A-492-482-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A492 -482/2014

Teisminio proceso Nr. 2-05-3-15981-2012-9

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.1.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. lapkričio 12 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), ir Virginijos Volskienės (pranešėja), apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo COMPENSA Towarzystwo Ubezpieczen S. A. Vienna Insurance Group, veikiančios per COMPENSA Towarzystwo Ubezpieczen S. A. Vienna Insurance Group Lietuvos filialą, apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. rugpjūčio 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo COMPENSA Towarzystwo Ubezpieczen S. A. Vienna Insurance Group skundą atsakovui Kauno miesto savivaldybės administracijai dėl turtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas COMPENSA Towarzystwo Ubezpieczen S. A. Vienna Insurance Group, veikiantis per COMPENSA Towarzystwo Ubezpieczen S. A. Vienna Insurance Group Lietuvos filialą (toliau – ir pareiškėjas, apeliantas, draudimo bendrovė) 2012 m. gruodžio 3 d. su skundu (b. l. 3-5), kurį vėliau patikslino (b. l. 85-88), kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti pareiškėjui iš Kauno miesto savivaldybės, atstovaujamos Kauno miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir atsakovas), 3 555,99 Lt žalos atlyginimą, 5 procentus metinių palūkanų už priteistą sumą, skaičiuojant už laikotarpį nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, ir 1 710 Lt bylinėjimosi išlaidas (galutinis prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo suformuluotas 2013 m. liepos 29 d. (b. l. 112).

Pareiškėjas paaiškino, jog buvo sudaręs Kasko draudimo sutartį su draudėju E. V.. Kauno mieste 2011 m. gegužės 30 d. įvyko eismo įvykis, kurio metu E. V. tamsiu paros metu įvažiavo į važiuojamojoje kelio dalyje buvusią, jokiais įspėjamaisiais ženklais nepaženklintą, duobę. Dėl šios priežasties automobilis buvo apgadintas. Įvykis buvo pripažintas draudžiamuoju, todėl E. V. buvo išmokėta 3 555,99 Lt draudimo išmoka.

Nurodė, jog kreipėsi į atsakovą su pretenzija dėl žalos atlyginimo, tačiau atsakovas pretenziją tenkinti atsisakė. Pažymėjo, jog Kauno miesto savivaldybė privalo prižiūrėti Kauno miesto gatves, o atsiradus kelio defektui, pavojingą vietą nedelsiant pažymėti ir per protingą terminą atlikti kelio remonto darbus. Žala automobiliui atsirado dėl jo kontakto su nepažymėta jokiais įspėjamaisiais ženklais kelio duobe, o šio kelio valdytojas yra atsakovas.

Pareiškėjo atstovas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.37 straipsnio 2 dalies ir 6.210 straipsnio nuostatomis, iš atsakovo taip pat prašė priteisti 5 procentų metines palūkanas, skaičiuojamas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo įvykdymo dienos.

Atsakovas Kauno miesto savivaldybė, nesutikdamas su pareiškėjo skundu, pateikė atsiliepimą (b. l. 64-67), kuriame prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą, į bylą atsakovu įtraukti Lietuvos automobilių kelių direkciją prie Susisiekimo ministerijos (toliau – ir Kelių direkcija).

Atsiliepime pažymėjo, kad iš skundo ir prie jo pridėtų dokumentų nėra aišku, kaip nurodomi automobilio sugadinimai siejasi su ginčo duobe, kodėl būtent tokio dydžio turtinė žala patirta, ar buvo apskaičiuotas nusidėvėjimas. Teigė, jog vien policijos pareigūnų užfiksuotas duobės buvimo faktas nereiškia, kad Kauno miesto savivaldybė privalo atlyginti ieškovo reikalaujamą žalą. Pažymėjo, kad turi būti įrodyta, jog apgadinimai, už kuriuos prašoma atlyginti žalą, atsirado būtent dėl įvažiavimo į ginčo duobę, tokių duomenų byloje nėra. Darė išvadą, kad policijos pareigūnai atsisakė pradėti administracinio teisės pažeidimo bylos teiseną, kadangi nenustatė nei vienos šalies atsakomybės. Nurodė, jog byloje nėra duomenų, pagrindžiančių automobilio nepriekaištingą būklę iki tariamo eismo įvykio. Sprendė, jog iš pateiktų dokumentų nėra aišku, kaip keičiamos detalės susijusios su Transporto priemonės techninės apžiūros protokole nurodytomis keičiamų dalių pozicijomis. Pažymėjo, jog vairuotojui turėjo būti žinoma, kad Kauno gatvėse yra duobių, apie tai vairuotojai informuojami per įvairias medios priemones, prašoma jų būti atidesniais.

Atsakovas atkreipė dėmesį į tai, kad teisės aktų nustatyta tvarka Kelių direkcija kontroliuoja Kelių priežiūros ir plėtros programos lėšų vietinės reikšmės keliams (gatvėms) tiesti, taisyti (remontuoti), prižiūrėti ir saugaus eismo sąlygoms užtikrinti naudojimą bei užtikrina racionalų ir taupų lėšų bei turto naudojimą. Dėl šios priežasties, atsakovo nuomone, ne tik Kauno miesto savivaldybė, bet ir Kelių direkcija yra atsakinga už Kauno miesto gatvių priežiūrą. Pažymėjo, jog kelių priežiūrą atlieka pagal turimas finansines galimybes.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2013 m. rugpjūčio 13 d. sprendimu (b. l. 134-141) pareiškėjo skundą tenkino iš dalies. Priteisė iš atsakovo pareiškėjo naudai: 1 777,99 Lt turtinės žalos atlyginimui; 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo administracinės bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo; 525 Lt išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, atlyginimui; likusioje dalyje pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Skundžiamame sprendime teismas nustatė, kad kelio duobė, kurioje buvo apgadintas automobilis, nebuvo paženklinta, neaptverta ar kitaip pažymėta, be to, buvo vėlus paros metas ir dėl to buvo apsunkintas jos matomumas vairuotojui. Sprendė, kad policijos pareigūnų užfiksuoti apgadinimai iš esmės sutampa su draudimo bendrovės atstovų užfiksuotais apgadinimais. Ta aplinkybė, jog policijos pareigūnai užfiksavo automobilio abiejų dešinės pusės ratų ir dešinės pusės galinės padangos sugadinimus, o draudimo bendrovės atstovai ir galinio kairės pusės ratlankio sugadinimus, nesudaro pagrindo nesivadovauti draudimo bendrovės nustatytais apgadinimų duomenimis, kadangi policijos pareigūnai įvykio vietoje turi galimybę užfiksuoti tik vizualiai apžiūrėjus transporto priemonę akivaizdžiai matomus sugadinimus.

Teismas konstatavo, kad turtinės žalos dydis visiškai įrodytas pateiktų dokumentų duomenimis, kurie patvirtina žalos dydį bei būtinas automobilio remonto išlaidas. Įrodymų, paneigiančių nurodytas remonto išlaidas ir (ar) patvirtinančių mažesnę remonto kainą, ar objektyvių duomenų, jog buvo kompensuotos didesnės išlaidos, nei tos, kurios būtinos sugadinto turto būklei iki eismo įvykio atkurti, teismui pateikta nebuvo. Nustatė, kad Transporto priemonės techninės apžiūros protokolas, Žalos skaičiavimo išvados, ATP bylos dokumentų duomenys neginčijamai patvirtina, kad yra tiesioginis priežastinis ryšys tarp kliūties (duobės gatvėje, kurios savininkas - atsakovas), eismo įvykio mechanizmo ir užfiksuotų automobilio apgadinimų.

Įvertinęs bylos aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad atsakovas neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, todėl dėl tokio neteisėto neveikimo buvo apgadinta draudėjui nuosavybės teise priklausanti transporto priemonė. Nustatė, kad pareiškėjas, remdamasis draudimo sutarties ir draudimo teisinius santykius reglamentuojančių teisės aktų nuostatomis, iš dalies pagrįstai kompensavo materialines išlaidas draudėjui, būtinas sugadinto automobilio būklei iki eismo įvykio atkurti.

Darydamas išvadą dėl pareiškėjo skundo patenkinimo, teismas taip pat atsižvelgė ir į vairuotojo veiksmus transporto priemonės apgadinimo momentu bei šių veiksmų įtaką atsiradusiom pasekmėm. Sprendė, jog žala atsirado ir dėl automobilį vairavusio asmens kaltės, kadangi didesnio pavojaus šaltinio valdytojas nebuvo pakankamai atidus bei rūpestingas, todėl nepastebėjo ir neapvažiavo duobės. Dėl šios priežasties teismas pareiškėjo patirtą žalą padalino perpus – po 50 procentų automobilio vairuotojui ir Kauno miesto savivaldybei.

Teismas tenkino pareiškėjo prašymą priteisti iš atsakovo 5 procentų dydžio metines palūkanas, skaičiuojant nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo dienos.

Pareiškėjo atstovo prašymą dėl 1 710 Lt patirtų teismo išlaidų atlyginimo, atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjo skundas patenkintas iš dalies tenkino proporcingai patenkintų skundo reikalavimų daliai.

III. Pareiškėjas, nesutikdamas su Kauno apygardos administracinio teismo sprendimu, pateikė apeliacinį skundą (b. l. 147-149), kuriame prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą, skundą tenkinti pilnai bei priteisti visas bylinėjimosi išlaidas.

Apeliaciniame skunde pareiškėjas nurodo, jog teismas pagrįstai konstatavo, kad skundu prašomos priteisti turtinės žalos dydis yra visiškai įrodytas pateiktų dokumentų duomenimis ir kad yra tiesioginis ryšys tarp kliūties, eismo įvykio mechanizmo ir užfiksuotų automobilio apgadinimų. Tačiau pažymėjo, kad teismas visiškai nepagrįstai konstatavo, kad žala atsirado ir dėl automobilį vairavusio asmens kaltės, kadangi byloje nėra jokių objektyvių įrodymų, kad E. V. važiavo neleistinu greičiu ir kad jis galėjo kokiu nors būdu išvengti įvažiavimo į duobę. Teigia, jog tamsus paros metas ir duobės nepaženklinimas eliminavo galimybę pastebėti duobę ir ją apvažiuoti. Apelianto nuomone, teismas, nustatydamas vairuotojo kaltę, prieštarauja savo paties padarytoms išvadoms. Teigia, jog vairuotojo kaltės klausimas turi būti sprendžiamas atsižvelgiant į konkrečias eismo įvykio aplinkybes bei vertinant vairuotojo elgesį pagal tai, ar vairuotojas pažeidė kelių eismo taisykles. Tam, kad įrodyti, jog vairuotojas nesilaikė saugaus važiavimo greičio, visų pirma būtina įrodyti, jog vairuotojas galėjo iš anksto pastebėti duobę, tačiau tokių įrodymų byloje nėra.

Atsakovas, nesutikdamas su apeliaciniu skundu, pateikė atsiliepimą (b. l. 156-160), kuriame prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistu, o apeliacinį skundą atmesti. Dėl transporto vairuotojo kaltės fakto atsakovas nurodė, kad teismas taikė ne didelio neatsargumo, o vairuotojo, kaip padidinto pavojaus šaltinio valdytojo, pareigą kelyje elgtis atidžiai ir rūpestingai. Pažymėjo, jog teismas, įvertinęs visus byloje esančius įrodymus, padarė teisingą išvadą, kad dėl žalos atsiradimo kaltas ne tik atsakovas, bet ir automobilį vairavęs asmuo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamu atveju ginčas yra kilęs dėl žalos, atsiradusios dėl automobilio apgadinimų jam įvažiavus į savivaldybės vietinės reikšmės kelio važiuojamojoje dalyje buvusią duobę, atlyginimo.

Byloje nustatyta, kad 2011 m. gegužės 30 d., apie 23.30 val., E. V. vairuojama transporto priemonė BMW 530, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), Kaune, Josvainių gatvėje, tamsiu paros metu įvažiavo į neaptvertą, jokiais įspėjamaisiais kelio ženklais ar kitais atitvarais nepažymėtą gatvės važiuojamoje dalyje esančią duobę (2,2 m pločio, 1,3 m. ilgio, 15 cm gylio), ko pasekoje automobilis buvo apgadintas. Minėta transporto priemonė buvo apdrausta COMPENSA Towarzystwo Ubezpieczen S. A. Vienna Insurance Group (transporto priemonės draudimo liudijimas numeris: 9022843). Pareiškėjas įvykį pripažino draudžiamuoju ir išmokėjo E. V. 3 555,99 Lt draudimo išmoką.

CK 6.1015 straipsnio, reglamentuojančio draudėjo teisių į žalos atlyginimą perėjimą draudikui (subrogaciją), 1 dalyje nustatyta, kad draudikui, išmokėjusiam draudimo išmoką, pereina teisė reikalauti išmokėtų sumų iš atsakingo už padarytą žalą asmens. Pagal šio straipsnio 2 dalį reikalavimo teisė, perėjusi draudikui, įgyvendinama laikantis taisyklių, kurios nustato draudėjo (naudos gavėjo) ir už žalą atsakingo asmens santykius. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – priteisė pareiškėjui iš atsakovo Kauno miesto savivaldybės 1 777,99 Lt žalos atlyginimo, 5 procentų dydžio metines palūkanas, nes konstatavo, kad žala atsirado ir dėl automobilį vairavusio trečiojo suinteresuoto asmens kaltės, kadangi jis nebuvo pakankamai atidus ir rūpestingas, taikė CK 6.259 str. ir priteistiną žalą sumažino penkiasdešimčia procentų. Nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu priteisti tik dalį turtinės žalos, pareiškėjas padavė apeliacinį skundą.

Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija vadovaujasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. liepos 3 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A556-992/2014, kurioje buvo sprendžiamas ginčas, kilęs iš esmės tapačiomis aplinkybėmis, pateikiamais išaiškinimais. Išplėstinė teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje nustatytas faktines aplinkybes, konstatavo, kad nagrinėjamu atveju ginčas yra kilęs dėl žalos, atsiradusios dėl automobilio apgadinimų jam įvažiavus į savivaldybės vietinės reikšmės kelio važiuojamojoje dalyje buvusią duobę, atlyginimo, t. y. keliamas civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl kelio, kaip inžinerinio statinio (Statybos įstatymo 2 str. 9 ir 11 d.), trūkumų, klausimas. Pagal statinių savininko (valdytojo) atsakomybę įtvirtinančio Civilinio kodekso 6.266 straipsnio 1 dalį, žalą, padarytą dėl pastatų, statinių, įrenginių ar kitokių konstrukcijų, įskaitant kelius, sugriuvimo ar dėl kitokių jų trūkumų, privalo atlyginti šių objektų savininkas (valdytojas), jeigu neįrodo, kad buvo šio kodekso 6.270 straipsnio 1 dalyje numatytos aplinkybės, o 2 dalis nustato prezumpciją, kad pastatų, statinių, įrenginių ar kitokių konstrukcijų savininkas (valdytojas) yra asmuo, viešame registre nurodytas kaip jų savininkas (valdytojas). Šiame straipsnyje įtvirtintu objektyviosios civilinės atsakomybės atveju nustatytinos tokios deliktinės civilinės atsakomybės sąlygos: 1) įstatyme nurodyto objekto, kuris sugriuvo ar turėjo kitokių trūkumų, valdymo faktas; 2) žalos asmeniui padarymas; 3) įstatyme nurodyto objekto sugriuvimo ar kitokių trūkumų ir padarytos žalos priežastinis ryšys; kaltė šiuo atveju yra formaliai pašalinta iš civilinės atsakomybės sąlygų; veiksmų neteisėtumas nesiejamas su daikto valdytojo veiksmu ar neveikimu ir jo rūpestingumo klausimas nekeliamas, užtenka objektyvaus daikto su trūkumais valdymo fakto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. kovo 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-62/2009; 2011 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-222/2011; 2014 m. kovo 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-57/2014).

Statinio, pastato ar kitokios konstrukcijos, įskaitant kelius, valdymas pagal CK 6.266 straipsnį suprantamas kaip objekto turėjimas savo žinioje ir teisė daryti jam ūkinį bei fizinį poveikį. Valdytoju gali būti laikomas asmuo, kuriam daiktinės ar prievolinės teisės pagrindu pavesta eksploatuoti, prižiūrėti ar tvarkyti objektą. Pagal Civilinio kodekso 6.266 straipsnio 2 dalį pastato, statinio, kelio savininku (valdytoju) preziumuojamas asmuo, kuris yra nurodytas viešajame registre. Ši prezumpcija gali būti paneigta. Dėl to esant registracijos duomenims viešajame registre, jame nurodytas asmuo gali įrodyti, kad atsakingas už žalą asmuo iš tikrųjų yra kitas. Juo gali būti objekto savininkas ar valdytojas, nors jo teisės ir nebūtų įregistruotos viešajame registre. Įrodinėjimo pareiga tenka viešajame registre nurodytam savininkui ar valdytojui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. kovo 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-62/2009, 2011 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-222/2011, 2013 m. sausio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-108/2013). Kelių įstatymo 4 straipsnio 3 dalis nustato, kad vietinės reikšmės viešieji keliai ir gatvės nuosavybės teise priklauso savivaldybėms. Atsižvelgdama į nustatytas faktines aplinkybes, kad atitinkami automobilio apgadinimai atsirado trečiajam suinteresuotam asmeniui įvažiavus į neaptvertą ir jokiais ženklais nepažymėtą duobę Kauno mieste, Josvainių g., taip pat atsakovui – Kauno miesto savivaldybei – iš esmės nekeliant ginčo dėl aplinkybės, kad Kauno miesto savivaldybė yra nurodyto kelio (jo dalies) savininkas (valdytojas) Civilinio kodekso 6.266 straipsnio prasme, taip pat atsakovui nepateikus bei byloje nesant duomenų, galinčių patvirtinti, kad žala atsirado dėl nenugalimos jėgos ar nukentėjusiojo asmens tyčios ar didelio neatsargumo (CK 6.270 str. 1 d.), darytina išvada, kad būtent atsakovas, kaip inžinerinio statinio – kelio – savininkas yra atsakingas už trečiojo suinteresuoto asmens patirtą žalą, jam įvažiavus į kelyje buvusią, jokiais ženklais nepažymėtą duobę, dėl ko buvo apgadintas jo automobilis.

Civilinio kodekso 6.249 straipsnio 1 dalis nustato, kad žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų; piniginė žalos išraiška yra nuostoliai; jeigu šalis nuostolių dydžio negali tiksliai įrodyti, tai jų dydį nustato teismas. Civilinio kodekso 6.251 straipsnio 1 dalis įtvirtina visiško nuostolių atlyginimo principą, t. y. kad padaryti nuostoliai turi būti atlyginti visiškai, išskyrus atvejus, kai įstatymai ar sutartis nustato ribotą atsakomybę. Šio principo esmė – žalos atlyginimu turi būti siekiama ją patyrusį asmenį grąžinti į iki pažeidimo buvusią padėtį.

Kauno miesto savivaldybė neįrodė, jog tinkamai vykdė Josvainių gatvės priežiūrą, taisymą ir saugaus eismo organizavimą, kelio duobė įvykio dieną (2011 m. gegužės 30 d.) nebuvo paženklinta ar aptverta, o pareiškėjo paaiškinimai bei Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos eismo įvykio medžiaga šią civilinės atsakomybės sąlygą akivaizdžiai įrodo (b. l. 24-46), tai sąlygojo žalos atsiradimą, t. y. E. V., vairuodamas automobilį BMW 530, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir įvažiavęs į jokiais įspėjamaisiais ženklais nepažymėtą kelio duobę, apgadino automobilį. Taigi byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina įvykio faktą bei priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, patirta žala įrodyta, Kauno miesto savivaldybė, būdama statinio – kelio – valdytoja, yra atsakinga už jo priežiūrą, taisymą, tiesimą bei saugaus eismo užtikrinimą, privalėjo būti rūpestinga bei aktyvi, t. y. tinkamai ir efektyviai įgyvendindama teisės aktuose nustatytą pareigą dėl nuolatinio gatvių remonto, užtikrinti, kad vairuotojams, jų turtui nekiltų grėsmės.

Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas sprendė, jog žala atsirado ir dėl automobilį vairavusio asmens E. V. kaltės, todėl priteistinos turtinės žalos dydis buvo sumažintas penkiasdešimčia procentų. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Civiliniame kodekse įtvirtintomis nuostatomis dėl žalos dydžio nustatymo, inter alia kriterijais, galinčiais lemti priteistinos žalos dydžio sumažinimą, pažymi, kad nagrinėjamu atveju nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu faktinių aplinkybių, kiek tai susiję su automobilį vairavusio asmens kalte, vertinimu.

Byloje nustatyta, kad eismo įvykis įvyko tamsiu paros metu, duobė nebuvo paženklinta, neaptverta ar kitaip pažymėta, dėl to buvo apsunkintas jos matomumas vairuotojui, nebuvo greitį ribojančių ženklų (b. l. 42-46). Įvertinusi nurodytų aplinkybių visumą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra pakankamų teisinių argumentų daryti išvadą apie automobilį vairavusio asmens neatidumą, neatsargumą ar saugaus greičio viršijimą. Atsižvelgiant į tai, pripažintina, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pareiškėjui priteistinos turtinės žalos atlyginimą sumažino penkiasdešimčia procentų. Šiuo aspektu taip pat pažymėtina, jog sprendžiant žalos atlyginimo klausimą tokio pobūdžio bylose nėra tikslinga vadovautis CK 6.259 straipsnyje įtvirtinta taisykle, nes ši nuostata reglamentuoja sutartinės, o ne deliktinės atsakomybės taikymo klausimus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. liepos 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-992/2014). Teisėjų kolegija pabrėžia, kad CK 6.282 straipsnis numato, kad kai paties nukentėjusio asmens didelis neatsargumas padėjo žalai atsirasti arba jai padidėti, tai atsižvelgiant į nukentėjusio asmens kaltės dydį (o kai yra žalos padariusio asmens kaltės, – ir į jo kaltės dydį) žalos atlyginimas, jeigu įstatymai nenustato ko kita, gali būti sumažintas arba reikalavimas atlyginti žalą gali būti atmestas. Byloje esančių įrodymų visetas neginčijamai patvirtina patį eismo įvykio faktą bei automobilio apgadinimus, kurie policijos pareigūnams buvo matomi įvykio vietoje akivaizdžiai, taip pat transporto priemonės apgadinimų pobūdį, mechanizmą bei lokalizaciją. Atsakovas nepateikė jokių įrodymų, kad būtent E. V. didelis neatsargumas padėjo žalai atsirasti, t. y. kad jis galėjo matyti duobę tamsiu paros metu, duobė buvo apšviesta, buvo viršytas leistinas greitis ir pan.

Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas turtinės žalos, patirtos trečiojo suinteresuoto asmens automobiliui įvažiavus į kelio duobę, dydį – 3 555,99 Lt – konstatavo, kad turtinės žalos dydis visiškai įrodytas pateiktų dokumentų duomenimis. Įrodymų, paneigiančių nurodytas remonto išlaidas ir (ar) patvirtinančių mažesnę remonto kainą, ar objektyvių duomenų, jog buvo kompensuotos didesnės išlaidos, nei tos, kurios būtinos sugadinto turto būklei iki eismo įvykio atkurti, teismui taip pat nebuvo pateikta. Bylos dokumentų duomenys neginčijamai patvirtina, kad yra tiesioginis priežastinis ryšys tarp kliūties (duobės gatvėje, kurios savininkas - atsakovas), eismo įvykio mechanizmo ir užfiksuotų automobilio apgadinimų. Remiantis bylose dėl civilinės atsakomybės delikto pagrindu taikytinu rungtyniškumo principu, atsakovui nesutikus su pareiškėjo pateiktai duomenimis dėl draudimo išmokos dydžio, pats atsakovas turėjo teikti įrodymus, paneigiančius pareiškėjo pateiktus duomenis. Jokių pagrįstų įrodymų, paneigiančių nurodytas automobilio remonto darbų išlaidas, jog pagal automobilio sugadinimo pobūdį nurodyti darbai nebuvo techniškai būtini ir nesusiję su patirtais automobilio sugadinimais, ar remonto darbai gali būti mažesnės kainos, atsakovas nepateikė.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad pareiškėjui priteistina visa patirtų nuostolių suma – 3 555,99 Lt, todėl Kauno apygardos administracinio teismo sprendimo dalis dėl turtinės žalos priteisimo pareiškėjui keistina, nustatant, kad pareiškėjui iš atsakovo priteistina 3 555,99 Lt turtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo paskaičiavimais dėl bylinėjimosi išlaidų, kurie atitinka Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio nuostatoms. Vertinant aplinkybę, kad pareiškėjui priteistina visa patirtų nuostolių suma, sprendimas dalyje dėl teismo išlaidų priteisimo keistinas priteisiant pareiškėjui 1 050 Lt išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu. Kadangi apeliantas raštu apeliacinės instancijos teismui nepateikė prašymo su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu, kaip tai numatyta ABTĮ 45 straipsnio 1 dalyje, klausimas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo apeliacinės instancijos teisme nespręstinas.

Remiantis nurodytais motyvais pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis keistina, atsakovo apeliacinis skundas tenkintinas, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas, padidinant priteistą žalos atlyginimą ir bylinėjimosi išlaidas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo COMPENSA Towarzystwo Ubezpieczen S. A. Vienna Insurance Group apeliacinį skundą patenkinti.

Pakeisti Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. rugpjūčio 13 d. sprendimo dalį dėl turtinės žalos atlyginimo ir priteistą iš atsakovo Kauno miesto savivaldybės pareiškėjo Towarzystwo Ubezpieczen S.A.Vienna Insurance Group naudai turtinės žalos atlyginimą padidinti iki 3 555,99 Lt (trijų tūkstančių penkių šimtų penkiasdešimt penkių litų 99 ct) žalos.

Pakeisti Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. rugpjūčio 13 d. sprendimo dalį dėl teismo išlaidų atlyginimo ir priteistą iš atsakovo Kauno miesto savivaldybės pareiškėjo Towarzystwo Ubezpieczen S.A.Vienna Insurance Group naudai išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu pirmosios instancijos teisme, atlyginimą padidinti iki 1 050 Lt ( vieno tūkstančio penkiasdešimt litų).

Kitą Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. rugpjūčio 13 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Virginija Volskienė