuo jį įžvelgia ir pradeda gintis, susidaro tariamosios būtinosios ginties situacija. Tariamoji būtinoji gintis neužtraukia baudžiamosios atsakomybės ir traktuojama kaip būtinoji gintis, jeigu nors realaus pavojingo kėsinimosi ir nebuvo, tačiau susidariusios įvykio aplinkybės leido pagrįstai manyti, kad kėsinimasis prasidėjo ar tiesiogiai gresia, o besiginantysis neturėjo ir negalėjo numatyti, kad šias aplinkybes suvokė klaidingai. Jeigu besiginantysis turėjo ir galėjo numatyti, kad klysta vertindamas šias aplinkybes, jo veiksmai, esant kitiems būtiniems požymiams, gali būti kvalifikuojami kaip neatsargi nusikalstama veika.

Tais atvejais, kai pagrindo įžvelgti pavojingą kėsinimąsi apskritai nebuvo, tačiau asmuo iš baimės ar dėl nepagrįsto įtarumo vis dėlto padarė žalos kitam asmeniui, nėra nei tariamosios būtinosios ginties, nei būtinosios ginties ar jos ribų peržengimo. Tokia veika, esant visiems atitinkamos nusikalstamos veikos sudėties požymiams, kvalifikuotina kaip tyčinis nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas (pavyzdžiui, kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-212/2009). Kėsinimosi akivaizdumas siejamas su tuo, kad reali žala jau daroma arba jos grėsmė yra visiškai aiški.

Taip paprastai būna, kai nukentėjusieji patiria smūgius, sužalojimus, jie patys ar kiti asmenys mato užpuoliko išsitrauktą ginklą, girdi aiškiai išsakomus grasinimus ir pan. Vien tai, kad tam tikras asmuo dėl savo praeities (teistumo, nuobaudų už administracinius teisės pažeidimus, polinkio konfliktuoti, smurtauti ir pan.) gali būti vertinamas kaip pavojingas, dar nesudaro situacijos, kurioje galima būtinoji gintis, nes šis baudžiamosios teisės institutas skirtas gintis nuo pavojingų kėsinimųsi, o ne nuo pavojingų asmenų.

Pažymėtina, kad vertinant būtinosios ginties situaciją turi būti itin kruopščiai nustatoma pavojingo kėsinimosi pradžia ir pabaiga, nes teisingas šių aplinkybių nustatymas lemia tinkamą būtinosios ginties įvertinimą. Būtinosios ginties situacija atsiranda ne tik būtent pavojingo kėsinimosi momentu, bet ir tais atvejais, kai yra reali jo grėsmė (ištraukiamas ginklas, atlenkiamas peilis, besiginantysis apsupamas kitų asmenų ir pan.). Teismų praktika orientuojama į tai, kad itin kruopščiai būtų tiriamos pavojingo kėsinimosi pradžia ir pabaiga, nuo kurių priklauso kėsinimosi akivaizdumo traktuotė. Menka abstraktaus pobūdžio tikimybė, kad asmuo galėtų būti užpultas, negali būti vertinama kaip akivaizdus kėsinimasis į jį. Tačiau tiesioginio pavojaus sąlygomis asmuo gali pradėti gintis nelaukdamas, kol jam bus suduotas pirmasis smūgis ar padaryta kitokia žala. Be to, nors paprastai teisė į būtinąją gintį išnyksta kartu su kėsinimosi pabaiga, tam tikrais atvejais, priklausomai nuo aplinkybių, besiginančiajam šis pabaigos momentas gali nebūti aiškus. Jeigu besiginantysis dar kurį laiką tęsia savo veiksmus, pagrįstai laikydamas juos gynybai būtinais, jie lieka teisėti, nes teisė į būtinąją gintį dar negali būti laikoma išnykusia (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-212/2009). Besiginančiojo veiksmai padarant žalą kitam asmeniui negali būti laikomi būtinąja gintimi, kai pavojingas kėsinimasis jau žinomai buvo atremtas ar pasibaigęs ir aiškiai nebuvo reikalo gintis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-428/2010, 2K-125/2011, 2K-140/2011, 2K-7-313/2012).

Pažymėtina, kad apeliaciniu skundu taip pat buvo keliamas būtinosios ginties klausimas, kurį išnagrinėjo ir dėl jo pasisakė apeliacinės instancijos teismas priimtame nuosprendyje, tinkamai aiškindamas tiek materialiosios teisės normos – BK 28 straipsnio taikymo atvejus, tiek laikydamasi baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų (BPK 320 straipsnio 3 dalies, 331 straipsnio 1, 2 dalių nuostatų). Apeliacinės instancijos teismas, priešingai kasatoriaus teiginiams, pasisakė ir įvertino prieš eismo įvykį buvusį nukentėjusiojo elgesį, kad jis smurtavo ir sužalojo nukentėjusįjį prie parduotuvės, tačiau šis užpuolimas jau buvo pasibaigęs. Eismo įvykio metu nuteistasis matė prie jo artėjantį nukentėjusįjį, tačiau šis nepuolė E. F. , smurto nenaudojo, neatliko jokių veiksmų, kurie nuteistojo galėjo būti suvokti kaip reali grėsmė jo sveikatai ir gyvybei.

Teoriniai kasatoriaus pamąstymai, kokie būtų buvę nukentėjusiojo veiksmai vėliau, jei jo nebūtų automobiliu partrenkęs nuteistasis, ar jis būtų užsipuolęs, smurtavęs prieš nuteistąjį, sprendžiant nagrinėjamo atvejo būtinosios ginties taikymo galimybę, nėra reikšmingi. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai pasisakė, kad, net ir įvertinus ankstesnius pavojingus nukentėjusiojo veiksmus prieš nuteistąjį, būtent padaryto eismo įvykio metu, nukentėjusiojo veiksmai nebuvo tiek pavojingi, kad nuteistajam būtų atsiradusi teisė į būtinąją gintį.

Ankstesnis pavojingas, realus ir akivaizdus kėsinimasis, kurio metu nuteistajam buvo sutrikdyta sveikata, jau buvo pasibaigęs, nuo jo reikalo gintis taip pat nebuvo. Tai atitinka ir nurodytus teismų praktikos išaiškinimus, kad tiek ankstesni nukentėjusiojo veiksmai (pavyzdžiui, naudotas smurtas), tiek menka tikimybė, kad asmuo gali būti užpultas, nesudaro pagrindo konstatuoti buvus akivaizdų, pavojingą ir realų kėsinimąsi. Pažymėtina, kad nors kasatorius teigia, jog jo ginamasis buvo pasirinkęs elgtis pasyviai (matydamas prie jo automobilio artėjantį nukentėjusįjį norėjo pasyviais veiksmais išvengti susitikimo su juo) – pasitraukdamas iš tos vietos, tačiau tokius pasitraukimo veiksmus nuteistasis atliko pasinaudodamas savo automobiliu, t. y. padidinto pavojaus šaltiniu.

E. F., būdamas savo automobilyje ir matydamas prie jo artėjantį nukentėjusįjį, pradėjo judėti net neįsitikinęs, ar nekliudys ateinančio pėsčiojo, artėdamas prie jo nesustojo, nepasuko automobilio kita kryptimi (nors kasaciniame skunde teigiama priešingai, siekiant naujo įrodymų vertinimo ir priešingų bylos aplinkybių nustatymo, nei tai padarė pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai), važiavo toliau ir partrenkė priešais automobilį buvusį nukentėjusįjį, toliau judėdamas sulaužė nukentėjusiojo blauzdikaulį ir šis nugriuvo ant asfalto.

Nurodyta teismų nustatyta reikšmingų bylai išnagrinėti faktinių aplinkybių situacija buvo tinkamai įvertinta tiek pirmosios, tiek ypač išsamiai apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje, pagrįstai ir motyvuotai konstatuojant, kad nagrinėjamu atveju sąlygų taikyti BK 28 straipsnio nuostatas ir pripažinti buvus būtinosios ginties situaciją, nesant nustatyto pavojingo, realaus ir akivaizdaus kėsinimosi prieš nuteistąjį, nėra. Be to, teismo pasisakyta ir dėl nukentėjusiojo neblaivumo aspekto, kuris įvertintas skiriant bausmę, tačiau neturi reikšmės sprendžiant dėl BK 28 straipsnio taikymo.

Dėl BK 144 straipsnio taikymo

BK 144 straipsnyje nustatyta atsakomybė tam, kas sukėlęs pavojų ar turėdamas pareigą rūpintis nukentėjusiu asmeniu jam nepagelbėjo, kai grėsė pavojus šio žmogaus gyvybei, nors turėjo galimybę suteikti jam pagalbą.

Nuteistojo E. F. veiksmai abiejų instancijų teismų kvalifikuoti pagal BK 144 straipsnį išsamiai tai argumentuojant, atitinkamai laikantis BPK 305 straipsnio 1 dalies 2, 3 punktų, 320 straipsnio 3 dalies. Kasacinio skundo dalis dėl BK 144 straipsnio taikymo teisiškai tinkamai neargumentuota. Kasatoriaus nurodytas nuteistojo elgesys po to, kai jis jau buvo pasišalinęs iš eismo įvykio vietos ir tik tada skambino policijos pareigūnams, juo labiau pirmiausia pranešdamas tik apie prieš jį panaudotą nukentėjusiojo smurtą ir tik po to užsimindamas, kad padarė eismo įvykį, nepanaikina jo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 144 straipsnį. Baimės ar kitų motyvų, tikslų, pasišalinant iš įvykio vietos ir nesuteikiant pagalbos partrenktam nukentėjusiajam, buvimas nėra reikšmingas BK 144 straipsnio taikymui.

Dėl nuteistojo atsakomybę lengvinančios aplinkybės

Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai panaikino nuteistojo E. F. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, numatytą BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte.

BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad atsakomybę lengvinanti aplinkybė yra kaltininko prisipažinimas padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdus gailėjimasis arba padėjimas išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis. Šioje normoje nustatyti trys alternatyvūs lengvinančios aplinkybės pagrindai: 1) kaltininko prisipažinimas ir nuoširdus gailėjimasis; 2) kaltininko prisipažinimas ir padėjimas išaiškinti padarytą nusikalstamą veiką; 3) kaltininko prisipažinimas ir padėjimas išaiškinti padarytoje nusikalstamoje veikoje dalyvavusius asmenis. Taigi teismas, norėdamas konstatuoti šią kaltininko atsakomybę lengvinančią aplinkybę, turi nustatyti ne tik kaltininko prisipažinimą padarius nusikalstamą veiką, bet ir bent vieną iš minėtų alternatyvių pagrindų. Pažymėtina, kad pagal teismų praktiką taikant BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktą lengvinančia kaltininko baudžiamąją atsakomybę laikoma situacija, kai asmuo savanoriškai prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, t. y. veiką, kurią jis tiesiogiai padarė. Kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padaryto nusikaltimo yra tada, kai kaltininkas laisva valia prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, kritiškai vertina savo elgesį, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius (teikia nukentėjusiajam neatidėliotiną pagalbą, jo atsiprašo ir pan.). Nuoširdus gailėjimasis nustatomas ne vien pagal bendrus pareiškimus dėl kaltės pripažinimo – jis turi būti objektyviai įvertinamas pagal bylos aplinkybių visumą (duotus parodymus, kaltininko elgesį po įvykio ir vėliau ir pan.). Pabrėžtina, kad kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padarytos nusikalstamos veikos gali būti teismo pripažįstamas aplinkybe, lengvinančia baudžiamąją atsakomybę, kai kaltininkas ikiteisminio tyrimo metu ar bylą nagrinėjant teisme iki nuosprendžio priėmimo prisipažįsta ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-259/2009, 2K-299/2012, 2K-7-107/2013 ir kt.).

Apeliacinės instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje konstatavo, kad nebuvo nustatytas nuteistojo gailėjimasis dėl padarytos nusikalstamos veikos (po eismo įvykio E. F. pasišalino iš eismo įvykio vietos) bei padėjimas ją atskleisti, nes nuteistasis ginčija jam nepalankias veikos padarymo aplinkybes, savo argumentais bando versti kaltę dėl eismo įvykio žuvusiam nukentėjusiajam. Su tokiais apeliacinės instancijos teismo argumentais nesutikti teisinio pagrindo nėra. Nuteistojo E. F. baudžiamąją atsakomybę lengvinanti aplinkybė, numatyta BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte, panaikinta pagrįstai, dėl to skundžiamame apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje pasisakyta argumentuotai.

Dėl bausmės skyrimo

Kasatoriaus teigimu, skiriant bausmę E. F. nebuvo atsižvelgta į teigiamas jo asmenines savybes (dirba, mokosi, pats nustojo vartoti narkotines medžiagas ir pan.), dėl to jam nepagrįstai paskirta su realiu laisvės atėmimu susijusi bausmė, nors turėjo būti paskirta švelnesnė negu įstatyme numatyta bausmė arba laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas.

BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punktas pabrėžia bausmės paskirtį, kaip turinčią užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Pažymėtina, jog teisingumo principas yra bendras visų teisės šakų pagrindinis orientyras, teisės esmė, o skiriant bausmes, jis įgauna specifinių ypatumų, kuriuos nulemia būtinybė kaltininkui paskirti tinkamai individualizuotą bausmę, nenukrypti nuo susiklosčiusios bausmių skyrimo praktikos bei atsižvelgti į baudžiamajame įstatyme įtvirtintus reikšmingus bylai kriterijus. Paskirta bausmė turi būti proporcinga padarytos nusikalstamos veikos pavojingumui.

Pagal baudžiamąjį įstatymą teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Individualizuojant bausmę, visoms šioms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, nė vienai iš jų neturi būti suteikiama išskirtinė dominuojanti reikšmė (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-576/2006, 2K-58/2009, 2K-115/2009, 2K-603/2010, 2K-118/2001). Baudžiamajame įstatyme taip pat nustatyta, kad teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys).

BK 54 straipsnio 3 dalyje yra įtvirtinta tiesioginio teisingumo principo taikymo galimybė – tais atvejais, kai straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarauja teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Toks reguliavimas leidžia daryti išvadą, kad šis bausmės švelninimo pagrindas sietinas su konkrečioje byloje išryškėjusių aplinkybių visuma, rodančia, kad nustatytos bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti. Pažymėtina, kad bausmės švelninimas BK 54 straipsnio 3 dalies pagrindu gali būti pagrįstas tik nesant pagrindo paskirti švelnesnę negu įstatymo numatyta bausmę pagal BK 62 straipsnį ir esant išimtinėmis aplinkybėmis, rodančiomis, kad straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas šiam asmeniui už nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-512/2013, 2K-252/2014, 2K-447/2014, 2K-361/2014, 2K-P-89/2014 ir kt.).

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam E. F. bausmę, įvertino visas reikšmingas šiam klausimui išspręsti aplinkybes, numatytas BK 54 straipsnio 2 dalyje, taip pat ir kasatoriaus nurodytas teigiamas asmenines E. F. savybes (studijuoja, apibūdinamas patenkinamai, administracinės nuobaudos nebegalioja, dirba), taip pat nukentėjusiojo E. O. rizikingą elgesį, prieš eismo įvykį jo naudotą smurtą, ir motyvuotai, laikydamasis BPK 305 straipsnio 1 dalies 4 punkto reikalavimų, paskyrė E. F. laisvės atėmimo bausmę, kaip atitinkančią jo padarytą nusikalstamą veiką, nes tokia bausme gali būti pasiekti bausmės tikslai, ji atitinka teisingumo principą. Apeliacinės instancijos teismas, nors ir perkvalifikavo E. F. nusikalstamą veiką iš BK 281 straipsnio 6 dalies į 5-ąją, tačiau priimtu nuosprendžiu taip pat panaikino E. F. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, numatytą BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte, ir priimtame nuosprendyje nurodė išsamius argumentus, kodėl nuteistajam, net ir perkvalifikavus jo padarytą nusikalstamą veiką, paliekama pirmosios instancijos teismo paskirtos bausmės rūšis ir dydis. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nenustatė galimybės skirti nuteistajam E. F. švelnesnę bausmę pagal BK 62 straipsnio nuostatas, nesant nė vienos jo atsakomybę lengvinančios aplinkybės, bei pagal BK 54 straipsnio 3 dalį, nenustačius išskirtinių šios teisės normos taikymui būtinų aplinkybių. Be to, atsakant į kasacinio skundo argumentus, pažymėtina, kad bausmės vykdymo atidėjimas pagal BK 75 straipsnį galimas tik teismui nustačius ir argumentavus, jog yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo, žinoma, kai asmeniui paskirta bausmė už jo padarytą nusikalstamą veiką atitinka BK 75 straipsnio 1 dalyje numatytus kriterijus. Pabrėžtina, kad bausmės vykdymo atidėjimas yra teismo teisė, o ne pareiga. Taigi, apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje esant nurodytai argumentuotai (laikantis BPK 305 straipsnio 1 dalies 4 punkto) teismo išvadai dėl BK 75 straipsnio E. F. netaikymo bei išsamiai atsakius į apeliacinių skundų argumentus bausmės skyrimo, jos rūšies, termino klausimais, keisti ar naikinti šio teismo sprendimo dėl paskirtos bausmės nuteistajam, nėra teisinio pagrindo.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistojo E. F. gynėjo advokato Adomo Liutvinsko kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Viktoras Aidukas

Artūras Pažarskis

Aurelijus Gutauskas