A-1006-525/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1006-525/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-07233-2013-4

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.1; 28; 38

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. gegužės 14 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Artūro Drigoto ir Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Saulės voltas“ ir atsakovo Lietuvos Respublikos Vyriausybės (Išlaidų, susijusių su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimo komisijos), atstovaujamos Valstybinės energetikos inspekcijos prie Energetikos ministerijos, apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Saulės voltas“ skundą atsakovams Lietuvos Respublikos Vyriausybei (Išlaidų, susijusių su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimo komisijai), atstovaujamai Valstybinės energetikos inspekcijos prie Energetikos ministerijos, ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos, dėl sprendimo dalies panaikinimo ir netiesioginių nuostolių atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Saulės voltas“ 2014 m. liepos 31 d. Vilniaus apygardos administraciniam teismui padavė skundą, kurį vėliau patikslino (I t., b. l. 1–13, 106–128) ir kuriuo prašė:

1) panaikinti Išlaidų, susijusių su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimo komisijos prie Energetikos ministerijos (toliau – ir Komisija) 2013 m. spalio 24 d. sprendimo 17R-867 (toliau – ir Sprendimas) dalį, kuria kompensuota tik dalis tiesioginių pareiškėjo nuostolių ir priimti naują sprendimą kompensuoti pareiškėjui 3 500 Lt išlaidų;

2) priteisti pareiškėjui 797 873 Lt negautų pajamų;

3) priteisti pareiškėjui 5 procentus metinių palūkanų nuo dienos, kai Komisija priėmė sprendimą atsisakyti tenkinti pareiškėjo prašymą iki skundo padavimo teisme dienos, skaičiuojant palūkanas nuo 3 500 Lt sumos;

4) priteisti pareiškėjui 5 proc. dydžio palūkanas nuo priteistos sumos už laikotarpį nuo bylos iškėlimo iki sprendimo visiško įvykdymo.

Taip pat prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Be to, pareiškėjas prašė teismo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – ir Konstitucinis Teismas) dėl 2013 m. birželio 26 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 594 patvirtinto „Išlaidų, susijusių su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimo tvarkos aprašo“ (toliau – ir Aprašas) 4 punkto dalies ir 2 priedo nuostatų atitikties Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.251 straipsnio 1 daliai ir Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2,11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo įgyvendinimo įstatymo (toliau – ir Įgyvendinimo įstatymas) 3 straipsnio 1 daliai; 2013 m. sausio 17 d. Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo (toliau – ir Pakeitimo įstatymas) 6 straipsnio 7 dalies nuostatų atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 7 straipsnio 2 daliai; Įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies atitikties Konstitucijos 7 straipsnio 2 daliai; Įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalies nuostatos atitikties Konstitucijos 7 straipsnio 2 daliai; Įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnio 3 dalies nuostatos atitikties konstituciniam principui, draudžiančiam iš asmenų reikalauti neįmanomų įvykdyti dalykų; Įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnio 4 dalies nuostatų atitikties Konstitucijos 7 straipsnio 2 daliai.

Pareiškėjas nurodė, kad 2013 m. rugpjūčio 27 d. kreipėsi į Komisiją su prašymu dėl išlaidų, susijusių su elektrinių projektų plėtojimu, kompensavimo (toliau – ir Prašymas), tačiau Sprendimu nuspręsta kompensuoti tik dalį pareiškėjo patirtų tiesioginių nuostolių, nors pareiškėjo dėl saulės elektrinės projekto plėtojimo patirtas 3 500 Lt tiesiogines išlaidas patvirtino kartu su Prašymu pateiktas 2013 m. vasario 4 d. bankinio mokėjimo pavedimas pagal 2013 m. sausio 29 d. PVM sąskaitą faktūrą Serija DP Nr. 061 (toliau – ir Sąskaita faktūra).

Sprendimas yra nepagrįstas, nemotyvuotas, neaiškus ir priimtas praleidus terminus sprendimui priimti. Sprendimo dalis, kuria pareiškėjui atsisakyta kompensuoti jo patirtas 3 500 Lt tiesiogines išlaidas, neatitinka Aprašo 4 punkto, taip pat Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo ir Lietuvos Respublikos apskaitos instituto standartų tarybos 2003 m. gruodžio 18 d. nutarimo Nr. 1 dėl „11-asis verslo apskaitos standartas „pardavimo savikaina ir veiklos sąnaudos“, reikalavimų. Pareiškėjas pažymėjo, kad jis Sąskaitą faktūrą apmokėjo 2013 m. vasario 4 d. ir pateikė Komisijai įrodymus dėl patirtų išlaidų pagrįstumo, išlaidos buvo tiesiogiai susijusios su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimu (saulės fotovoltinės projekto parengimas ir suderinimas) ir jos buvo patirtos iki 2013 m. vasario 1 d.

Aplinkybė, kad pareiškėjas mokėjimą atliko po 2013 m. vasario 1 d., nors išlaidos susidarė (paslaugos suteiktos ir PVM sąskaita faktūra išrašyta) iki nurodyto termino, neturi būti aiškinama formaliai, nes Aprašo 4 punkte nenurodoma, kad visi mokėjimai be išimties turi būti atlikti iki 2013 m. vasario 1 d., tokio reikalavimo nėra ir Įgyvendinimo įstatyme, todėl priešingas Aprašo 4 punkto aiškinimas prieštarautų protingumo, teisingumo ir sąžiningumo teisės principams, taip pat CK 6.251 straipsnyje įtvirtinam visiškam nuostolių atlyginimo principui.

Sprendime, pažeidžiant Aprašo 21 punkto reikalavimus, visiškai nepasisakyta dėl pareiškėjo patirtų netiesioginių nuostolių atlyginimo, t. y. metinių palūkanų ir negautų pajamų, be to, Komisija, pažeisdama Aprašo 26 punkto reikalavimus, nereikalavo pateikti papildomų duomenų, įrodymų ar paaiškinimų dėl šių negautų pajamų kompensavimo. Sprendimas priimtas praleidus Įgyvendinimo įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje ir Aprašo 21 punkte numatytą 1 mėnesio terminą tokiam sprendimui priimti, nes pareiškėjas į Komisiją kreipėsi 2013 m. rugpjūčio 27 d., o Sprendimas priimtas tik 2013 m. spalio 24 d.

Pareiškėjas 2012 m. rugpjūčio 10 d. įsteigė bendrovę siekdamas užsiimti saulės šviesos energijos gamyba ir 2012 m. spalio 12 d. gavo leidimus plėtoti elektros energijos gamybos iš atsinaujinančių energijos išteklių pajėgumus 5 jėgainėms iki 30kW, gavęs leidimus plėtrai pareiškėjas toliau tęsė saulės jėgainių projektavimo darbus ir siekė įrengti 5 saulės jėgaines bei gaminti elektros energiją. Vadovaujantis 2011 m. gegužės 12 d. Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo (toliau – ir AIEĮ, Įstatymas) 20 straipsnio 7 ir 8 dalimis, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. liepos 4 d. nutarimu Nr. 827 patvirtinto Atsinaujinančių energijos išteklių naudojimo energijai gaminti skatinimo tvarkos aprašo 8.2. punktu, toliau plėtodamas veiklą pareiškėjas būtų gavęs 1,44 Lt/kW tarifą, nustatytą pagal Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2012 m. vasario 6 d. nutarimo Nr. 03-23 „Dėl elektros energijos ir biodujų, pagamintų naudojant atsinaujinančius energijos išteklius, tarifų nustatymo 2012 metams“ 2.1. punktą, tačiau 2013 m. sausio 17 d. buvo priimtas Pakeitimo įstatymas, kuriuo, pažeidžiant projektų plėtotojų teisėtus lūkesčius ir teisės principus, buvo padaryti AIEĮ pakeitimai, iš esmės apsunkinę pareiškėjo teises toliau tęsti saulės elektrinių įrengimą buvusiomis sąlygomis.

Pareiškėjas pažymėjo, kad nors Įgyvendinimo įstatymas nustatė nuostolių kompensavimo sąlygas asmenims, kurie po 2013 m. liepos 1 d. nebevystys saulės elektrinių projektų, tvarką, tačiau šio Įstatymo 3 straipsnio 1 dalis apribojo nuostolių atlyginimą tik tiesioginėmis išlaidomis (nenumatė negautų pajamų kompensavimo), kurios patirtos iki 2013 m. vasario 1 d. Situacija, kai įstatyme nėra numatytos galimybės reikalauti netiesioginių nuostolių aplyginimo, pažeidžia pareiškėjo teises bei Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą visišką žalos atlyginimo principą, todėl pareiškėjas reiškė reikalavimą dėl visiško nuostolių atlyginimo ir jį grindė CK 6.246, 6.247, 6.249, 6.251, 6.271 straipsnių nuostatomis.

Šiuo atveju yra visos būtinos sąlygos valstybės civilinei atsakomybei kilti – neteisėti valstybės veiksmai, kurie šiuo atveju pasireiškė įstatymų leidėjui priėmus AIEĮ pakeitimus, iš esmės pažeidžiančius Konstitucijoje įtvirtintus teisinės valstybės principus, dėl ko buvo pažeistos pareiškėjo teisės bei interesai, t. y. nustatant įstatymo galiojimą atgal konkrečiai asmenų grupei (asmenys, gavę leidimus plėtoti elektros energijos gamybos iš atsinaujinančių energijos išteklių pajėgumus iki įstatymo pakeitimų priėmimo);

žala, pasireiškusi pareiškėjo patirtais netiesioginiais nuostoliais, t. y. 797 873 Lt negautų pajamų (grynojo pelno) (negautas pajamas apskaičiuojant 12 metų terminui, po 1,44 Lt už 1 kW/h fiksuotu tarifu), kurias pareiškėjas galėjo gauti, jeigu nuo 2013 m. sausio 17 d. nebūtų pasikeitęs teisinis projektų vykdymo veiklos reglamentavimas; priežastinis ryšys, nes dėl valstybės institucijų neteisėtų veiksmų pareiškėjas negalėjo toliau vystyti projekto, dėl ko patyrė tiesioginius nuostolius ir netiesioginius nuostolius bei negavo pajamų, kurias jis turėjo gauti, jeigu būtų galėjęs toliau vystyti saulės elektrinių projektą pagal plėtros leidimų išdavimo metu galiojusias AIEĮ sąlygas.

Pareiškėjas taip pat nurodė, kad vadovaujantis CK 6.37 straipsnio 2 dalimi ir 6.210 straipsnio 1 dalimi jam priteistinos 5 procentų dydžio metinės palūkanos nuo dienos, kai Komisija priėmė sprendimą atsisakyti tenkinti pareiškėjo prašymą iki skundo padavimo teisme dienos, skaičiuojant palūkanas nuo 3 500 Lt sumos, bei 5 proc. dydžio palūkanos nuo priteistos sumos už laikotarpį nuo bylos iškėlimo iki sprendimo visiško įvykdymo, skaičiuojant nuo priteistos sumos.

Atsakovas Lietuvos Respublikos Vyriausybė (Komisija), atstovaujama Valstybinės energetikos inspekcijos prie Energetikos ministerijos (toliau – ir Inspekcija), atsiliepime į pareiškėjo skundą (I t, b. l. 59-61, 81-82, 94-97, II t., b. l. 2-4) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, kad Aprašo 18–21 punktuose nustatyta išimtinė teisė tik Komisijai vertinti pareiškėjo patirtas išlaidas, ji turi įgaliojimus veikti jai nustatytos diskrecijos ribose, prašymus dėl išlaidų, susijusių su elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimo ji nagrinėja vadovaudamasi Apraše nustatyta tvarka. Šiuo atveju Komisija skundžiamą Sprendimą priėmė pagal jai suteiktus įgaliojimus ir diskreciją, Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl pagrindo jį naikinti nėra. Nurodė, kad Aprašo 4 punktas nustato, jog kompensuojamos išlaidos, patirtos iki 2013 m. vasario 1 d., pagrįstos ir patvirtintos išlaidų pagrindimo ir išlaidų apmokėjimo įrodymo dokumentais, tačiau Aprašas neriboja pareiškėjo teisės siekti išlaidų (tarp jų – ir nuostolių ar žalos), kurių kompensavimas nenumatytas Apraše ir/arba kurios buvo patirtos po Apraše nurodytos datos, atlyginimo kita įstatymų nustatyta tvarka.

Dėl pareiškėjo prašomų kompensuoti išlaidų, patirtų atsiskaitant už elektrinės ir technologiškai susijusių elektros įrenginių projektavimo darbus, paaiškino, kad Komisija, įvertinusi pareiškėjo pateiktus dokumentus, dalies išlaidų, t. y. 3 500 Lt, kurias pareiškėjas grindė UAB „Detalus planas“ 2013 m. sausio 29 d. išrašyta PVM sąskaita faktūra serija DP Nr. 061 ir sąskaitos išrašu, iš kurio matyti, kad 2013 m. vasario 4 d. UAB „Saulės voltas“ sumokėjo UAB „Detalus planas“ 3 500 Lt, vadovaudamasi Aprašo 4 punktu, pagrįstai nusprendė nekompensuoti, vertindama, kad šios išlaidos patirtos po 2013 m. vasario 1 d.

Pažymėjo, kad pagal Aprašo 4 punktą išlaidos vertintinos patirtomis iki 2013 m. vasario 1 d., tuomet kai iki šios datos asmuo faktiškai sumoka pinigus už darbus, paslaugas, įrangą ir panašiai, kurie tiesiogiai susiję su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimu, nepriklausomai nuo to, kad darbai atlikti, paslaugos suteiktos, įranga perduota ir pan. iki 2013 m. vasario 1 d. Dėl pareiškėjo prašomų kompensuoti 468 028,80 Lt dydžio negautų pajamų ir 5 procentų metinių palūkanų nuo 7 227,20 Lt sumos, kompensavimo, nurodė, kad tokių išlaidų kompensavimas nėra numatytas Apraše ir jo nuostatos nesuteikia Komisijai teisės spręsti dėl tokių išlaidų kompensavimo, be to, prašomos kompensuoti sumos nebuvo pagrįstos išlaidų apmokėjimą įrodančiais dokumentais, kaip nustatyta Aprašo 4 punkte, todėl Komisija pagrįstai nusprendė galimai negautų pajamų ir metinių palūkanų, nuo prašomos kompensuoti sumos, nekompensuoti.

Ginčijamas sprendimas yra pagrįstas, teisėtas ir priimtas vadovaujantis Aprašo nuostatomis, todėl teisinio pagrindo jį naikinti nėra.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos (toliau – ir Ministerija), atsiliepime į pareiškėjo skundą (II t., b. l. 13-22) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, kad Pakeitimo įstatymas bei šio įstatymo įgyvendinimo įstatymas neprieštarauja Konstitucijai ir konstituciniams principams, todėl nėra pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu spręsti šių teisės aktų atitikimą Konstitucijai. Dėl pareiškėjo teiginių, kad Aprašas prieštarauja kitiems teisės aktams bei Konstituciniams teisės principams, paaiškino, kad Aprašas priimtas kompetentingo subjekto, remiantis aukštesnės galios teisės aktu, todėl kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl šio teisės akto teisėtumo nėra pagrindo.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjo labiau netenkina Komisijos priimto Sprendimo turinio finansinė išraiška, nes pareiškėjo teigimu, jam neva turėjo būti kompensuotos ir išlaidos, patirtos po 2013 m. vasario 1 d., t. y. po Įgyvendinimo įstatymo įsigaliojimo, tačiau realaus pagrindo pagal galiojančius teisės aktus tam nėra. Dėl teiginių, kad Lietuvos Respublikos Seimas (toliau – ir Seimas), 2013 m. sausio 17 d. priėmęs Pakeitimo įstatymą, pažeidė konstitucinius teisinės valstybės principus, nurodė, kad įstatymų leidėjas, AIEĮ nustatydamas tikslą įrengtąją suminę galią padidinti iki 10 MW, neturėjo galimybės numatyti, kad per kelis mėnesius gali būti pateikta apie 16 tūkstančių prašymų statyti saulės elektrines, kurių įrengtoji galia ne didesnė kaip 30 kW, bei kad tai sukels grėsmę galimybei užtikrinti darnią atsinaujinančių energijos išteklių naudojimo plėtrą.

Elektros energijos gamyba naudojant atsinaujinančius energijos išteklius ir jos balansavimas yra kompensuojamas viešuosius interesus atitinkančių paslaugų (toliau – ir VIAP) lėšomis, kurios surenkamos iš kitų elektros energijos vartotojų. Tuo atveju, jei visi saulės elektrinių projektai, kuriems yra išduoti leidimai arba pateikti prašymai juos išduoti, būtų įgyvendinti, šiose elektrinėse pagamintą elektros energiją superkant nustatytu tarifu, ženkliai padidėtų elektros energijos kaina vartotojams. Kadangi nustatant elektros energijos vartotojams nepagrįstą naštą mokėti už VIAP būtų buvę pažeisti teisingumo, protingumo principai, Seimas 2013 m. sausio 17 d. priėmė Pakeitimo įstatymą.

Pažymėjo, kad Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje konstatuota, jog viešojo intereso, kaip valstybės pripažinto ir teisės ginamo visuomeninio intereso, įgyvendinimas yra viena svarbiausių pačios visuomenės egzistavimo ir raidos sąlygų, o viešasis interesas yra dinamiškas, kintantis, dėl to valstybė gali, o tam tikrais atvejais ir turi, keisti (plėsti, siaurinti arba kitaip koreguoti) ūkinės veiklos reguliavimą. Nagrinėjamu atveju Seimas, privalėdamas vykdyti valstybinio rinkos reguliavimo funkcijas ir siekdamas apsaugoti vartotojus, turėjo imtis teisinių rinkos reguliavimo priemonių, t. y. priimti įstatymo pakeitimus.

Atsakovas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika administracinėje byloje Nr. A143-2834/2013 ir pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju skatinimo sistemos priemonių taikymas pareiškėjo atžvilgiu nebuvo visiškai panaikintas, byloje taip pat nėra duomenų, kad pareiškėjo pastatytos saulės elektrinės tolesnis eksploatavimas iš esmės yra praradęs ekonominę prasmę (pvz., akivaizdžiai nuostolingas) ir negali net minimaliai užtikrinti intereso, kurio jis siekė įgydamas leidimą plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus, t. y. kurti ir plėtoti verslą, gauti pajamų bei pelno iš valstybės skatinamos ekonominės veiklos.

Nurodė, kad šiuo atveju nebuvo paneigta pareiškėjo, remiantis iki 2013 m. vasario 1 d. galiojusia AIEĮ redakcija, įgytų teisių esmė, nepažeistas proporcingumo principas, neiškreipta konkuruojančių vertybių pusiausvyra ir užtikrintas teisingas jų balansas, todėl nėra pagrindo teigti, kad pareiškėjas patyrė žalą dėl Lietuvos valstybės kaltės. Dėl pareiškėjo teiginių, kad jam turi būti kompensuoti netiesioginiai nuostoliai (negautos pajamos), paaiškino, kad tam, jog atsirastų civilinės atsakomybės santykiai, turi būti nustatomas faktinių aplinkybių visetas: neteisėti veiksmai, žala, priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos.

Nagrinėjamu atveju atsakovas nepadarė jokių neteisėtų veiksmų ir nėra priežastinio ryšio tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) bei atsiradusios žalos, todėl valstybės civilinė atsakomybė yra negalima.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. spalio 9 d. sprendimu (II t., b. l. 29-42) pareiškėjo UAB „Saulės voltas“ skundą tenkino iš dalies. Panaikino Komisijos 2013 m. spalio 24 d. sprendimo 17R-867 dalį, kuria atsisakyta kompensuoti dalį pareiškėjo patirtų išlaidų, susijusių su elektrinės projektavimo darbais, ir įpareigojo Komisiją UAB „Saulės voltas“ dalį, kuria prašoma kompensuoti patirtas išlaidas, susijusias su elektrinės projektavimo darbais, išnagrinėti iš naujo bei priimti sprendimą, atitinkantį Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio 1 dalyje individualiam administraciniam aktui keliamus turinio reikalavimus, taip pat Įgyvendinimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje, Aprašo 4, 5, 5.3, 6, 20, 21 punktuose, 2 priede įtvirtintą teisinį reguliavimą. Priteisė UAB „Saulės voltas“ naudai iš atsakovo Lietuvos Respublikos Vyriausybės (Komisijos), atstovaujamos Inspekcijos, 25,00 Lt (7,25 €) bylinėjimosi išlaidų. Kitoje dalyje skundą atmetė.

Pagal bylos duomenis teismas nustatė, kad pareiškėjas UAB „Saulės voltas“ 2013 m. rugpjūčio 27 d. pateikė Komisijai Prašymą dėl išlaidų, susijusių su elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimo (reg. Nr. 15R-1177), kuriuo, be kita ko, prašė kompensuoti 6 300 Lt išlaidų, pareiškėjo patirtų dėl elektrinės – nesudėtingo statinio supaprastinto projekto parengimo ir elektrinės bei technologiškai susijusių elektros įrenginių projektavimo darbų (šią išlaidų sumą pareiškėjas detalizavo nurodydamas, kad ją sudaro 2 000 Lt avansinis mokėjimas ir 4 300 Lt mokėjimas pagal PVM sąskaitas faktūras, o patirtas išlaidas pagrįsti Komisijai pateikė šiuos dokumentus: 2012 m. gruodžio 9 d. projektavimo darbų sutartį (toliau – ir Sutartis); 2012 m. lapkričio 29 d. sąskaitą faktūrą Serija DP Nr. 055; 2013 m. sausio 29 d. sąskaitą faktūrą Serija DP Nr. 061; atliktų darbų perdavimo–priėmimo aktą; 2012 m. gruodžio 13 d.–2012 m. gruodžio 15 d.

UAB „Saulės voltas“ banko sąskaitos išrašą; 2013 m. vasario 4 d. UAB „Saulės voltas“ banko sąskaitos išrašą), taip pat kitas išlaidas: komisinį mokestį už bankinius pavedimus Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos; UAB „Saulės voltas“ juridinių faktų įregistravimą valstybės įmonėje Registrų centre; minimalius pareiškėjo nuostolius, kuriuos sudaro 5 procentai metinių palūkanų nuo 7 227, 20 Lt sumos; negautas pajamas, kurias sudaro 468 028, 80 Lt (I t., b. l. 16-36, 62-79).

Komisija 2013 m. spalio 24 d. priėmė sprendimą Nr. 17R-867, kuriuo, vadovaudamasi Aprašo 20 punktu, nusprendė iš dalies kompensuoti UAB „Saulės voltas“ patirtas išlaidas kompensuojant pareiškėjui 3 321,00 Lt išlaidų sumą (I t., b. l. 15, 80). Minėtame Sprendime Komisija, vadovaudamasi Aprašo 4 punktu, be kita ko, nusprendė kompensuoti išlaidas, patirtas dėl elektrinės – nesudėtingo statinio supaprastinto projekto parengimo (2 000 Lt avansinį mokėjimą) ir dalį išlaidų dėl elektrinės ir technologiškai susijusių elektros įrenginių projektavimo darbų (800 Lt), o dėl kitų prašomų kompensuoti šios rūšies išlaidų (t. y. 3 500 Lt (6 300 – 2 000 – 800) Komisija pasisakė, kad jos patirtos po 2013 m. vasario 1 d.

Dėl kitų išlaidų Komisija nurodė, kad vadovaujantis Aprašo 5.7 punktu, jos kompensuojamos (komisinis mokestis už bankinius pavedimus ir valstybės įmonės Registrų centro paslaugos).

Pasisakydamas dėl Komisijos atsisakymo kompensuoti dalį pareiškėjo patirtų išlaidų, susijusių su elektrinės projektavimo darbais, teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 3 straipsnio 2 dalimi, pažymėjo, jog teismas negali visiškai pakeisti Komisijos, todėl šioje byloje teismas neatliks ekonominio tyrimo ir vertinimo, kuris įstatymu yra pavestas Komisijai, ir nepriiminės sprendimo, kuriuos priimti, atlikus atitinkamą tyrimą ir vertinimą, įstatymu yra priskirta Komisijai. Taip pat teismas pabrėžė, jog Komisija, kaip viešojo administravimo subjektas, yra saistoma gero administravimo principo imperatyvų.

Teismas nurodė, jog pagal Įgyvendinimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje, Aprašo 4, 5, 5.3, 6, 7, 20, 21 punktuose, 2 priede įtvirtintą teisinį reguliavimą, kuriuo Komisija turėjo vadovautis nagrinėdama pareiškėjo 2013 m. rugpjūčio 27 d. Prašymą, darytinos išvados, kad: Įgyvendinimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies ir Aprašo 4 punkto nuostatos reglamentuoja ne išlaidų, susijusių su saulės elektrinės projekto plėtojimu, faktinio sumokėjimo terminą, bet nustato tokių išlaidų (pagrindo joms atsirasti) atsiradimo momentą; pagal Įgyvendinimo įstatymo nuostatas, asmenims kompensuojamos išlaidos, kurios tiesiogiai susijusios su saulės elektrinės projekto plėtojimu ir kurias apmokėti teisinė pareiga atsiranda iki 2013 m. vasario 1 d., o prašymas Komisijai dėl minėtų išlaidų kompensavimo privalo būti pateiktas iki 2013 m. rugsėjo 1 d.; nagrinėjamu atveju pareiškėjas, 2013 m. rugpjūčio 27 d. pateikęs Komisijai Prašymą, turėjo teisę reikalauti su elektrinės projekto plėtojimu susijusių išlaidų, patirtų iki 2013 m. vasario 1 d., atlyginimo, o aplinkybė, kad jis patyrė tokias išlaidas iki 2013 m. vasario 1 d., galėjo būti įrodinėjama pateikiant tokias išlaidas ir jų apmokėjimą pagrindžiančius dokumentus; aplinkybė, kad dėl kokių nors objektyviai pateisinamų priežasčių apmokėjimas už iki 2013 m. vasario 1 d. patirtas išlaidas atliktas jau po 2013 m. vasario 1 d., savaime negali būti vertinama kaip teisėta priežastis Komisijai priimti sprendimą tokių išlaidų nekompensuoti.

Pažymėta, kad atsižvelgus į Sutarties 1.1, 2.1, 2.2, 2.4, 2.5, 3.2.2 punktų nuostatas, taip pat į byloje nustatytas faktines aplinkybes, jog 2012 m. gruodžio 15 d. bankinio mokėjimo pavedimu pareiškėjas sumokėjo Projektuotojui 2 000 Lt avansą, o pagal Sutarties 1.1, 2.5 ir 3.2.2. punktų nuostatas, projektuotojui 2013 m. sausio 29 d. pateikus pareiškėjui sąskaitą faktūrą, serija DP Nr. 061, pareiškėjui, kaip užsakovui, kilo pareiga per 5 darbo dienas apmokėti pavedimu į projektuotojo sąskaitą likusią Sutarties kainos dalį, t. y. 3 500 Lt (5 500 Lt - 2 000 Lt).

Pareiškėjo 2013 m. rugpjūčio 27 d. prašyme, parengtame vadovaujantis Apraše ir jo 1 priede nustatytais reikalavimais, pareiškėjas prašė Komisijos kompensuoti išlaidas, susijusias su elektrinės projektavimo darbais ir kartu su prašymu pateikė šiuos patirtas išlaidas pagrindžiančius dokumentus. Įvertinęs Komisijos Sprendimą VAĮ 8 straipsnio 1 dalyje, Įgyvendinimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje, Aprašo 4, 5, 5.3, 6, 20, 21 punktuose, 2 priede įtvirtinto teisinio reguliavimo ir byloje nustatytų faktinių aplinkybių kontekste, teismas konstatavo, kad ginčijamu Komisijos sprendimu nuspręsta nekompensuoti pareiškėjui patirtų su elektrinės projekto plėtojimu susijusių 3 500 Lt išlaidų, tokį sprendimą iš esmės grindžiant tik teiginiu, kad minėtos išlaidos nekompensuotinos, nes patirtos po 2013 m. vasario 1 d.

Teismas atkreipė dėmesį, kad Sprendime niekaip nevertintos Sutarties sąlygos, taip pat neatsižvelgta į 2013 m. sausio 29 d. sąskaitos faktūros, serija DP Nr. 061, turinį. Komisija, priimdama ginčijamą sprendimą, taip pat neatsižvelgė į tai, kad vien faktas, kad dėl kokių nors objektyviai pateisinamų priežasčių apmokėjimas už iki 2013 m. vasario 1 d. patirtas išlaidas atliktas jau po 2013 m. vasario 1 d., savaime negali būti vertinamas kaip teisėta priežastis Komisijai priimti sprendimą nekompensuoti su elektrinės projekto plėtra susijusių išlaidų.

Teismas vertino, jog aptartas Komisijos atsisakymas kompensuoti išlaidas negali būti vertinamas kaip adekvatus, aiškus ir pakankamas, todėl Sprendimas ginčijamoje dalyje yra nepagrįstas ir neteisėtas, jo turinys neatitinka teisės normomis tokio pobūdžio sprendimams keliamų reikalavimų, o šiame sprendime nustatyti jį pagrindžiančių motyvų trūkumai sudaro pakankamą pagrindą Sprendimą ginčijamoje dalyje pripažinti neatitinkančiu teisės aktuose įtvirtinto teisinio reguliavimo.

Teismas taip pat pažymėjo, kad Sprendimas yra priimtas praleidus Įgyvendinimo įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje ir Aprašo 21 punkte numatytą 1 mėnesio terminą tokiam sprendimui priimti, tačiau nurodytas procedūrinis pažeidimas iš esmės nepažeidė pareiškėjo teisių ir teisėtų interesų, taip pat nepadarė įtakos Sprendimo pagrįstumui bei teisėtumui, todėl jis negali būti vertinamas kaip esminis pareiškėjo Prašymo nagrinėjimo procedūros pažeidimas ir negali būti laikomas pagrindu panaikinti ginčijamą Sprendimą.

Teismas pažymėjo, jog iš pareiškėjo skundo pirmojo reikalavimo antros dalies turinio matyti, kad jis siekia įpareigoti Komisiją priimti naują sprendimą, kuriuo pareiškėjo 2013 m. rugpjūčio 27 d. prašymas dėl išlaidų, susijusių su elektrinės projektavimo darbais, kompensavimo būtų patenkintas visiškai, t. y. kad jam būtų papildomai kompensuota 3 500 Lt išlaidų, susijusių su elektrinės projektavimo darbais, tačiau, atsižvelgiant į tai, jog teismo kompetencijai nepriskirtina atlikti viešojo administravimo funkcijų, o su saulės šviesos energijos elektrinių projektų plėtra susijusių išlaidų kompensavimo klausimų nagrinėjimas priskirtinas išimtinai Komisijos kompetencijai, įpareigojimas Komisijai priimti konkretų sprendimą, nėra galimas. Komisijos Sprendimas dalyje, kuria atsisakyta kompensuoti dalį pareiškėjos patirtų išlaidų, susijusių su elektrinės projektavimo darbais, naikintinas, o Komisija įpareigotina aptartą pareiškėjo UAB Prašymo dalį nagrinėti iš naujo.

Dėl pareiškėjo prašymo CK 6.210 straipsnio 1 dalies pagrindu priteisti jam 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo dienos, kai Komisija priėmė sprendimą atsisakyti tenkinti pareiškėjo Prašymą iki skundo padavimo teisme dienos, skaičiuojant palūkanas nuo 3 500 Lt sumos, teismas nurodė, kad minėtas reikalavimas yra betarpiškai susijęs su pareiškėjo reikalavimu panaikinti Komisijos Sprendimą dalyje, kuria atsisakyta kompensuoti dalį pareiškėjo patirtų išlaidų, susijusių su elektrinės projektavimo darbais, todėl, panaikinus ginčijamą Sprendimo dalį ir įpareigojus Komisiją pareiškėjo Prašymą šioje dalyje išnagrinėti iš naujo, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymą dėl kompensacinių palūkanų priteisimo.

Pasisakydamas dėl prašymo atlyginti žalą – netiesioginius nuostolius, t. y. 797 873 Lt negautų pajamų ir 5 proc. dydžio palūkanas nuo priteistos sumos už laikotarpį nuo bylos iškėlimo iki sprendimo visiško įvykdymo, teismas, atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį, rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 23 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A143-2834/2013, joje pateiktu teisės aiškinimu. Teismas vertino, jog pareiškėjas, gavęs leidimą plėtrai, negalėjo pagrįstai tikėtis, jog turėdamas leidimą gaminti elektros energiją, elektrinėje pagaminta elektros energija galės prekiauti teisės aktų, galiojusių leidimo plėsti elektros energijos gamybos pajėgumą išdavimo metu nustatyta tvarka ir sąlygomis.

Visų pirma, pareiškėjas nesikreipė dėl leidimo gaminti elektros energiją, todėl nėra aišku, ar jis atitinka teisės aktuose nustatytas sąlygas ir ar turi galimybes gaminti elektros energiją. Antra, pareiškėjui išduoto leidimo plėtrai pagrindinis tikslas ir paskirtis – suteikti teisę įrengti naujus elektros energijos gamybos iš atsinaujinančių energijos išteklių pajėgumus naujoje vietoje. Taigi, šiuo leidimu reglamentuojama veikla yra naujų elektros energijos gamybos pajėgumų naujoje vietoje įrengimas. Tik pastačius ir pripažinus tinkama eksploatuoti saulės jėgainę, bei išdavus leidimą gamybai, jis įgytų teisę vykdyti leidime nurodytą veiklą, t. y. gaminti ir parduoti elektrą tomis sąlygomis, kurios būtų nurodytos leidime gamybai.

Taigi, pareiškėjo argumentai dėl teisėtų lūkesčių pažeidimo nėra pagrįsti. Teismas pažymėjo ir tai, kad skatinimo sistemos priemonių taikymas pareiškėjui nebuvo visiškai panaikintas. Nustatytas fiksuotas tarifas jam taikomas dvylikos metų laikotarpiu (Įstatymo 20 straipsnio 6 ir 7 dalys). Byloje nėra duomenų ir pareiškėjas neakcentavo, kad jo pastatytos saulės elektrinės eksploatavimas iš esmės yra praradęs ekonominę prasmę (nuostolingas) ir negali net minimaliai užtikrinti intereso, kurio jis siekė įgydamas leidimą plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus, t. y. kurti ir plėtoti verslą, gauti pajamų bei pelno iš valstybės skatinamos ekonominės veiklos.

Pareiškėjo į bylą pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad pareiškėjas, įvertinęs riziką, nusprendė toliau nevystyti saulės jėgainės projekto. Pareiškėjas pasinaudojo jam Įstatymo suteikta teise gauti kompensaciją už patirtas pagrįstas išlaidas. Bylos duomenys rodo, kad šiuo metu iš esmės yra kilęs ginčas tik dėl kompensuotinų išlaidų dydžio. Taigi, duomenų, kurie leistų daryti vienareikšmę išvadą, jog buvo paneigta pareiškėjo, remiantis iki 2013 m. vasario 1 d. galiojusia Įstatymo redakcija, įgytų teisių esmė, pažeistas proporcingumo principas, iškreipta konkuruojančių vertybių pusiausvyra, neužtikrintas teisingas jų balansas, byloje nėra.

Dėl lex retro non agit principo teismas pabrėžė, kad AIEĮ 20 straipsnio 6 dalis (2013 m. sausio 17 d. įstatymo Nr. XII-169 redakcija) pareiškėjui faktiškai nepradėta taikyti, kadangi jam nebuvo išduotas leidimas gaminti elektros energiją. Todėl, kaip minėtoje byloje yra konstatavęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nėra teisinio pagrindo teigti, jog minėta norma veikia retrospektyviai. Dėl šių priežasčių teismas darė išvadą, kad pareiškėjas neįrodė, jog priimant Pakeitimo įstatymą buvo pažeisti teisės aktai ir šie pažeidimai tiesiogiai nulėmė finansinių nuostolių atsiradimą.

Taigi, nagrinėjamu atveju nėra vienos iš viešosios civilinės atsakomybės sąlygų – valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, todėl pareiškėjo skundo dalis dėl žalos atlyginimo negali būti tenkinama.

Teismui nekilo abejonių dėl pareiškėjo nurodomų teisės aktų nuostatų atitikimo Konstitucijai, todėl teismas atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą.

Pareiškėjo prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo teismas tenkino iš dalies, atsižvelgdamas į patenkintų skundo reikalavimų dalį.

III. Pareiškėjas UAB „Saulės voltas“ pateikė apeliacinį skundą (II t., b. l. 47–53), kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 9 d. sprendimo dalį, kuria atsisakyta tenkinti pareiškėjo skundą visiškai ir priimti naują sprendimą priteisti pareiškėjui 797 873 Lt negautų pajamų ir 5 procentus palūkanų nuo priteistos sumos už laikotarpį nuo bylos iškėlimo iki sprendimo visiško įvykdymo.

Taip pat prašo tenkinti pareiškėjo skundo reikalavimą dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą.

Apeliaciniame skunde pateikia šiuos argumentus:

1) Teismas pareiškėjo skundo dalį dėl negautų pajamų atlyginimo atmetė netinkamai įvertinęs valstybės deliktinės atsakomybės sąlygų egzistavimą. Teismas nevertino pareiškėjo nurodytų aplinkybių, susijusių su pareiškėjo sprendimu toliau nebeplėtoti projekto pagal 2012 m. spalio 12 d. išduotus leidimus, t. y. neatsižvelgė į pasikeitusį teisinį reguliavimą, dėl kurio pareiškėjo planuotos gauti pajamos pagrįstai pasikeitė – padidėjo privalomi investicijų kaštai ir pasikeitė taikomo tarifo dydis. Pagal numatytą teisinį reglamentavimą, pareiškėjui atsisakius toliau vystyti saulės elektrinės projektą, siekiant visiško žalos atlyginimo buvo būtina pasinaudoti dviem atskirais žalos kompensavimo mechanizmais, pirma, kreiptis į Komisiją su prašymu dėl tiesioginių nuostolių atlyginimo ir, antra, vadovaujantis Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalimi ir CK 6.246, 6.247, 6.249, 6,251, 6.271 straipsniais kreiptis dėl negautų pajamų atlyginimo. Pastarųjų nuostolių atlyginimo mechanizmo įstatymų leidėjas nenumatė. Pareiškėjas savo reikalavimą dėl visiškos žalos (tiesioginių ir netiesioginių nuostolių) atlyginimo grindžia tuo, jog Pakeitimo įstatymo ir Įgyvendinimo įstatymo nuostatos buvo taikomos nepagrįstai pažeidžiant principo lex retro non agit taikymą iki įstatymo priėmimo reglamentuotiems teisiniams santykiams dėl to buvo pažeisti konstituciniai teisinės valstybės principai dėl įstatymo negaliojimo atgaline tvarka, teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo, apibrėžtumo bei saugumo. Pareiškėjas atliko skaičiavimus ir pateikė rašytinius įrodymus (teismas šių įrodymų neįvertino), jog pareiškėjas patirtų nuostolius iš planuojamos vykdyti veiklos. Atsižvelgiant į tai, teismas nepagrįstai darė išvadą, jog neįrodyta viena iš viešosios civilinės atsakomybės sąlygų – valdžios institucijų neteisėti veiksmai. Dėl nurodytų priežasčių, būtina įvertinti minėtų įstatymų atitiktį Konstitucijai. Abejonės dėl šių normų konstitucingumo, teikiant išvadas dėl Pakeitimo ir Įgyvendinimo įstatymų projektų, buvo kilusios ir Teisingumo ministerijai.

2) Teismas nepagrįstai vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 23 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A143-2834/2013. Šioje byloje keliamas reikalavimas dėl žalos atlyginimo dėl valstybės neteisėtų veiksmų, todėl minėtoje byloje suformuotos teisės aiškinimo taisyklės neturėtų būti taikomos automatiškai, paneigiant pareiškėjo teisę į visišką žalos atlyginimą. Pareiškėjas, pradėjęs vykdyti AIEĮ numatytus reikalavimus, siekdamas gauti Leidimą plėtoti, pagrįstai tikėjosi, jog nustatyti reikalavimai jo atžvilgiu nekis po to, kai bus gauti nurodyti leidimai. Šiuo atveju nėra pagrindo kalbėti apie pagrįstą rizikos padarinių kilimo grėsmės priskyrimą pareiškėjui. Pabrėžia, jog AIEĮ nebuvo numatyta riba iki kol bus skatinama elektros energijos gamybą iki 30 kW galios saulės elektrinėse ir kada skatinimo tvarka turi būti pakeista. Pakeitimo įstatyme nėra nurodyta, kad viešojo administravimo subjektui santykiams susiklosčiusiems iki naujos AIEĮ redakcijos galima taikyti tik seną AIEĮ redakciją ar jos netaikyti santykiams, kurie susiklostė iki AIEĮ priimtų pakeitimų. Bylos kontekste buvo būtina įvertinti ne tik neigiamus padarinius valstybei dėl galimų neigiamų padarinių vartotojų atžvilgiu, bet ir galimą naudą. Tai būtų energetinės nepriklausomybės stiprinimas, didesnis mokestinių pajamų surinkimas į valstybės biudžetą, nedarbo lygio mažinimas bei kiti galimi teigiami veiksniai. Šių aplinkybių svarbą bylos esmei teismo posėdžio metu pareiškėjas pabrėžė, tačiau teismo sprendime dėl šių argumentų nėra pasisakoma.

Atsakovui Lietuvos Respublikos Vyriausybei (Komisijai) atstovaujanti Inspekcija pateikė atsiliepimą į pareiškėjo apeliacinį skundą (II t., b. l. 64–65), kuriame nurodo, kad Inspekcija įgaliota atstovauti Komisijai tik tiek, kiek tai susiję su ginčijamais Komisijos sprendimais, priimtais sprendžiant išlaidų, tiesiogiai susijusių su saulės šviesos energijos elektrinių projektų plėtojimu, kompensavimo klausimą. Pareiškėjo apeliaciniame skunde keliami reikalavimai nėra tiesiogiai susiję ginču dėl Komisijos sprendimo, sprendžiant išlaidų kompensavimo klausimą, todėl Inspekcija nėra įgaliota atstovauti Lietuvos valstybei dėl šių pareiškėjo apeliacinio skundo reikalavimų. Dėl tokio pobūdžio reikalavimų Lietuvos valstybei atstovauja Ministerija.

Atsakovui Lietuvos Respublikos Vyriausybei (Komisijai) atstovaujanti Inspekcija taip pat pateikė apeliacinį skundą (II t., b. l. 57–58), kuriuo prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 9 d. sprendimo dalį, kuria panaikinta Komisijos Sprendimo dalis dėl 3 500 Lt nekompensavimo ir Komisija įpareigota pareiškėjo Prašymą dėl šių išlaidų kompensavimo išnagrinėti iš naujo ir priimti sprendimą atitinkantį teisės aktų reikalavimus bei pareiškėjo naudai buvo priteistos 25 Lt dydžio bylinėjimosi išlaidos, panaikinti ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Apeliaciniame skunde pateikia šiuos argumentus:

1) Aprašo 4 punkto nuostatos aiškiai ir nedviprasmiškai reglamentuoja, kad kompensuojamos tik tos išlaidos, kurios buvo patirtos iki 2013 m. vasario 1 d., o jų patyrimą iki nurodytos datos patvirtina tiek išlaidų pagrindimo, tiek išlaidų apmokėjimo įrodymo dokumentai. Todėl Komisija, nagrinėdama pareiškėjų prašymus dėl išlaidų kompensavimo, vadovaudamasi teisės aktų nuostatomis, išlaidas vertintina patirtomis iki 2013 m. vasario 1 d., tuomet, kai iki šios datos asmuo faktiškai sumoka pinigus už darbus, paslaugas, įrangą ir panašiai, kurie tiesiogiai susiję su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimu. Atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamu atveju 3 500 Lt buvo sumokėti 2013 m. vasario 4 d., Komisija, vadovaudamasi Aprašo 4 punktu, neturėjo teisinio pagrindo priimti sprendimo dėl po 2013 m. vasario 1 d. faktiškai sumokant pinigus patirtų išlaidų kompensavimo.

2) Komisijos Sprendimo turinys atitinka VAĮ 8 straipsnyje numatytus individualiam administraciniam aktui keliamus bendruosius reikalavimus, t. y. jis pakankamai pagrįstas tiek faktinėmis aplinkybėmis, tiek teisės aktų normomis, taip pat nurodyta, kad jis gali būti skundžiamas įstatymų nustatyta tvarka.

Pareiškėjas pateikė atsiliepimą į atsakovo apeliacinį skundą (II t., b. l. 66–68), kuriuo prašo atmesti Inspekcijos apeliacinį skundą; palikti nepakeistą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 14 d. sprendimą, toje dalyje, kuriuo iš dalies patenkintas pareiškėjo skundas dėl Komisijos Sprendimo ginčijimo tiek, kiek juo nuspręsta įpareigoti Komisiją iš naujo išnagrinėti pareiškėjo Prašymą ir priimti sprendimą, atitinkantį teisės aktuose įtvirtintą teisinį reguliavimą bei priteisti UAB „Saulės voltas“ naudai iš atsakovo 25 Lt bylinėjimosi išlaidų.

Atsiliepime nurodo, kad teismas padarė pagrįstą išvadą, jog aplinkybė, kad dėl kokių nors objektyviai pateisinamų priežasčių apmokėjimas už iki 2013 m. vasario 1 d. patirtas išlaidas atliktas jau po 2013 m. vasario 1 d., savaime negali būti vertinama kaip teisėta priežastis Komisijai priimti sprendimą tokių išlaidų nekompensuoti. Remiasi Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 6 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-5150-968/2014, jame pateiktu teisės aiškinimu, taip pat Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymu, Lietuvos Respublikos apskaitos instituto standartų tarybos 2003 m. gruodžio 18 d. nutarimu Nr. 1 dėl „11-asis verslo apskaitos standartas „Pardavimo savikaina ir veiklos sąnaudos“, juose pateiktais sąvokų apibrėžimais. Pažymi, kad pareiškėjo mokėjimai po 2013 m. sausio 31 d. atlikti už finansines prievoles atsiradusias iki 2013 m. vasario 1 d., o tai reiškia, kad pareiškėjo išlaidos yra patirtos iki 2013 m. vasario 1 d.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Išlaidų, susijusių su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimo komisijos atsisakymo 2013 m. spalio 24 d. sprendimu Nr. 17R-867 (b. l. 15) kompensuoti dalį pareiškėjo prašytų kompensuoti išlaidų, susijusių su elektrinės projekto plėtra bei dėl pareiškėjo negautų pajamų atlyginimo.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. spalio 9 d. sprendimu panaikino Komisijos Sprendimo dalį, kuria atsisakyta kompensuoti dalį pareiškėjo patirtų išlaidų, susijusių su elektrinės projektavimo darbais, ir įpareigojo Komisiją UAB „Saulės voltas“ Prašymo dalį, kuria prašoma kompensuoti patirtas išlaidas, susijusias su elektrinės projektavimo darbais, išnagrinėti iš naujo bei priimti sprendimą, atitinkantį nustatytą teisinį reguliavimą. Su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu apeliaciniame skunde nesutinka atsakovui Lietuvos Respublikos Vyriausybei (Komisijai) atstovaujanti Inspekcija, ir prašo panaikinti minėtą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 9 d. sprendimo dalį, o pareiškėjas UAB „Saulės voltas“ apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria atsisakyta tenkinti pareiškėjo skundą visiškai ir priimti naują sprendimą priteisti pareiškėjui 797 873 Lt negautų pajamų ir 5 procentus palūkanų nuo priteistos sumos už laikotarpį nuo bylos iškėlimo iki sprendimo visiško įvykdymo. Taip pat pareiškėjas prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl teisės aktų atitikimo Konstitucijai ištyrimo bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Pirmosios instancijos teismas sprendė, jog aplinkybė, kad dėl kokių nors objektyviai pateisinamų priežasčių apmokėjimas už iki 2013 m. vasario 1 d. patirtas išlaidas atliktas jau po 2013 m. vasario 1 d., savaime negali būti vertinama kaip teisėta priežastis Komisijai priimti sprendimą tokių išlaidų nekompensuoti, todėl Komisijos, netyrusios susidariusių išlaidų mokėjimo aplinkybių, atsisakymas kompensuoti 3 500 Lt išlaidas negali būti vertinamas kaip adekvatus, aiškus ir pakankamas.

Su tokiu pirmosios instancijos teismo vertinimu teisėjų kolegija nesutinka.

Lietuvos Respublikos Seimas 2013 m. sausio 17 d. priėmė Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymą (2013 m. vasario 1 d. įstatymo Nr. XII-169 redakcija) ir Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo įgyvendinimo įstatymą (2013 m. vasario 1 d. įstatymo Nr. 12-561 redakcija), kurie įsigaliojo 2013 m. vasario 1 d. Įgyvendinimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog asmenys, kurie turi šio įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nurodytus leidimus plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus ir kuriems šio įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka leidimo galiojimo terminas nebuvo pratęstas, ir asmenys, kurie iki šio įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje nustatyto termino nesikreipė į Lietuvos Respublikos energetikos ministeriją dėl leidimo galiojimo termino pratęsimo, ir iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos patyrę tiesiogiai su elektrinės projekto plėtojimu susijusių išlaidų, iki 2013 m. rugsėjo 1 d. turi teisę raštu kreiptis į Lietuvos Respublikos Vyriausybės sudarytą komisiją dėl tokių išlaidų kompensavimo.

Įgyvendinimo įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi Lietuvos Respublikos Vyriausybei buvo pavesta patvirtinti Išlaidų, susijusių su elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimo tvarkos aprašą (2013 m. rugsėjo 25 d. Nr. 70-3537 redakcija) ir sudaryti Komisiją, nagrinėsiančią prašymus dėl išlaidų, susijusių su elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimo. Vyriausybė Apraše detalizavo kompensavimo tvarką, nustatė jo pagrindus ir sąlygas, kompensacijų dydžius, taip pat apibrėžė Komisijos kompetenciją. Aprašo 4 punkte nurodyta, kad kompensuotinomis laikomos išlaidos, patirtos iki 2013 m. vasario 1 d., kurios gali būti nustatytos, pagrįstos ir patvirtintos išlaidų pagrindimo ir išlaidų apmokėjimo įrodymo dokumentais.

Aprašo 3 punkte taip pat apibrėžta, jog išlaidomis Apraše laikomos tiesiogiai su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimu susijusios išlaidos. Taigi minėtose nuostatose įtvirtinti reikalavimai kompensuotinos išlaidoms. Kaip minėta, prašymai dėl išlaidų kompensavimo paduodami ir juos nagrinėja Komisija. Aprašo V skyriuje reglamentuojama Komisijos sudėtis ir veikla, nustatyta prašymų dėl išlaidų kompensavimo nagrinėjimo procedūra. Aprašo 5 punkte išvardintos kompensuotinų išlaidų kategorijos (5.1 – 5.6 p.), o Aprašo 5.7 punktu Komisijai suteikiama teisė vertinti kitų, nei nurodyta Aprašo 5 punkte, pareiškėjų patirtų išlaidų pagrįstumą ir priimti motyvuotą sprendimą dėl tokių išlaidų kompensavimo.

Aprašo 2 priede nurodyti maksimalūs kompensuotinų išlaidų dydžiai. Aprašo 6 punktu Komisijai suteikiama teisė vertinti pareiškėjų patirtų išlaidų, kurių dydis viršija nustatytus Aprašo 2 priede, pagrįstumą ir priimti motyvuotą sprendimą dėl tokių išlaidų kompensavimo. Komisija, išnagrinėjusi pareiškėjo prašymą ir pateiktus dokumentus, priima vieną iš šių sprendimų: kompensuoti pareiškėjo patirtas išlaidas; iš dalies kompensuoti pareiškėjo patirtas išlaidas; atmesti pareiškėjo prašymą (Aprašo 20 p.).

Taigi, sistemiškai aiškinant aptartas nuostatas, darytina išvada, jog Komisijai suteikta teisė vertinti, ar pareiškėjų prašomos kompensuoti išlaidos yra tiesiogiai susijusios su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimu, ar šios išlaidos yra nustatytos, pagristos ir patvirtintos, taip pat spręsti dėl kompensuotinų išlaidų dydžio. Be to, Komisijos teisė vertinti išlaidų pagrįstumą tiesiogiai nurodyta minėtuose Aprašo 5.7 ir Aprašo 6 punktuose.

Taigi patirtų tiesiogiai su elektrinės projekto plėtojimu susijusių išlaidų kompensavimo mechanizmas teisės aktuose numatytas nuo 2013 m. vasario 1 d., praktiškai pradėtas įgyvendinti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2013 m. birželio 26 d. nutarimu Nr. 594 patvirtinus Išlaidų, susijusių su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimo tvarkos aprašą.

Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 3 straipsnio 2 dalį, teismas nevertina ginčijamo akto bei veiksmų (ar neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu, o tik nustato, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat, ar aktas (veika) neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus. Sprendžiant ginčą dėl teisės, tikrinama, ar skundžiamą aktą priėmusi institucija tinkamai atliko teisės aktais jos kompetencijai priskirtas funkcijas, ar priimdama sprendimą laikėsi teisės aktais nustatytų pagrindinių procedūrų, ypač taisyklių, turėjusių užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimo bei sprendimo pagrįstumą, ar priimtas sprendimas yra pagrįstas nustatytomis aplinkybėmis ir ginčo teisinius santykius reguliuojančiomis teisės normomis, ar savo turiniu neprieštarauja aukštesnės galios teisės aktams (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. sausio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1820/14).

Teisėjų kolegija akcentuoja, jog įstatymų leidėjas įtvirtindamas su elektrinių projektų plėtojimu susijusių išlaidų kompensavimą negarantavo, kad asmenims, nusprendusiems dėl pasikeitusio teisinio reglamentavimo nebevystyti elektrinių projektų, bus kompensuotos visos patirtos išlaidos. Lingvistiniu aspektu aiškinant Aprašo minėto 4 punkto formuluotę, išlaidos turi būti patirtos iki 2013 m. vasario 1 d., nustatytos, pagrįstos bei patvirtintos ir šiems trims požymiams įrodyti reikalingi išlaidų pagrindimo ir išlaidų apmokėjimo dokumentai.

Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju, sistemiškai aiškinant aptartas Įgyvendinimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies (asmenys <...> iki 2013 m. rugsėjo 1 d. turi teisę raštu kreiptis į Lietuvos Respublikos Vyriausybės sudarytą komisiją dėl tokių išlaidų kompensavimo) ir Aprašo 4 punkto formuluotes, patirtos išlaidos reiškia, kad tos išlaidos buvo realiai patirtos iki 2013 m. vasario 1 d., t. y. iki šių išlaidų kompensavimo mechanizmo sukūrimo. Išlaidų patyrimo realumą įrodo šių išlaidų apmokėjimas (žr., pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. sausio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-121-525/2015).

Pagal bylos duomenis nustatyta, jog dalį Prašyme kaip išlaidos už elektrinės – nesudėtingo statinio supaprastinto projekto parengimą ir elektrinės ir technologiškai susijusių elektros įrenginių projektavimo darbų išlaidos nurodytų 6 300 Lt išlaidų, 3 500 Lt, pareiškėjas UAB „Detalusis planas“ sumokėjo 2013 m. vasario 4 d. (b. l. 33), taigi vadovaujantis anksčiau išdėstytais argumentais darytina išvada, jog pareiškėjas 3 500 Lt išlaidas patyrė būtent 2013 m. vasario 4 d., t. y. po 2013 m. vasario 1 d. Pripažintina, jog nagrinėjamu atveju šalys Sutartimi susitarė dėl visiško darbų apmokėjimo per penkias darbo dienas po to, kai projektuotojas perduoda tinkamai užbaigtų projektavimo ir projektų derinimo darbų rezultatus, bet nors užsakovui ir kilo pagal Sutarties sąlygas prievolė apmokėti paslaugas, tačiau, kol ta mokėtinos už paslaugas sumos dalis nebuvo užsakovo – pareiškėjo apmokėta, ji nepriskirtina pareiškėjo realiai patirtoms išlaidoms.

Atsižvelgiant į tai, Komisija pagrįstai sprendė, jog išlaidos, apmokėtos po 2013 vasario 1 d. nekompensuotinos kaip patirtos po aptartuose teisės aktuose nurodytos datos. Taigi, Komisija tinkamai taikė galiojančius teisės aktus bei rėmėsi objektyviais duomenimis ir apie tai nurodė Sprendime, tinkamai vertino pareiškėjo nurodytas išlaidas. Pažymėtina, jog išlaidų patyrimo momento siejimas būtent su konkrečių piniginių sumų mokėjimo momentu atitinka formuojamą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką administracinėse bylose dėl išlaidų, susijusių su saulės šviesos energijos elektrinės projektų plėtojimu, kompensavimo (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 2 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-389-822/2015; 2015 m. kovo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-697-525/2015 ir kt.).

Pažymėtina, jog pareiškėjo atsiliepime į Inspekcijos apeliacinį skundą nurodomos Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 6 d. nutarties administracinėje byloje Nr. I-5150-968/2014 dalis, kuria panaikinta Komisijos sprendimo dalis atsisakyti kompensuoti pareiškėjo išlaidas, apmokėtas po 2013 m. vasario 1 d., Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko duomenimis, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. kovo 12 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-419-525/2015 tenkinant atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kuriai atstovauja Inspekcija, apeliacinį skundą, buvo panaikinta.

Atsižvelgiant į tai, kas anksčiau išdėstyta, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas, nusprendęs, jog Komisijos Sprendimo dalis, kuria atsisakyta kompensuoti dalį pareiškėjo patirtų išlaidų, susijusių su elektrinės projektavimo darbais, naikintina kaip neatitinkanti teisės aktų reikalavimų, padarė materialinės teisės pažeidimą, neteisingai traktavo nagrinėjamoje byloje taikytinas teisės normas ir nepagrįstai panaikino minėtą Komisijos Sprendimo dalį bei įpareigojo Komisiją UAB „Saulės voltas“ Prašymo dalį, kuria prašoma kompensuoti patirtas išlaidas, susijusias su elektrinės projektavimo darbais, išnagrinėti iš naujo.

Pareiškėjo apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjo skundo dalį dėl negautų pajamų atlyginimo netinkamai įvertinęs valstybės deliktinės atsakomybės sąlygų (neteisėtų veiksmų, žalos ir priežastinio ryšio) egzistavimą. Pareiškėjas akcentuoja, kad šis reikalavimas grindžiamas tuo, jog pakeitus teisinį reguliavimą, teisės aktų nuostatos pareiškėjui pritaikytos pažeidžiant konstitucinius teisinės valstybės principus dėl įstatymo negaliojimo atgaline tvarka, taip pat teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo, apibrėžtumo bei saugumo principus. Pareiškėjo teigimu, jam, dėl pasikeitusio teisinio reguliavimo atsisakius toliau vystyti saulės elektrinės projektą, siekiant visiško žalos atlyginimo, buvo būtina pasinaudoti dviems atskirais kompensavimo mechanizmais – pirma, kreiptis į Komisiją dėl tiesioginių nuostolių atlyginimo, antra, kreiptis dėl negautų pajamų atlyginimo vadovaujantis Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalimi, CK 6.246, 6.247, 6.249, 6.251, 6.271 straipsniais. Pareiškėjo nuomone, teismas nepagrįstai vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 23 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A143-2834/2013, nes šioje byloje keliamas klausimas dėl žalos atlyginimo už valstybės neteisėtais aktais sukeltos žalos atlyginimą, tad minėtoje nutartyje suformuotos teisės aiškinimo taisyklės neturėtų būti taikomos automatiškai, paneigiant pareiškėjo teisę į visišką žalos atlyginimą.

Teisėjų kolegija pažymi, jog nors administracinėje byloje Nr. A143-2834/2013 pareiškėjas nebuvo suformulavęs reikalavimo dėl žalos atlyginimo, pastarojoje byloje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos suformuotos teisės aiškinimo taisyklės aktualios ir šioje byloje, nes minėtoje byloje, kaip ir nagrinėjamoje byloje, siekta didesnių tarifų už pagamintą energiją iš atsinaujinančių energijos šaltinių, tai grindžiant teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo principais. Minėtoje byloje pateiktu teisės aiškinimu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas rėmėsi ir kitose panašiose bylose (pvz., administracinėje byloje Nr. A492-1581/2014; Nr. A146-1629/2014; Nr. A525-1648/2014; Nr. A525-1713/2014; Nr. A556-1545/2014, Nr. A556-1655/2014, A-381-525/2015, A-271-525/2015 ir kt.).

Taigi, atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo išaiškinimus dėl jurisprudencijos tęstinumo principo taikytino ir administraciniams teismams (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimas), taip pat į Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį (teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose), ABTĮ 13 straipsnio nuostatas (Vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (1 d.); Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas skelbia plenarinės sesijos priimtus sprendimus, nutarimus ir nutartis, taip pat trijų teisėjų kolegijų ir išplėstinių penkių arba septynių teisėjų kolegijų priimtus sprendimus, nutarimus ir nutartis, kurių paskelbimui pritarė dauguma šio teismo teisėjų, bei visus sprendimus dėl norminių administracinių aktų teisėtumo. Į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenyje paskelbtuose sprendimuose, nutarimuose ir nutartyse esančius įstatymų ir kitų teisės aktų taikymo išaiškinimus atsižvelgia teismai, valstybės ir kitos institucijos, taip pat kiti asmenys, taikydami tuos pačius įstatymus ir kitus teisės aktus (2 d.), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-2834/2013, kuri buvo paskelbta ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenyje Administracinė jurisprudencija Nr. 26, 2013, pateiktas teisės aiškinimas reikšmingas sprendžiant ir šią bylą.

Minėtoje 2013 m. gruodžio 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-2834/2013 Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija konstatavo, jog atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymu siektas tikslas skatinti atsinaujinančių išteklių naudojimą negali būti suvokiamas kaip išskirtinis, visais atvejais nusveriantis kitus viešuosius interesus, inter alia vartotojų teisių apsaugą ir jų lūkesčius, socialinio teisingumo imperatyvą, darnią visuomenės ir verslo plėtrą. Priešingai, jis turi būti įgyvendintas neviršijant to, kas yra būtina šiam tikslui pasiekti, derinant asmens ir visuomenės interesus, nepažeidžiant bendros tautos gerovės. Tad ūkio subjektai, kurių ekonominė veikla per se yra susijusi su rizikos elementu, negali turėti teisėtų lūkesčių, kad teisės aktų leidėjui, naudojantis savo diskrecija, esama situacija apskritai išliks nepakitusi ir kad įstatymų leidėjas nepriims tokių teisės aktų pakeitimų, kurie gali sukelti asmeniui neigiamų (pvz., finansinių) padarinių. Kita vertus, tokie pakeitimai negali būti neadekvatūs siekiamiems tikslams, paneigti įgytų teisių esmę, pažeisti proporcingumo principą. Todėl, atsižvelgiant į individualias bylos aplinkybes, kiekvienu konkrečiu atveju būtina įvertinti, ar atitinkami pakeitimai nepaneigė įgytos teisės esmės, ar jie atitiko proporcingumo principą. Proporcingumo principas reiškia, kad įstatyme numatytos priemonės turi atitikti teisėtus ir visuomenei svarbius tikslus, kad šios priemonės turi būti būtinos minėtiems tikslams pasiekti ir neturi varžyti asmens teisių ir laisvių akivaizdžiai labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2012 m. birželio 29 d. nutarimą). Be to, išplėstinės teisėjų kolegijos nuomone, įgytos teisės esmė negali būti laikoma paneigta, jei jos egzistavimas net ir po atliktų jos turinį lemiančių pakeitimų išlieka prasmingas, teisės turėtojas pakankamai reikšminga ir adekvačia apimtimi gali įgyvendinti atitinkama subjektine teise garantuotus interesus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-2834/2013 Administracinė jurisprudencija. 2013, 26).

Taigi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. gruodžio 23 d. nutartimi, aiškindamas teisę, pripažino teisėtu atliktą tarifų dydžių korektūrą į mažąją pusę Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo (2013 m. sausio 17 d. redakcija Nr. XII-169) pagrindu.

Bylos medžiaga patvirtina, kad Ministerija pareiškėjui 2012 m. spalio 12 d. išdavė leidimus plėsti elektros energijos gamybos pajėgumus Nr. LP-2603, Nr. LP-2602, Nr. LP-2601, Nr. LP-2600 ir LP-2599 saulės elektrinėse, kurių instaliuotoji galia 0,03 MW (I t., b. l. 20–24). Leidimų skiltyje „Leidimu reglamentuojamos veiklos sąlygos“ nurodyta: „vykdyti Veiklos elektros energetikos sektoriuje leidimų išdavimo taisyklių VII skyriuje nurodytas veiklos sąlygas. Elektrinė pradedama eksploatuoti tik teisės aktų nustatyta tvarka gavus leidimą gaminti elektros energiją. Elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis“.

Teisėjų kolegijos vertinimu, šioje byloje nustatytų aplinkybių kontekste svarbu, jog pareiškėjui, kaip nustatė pirmosios instancijos teismas, nėra išduoti leidimai gaminti elektros energiją. Atitinkamai, net pareiškėjui pastačius elektrines, nors tokių duomenų byloje nėra, jos negalėtų būti pradėtos eksploatuoti, pareiškėjas negalėtų gaminti elektros energijos, ja prekiauti. Atitinkamai pareiškėjas negalėjo tikėtis gauti atitinkamų, iš anksto įstatymo garantuotų pajamų. Taigi nėra jokių konkrečių duomenų, kurie leistų daryti akivaizdžią išvadą, kad buvo paneigta pareiškėjo, remiantis iki 2013 m. vasario 1 d. galiojusia Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo redakcija, įgytų teisių esmė, pažeistas proporcingumo principas, iškreipta konkuruojančių vertybių pusiausvyra, neužtikrintas teisingas jų balansas.

Išplėstinė teisėjų kolegija pažymėjo ir tai, jog nagrinėtoje byloje AIEĮ 20 straipsnio 6 dalis (2013 m. sausio 17 d. įstatymo Nr. XII-169 redakcija) pareiškėjui faktiškai pradėta taikyti tik gavus leidimą gaminti elektros energiją. Leidimą pareiškėjas gavo jau įsigaliojus Pakeitimo įstatymui. Todėl nėra teisinio pagrindo teigti, jog minėta norma veikia retrospektyviai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-2834/2013 Administracinė jurisprudencija. 2013, 26).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjui leidimų gaminti elektros energiją negavus, minėta įstatymo nuostata nebuvo taikoma apskritai.

Pareiškėjas žalą kildina iš pakeisto teisinio reglamentavimo. Šiuo aspektu pažymėtina, kad įstatymas yra Konstitucijos ir Seimo statuto nustatyta tvarka išleistas pirminis teisinis aktas, išreiškiantis įstatymo leidėjo valią ir turintis aukščiausiąją teisinę galią. Įstatymo leidėjo – Lietuvos Respublikos Seimo, ar Seimo narių veiklos tyrimas nėra priskirtas administracinių teisimų kompetencijai (ABTĮ 16 str. 2 d.). Todėl įstatymas gali būti pakeistas arba jo galiojimas gali būti panaikintas ne kitaip, kaip išleidus kitą įstatymą arba Konstituciniam Teismui pripažinus jį prieštaraujančiu Konstitucijai (Konstitucinio Teismo 1994 m. sausio 19 d. nutarimas). Tik Konstituciniam Teismui konstatavus, kad konkretus byloje taikytinas įstatymas prieštarauja Konstitucijai, galėtų būti sprendžiama dėl valstybės pareigos atlyginti žalą, kurią asmuo patyrė dėl įstatymu nustatyto Konstitucijai prieštaraujančio teisinių santykių reglamentavimo.

Nagrinėjamu atveju ginčo teisinius santykius reguliuojantys įstatymai yra galiojantys, todėl konstatuoti, jog valstybės institucijų aktai, kuriais buvo nustatytas elektros energijos fiksuotas tarifas bei sąlygos, susijusios su leidimų gaminti elektros energiją išdavimu, priimti vadovaujantis galiojančiais įstatymais yra neteisėti, nėra pagrindo. Nenustačius neteisėtų valstybės institucijų veiksmų nagrinėjamu atveju valstybei negali būti taikoma civilinė atsakomybė.

Minėta, pareiškėjas tiek pirmosios instancijos, tiek apeliacinės instancijos teismų prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą, dėl išaiškinimo:

1) ar Aprašo 4 punkto dalis, kuria nustatyta, kad „ Kompensuotinomis laikomos išlaidos, patirtos iki 2013 m. vasario 1 d. <...>“ ir Aprašo 2 priedas, kuriuo nustatyti maksimalūs išlaidų, susijusių su elektrinės projekto plėtojimu kompensuotini dydžiai, atitinka: (i) CK 6.251 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą visiško nuostolių atlyginimo principą ta apimtimi, kiek buvo paneigta pareiškėjo teisė į išlaidas patirtas iki 2013 m. vasario 1 d. ir visišką patirtų išlaidų kompensavimą; (ii) Įgyvendinimo įstatymo 3 straipsnio 1 daliai, kuria nustatyta, kad „Asmenys <...> patyrę tiesiogiai su elektrinės projekto plėtojimu susijusių išlaidų, iki 2013 m. rugsėjo 1 d. turi teisę raštu kreiptis į Lietuvos Respublikos Vyriausybės sudarytą komisiją (toliau - Komisija) dėl tokių išlaidų kompensavimo“, ta apimtimi, kiek buvo paneigta pareiškėjo teisė į visišką patirtų išlaidų ir negautų pajamų kompensavimą, apribojant patirtas išlaidas tik tiesioginiais Aprašo 2 priede nurodytais dydžiais ir konkrečiomis išlaidomis;

2) ar Pakeitimo įstatymo 6 straipsnio 7 dalies nuostata „Šiame straipsnyje numatytos nekintančios skatinimo priemonės taikomos 12 metų laikotarpiu nuo leidimo gaminti elektros energiją išdavimo dienos. Jeigu gamintojui leidimas plėtoti elektros energijos gamybos iš atsinaujinančių energijos išteklių pajėgumus teisės aktų nustatyta tvarka išduotas iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos <...> ar leidimas gaminti elektros energiją išduotas iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos, tokiam gamintojui šio straipsnio 3 dalies nuostatos netaikomos ir 12 metų laikotarpiu taikomas Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos nustatytas fiksuoto tarifo didžiausias galimas dydis šio įstatymo įsigaliojimo metais.“ neprieštarauja Konstitucijos 7 straipsnio 2 dalyje įtvirtintam teisės principui, jog paskelbti įstatymai galioja tik į ateitį ir neturi grįžtamosios galios, taip pat teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio reguliavimo tikrumo ir santykinio stabilumo konstituciniams principams, ta apimtimi, kiek buvo paneigta pareiškėjo teisė į fiksuotą elektros energijos supirkimo tarifo nustatymą ir fiksavimą leidimo plėtoti saulės šviesos energijos elektrinę išdavimo metu ir taikymu 12 metų skatinimo laikotarpiu;

3) ar Įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies nuostata „Leidimai plėtoti elektros energijos gamybos iš atsinaujinančių energijos išteklių pajėgumus statant saulės šviesos energijos elektrines, išduoti teisės aktų nustatyta tvarka ne aukciono būdu pagal prašymus, pateiktus iki Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo įsigaliojimo, galioja iki juose nurodyto termino pabaigos, tačiau ne ilgiau negu iki šio straipsnio 2 dalyje nurodyto termino, išskyrus šio straipsnio 2 ir 3 dalyse numatytas išimtis <...>.“ neprieštarauja Konstitucijos 7 straipsnio 2 dalyje įtvirtintam teisės principui, jog paskelbti įstatymai galioja į ateitį ir neturi grįžtamosios galios, taip pat teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio reguliavimo tikrumo ir santykinio stabilumo Konstituciniams principams, ta apimtimi, kiek buvo paneigta pareiškėjo teisė vystyti saulės šviesos energijos elektrinės projektą iki leidime plėtoti tokio tipo elektrinę nurodyto laikotarpio pabaigos, jį sutrumpinant priėmus Įgyvendinimo įstatymą;

4) ar Įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalies nuostata „<...> Tuo atveju, jeigu šio straipsnio 1 dalyje nurodyto leidimo turėtojas iki 2013 m. liepos 1 d. teisės aktų nustatyta tvarka nepateikia Lietuvos Respublikos energetikos ministerijai prašymo išduoti leidimą gaminti elektros energiją, leidimas plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus netenka galios, išskyrus šio straipsnio 3 dalyje nustatytą atvejį.“ neprieštarauja Konstitucijos 7 straipsnio 2 dalyje įtvirtintam teisės principui, jog paskelbti įstatymai galioja į ateitį ir neturi grįžtamosios galios, taip pat teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio reguliavimo tikrumo ir santykinio stabilumo konstituciniams principams, ta apimtimi, kiek buvo paneigta pareiškėjo teisė vystyti saulės šviesos energijos elektrinės projektą iki leidime plėtoti tokio tipo elektrinę nurodyto laikotarpio pabaigos, jį sutrumpinant priėmus Įgyvendinimo įstatymą, taip pat minėtu įstatymu nustatant neprotingą terminą saulės šviesos elektrinių projektų plėtotojui suteikiant teisę į leidimo gaminti elektros energiją išdavimą, jei iki 2013 m. liepos 1 d. projekto plėtotojas pateikia Ministerijai prašymą dėl leidimo gaminti elektros energiją išdavimo;

5) ar Įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnio 3 dalies nuostata „Asmenys, turintys šio straipsnio 1 dalyje nurodytus leidimus, tačiau nepabaigę projekto plėtojimo darbų iki šio straipsnio 2 dalyje nurodyto termino, iki 2013 m. liepos 1 d. raštu kreipiasi į Lietuvos Respublikos energetikos ministeriją dėl leidimo galiojimo termino pratęsimo, pateikdami įrodymus, kad atlikta ne mažiau kaip 50 procentų projektui įgyvendinti numatytų investicijų.“ neprieštarauja draudimui iš asmenų reikalauti neįmanomų įvykdyti dalykų, konstituciniam principui, ta apimtimi, kiek buvo paneigta pareiškėjo teisė vystyti saulės šviesos energijos elektrinės projektą iki leidime plėtoti tokio tipo elektrinę nurodyto laikotarpio pabaigos, jį sutrumpinant priėmus Įgyvendinimo įstatymą, taip pat minėtu įstatymu nustatant neprotingą terminą saulės šviesos elektrinių projektų plėtotojui suteikiant teisę į leidimo plėtoti saulės šviesos energijos elektrinę projektą, jei iki 2013 m. liepos 1 d. projekto plėtotojas pateikia Ministerijai prašymą dėl leidimo plėtoti saulės šviesos energijos elektrinę pratęsimo pateikiant Ministerijai įrodymus, pagrindžiančius, kad buvo įvykdyta 50 proc. projekto numatytų investicijų;

6) ar Įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnio 4 dalies nuostata „<...> Asmens prievolių įvykdymo užtikrinimo dydis apskaičiuojamas dauginant numatomų įrengti elektrinės pajėgumų dydį (kW) iš 500 litų už 1 kW.“ neprieštarauja Konstitucijos 7 straipsnio 2 dalyje įtvirtintam teisės principui, jog paskelbti įstatymai galioja į ateitį ir neturi grįžtamosios galios, taip pat teisinio reguliavimo tikrumo ir santykinio stabilumo konstituciniams principams, ta apimtimi, kiek buvo paneigta pareiškėjo teisė į leidimo plėtoti saulės šviesos energijos elektrinę išdavimo metu galiojusį Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 15 straipsnio 1 dalyje nustatytą 50 Lt už 1 kW gamintojo prievolių užtikrinimo dydį ir jo apskaičiavimą.

Teisėjų kolegija pažymi, jog ABTĮ 4 straipsnio 2 dalis nustato, kad jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Taigi, pareiga kreiptis į Konstitucinį Teismą atsiranda tik tuo atveju, jei teismas suabejoja byloje taikytino įstatymo ar kito teisės akto atitiktimi Konstitucijai. Šalių pozicija šiuo klausimu nėra lemiama ir teismui nėra privaloma. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad klausimas dėl teismo kreipimosi į Konstitucinį Teismą yra bylą nagrinėjančio teismo diskrecija ir pagrindu teismui kreiptis į Konstitucinį Teismą su atitinkamu paklausimu gali būti tik paties bylą nagrinėjančio teismo pagrįstos abejonės (pagrįstas manymas) dėl taikytino teisės akto atitikimo Konstitucijai, kurios privalo būti pašalintos, kad teismas galėtų priimti teisingą sprendimą (baigiamąjį aktą). Teismas, atsižvelgdamas į konkrečios bylos aplinkybes ir toje byloje taikytino konkretaus teisės akto turinį, sprendžia, ar yra būtina kreiptis į Konstitucinį Teismą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. birželio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-2320/2012, 2012 m. liepos 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2007/2012). Taigi, ABTĮ 4 straipsnio 2 dalies taikymui svarbu tai, ar bylą nagrinėjančiam teismui kyla ar ne pagrįsta teisinė abejonė dėl atitinkamo įstatymo ar kito teisės akto (jo dalies) nesuderinamumo su Konstitucija.

Teisėjų kolegijos nuomone, šioje byloje nustatytos aplinkybės, aukščiau pateiktas jų vertinimas ir minėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 23 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A143-2834/2013, pateiktas taikytinų teisės normų aiškinimas pašalina abejones dėl to, ar Pakeitimo įstatymo 6 straipsnio 7 dalies, Įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnio 1–4 dalių nuostatos, gali prieštarauti Konstitucijai ar konstituciniams principams. Teisėjų kolegijai taip pat nekyla abejonių dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu patvirtinto Aprašo 4 punkto ir 2 priedo nuostatų konstitucingumo. Remiantis tuo, kas išdėstyta prašymas dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą atmetamas kaip nepagrįstas.

Pareiškėjo argumentai, kad teismas nevertino pareiškėjo nurodytų aplinkybių, susijusių su pareiškėjo sprendimu toliau nebeplėtoti projekto, neatsižvelgė į pasikeitusį teisinį reguliavimą, pareiškėjo pateiktus buhalterinės apskaitos paslaugas teikiančios bendrovės paskaičiavimus, vadovavosi nepagrįstais atsakovų argumentais, atsižvelgiant į aukščiau išdėstytus argumentus, atmetami, nes nėra aktualūs ir reikšmingi.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, reikalavimas dėl 797 873 Lt negautų pajamų priteisimo atmestinas kaip nepagrįstas, nėra pagrindo tenkinti ir išvestinio reikalavimo priteisti palūkanas nuo priteistos sumos.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nustatė bylai reikšmingas aplinkybes, iš esmės tinkamai aiškino ir taikė teisės aktų nuostatas, spręsdamas dėl pareiškėjo reikalavimo priteisti negautas pajamas, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmestinas. Tačiau, kaip minėta, pirmosios instancijos teismas neteisingai sprendė dėl išlaidų, susijusių su elektrinės projektavimo darbais, dalies kompensavimo, todėl ši pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis keistina, tenkinant atsakovo Lietuvos Respublikos Vyriausybės (Komisijos) atstovo Inspekcijos apeliacinį skundą.

Dėl bylinėjimosi išlaidų teisėjų kolegija pažymi, kad pagal ABTĮ 44 straipsnio 1 dalį proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Pirmosios instancijos teismas 2014 m. spalio 9 d. sprendimu tenkindamas pareiškėjo skundą iš dalies priteisė pareiškėjui iš atsakovui Lietuvos Respublikos Vyriausybei (Komisijai) atstovaujančios Inspekcijos 7 Eur 25 Eur ct (25 Lt), t. y. 1/4, teismo išlaidų. Atsižvelgiant į tai, jog apeliacinės instancijos teismas sprendžia pakeisti pareiškėjui palankią pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį ir priimamas galutinis sprendimas pareiškėjo skundą atmesti, keistina ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 9 d. sprendimo dalis, kuria pareiškėjui priteistos bylinėjimosi išlaidos, taip pat netenkinamas pareiškėjo prašymas dėl teismo išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Saulės voltas“ apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovo Lietuvos Respublikos Vyriausybės (Išlaidų, susijusių su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimo komisijos), atstovaujamos Valstybinės energetikos inspekcijos prie Energetikos ministerijos, apeliacinį skundą tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 9 d. sprendimą pakeisti ir jo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

„Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Saulės voltas“ skundą atmesti.“

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Ramūnas Gadliauskas