A-822-30-15 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-30-822/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05100-2013-5

Procesinio sprendimo kategorija 6.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. sausio 7 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Anatolijaus Baranovo (kolegijos (pirmininkas) ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos V. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos V. P. skundą atsakovams Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus skyriui ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėja V. P. su skundu (b. l. 1–6) kreipėsi į teismą prašydama:

1) Panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV, Valdyba) 2013 m. rugsėjo 17 d. sprendimą Nr. (6.5)I-6124 bei tuo atveju, jei teismas manytų, jog terminas skundui paduoti buvo praleistas, terminą atnaujinti;

2) Panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2013 m. rugsėjo 2 d. sprendimą Nr. (6.5)I-5821 ir įpareigoti iš naujo išnagrinėti pareiškėjos skundą;

3) Tuo atveju, jei būtų nustatyta, kad Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2013 m. rugsėjo 2 d. sprendimu Nr. (6.5)I-5821 išnagrinėjo pareiškėjos skundą bei jį atmetė, panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2013 m. rugsėjo 2 d. sprendimą Nr. (6.5)I-5821 ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2013 m. rugpjūčio 1 d. sprendimą Nr. (10.1)3-92697 bei priteisti 21139,88 Lt neišmokėtos senatvės pensijos dalį.

Nurodė, jog vadovaujantis Lietuvos Respublikos Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 8 straipsnio 1 dalimi, pareiškėjai laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. buvo mokama sumažinta valstybinio socialinio draudimo pensija, nes minėtu laikotarpiu pareiškėja turėjo draudžiamųjų pajamų. Lietuvos Respublikos Konstituciniam Teismui 2012 m. rugsėjo 21 d. paskelbus 2012 m. vasario 6 d. nutarimą, kurio pagrindu buvo konstatuota, jog pareiškėjai laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. buvo nepagrįstai ir neteisėtai neišmokėta pensijos dalis, pareiškėja 2013 m. liepos 24 d. VSDFV Vilniaus skyriui pateikė prašymą paskaičiuoti neišmokėtą senatvės pensijos dalį ir paskaičiuotą dalį grąžinti. VSDFV Vilniaus skyrius 2013 m. rugpjūčio 1 d. raštu pateikė duomenis apie neišmokėtą senatvės pensijos dalį bei nurodė, kad dėl šiuo metu nesančio teisinio reguliavimo neišmokėta pensijos dalis nebus grąžinta. Nesutikdama su šiuo sprendimu, su skundu dėl VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimo panaikinimo, kreipėsi į VSDFV, kuri 2013 m. rugsėjo 2 d. sprendimu atsisakė nagrinėti pareiškėjos skundą, nes pareiškėja praleido trejų metų terminą skundui dėl sumažintos pensijos pateikti. VSDFV minėtame sprendime taip pat pasiūlė pareiškėjai pateikti termino praleidimą patvirtinančius įrodymus. Pareiškėja 2013 m. rugsėjo 12 d. pateikė prašymą atnaujinti terminą skundui paduoti. Prašyme nurodė, jog trejų metų terminas skundui paduoti nėra praleistas, nes apie tai, kad pensija sumažinta neteisėtai, pareiškėja sužinojo tik priėmus Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimą. VSDFV išnagrinėjusi pateiktus įrodymus, 2013 m. rugsėjo 17 d. sprendimu terminą atnaujinti atsisakė.

Nesutikdama su VSDFV 2013 m. rugsėjo 17 d. sprendimu nurodė, jog atsakovas netinkamai aiškina Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo (toliau – ir Pensijų įstatymas) 45 straipsnyje įtvirtintą trejų metų apskundimo terminą, nes apie savo pažeistas teises pareiškėja sužinojo tik nuo Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo paskelbimo, t. y. 2012 m. rugsėjo 21 d., nuo kurio ir turėtų būti skaičiuotinas trejų metų terminas. Šiais pagrindais pareiškėja prašė panaikinti VSDFV 2013 m. rugsėjo 2 d. ir 2013 m. rugsėjo 17 d. sprendimus. Tačiau tuo atveju, jei būtų įvertinta, jog trejų metų terminas vis tik yra praleistas, prašė terminą atnaujinti atsižvelgiant į tai, kad pareiškėja būdama senyvo amžiaus pilietė, neturinti teisinio išsilavinimo pasitikėjo įstatymo leidėju ir nemanė, kad ji turi teisę kvestionuoti įstatymo leidėjo nustatytas taisykles.

Pažymėjo, kad pareiškėjai 2010–2011 metais dėl neteisėto pensijos sumažinimo buvo neišmokėta 21 139,88 Lt.

Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius atsiliepime (b. l. 24–26) prašė pareiškėjos skundą atmesti. Nurodė, kad Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas (paskelbtas 2012 m. rugsėjo 21 d.) taikomas tik į ateitį, todėl tenkinti pareiškėjos prašymą nėra teisinio pagrindo.

Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atsiliepime (b. l. 38–43) prašė pareiškėjos skundą atmesti. Nurodė, kad pirmoji sumažinta pensija pareiškėjai buvo išmokėta dar 2010 m. sausio mėn., todėl apie ne visą mokamą pensiją pareiškėja sužinojo 2010 m. sausio mėn. Be to, mokėti sumažintą pensiją atskiro sprendimo priimta nebuvo, mokėti sumažintą pensiją buvo nuspręsta valiniu sprendimu. Pažymėjo, jog įvertinus pareiškėjos argumentus dėl termino atnaujinimo, buvo nuspręsta termino neatnaujinti, todėl, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėja į VSDFV kreipėsi tik 2013 m. rugpjūčio 29 d., o į teismą 2013 m. spalio 11 d. buvo nuspręsta, kad pareiškėja praleido trejų metų terminą skundui paduoti. Šiais pagrindais prašė bylą nutraukti. Pabrėžė, kad nei VSDFV Vilniaus skyriui, nei VSDFV nebuvo ir nėra teisinių pagrindų tenkinti pareiškėjos skundą.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. kovo 14 d. sprendimu pareiškėjos V. P. skundo dalį, kuria prašoma panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos 2013 m. rugsėjo 2 d. sprendimą Nr. (6.5)I-5821 ir 2013 m. rugsėjo 17 d. sprendimą Nr. (6.5)I-6124 bei atnaujinti terminą skundui paduoti, atmetė kaip nepagrįstą. Bylos dalį dėl reikalavimų panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2013 m. rugpjūčio 1 d. raštą Nr. (10.1)3-92697 ir priteisti per laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. susidariusią senatvės pensijos nepriemoką – 21 139,88 Lt nutraukė.

Teismas sprendė, kad iš bylos medžiagos matyti, jog pareiškėja, prieš kreipdamasi į teismą, siekė pasinaudoti privaloma ikiteismine ginčų nagrinėjimo tvarka ir kreipėsi į VSDFV, tačiau pareiškėjos skundą buvo atsisakyta nagrinėti 2013 m. rugsėjo 2 d. ir 2013 m. rugsėjo 17 d. sprendimais, motyvuojant tuo, kad pareiškėja praleido Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnyje nustatytą trejų metų kreipimosi į VSDFV terminą ir nėra pagrindo šį terminą atnaujinti.

Pažymėjo, kad pareiškėjos argumentai dėl sužinojimo apie pažeistas teises pradžią, prieštarauja byloje nustatytoms aplinkybėms ir administracinių teismų praktikai. VSDFV Vilniaus skyriaus 2013 m. rugpjūčio 1 d. rašte Nr. (10.1)3-92697 pateikti duomenys patvirtina, kad pareiškėjai senatvės pensija pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį, perskaičiuota ir buvo mokama nuo 2010 m. sausio 1 d. Valstybinė socialinio draudimo senatvės pensija yra mokama einamąjį mėnesį, todėl pensija pareiškėjai už 2010 m. sausio mėn. ir buvo išmokėta 2010 m. sausio mėn. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, pateikė ir nagrinėjamam ginčui aktualų kreipimosi į teismą termino taikymo ir šio termino eigos skaičiavimo aiškinimą bei nurodė, kad trejų metų termino (nustatyto Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 str.) eigos pradžia turi būti skaičiuojama nuo pirmosios sumažintos valstybinės pensijos išmokėjimo dienos. Vadinasi, kaip ir nagrinėjamu atveju trejų metų kreipimosi į VSDFV terminas prasidėjo nuo 2013 m. sausio mėn., tuo tarpu į VSDFV pareiškėja kreipėsi su 2013 m. rugpjūčio 29 d. skundu, t. y. jau praleidusi trejų metų terminą. Atsižvelgdamas į tai teismas darė išvadą, kad VSDFV 2013 m. rugsėjo 2 d. sprendimas Nr. (6.5)I-5821, kuriuo buvo atsisakyta nagrinėti pareiškėjos skundą yra teisėtas ir jo naikinti nėra teisinio pagrindo.

Įvertinęs pareiškėjos nurodytas termino atnaujinimo aplinkybes pateiktas tiek VSDFV, tiek teismui, teismas darė išvadą, kad svarbių ir nuo pareiškėjos valios nepriklausiusių priežasčių, sukliudžiusių pareiškėjai laiku kreiptis į VSDFV, nenustatyta. Pareiškėja iš esmės nenurodė aplinkybių, kurios, nepriklausomai nuo pareiškėjos valios, sukliudė jai laiku kreiptis į VSDFV. Pažymėjo, jog pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, nei senyvas amžius, ar atitinkamo išsilavinimo neturėjimas nelaikytinos svarbiomis priežastimis, objektyviai sutrukdžiusiomis pareiškėjai nustatytu laiku atlikti tam tikrus veiksmus savo teisių realizavimui.

Teismas konstatavo, kad VSDFV 2013 m. rugsėjo 17 d. sprendimu Nr. (6.5)I-6124 pagrįstai atsisakė atnaujinti terminą skundui paduoti ir pareiškėjos skundų nenagrinėjo, todėl naikinti VSDFV 2013 m. rugsėjo 17 d. sprendimą bei atnaujinti pareiškėjai terminą skundui paduoti nėra teisinio pagrindo.

Iš VSDFV Vilniaus skyriaus 2013 m. rugpjūčio 1 d. rašto Nr. (10.1)3-92697 turinio matyti, kad šis raštas yra atsakymas į pareiškėjos 2013 m. liepos 24 d. prašymą, kuriame VSDFV teritorinis skyrius tik nurodė kiek ir kokiais teisiniais pagrindais pareiškėjai buvo mažinama pensija, bei tai, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės pavedimu Socialinės apsaugos ir darbo ministerija rengia pensijų kompensavimo įstatymą, todėl tenkinti pareiškėjos prašymą nėra teisinio pagrindo. Teismas pažymėjo, jog šis skundžiamas skyriaus sprendimas pareiškėjai nesukelia jokių teisinių pasekmių, nes pareiškėjai mokėti sumažintą pensiją buvo nuspręsta ne 2013 m. rugpjūčio 1 d. VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimu, o valiniu sprendimu, t. y. dar 2010 metų sausio mėnesį išmokant pirmąją sumažintą pensiją. Pažymėjo, kad pareiškėja dėl pensijos nepriemokos priteisimo, pagal Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnio nuostatas, turėjo tiesiogiai kreiptis į VSDFV, o ne į jos teritorinį skyrių. Atsižvelgdamas į tai, bylos dalį dėl VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimo panaikinimo teismas nutraukė pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 101 straipsnio 1 punktą. Taip pat pažymėjo, jog tai, kad VSDFV 2013 m. rugsėjo 2 d. sprendimu sutiko su skyriaus sprendime išdėstytais argumentais (dėl duomenų teisingumo, t. y. kokia pensijos nepriemokos dalis pareiškėjai susidarė dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio nuostatos taikymo, dėl sutikimo su nurodytu teisiniu reguliavimu, ar tai, kad dar nėra priimto pensijų kompensavimą sureguliuosiančio teisės akto) nelaikytina, kad pareiškėja tinkamai pasinaudojo ikiteismine tvarka apskųsti skyriaus sprendimą. Atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėja nėra pasinaudojusi teisės aktuose nustatyta privaloma ikiteismine ginčų dėl pensijos dalies priteisimo nagrinėjimo tvarka ir šia tvarka nebegali pasinaudoti, nes jos prašymas atnaujinti terminą skundui paduoti VSDFV buvo atmestas, bylos dalį dėl reikalavimo priteisti susidariusią senatvės pensijos nepriemoką – 21 139,88 Lt, taip pat nutraukė.

III. Pareiškėja V. P. apeliaciniame skunde (b. l. 75–79) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 14 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą tenkinti.

Apeliacinį skundą iš esmės grindžia argumentais, kurie buvo suformuluoti pareiškėjos skunde pirmosios instancijos teismui.

Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius atsiliepime (b. l. 88–90) prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atsiliepime (b. l. 83–86) taip pat prašo pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Atsakovai atsiliepimuose į pareiškėjos apeliacinį skundą iš esmės nurodo tuos pačius argumentus, kuriuos pateikė atsiliepimuose į pareiškėjos skundą pirmosios instancijos teismui.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Pareiškėja siekia jai paskirtos ir, pritaikant Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies (2009 m. gruodžio 9 d. įstatymo Nr. XI-537 redakcija) nuostatas, kurios 2012 m. rugsėjo 21 d. oficialiai paskelbtu Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, sumažintos valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos neišmokėtos dalies už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. priteisimo.

Nagrinėjamoje byloje nėra kvestionuojama, kad pareiškėjos nurodytą pensijos sumažinimą vykdė VSDFV teritorinis skyrius, kuris administravo teisinius santykius dėl senatvės pensijos pareiškėjai skyrimo ir mokėjimo tiesiogiai taikant paminėtas Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas, kurių taikymas buvo nutrauktas nuo 2012 m. sausio 1 d. Taip pat nekvestionuojamas pareiškėjai dėl to neišmokėtos senatvės pensijos dalies atlikto apskaičiavimo teisingumas bei aplinkybė, kad taip sumažinta pensija pareiškėjai faktiškai buvo pradėta mokėti nuo 2010 m. sausio mėn.

Iš bylos matyti, kad pareiškėja 2013 m. liepos 24 d. VSDFV Vilniaus skyriui pateikė prašymą remiantis Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu, išmokėti jai dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies taikymo neišmokėtą pensijos dalį. Atsakovo 2013 m. rugpjūčio 1 d. raštu pareiškėjai buvo pateiktas dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo nesumokėtos pensijos dalies apskaičiavimas, kurio teisingumas, kaip jau paminėta, ginčo šalių nėra kvestionuojamas. 2013 m. rugpjūčio 29 d. pareiškėja apskundė paminėtą 2013 m. rugpjūčio 1 d. atsakovo raštą, prašydama išmokėti, jos teigimu, neteisėtai sumažintos pensijos dalį. VSDFV 2013 m. rugsėjo 2 d. sprendime buvo nurodyta, kad pareiškėja praleido Pensijų įstatymo (2005 m. gegužės 19 d. įstatymo Nr. X-209 redakcija) 45 straipsnio nustatytą 3 metų terminą apskųsti sprendimą dėl jai mokėtinos pensijos sumažinimo, dėl to yra atsisakoma nagrinėti šį skundą ir jai pasiūlyta iki 2013 m. rugsėjo 13 d. pateikti įrodymus, sudarančius pagrindą atnaujinti šį terminą. Be to, šiame sprendime buvo nurodyta, kad VSDFV teritorinio skyriaus sprendimo naikinti nėra teisinio pagrindo. 2013 m. rugsėjo 17 d. sprendime Nr. (6.5)I-6124 VSDFV buvo konstatuota, kad 2013 m. rugsėjo 12 d. pareiškėjos pareiškime nurodyti argumentai neįrodo, jog terminą ji praleido dėl nuo pareiškėjos valios nepriklausiusių aplinkybių. Fondo valdyba vadovaudamasi Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklių, patvirtintų VSDFV valdybos direktoriaus 2008 m. kovo 18 d. įsakymu Nr. V-131 31 punktu atsisakė atnaujinti praleistą terminą VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimui mokėti pareiškėjai pagal socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo nuostatas sumažintą pensiją apskųsti.

Nagrinėjamo ginčo esmė – pareiškėjos paminėtu laikotarpiu tariamai pažeistos teisės į visą jam paskirtą pensiją gynimo būdo tinkamumas ta prasme, ar pareiškėja, siekdama atgauti pensijos nepriemoką, laikėsi tokio pobūdžio ginčams teisės aktų nustatytos išsprendimo tvarkos.

Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas tokio ir panašaus pobūdžio administracines bylas, suformulavo tokiose bylose taikytinų teisės normų aiškinimo taisykles, kuriomis turi būti vadovaujamasi ir šioje administracinėje byloje (ABTĮ 13 str., Teismų įstatymo 33 str. 4 d.).

Tokios teisės taikymo ir aiškinimo taisyklės yra suformuluotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-816/2014, kurioje, be kita ko, yra nurodyta, kad tokio pobūdžio ginčo (dėl Laikinojo įstatymo 8 str. 1 d. pagrindu neišmokėtos pensijos dalies priteisimo) teisiniams santykiams yra taikytinos Pensijų įstatymo (2005 m. gegužės 19 d. įstatymo Nr. X-209 redakcija) 45 straipsnio 1 dalies nuostatos; kad šioje dalyje nustatyta VSDFV teritorinių skyrių sprendimų apskundimo tvarka turi būti suprantama ir aiškinama kaip tokio pobūdžio ginčams išspręsti privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka; kad šioje dalyje nurodyti kaip skundžiami VSDFV teritorinių skyrių sprendimai yra ne atskirai priimti ir suformuluoti administraciniai sprendimai, o faktinis sumažintos pensijos mokėjimas, tiesiogiai taikant Laikinojo įstatymo nuostatas. Taip pat buvo išaiškinta, kad aptariamoje Pensijų įstatymo 45 straipsnio dalyje nurodytas 3 metų sprendimų apskundimo terminas savo teisine prigimtimi yra procedūrinis terminas, nustatytas tam tikram veiksmui atlikti neteisminėje institucijoje; kad šio termino eigos pradžia laikytina pirmosios sumažintos pensijos faktiško išmokėjimo (pervedimo į pensiją gaunančio asmens sąskaitą) diena, kai pensiją gaunantis asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie jo atžvilgiu priimtą (jo manymu, neteisėtą) sprendimą. Be to, aptariamoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje nurodyta, kad tais atvejais, kai dėl neteisėto pensijos sumažinimo pensiją gaunantis asmuo kreipėsi ne tiesiogiai į VSDFV (kaip tai numatyta aptariamoje Pensijų įstatymo 45 str. 1 d.), o į VSDFV teritorinį skyrių, Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalies taikymo požiūriu tokio kreipimosi į šį skyrių diena yra laikytina kreipimosi su skundu į VSDFV diena. Be to, dėmesys atkreiptinas į tai, kad tinkamu atsakovu tokio pobūdžio byloje laikytinas VSDFV teritorinis skyrius, t. y. VSDFV Vilniaus skyrius.

Teisėjų kolegija, taikydama išvardytas teisės aiškinimo taisykles byloje nagrinėjamai situacijai, pažymi, kad paminėtas pareiškėjos atsakovui paduotas 2013 m. liepos 24 d. prašymas pripažintinas skundu Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalies taikymo prasme.

Paduodama paminėtą prašymą (skundą) dėl pensijos nepriemokos išmokėjimo, pareiškėja praleido Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą 3 metų terminą, kuris turi būti skaičiuojamas nuo 2010 m. sausio mėn., kai pareiškėjai pirmą kartą buvo išmokėta (pervesta) Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies pagrindu sumažinta senatvės pensija.

Pareiškėjos nurodytas nežinojimas apie jos teisių pažeidimą iki Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo priėmimo praleisto termino atnaujinimo instituto taikymo požiūriu negali būti pripažintas (laikomas) termino praleidimą pateisinančia priežastimi. Tai leidžia daryti išvadą, kad VSDFV (išankstinio tokio pobūdžio ginčų nagrinėjimo institucija) turėjo pagrindą palikti pareiškėjos paduotą skundą nenagrinėtą, kaip tai yra numatyta Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklių, patvirtintų VSDFV direktoriaus 2008 m. kovo 18 d. įsakymu Nr. V-131, 20 ir 31 punktuose.

Tačiau, kaip jau minėta, VSDFV paminėtame 2013 m. rugsėjo 2 d. sprendime kartu nurodė, kad VSDFV teritorinio skyriaus sprendimo naikinti nėra teisinio pagrindo. Tokiu būdu VSDFV (išankstinio tokio pobūdžio ginčų nagrinėjimo institucijos) dėl ginčo esmės išreikšta pozicija leidžia kolegijai daryti išvadą, kad šis ginčas ikiteisminėje ginčų nagrinėjimo stadijoje buvo išspręstas (išnagrinėtas), t. y. nagrinėjamu atveju ikiteisminė ginčo nagrinėjimo procedūra buvo baigta. Tai reiškia, kad aptartas pareiškėjos skundo VSDFV padavimo termino praleidimo faktas, kaip ir tokio praleidimo priežasčių įvertinimo klausimas, prarado savo aktualumą, t. y. nagrinėjamai bylai tapo nereikšmingi. Darydama tokią išvadą, teisėjų kolegija atsižvelgia į tokios pačios faktinės situacijos įvertinimą ir traktavimą, pateiktą paminėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-816/2014. Kolegija, vadovaudamasi šiuo precedentu, nemato pagrindo nesutikti su tokia išplėstinės teisėjų kolegijos padaryta išvada (ABTĮ 13 str.). Pažymėtina, kad šios praktikos Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuosekliai laikosi nagrinėdamas tokio pobūdžio bylas (žr., pvz. 2014 m. rugsėjo 22 d. nutartis adm. b. Nr. A143-1090/2014, 2014 m. rugsėjo 30 d. nutartis adm. b. Nr. A143-1231/2014, 2014 m. lapkričio 26 d. nutartis adm. b. Nr. A822-1420/2014 ir kt.)

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėja pasinaudojo privaloma ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka ir šiuo aspektu kliūčių nagrinėti bylą iš esmės neliko. Pareiškėjos pirmosios instancijos teismui paduotame skunde, be kita ko, yra pareikštas reikalavimas dėl sumažintos senatvės pensijos 21 139,88 Lt dydžio dalies priteisimo. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje, kalbant apie materialųjį bylų nagrinėjimo aspektą, išaiškinta, kad tokio pobūdžio administracinėse bylose teismas privalo paisyti Konstitucijos 110 straipsnio nustatyto imperatyvo netaikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai, ir tais atvejais, kai tokį įstatymą viešojo administravimo subjektas buvo pritaikęs tuomet, kai jis Konstitucinio Teismo dar nebuvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai. Tai reiškia, kad Konstitucijai prieštaraujančios teisės normos (Laikinojo įstatymo 8 str. 1 d.) taikymo būdu pareiškėjos pažeista teisė į nesumokėtą senatvės pensijos dalį turi būti apginta visa apimtimi. Todėl pareiškėjos reikalavimas įpareigoti atsakovą VSDFV Vilniaus skyrių išmokėti jai negautą 21 139,88 Lt senatvės pensijos nepriemoką už laikotarpį nuo 2010 m. sausio mėn. iki 2011 m. gruodžio mėn. kolegijos pripažintinas pagrįstu ir tenkintinu.

Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo teisių pažeidimas kyla dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo, o pensijos mažinimas remiantis šio įstatymo 6 straipsniu yra teisėtas, spręstina, kad yra pagrindas panaikinti tik tą skundžiamo Vilniaus skyriaus 2013 m. rugpjūčio 1 d. sprendimo Nr. (10.1)3-92697 dalį, kuria atsisakyta pareiškėjos pensijos apskaičiavimui netaikyti Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatų. Todėl pareiškėjos skundo dalis dėl VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimo dalies, kuria jos senatvės pensija buvo sumažinta remiantis Laikinojo įstatymo 6 straipsniu, panaikinimo atmestina kaip nepagrįsta (ABTĮ 88 str. 1 p.).

Teisėjų kolegija nekvestionuoja VSDFV kompetencijos atsisakyti nagrinėti išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka asmens skundą, jei yra nustatoma, kad skundas paduotas praleidus įstatymu nustatytą terminą, tačiau kaip minėta, nagrinėjamu atveju VSDFV sprendime konstatavusi, kad pareiškėjas praleido skundo padavimo terminą ir pažymėjusi, kad pareiškėjai pateikus įrodymus, suteikiančius pagrindą atnaujinti terminą skundui paduoti, skundo priėmimo klausimas bus sprendžiamas iš naujo, tuo pačiu sprendimu išnagrinėjo pareiškėjos skundą iš esmės, t. y. jį priėmė ir išreiškė išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos poziciją ir valią, kad grąžinti pareiškėjui neišmokėtą senatvės pensijos nepriemoką, kurios jis negavo pritaikius antikonstitucine pripažintą Laikinojo įstatymo normą, nėra pagrindo. VSDFV 2013 m. rugsėjo 2 d. sprendimo Nr. (6.5)I-5821 neteisėtumą ir nepagrįstumą šiuo atveju lemia šio sprendimo turinio prieštaringumas bei, išnagrinėjus pareiškėjo skundą iš esmės, atsisakymas netaikyti Laikinojo įstatymo 8 straipsnio nuostatas, todėl, remiantis išdėstytais motyvais šis sprendimas teismo panaikinamas. Kaip minėta, atsakovui VSDFV 2013 m. rugsėjo 2 d. sprendime pasisakius dėl ginčo, pareiškėjos skundo VSDFV padavimo termino praleidimo faktas, kaip ir tokio praleidimo priežasčių įvertinimo klausimas, prarado savo aktualumą, todėl naikintinas kaip nepagrįstas ir VSDFV 2013 m. rugsėjo 17 d. sprendimas Nr. (6.5)I-6124, kuriuo atsisakytą tenkinti pareiškėjo prašymą dėl termino atnaujinimo.

Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, atmesdamas pareiškėjos skundo dalį dėl reikalavimo panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos 2013 m. rugsėjo 2 d. sprendimą Nr. (6.5)I-5236 kaip nepagrįstą, o bylos dalį dėl reikalavimų panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2-ojo pensijų skyriaus 2013 m. rugpjūčio 1 d. raštą Nr. (10.1)3-92697 ir įpareigoti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrių išmokėti pareiškėjai 21 139,88 Lt senatvės pensijos nepriemoką, susidariusią 2010–2011 metais, nutraukdamas, netinkamai vertino bylos faktines aplinkybes ir taikė bei aiškino teisės aktus, todėl toks teismo priimtas sprendimas teisėjų kolegijos negali būti pripažintas pagrįstu ir yra naikintinas, o pareiškėjo skundas tenkintinas.

Pasisakydama dėl priimto sprendimo įvykdymo tvarkos, teisėjų kolegija pažymi, kad Administracinių bylų teisenos įstatymo 851 straipsnis (2013 m. gruodžio 3 d. įstatymo Nr. XII-632 redakcija) nustato, jog teismo sprendimo įvykdymo atidėjimo ar išdėstymo klausimas sprendžiamas vadovaujantis Civilinio proceso kodekso normomis. Civilinio proceso kodekso 284 straipsnio 1 dalis (2013 m. gruodžio 3 d. įstatymo Nr. XII-633 redakcija) nustato, kad teismas turi teisę dalyvaujančių byloje asmenų prašymu ar savo iniciatyva, atsižvelgdamas į turtinę abiejų šalių padėtį ar kitas aplinkybes, sprendimo įvykdymą atidėti ar išdėstyti, taip pat pakeisti sprendimo įvykdymo tvarką; jeigu teismo sprendimui, kuriuo iš Lietuvos valstybės priteistinos mokėtinos sumos, įvykdyti reikalingos sumos nenumatytos patvirtintame valstybės biudžete, šio sprendimo įvykdymas atsakovo prašymu gali būti atidėtas kitiems biudžetiniams metams. Atsižvelgdama į nurodytus argumentus, į tai, kad teismo sprendimo šioje byloje įvykdymas reikalauja papildomų piniginių lėšų, taip pat įvertinusi valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto sudarymo ir vykdymo tvarką bei procedūras, teisėjų kolegija sprendžia, kad yra būtinybė atidėti šio teismo sprendimo vykdymą ir nustatyti, kad teismo sprendimas turi būti įvykdytas iki 2015 m. gruodžio 31 d.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a :

Pareiškėjos V. P. apeliacinį skundą tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 14 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Pareiškėjos V. P. skundą tenkinti iš dalies.

Panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2013 m. rugpjūčio 1 d. sprendimo Nr. (10.1)3-92697 dalį, kuria atsisakyta pareiškėjos pensijos apskaičiavimui netaikyti Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatų.

Panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos 2013 m. rugsėjo 2 d. sprendimą Nr. (6.5)I-5821 ir 2013 m. rugsėjo 17 d. sprendimą Nr. (6.5)I-6124.

Įpareigoti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrių išmokėti pareiškėjai V. P. negautą 6 122, 53 (šešių tūkstančių šimto dvidešimt dviejų eurų ir penkiasdešimt trijų centų) dydžio senatvės pensijos nepriemoką už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d.

Atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui nustatyti šio sprendimo įvykdymo terminą iki 2015 m. gruodžio 31 d.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Anatolijus Baranovas

Skirgailė Žalimienė